- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- e2A-265-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00600-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- D. N.
- Trečiasis asmuo
- N. N., Luminor Bank AS
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-853-945/2019 pagal ieškovo D. N. ieškinį atsakovams antstoliui R. B., uždarajai akcinei bendrovei „Roberus“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys N. N., Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“, uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinis verslas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. N. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2017 m. liepos 10 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo ieškovui priklausęs butas, esantis adresu Ašmenos 1-oji g. 14–51, Kaune (toliau – butas), buvo parduotas atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Roberus“, priteisti ieškovui iš atsakovo antstolio R. B. 78 090,80 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad su Luminor Bank AS sudarytos kreditavimo sutarties (toliau – Kreditavimo sutartis) pagrindu gautomis lėšomis jis 2007 m. vasario 22 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo butą. Įsipareigojimų bankui įvykdymas buvo užtikrintas trečiojo asmens N. N. laidavimu. Ieškovui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, bankas 2015 m. kovo 17 d. nutraukė Kreditavimo sutartį ir 2015 m. liepos 27 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Dėl skolos priverstinio išieškojimo bankas kreipėsi į atsakovą antstolį R. B. Antstolio iniciatyva 2016 m. liepos 15 d. atliktas buto vertinimas, nustatyta šio turto vertė – 64 100 Eur. Butas parduotas ieškovo ginčijamu 2017 m. liepos 10 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu už 56 564 Eur kainą.
3. Ieškovo įsitikinimu, antstolis netinkamai nustatė iš varžytynių parduodamo turto vertę, nes turto vertinimas buvo atliktas prieš daugiau nei devynis mėnesius iki įvykusių varžytynių. Panašių objektų vertė rinkoje sudaro apie 73 000 Eur – 75 000 Eur. Butą varžytynėse įsigijusi atsakovė UAB „Roberus“ 2018 m. balandžio mėnesį jį pardavė už 75 500 Eur.
Šalies argumentai
4. Ieškovas nurodė, kad pripažinus turto pardavimo aktą negaliojančiu, jis neprašo taikyti restitucijos, tačiau antstolis privalo ieškovui atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Turtinės žalos dydį ieškovas apskaičiavo prie kainos, už kurią butą pardavė naujoji savininkė UAB „Roberus“ (75 500 Eur), pridėdamas antstolio apskaičiuotą vykdymo išlaidų sumą (2 590,80 Eur). Neturtinę žalą ieškovas siejo su tuo, kad realizavus butą ieškovas liko be gyvenamosios vietos, dėl neteisėtų antstolio veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, jį kankino nerimas ir stresas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas antstolis R. B. atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad su ieškiniu pateikti duomenys apie kitų nekilnojamojo turto objektų kainas ne paneigia, bet atvirkščiai, – patvirtina ieškovo dviejų kambarių buto vertės nustatymo tinkamumą, nes didesne verte buvo įvertintas trijų kambarių butas, taip pat butas su garažu, o dviejų kambarių butai įvertinti panašiai, kaip ir ieškovo butas. Be to, ieškovo buto vertei įtakos turėjo ir buto būklė (butas buvo netvarkingas, be vidinių durų).
6. Atsakovė UAB „Roberus“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad turto vertė buvo nustatyta vykdomojoje byloje paskyrus vertinimo ekspertizę. Jokių pretenzijų dėl turto įvertinimo ieškovas įstatyme nustatyta tvarka antstoliui nereiškė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad per laikotarpį nuo turto įvertinimo iki varžytynių paskelbimo turto vertė galėjo padidėti. Vien ta aplinkybė, kad UAB „Roberus“ 2018 m. balandžio mėnesį turtą pardavė brangiau, nepatvirtina netinkamai nustatytos turto vertės. Atsakovė atliko buto remontą, į tai investavusi 15 027,79 Eur, taip padidindama buto vertę nuo eksperto nustatytos 64 100 Eur vertės iki 79 127,79 Eur.
7. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Atsiliepime teigė, kad nei nustatant pradinę turto pardavimo kainą, nei vykdant varžytynes teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Ieškovo teikti teismui skundai dėl antstolio veiksmų buvo atmesti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-20646-921/2017 ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-987-569/2017. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų abejoti vykdymo procese atlikto turto vertinimo tinkamumu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
9. Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad buto pardavimo kainą antstolis nustatė atsižvelgdamas į ekspertizės išvadoje nurodytą jo vertę. Prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nei ieškovas, nei jo kuratorė (trečiasis asmuo byloje) N. N. nepateikė, antstolio patvarkymo dėl kainos nustatymo teisėtumo neginčijo. Ieškovo kuratorės 2017 m. birželio 22 d. skundas dėl antstolio veiksmų skelbiant varžytynes neteisėtumo, be kita ko, buvo grindžiamas ir netinkamai nustatyta turto kaina, tačiau skundas atmestas Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-20646-921/2017, kuri palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-987-569/2017.
10. Teismas akcentavo, kad vykdymo procesas nuo turto vertės nustatymo momento užsitęsė apie dešimt mėnesių dėl objektyvių, nuo antstolio valios nepriklausiusių priežasčių – ieškovo ir banko derybų dėl įsipareigojimų vykdymo. Jokių duomenų apie galimą turto vertės pasikeitimą ar prašymų iš naujo įvertinti turtą proceso dalyviai neteikė, todėl teismas sprendė, kad vien ši aplinkybė (dešimties mėnesių laikotarpis nuo turto įvertinimo iki varžytynių paskelbimo) nepaneigia nustatytos turto vertės. Skirtumas tarp antstolio nustatytos turto vertės (64 100 Eur) ir jo pardavimo kainos (56 564 Eur) susidarė ne dėl antstolio veiksmų, bet dėl įstatyme įtvirtintos turto pardavimo iš varžytynių tvarkos. Be to, turtas parduotas ne už pradinę 51 280 Eur pardavimo kainą, bet už 56 564 Eur.
11. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti skelbimai apie kitų butų pardavimą nepatvirtina netinkamo ginčo buto pardavimo kainos nustatymo. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyti kiti didesnės vertės butai negali būti lyginami su ginčo butu dėl skirtingo ploto arba kartu su jais parduotų priklausinių (sandėliukų ar garažų).
12. Teismas konstatavo, kad šioje byloje paskirta turto vertinimo ekspertizė taip pat nepatvirtina ieškovo teiginių. Eksperto nustatyta buto rinkos vertė 2016 m. liepos 1 d. duomenimis buvo 62 325,46 Eur. Ši turto vertė iš esmės atitinka vykdomojoje byloje parengtame ekspertizės akte nurodytą turto vertę (64 100 Eur) ir netgi yra šiek tiek mažesnė. Nors ekspertas konstatavo, kad 2017 m. gegužės 4 d., kai buvo skelbiamos varžytynės, turto vertė buvo padidėjusi ir sudarė 66 055,24 Eur, teismo vertinimu, toks turto vertės pokytis laikytinas nedideliu – sudarančiu vos 1 955,24 Eur daugiau už antstolio nustatytą turto vertę. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu antstolis būtų atlikęs pakartotinę ekspertizę ir nustatęs, kad turto vertė yra 66 055,24 Eur, tokia išvada nebūtų garantavusi turto pardavimo varžytynėse už didesnę kainą.
13. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad tikroji buto vertė turi būti siejama su kaina, už kurią atsakovė UAB „Roberus“ butą pardavė 2018 m. balandžio mėnesį – 75 500 Eur. Turtas buvo parduotas praėjus beveik metams po varžytynių paskelbimo ir devyniems mėnesiams po ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto sudarymo naujajam savininkui suradus buto pirkėją, todėl buto kainai įtakos galėjo turėti pokyčiai nekilnojamojo turto rinkoje ir pardavimo būdas. Be to, butas buvo sutvarkytas, atnaujintas. Teismas akcentavo, kad netgi jei antstolis vykdymo proceso metu ir būtų nustatęs 75 500 Eur turto vertę, pradinė turto pardavimo varžytynėse kaina būtų sudariusi 60 400 Eur (80 proc.), t. y. vos 3 836 Eur daugiau už faktiškai gautą sumą.
14. Vadovaudamasis sprendime išdėstytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė nei turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumo, nei civilinės atsakomybės taikymo antstoliui sąlygų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
15. Ieškovas D. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Teismas neįsigilino į ieškovo argumentus, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias parduodamo turto vertės nustatymą ir neatsižvelgė į esminę nuostatą – antstolis privalo turtą įkainoti rinkos kaina jo pardavimo momentu.
16.2. Teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, netinkamai taikė antstolio civilinės atsakomybės sąlygas ir jo, kaip atitinkama profesine veikla užsiimančio asmens, kaltės laipsnį. Antstolis privalo veikti aktyviai, atidžiai ir kvalifikuotai, jam taikomi griežtesni atsakomybės standartai. Ieškovui neturi būti primesta atsakomybė dėl turto perkainojimo praėjus dešimčiai mėnesių nuo turto vertės nustatymo.
16.3. Teismo paskirtos ekspertizės akte nurodyta, kad nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčiai nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. buvo pakilimo stadijoje. Taigi, jei antstolis būtų laikęsis visų jam keliamų reikalavimų, būtų užsakęs naują turto vertinimą ir nustatęs didesnę turto kainą.
16.4. Priešingai nei nurodė teismas, 4 000 Eur ieškovui yra itin didelė suma, todėl bet kokie antstolio neteisėti veiksmai, dėl kurių turto vertė buvo nustatyta mažesnė nei rinkos kaina, reiškia didelius ieškovo turtinius praradimus.
Atsiliepimas
17. Atsakovas antstolis R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismas teisingai ir tinkamai taikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
17.2. Nors teismo ekspertizės akte nurodyta, kad kainos buvo kilimo stadijoje, tas kilimas buvo labai nežymus. Pagal dviejų ekspertizių aktų išvadas tas pats turtas įvertintas vos 1 774,54 Eur skirtumu. Akivaizdu, kad skirtingi ekspertai nustato skirtingas kainas, tačiau šiuo atveju skirtumas sudaro tik 3 procentus, tai yra itin nedidelis skirtumas. Teisingos kainos nustatymą įrodo ir turto pardavimo iš varžytynių faktas.
17.3. Nesant itin ryškaus turto kainų pakilimo, antstolis neturėjo pagrindo vilkinti turto pardavimo procedūrų, didinti vykdymo išlaidų dėl naujos ekspertizės užsakymo ir nustatyti naują turto kainą.
18. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias turto pardavimo iš varžytynių tvarką, pagrįstai konstatavo, jog turto vertė nuo jos nustatymo momento iki turto pardavimo iš esmės nesiskyrė. Pradinės kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią realiai turtas bus parduodamas, nes tai priklauso nuo turto paklausos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl antstolio veiksmų nustatant varžytynėse parduodamo ieškovo buto kainą vertinimo
20. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino antstolio veiksmus nustatant turto vertę, akcentuodamas, jog antstolis neteisėtai nesiėmė priemonių nustatyti turto rinkos kainą jo pardavimo momentu. Apelianto įsitikinimu, teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad antstolis nevykdė jam nustatytos pareigos perkainoti turtą pasikeitus turto rinkos kainai. Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus.
21. CPK 700 straipsnyje nustatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma – tai priverstinis turto perleidimas kito asmens nuosavybėn įstatyme nustatyta tvarka, siekiant gauti lėšas atsiskaityti su turto savininko kreditoriais. Turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui ar turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais tik tada, jeigu yra nustatomi esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, ir tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Vienas tokių atvejų yra turto pardavimas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK įtvirtintas taisykles (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi turto pardavimo iš varžytynių proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nors šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, tokia kaina, kuri maksimaliai artima esančiai laisvojoje rinkoje turto kainai. Įstatymas nustato antstoliui pareigą ir suteikia galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009 ir kt.). CPK 602 straipsnyje apibrėžtas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
23. Apeliaciniame skunde turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumas motyvuojamas vykdymo proceso metu antstolio padarytais esminiais pažeidimais, tai yra tuo, kad antstolis neteisingai nustatė turto pardavimo kainą, nes be pagrindo vadovavosi ne turto pardavimo momentu nustatyta daikto rinkos kaina, bet beveik prieš dešimt mėnesių iki varžytynių paskelbimo nustatyta to daikto kaina.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tuos argumentus, kuriuos jau teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodydamas konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su apeliantui priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių procedūromis, buvo aptartos ir visapusiškai įvertintos pirmosios instancijos teismo. Vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išsprendė bylą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu įrodymų įvertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant tuos įrodymus, o tiesiog pateikia savą faktinių aplinkybių interpretaciją. Apeliantas iš esmės siekia, kad remiantis byloje esančiais įrodymais būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė nuostatas, kuriomis reglamentuojamas įrodymų vertinimas, tai yra to neįrodžius, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
25. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tik tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, o gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir taip neproporcingai apribojamos skolininko nuosavybės teisės; ar kaina yra esmingai mažesnė, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012).
26. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad vykdymo procese nustatyta priverstinai parduodamo turto (buto) kaina esmingai skyrėsi nuo to turto rinkos vertės (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje išaiškinta, kad apeliantui priklausiusio nekilnojamojo daikto – buto Ašmenos 1-oji g. 14–51, Kaune, vertė – 64 100 Eur buvo nustatyta antstolio 2016 m. rugsėjo 20 d. patvarkymu, atsižvelgiant į buto vertinimo ekspertizės išvadą. Tuo metu jau paskelbtos varžytynės buvo atšauktos ir vykdomoji byla sustabdyta išieškotojo prašymu, siekiant sudaryti sąlygas išieškotojui ir skolininkui susitarti dėl skolos išdėstymo. Išieškotojui ir skolininkui nepavykus susitarti dėl prievolės vykdymo, areštuotas butas 2017 m. liepos 10 d. buvo parduotas iš varžytynių atsakovei UAB ,,Roberus” už 56 564 Eur kainą. Byloje atliktos teismo ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad buto rinkos vertė 2016 m. liepos 1 d. duomenimis buvo 62 325,46 Eur, o 2017 m. gegužės 4 d., kai vėl buvo skelbiamos varžytynės, buto vertė buvo kiek padidėjusi ir sudarė 66 055,24 Eur. Vadinasi, net ir įvertinus didžiausią galimą eksperto nurodytą turto kainą, ji yra tik 3 procentais didesnė palyginus su antstolio nustatyta turto verte. Šis turto vertės pokytis per nurodytą laikotarpį buvo labai nežymus, tad nėra pagrindo vos 3 procentų dydžio verčių skirtumą laikyti esminiu.
27. Apeliantas teigia, kad jei antstolis būtų nustatęs 75 500 Eur buto vertę, už kurią buto įgijėja atsakovė UAB ,,Roberus” perleido jį kitam pirkėjui, pradinė turto pardavimo kaina varžytynėse būtų sudariusi 60 400 Eur, taigi už butą galėjo būti gauta 4 000 Eur didesnė suma, kuri apeliantui laikytina pakankamai didele. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius kaip nepagrįstus.
28. Pirma, apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kad antstolis būtų turėjęs pagrindą nustatyti būtent tokią (75 500 Eur) buto kainą. Byloje nepaneigti atsakovės UAB „Roberus“ teiginiai, kad atsakovė prieš pardavimą pagerino buto būklę (jį remontavo, atnaujino, sutvarkė), be to, turto kainai turėjo įtakos ir jo pardavimo būdas – turtas parduotas laisvoje rinkoje atsiradus pirkėjui, o ne varžytynėse priverstinio vykdymo proceso metu. Antra, vien ta aplinkybė, kad atsakovė butą pardavė už 75 500 Eur kainą, savaime nereiškia, kad būtent už tokią kainą turtas būtų buvęs parduotas jau pirmosiose varžytynėse, nes tokia apelianto prielaida yra niekuo nepagrįsta ir labiau hipotetinė (CPK 178 str.).
29. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad antstolis nevykdė nustatytos pareigos perkainoti turto vertę. Pagal CPK 681 straipsnio 2 dalį turto perkainojimas atliekamas pasikeitus turto vertei, tačiau apeliantas taip pat nepateikė objektyvių įrodymų, kad turto vertė buvo esmingai pasikeitusi. Vadovaujantis CPK 682 straipsnio 2 dalimi, papildoma arba pakartotinė vertinimo ekspertizė gali būti skiriama tik išieškotojo ar skolininko prašymu, jiems pareiškus antstoliui motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados. Byloje nustatyta ir apeliantas neginčija fakto, kad jokių prieštaravimų dėl vertinimo ekspertizės išvados nebuvo reikšta, prašymų iš naujo įvertinti turtą nebuvo teikta, kad CPK 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka antstolio patvarkymas dėl turto pardavimo kainos nustatymo nebuvo ginčijamas.
30. Ieškovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad antstolis, būdamas aktyvus ir tinkamai vykdydamas savo pareigas, turėjo pagrindą savo iniciatyva skirti turto vertinimo ekspertizę. Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalį ekspertizė turto vertei nustatyti skiriama, jeigu skolininkas ar išieškotojas pareiškia prieštaravimus antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad antstolis savo iniciatyva turėtų skirti ekspertizę, jei asmens pateikti prieštaravimai kelia antstoliui abejonių dėl atlikto turto įvertinimo. Tokių abejonių galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai, kurių apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliaciniam teismui nepateikė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010).
31. Taigi teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir apeliantui nepateikus jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kad jo buto vertė iš tiesų esmingai pasikeitė per dešimties mėnesių laikotarpį nuo jo įkainojimo, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog butas varžytynėse buvo parduotas nesilaikant CPK 713 ir 718 straipsnių reikalavimų.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolis tinkamai vykdė savo pareigas įkainojant iš varžytynių parduotą ieškovo butą, o apeliantas nepateikė įrodymais pagrįstų prieštaravimų, dėl kurių būtų galima abejoti nustatytos turto pradinės pardavimo kainos atitiktimi to turto rinkos vertei ekspertinio įvertinimo metu.
33. Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
34. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėtais klausimais. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.