- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-14
- Bylos Nr.
- e2A-497-460/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- A. Š., N. Š.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. P. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams A. Š. ir N. Š. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir be pagrindo gautų piniginių lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Tauragės apylinkės teismui pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovų priteisti solidariai 20881,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 5220,40 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovai 2009 m. rugsėjo pradžioje atvyko pas ją ir paprašė paskolinti pinigų, nes norėjo padengti paskolą Palangos kredito unijai. Ieškovės sutuoktinis anksčiau skolindavo atsakovams įvairias sumas ir atsakovai visada jas grąžindavo. Ieškovė pasitikėjo atsakovais 2009 m. rugsėjo 2 d. iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Palangos kredito unijoje, pervedė į atsakovams priklausančią sąskaitą 72100 Lt (20881,60 Eur) (ieškovė vėliau nurodė, kad faktiškai pinigus pervedė jos sutuoktinis). Jokių dokumentų nesirašė, nes pinigai buvo pervedami pavedimu, tai yra viskas buvo rodoma oficialiai. Ieškovė ir jos sutuoktinis ne kartą prašė atsakovų šias pinigines lėšas grąžinti, tačiau atsakovai ieškovę ignoruoja, su ja nebendrauja. Ieškovė 2019 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Palangos kredito uniją prašydama nurodyti, kokia suma buvo pervesta į atsakovų sąskaitą bei nurodyti pavedimo paskirtį, t. y kokiu tikslu ieškovė atliko pavedimus atsakovams bei pateikti dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, kur atsakovai panaudojo iš ieškovės gautą pinigų sumą (dengė turėtą paskolą ar kt.). Palangos kredito unija 2019 m. balandžio 30 d. pateikė raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 188, jame nurodė, jog kredito sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo vardu, į sąskaitą pervesta 72100 Lt suma buvo panaudota kredito sutarties Nr. 07-00077 dengimui (paskola paimta santuokoje). Teigia, kad atsakovai šias gautas lėšas panaudojo savo kredito sutarties Nr. 07-00077 dengimui Palangos kredito unijoje. Ieškovė tikina, kad atsakovai iki šiol ieškovei pinigų negrąžino, todėl mano, kad atsakovai neteisėtai ir nepagrįstai praturtėjo. Ieškovės nuomone, nors atsakovai teigia, jog grąžino paskolą, tačiau jie skirtingai nurodo grąžinimo terminus, skirtingai nurodo grąžininimo būdus. Atsakovai nepateikė jokių duomenų, kad jų valdoma įmonė tuo metu turėjo galimybių atiduoti paskolą. 2013 m. atsakovai kitoje byloje nurodė, kad jokių paskolų ieškovės šeimai nėra atidavę. 2010 m. rugsėjį atsakovai vėl prašė ieškovės sutuoktinio paskolinti pinigų, rašė jam, kad jų sunki materialinė padėtis.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovai prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys grindžiamas melagingomis faktinėmis aplinkybėmis siekiant suklaidinti teismą, civilinė byla dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ieškovės sutuoktinio jau buvo iškelta ir teismo nutartimi nutraukta ieškovui ieškinio atsisakius, todėl tapataus ieškinio priėmimas ir juo labiau – nagrinėjimas, nebegalimas. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Palangos kredito unijoje, pervedė į atsakovams priklausančią sąskaitą 72100 Lt, neva ne kartą prašė atsakovų šias pinigines lėšas grąžinti, tačiau atsakovai ieškovę ignoruoja, su ja nebendrauja, tačiau tuo pat metu ji teigia, kad tik 2019 m. balandžio 16 d. raštu kreipėsi į Palangos kredito uniją prašydama nurodyti, kokia suma buvo pervesta į atsakovų sąskaitą bei nurodyti pavedimo paskirtį, t. y. kokiu tikslu ieškovė atliko šiuos pavedimus minėtiems asmenims bei pateikti dokumentus iš kurių būtų galima nustatyti, kur atsakovai panaudojo iš ieškovės gautą pinigų sumą (dengė turėtą paskolą ar kt.). Taigi ieškovė vienu metu teigia, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. pervedė atsakovams konkrečią sumą ir nuolat reikalauja ją grąžinti, ir kad tik po 10 metų, t. y. 2019 m. užklaususi unijos, sužinojo, kokią sumą ji pervedė, kokiu tikslu ir pan. Iš tokių ieškovės nelogiškų išvedžiojimų akivaizdu, kad ji slepia nuo teismo bylai reikšmingas aplinkybes, o jos teiginiai apie reikalavimą lėšas grąžinti ir atsakovų ignoravimą yra išgalvotos ir nepagrįstos absoliučiai jokiais įrodymais – ieškovė nepateikė nė vienos per dešimtmetį parašytos pretenzijos, kuri galėtų patvirtinti reikalavimą grąžinti pinigus. Tačiau ieškinyje ieškovė taip ir nepaaiškino kokiu tikslu buvo pervesti atsakovams pinigai. Ieškovė, siekdama suklaidinti teismą, nesąžiningai nuslėpė aplinkybę, kad ginčas dėl tos pačios sumos priteisimo iš atsakovų jau buvo išnagrinėtas Tauragės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1604-377/2013. Tuomet 86 330,94 Lt ieškinį (dėl 72 000 Lt skolos ir 14 330,94 Lt palūkanų) atsakovams pareiškė ieškovės sutuoktinis nurodydamas, jog atsakovai 2009 m. rugpjūčio 28 d. pasiskolino 72 000 Lt, paskola įforminta paskolos raštu, todėl atsakovai ją privalo grąžinti suėjus terminui. E. P. skolos perdavimą įrodinėjo sutuoktinės R. P. 2009 m. rugsėjo 2 d. 72 100 Lt mokėjimo pavedimu į atsakovo kredito unijos sąskaitą. E. P. jam iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo pripažino, jog atsakovų įsiskolinimą jam padengė atsakovų dukra, civilinėje byloje nuo ieškinio atsisakė, todėl Tauragės rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė. Atsakovai teigia, kad ieškovė, ieškinyje teigdama, jog pinigai atsakovams buvo pervesti nesant jokios sutarties, tiesiog meluoja, siekdama suklaidinti teismą. Atitinkamai, vadovaujantis pačios ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Nagrinėjamu atveju, šalis dėl 72000 Lt ne tik siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau pats ieškovės sutuoktinis pripažino, jog atsakovų prievolė grąžinti šią sumą įvykdyta, ir atsisakė ieškinio. Ieškovės pareikštas ieškinys laikytinas tapačiu minėtam ieškovės sutuoktinio ieškiniui byloje, kurioje teismas nutartimi nutraukė bylą priėmęs ieškovo ieškinio atsisakymą. Abiem atvejais ieškinio dalykas yra tas pats, iš ieškovės sąskaitos atsakovams pervestų lėšų priteisimas. Todėl prašo bylą nutraukti, nes ieškinys yra pareikštas tarp tų pačių šalių tuo pačiu pagrindu ir dalyku.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės R. P. 1350 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovams A. Š. ir N. Š. Priteisė iš ieškovės R. P. 8,55 Eur (aštuonis eurus, 55 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
3.1 Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. pervesta pavedimu ir paskolinta atsakovams 72100 Lt suma yra antra paskola, kuri nėra atlyginta, o atsakovai įrodė, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos raštelis buvo surašytas tam, kad užtikrinti pervestos paskolos atlyginimą.
3.2 Teismas iš byloje pateiktų Palangos kredito unijos atliktų operacijų paskolos grąžinimui nustatė, kad visas operacijas, susijusias su atsakovo paskolos grąžinimu kaip kasininkas tvirtino būtent ieškovės sutuoktinis (e. III t. b. l. 64-66).
Šalies argumentai
3.3 Nors ieškovė kreipėsi į teismą nepagrįsto praturtėjimo pagrindu nurodydama teismui, kad tiesiog atsakovui pervedė 72100 Lt be jokio pagrindo, tačiau kaip paaiškėjo ši suma buvo pervesta atsakovams, nes atsakovai minėtą sumą pasiskolino iš ieškovės sutuoktinio paskolos dengimui.
3.4 Atsižvelgęs į ieškovės nurodytas ir teismo posėdžio metu nustatytas aplinkybes, sprendė, kad šios bylos materialinis teisinis santykis yra kitas negu ankstesnėje byloje, kad tai buvo ta pati viena paskola, ieškovas šioje byloje yra kitas. Dėl to sprendė, kad nėra nustatytas abiejų ieškinių tapatumas, todėl nėra teisinio pagrindo nutraukti civilinę bylą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 p.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
4.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 177-178 straipsniuose ir 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, ko pasėkoje, buvo netinkamai ir neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės dėl apeliantės išdėstytos pozicijos bei ieškinyje keliamų reikalavimų.
4.2. Teismas sprendime be kita ko išsprendė ir atsakovų pareikštą prašymą dėl bylos nutraukimo CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai ieškinys pareikštas tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko bei esant dėl to jau įsiteisėjusiam teismo sprendimui), nurodydamas, kad ieškiniai nebuvo tapatūs, todėl nėra pagrindo bylos nutraukti remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Taigi, susidaro paradoksali situacija, kai vienu atveju teismas teigia, kad pinigai dabartiniu ieškiniu ir prieš tai E. P. pareikštu ieškiniu yra tie patys ir jokių dviejų paskolų nebuvo, tačiau tuo pačiu nesutinka, kad ieškinio dalykas buvo tas pats. Akivaizdu, jog tokia prieštaringa teismo pozicija iš esmės patvirtina, kad sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.
4.3. teismas išimtinai rėmėsi tik atsakovų nurodytais argumentais bei pateiktais įrodymais, tačiau juos vertino nevisapusiškai. Tuo tarpu ieškovės nurodytų teiginių išsamaus vertinimo neatliko. Teismas šioje civilinėje byloje daugiau rėmėsi ne ieškovės, o ieškovės vyro parodymais, t. y. vertino jų neatitikimą su kitose bylose duotais parodymais ir pan. Tuo tarpu atsakovų duotų parodymų neatitikimo kitose bylose apskritai nevertino ir iš esmės ignoravo.
4.4. teismas skundžiamame sprendime iš vienos pusės pripažino, kad reikalavimai yra skirtingi, iš kitos pusės nurodė, kad pinigai buvo tie patys. Taigi, tokios prieštaringos teismo išvados yra nepagrįstos, todėl sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, o ieškovės ieškinys tenkintas.
4.5. bylos nagrinėjime teisme metu E. P. niekada nesakė, jog šie jo paskolinti pinigai buvo pervesti iš ieškovės sąskaitos. Priešingai, atsakydamas į teismo klausimus nurodė, jog pinigai buvo paskolinti grynais. Teismas skundžiamame sprendime remiasi kitoje civilinėje byloje (inicijuotoje pagal E. P. ieškinį) dublike išdėstytu argumentu apie tai, kad E. P. šiame procesiniame dokumente neva tai nurodęs, jog jis „pinigus ne perdavęs atsakovams, o pervedė pavedimu“. Atkreipia dėmesį, kad šitoje dubliko pastraipoje buvo cituojami atsakovų argumentai ir tik po to pateikiama jų argumentų kritika.
4.6. Ieškinyje E. P. aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodęs, jog atsakovai 2009-08-28 atvykę pas jį namus pasiskolino iš jo 72000 litų. Patvirtindami šį paskolos faktą atsakovai pasirašė paskolos lapelį.
4.7. E. P. šioje civilinėje byloje niekada nesiekė savo ieškinio reikalavimų pagrįsti kokiais nors bankiniais pavedimais ir jų teismui nepateikinėjo. būtent E. P. atsakovams pinigus paskolino grynaisiais, o ieškovė pervedė bankiniu pavedimu. Šios faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog pinigų paskolinimas atsakovams paskolos rašteliu ir ieškovės padarytas bankinis pavedimas yra du skirtingi tiek laiko atžvilgiu, tiek ir savo prigimtimi nesusiję dalykai. Pažymėtina, kad paskolos lapelyje nurodyta pinigų suma buvo skolinamasi ne tik grynais iš E. P. pas jį namuose (kas visiškai skiriasi su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis), bet ir siekiant visiškai kito tikslo, t. y. siekiant juos panaudoti verslui (tai akcentuojama ir E. P. 2013-08-19 ieškinyje).
4.8. Atsakovai, pasiskolinę pinigų paskolos dengimui, turėjo puikiai žinoti ir patys asmeniškai šiais pinigais padengti turėtą paskolą kredito unijoje. Akivaizdu, jog patys atsakovai nurodo vienas kitam prieštaraujančias faktines aplinkybes, kas patvirtina ir įrodo, kad teismas netinkamai byloje įvertino esančius duomenis, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas – ieškovės ieškinys tenkintas visiškai.
4.9. Teismas, vertindamas E. P. parodymuose esančius prieštaravimus (duotus ir kitose bylose) visus juos vertino ieškovės nenaudai, tuo tarpu atsakovų nurodytus prieštaringus teiginius (tame tarpe ir kitose bylose), teismas jau dėl visiškai nesuprantamų priežasčių ne tik nevertino atsakovų nenaudai, bet netgi priešingai – teigė, kad atsakovų duoti parodymai nepatvirtina, kad atsakovai ieškovei yra skolingi ne tą pačią sumą, kurią paskolino ieškovės sutuoktinis. Su tokia teismo pozicija nėra pagrindo sutikti.
4.10. Ypač svarbūs šiuo atveju A. Š. duoti parodymai, kad paskolos lapelis – tai pirmoji paskola. Kaip matyti teismas nesiaiškino, kodėl A. Š. taip nurodė ir kokios dar kitos buvusios paskolos be šios pirmosios pagal paskolos lapelį. Savaime suprantama, jog jeigu asmuo nurodo, jog tai pirmoji paskola, tai reiškia, kad jis turi dar ir kitų paskolų –
4.11. E. P. nenurodė, jog iš atsakovų dukros paskolos būtų buvę grąžinti pinigai ieškovei. Priešingai, E. P. paaiškino, kad iš atsakovų dukros paskolos jam buvo grąžinta atsakovų skola pagal paskolos lapelį 72000 litų sumai. Šią aplinkybę patys atsakovai buvo patvirtinę baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kas sudarė pagrindą E. P. atsisakyti savo ieškinio reikalavimų dėl 72000 litų skolos priteisimo pagal paskolos lapelį.
4.12. Kadangi byloje nustatyta, kad paskola buvo viena (kas, kaip patvirtina aukščiau šiame apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, neatitinka tikrovės) ir E. P. teigia, kad paskola jam buvo grąžinta pinigais ir ją grąžino atsakovų duktė, byloje neturi reikšmės tai, kad atsakovai nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jie paskolą grąžino. Toks teismo teiginys apskritai ne tik prasilenkia su elementaria logika (ieškovė reiškia reikalavimą dėl piniginių lėšų priteisimo, į ką atsakovai turėtų atsikirsti pagrįsdami šių piniginių lėšų grąžinimą ieškovei, o teismas padaro išvadą, jog neturi reikšmės, kad atsakovai tokių dokumentų nepateikė), bet ir įrodo, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą atsakovai su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
5.1. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs.
5.2. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
4. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
5. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. Š. Palangos kredito unijoje dar iki ieškovei pervedant į jo asmeninę sąskaitą prašomą priteisti sumą, turėjo pasiėmęs 80000 Lt paskolą. Iš ieškovės sąskaitos 2009 m. rugsėjo 2 d. atsakovui A. Š. buvo pervesta 72100 Lt (20881,60 Eur) suma (e. t. 1, b. l. 1, 8-9). Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad atsakovai paprašė jos paskolinti pinigų padengti turimai paskolai Palangos kredito unijoje. Kadangi ieškovės sutuoktinis E. P. turėjo paskolinių santykių ir anksčiau su atsakovais, ji jais pasitikėjo ir atsakovų prašoma suma buvo pervesta į atsakovo sąskaitą. Patį pavedimą atliko jos sutuoktinis. Iš byloje esančių paskolos raštelio ir mokėjimo nurodymo matyti, kad raštelyje nurodyta suma (72000 Lt) ir pavedimo suma (72100 Lt) skiriasi 100 Lt, taip pat skolos raštelis surašytas 2009 m. rugpjūčio 28 d., o pavedimas padarytas 2009 m. rugsėjo 2 d. Byloje nustatyta, kad šalis sieja giminystės ryšiai, prieš pervedant prašomą priteisti pinigų sumą jų santykiai buvo geri. Atsakovai skolindavosi iš ieškovės sutuoktinio įvairias pinigų sumas savo verslui. Šalių santykiai suprastėjo po to, kai atsakovų dukrai 2010 m. rugsėjo 20 d. Palangos kredito unijoje pagal paskolos sutartį Nr. 10-00070 buvo suteikta paskola (e. t. 2, b. l. 183-185) dėl kurios vyksta teisminiai ginčai (e. t. 2, b. l. 163-176).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
6. Ginčas byloje kilo dėl piniginių lėšų grąžinimo. Ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovų priteisti 20 881,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir 5 220,40 Eur palūkanų. Ieškinio pagrindu nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. iš jos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Palangos kredito unijoje, buvo pervesta į atsakovams priklausančią sąskaitą 72 100 Lt. Ieškovė tikina, kad ne kartą prašiusi (ir jos sutuoktinis) atsakovų šias pinigines lėšas grąžinti, tačiau atsakovai ieškovę ignoravo, su ja nebendravo. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė, jog 2009 m. rugsėjo 2 d. atliktas pavedimas nėra susijęs su E. P. 2009 m. rugpjūčio 28 d. skolos rašteliu įforminta paskolos sutartimi. Teismas sprendė, jog minėtu pavedimu atsakovams buvo perduoti paskolos pinigai 2009 m. rugpjūčio 28 d. skolos raštelio, kuris atliko paskolos užtikrinimo funkciją, pagrindu.
7. Teisėjų kolegija pažymi, jog esminis klausimas, į kurį turėjo būti atsakyta šioje civilinėje byloje, tai, ar ieškovės prašoma priteisti suma yra ta pati suma, kurią atsakovams paskolino E. P. 2009 m. rugpjūčio 28 d. skolos rašteliu, ar tai visiškai kita suma.
8. Apeliantė skunde teigia, kad E. P. prieštaringus parodymus (taip pat, duotus ir kitose bylose) vertino ieškovės nenaudai, daugiau rėmėsi ne ieškovės, o ieškovės vyro parodymais, t. y. vertino jų neatitikimą su kitose bylose duotais parodymais ir pan., t. y. jog iš esmės teismas analizavo ir vertino ne ieškovės ir atsakovų nurodytus argumentus, o ieškovės sutuoktinio (liudytojo) parodymus, nors ginčas šioje byloje buvo tarp ieškovės ir atsakovų. Kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė ir E. P. tiek šioje byloje aktualiu laikotarpiu 2009 metais, tiek šiuo metu buvo ir yra sutuoktiniai. CK 3.92 str. 1 dalyje nustatyta, jog turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktinių turto dalys nenustatytos (.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 580/2009). Kai sutuoktiniai sudaro kreditorių daugėtą, jie turi solidarią reikalavimo teisę į atsakovus, nepriklausomai nuo to, kad sandorį su atsakovais įformino tik vienas iš kreditorių (CK 3.92 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-524/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pati pripažino, kad pinigus atsakovams pervedė jos sutuoktinis, kad jos sutuoktinis padengė atsakovų paskolą unijai, kad ieškovas ir anksčiau yra skolinęs pinigus atsakovams. Taigi faktiškai ieškovės sutuoktinis daugiau susijęs su ieškinio dalyku, daugiau gali paaiškinti su ieškiniu susijusias aplinkybes. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai daugiau dėmesio skyrė ieškovės sutuoktinio parodymams ir juos vertino, nes, kaip minėta, pati ieškovė esminių aplinkybių apie 2009 m. rugsėjo 2 d. atliktą pavedimą negalėjo pateikti. Pridėtina, kad ieškinys iš esmės pareikštas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisės gynimo. Svarbu ir tai, kad pati apeliantė apeliacinį skundą grindžia vien E. P. ir atsakovų teisinių santykių bei juos atskleidžiančių parodymų variacijomis, kadangi pati jokių savarankiškų ieškinio pagrindą patvirtinančių argumentų, apart pinigų iš jos į atsakovo sąskaitą pervedimo fakto, neturi. Dėl šių priežasčių nepagrįstas apeliantės argumentas dėl per didelio dėmesio jos sutuoktinio parodymams skyrimo.
9. Apeliantė tikina, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. skolos raštelis ir 2009 m. rugsėjo 2 d. pavedimas buvo du atskiri, nesusiję savarankiški sandoriai, t. y. pinigai atsakovams buvo paskolinti du kartus: E. P. 72 000 Lt perduoti 2009 m. rugpjūčio 28 d. grynaisiais ir 2009 m. rugsėjo 2 d. perduoti 72 100 Lt pavedimu. Dėl pinigų pagal paskolos raštelį sumokėjimo aplinkybės pažymėtina, kad raštelyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas (el. b. 1.1, b. 1. 74). Formuodamas paskolos sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktiką, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nepriklausomai nuo to kokiu laiku (esamuoju, būtuoju ar busimuoju) yra vartojamas žodžiai: skolintis, pasiskolinti, paskolinti, paskolos sutartyje, jų suabsoliutinti sprendžiant, ar paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui bei šio priimtas, negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013). Nagrinėjamoje byloje aiškaus pinigų (paskolos dalyko) perdavimo 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartyje ar kitame dokumente – neužfiksuota, todėl kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais (CPK 12, 178, 180 straipsnis, CK 1.93 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-145/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. v. H. A. P., bylos Nr. 3K-3-145/2012; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012; kt.). Taigi, būtent paskolos davėjas, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, turėjo įrodyti pinigų (konkrečios sumos) pagal paskolos sutartį perdavimo atsakovams faktą. Atsakovai, vykdydami savo įstatyme nustatytą įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), įrodinėja, kad pinigus pagal 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos sutartį gavo būtent 2009 m. rugsėjo 2 d. pavedimu ir tai viena ir ta pati prievolė. Taigi vien aplinkybė, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos raštelyje nurodyta, kad atsakovai iš E. P. „pasiskolino“ (ar „pasiskolina“ - parašyta neaiškiai) nepatvirtina, kad E. P. nurodytą sumą tą pačią dieną realiai perdavė atsakovams, paskolos raštelyje nėra jokių užuominų apie grynuosius pinigus. Aktualu pažymėti, tą nurodo ir atsakovai, jog pats E. P. savo procesiniame dokumente, t. y. 2013 m. rugsėjo 26 d. dublike civilinėje byloje Nr. 2-1604-377/2013 pagal jo ieškinį atsakovams remiantis 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos rašteliu patvirtino, kad jis „ne perdavė atsakovams pinigus, o pervedė pavedimu“. Dėl šios frazės apeliantė savo skunde argumentuoja, kad teismas šią frazę neteisingai įvertino, kadangi E. P. dublike tiesiog citavo atsakovų argumentus, o ieškinyje nebuvo nurodęs, kad paskolos pinigus perdavė pavedimu. Kolegija pabrėžia, jog aptariamoje E. P. dubliko pastraipoje tik pirmuoju sakiniu E. P. pacitavo atsakovų vieną iš atsiliepimo argumentų: „atsakovai N. Š. ir A. Š. atsiliepime teigia, kad pasirašė skolos raštelį 72 000 Lt sumai, jausdamiesi E. P. skolingi bei pasitikėdami juo, nes jis yra N. Š. pusbrolis“. Tuo atsakovų citavimas ir baigiasi, kadangi jau sekančiu sakiniu E. P. dėsto savo argumentus: „argumentas vertintinas kritiškai, nes kiekvienas sąmoningas žmogus pasirašinėdamas paskolos sutartį supranta, kad tai yra sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, kuria paskolos gavėjas įsipareigoja ją grąžinti, ir tai, kad E. P. galimai yra pusbrolis neginčija paskolos sutarties bei prievolės privalomumo bei skolos sutarties pasirašymo, nesiskolinant pinigų. Be to, ieškovas ne perdavė pinigus atsakovams, o pervedė pavedimu (kas, beje, matyti ir iš teismui pateiktų dokumentų)“. Sutiktina su atsakovais, kad būtina atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad šioje byloje liudytoju apklaustas E. P. teigė, kad atsakovams 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolino 72 000 Lt grynaisiais, tačiau po dienos atsakovai jam paskambino ir paprašė dar paskolinti pinigų. Tada E. P. pasakė, kad jo žmona turi pinigų ir jie jos turėtų prašyti, nes buvo išvykęs, todėl nurodė paskambinęs žmonai ir papasakojęs jai, kad atsakovai gali atvykti prašyti pinigų. Tačiau toks E. P. teiginys apie antrą paskolą nesiderina su rašytiniais įrodymais - kredito unijos pinginių operacijų dokumentais, juose 2009 m. rugsėjo 2 d. yra pasirašęs „išvykęs“ pats E. P. ir byloje nustatyta aplinkybe, kad šias operacija atliko ne ieškovė, o pats E. P.. Tai patvirtina, kad E. P. pozicija minėtoje byloje buvo nenuosekli, lygiai taip pat kaip ir pačios ieškovės šioje byloje, kuomet ji ieškinyje neigė sutartinius santykius, o vėliau jais ėmė remtis.
10. Apeliantė nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ieškinys nelaikytinas tapačių E. P. 2013 metais atsakovams pareikštam ieškiniui pagal 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos raštelį, yra prieštaringa. Anot apeliantės, susidaro paradoksali situacija, kai vienu atveju teismas teigia, kad pinigai dabartiniu ieškiniu ir prieš tai E. P. pareikštu ieškiniu yra tie patys ir jokių dviejų paskolų nebuvo, tačiau tuo pačiu nesutinka, kad ieškinio dalykas buvo tas pats. Dėl šio argumento pažymėtina, kad apeliantė ne iki galo tiksliai nurodo teismo motyvus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinių tapatumo klausimą argumentavo, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Teismas išsamiai detalizavo, kad skiriasi bylose pareikštų ieškinių faktinis pagrindas, be to skirtingi ieškovai, todėl konstatavo, kad ieškiniai netapatūs ir nėra CPK 296 str. 1 dalies 4 punkte numatyto teisinio pagrindo bylą nutraukti.
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. pavedimas atliktas 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskolos raštelio pagrindu ir pagrįstai ieškinį atmetė. Iš skundžiamo apylinkės teismo sprendimo matyti, kad jame visi byloje esantys įrodymai yra aptarti ir įvertinti, o padarytos išvados yra pagrįstos visapusišku, išsamiu bei objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kitaip vertinti bylos duomenis, daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, ar pripažinti, kad skundžiamame apylinkės teismo nutarime išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.
12. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
13. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
14. Teisėjų kolegijai atmetus esminius ieškovės apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad ieškovė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nesvarstytinas. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovai (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovai pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 1000 Eur atstovavimo išlaidas, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Pažymėtina, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio, išlaidos pripažintinos būtinomis. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, atsakovams iš apeliantės priteistina 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovams A. Š ir N. Š. priteisti iš ieškovės R. P. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.