- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-16
- Bylos Nr.
- 2S-1158-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42727-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Skolininkas
- Z. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Z. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (apeliantės) M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5742-871/2014 išnagrinėjus pareiškėjos (išieškotojos) M. V. prašymą dėl skolininkės Z. B. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuotieji asmenys: Z. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolis V. Č..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja M. V. pateiktu prašymu dėl skolininkės turto dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo prašė nustatyti, kad skolininkės Z. B. dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sudaro 1/2 dalį, t. y. 1/4 dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 35,51 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad antstoliui V. Č. yra pateiktas vykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-759-494/2013 dėl 6 000 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2013-01-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 180 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės Z. B. išieškotojos M. V. naudai. Vykdant išieškojimą buvo areštuotas skolininkei ir jos sutuoktiniui A. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas – 1/2 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad skolininkė kito jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Be to, pareiškėja nurodė, kad antstolis V. Č. informavo, jog skolininkės sutuoktinis A. B. mirė 2012-08-04, iki šios dienos niekas nesikreipė dėl palikimo priėmimo, testamentų registro duomenimis nėra įregistruotų palikėjo sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolis V. Č. pateikė atsiliepimą į pareikštą prašymą kuriame nurodė, kad su pareiškėjos prašymu sutinka. Pasak antstolio, santuoka tarp Z. B. ir jos sutuoktinio A. B. buvo sudaryta 1996-08-31. Vedybų sutarčių registro duomenimis vedybų ar povedybinės sutartys sudarytos nebuvo, be to, nėra įregistruota turto padalijimo faktų. A. B. mirė 2012-08-04, iki šios dienos niekas nesikreipė dėl palikimo priėmimo, testamentų registro duomenimis nėra įregistruotų palikėjo sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareikštą prašymą, kuriuo prašė sustabdyti civilinės bylos dėl skolininkės turto dalies nustatymo nagrinėjimą iki kol paaiškės A. B. turto paveldėtojai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-04 nutartimi nutarė pareiškėjos (išieškotojos) M. V. prašymą dėl skolininkės Z. B. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo atmesti. Teismas nustatė, kad vykdant išieškojimą, buvo areštuotas skolininkei ir jos sutuoktiniui A. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas – 1/2 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Remiantis Gyventojų registro tarnybos išrašo duomenimis A. B. mirė 2012-08-04 (v. b. l. 54). Dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, testamentų registro duomenimis taip pat nėra įregistruotų palikėjo sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų (v. b. l. 50). Teismas netenkino suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymo sustabdyti civilinės bylos dėl skolininkės turto dalies nustatymo nagrinėjimą iki kol paaiškės A. B. turto paveldėtojai, nes teismas sprendė, kad mirusysis A. B. nėra bylos šalis, be to, nėra nustatyta kitų įstatymuose numatytų ar nenumatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą iš esmės. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo ir skolininkei, kaip pergyvenusiai sutuoktinei, asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis turto, priklausiusio bendrąją jungtine nuosavybės teise su sutuoktiniu A. B., t.y. 1/4 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Tačiau šiuo atveju išieškojimas iš šio turto yra negalimas, nes išieškoma suma neviršija 7 000 Lt, o skolininkė ten yra deklaravusi gyvenamąją vietą, be to, tame pačiame būste yra deklaruota jos trijų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos reikalavimas buvo suformuluotas taip, kad skolininkės turto dalies nustatymas ginčo bute neatitiko realaus galimumo iš jo išieškoti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja (apeliantė) M. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą tenkinti nustatant, kad butu su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 35,51 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visi bendraturčiai naudojasi bendrai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
1. Šioje byloje sprendžiamas skolininkei priklausančio turto, esančio bendro su kitais asmenimis, dalies nustatymo klausimas. Šioje byloje skolininkės turtas nėra priverstinai realizuojamas, teismas nutartimi nustatęs skolininkės turto dalį, nevykdo išieškojimo iš šios dalies, nes išieškojimą vykdo antstolis, todėl antstoliui būtų taikomas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 663 straipsnio 3 dalyje numatytas apribojimas. Apeliantės naudai išieškotina suma, esant priteistoms procesinėms palūkanoms, kinta – ji didėja, todėl išieškojimo momentu ši suma gali siekti 7 000 Lt. Be to, iš skolininkės turto vykdomas išieškojimas trijose vykdomosiose bylose, bendra išieškoma suma – 9 547,51 Lt. Kiti antstoliai gali prisijungti prie šioje byloje vykdomo išieškojimo. Skolininkė bute negyvena, ji gyvena ir dirba Anglijoje.
2. Teisės normose, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra įtvirtinta jokių draudimų nukreipti išieškojimą į bet kurią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje buto, kuris yra vieno kambario. Skolininkei priklausanti 1/4 vieno kambario buto dalis gali būti parduodama iš varžytinių ir tai patvirtina faktas, kad 1/2 dalis ginčo buto priklauso D. B..
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolis V. Č. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Papildomai, be pareiškėjos (apeliantės) atskirajame skunde nurodytų argumentų, kurie nebekartojami, antstolis nurodo, kad teismas vienareikšmiškai pripažino, jog pareiškėjos prašymas nustatyti skolininkės turto dalį bendrąja nuosavybe priklausančiame turte yra pagrįstas ir nustatė, kad dalis buto priklauso skolininkei, tačiau prašymo netenkino dėl priverstinio išieškojimo nukreipimo į skolininkės turto dalį galimumo/negalimumo, nors įgaliojimus vykdyti priverstinį išieškojimą turi tik antstolis, o ne teismas. Pasak antstolio, pagal CPK 667 straipsnio 4 dalį apeliantė „turi teisę“, t. y. gali teismo prašyti nustatyti skolininkės dalį bendrojoje nuosavybėje tokiu būdu, kad būtų daugiau galimybių į tokią dalį nukreipti išieškojimą. Nenustačius skolininkės turto dalies bendrojoje nuosavybėje, kreditorė neturėtų realios galimybės atgauti jai teismo sprendimu priteistos skolos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atsisakyti tenkinti apeliantės (išieškotojos) prašymą dėl skolininkės turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skolininkei, kaip pergyvenusiai sutuoktinei, asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis turto, priklausiusio bendrąją jungtine nuosavybės teise su sutuoktiniu A. B., t. y. ¼ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo atveju išieškojimas iš šio turto yra negalimas, nes išieškoma suma neviršija 7 000 Lt, o skolininkė ten yra deklaravusi gyvenamąją vietą, be to, tame pačiame būste yra deklaruota jos trijų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Taip pat pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos reikalavimas buvo suformuluotas taip, kad skolininkės turto dalies nustatymas ginčo bute neatitiko realaus galimumo iš jo išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, netenkino pareiškėjos (išieškotojos) prašymo. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė, reikalaudama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkinti jos prašymą, suformulavo iš esmės naujo turinio prašymą. Pirmosios instancijos teismo apeliantė (pareiškėja) prašė nustatyti, kad skolininkės Z. B. dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje sudaro 1/2 dalį, t. y. 1/4 dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 35,51 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atskirajame skunde ji nurodė, kad apeliantės pagrindinis prašymas yra nustatyti, kad butu su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas – 35,51 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), visi bendraturčiai naudojasi bendrai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinėje instancijoje apeliantė reiškia naują reikalavimą, ką įstatymas draudžia daryti (CPK 312, 338 straipsniai). Neatsižvelgiant į tai (t. y. kartu plačiau nepasisakant dėl minėto naujo reikalavimo), žemiau pateikiami apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl atskirojo skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįstumo.
Tiek apeliantė, tiek antstolis savo procesiniuose dokumentuose išreiškė iš esmės analogišką poziciją, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis buto priklauso skolininkei, tačiau prašymo netenkino dėl priverstinio išieškojimo nukreipimo į skolininkės turto dalį galimumo/negalimumo, nors įgaliojimus vykdyti priverstinį išieškojimą turi tik antstolis, o ne teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdymo procesas ir šio proceso metu antstolio galimi ir draudžiami atlikti veiksmai yra griežtai reglamentuoti ne tik CPK VI dalies, bet ir kitų teisės aktų imperatyvių teisės normų. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas. Šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai. Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu CPK nenustatyta kitaip (CPK 594 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje apeliantės prašymas nustatyti skolininkės turto, kuris yra bendroji jungtine nuosavybė, dalį buvo atmestas atsižvelgiant į tai, kad išieškojimas iš šios turto dalies yra negalimas vadovaujantis CPK 663 straipsnio 3 dalimi ir 667 straipsnio 4 dalimi. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi minėtomis CPK įtvirtintomis teisės normomis, nes priešinga pozicija reikštų teismo pareigos kontroliuoti antstolio veiksmus (t. y. ir vykdomą visą skolos išieškojimo procesą) paneigimą. Apeliantė savo prašymą, kuris skundžiama nutartimi buvo atmestas, teismui pateikė siekdama vienintelio tikslo, kad priverstiniu būdu iš skolininkės išieškoti apeliantei teismo sprendimu priteistą skolą, todėl sprendžiant šio prašymo tenkinimo/atmetimo klausimą būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga (CPK 3 straipsnio 1 dalis) neatsižvelgti į tai, ar nustačius skolininkės turto dalį bendrame turte, šią dalį realiai bus galima realizuoti ne tik nepažeidžiant įstatymo, bet ir prioriteto tvarka saugomų vaikų teisių. Vykdymo procesas yra sudėtinė bylų nagrinėjimo proceso dalis. Šioje proceso stadijoje turi būti ginamas viešasis interesas, laikomasi interesų derinimo principo. Pirmosios instancijos teismas atsisakė nustatyti skolininkės turto dalį ginčo bute, nes, vadovaudamasis CPK 663 straipsnio 3 dalimi, sprendė, jog išieškoma skolos suma neviršija 7 000 Lt, be to skolininkė ginčo bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Nors iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad skolininkė faktiškai (nors to nedeklaravo) yra išvykusi gyventi į užsienį (v. b. l. 33), o neišieškoma apeliantei teismo sprendimu priteista 6 000 Lt skola objektyviai gali didėti dėl kartu priteistų procesinių palūkanų, tačiau nei viena iš minėtų aplinkybių nepaneigia fakto, kad trijų nepilnamečių skolininkės vaikų gyvenamoji vieta yra deklaruota tame pačiame vieno kambario bute, iš kurio 1/4 dalies pardavimo gautų lėšų apeliantė siekia susigrąžinti jai priteistą pinigų sumą. Apeliantė siekai nukreipti išieškojimą į dalį skolininkei priklausančio vienintelio jos turimo gyvenamojo būsto, į kurį teises turi ir jos trys nepilnamečiai vaikai. Be minėtų aplinkybių svarbu pažymėti, kad tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, tai būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005). Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis). CPK 667 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti. Šią normą sistemiškai aiškinant su CK 4.80 straipsnio 3 dalimi darytina išvada, kad įstatymu yra ginami išieškotojo interesai – skolininko dalis atidalijama taip, kad iš jos gali būti išieškota, t. y. patenkinti kreditoriaus reikalavimai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2006). Priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo (ir apeliantė neginčija šio teismo argumento), kad 1/4 dalis kambario su bendro naudojimo patalpomis (t. y. buto), tenkanti skolininkei asmeninės nuosavybės teise, negali būti priverstinio pardavimo objektu, nes išieškojimas iš 1/4 kambario yra neįmanomas, o pareiškėja, nors buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, tačiau siūlymo, kokiu būdu skolininkės dalies nustatymas atitiktų realų išieškojimo galimumą, nepateikė. Taigi apeliantė, pateikdama teismui pareiškimą dėl skolininkei ginčo bute priklausančios 1/4 dalies nustatymo, neįgyvendino jai įstatyme įtvirtintos pareigos reikalauti nustatyti skolininkės dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su antstolio pozicija, kad CPK 667 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, jog apeliantė galėjo teismo prašyti nustatyti skolininkės dalį bendrojoje nuosavybėje tokiu būdu, kad būtų daugiau galimybių į tokią dalį nukreipti išieškojimą. Minėta teisės norma visų pirma turi būti suprantama kaip pareiga realizuojant CPK 667 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę reikalauti nustatyti skolininkės dalį taip, kad būtų galima (t. y. apskritai egzistuotų nors viena galimybė) iš jos išieškoti, ir tik vėliau kaip teisė siūlyti tokį atidalijimo variantą, kurį nustačius būtų kuo daugiau galimybių į tokį atidalintą turtą nukreipti išieškojimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčio dalies bendrame su kitais asmenimis turte dalies nustatymas reiškia ne tik jo dalies nuosavybės teisėje (idealioji dalis), bet ir aiškiai apibrėžtos, jo idealiąją dalį atitinkančios realios dalies turte nustatymą, o tai reiškia būtinumą suformuoti ir individualiai apibrėžti daikto dalį, kurią būtų galima savarankiškai naudoti ir kuri galėtų būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas. Vadinasi, spręsdamas klausimą dėl skolininko - fizinio asmens - dalies nekilnojamajame turte nustatymo ir taikydamas CPK 667 straipsnio 2 dalį, nustatydamas skolininko, nekilnojamojo daikto savininko, dalį bendrojoje nuosavybėje, teismas turi nustatyti ir naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Individualizuojant atidalijamą skolininko turto dalį ir nustatant naudojimosi butu tvarką turi būti suformuojamas savarankiškas objektas, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas (CPK 667 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2005). Atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad skolininkei priklausanti 1/4 vieno kambario buto dalis gali būti parduodama iš varžytinių ir tai patvirtina faktas, kad 1/2 dalis ginčo buto priklauso D. B.. Minėta aplinkybė nereiškia fakto, kad D. B. norės ir turės galimybę ateityje įsigyti skolininkei priklausančią to paties buto dalį. Aksčiau nurodyti argumentai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog išieškojimas iš skolininkei Z. B. nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo turto, kuris buvo antstolio surastas, aprašytas ir areštuotas, dalies yra negalimas, todėl pareiškėjos prašymas CPK 667 straipsnio pagrindu nustatyti skolininko turto dalį bendrame turte atmestinas kaip nepagrįstas.
Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 nutartis paliktina nepakeista.
Netenkinus atskirojo skundo, nėra pagrindo spręsti apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-04 nutartį palikti nepakeistą.