- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-1758-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31201-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo A. L. priteisti 759,12 Lt paskolos sumą, 71 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 6,39 Lt delspinigių, 591,67 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. spalio 22 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 1 000 Lt dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo 2012 m. gruodžio 21 d. grąžinti gautą kredito sumą ir sumokėti 197 Lt kredito mokestį. Atsakovas pratęsė kredito mokėjimą šešis kartus, nustatydamas galutinį kredito grąžinimo terminą 2013 m. gruodžio 26 d. Atsakovas nustatytu terminu skolos negrąžino. Už uždelstą atsiskaityti laikotarpį ieškovas atsakovui paskaičiavo 591,67 Lt palūkanų. Ieškovas prašė teismo priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį.
Atsiliepimas
Vadovaujantis CPK 142 straipsniu, atsakovui ieškinyje nurodytu adresu buvo išsiųstos ieškinio ir pranešimų dėl atsiliepimų pateikimo kopijos, tačiau jų ieškovo nurodytu adresu Justiniškių g. 28-40, Vilniuje, įteikti nepavyko. Todėl procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Per nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. L. ieškovo naudai 759,12 Lt negrąžinto kredito, 71 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 99,82 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei 35,16 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė. Formaliai įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendė, jog atsakovas, nevykdydamas prisiimtų prievolių, pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir už tai jam turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Teismas nustatė, jog atsakovas turi grąžinti ieškovui 759,12 Lt negrąžinto kredito ir 71 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, kurių grąžinimas išplaukia iš kredito sutarties turinio. Teismas, pasinaudodamas savo teise vertinti susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar tokie susitarimai iš esmės nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros bei neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, sumažino priteistinų palūkanų dydį iki 99,82 Lt. Priimdamas tokį sprendimą, teismas atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis yra tipinė kredito davėjo vienašališkai nevienkartiniam naudojimui parengta vartojimo sutartis, o atsakovas yra vartotojas, jis, sudarydamas sutartį, buvo silpnesnioji sutarties šalis, kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taipogi negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai. Ieškovas gali įrodinėti didesnių nuostolių priteisimo pagrįstumą, tačiau byloje nepateikta įrodymų dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio (CPK 178 str.), todėl teismas padarė išvadą, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl yra mažintinos iki 0,05 procento. Spręsdamas dėl delspinigių priteisimo, teismas konstatavo, jog ieškovas ieškiniu reikalauja tiek palūkanų, tiek netesybų, atliekančių tą pačią, kompensuojamąją funkciją, ir dėl šios priežasties delspinigiai įskaičiuojami į priteistą palūkanų dydį ir nepriteistini. Atsakovui praleidus terminą piniginei prievolei įvykdyti, iš jo ieškovo naudai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.
Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas UAB „LSV Intergroup“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį pilnai patenkinti. Nurodo, jog teismas neteisėtai savo iniciatyva sumažino priteistinų delspinigių ir palūkanų dydžius, kadangi įstatymas leidžia šalims dėl jų susitarti laisva valia. Sutartyje numatytas pelno palūkanas teismas nepagrįstai įvertino kaip kompensuojamąsias, kurios mokamos už prievolės įvykdymo praleidimą, nors pelno ir kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos vienu metu ir jų dydžiai nėra įskaitomi. Vartojimo kredito įstatyme numatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra ne didesnė kaip 200 proc., kai tuo tarpu tarp šalių sudarytoje sutartyje numatyta 113,79 proc. metinė palūkanų norma. Dėl šių priežasčių teismo sprendime padarytos išvados yra neteisingos, akivaizdžiai negina kreditoriaus interesų.
Atsakovas A. L. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui už akių panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Ieškovas apeliaciniame skunde, nors ir prašo panaikinti visą teismo sprendimą, tačiau iš esmės nesutinka tik su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas atmetė jo reikalavimą priteisti dalį palūkanų, t.y. sumažino ieškovo prašomas priteisti sutartines palūkanas iki 99,82 Lt palūkanų ir nepriteisė 6,39 Lt delspinigių, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apskųstosios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 str.).
Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarę dėl 113,79 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą. Teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto prašomos priteisti palūkanos (591,67 Lt) yra aiškiai per didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl yra mažintinos iki 0,05 procento. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas yra vartotojas, ji priėmė paslaugų tiekėjo siūlomas sutarties sąlygas ir neturėjo galimybės dėl jų derėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2012). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, bylos duomenis, darytina išvada, kad ieškovo prašoma priteisti palūkanų suma (591,67 Lt) yra aiškiai per didelė. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad dėl atsakovo prievolės neįvykdymo apeliantas būtų patyręs didesnius, nei priteisė teismas, nuostolius, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neteikė papildomų duomenų dėl patirtų didesnių nuostolių, remiantis įstatymo nuostatomis bei bendraisiais teisės principais, kasacinio teismo formuojama praktika, siekiant nepažeisti šalių interesų pusiausvyros bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.15 str.), sprendžia, kad priteistinų palūkanų suma sumažinta pagrįstai.
Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat skundžia teismo sprendimo už akių dalį, kurioje teismas nepriteisė jam 6,39 Lt delspinigių, tačiau argumentų, pagrindžiančių savo nesutikimą iš esmės nepateikia, remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais. Pirmosios instancijos teismas delspinigių nepriteisė iš esmės dėl to, kad ieškovas reikalavo tiek palūkanų, tiek netesybų, atliekančių tą pačią, kompensuojamąją funkciją. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.
Pagal CK 6.71 straipsnio ir 6.258 straipsnio 1 dalies nuostatas įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), kurių dydį nustato sutartis, įstatymas arba teismas. Šalių sudarytos sutarties Bendrųjų Specialiųjų sąlygų nuostatose atsakovas įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Tačiau teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas ir palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Kadangi ieškovas reikalavo tiek palūkanų, tiek netesybų, atliekančių tą pačią, kompensuojamąją funkciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai delspinigių nepriteisė.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.