Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-11-18 · Administracinė byla Nr. A-1940-261/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-05-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-18
Bylos Nr.
A-1940-261/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03924-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Pareiškėjas
A. M.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1940-261/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03924-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. liepos 30 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Lukiškių TI-K; juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo, jo teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus PN) netinkamomis sąlygomis, dėl to jis jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą. Nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, didelį kameros plotą užėmė sanitarinis mazgas ir baldai. Ploto trūkumo įstaiga nekompensuoja užimtumu. Dažnai kameroje tekdavo būti po 22 val. 30 min., o kartais ir visą parą. Karantino metu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d. išvis nebuvo jokių užsiėmimų. Vasaros metu nebebuvo užtikrinamas platesnis užimtumas (nebebuvo vedama į kompiuterinio raštingumo užsiėmimus, šachmatų būrelį, biblijos valandėlę, nebevykdavo jokie renginiai). Dažnai vienu metu buvo siūlomos kelios veiklos, todėl reikėdavo pasirinkti vieną, taip buvo ribojamas dalyvavimas visose užimtumo programose. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pakabinta užuolaida pilnai neužsitraukdavo, atsiremdavo į kojas, likdavo tarpas. Buvo pelėsio, grybelio, tvyrojo drėgmė, dulkės, trūko oro. Ventiliacija visai neveikė. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Kamerose nepatekdavo pakankamai natūralios šviesos, o įrengtų lempų skleidžiama šviesa buvo tokia stipri, kad nuo jos skaudėdavo akis ir galvą. Naktinio apšvietimo išjungti negalima. Pareiškėjas teigė, kad jis turėjo teisę tik 1,5 val. pasivaikščioti kiemelyje. Dažnai Lukiškių TI-K nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebūdavo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ne vieną kartą pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu. Vilniaus PN nebuvo įrengtų vandens šildymo sistemų, įvykus remonto darbams, kurių metu būtų nutrauktas šiltas vandens tiekimas į dušus, būtų pažeistos jo teisės. Pareiškėjo teigimu, pataisos įstaigos administracija įvairiais būdais bandė įbauginti jį psichologiškai, nuteikinėjo prieš jį ir kitus nuteistuosius, darė psichologinį spaudimą, nedavė jam ramybės, neskubėdavo registruoti skundus.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus tam tikrus laikotarpius. Pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija taip pat buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas teigė, kad šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas, pritaikęs ieškinio senatį skundo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d., atmetė šią pareiškėjo skundo dalį ir vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. liepos 30 d.

7. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą, su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, sanitarinio mazgo užimamą plotą, teismas nustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki gruodžio 9 d. (5 dienas) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 9 d. ir nuo 2016 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. (8 dienas) buvo pažeistos nacionalinės teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. (daugiau nei 1 metus) nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes nebuvo pakabintos užuolaidos sanitariniam mazgui atitverti. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl perteklinės drėgmės ir pelėsio pripažino iš dalies įrodytais. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

9. Apeliantas nurodo, kad galiojantys nacionaliniai teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą patalpą sanitariniams įrenginiams. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir toks įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pataisos įstaiga neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas ir gali jį nurodyti apytiksliai. Sanitarinio mazgo patalpos plotas – apie 0,56 kv. m. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi nuteistuosius ir suimtuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas. Atsižvelgiant į tai, negali būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kamerų duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovo atstovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Atsiliepimas

10. Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą sprendimą, atmesti atsakovo atstovo argumentus dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo, priteisti didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą, nei priteisė pirmosios instancijos teismas.

Šalies argumentai

11. Pareiškėjas nurodo, kad byla buvo išnagrinėta netinkamai, buvo praleista daug svarbių detalių. Pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Atsakovo atstovas vengia prisiimti atsakomybę, teigia abstrakčius argumentus. Vilniaus PN nuolat pažeidinėja nuteistųjų teises. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas iki 2017 m., sanitariniai mazgai buvo visiškai atviri, nebuvo net įrengtos užuolaidos. Be to, užuolaidos neužtikrina privatumo. Visą ginčo laikotarpį buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Visą ginčo laikotarpį kamerose, kuriose buvo laikomas daugiau nei 1 asmuo, buvo pažeista gyvenamojo ploto norma. Iš gyvenamojo ploto turi būti atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kuris yra 0.86 kv. m. Buvo suvaržyta judėjimo laisvė, kildavo konfliktai. Buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. liepos 30 d.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmosios instancijos teismas, daliai pareiškėjo reikalavimų pritaikęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. liepos 30 d., nustatęs, kad 8 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta nacionalinėje teisėje įtvirtinta gyvenamojo ploto norma, iš jų – 5 dienas pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m gyvenamojo ploto, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, taip pat nurodęs, kad nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažinęs iš dalies įrodytais pareiškėjo nusiskundimus dėl perteklinės drėgmės ir pelėsio, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu privatumo pažeidimu, teigia, kad sanitarinio mazgo patalpos plotas – apie 0,56 kv. m. Atsakovas taip pat nurodo, kad tam tikrais atvejais pažeista asmens neturtinė teisė gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėta valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

17. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 9 d. ir nuo 2016 m. balandžio 16 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. (8 dienas) buvo pažeistos nacionalinės teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto. Be to, nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki gruodžio 9 d. (5 dienas) buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, kadangi pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teismo nustatyto ploto pažeidimo iš esmės neginčija ir nepateikia jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų. Apeliantas akcentuoja, kiek sanitarinio mazgo patalpos plotas – apie 0,56 kv. m, tačiau ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, sprendime nustatė tą patį sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde.

19. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Apeliantas nurodo, kad galiojantys nacionaliniai teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą patalpą sanitariniams įrenginiams ir sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018 ir kt.). Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.).

21. Atsižvelgiant į nurodytą teismų jurisprudenciją atmestini apelianto argumentai, kad privatumo pažeidimas neturėtų būti nustatomas, nes sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele atitinka teisės aktų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjo privatumo pažeidimą tuo laikotarpiu, kai sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik sienele ne iš visų pusių ir atvira pusė nebuvo uždengta užuolaida. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija nei teismo nustatytų aplinkybių dėl užuolaidų sanitariniuose mazguose įrengimo momento, nei pažeidimo trukmės bei nepateikia jokių su tuo susijusių argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, tik patikslina pirmosios instancijos teismo nustatyto privatumo pažeidimo laikotarpį: pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, nustatė, kad privatumas nebuvo užtikrintas nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. Iš atsakovo atstovo atsiliepime, taip pat Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. 96-3096 pateiktos informacijos apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K matyti, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 15 d. buvo Kybartų pataisos namuose ir iš jų į Lukiškių TI-K grįžo 2015 m. lapkričio 26 d. Taip pat 2016 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Kybartų pataisos namus ir iki 2016 m. pabaigos į Lukiškių TI-K negrįžo. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus kitus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius (pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai – jis per šį laikotarpį buvo 8 kartus konvojuotas į kitą pataisos įstaigą), konstatuotina, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko 66 paras.

22. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

24. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį ir trukmę (8 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta nacionalinėje teisėje įtvirtinta gyvenamojo ploto norma, iš jų – 5 paras buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kadangi pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat 66 paras nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimus dėl perteklinės drėgmės ir pelėsio), į tai, kad dalį privatumo pažeidimo laikotarpio (29 paras) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, pareiškėjo privatumo pažeidimas buvo su 8 pertraukomis, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs į kitą pataisos įstaigą, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 190 Eur.

25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 190 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 190 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius