- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-23
- Bylos Nr.
- e2A-301-232/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16891-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Vidas Stankevičius, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- D. T., T. T.
- Atsakovas
- Nordea Bank, Lietuvoje
- Kategorijos
- 2.5.8.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) D. T. ir T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. T. ir T. T. ieškinį atsakovui Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovai D. T. ir T. T. ieškiniu prašė pripažinti Būsto kreditavimo sutarties Nr. KK 080633D (su pakeitimais), 2008-06-06 sudarytos tarp D. T., T. T. ir Nordea Bank, AB, vienašalį nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir negaliojančiu bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008-06-06 D. T., T. T. ir Nordea Bank Finland Plc, atstovaujamas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. KK080633D, pagal kurią ieškovams buvo suteikta 112 951,81 EUR (390 000 Lt) paskola buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimui. Ieškovai įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2033-05-10. Kadangi nuo 2013-10-10 ieškovai susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais ir pradėjo vėluoti vykdyti sutartinius įsipareigojimus bankui, 2013-12-20 ginčo šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 13/12/61S, pagal kurį laiku pagal mokėjimo grafiką negrąžinta kredito dalis ir susikaupusios kredito palūkanos (1 722,74 EUR) buvo pridėtos prie negrąžintos kredito sumos (100 139,54 EUR) ir buvo laikoma, kad Susitarimo Nr. 1 pasirašymo dieną ieškovų negrąžinta bankui kredito suma yra 101 862,28 EUR. 2015-01-14 bankas išsiuntė ieškovams pranešimą dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovams negavus pranešimo iš banko ir dėl šių priežasčių neturint galimybės padengti visos pradelstos mokėti sumos iki 2015-02-08, kreditavimo sutartis buvo vienašališkai nutraukta 2015-02-09, o atsakovo reikalavimai buvo nukreipti į įkeistą ieškovams priklausantį turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini)Vilnius. 2015-03-23 ieškovai kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti 2015-02-09 nutrauktą kreditavimo sutartį, atidėti kredito grąžinimą 6 mėnesiams ir per šį laikotarpį mokant tik palūkanas leisti padengti visą pradelstų įsipareigojimų sumą pagal banko sudarytą grafiką. 2015-02-25 atsakymu Nr. OUT-3640 atsakovas informavo ieškovus, jog sutartis yra vienašališkai nutraukta, dėl ko sutarties atnaujinimo klausimas nebegali būti svarstomas. Bankas informavo, jog galėtų svarstyti tik galimybę sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus ir sudaryti skolos grąžinimo susitarimą 6 mėnesiams, jeigu ieškovai iki 2015-03-31 sumokėtų bankui 4 200 EUR skolą bei visas su vykdomojo įrašo išdavimu susijusias išlaidas, pateiktų papildomus įrodymus apie savo finansinės būklės pagerėjimą. Ieškovai 2015-03-30 pakartotiniu prašymu dėl kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo atidėjimo informavo atsakovą, jog šiuo metu nori ir turi galimybes vykdyti įsipareigojimus, tačiau gali mokėti ne didesnes nei 1 000 EUR dydžio mėnesines įmokas, todėl pakartotinai prašė banko atsižvelgti į jų prašymą. 2015-04-15 ieškovai buvo informuoti, jog tolesniems vykdymo veiksmams pagal atsakovo pateiktą vykdyti vykdomąjį įrašą buvo perduota atlikti antstoliui A. N.. Atsakovo elgesys ir priverstinio vykdymo procedūros yra neteisėtos, dėl sutartyje nustatytų nesąžiningų sutarties nutraukimo sąlygų bei neteisėtų ir vienašališkų atsakovo veiksmų nutraukiant sutartį. Ieškovams buvo suteiktas kreditas vartojimo reikmėms. Atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 25 metai, kreditas turėjo būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, sutarties Bendrosios dalies 13.1 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikė bankui teisę, jei kredito gavėjai sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl turėtų būti pripažinta negaliojanti. Bankas, neieškodamas geriausių abi puses tenkinančių problemos sprendimo būdų, iš karto nutraukdamas sutartį ir siekdamas priverstinio skolos išieškojimo, pažeidė CK įtvirtintą bendradarbiavimo principą. Ieškovai bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, buvo aktyvūs, informavo atsakovą, kad iš sutarties kilusios piniginės prievolės vykdyti negali dėl laikinai pasunkėjusios finansinės padėties, informavo, jog iki finansinės padėties pagerėjimo galėtų mokėti po 1 000 EUR per mėnesį. Sutarties 13.2 punkto nuostata taip pat yra nesąžininga, prieštaraujanti CK 6.218 straipsniui, ir pripažintina negaliojančia ex officio. Sutartyje nurodytas įspėjimo terminas yra per trumpas ir neprotingas, kad ieškovai galėtų realiai tokį reikalavimą įvykdyti. Ieškovų sutarties pažeidimas negalėjo būti laikomas esminiu, nes atsakovas nepaisant sutarties pažeidimo iš esmės gali gauti tai, ko tikėjosi iš sutarties. Ieškovai, nors ir nereguliariai, tačiau mokėjimus pagal sutartį stengdavosi atlikti. Ieškovų įsipareigojimų vykdymas buvo apsaugotas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek kredito draudimu, todėl dėl kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovai patirtų neproporcingai didelius nuostolius, prarastų būstą, lyginant su tais, kuriuos neva patyrė atsakovas iki kreditavimo sutarties nutraukimo. Prievolė buvo neįvykdyta dėl pateisinamų priežasčių – nenusisekusios investicijos į verslą. Laikinas sutarties nevykdymas nedavė pagrindo atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.
Atsiliepimas
Atsakovas Nordea Bank, AB atsiliepime prašė ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kredito sutartis buvo pakeista 2013-12-20 papildomu susitarimu Nr. KKP 13/12/61S. Šis susitarimas buvo sudarytas dėl ieškovų mokėjimo prievolių pagal grafiką vėlavimo, t. y. ieškovams nuo 2013-10-10 vėluojant mokėti įmokas ir bankui geranoriškai sutinkant bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas ieškovams pašalinti pažeidimus. Net sudarius 2013-12-20 papildomą susitarimą ir juo taikius lengvatas, ieškovai vis tiek pažeidinėjo mokėjimų grafiką pradedant iš karto po papildomo susitarimo sudarymo einančios pirmosios įmokos, t. y. nuo 2014-01-10. Paskutinis 300 EUR mokėjimas buvo atliktas 2015-01-05, kuris nedengė net visos 2014-08-10 įmokos. Bankas 2015-01-14 Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovus apie tai, kad jie dar nuo 2014-08-10 iki 2015-01-14 (t. y. 6 mėnesius iš eilės) pažeidinėja mokėjimų grafiką ir pareikalavo ne vėliau kaip iki 2015-01-29 pašalinti mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimus, įspėjo, kad jeigu iki 2015-01-29 ieškovai nepašalins mokėjimo pažeidimų, nuo 2015-01-29 vienašališkai nutraukia kredito sutartį. Kadangi ieškovai pažeidimų nepašalino, bankas dar nuo 2015-01-29 vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Po nutraukimo vyko ieškovų ir banko susirašinėjimas. 2015-02-23 ieškovai raštu kreipėsi į banką, prašydami atnaujinti kredito sutartį, leisti mokėti 6 mėnesius tik palūkanas ir dalimis per 6 mėnesius dengti įsiskolinimą. Bankas 2015-02-25 raštu Nr. OUT-3640 nesutiko atnaujinti kredito sutarties, kadangi (1) 2013-12-20 jau buvo restruktūrizuotas kreditas, tačiau ieškovai vis tiek pažeidinėjo mokėjimų grafiką, (2) ieškovai turi skolų kitiems kreditoriams, o banko naudai įkeistas turtas yra areštuotas pagal kitų ieškovų kreditorių reikalavimus, (3) ieškovų finansinė padėtis neatitinka banko keliamų reikalavimų. Bankas pasiūlė ieškovams galimybę laikinai iki 6 mėnesių sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus, jeigu ieškovai iki nurodyto termino (2015-03-31) sumokėtų dalį skolos (4 200 EUR) ir banko patirtas išlaidas už vykdomojo įrašo išdavimą, taip pat pateiktų savo finansinės padėties pagerėjimą pagrindžiančius įrodymus. Banko pagrįstas abejones dėl ieškovų finansinės padėties pagrindė Creditinfo duomenų bazės duomenys ir 2015-02-23 antstolio R. V. pranešimas apie tai, kad AB SEB bankas vykdo išieškojimą iš ieškovo ir siekia nukreipti reikalavimus į banko naudai įkeistą turtą prašydamas prisijungti prie išieškojimo. 2015-03-30 ieškovas D. T. pateikė pakartotinį prašymą. 2015-04-16 raštu Nr. OUT-6821 bankas nurodė ieškovams, kad jų pakartotinio prašymo netenkina, kad ieškovų teiginiai apie galėjimą mokėti 1 000 EUR dydžio mėnesines įmokas neatitinka tikrovės, kadangi pagal SoDros informaciją ieškovų mėnesinės pajamos yra apie 200 EUR iki mokesčių, kad ieškovai buvo ne kartą raginami pašalinti pažeidimus, tačiau to nepadarė ir, kad banko naudai įkeistas turtas yra areštuotas. Vien aplinkybė, kad ieškovai yra vartotojai nepateisina jų padarytų pažeidimų. Ieškovai neįrodė kredito panaudojimo aplinkybių. Bankas, laikydamasis sutarties Bendrosios dalies 11.1 punkte nurodytos sąlygos, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone. Tik tada, kai tapo akivaizdu, kad ieškovai nepašalins pažeidimų ir nevykdys sutarties (pažeidimai tęsėsi nuo 2014-08-10 iki 2015-01-14 (6 mėnesius iš eilės), neskaitant iki tol buvusių sistemingų vėlavimų), bankas pasinaudojo sutarties Bendrosios dalies 11.1 punkte nurodyta sąlyga (kas atitinka ir CK 6.217 str., 6.874 str. 2 d.) ir nuo 2015-01-29 nutraukė sutartį. Sutarties Bendrosios dalies 11.1 punkto sąlyga ieškovams buvo taikyta žymiai palankiau. Kredito sutartis buvo iš esmės pažeista sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas, mokėjimo prievolių terminų pažeidimai tęsėsi 6 mėnesius iš eilės. Kredito sutarties nutraukimo metu buvo akivaizdus sutartyje nustatytas pagrindas (mokėjimų vėlavimas), suteikiantis teisę bankui nutraukti sutartį. Po nutraukimo praėjo 4 mėnesiai, o ieškovai net per šį terminą pažeidimų nepašalino. Ieškovai su ieškiniu nepateikė duomenų apie tai, kad jie nutraukimo dienai būtų galėję padengti visą skolą ir, kad šiai dienai jie yra mokūs, kad galėtų vykdyti prievoles. 2014-01-14 pranešimas apie sutarties nutraukimą yra laikomas įteiktu tinkamai, kadangi bankas pranešimą išsiuntė registruota siunta su įteikimu visais bankui žinomais adresais (5 adresais ir dar papildomai per internetinę bankininkystę), tokiu būdu maksimaliai rūpestingai įgyvendindamas pareigą informuoti). Ieškovai neįrodė, kad dar iki pažeidimų jie kreipėsi į banką informuodami apie konkrečias aplinkybes, tariamai trukdančias jiems vykdyti mokėjimo prievoles. Bankas jau bendradarbiavo su ieškovais iki Kredito sutarties nutraukimo sudarydamas 2013-12-20 papildomą susitarimą.
Šalies argumentai
Ieškovai dublike papildomai nurodė, kad 2008-06-06 kredito sutartis buvo sudaryta 25 metų terminui. Su laikinais finansiniais sunkumais ieškovai susidūrė tik 2013 m. Pirmus penkerius metus kredito sutartis buvo vykdoma tinkamai. Pirmą kartą kredito sutartis buvo restruktūrizuota 2013-12-20 papildomu susitarimu Nr. KKP/13/12/61S, kuomet ieškovai pradėjo vėluoti mokėti bankui dalines kredito įmokas. Papildomu 2013-12-20 susitarimu specialus mokėjimo grafikas buvo nustatytas tik 6 mėnesiams. Nors ir nežymiai vėluodami mokėti įmokas pagal 2013-12-20 susitarimu numatytą specialų grafiką, ieškovai tinkamai įvykdė šį papildomą susitarimą. Ieškovai aktyviai bendradarbiavo su atsakovu, ne kartą kreipėsi į jį ir informavo apie savo laikino nemokumo priežastis. Atsakovas atsisakė restruktūrizuoti kreditavimo sutartį pasirašant dar vieną papildomą susitarimą, identišką pirmajam, nors pastarasis ieškovų ir buvo tinkamai įvykdytas. Po dviejų priminimų dėl vėlavimo vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, atsakovas, neieškodamas problemos sprendimo būdų, vienašališkai nutraukė sutartį, išsiėmė vykdomąjį įrašą bei pateikė jį vykdyti antstoliui. Bankas informavo ieškovus, jog galėtų svarstyti tik galimybę sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus ir sudaryti skolos grąžinimo susitarimą 6 mėnesiams, jeigu ieškovai iki 2015-03-31 sumokėtų bankui 4 200 EUR skolą bei visas banko su vykdomojo įrašo išdavimu susijusias išlaidas. Iš šių atsakovo veiksmų matyti, jog bankas neketino atnaujinti sutartinių santykių su ieškovais, o tik pateikė neįgyvendinamą ultimatumą jiems. Atsakovo atsiliepime bei 2015-04-16 rašte išsakyti teiginiai, jog ieškovai šiuo metu neišgalėtų mokėti 1 000 EUR mėnesinių įmokų, yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš ieškovus – vartotojus – nutraukdamas sutartį pagal negaliojančiu pripažintiną sutarties 11.1 punktą, todėl sutartis negali būti laikoma nutraukta teisėtai. Padarytas sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu bei sudarančiu pagrindą atsakovui nutraukti sutartį, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį (vartojimo sutartis); atsakovas neatsižvelgė į laikiną pažeidimo pobūdį (pradelstų mokėti įmokų dalis pagal grafiką sudaro tik nežymią dalį nuo visos kredito sumos), todėl teigti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir, būdamas kreditavimo srities profesionalas, negalėjo numatyti, kad ieškovai gali ateityje vėluoti mokėti paskolą pagal grafiką, nėra teisinio ar faktinio pagrindo; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų (grafiko) laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui, nes visa kredito suma turi būti grąžinta vienu metu – tik 2033-05-10; ieškovų prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jų didelio neatsargumo, o dėl objektyvios priežasties – nenusisekusios investicijos į verslą; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo manyti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje; ieškovai dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos. Atsakovas bendradarbiavimo pareigą vykdė tik formaliai ir visiškai nepadėjo ieškovams įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas.
Atsiliepimas
Atsakovas triplike papildomai nurodė, kad nuo 2013 metų besitęsiantys sistemingi ir ženklūs mokėjimo prievolių pažeidimai buvo ir yra akivaizdus pagrindas nutraukti Kredito sutartį nuo 2015-01-29, kadangi bankas neturėjo pagrindo tikėtis, kad toliau sutartis bus tinkamai vykdoma ir, kad bankas gaus tinkamai ir laiku tai, ką yra suplanavęs gauti pagal Kredito sutartį. Ieškovų mokėjimų vėlavimai prasidėjo nuo 2012 m. birželio mėn. ir kuo toliau, tuo labiau didėjo. Paskutinis 300 EUR mokėjimas buvo atliktas 2015-01-05, kuris nedengė net visos 2014-08-10 įmokos. Ieškovų vėlavimas tęsėsi iš esmės nuo 2014-08-10 iki 2015-01-29 (nutraukimo), t. y. 172 dienas, o iki tripliko pateikimo dienos vėlavimas tęsiasi jau 323 dienas. Ieškovai į bylą nepateikė įrodymų, jog yra pajėgūs pašalinti pažeidimus ir tinkamai vykdyti ateityje kredito sutartį. Bankui nebuvo ir nėra pagrindo matyti, kad ieškovai nutraukimo dieną galėjo tinkamai vykdyti mokėjimo prievoles. Ieškovų mokėjimo vėlavimai tęsėsi ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės (nuo 2014-08-10 iki 2015-01-29). Po nutraukimo ieškovai pateikė du deklaratyvius ir formalius raštus, kuriais tik patvirtino, kad jie negalėjo ir negali vykdyti mokėjimo prievolių tinkamai. Ieškovai neturėjo pakankamų pajamų pažeidimams pašalinti ir prievolėms vykdyti, jie turėjo skolų kitiems kreditoriams, jų turtas buvo areštuotas. Ieškovai nepateikė duomenų apie tai, kad iš kredito jie būtų įsigiję būstą. Ieškovai iš esmės visą kredito sumą išsigrynino ir nepateikė duomenų, kokiu tikslu kreditą panaudojo. Ieškovų teiginiai apie „turto pirkimą“ ir juos, kaip vartotojus, vertintini kritiškai. Patys ieškovai teigia, kad jie investavo pinigus į verslą. Ieškovai dar iki Kredito sutarties sudarymo turėjo patirties tiek sudarant kreditavimo sutartis (turėjo sudarytas sutartis su AB SEB banku ir AB DNB banku), tiek įkeičiant turtą (turtą buvo įkeitę DNB bankui.). Net jeigu ieškovus ir laikytume vartotojais, tai jie yra labai gerai informuoti vartotojai, kurie patys pasirinko kredito refinansavimą.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovų D. T. ir T. T. ieškinį atsakovui Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė. Priteisė atsakovui Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių po 879,99 EUR bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno ieškovo D. T. ir T. T.. Grąžino ieškovui D. T. 31 EUR žyminį mokestį.
Teismas sudarytą ginčo šalių sutartį vertino kaip vartojimo sutartį. Nustatė, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta Bendrosios dalies 11.1 punkto pagrindu, kuris buvo numatytas 2013-12-20 pasirašytu papildomu susitarimu Nr. KKP 13/12/61S prie 2008-06-06 Kreditavimo sutarties Nr. KK08/06/33D. Vertindamas minėto punkto taikymą sutarties nutraukimui, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad sutartis su ieškovais buvo nutraukta pažeidus ilgesnį terminą negu jis numatytas paminėtame punkte, kadangi ieškovų vėlavimas tęsėsi nuo 2014-08-10 iki 2015-01-29 (daugiau nei 6 mėnesius iš eilės), t.y. 172 dienas. Paskutinis 300 EUR mokėjimas buvo atliktas 2015-01-05, kuris nedengė visos 2014-08-10 įmokos. Tokių aplinkybių ieškovai nepaneigė. Teismas konstatavo, jog esant paminėtoms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti sutarties Bendrosios dalies 11.1 punkto sąlygos nesąžininga. Teismas nepasisakė dėl sutarties Bendrosios dalies 13.1 punkto sąlygos nesąžiningumo, nes ji nutraukiant sutartį ieškovams apskritai nebuvo taikyta, be to, ji buvo pakeista 2013-12-20 pasirašytu papildomu susitarimu Nr. KKP 13/12/61S prie 2008-06-06 Kreditavimo sutarties Nr. KK08/06/33D. Taip pat teismas nepasisakė dėl sutarties Bendrosios dalies 13.2 punkto sąlygos nesąžiningumo, nes jis ieškovams nutraukiant sutartį nebuvo taikyta bei jiems nesukėlė atitinkamų teisinių pasekmių.
Teismas konstatavo, kad Sutartis buvo nutraukta ieškovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų (pagal grafiką negrąžinant kredito bankui ir nemokant apskaičiuotų palūkanų), kas pagal sutarties sąlygas, atsižvelgiant į 2013-12-20 pasirašytą papildomą susitarimą Nr. KKP 13/12/61S prie 2008-06-06 Kreditavimo sutarties Nr. KK08/06/33D, laikytina esminiu sutarties pažeidimu (Bendrosios dalies 11.1 p.).
Teismo vertinimu atsakovo atlikto vienašališko sutarties nutraukimo nėra objektyvaus pagrindo pripažinti neteistu ir(ar) nesąžiningu. Atsakovas turėjo teisę nutraukti sudarytą sutartį su ieškovais ne tik pagal sutarties sąlygas, bet ir CK 6.217, 6.874 straipsnių nuostatas. Vertindamas ieškovų įsiskolinimo visą sumą ir pradelstų įsipareigojimų dydį, į bylą teiktus duomenis apie ieškovų finansines galimybes, teismas padarė išvadą, jog ji yra ganėtinai ženkli. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad antstolis R. V. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-16 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-27716-465/20014 dėl skolos išieškojimo iš D. T., išieškotojo AB SEB banko naudai, o vykdant išieškojimą buvo areštuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis D. T. pareikšti reikalavimai dėl skolos ir delspinigių priteisimo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-46649-872/2015 (ieškovas UAB „Eladus“); 2015-10-30 D. T. yra priimtas teismo įsakymas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-45116-599/2015; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-29 priėmė sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-27716-465/2014 dėl nesumokėto kredito, palūkanų, delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš T. T. ir D. T. ieškovo AB SEB banko naudai.
Aplinkybės, kad pardavus turtą iš varžytinių gali būti patirtas nuostolis ir pan. nėra tiesioginis šios bylos nagrinėjimo dalykas, o teiginiai dėl žalos patyrimo paneigtų paties prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto esmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad jie nebuvo informuoti apie sutarties nutraukimą. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad atsakovas ėmėsi visų sutartyje nustatytų priemonių informuoti ieškovus apie sutarties nutraukimą ir pačių ieškovų nurodytais adresais, ir per elektroninę bankininkystę, ir kitais žinomais adresais.
Ieškovams 2013-12-20 jų pačių prašymu buvo pakeistos sutarties sąlygos, vėliau jie į atsakovą kreipėsi jau esant nutrauktai kreditavimo sutarčiai, prašydami ją atnaujinti. Teismas vertindamas ieškovų teiktus prašymus atnaujinti nutrauktą kreditavimo sutartį, sutiko su atsakovo teiginiais, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad ieškovai galėtų padengti jau esamus įsiskolinimus, susidariusius nevykdant sutarties nuo 2014-08-10 bei kad jie galėtų toliau vykdyti sutartį (CPK 178, 185 str.). Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta įrodymų apie tai, kad esą ieškovams patyrus finansinius sunkumus, jie iš karto būtų kreipęsi į banką bei reiškę prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad būtų pažeistas sutarties šalių bendradarbiavimo principas, įtvirtintas CK 6.200 straipsnio 2 dalyje.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantai (ieškovai) D. T. ir T. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų ieškinį tenkinti.
Nurodė, kad vienašalis sutarties nutraukimas 2013-12-20 papildomo susitarimo Nr.KKP 13/12/61S Bendrosios dalies 11.1 p. pagrindu pirmosios instancijos teismo negalėjo būti pripažintas tinkamu ir sąžiningu ieškovų atžvilgiu. Apeliantų teigimu šio susitarimo papildomo susitarimo Bendorios dalies 11.1 p. nuostatos atsakovas nesilaikė, o ir pati nuostata yra nesąžininga, prieštaraujanti CK 6.218 str., ir pripažintina negaliojančia ex officio. Terminai sutarties pažeidimams pašalinti yra akivaizdžiai per trumpi ir neprotingi, kad ieškovai būtų galėtę realiai tokius banko reikalavimus įvykdyti. Vadovaujantis Sutarties Bendrosios dalies 12.1.1. p. standartine sąlyga ieškovai apskritai neturėjo teisės reikšti pretenziją dėl atsakovo siunčiamų pranešimų tvarkos, ar kitų Banko veiksmų neatitikimo Sutarties sąlygoms. Tokie nesąžiningi atsakovo sutartyje nustatyti reikalavimai bei ir taip trumpų sutartyje įtvirtintų terminų nesilaikymas prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (skolininkų) nenaudai. Nurodytos sutarties sąlygos ex officio turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ab initio. Sutartis taip pat prieštarauja CK 6.188 str. 2 d. 5 p., taip pat CK 6.188 str. 2 d. 6 p. prieštarauja tos sutarties sąlygos, kurios suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį arba bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti.
Sutartį ieškovai pasirašė prisijungimo būdu. Ieškovai iš anksto banko parengtų standartinių sutarties sąlygų visiškai negalėjo koreguoti. Atsakovas akivaizdžiai pasinaudojo ieškovų priklausomumu. Be to apeliantai sutartį sudarė kaip fiziniai asmenys – vartotojai, jie nėra vieninteliai dalyviai šiuose santykiuose, todėl rizika atsiradusi dėl nepalankių aplinkybių atsiradimo tektų abiems šalims. Atsakovas būdamas stambus verslo sektoriaus subjektas, privalėjo įvertinti riziką suteikdamas kreditą ieškovams.
Kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovų skola pagal kreditavimo sutartį sudarė tik 2 981,02 Eur , kai tuo tarpu visa likusi kredito suma sudarė 101 862,28 Eur. Apeliantų nuomone jų veiksmuose nebuvo Kredito sutarties pažeidimo, kad jis galėtų būti kvalifikuojamas kaip esminis. Pirma, šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, todėl ir griežtas mokėjimų terminų laikymasis šalims negalėjo turėti esminės reikšmės. Antra, apeliantai, nors ir nereguliariai, tačiau mokėjimus pagal sutartį atlikdavo iki vienašalio sutarties nutraukimo. Trečia, nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Kredito sutartis yra vartojimo. Ketvirta, nenustatyta, kad dėl apeliantų veiksmų atsakovas negautų iš Kredito sutarties to, ko tikėjosi ją sudarydamas, nes mokėjimai, nors ir nereguliariai, buvo atliekami. Be to apeliantų įsipareigojimų vykdymas buvo apsaugotas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek kredito draudimu. Penkta, dėl Kredito sutarties nutraukimo apeliantai patirtų neproporcingai didelius nuostolius, kadangi prarastų pagrindinį šeimos būstą, lyginant su tais, kuriuos neva patyrė atsakovas iki Kredito sutarties nutraukimo. Kadangi ieškovų pradelsti mokėjimai – 2 981,02 Eur nesiekė net 3 procentų visos likusio kredito sumos atsakovas negalėjo Kredito sutarties nutraukti remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pripažinus, jog banko vienašalis kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas iki finansinės padėties pablogėjimo daugiau nei penkerius metus tinkamai vykdę sutartį ir sumokėjęs bankui daugiau kaip 15 000 Eur kredito dalį ieškovui patirs labai didelių nuostolių.
Atsakovas pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 str. 2 d., nes ieškovams aktyviai bendradarbiaujant su atsakovu ir kelis kartus prašant restruktūrizuoti bei atnaujinti sutartį ir derėtis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, bankas atsiliepė tik formaliu atsisakymu atidėti mokėjimus ar kitaip keisti sutarties sąlygas ir palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką skolininkams, sutartį nutraukė. Ieškovai bendradarbiavimo pareigą vykdė tinkamai, buvo aktyvūs, gera valia siekdami bendradarbiauti ir rasti kompromisą informavo atsakovą, kad iš Sutarties kilusios piniginės prievolės vykdyti negali dėl laikinai pasunkėjusios finansinės padėties, taip pat informavo atsakovą, jog iki finansinės padėties pagerėjimo galėtų mokėti po 1000 Eur per mėnesį, kas sudaro net didesnes mėnesines įmokas, nei ieškovai mokėjo iki finansinės būklės pablogėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Nordea Bank AB atsiliepimu prašė ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus m. apylinkės 2015-11-30 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimos išlaidas.
Pažymėjo, kad bylinėjimosi metu ieškovai neatliko jokių mokėjimų ir nemažino skolos. Kredito sutartis buvo sudaryta su ieškovais individualiai suderinus visas Kredito sutarties specialiosios dalies sąlygas. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas negalėjo susipažinti su visomis Kredito sutarties sąlygomis. Ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jie per protingą terminą būtų prašę pakeisti atsakovo ginčijamas Kredito sutarties sąlygas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad bankas Kredito sutarties sudarymo metu būtų nesąžiningai pasinaudojęs ieškovais. Ieškovai patys kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo, patys kredito sutartyje ir 2013-12-20 papildomame susitarime patvirtino, kad su kredito sutarties sąlygomis susipažino, patys pasirašė kiekvieną bendrųjų sąlygų lapą tokių būdu patvirtindami, kad su sąlygomis susipažino. Patys ieškovai turėjo įvertinti savo galimybes grąžinti kreditą, vykdyti mokėjimų grafiką, o ne perkelti šią pareigą bankui. Ieškovai dar iki sutarties sudarymo turėjo patirties tiek sudarant kreditavimo sutartis, tiek įkeičiant turtą.
Kredito sutarties bendrosios dalies 11.1 (buvusios 13.1) p. sąlyga yra sąžininga ir privaloma ieškovams, ši sąlyga ieškovų atžvilgiu buvo taikyta ženkliai palankiau net nei CK 6.218 str. įtvirtintas 30 dienų terminas. Kreditavimo santykiams mokėjimų grafikas ir jo griežtas laikymasis turi esminės reikšmės kredito įstaigai iš kredito gavėjo pusės. Bankas, laikydamasis Kredito sutarties bendrosios dalies 11.1 punkte nurodytos sąlygos, veikdamas sąžiningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iš karto pasinaudoti kraštutine priemone. Ir tik tada, kai tapo akivaizdu, kad ieškovai nepašalins pažeidimų ir nevykdys Kredito sutarties (pažeidimai tęsėsi nuo 2014-08-10 imtinai iki 2015-01-14 imtinai t.y. 6 mėnesius iš eilės, neskaitant iki tol buvusių sistemingų vėlavimų) bankas pasinaudojo Kredito sutarties bendrosios dalies 11.1 p. nurodyta sąlyga ir nuo 2015-01-29 nutraukė sutartį.
Kredito sutarties nutraukimo metu buvo akivaizdus sutartyje nustatytas pagrindas (mokėjimų vėlavimas), suteikiantis teisę bankui nutraukti Kreditavimo sutartį. Mokėjimų terminų praleidimas pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.1 p. yra pagrindas vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, kadangi šalys susitarė tokį pažeidimą laikyti esminiu. Ieškovų įsipareigojimų nevykdymas nebuvo vienkartinis, priešingai – ieškovai sistemingai ilgą laiką pažeidinėjo mokėjimo prievoles pagal Kredito sutartį.
Ieškovų nepavykusios investicijos į verslą ar kitokios nuo ieškovų valios ir jų pačių pasirinktos rizikos priklausančios priežastys negali pateisinti ir nepateisina Kredito sutarties pažeidimų.
Ieškovų elgesys tiek Kredito sutarties vykdymo metu, tiek po Kredito sutarties nutraukimo, kai sistemingai nevykdoma mokėjimo prievolė, patvirtina, kad ieškovams pradelsta skolos dalis yra ir buvo didelė bei tai, kad ieškovai nesiekė tinkamai vykdyti Kredito sutarties ir tai reiškia esminį mokėjimo prievolių pažeidimą. Nukentėjusioji sutarties šalis negali būti nepagrįstai įpareigojama tęsti sutartinius santykius, kai jų vykdymas netenkina nukentėjusios šalies interesų. Bankas nėra ir negali būti įpareigojamas prisiimti ieškovų nemokėjimo riziką.
Ieškovai nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jie nutraukimo dienai būtų galėję padengti visą skolą, ir kad šiai dienai jie yra mokūs, kad galėtų vykdyti prievoles.
Banko 2015-01-14 pranešimas apie sutarties nutraukimą yra laikomas įteiktu tinkamai, kadangi bankas pranešimą išsiuntė registruota siunta su įteikimu visais bankui žinomais adresais.
Ieškovai neįrodė, kad dar iki pažeidimų jie kreipėsi į banką. Bankas bendradarbiavo su ieškovu iki Kredito sutarties nutraukimo sudarydamas 2013-12-2 papildomą susitarimą, kuriuo ieškovui buvo suteiktos lengvatos. Be to nepaisant to, kad ieškovai kreipėsi į banką po Kredito sutarties nutraukimo bankas nagrinėjo ir vertino ieškovų prašymus atsakydamas į ieškovų prašymus pateikė ieškovamas savo vertinimus.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2008-06-06 Bankas ir ieškovai (D. T. ir T. T.) sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK08/06/33D, kuria ieškovams buvo suteiktas 112 951,81 EUR kreditas (Specialiosios dalies 2.1 p.). Kredito paskirtis vartojimo poreikiams tenkinti (Specialiosios dalies 2.7 p.). Kredito grąžinimo paskutinė diena 2033-05-10 (Specialiosios dalies 2.12 p.). Įkeičiamas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (Specialiosios dalies 3.1 p.). 2013-12-20 tarp šalių buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr. KKP 13/12/61S prie 2008-06-06 Kreditavimo sutarties Nr. KK08/06/33D. Iš papildomo susitarimo turinio matyti, jis buvo sudarytas dėl to, kad kredito gavėjas nuo 2013-10-10 vėluoja vykdyti savo mokėjimo įsipareigojimus bankui pagal kreditavimo sutartį, skola 2013-12-20 sudarė 1 665,39 EUR. Kredito gavėjui buvo atidėtas kredito dalies grąžinimas, nustatant specialųjį kredito grąžinimo grafiką (1.3 p.). Bankas ragino ieškovus pašalinti pažeidimus. 2014-10-07 raginimu Nr. OUT-19800, įspėjo ieškovus, kad šie tinkamai nevykdo savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 4.2.1 punktą. Bankas 2014-11-12 reikalavimais D. T. (Nr. OUT22014) ir T. T. (OUT22013) informavo apie susidariusį įsiskolinimą (2 025,39 EUR) ir įspėjo, kad toliau nevykdant prievolių bankui pagal Kreditavimo sutartį ir iki 2014-12-16 nesumokėjus bankui visos nurodytos skolos ir visų kitų iki sumokėjimo dienos atsirasiančių mokėtinų sumų bankui pagal kreditavimo sutartį, bankas 2014-12-16 priims sprendimą dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo. Bankas 2015-01-14 pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą Nr. (duomenys neskelbtini) pakartotinai informavo ieškovus, kad ieškovai sistemingai pažeidžia prievolių vykdyto terminus, iki pranešimo susidariusi skola yra 2 981,02 EUR, įspėjo, kad iki 2015-01-29 nesumokėjus bankui nurodytos skolos bei visų kitų iki nurodytos datos atsirasiančių mokėtinų sumų pagal kreditavimo sutartį, bankas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 11.1 punktu, CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi, nuo 2015-01-29 vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį. Ieškovai 2015-02-23, 2015-03-30 pakartotiniu prašymu prašė atnaujinti sutartį ir leisti susidariusią skolą mokėti dalimis. Atsakovas 2015-02-25, 2015-04-16 atsakymais išdėstė priežastis, kodėl bankas negali tenkinti prašymo dėl sutarties atnaujinimo.
Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo.
Apeliaciniu skundu apeliantai teigia, kad 2013-12-20 papildomo susitarimo bendrosios dalies 11.1 p. nuostata (kad bankas turi teisę vienšališkai nutraukti Kredito sutartį dėl mokėjimo grafiko pažeidimo) yra nesąžininga, prieštaraujanti CK 6.218 str. Atsakovas, nutraukdamas Kredito sutartį, šios nuostatos nesilaikė, nustatė dvigubai trumpesnius, nei sutartyje numatytus, įspėjimo ir sutarties nutraukimo terminus. Apeliantų teigimu nustatyti terminai yra per trumpi ir neprotingi, kad ieškovai būtų galėję realiai tokius banko reikalavimus įvykdyti.
Nesutiktina su tokia apeliantų pozicija. 2013-12-20 papildomo susitarimo bendrosios dalies 11.1 punktas numato, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal Mokėjimą grafiką mokėtinos kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų, tai yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Bankas praneša apie tokį sutarties pažeidimą kredito gavėjui išsiųsdamas pranešimą registruotu paštu paskutiniu Kredito gavėjo Bankui nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų terminą (skaičiuojamą nuo pranešimo išsiuntimo dienos) įsiskolinimui padengti. Jeigu kredito gavėjas nepadengia viso įsiskolinimo bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę, įspėjęs kredito gavėją ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, taip pat reikalauti kompensuoti Refinansavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. Bankas apie sutarties nutraukimą informuoja kredito gavėją išsiųsdamas pranešimą registruotu paštu paskutiniu Kredito gavėjo bankui nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai kredito sutarties nutraukimo dienai vėlavo mokėti įmokas pagal grafiką daugiau nei Kredito sutarties bendosios dalies 11.1 p. nustatytas 90 dienų terminas, vėlavimas tęsėsi nuo 2014-08-10 iki 2015-01-29. Bankas 2014-11-12 reikalavimais informavo ieškovus apie susidariusį įsiskolinimą (2 025,39 EUR) ir įspėjo, kad toliau nevykdant prievolių bankui 2014-12-16 priims sprendimą dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo. Ieškovams ir toliau nevykdant sutarties sąlygų, bankas 2015-01-14 pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) pakartotinai informavo ieškovus, kad šie sistemingai pažeidžia prievolių vykdyto terminus, ieškovai įspėti, kad iki 2015-01-29 nesumokėjus bankui nurodytos skolos bei visų kitų iki nurodytos datos atsirasiančių mokėtinų sumų bankui pagal kreditavimo sutartį, bankas, nuo 2015-01-29 vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį bei bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nėra pagrindo pripažinti susitarimo bendrosios dalies 11.1 punkto sąlygos nesąžininga. Apeliantams buvo suteiktas protingas terminas pažeidimams pašalinti t.y. daugiau nei 30 dienų terminas, atitinkantis įstatymo reikalavimą. Tokio termino suteikimas ieškovams rodo atsakovo geranoriškumą, nepažeidžia teisės normų bei ieškovų interesų.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovai negavo pranešimo apie Kredito sutarties nutraukimą, todėl sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Bylos duomenimis bankas 2014-11-12 raginimą mokėti skolą išsiuntė ieškovams jų pačių 2013-12-20 papildomame susitarime nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2015-01-14 pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą išsiųstas ne tik pačių ieškovų nurodytais adresais bei visais žinomais ieškovų adresais, bet ir buvo įkeltas į elektroninę bankininkystę, taigi kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas ėmėsi visų sutartyje nustatytų priemonių informuoti ieškovus apie sutarties nutraukimą (Kredito Sutarties bendrosios dalies 13 p.). Pažymėtina, jog siuntos atsiėmimas pašte priklausė išimtinai nuo ieškovo valios. Be to atsižvelgtina į aplinkybę, kad ieškovai iš esmės žinojo, jog netinkamai vykdo sutartį, todėl turėjo pareigą domėtis kredito davėjo pozicija. Šių aplinkybių kontekste spręstina, ką teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas,kad nėra pagrindo išvadai, kad ieškovai nebuvo tinkamai informuoti apie Sutarties nutraukimą.
Apeliaciniu skundu apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant esminį Kredito sutarties pažeidimo faktą. Kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovų skola pagal kreditavimo sutartį sudarė tik 2 981,02 Eur , kai tuo trapu visa likusi kredito suma sudarė 101 862,28 Eur. Apeliantų nuomone jų veiksmuose nebuvo Kredito sutarties pažeidimo, kad jis galėtų būti kvalifikuojamas kaip esminis. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Kredito sutartis yra vartojimo. Su šiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti.
Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma vartotojų teisių apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis Nr. 3K-3-58/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-345/2013; 2013 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-342/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-267-611/2016).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012 yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę. Šalių 2008-06-06 sudaryta Kreditavimo sutartimi, 2013-12-20 papildomu susitarimu, ieškovai įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius (Bendrosios dalies 2 p., 5.2.2.2 p.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalių pasirašyto papildomo susitarimo bendrosios dalies 11.1 punkte yra nustatytos sutarties nutraukimo ir kredito grąžinimo prieš terminą banko reikalavimu sąlygos, t.y. esant esminiams sutarties pažeidimams. Pagal Sutarties 11.1 p. esminiu pažeidimu laikoma, kai kredito gavėjai pagal mokėjimą grafiką vėluoja atlikti mokėjimus (jų dalis) ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų. Taigi šalys numatė sutarties nutraukimo prieš terminą atvejus ir susitarė, kada pažeidimas bus laikomas esminiu. Šiuo atveju atsakovas vienašališkai sutartį nutraukė sutartiniu ir įstatyminiu pagrindu, esant ieškovų sistemingam sutarties pažeidinėjimui, vadovaudamasis papildomo susitarimo bendrosios dalies 11.1 p. ir CK 6.217 str., 6.874 str. 2 d. Pagal bylos duomenis, 2013-12-20 tarp šalių buvo pasirašytas papildomas susitarimas Nr. KKP 13/12/61S prie 2008-06-06 Kreditavimo sutarties Nr. KK08/06/33D, kadangi kredito gavėjas nuo 2013-10-10 vėlavo vykdyti savo mokėjimo įsipareigojimus bankui pagal kreditavimo sutartį. Tačiau ir po minėto susitarimo ieškovai tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų. Ieškovų mokėjimo grafiko pažeidinėjimai tęsėsi nuo 2014-08-10 iki 2015-01-29 (daugiau nei 6 mėnesius iš eilės). Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2015-01-05, kuris nedengė visos 2014-08-10 įmokos. Šios aplinkybės ieškovų nėra paneigtos. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovas ne kartą informavo ieškovus apie pradelstus įsiparegojimus bei ragino juos įvykdyti, įspėjo ieškovus apie galimą sutarties nutraukimą. Pažymėtina ir tai, jog sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartį nebuvo vienkartinis, kredito sutarties ieškovai nevykdė daugiau nei šešis mėnesius laiko. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo nutraukta įvertinus visumą aplinkybių (ieškovų sistemingą vėlavimą mokėti įmokas, įsiskolinimo nepadengimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, Kredito sutarties nutraukimas atitiko CK 6.217 str. 2 d. išdėstytus sutarties nutraukimo dėl esminio pažeidimo kriterijus ir Kredito sutarties nuostatas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju atsakovo atlikto vienašališko sutarties nutraukimo nėra objektyvaus pagrindo pripažinti neteistu ir(ar) nesąžiningu. Ieškovų elgesys, sistemingai ilgą laiką pažeidinėjat kredito sutarties sąlygas, nereaguojant į banko įspėjimus, bankui nesudarė pagrindo tikėtis, kad ieškovai ateityje vykdys savo sutartinius įsipareigojimus. Ieškovams buvo suteiktas ilgas terminas pažeidimams pašalinti. Pagal sudarytas kreditavimo sutarties sąlygas ieškovai buvo tinkamai informuoti pagal sutarties nuostatas. Ieškovai neįrodė, kad gali pašalinti pažeidimus ir toliau tinkamai vykdyti prievoles. Ieškovai iš esmės nenurodė ir nepagrindė, kaip ir iš kokių lėšų galėtų toliau vykdyti ginčijama kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti atsakovui suteiktą kreditą. Konstatuotina ir tai, kad ieškovų verslo bei asmeninės problemos negali būti pateisinama priežastis ieškovams nevykdyti sutartimi ir jos papildymais susitarimais prisiimtų įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau susiklosčiusias aplinkybes nėra pagrindo vienpusiškai ginti apeliantų kaip vartotojų interesus, kadangi tai prieštarautų pamatiniam sutarčių teisės principui – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), šioje byloje vartotojo teisių pažeidimas nėra įrodytas.
Apeliantų teigimu, atsakovas pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 str. 2 d., nes ieškovams aktyviai bendradarbiaujant su atsakovu ir kelis kartus prašant restruktūrizuoti bei atnaujinti sutartį ir derėtis dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, bankas tokių prašymų netenkino.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovais ir nesiekė išsaugoti sutarties. Bankas bendradarbiavo su ieškovais iki Kredito sutarties nutraukimo sudarydamas 2013-12-20 papildomą susitarimą, kuriuo ieškovams buvo suteiktos lengvatos. Ieškovams netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, atsakovas pranešimais, raginimais informavo ieškovus apie susidariusius įsiskolinimus bei ragino sumokėti skolą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, o vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo tik kaip kraštutinę priemonę, įsitikinęs, kad kredito gavėjai ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir objektyviai nesant galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Ieškovai su prašymais į banką kreipėsi jau po Sutarties nutraukimo, tačiau nepaisant to bankas nagrinėjo ir vertino ieškovų prašymus į juos atsakydamas. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovų pasiūlymai nebuvo tenkinti, nesudaro pagrindo spręsti apie bendradarbiavimo pareigos pažeidimą. Be to, kaip minėta, ieškovai pasiūlymus teikė jau po Sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovų atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė jas pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas pateikė įrodymus, kad jis patyrė 728,90 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apeliacinės instancijos teisme. CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidos priteisiamos iš antros šalies. CPK 98 str. 2 d. nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlygintos, tačiau atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir atliktų veiksmų apimtis, atsakovui priteistina suma mažintina iki teismo nuomone pakankamos 600 Eur sumos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų D. T. ir T. T. atsakovui AB Nordea Bank 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.