Šiaulių apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Aušra Petkevičienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 10 d. nuosprendį, kuriuo D. R. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti D. R. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir skirti jam laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti, nustatant dalį – 6 mėnesius laisvės atėmimo bausmės atlikti nuosprendžiui įsiteisėjus nedelsiant, o likusios bausmės vykdymą atidėti 2 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktu, įpareigoti D. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, 69 straipsniu, paskirti D. R. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant jį iki bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos atlyginti bent ½ padarytos žalos AS „R. D.“. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma tenkinti civilinį ieškinį ir iš D. R. priteisti AS „R. D.“ naudai 45 513,60 Eur turtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

2.7. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi UAB „M.“ buvo iškelta bankroto byla. D. R. savo atsiliepime patvirtino, kad įmonė nemoki, taip pat nurodė, kad 2018 m. pirmąjį ketvirtį įmonė negavo 150 000 Eur tikėtinų pajamų, 2018 m. antrąjį ketvirtį padėtis dar labiau pablogėjo ir įmonė, trūkstant 47 darbuotojų, negavo 300 000 Eur tikėtinų pajamų, dėl to patyrė didelius nuostolius. Šie faktai, prokurorės teigimu, patvirtina, kad produkcijos tiekimo sutartis buvo pasirašyta būtent tada, kai įmonėje buvo itin bloga finansinė padėtis, neturint jokių garantijų, kad įmonė sugebės atsiskaityti už produkciją (miltus). D. R. tai suprato ir, pasirašydamas produkcijos tiekimo sutartį, tyčia nutylėjo apie blogą įmonės finansinę padėtį, nors AS „R. D.“ atstovas, atvykęs į UAB „M.“, derybų metu klausė apie įmonės finansinę padėtį.

2.8. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sukčiavimo sudėtis reikalauja, jog tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Realus susitarimo nevykdymas savaime nereiškia, kad šalys nuo pat pradžių turėjo tikslą jo nevykdyti. Vertinant tokias situacijas turi būti atsižvelgiama tiek į paties susitarimo pobūdį, tiek į šalių veiksmus po sutarties sudarymo, bendrą ekonominę/verslo situaciją. Be to, civilinio pobūdžio sutarčių specifika yra ta, kad jos yra privatinės teisės dalis ir šalys turi teisę ne tik sudaryti tokią sutartį, tačiau ir keisti jos sąlygas, vykdymo tvarką, terminus, derėtis dėl sutarties nutraukimo. Prokurorė pažymi, kad D. R. net neketino įvykdyti sutarties sąlygų. Išteisintasis pardavė miltus, gavo už juos pinigų ir net nemėgino bent iš dalies atsiskaityti su AS „R. D.“. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. miltai buvo parduoti įmonėms „Ž. m.“, „J.“, „S.“, apmokėjimo terminas už miltus pagal 2018 m. birželio 28 d. sąskaitą faktūrą suėjo 2018 m. rugpjūčio 12 d. Tuo metu miltai jau buvo parduoti UAB „Ž. m.“ ir „J.“, už parduotus miltus gauta 24 441,82 Eur, o bendrovės „Ž. m.“ direktorius dar ir grynaisiais tiesiogiai sumokėjo išteisintajam, todėl jis (D. R.) turėjo realią galimybę bent iš dalies atsiskaityti. Iš viso miltai buvo parduoti už 32 259,39 Eur. Nustatyta, kad didžioji dalis pinigų, gautų 2018 m. rugpjūčio mėn., buvo panaudota ne įmonės reikmėms, o išmokėta pačiam D. R. (iš 36 407,11 Eur – 18 288,16 Eur). Be to, išteisintasis, siekdamas sudaryti įspūdį, kad už prekes bus atsiskaityta, 2018 m. rugsėjo 20 d., kaip fizinis asmuo, pasirašė laidavimo sutartį. Nors laidavimo sutarties iniciatorė buvo AS „R. D.“, tačiau D. R., kaip fizinis asmuo, savo turtu laidavo už UAB „M.“ skolą, nors sutarties sudarymo metu neturėjo jokio turto ir piniginių lėšų. Laidavimo sutarties sudarymas, pasak prokurorės, patvirtina tą faktą, kad AS „R. D.“ nežinojo tikrosios UAB „M.“ padėties. D. R. veiksmai po sutarties sudarymo patvirtina, kad jis nuo pat pradžių turėjo tikslą nevykdyti susitarimo, t. y. yra neatsiskaityti su AS „R. D.“, todėl jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

2.9. Prokurorės teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. R. sąmoningai nesudarė situacijos, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Teismas nurodė, kad civilinis ieškovas AS „R. D.“ kreditorinius reikalavimus UAB „M.“ pareiškė bankroto byloje. Tuo pagrindu 2020 m. sausio 20 d. Rygos miesto Vidžemės priemiesčio teismo sprendimu nutraukta bylos dalis dėl 45 511,20 Eur skolos išieškojimo iš UAB „M.“ pagal AS „R. D.“ ieškinį. Dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstai pritarė teismo posėdžio metu išreikštai gynybos pozicijai, kad civilinė ieškovė savo veiksmais pripažįsta, jog pagal užsakovo UAB „M.“ ir tiekėjo AS „R. D.“ pasirašytą 2018 m. liepos 31 d. produkcijos pristatymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakinga UAB „M.“. Prokurorė nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Prokurorės nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad D. R., būdamas UAB „M.“ direktoriumi, žinodamas, kad UAB „M.“ sunki finansinė padėtis, įmonė nemoki, įsiskolinusi kreditoriams, bankrutuojanti, suvokdamas, kad už patiektus miltus įmonė negalės atsiskaityti, apgaule sudarė sandorį, kuriuo AS „R. D.“ padarė didelę žalą. Tokiais savo veiksmais išteisintasis sąmoningai sudarė situaciją, kad AS „R. D.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. AS „R. D.“ neturėjo ir neturi galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, kadangi UAB „M.“ yra bankrutavusi ir išregistruota. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad didžioji dalis pinigų, gautų už parduotus miltus, buvo panaudota ne UAB „M.“ naudai ir interesams, o išmokėta pačiam D. R., ir tai patvirtina, kad D. R. veikė ne UAB „M.“ naudai arba interesais, o savo naudai bei iš anksto neketino atsiskaityti su AS „R. D.“. Dėl šios priežasties, prokurorės teigimu, visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad atlyginimo sau išsimokėjimas ir paskolos grąžinimas nėra D. R. kaltumą įrodanti aplinkybė. D. R. net neturėjo minties apmokėti už patiektus miltus, o juos realizavęs, tenkino pirmiausiai savo paties poreikius – išsimokėjo neadekvatų bei neproporcingą esamai situacijai atlyginimą, susigrąžino suteiktą paskolą, kuri kitu atveju nebūtų jam jokiu būdu grąžinta.

2.10. Prokurorės nuomone, visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad D. R. nei savo, nei kitų naudai AS „R. D.“ turto neįgijo. Nors sandoris ir buvo tarp dviejų įmonių, tačiau šiuo atveju pagrindinis faktorius įgyjant miltus, teisę į juos ar už juos gautus pinigus buvo būtent D. R., kuris per bankrutuojančią įmonę UAB „M.“ įgijo miltus, kurių dalį realizavo, už tai gavo pinigus, kuriuos panaudojo ne įmonės veikloje. Miltus, kurių vertė 45 513,60 Eur, ar teisę į tuos miltus, ar už juos gautas pajamas įgijo būtent D. R.. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad UAB „M.“ neturėjo teisės perpardavinėti miltų, nes tai draudė 2018 m. liepos 31 d. sutarties 5.1. punktas, pagal kurį prekės buvo tiekėjo nuosavybė iki užsakovo visiško atsiskaitymo už prekes arba visiško užsakovo įsipareigojimų įvykdymo. Šiuo atveju užsakovas neturėjo teisės be rašytinio tiekėjo sutikimo perleisti, užstatyti, suvaržyti ir perduoti prekes tretiesiems asmenims. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad D. R. būtų kreipęsis į AS „R. D.“ dėl sutarties sąlygų ar atsiskaitymo terminų keitimo. Kai bendrovės atstovai skambino išteisintajam dėl vėluojančių atsiskaitymų, jis į telefono skambučius neatsakinėjo, o kai pavykdavo susisiekti, vis žadėdavo atsiskaityti. Prokurorės nuomone, visos skunde anksčiau aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad D. R. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas nepagrįstai.

3. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo D. R. gynėjas advokatas Raimondas Mažulis prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pripažinti D. R. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas (750 Eur) proceso išlaidomis ir priteisti šią sumą D. R. iš valstybės.

3.1. Išteisintojo D. R. gynėjo nuomone, apylinkės teisme atliktas įrodymų vertinimas buvo nuodugnus, neša­liškas ir pakankamas bei apėmė visus įrodymus, reikšmingus faktinių aplinkybių nustatymui ir teisiniam veikos kvalifikavimui. Ne apylinkės teismas, o valstybinis kaltinimas kai kuriuos įrodymus vertina atskirai nuo jų visumos, kaltinimas neatitinka nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apylinkės teismo proceso metu nustatytų aplinkybių.

3.2. Gynėjas pažymi, kad jokiais įrodymais nepagrįsti prokurorės skundo teiginiai, jog D. R. dėjo pastangas įtikinti AS „R. D.“ tiekti jiems miltus. U. O., tiesiogiai bendravęs su D. R. miltų pristatymo klausimais, paaiškino, kad ieškojo Lietuvoje įmonių, kurioms galėtų platinti įmonės produkciją (miltus), ir pats kreipėsi į D. R., siūlydamas jo vadovaujamai įmonei pirkti miltus. Tai rodo, jog iniciatyvą sudaryti miltų tiekimo sutartį rodė ne D. R., o civilinė ieškovė AS „R. D.“. D. R. paaiškino, kad susitarimas dėl miltų tiekimo ne iš karto pavyko, o pradinį pasiū­lymą jis atmetė dėl per aukštų kainų. Liudytoja B. G. taip pat patvirtino, kad D. R. netenkino pradinė miltų kaina. Tai tik patvirtina, kad išteisintasis neturėjo tikslo bet kuriuo būdu gauti produkciją ir įtikinti AS „R. D.“ tiekti miltus, ketindamas už juos neatsiskaityti – jei D. R. būtų turėjęs išankstinį planą nemokėti už miltus, jų kaina jam nebūtų buvusi svarbi.

3.3. Gynėjo teigimu, įmonės turtinė padėtis (turtinės padėties sąmoningas nuslėpimas) galėtų būti apgaulės požymis, tačiau šiuo atveju civilinė ieškovė ne tik turėjo galimybę patikrinti, tačiau ir patikrino UAB „M.“ mokumą ir esama padėtis civilinę ieškovę tenkino. Liudytoja B. G. teisme paaiškino, kad civilinės ieškovės Finansų skyrius tikrino UAB „M.“ mokumą ir, nors rodikliai nebuvo geri, sutarties pasirašymui neprieštaravo. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad jokie D. R. veiks­mai neturėjo įtakos civilinės ieškovės apsisprendimui perduoti turtą (miltus). Nenustatyta, kad išteisintasis būtų slėpęs kokią nors informaciją. AS „R. D.“ patikrino įmonės mokumą ir savanoriškai, suprasdama rizikas, nusprendė sudaryti sutartį. AS „R. D.“ prie pareiškimo pradėti ikiteisminį tyrimą pateikė UAB „Credit info“ ataskaitą apie UAB „M.“ (gautą civilinės ieškovės nesinaudojant jokiomis procesinės prievartos priemonėmis), kurioje nurodomos įmonės teisme vedamos bylos, areštai, nepadengtos skolos, jų terminai, skolos Sodrai ir kita informacija.

3.4. Atsiliepime nurodoma, jog kaltinimas D. R. pareikštas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o D. R. tariamai atlikta pavojinga veika kaltinamajame akte aprašyta taip: „apgaule įgijo svetimą, AS „R. D.“ priklausantį, didelės vertės turtą — miltus, kurių bendra vertė – 45 513,60 Eur“. Prokurorės apeliacinio skundo teiginiai apie įmonės valdymą ir neaiškią prokurorei įmonės atstatymo viziją niekaip nesusiję su pareikštu kaltinimu. Gynėjas pažymi, kad UAB „M.“ bankroto proceso metu buvo pripažinti negaliojančiais tik keli sandoriai dėl vienarūšių reikalavimų užskaitymo, bet tyčinio bankroto požymiai (sąmoningai blogas įmonės valdymas, privedęs prie bankroto) nenustatyti, toks procesas net nepradėtas, nors tiek administratorius, tiek kreditoriai tokį procesą galėjo inicijuoti. Nėra ginčo, kad UAB „M.“ finansinė padėtis buvo sudėtinga (D. R. įsigijo jau esančios prastoje padėtyje įmonės akcijas), įmonė bankrutavo, tačiau D. R. nebuvo kaltinamas jokiais nusikalstamais veiksmais, susijusiais su blogu įmonės valdymu.

3.5. Gynėjas pažymi, kad UAB „M.“ turėjo teisę užsiimti bet kokia teisėta veikla, taip pat ir mažmenine bei didmenine prekyba. UAB „M.“ buvo naudingas (pelningas) miltų perpardavimas. Bendrovėms „Ž. m.“, „J.“, „Ž.“, „S.“ buvo parduota 100 345 kg miltų už 32 259,39 Eur, pelnas sudaro vidutiniškai 0,0633541 Eur/kg, arba 24,54 %. D. R., priešingai, nei teigiama prokurorės skunde, niekada nebuvo iškėlęs versijos, kad įsigyti miltai bus naudojami UAB „M.“ gaminių kepimui. Išteisintojo parodymai viso proceso metu, taip pat liudytojų B. G. ir U. O. parodymai patvirtina, kad UAB „M.“ ir AS „R. D.“ susitarė, kad UAB „M.“ iš miltų ne tik gamins produkciją, bet ir perparduos.

3.6. Atsiliepime nurodoma, kad J. K., kurio parodymai, prokurorės nuomone, patvirtina D. R. kaltę, yra UAB „V.“ vairuotojas, pristatęs vieną krovinį miltų. Pasak gynėjo, valstybinio kaltinimo pradiniu vertinimu, šio liudytojo pristatyti miltai galimai buvo pasisavinti. Tačiau ši versija dar ikiteisminio tyrimo metu buvo paneigta – J. K. gabentas miltų krovinys pristatytas tiesiai į UAB „S.“ sandėlį (tai buvo vienas iš UAB „M.“ vykdytų miltų pardavimų). Šio liudytojo parodymai nepatvirtina visiškai jokių bylai reikšmingų aplinkybių.

3.7. Gynėjas nesutinka su prokurorės skundo teiginiu, kad D. R. net neketino įvykdyti sutarties sąlygų, kadangi gautais pinigais iš miltų pardavimo neatsiskaitė su AS „R. D.“, UAB „M.“ gautais pinigais dengė savo reikalavimus. Gynėjas pažymi, kad D. R. nebuvo pareikšti jokie kaltinimai dėl lėšų išsimokėjimo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad D. R. reikalavimai tenkinti būtent iš lėšų, gautų už miltų pardavimą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato atsiskaitymų eilę (6.930¹ straipsnis. Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas), todėl skolininkas neturi teisės bet kokia tvarka vykdyti prievoles. UAB „J.“, UAB „G.“, UAB „S.“ privalėjo grąžinti UAB „M.“ lėšas, gautas užskaitymo būdu, kitaip tariant, UAB „M.“ buvo skolinga šiems subjektams, turėjo jiems priešpriešinių reikalavimų, kurie užskaitymo būdu buvo sumažinti, tačiau bankroto proceso metu kreditoriams užskaitytas sumas teko sumokėti, kad jomis būtų dengiamos administravimo išlaidos ir visų kreditorių reikalavimai. Tai visiškai atitinka įstatymų reikalavimus, tuo tarpu pagal prokurorės dėstomą poziciją išeitų, kad tik AS „R. D.“ išskirtinėmis sąlygomis turėjo gauti atsiskaitymą iš UAB „M.“.

3.8. Atmestini prokurorės skundo teiginiai, kuriais mėginama pagrįsti, jog D. R. savo veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios AS „R. D.“ nebeturi galimybės civilinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių. Skirtingai, nei nurodo prokurorė, produkcijos pristatymo sutartis sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų ir dėl jos vykdymo atsakinga UAB „M.“. Pakeisti už sutarties vykdymą atsakingą subjektą galima civilinio proceso tvarka, pareiškus reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje dėl pirkėjo. Tokių veiksmų AS „R. D.“ nesiėmė. Skundo teiginiai apie juridinio asmens vadovo vaidmenį, juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę nesusiję nei su pareikštais kaltinimais, nei su skundžiamu teismo nuosprendžiu. Civilinė ieškovė ne tik turėjo galimybę, bet ir patikrino UAB „M.“ mokumą. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo reikšmingas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, Nr. 2K-410/2014, Nr. 2K-152/2015, Nr.2K-429-788/2016, Nr. 2K- 31-788/2017, Nr.2K-7-136-489/2017). Visišką apgaulės nebuvimą patvirtina tai, kad AS „R. D.“, pati patikrinusi UAB „M.“ finansinę padėtį, apsisprendė sudaryti sutartį.

3.9. Nesuprantamas prokurorės skundo teiginys, jog pagrindinis „faktorius“ įgyjant miltus, teisę į juos ar už juos gautus pinigus buvo būtent D. R.. Gynėjas pažymi, kad nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymių prasme D. R. yra veikos subjektas, o ne faktorius. Byloje esančiais įrodymais absoliučiai paneigtas kaltinimo teiginys, jog D. R. įgijo miltus, kadangi pagal byloje esančius įrodymus miltus įsigijo UAB „M.“, dalį miltų gamybai panaudojo UAB „M.“, kitą miltų dalį pardavė ir lėšas už juos gavo UAB „M.“. Apeliaciniame skunde mėginama aiškinti, jog D. R. įgijo nebe miltus, o pajamas už juos, o tai neatitinka nei pareikšto kaltinimo, nei byloje esančių įrodymų, kadangi nenustatyta, jog D. R. savo reikalavimus tenkino būtent lėšomis, gautomis iš miltų pardavimo. Trijų asmenų, turinčių priešingą suinteresuotumą (D. R., B. G., U. O.) parodymais aiškiai nustatyta, jog buvo išankstinis susitarimas, kad dalis miltų bus perparduota. Tiekimo sutarties nuostata dėl miltų nuosavybės teisės galėjo būti įgyvendinama civilinio proceso priemonėmis ir tai turėtų daryti ne prokuratūra, o civilinė ieškovė, kuri net neskundžia apylinkės teismo nuosprendžio.

3.10. Apylinkės teismo nuosprendžiu teisingai pažymėta, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta. Prokuratūra mėgino kriminalizuoti civilinius teisinius santykius ir tam kelią užkirtęs apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas.

3.11. BPK 106 straipsnis, reglamentuojantis advokato darbo apmokėjimą, nenumato galimybės išteisintam asmeniui prisiteisti advokatui sumokėtą honorarą (numatomas tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų apmokėjimas bei priteisimas). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažinta, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors BPK pataisos, numatančios išteisintojo patirtų atstovavimo (gynybos) išlaidų priteisimo procedūrą, nepriimtos, teismo atsisakymas spręsti dėl išteisinto asmens patirtų atstovavimo (gynybos) išlaidų priteisimo, gynėjo nuomone, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir būtų neteisėtas.

3.12. Gynėjo nuomone, tiek dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, tiek atsižvelgiant į BPK normas, reglamentuojančias proceso išlaidas (BPK 103 straipsnyje įtvirtintas proceso išlaidų sąrašas nėra baigtinis, teismas turi teisę pripažinti proceso išlaidomis ir kitas išlaidas) yra pagrindas pripažinti D. R. apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas (750 Eur) proceso išlaidomis ir jas priteisti iš valstybės D. R. naudai.

4. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą civilinės ieškovės AS „R. D.“ atstovė advokatė Žydrūnė Stuglytė prašo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą – skundžiamą nuosprendį panaikinti, o civilinės ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

4.1. Atsiliepime sutinkama su prokurorės apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai išteisino D. R. jam nepadarius veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

4.2. Civilinės ieškovės atstovės vertinimu, D. R. veika pasireiškė ne turto įgijimu, o turtinės prievolės išvengimu apgaule. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas, panaudojant apgaulę. Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti ją vykdyti arba panaudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-265/2011, 2K-170-895/2018). Apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Apgaulė išvengiant prievolės naudojama, siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas kaltininkui būti priverstam vykdyti prievolę, o ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį ir nesiekiant, kad kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį faktą.

4.3. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamu atveju esminė apgaulė pasireiškė tuo, jog D. R., sudarydamas sandorį, sąmoningai nuslėpė tikrąją savo vadovaujamos įmonės finansinę padėtį (nemokumą), siekdamas išvengti ateityje būti priverstas įvykdyti didelės vertės turtinę prievolę civilinei ieškovei. Gavęs produkciją, už ją neatsiskaitė ir nė neketino to daryti bei netrukus bankrutavo. Tokiu būdu D. R. sudarė sąlygas, kad civilinei ieškovei AS „R. D.“ faktiškai nebūtų jokios galimybės priversti jį įvykdyti turtinę prievolę, t. y. apmokėti už tiektą produkciją.

4.4. Nors kaltinamuoju aktu D. R. inkriminuotas turto įgijimo apgaule požymis, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia prokurorei teisę dar bylos nagrinėjimo teisme metu keisti ne tik kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes, bet ir jos kvalifikavimą (BPK 256 straipsnis). Tokią teisę turi ir teismai, kaip teisingumo funkcijos vykdytojai. Todėl tuo atveju, kaip ir civilinė ieškovė, vertindamas, jog inkriminuojama veika pasireiškė kitu alternatyviuoju požymiu, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis kvalifikavimo keitimo taisyklių, tą galėjo padaryti savo iniciatyva. Vietoje to, nuosprendžiu teismas paprasčiausiai išteisino D. R., dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.5. Pasak civilinės ieškovės atstovės, net ir tuo atveju, jeigu vertinti, kad sukčiavimas pasireiškė turto įgijimu apgaule, skundžiamas nuosprendis taip pat turi būti panaikintas. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad civilinės ieškovės atžvilgiu panaudota apgaulė buvo esminė. Savo veiksmais D. R. pasunkino kreditorės – civilinės ieškovės teisinę padėtį, t. y. sudarė sąlygas, kad civilinė ieškovė negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti savo pažeistos teisės ar toks gynybos būdas būtų iš esmės apsunkintas, nes UAB „M.“ neturi jokio turto, yra bankrutavusi ir išregistruota. Civilinė ieškovė buvo apdairi ir rūpestinga, vis tik jos atžvilgiu panaudota esminė apgaulė tokiems atvejams taikomą „minimalų protingo elgesio standartą“ įveikė. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad D. R. atliko veiksmus, kurie buvo nukreipti į tai, jog būtų sudaryta 2018 m. liepos 31 d. produkcijos pristatymo sutartis, nuo civilinės ieškovės nuslėpdamas sutarčiai sudaryti esminės reikšmės turinčias aplinkybes ir savo tikruosius ketinimus, tuo esmingai suklaidindamas civilinę ieškovę.

4.6. Dar iki sutarties sudarymo ir produkcijos pristatymo D. R. buvusiam civilinės ieškovės atstovui U. O. sakė, jog yra suinteresuotas miltų pirkimu bei pats pasiūlė atvažiuoti į kepyklą apžiūrėti, kaip viskas veikia. U. O. atvykus, D. R. parodė, kaip dirba kepykla, kaip vyksta gamyba, kad yra darbuotojų bei tinkamos sąlygos bendradarbiauti, kalbėjo apie kainas, derėjosi, sakė, kad įmonei viskas gerai, įmonė vykdo darbuotojų socialinę apsaugą, aiškino savo vizijas ir tikslus. Tokiu būdu tuometiniams civilinės ieškovės atstovams vizualiai buvo sudarytas mokios ir pajėgios vykdyti prisiimamus sutartinius įsipareigojimus įmonės įspūdis ir net nekilo minčių, jog D. R. neketina jų vykdyti. Kaip paaiškėjo vėliau, dar šių derybų metu žinodamas, jog realiai UAB „M.“ yra nepajėgi vykdyti potencialių sutartinių įsipareigojimų (yra nemoki), bei turėdamas ne tik galimybę, bet ir pareigą civilinei ieškovei (jos atstovams) apie tai pranešti, D. R. nutylėjo šias esminę reikšmę turinčias aplinkybes, t. y. neatskleidė informacijos apie itin blogą įmonės finansinę padėtį. Paaiškėjusi tikroji UAB „M.“ finansinė padėtis buvo tokia bloga, jog būdamas šios įmonės direktoriumi, verslininku D. R. to paprasčiausiai negalėjo nežinoti, kaip negalėjo nežinoti ir to, kad šių aplinkybių atskleidimas būtų turėjęs lemiamą įtaką civilinės ieškovės sprendimui – žinodama šias aplinkybes, civilinė ieškovė sutarties nebūtų sudariusi. Nurodytos aplinkybės patvirtina esminės apgaulės faktą, o kartu ir D. R. tyčią suklaidinti civilinę ieškovę.

4.7. Civilinės ieškovės atstovė pažymi, kad nusikalstamus D. R. ketinimus atskleidžia ne tik jo elgesys iki sutarties sudarymo, bet ir po jo. Pardavęs miltus ir gavęs už tai pinigus, D. R. net nemėgino bent iš dalies atsiskaityti su civiline ieškove, nors tokią galimybę turėjo. Vietoje to, kad atsiskaitytų su civiline ieškove pagal sutartį, didžiąją dalį gautų už perparduotus miltus pinigų D. R. išsimokėjo sau. Tai nustatyta baudžiamojoje byloje, tačiau ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nepagrįstai įvertinta, kaip neįrodanti tyčios. 2018 m. rugsėjo 20 d. laidavimo sutarties pasirašymas irgi patvirtina, jog civilinė ieškovė nežinojo tikrosios UAB „M.“ finansinės padėties. Civilinė ieškovė buvo tikinama, jog netrukus gaus apmokėjimą, kad vėlavimas yra laikinas. Kaip parodė liudytojas U. O., kai D. R. nebeatsiliepė į telefono skambučius, liudytojas nuvažiavo pas jį, o D. R. pažadėjo, kad viskas bus apmokėta. Civilinei ieškovei pareiškus pretenziją dėl susidariusios skolos apmokėjimo, jokio atsakymo iš D. R. civilinė ieškovė negavo, o skola taip ir nebuvo grąžinta.

4.8. Kaip nurodoma atsiliepime, nuosprendyje nepagrįstai, ignoruojant faktines aplinkybes, konstatuota, jog civilinei ieškovei iš esmės nebuvo apsunkintos galimybės savo pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka bei kad, neva, ji pati savo veiksmais prisidėjo prie to, kad jai buvo padaryta didelė turtinė žala. Civilinė ieškovė, kaip užsienio įmonė, pagal savo turimas galimybes domėjosi UAB „M.“ finansine padėtimi, kurios rodikliai nors ir nebuvo labai geri (kepykloms būdingas mažesnis pelningumas), tačiau nerodė beviltiškos įmonės padėties. Tuo labiau, kad civilinės ieškovas darbuotojas buvo pakviestas atvykti į įmonę, matė, kad vyksta gamyba, darbuotojai dirba, pats D. R. tikino, jog įmonė veikia gerai ir tuo abejoti civilinė ieškovė neturėjo jokio pagrindo. Suėjus apmokėjimo terminui, jo negavusi civilinė ieškovė iš karto susisiekė su D. R.. Civilinės ieškovės atstovai aiškinosi situaciją, buvo nuvykę į įmonę, tačiau jiems dar kartą buvo nurodytos melagingos aplinkybės, žadama, jog pinigai bus sumokėti. Supratusi, jog yra apgauta, civilinė ieškovė 2018 m. lapkričio 2 d. pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo inicijavo baudžiamąjį persekiojimą. Civilinė ieškovė buvo atidi ir dėjo protingas pastangas, įstodama į sutartinius santykius, tačiau nesitikėjo, jog kontrahentas turi nusikalstamų ketinimų jos turto atžvilgiu. Nuo civilinės ieškovės sąmoningai nuslėpta tikroji įmonės padėtis paaiškėjo esanti tiek bloga, kad jei šios aplinkybės ir tikrieji D. R. ketinimai civilinei ieškovei būtų žinomi (atskleisti) iki sutarties sudarymo ir produkcijos tiekimo, sutartis nebūtų buvusi sudaryta ir produkcijos civilinė ieškovė nebūtų tiekusi. Visa tai D. R. puikiai suvokė, dėl ko šias aplinkybes sąmoningai nutylėjo, taip sudarydamas sąlygas didelės žalos civilinei ieškovei atsiradimui.

4.9. Dėl nusikalstamų D. R. veiksmų civilinei ieškovei AS „R. D.“ padaryta 45 513,60 Eur turtinė žala. Jos dydis apskaičiuotas ir pagrįstas baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Pažeidžiant Sutarties 5.1 punktą, iš civilinės ieškovės gautą dalį produkcijos D. R. perpardavė trečiosioms įmonėms. Didžiąją dalį už perpardavimą iš kitų įmonių gauto apmokėjimo (vietoje to, kad apmokėtų sąskaitas faktūras pagal sutartį ir taip įvykdytų turtinę prievolę) D. R. išsimokėjo pats sau. Šios aplinkybės veikos kvalifikavimui, esant turto įgijimo požymiui, neturi reikšmės – nusikaltimas baigtas, apgaule įgijus svetimą turtą. Tačiau vertinant, jog veika pasireiškė turtinės prievolės išvengimu apgaule, dėl šios veikos baigtumo spręstina atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šiuo atveju nusikalstama veika baigta, civilinė ieškovė, vykdydama pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, tiekė UAB „M.“ miltus, tačiau su ja nebuvo atsiskaityta. Už perduotą produkciją susidarė 45 513,60 Eur skola, kas atitinka veiką kvalifikuojančius padarinius – didelę žalą. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad UAB „M.“ neturi jokio turto, šiuo metu yra bankrutavusi ir išregistruota, turi kitų kreditorių ir jokių galimybių padengti net nedidelės dalies kreditorinių reikalavimų. Tai tuo pačiu patvirtina faktą, jog civilinės ieškovės pažeistos teisės nėra ir negali būti apgintos civilinio proceso tvarka.

5. Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis D. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.