Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-02-12 · Civilinė byla Nr. 2A-137-425/2019

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-09-26Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-12Panevėžio apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2019-09-19Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-12
Bylos Nr.
2A-137-425/2019
Teisminio proceso Nr.
2-11-3-00430-2018-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Eigirdas Činka
Ieškovas
RAB „Šiaulių autoservisas“

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-137-425/2019.

teisėja Jurgita Šimonėlytė Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00430-2018-5.

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.2.; 3.3.1.20.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), ir Eigirdo Činkos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos akcinės bendrovės (toliau – RAB) „Šiaulių autoservisas“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018m. rugsėjo 26 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2576-1027/2018 pagal ieškovės RAB „Šiaulių autoservisas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Hondlitas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui 2018-04-13 pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Hondlitas“ 16 942,77 Eur skolą bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2. Nurodė, kad ieškovė yra atsakovės akcininkė, nuosavybės teise valdanti 35 proc. paprastųjų vardinių akcijų. 2004 m. gegužės 19 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė pervedė atsakovei 16 218,72 Eur (56 000 Lt), 2004 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 724,05 Eur (2500 Lt), mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimų paskirtis – įstatinio kapitalo didinimui. Atsakovė gautas lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, o bendrovės veiklai vystyti. Šiuo atveju ieškovės pervestos lėšos yra nurodytos atsakovės 2018 m. vasario 15 d. balanso nuosavo kapitalo dalyje, balanso eilutėje (duomenys neskelbtini) eilutė „(duomenys neskelbtini)“, todėl atsakovė nepagrįstai nurodo, kad gautos lėšos buvo panaudotos UAB „Hondlitas“ veikloje. Lėšos įstatinio kapitalo didinimui buvo pervestos neapibrėžtam laikui, ieškovė neturėjo jokios realios galimybės vienasmeniškai padidinti įstatinį kapitalą, todėl tiesiog laukė, kol atsakovės dalyviai ir valdymo organai imsis veiksmų dėl įstatinio kapitalo padidinimo, to neatlikus 2015 m. spalio 12 d. raštu paprašė grąžinti sumokėtas lėšas. Ieškovė niekada nebuvo pakeitusi pervestų piniginių lėšų tikslinės paskirties. Atsakovės 16 942,77 Eur skolinis įsipareigojimas ieškovei yra nepadengiamas nuo 2015-10-12. Kadangi atsakovė nėra įvykdžiusi prievolės grąžinti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas, ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti šią skolą bei reikalauti sumokėti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2018 m. rugsėjo 26 d. galutiniu sprendimu panaikino Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. balandžio 26 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės RAB „Šiaulių autoservisas“ ieškinį atsakovei UAB „Hondlitas“ dėl skolos priteisimo atmetė, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš į bylą pateiktų įrodymų galima daryti išvadą, jog atsakovei nepriėmus sprendimo didinti įstatinį kapitalą, ieškovė įgijo teisę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnyje nustatyta tvarka reikalauti grąžinti įstatinio kapitalo didinimui pervestas lėšas kaip atsakovės be pagrindo įgytą turtą.

5. Kartu teismas vertino, kad 2004 m. gruodžio 31 d., 2005 m. gruodžio 31 d., 2007 m. sausio 31 d., 2008 m. sausio 25 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų matyti, kad ieškovė į šiuos aktus atsakovės 16 942,77 Eur skolos neįtraukė. 2010 m. balandžio 23 d. tarpusavio skolų užskaitymo akte Nr. 3 taip pat nėra nurodyta, kad atsakovė ieškovei būtų skolinga 16 942,77 Eur sumą. 2012 m. sausio 2 d. ieškovė atsakovei pateikė prašymą suderinti tarpusavio įsiskolinimus 2011 m. gruodžio 31 dienai, kuriame taip pat nenurodė 16 942,47 Eur skolos. Taigi į bylą nėra pateikta duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovė savo veiksmais ieškovei leido pagrįstai tikėtis, kad bendrovėje bus priimamas sprendimas dėl įstatinio kapitalo padidinimo ir dėl to ieškovė nereikalavo grąžinti pervestų lėšų, kas leistų teigti, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas CK 1.130 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Be to, iš atsakovės UAB „Hondlitas“ 2015 m. spalio 12 d. rašto matyti, kad tik 2015 m. spalio 2 d. raštu ieškovė pareikalavo, kad atsakovė grąžintų įstatinio kapitalo didinimui pervestas lėšas, o į teismą dėl su ieškiniu kreipėsi praėjus dar dviem su puse metų – 2018 m. balandžio 3 d.

6. Taigi visos šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2004 m. birželio 17 d., kai iš karto po lėšų pervedimo įvykusio visuotinio akcininkų susirinkimo metu nebuvo priimtas sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo, nuo šio momento žinojo, kad pervestas lėšas atsakovė laiko be teisėto pagrindo, nuo 2004 m. birželio 17 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga įgyvendindama savo teises, svarbių nesikreipimo į teismą priežasčių bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, todėl atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo. Taigi atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovės ieškinį atsakovei dėl 16 942,77 Eur skolos bei procesinių palūkanų priteisimo (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad ieškovė gana žymiai praleido 10 metų ieškinio senaties terminą (beveik 4 metus).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė RAB „Šiaulių autoservisas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir sprendė, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo dar 2004 m. birželio 17 d. Pabrėžia, jog nei mokėjimo pavedime, nei kitame dokumente nebuvo nurodytas ar aptartas atsakovės įstatinio kapitalo padidinimo terminas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimus sužinojo teismo nurodytame visuotiniame akcininkų susirinkime dar 2004 metais, juo labiau kad šiame susirinkime nebuvo keliamas klausimas dėl bendrovės įstatinio kapitalo didinimo, o atsakovė be ieškovės sutikimo panaudojo pervestas lėšas ne pagal paskirtį. Taigi nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija patvirtina, kad ieškovė apie pažeistas teises sužinojo tik 2015 metais, kreipiantis raštu į atsakovę, kuri atsisakė padidinti kapitalą ir grąžinti pervestas lėšas. Išvadą, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino ir buvo pakankamai atidi bei rūpestinga patvirtina ir aplinkybė, jog sužinojusi apie jos pažeistas teises, ieškovė dar 2015 metais kreipėsi į prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo piniginių lėšų iššvaistymo.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

10. Nurodo, kad aplinkybė, jog atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose nuosavo kapitalo apskaitoje, kaip rezervai buvo apskaityta atsakovei pervestų lėšų suma, nepatvirtina, jog šios lėšos yra realiai įmonės kasoje ar banko sąskaitoje ir kad atsakovė galėjo disponuoti tokia nurodyta pinigų suma. Šiuo atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovės pervestos piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovės veikloje ir ieškovė apie tai žinojo, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant praleistą ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl pervestų piniginių lėšų grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Be to, šiuo atveju apeliaciniu skundu iš esmės yra keliamas tik ieškinio senaties taikymo pagrįstumo klausimas, kadangi ieškovė tvirtina pirmosios instancijos teismą netinkamai nustačius laiką, nuo kurio laikytina, kad ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas teises. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, civilinę bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

12. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kad AB „Šiaulių autoservisas“ valdo 35 proc. vnt., o Verslininkų klubas IĮ „Gandras“ – 65 proc. vnt. atsakovės UAB „Hondlitas“ akcijų (31 b. l.).

13. 2004 m. gegužės 19 d. ir 2004 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimais Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė atsakovei pervedė 16 218,72 Eur (56 000 Lt) bei 724,05 Eur (2500 Lt), o mokėjimo paskirtyje nurodė „įstatinio kapitalo didinimui“ (3 b. l.). Be to, 2004 m. birželio 17 d. vyko UAB „Hondlitas“ akcininkų susirinkimas, kurio metu buvo svarstomi klausimai dėl UAB „Hondlitas“ direktoriaus pasikeitimo bei techninio direktoriaus rinkimo (32 b. l.). Iš 2007 m. vasario 19 d., 2008 m. spalio 13 d., 2010 m. vasario 25 d. UAB „Hondlitas“ visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų taip pat matyti, kad šių susirinkimų metu nebuvo svarstomi klausimai dėl UAB „Hondlitas“ įstatinio kapitalo padidinimui (108 – 111 b. l.). Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad sprendimų dėl UAB „Hondlitas“ įstatinio kapitalo padidinimo nebuvo priimta, UAB „Hondlitas“ įstatinis kapitalas didintas nebuvo (12 – 13, 28 – 29 b. l.).

14. Nepaisant kitų pirmosios instancijos teismo galutiniame sprendime išdėstytų aplinkybių, susijusių su atsakovei mokėjimų pavedimais pervestų piniginių lėšų paskirtimi bei teisiniu vertinimu, kurios nėra apeliacinio skundo objektas, pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovės reikalavimas priteisti pervestas lėšas yra CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu reiškiamas reikalavimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, dėl ko šiam reikalavimui yra taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados ginčas taip pat nekyla. Tačiau pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties termino pradžios momentu ir vertina, kad 10 metų ieškinio senaties terminas, kuri prašė taikyti atsakovė, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2015 metų, t.y. nuo to laiko, kai ieškovė kreipėsi į atsakovę, pastaroji nurodė negrąžinsianti pervestų piniginių lėšų (14 b. l.).

15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė yra verslo subjektas, veikiantis savo rizika, todėl jam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, ir jis nėra laikytinas silpnesne sandorio šalimi. Be to, praėjus neilgam laikui po ieškovės atlikto piniginių lėšų pervedimo, 2004 m. birželio 17 d., vyko atsakovės akcininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir ieškovės atstovas (32 b. l.). Tačiau šio susirinkimo metu buvo svarstomi klausimai tik dėl UAB „Hondlitas“ direktoriaus pakeitimo bei techninio direktoriaus išrinkimo, o klausimas dėl įstatinio kapitalo padidinimo nebuvo svarstomas. Negana to, klausimai dėl atsakovės įstatinio kapitalo didinimo nebuvo svarstomi ir 2006 m. sausio 6 d., 2007 m. vasario 19 d., 2008 m. spalio 13 d., 2010 m. vasario 25 d. UAB „Hondlitas“ visuotinių akcininkų susirinkimų metu. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovei jau 2004 m. birželio 17 d. buvo žinoma apie jos teisių pažeidimą, kadangi visuotinio susirinkimo metu, kuris vyko po piniginių lėšų pervedimo, įstatinio kapitalo didinimo klausimas nebuvo sprendžiamas ir jokie sprendimai ar ketinimai juos priimti nustatyti nebuvo. Vertinti, jog tokios susiklosčiusios aplinkybės buvo nepakankamos ieškovei įvertinti ir suprasti, kad jos pervestomis piniginėmis lėšomis atsakovė disponuoja ne pagal mokėjimo paskirtyje nurodytą priežastį bei kad nėra priimtas sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo, nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo nustatyta konkreti įstatinio kapitalo didinimo data ar terminas tą padaryti, priešingai nei tvirtina ieškovė, tik papildomai sustiprina vertinimą, jog nesant priimtų konkrečių sprendimų ieškovė, būdama juridiniu asmeniu (akcine bendrove), turėjo būti atidi ir rūpestinga, juo labiau kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 23 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2004-01-01) ieškovė turėjo UAB „Hondlitas“ visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę bei, vadovaujantis ABĮ 25 straipsnio 1 dalimi, prašyti klausimą dėl įstatinio kapitalo didinimo įtraukti į susirinkimo darbotvarkę, tačiau to nedarė, nors po 2004 metų birželį vykusio visuotinio susirinkimo galėjo (turėjo) suprasti, jog klausimas dėl įstatinio kapitalo didinimo jos pervestomis lėšomis nėra sprendžiamas. Kita vertus, byloje išties nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai vertinti, kad ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis ar laukti konkretaus termino, iki kurio bus priimamas sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo, todėl jokių veiksmų nuo 2004 metų iki 2015 metų nebuvimas (skolos neįtraukimas į tarpusavio suderinimo aktus, reikalavimų grąžinti pervestas lėšas nebuvimas bei prašymų dėl visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkės klausimų nepateikimas) tik papildomai patvirtina ieškovės nepakankamą atidumą bei aplinkybę, kad ji apie savo teisių pažeidimą sužinojo dar 2004 metais.

16. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo reikalavimu ir vertinti, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo momentas pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas nepagrįstai.

17. Išdėstyto vertinimo nekeičia ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su ginčo piniginių lėšų įtraukimu į atsakovės buhalterinės atskaitomybės dokumentus. Šiuo atveju taip pat visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis išvadomis, jog ieškovė į tarpusavio atsiskaitymų suderinimo su atsakove aktų turinį ginčo piniginių lėšų (16 942,77 Eur) skolos neįtraukė, todėl aplinkybė, kaip piniginės lėšos buvo vertintos pildant atsakovės buhalterinius dokumentus, niekaip nepaneigia išdėstytų duomenų apie ieškovės neveikimą bei to, kad dar 2004 metais ieškovė turėjo ir galėjo suprasti esant jos teisių pažeidimui.

18. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo galutinio sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

19. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, leidžiančių spręsti, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties terminą, dėl ko neegzistuotų savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei taikė procesinės teisės nuostatas, o taip pat nepadarė jokių esminių pažeidimų, leidžiančių naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovei iš ieškovės priteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 474,41 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis), kurių dydis, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, ieškovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, yra pagrįstas ir nemažintinas, juo labiau kad neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018m. rugsėjo 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės RAB „Šiaulių autoservisas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės UAB „Hondlitas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 474,41 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjai Ramunė ČeknienėEigirdas ČinkaLaimantas Misiūnas