- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-10
- Bylos Nr.
- I-3411-609/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00195-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- M.B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D.B. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, jam priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-9) nurodė, jog jis nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2019 m. vasario 25 d. yra laikomas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2 sektoriuje uždarojoje zonoje kamerų tipo patalpose sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Paaiškina, jog kameros patalpose laikomų nuteistųjų skaičius kito, svyravo nuo 5 iki 6. Akcentuoja, jog jam nuolat trūko privatumo. Argumentuoja, jog kamerų plotą dar labiau mažino jose esantis kietasis inventorius, sanitarinis mazgas. Teigia, jog nebuvo užtikrintas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, jis negalėjo sportuoti, negalėjo lankytis įvairiuose renginiuose. Nurodo, jog turėjo teisę į 1 valandos pasivaikščiojimą kiemeliuose, tačiau tokios trukmės pasivaikščiojimas turi būti vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Argumentuoja, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, sienos padengtos grybeliu, pelėsiu, kiemeliai nevalomi. Skundžiasi teisių pažeidimu, nes kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo. Dėl iš lauko ant langų uždėtų grotų pateko per mažai natūralios apšvietos, o viduje šviesa švietė per stipriai, dėl to skaudėjo akis. Neturėjo galimybių išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Paaiškina, jog buvo neužtikrinama tinkama kameros temperatūra, kameros neremontuotos, lubos pasidengusios pelėsiu, grybeliu. Dėl šių aplinkybių jam pasireikšdavo galvos skausmai. Teigia, jog nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, pataisos namų administracija neišduodavo užvalkalų, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuoti, nuolat pūdavo, rūdijo, tokiu būdu buvo pažeistos higienos normos. Akcentuoja, jog kameroje nuolat būdavo pilna tarakonų, vorų, blakių, naktį pro langus lįsdavo pelės žiurkės. Paaiškina, jog administracijai panaudojus chemines medžiagas graužikams naikinti, nuteistieji būdavo suvaromi atgal į kameras ir tekdavo kvėpuoti teršalais. Skundžiasi netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, teigdamas, jog nebuvo unitazo, tik skylė grindyse. Reiškia pretenzijas dėl neužtikrinto maisto, taip pat jo kokybės, bei higienos reikalavimų neužtikrinimo jį dalinant. Mano, jog tokios laikymo sąlygos yra žeminančios orumą ir garbę Konvencijos 3 straipsnio prasme. Dėl šių veiksmų patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, kančias, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovė, Pravieniškių PN), atsiliepime į skundą (b.l. 13-20) nurodyta, jog ji su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose 2-ame sektoriuje, kamerų tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 13 d. – kameroje Nr. 4, nuo 2018 m. kovo 13 d. iki rugpjūčio 6 d., nuo rugsėjo 3 d. iki lapkričio 3 d., nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki lapkričio 14 d. – kameroje Nr. 26, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki sausio 18 d. kameroje Nr. 3, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 18 d. iki sausio 25 d. – kameroje Nr.2. Akcentuoja, jog nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Teigia, jog minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui nebuvo pažeista. Nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog iš gyvenamojo ploto turi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Akcentuoja, jog kamerų tipo patalpos buvo aprūpintos inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir Normos). Paaiškina, jog kameros tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema, patalpos taip pat vėdinamos per atidaromus langus. Argumentuoja, jog Normų 7.6 punktas nustato, kad klozetas gali būti ir tupimas, todėl nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Teigia, jog įstaiga užtikrina Higienos normos HN 134:2015 numatytus reikalavimus dėl dirbtinės apšvietos, temperatūros, esant būtinumui pagal prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Paaiškina, jog pagal teisinį reglamentavimą įkalinimo įstaigose gyvenamąsias patalpas ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji, todėl jei ant sienų matosi pelėsis, ar yra nešvaru, reiškia, jog nuteistasis netinkamai vykdė pareigas bei neinformavo administracijos. Paaiškina, jog uždarų kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien. Teigia, jog įstaigoje išduota patalynė gali būti dezinfekuojama esant būtinumui, bei pageidaujančio tokios paslaugos asmens prašymui. Argumentuoja, jog įstaiga užtikrina tinkamą pasivaikščiojimo kiemelių būklę. Dėl graužikų ir nariuotakojų paaiškina, jog nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Paaiškina, jog įmonė atliekanti kenkėjų naikinimą, atvyksta naikinti kenkėjus, pagal sutartinius įsipareigojimus, 2 kartus per mėnesį. Mano, jog pareiškėjas nenurodė konkretaus patirtos žalos dydžio, neįrodė, jog patirta žala kilo būtent dėl Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų, todėl prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių PN kameros tipo patalpose sąlygų, įvairiai laikotarpiais buvusiais nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2019 m. sausio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė emociniais ir dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimu, kančiomis, baime, nepilnavertiškumo jausmu, nepatogumais, reputacijos pablogėjimu, garbės ir orumo pažeminimu.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN kameros tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Pravieniškių PN kameros patalpose sąlygų, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti plotą, gyvenamojo ploto apskaičiavimo kartu su baldais, netinkamo aprūpinimo kietuoju inventoriumi, higienos normų pažeidimo - netinkamos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros, pelėsio, grybelio ir drėgmės buvimo kamerose, nešvaros, parazitų buvimo patalpose, socialinių programų įgyvendinimo neužtikrinimo, pasivaikščiojimo kiemelių netinkama būkle, taip pat teisės į pasivaikščiojimą netinkamo užtikrinimo, tinkamo neaprūpinimo minkštuoju inventoriumi, sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu, maisto kokybės.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kameros tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Iš aukščiau nurodytos LVAT praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovo nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN į bylą pateikė duomenis, jog pareiškėjas 2-ame sektoriuje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 13 d. kameroje Nr. 3, kuri 13,88 kv.m., įrengta 3 miegamosios vietos; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. lapkričio 3 d., nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. – kameroje Nr. 26, kuri yra 27,42 kv.m. dydžio, įrengtos 6 miegamosios vietos; laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. sausio 18 d. kameroje Nr. 3, kuri yra 14,78 kv.m. dydžio, įrengtos 4 miegamosios vietos, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. sausio 25 d. kameroje Nr. 2, kuri yra 14,18 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (b.l. 14, 38). Atsakovės atstovas nurodo, kad pataisos įstaiga nekaupia duomenų apie tai, kiek kiekvienoje patalpoje atitinkamai buvo patalpinta nuteistųjų, todėl į bylą nepateikta informacija, kiek konkrečiai nuteistųjų buvo ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo iki 6 nuteistųjų. Kadangi pareiga pateikti įrodymus apie kamerose asmeniui tenkantį plotą, taip pat ir laikotarpius, kuriais asmenys buvo laikomi tokiose kamerose, tenka atsakovės atstovui, todėl nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog ginčo laikotarpiu 2-ame sektoriuje kameroje buvo laikoma iki 6 nuteistųjų, teismas laiko šias aplinkybes nustatytomis. Atsiželgiant į tai, kad kameroje Nr. 26 yra įrengtas 6 miegamosios vietos ir atitinkamai vienam asmeniui tekęs plotas buvo 4,57 kv.m. aukščiau paminėtais laikotarpiais, laikytina, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. lapkričio 3 d., nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. nepažeidė pareiškėjo teisės į minimalų plotą. Tačiau kameroje Nr. 4, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos, kameroje Nr. 3, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos ir kameroje Nr. 2, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą. Atlikus aritmetinius skaičiavimus (13,88/6 = 2,31 kv.m., 14,78/6 = 2,46 kv., 14,18/6 = 2,36 kv.m.) akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2018 m. kovo 13 d. (viso 35 paras) atitinkamai pareiškėjui trūko 1,29 kv.m., laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 14 d. iki 2019 m. sausio 18 d. (4 paras) atitinkamai trūko 1,14 kv.m., o laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. sausio 25 d. (7 paras) pareiškėjui atitinkamai trūko 1,24 kv.m. Šių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog viso 46 paras pareiškėjui teko mažesnė ploto norma, nei nustatyta Taisyklių 11¹.2. punkte, todėl šioje dalyje nustatytas neteisėtas atsakovės atstovės veikimas.
EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Nagrinėjamu atveju nustatytas pažeidimas dėl vienam asmeniui turinčio tekti ploto – ginčo laikotarpio dalį, t.y. 46 paras, nebuvo užtikrinta ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pripažinus, kad kamerų tipo patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintos Taisyklių 11¹.2 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, nebuvo mechaninės ventiliacijos, buvo netinkama apšvieta (tiek dirbtinė, tiek mechaninė), temperatūra buvo per žema žiemą, per didelė vasarą, kameroje buvo drėgna, kaupėsi grybelis ir pelėsis.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Minėtos Higienos normos 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento ši higienos norma nereglamentuoja. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pagal minėtos normos 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario 22 d. pažymą Nr. 77-259 (b. l. 39-40), iš kurios matyti, kad kamerų tipo patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per langus ir mechaninę patalpų vėdinimo sistemą, jai neveikiant – oras cirkuliuoja per ventiliacinę angą, taip pat, jog bendroji dirbtinė apšvieta užtikrinama, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos iš karto pakeičiamos. Pažymoje taip pat nurodyta, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą, esant prašymams išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Minėtame dokumente taip pat nurodyta, kad kamerose pelėsis gali atsirasti tik dėl pačių nuteistųjų netinkamai atlikto darbo, t. y. nuteistieji privalo savo gyvenamąją patalpą vėdinti bei ją išvalyti taip, kad ant sienų, lubų nebūtų matomas pelėsis. Minėtina, jog byloje taip pat yra dokumentai (įsakymai, aprašai, žurnalas) pagrindžiantys nuteistųjų pareigą tvarkyti patalpas (b.l. 42, 4345-46). Pravieniškių PN, įrengdamas grotas ant langų (kamerų tipo patalpose), vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei kilti. Pažymėtina, jog pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 16.9 punktą, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Taip pat pagal Įrengimo taisyklių 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Teismas vertina, jog byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas negalėjo atsidaryti lango, tokiu būdu išvėdindamas kameros patalpas, inter alia (be kita ko) išvengiant patalpoje drėgmės, pelėsių ir grybelio atsiradimo. Teismas pabrėžia, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, taip pat byloje nepateikta jokių paaiškinimų, kaip pareiškėjas apskaičiavo dirbtinę apšvietą, oro judėjimo greitį. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl vėdinimo, temperatūros, apšvietos skundų atsakovui neteikė, nei atsakovės atstovui nei teismui nenurodė, kokias pasekmes ir kada jam sukėlė jo subjektyviu vertinimu padaryti pažeidimai. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Nors pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, tačiau, kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nenurodė. Todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, taip pat dėl per trumpo 1 valandos laiko skirto pasivaikščiojimui.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 ir 2 dalis nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte numatyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Pravieniškių PN pareigūnai to neleido, byloje nėra.
Teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamos būklės, laikytini abstraktaus pobūdžio nusiskundimais. Atsakovės atstovas patvirtino, kad įstaiga užtikrina tinkamą kiemelių būklę, juose įrengtos šiukšlių dėžės. Teismo nuomone iš pareiškėjo skundo motyvų nėra aišku, kokios pareiškėjo teisės, buvo neteisėtai apribotos ir kokios neigiamos pasekmės jam kilo dėl jo vertinimu netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo galėjo patirti papildomus nepatogumus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildina iš netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teigdamas, jog kamerose nebuvo unitazo, tik skylė grindyse.
Normose numatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas) ir praustuvė – 1 komplektas. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint ir nėra nustatyta, kad tupimo tualeto įrengimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Tokios nuostatos laikomasis ir LVAT praktikoje (žr. pvz. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-734-1062/2018). Vadinasi, atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, įrengiant tupimą klozetą, nėra nustatytas.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl minkštojo inventoriaus netinkamos būklės, tinkamu neaprūpinimu.
Higienos normos HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (HN 134:2015 42 punktas). Nors atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas minkštuoju inventoriumi, tačiau pateiktose Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėse sąskaitose nėra jokių įrašų, galinčių patvirtinti šiuos teiginius (b.l. 51-55). Todėl atsakovės atstovui nepaneigus pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo išduoti pagalvių užvalkalai ir rankšluosčiai, šios aplinkybės laikomos nustatytomis.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog patalynė ir čiužiniai buvo nedezinfekuoti teismas pažymi, kad pagal įstaigos vadovo patvirtintą Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašą (b.l. 47-50) nuteistasis privalo kreiptis raštu dėl leidimo skalbti ir dezinfekuoti nuosavą patalynę. Pagal atsakovės atstovo duomenis, nuteistasis, pageidaujantis gauti dezinfekavimo paslaugą, turi kreiptis į būrio, kuriame gyveną, viršininką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie purviną, smirdintį minkštąjį inventorių būtų informavęs įstaigos administraciją, būtų kreipęsis dėl dezinfekcijos paslaugos, o administracija tokio prašymo nebūtų tenkinusi. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl nešvaraus minkštojo inventoriaus laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų, blusų, vorų, per langą naktimis lindo pelės, žiurkės.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį (b.l. 56-59), atliktų darbų aktus (b.l. 60-61). Iš pateiktos sutarties matyti, kad UAB „Utenos deratizacija“ Pravieniškių PN atlieka kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį (Sutarties 3.2.2 punktas). Pagal sutarties 3.2.10 punktą paslaugų gavėjų pageidavimu, paslaugų teikėjas įsipareigoja pateikti žodines arba rašytines ataskaitas apie atliktus darbus. Tokios ataskaitos pateiktos į bylą, patvirtina, kad paslaugos buvo atliktos 2018 m. lapkričio 12 d., 2018 m. spalio 25 d. Atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovės atstovas nurodo, jog informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, kurios į bylą nepateikė, o formuojamą LVAT praktiką dėl pareigos pateikti reikiamus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, laikytina, kad ginčo laikotarpiu, galėjo būti pažeistas Higienos normos 20 punkto reikalavimas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos (patikrinimų aktų ir kt.) dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog ginčo laikotarpiu, išskyrus 2018 m. lapkričio ir spalio mėnesius, pareiškėjui būnant Pravieniškių PN nebuvo užtikrinta kenkėjų kontrolė, t. y. buvo pažeistas Higienos normos HN 134:2015 20 punktas.
Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl netinkamo maitinimo: maistas nekaloringas, patiekiamas atšalęs, taip pat nebuvo laikomasi higienos reikalavimų jį dalijant.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio kodekso 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.
Kaip jau aukščiau minėta, atsakovo atstovui kyla pareiga pateikti atitinkamus įrodymus, siekiant paneigti pareiškėjo teiginius. Į bylą atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų apie ginčo laikotarpiu nuteistiesiems pateiktą maistą, jo kaloringumą, higienos reikalavimų laikymąsi, todėl teismas sprendžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie maisto kokybę, kaloringumo trūkumą, higienos reikalavimų nesilaikymą jį dalinant, laikomos nustatytomis.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl nustatytų pažeidimų – minimalaus ploto neužtikrinimo, tinkamo neaprūpinimo minkštuoju inventoriumi, netinkamo maisto (kaloringumo, kokybės ir higienos reikalavimų jį dalinant pažeidimo), kenkėjų kontrolės tinkamo neužtikrinimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei Pravieniškių PN būtų vykdę teisės aktų reikalavimus.
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, į pažeidimo trukmę (46 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, visu ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas minkštuoju inventoriumi (rankšluosčiais ir pagalvės užvalkalais), nebuvo užtikrinta kenkėjų kontrolė (išskyrus 2018 m. spalio ir lapkričio mėnesius), nepateiktas kokybiškas maistas, kas galėjo įtakoti ir pareiškėjo sutrikimus, susijusius su virškinamuoju traktu (duomenys iš sveikatos kortelių patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą skundėsi (duomenys neskelbtini), nustatyta (duomenys neskelbtini), b.l. 27-37), sprendžia, jog atsakovės atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus), o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Kadangi byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais.
Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 15 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 250 Eur, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo M.B. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui M.B. priteisti 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.