Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui R. Š. ir trečiajam asmeniui L. Š. dėl avanso grąžinimo, ir pagal atsakovo R. Š. priešieškinį ieškovui A. A. bei trečiajam asmeniui L. Š. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas A. A. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. Š. 4923,54 Eur (17 000 Lt) rankpinigių, 23,92 Eur (82,58 Lt) metinių palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pažymėjo, kad 2014 m. kovo 27 d. atsakovas R. Š. ir ieškovas A. A. sutarė, kad atsakovas parduos, o ieškovas pirks 2 ha žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini). Ieškovas davė atsakovui 17 000 Lt (4923,54 Eur) avansą. Buvo sutarta, jog dokumentus žemės sklypo pirkimui sudarys iki 2014 m. gegužes 1 d. Sandoris neįvyko, tačiau atsakovas gauto 17 000 Lt (4923,54 Eur) avanso ieškovui negrąžino. Ieškovas nurodė, kad nors su atsakovu bendrauta raginant jį grąžinti 17 000 Lt avansą, atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs ieškovui skolos, nepasiūlė ir nesiūlo skolos mokėjimo dalimis grafiko, nesiūlė ir nesiūlo jokių kitų atsiskaitymo su ieškovu būdų, vengė ir vengia konstruktyviai bendradarbiauti. Ieškinio pateikimo dienai atsakovas skolingas ieškovui 17 000 Lt pagrindinės skolos. Atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą ir tokiu būdu pažeidė prievolę - grąžinti 17 000 Lt avansą, todėl privalo atlyginti visus su prievolės pažeidimu susijusius ieškovo nuostolius (LR CK 6.63 str. 2d.).

Atsakovas R. Š. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas R. Š. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo A. A. 3 727,47 Eur (12870,20 Lt) nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovas nurodė, kad 2014 m. balandžio 27 d. į internetinių skelbimų portalą įdėjo skelbimą, kad parduoda 2 ha dydžio žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Pardavimo skelbime nurodė, kad žemės su ežero pakrante kaina yra 35 430,83 EUR (125 000 Lt). Kitą dieną po šio skelbimo įdėjimo į internetinį skelbimų portalą, atsakovas su ieškovu susitiko prie jo namų ir ieškovas A. A. pasakė, kad jis nori apžiūrėti atsakovo parduodamus žemės sklypus. Po kelių dienų atsakovas su ieškovu susitiko ir kartu nuvyko apžiūrėti pagal skelbimą parduodamų žemės sklypų, ieškovas juos apžiūrėjo. Atsakovas parodė visus žemės dokumentus. Paaiškino, kad prie ežero yra suformuoti du atskiri sklypai, o jų bendras plotas sudaro 2,00 ha. Ieškovas A. A. apžiūrėjęs sklypus ir jų dokumentus jokių pretenzijų ar pastabų neturėjo, parduodami žemės sklypai jam patiko ir ieškovas iš karto pasakė, kad juos pirks. Kadangi skelbime buvo nurodęs, kad abu šiuos žemės sklypus atsakovas parduoda viso už 125 000 Lt, ieškovas nusiderėjo, kad abu šiuos žemės sklypus parduotų jam už 97 080 Lt kainą. Šalims sutarus dėl galutinės žemės sklypų pardavimo kainos, nuvyko pas ieškovą, kur ieškovas sumokėjo 17 000Lt dydžio rankpinigius ir ieškovas su atsakovu pasirašė preliminariąją žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas žinojo, kad atsakovas tvarko žemės sklypo dokumentus, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos Ukmergės sk. dėl reikiamų dokumentų išdavimo, susitarė su notaru dėl sandorio sudarymo, kelis kartus priminė ieškovui laiką, kada bus sudaromas sandoris notarų biure. Atsakovas buvo aktyvus siekdamas sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, tuo tarpu ieškovas iš anksto nepranešė, kad nesiruošia sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Nesant galimybės sklypo parduoti ieškovui ir toliau siekė parduoti sklypus, juos pardavinėjo, kol galiausiai per protingą terminą pardavė už mažesnę kainą iš viso už 85 080 Lt sumą, kuri atitiko pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvusią padėtį rinkoje. Tokiu būdu dėl ieškovo kaltės atsakovas patyrė 12 000 Lt nuostolį. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis yra registruotas darbo biržoje, pablogėjo jo sveikata, jam diagnozuota II laipsnio arterinė hipertenzija, o jo sutuoktinė L. Š. serga onkologine liga.

Ieškovas A. A. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad dažnai asmenys pirkdami kokį nors nekilnojamąjį daiktą sumoka pardavėjui rankpinigius tikėdamiesi, kad šis neparduos daikto kitiems pirkėjams, o jei parduos, privalės grąžinti dukart didesnę sumą. Rankpinigiai atlieka tris funkcijas - mokėjimo, sutarties sudarymo fakto įrodymo ir sudarytos sutarties vykdymo užtikrinimo. Pagal prasmę ši suma atlieka mokėjimo ir vykdymo užtikrinimo funkcijas, todėl gali būti laikoma tik avansiniu mokėjimu. Sudarant preliminariąją sutartį, negali būti atliekami jokie mokėjimai, kurie susiję su pagrindinės sutarties vykdymu. Kitaip tariant, pirkėjas negali sumokėti pinigų, kurie vėliau bus laikomi perkamo daikto kainos dalimi. Negali būti vykdoma sutartis, kuri dar nėra sudaryta. Jei vis dėlto pirkėjas iš anksto sumoka avansą pardavėjui, tarp jų sudaryta sutartis nebus preliminari. Tokia sutartis bus laikoma pagrindine sutartimi, tačiau su trūkumais - nepatvirtinta notaro. Jei tarp šalių kiltų ginčas, o sutartis būtų sudaryta nesilaikant įstatymo reikalavimų, jos nepatvirtintų nei notaras, nei teismas. Todėl teisingiausia būtų nemokėti jokių sumų pardavėjui, o numatyti preliminariojoje sutartyje atsakomybės sąlygas. Todėl tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta preliminarioji sutartis, buvo pasirašytas skolos lapelis dėl 17 000 Lt avanso sumokėjimo.

Trečiasis asmuo L. Š. pateikė atsiliepimus į ieškinį, patikslintą ieškinį, priešieškinį, kuriuose prašė ieškinį atmesti, atsakovo priešieškinį tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad su atsakovu R. Š. nuosavybės teise valdė 2 ha ploto žemės sklypus. Su atsakovu R. Š. buvo sutarę, kad šiuos žemės sklypus parduos už 125 000 Lt sumą. Po kiek laiko atsakovas R. Š. jai pasakė, kad atsirado pirkėjas, kuris nori pirkti žemės sklypus už 97 080 Lt. Kadangi tuo metu labai reikėjo pinigų, ji sutiko, kad žemės sklypai būtų parduodami. Kai buvo sutarta parduoti, atsakovas ir trečiasis asmuo pradėjo ruošti sklypus ir dokumentus žemės pardavimui. 2014 m. gegužės 30 d. Ukmergės rajono 2-ojo notaro biure turėjo įvykti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoris, tačiau atsakovas A. A. atsisakė šį sandorį sudaryti. Ieškovui atsisakius pirkti sklypus, jie su sutuoktiniu vėl ieškojo pirkėjų, kadangi šeimai labai reikėjo pinigų, nes gyveno tik iš jos gaunamo darbo užmokesčio. Su naujais pirkėjais pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 2014 m. liepos 25 d., pagal kurią žemės sklypus pardavė už 85 080 Lt sumą. Tokiu būdu akivaizdu, kad buvo padarytas 12 000 Lt nuostolis. Trečiojo asmens nuomone, tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta preliminari sutartis, nes įvertinus šalių elgesį buvo aišku, kad šalys siekia sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo R. Š. 4 923,54 Eur sumokėto avanso, 23,92 Eur metinių palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 495,24 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. A. naudai; priteisė iš atsakovo R. Š. 5,22 Eur pašto išlaidų valstybei. Išnagrinėjęs šalių nurodytas aplinkybes ir paaiškinimus, liudytojo S. P. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus teismas nustatė, jog tarp šalių nebuvo sudaryta preliminarioji sutartis. Tarp ieškovo A. A. ir atsakovo R. Š. jokių rašytinių sutarčių sudaryta nebuvo, šalys 2014 m. kovo 27 d. žodžiu susitarė, kad atsakovas parduos 2,00 ha bendro ploto du žemės sklypus už 97080,00 Lt, o ieškovas pirks minėtą nekilnojamąjį turtą. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta preliminarioji sutartis, o tik žodinis susitarimas sudaryti sutartį ateityje, todėl negali būti taikomi ir sutarties vykdymo principai. (LR CK 6.200 str.). Pažymėjo, kad 2014-03-27 sudarytas raštelis neatitinka preliminariosios sutarties sąlygų vien jau dėl to, kad nebuvo suderinta priešpriešinė šalių valia, nes raštelį pasirašė tik atsakovas R. Š., be to, jame nesusitarta dėl esminių sutarties sudarymo ateityje sąlygų, t.y. nekilnojamojo turto kainos, taip pat nėra konkrečiai išdėstyti nekilnojamojo turto duomenys, nes pardavimo objektą sudarė du atskiri žemės sklypai, raštelyje nurodytas tik sklypų įforminimo terminas, kurį šiuo atveju teismas vertino kaip atsakovo pažadą iki tos datos parengti dokumentus pardavimui. Atsakovui perduotą 17 000 Lt sumą teismas laikė avansu, t. y. išankstiniu žemės sklypų kainos dalies sumokėjimu, kurį sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti jį grąžinti visais atvejais. Ieškovo sumokėtą 17 000 Lt sumą (avansą) traktuoti kaip sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymo netesybų formą, nėra teisinio pagrindo, kadangi pagrindinė sutartis nebuvo pasirašyta, o 17 000 Lt avansas turėjo būti įskaitomas į turto pirkimo-pardavimo kainą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad sumokėta suma būtų grąžinta, nes atsakovas ją gavo be teisinio pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. Š. prašo: 1) priimti naujus įrodymus ir prie bylos prijungti 2014 m. gegužės 22 d. sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą; 2) panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti; 3) priteisti iš A. A. apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 142-148). Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, visapusiškai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, tinkamai neįvertino tikrųjų šalių ketinimų ikisutartinių santykių atsiradimo ir vykdymo metu bei pagrindinės sutarties nesudarymo momento ir priežasčių, netinkamai ir tik vienos šalies naudai vertino byloje esančius įrodymus ir atsižvelgiant į tai priėmė nepagrįstą sprendimą;

2. Nesuprantama, kodėl teismas nurodė, kad sudarant susitarimą nebuvo suderinta priešpriešinė šalių valia, o byloje ieškovo pateiktą raštelį vertino kaip atsakovo pažadą iki tos datos parengti dokumentus pardavimui. Visi byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad tarp šalių buvo susiformavę ikisutartiniai teisiniai santykiai. Analizuojant sprendimą lieka neaišku, kokiomis aplinkybėmis teismas remiasi darydamas išvadas, kurių nenurodė nei viena iš šalių;

3. Teismas sprendime visus įrodymus vertino išimtinai ieškovo naudai, kadangi rėmėsi tik tuo, kad nesant tarp šalių preliminarios sutarties, šalys neatsako už pagrindinio sandorio nesudarymą, tačiau visiškai nevertino šalių elgesio sąžiningumo aspektu esat ikisutartiniams santykiams, nors kad tokie santykiai buvo priimdamas sprendimą keliose vietose patvirtino, o paskui pats sau prieštaraudamas paneigė. Taip pat nepasisakė dėl to, kad atsirasti ikisutartiniams santykiams rašytinė forma nėra privaloma;

4. Sprendimu teismas pažeidė ne tik šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus, tačiau visiškai neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

Ieškovas A. A. pateiktu atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, priteisti iš apelianto jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirti apeliantui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios sumos paskiriant ieškovui. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas nenurodo savo konkrečios pozicijos dėl pareikšto ieškovo ieškinio dėl nepagrįstai atsakovo gautų 17 000 Lt (4923,54 Eur) priteisimo. Pažymėjo, kad jokios atsakovo pozicijos dėl ieškinio nėra ne tik apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje, bet ir visame apeliaciniame skunde – jame nėra jokių motyvų, susijusių su teismo atliktu šių 17 000 Lt vertinimu, kaip su gautu avansu, kuris turi būti grąžintas, nesudarius pirkimo – pardavimo sutarties, kaip įgytu be teisėto pagrindo. Teismas teisingai konstatavo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta preliminari sutartis, o tik žodinis susitarimas sudaryti sutartį ateityje, todėl negali būti taikomi ir sutarties vykdymo principai (LR CK 6.200 str.), kadangi sudarytas raštelis neatitinka preliminariosios sutarties sąlygų vien jau dėl to, kad nebuvo suderinta priešpriešinė šalių valia, nes raštelį pasirašė tik atsakovas R. Š., be to jame nesusitarta dėl esminių sutarties sudarymo ateityje sąlygų, t.y. nekilnojamojo turto kainos, taip pat nėra konkrečiai išdėstyti nekilnojamojo turto duomenys, nes pardavimo objektą sudarė du atskiri žemės sklypai, raštelyje nurodyta tik sklypų įforminimo terminas 2014 m. gegužės mėnuo, kurį šiuo atveju teismas vertino kaip atsakovo pažadą iki tos datos parengti dokumentus pardavimui. Pabrėžė, kad apelianto skundas negali būti tenkinamas ir dėl to, kad jo esą nurodomi nuostoliai – negauta nauda dėl esą mažesnės pardavimo kainos, negu buvo sutarta parduoti ieškovui, yra neįrodyti. Pirma, atsakovas neįrodė, kad su ieškovu sutarė parduoti žemės sklypą už 97 080 Lt. Antra, ieškovo sudaryto sandorio pagrįstumu verčia abejoti ir toks ženklus skirtumas tarp šių dviejų sumų. Trečia, atsakovas priešieškinyje nurodė, kad jis skubėjo sudaryti sandorį ir turtą pardavė už mažesnę sumą dėl sunkios šeimos finansinės padėties (neturi darbo, išlaiko studijuojantį sūnų), tačiau teismo posėdžio metu jis aiškino jau kitaip – kad jam pinigai buvo reikalingi kitam turtui – komercinėms patalpoms (parduotuvei) pirkti (nors asmuo, esantis sunkioje finansinėje padėtyje, neturintis darbo, kažin ar rizikuotų užsiiminėti tokiais sandoriais). Ketvirta, atsakovas, apskaičiuodamas negautų pajamų dydį, remiasi vien tik 2015 07 25 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta kaina (87080 Lt), tačiau šią sumą atskleidžia tik dvi suinteresuotos sandorio šalys – pirkėjas ir pardavėjas. Visuotinai yra žinoma aplinkybė, kad šalys dažnai sutartyje nurodo mažesnę turto kainą tam, kad išvengtų gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo (pardavėjas) bei lėšų pagrindimo (pirkėjas). t.y. jie abu gali būti suinteresuoti tuo pačiu – nurodyti mažesnę, nei reali, turto kainą. Todėl vien šis įrodymas, nesant kitų, objektyvių duomenų apie perleisto turto vertę (pvz. nepriklausomo turto vertintojo atlikto vertinimo) negali būti įrodymu, patikimai patvirtinančiu negautų pajamų dydį. Penkta, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis po neįvykusio sandorio su ieškovu aktyviai, dėdamas realias pastangas, siekė parduoti žemės sklypą už didesnę kainą, nesumažino jos nepagrįstai, iš anksto tikėdamasis nuostolius išsireikalauti iš ieškovo, ar nepagrįstai tikėdamasis užskaityti jau gautus 17000 Lt, kurių neketino grąžinti, t.y. ar jis nuostolių nesukūrė dirbtinai, savo veiksmais.

Trečiasis asmuo L. Š. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti ir su juo sutiko.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 27 d. atsakovo R. Š. vardu buvo surašytas tokio turinio raštelis: „Aš, R. Š., gyv. (duomenys neskelbtini), imu iš A. A., gyv. (duomenys neskelbtini), 17000,00 Lt (septyniolika tūkstančių litų) rankpinigių už žemės sklypą 2 ha, esantį (duomenys neskelbtini). 17000,00 Lt (septyniolika tūkstančių litų) gavau. Įforminsime sklypą 2014 05 mėnesį“. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, jog 0,4531 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)), bei 1,5428 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)), atitinkamai nuo 2014-01-30 ir nuo 2014-05-02 yra bendroji jungtinė sutuoktinių R. Š. ir L. Š. nuosavybė (b. l. 42-43, 46-47). Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad 2014 m. kovo 27 d. su atsakovu R. Š. sutarė, jog atsakovas parduos, o ieškovas nupirks 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto susitarimo pagrindu atsakovui buvo perduotas 17 000 Lt dydžio avansas, tačiau nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovas ieškovui sumokėto avanso negrąžino. Atsakovas R. Š. kreipėsi į teismą su priešieškiniu, kuriame nurodė, jog ieškovui atsisakius sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, jam teko sklypą parduoti mažesne kaina, nei buvo susitarta su ieškovu, todėl šis turi padengti atsakovo patirtus nuostolius, t.y. skirtumą tarp šalių susitartos sklypų pardavimo kainos ir faktiškai atsakovo gautos pinigų sumos, sklypus pardavus kitiems asmenims.

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta preliminarioji sutartis, o tik žodinis susitarimas sudaryti sutartį ateityje, todėl negali būti taikomi ir sutarties vykdymo principai. (LR CK 6.200 str.). Pažymėjo, kad 2014-03-27 sudarytas raštelis neatitinka preliminariosios sutarties sąlygų vien jau dėl to, kad nebuvo suderinta priešpriešinė šalių valia, nes raštelį pasirašė tik atsakovas R. Š., be to, jame nesusitarta dėl esminių sutarties sudarymo ateityje sąlygų, t.y. nekilnojamojo turto kainos, taip pat nėra konkrečiai išdėstyti nekilnojamojo turto duomenys, nes pardavimo objektą sudarė du atskiri žemės sklypai, raštelyje nurodytas tik sklypų įforminimo terminas, kurį šiuo atveju teismas vertino kaip atsakovo pažadą iki tos datos parengti dokumentus pardavimui. Atsakovui perduotą 17 000 Lt sumą teismas laikė avansu, t. y. išankstiniu žemės sklypų kainos dalies sumokėjimu, kurį sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti jį grąžinti visais atvejais.

Nesutikdamas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog teismas visapusiškai neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, tinkamai neįvertino tikrųjų šalių ketinimų ikisutartinių santykių atsiradimo ir vykdymo metu bei pagrindinės sutarties nesudarymo momento ir priežasčių, netinkamai ir tik vienos šalies naudai vertino byloje esančius įrodymus ir atsižvelgiant į tai priėmė nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neretai civilinių teisinių santykių dalyviai, siekdami suderinti skirtingus interesus, atlieka daugybę veiksmų, kuriuos galima pavadinti ikisutartiniais santykiais. Prieš pasirašydamos konkrečią sutartį, šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Derybų proceso metu, iki tam tikros sutarties sudarymo, šio proceso dalyviai gali pasirašyti įvairius dokumentus, kuriuose fiksuojami tam tikri derybų rezultatai. Tokių dokumentų reikšmė gali būti nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi, už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius, šalių įsipareigojimus, taigi, tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų ar ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar 2014 m. kovo 27 d. atsakovo R. Š. surašytą raštelį, kuriuo ieškovas A. A. jam perdavė 17 000 Lt rankpinigių už 2 ha žemės sklypą, esantį Ilgojo ežero, Ukmergės raj., galima laikyti preliminariąja sutartimi ir ar toks ikisutartinių santykių metu surašytas procesinis dokumentas gali sukelti teisines pasekmes.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojo parodymus, nustatė, jog aukščiau nurodytas raštelis negali būti laikomas preliminariąja sutartimi, kadangi jis neatitinka preliminariosios sutarties sąlygų vien jau dėl to, kad nebuvo suderinta priešpriešinė šalių valia, nes raštelį pasirašė tik atsakovas R. Š., be to, jame nesusitarta dėl esminių sutarties sudarymo ateityje sąlygų, t.y. nekilnojamojo turto kainos, taip pat nėra konkrečiai išdėstyti nekilnojamojo turto duomenys, nes pardavimo objektą sudarė du atskiri žemės sklypai, raštelyje nurodytas tik sklypų įforminimo terminas, kurį šiuo atveju teismas vertino kaip atsakovo pažadą iki tos datos parengti dokumentus pardavimui. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą pagrindinę sutartį. Taigi, trumpai preliminariąją sutartį galima apibrėžti kaip šalių susitarimą dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. kaip sutartį dėl sutarties sudarymo. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą pagrindinę sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog tam tikri ikisutartiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę, kadangi byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp šalių vykdo derybos dėl sklypų pirkimo ir kad ieškovas A. A. sumokėjo 17 000 Lt dydžio avansą atsakovui. Kita vertus, kaip jau minėta, ikisutartiniai santykiai bei jų metu pasirašyti procesiniai dokumentai teisines pasekmes sukelia tik tada, kai tokie dokumentai yra abiejų šalių valios ir suderintų ketinimų įrodymas. 2014 m. kovo 27 d. raštelį, kaip pagrįstai nurodė Ukmergės rajono apylinkės teismas, surašė ir pasirašė tik atsakovas R. Š., todėl juo nėra ir negali būti išreikšta ir ieškovo A. A. valia. Tai, kad minėtame raštelyje apeliantas nurodė, jog perduoti pinigai yra rankpinigiai už 2 ha žemės sklypą ir kad sutartis bus sudaryta iki 2014 m. gegužės mėnesio, yra patvirtinta tik vienos iš šalių parašu, todėl akivaizdu, kad minėtas raštelis neįrodo realaus šalių ketinimo sudaryti pagrindę sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, minėtame raštelyje nėra konkretizuotas ir pagrindinės sutarties dalykas, kadangi abstrakčiai nurodoma, jog avansas sumokėtas už 2 ha sklypą prie Ilgojo ežero, Ukmergės rajone, raštelyje taip pat nenurodoma ir šalių sutarta perkamo daikto kaina, kitos esminės būsimos sutarties sąlygos. Be to, lingvistinė raštelio turinio konstrukcija suponuoja išvadą, kad šiuo rašteliu atsakovas tik patvirtino gavęs iš ieškovo avansą, tačiau tai dar nėra preliminarus susitarimas dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Taigi, dėl nurodytų motyvų, nesant 2014-03-27 raštelyje visų būtinų preliminariosios sutarties sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šio raštelio preliminariąja sutartimi. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių neabejotinai užsimezgė ikisutartiniai santykiai, tačiau jie nepažengė taip toli, kad būtų galima pripažinti esant sudarytą preliminariąją sutartį bei kad galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė (LR CK 6.163 str. 2 d.).

Ieškovas sumokėjo atsakovui avansą siekdamas tikslo, t.y. nupirkti atsakovui ir trečiajam asmeniui priklausančius žemės sklypus Ukmergės r. Šio tikslo nepasiekus ir nesudarius minėtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, laikytina, kad pinigai atsakovui buvo perduoti be įstatyme ar sutartyje, t.y. be teisėto pagrindo, todėl ieškovas sumokėtą avansą turi teisę reikalauti iš jį gavusios šalies pagal LR CK 6.237 str.. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo teisę reikalauti grąžinti avansą iš jį gavusio atsakovo ir jį priteisė. Kadangi minėtas raštelis negali būti laikomas preliminariąja sutartimi, atsakovas R. Š. negali reikalauti nuostolių iš ieškovo pagal LR CK 6.165 str. 4 d.

Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas sprendime visus įrodymus vertino išimtinai ieškovo naudai, visiškai nevertino šalių elgesio sąžiningumo aspektu esant ikisutartiniams santykiams, apeliantas nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų. Skunde nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais, yra visiškai nepagrįsta.

Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kas teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių ir liudytojų parodymais ir jais remdamasis argumentavo ir grindė savo sprendimą. Apeliantui nurodytina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Dėl nurodyto, vien tai, kad tam tikrus įrodymus teismas vertino priešingai nei apeliantas, nesuteikia pagrindo teiginiui, jog byloje visi įrodymai buvo vertinami išimtinai ieškovo naudai.

Skunde apeliantas pažymėjo, jog sprendimu pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus, tačiau visiškai neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta preliminari sutartis, o tik žodinis susitarimas sudaryti sutartį ateityje, tačiau nepaneigė, jog šalis siejo tam tikri ikisutartiniai santykiai. Teismas vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriais šalys grindė savo tikruosius ketinimus, tačiau nustatė, jog jie neišreiškė abipusės (tikrosios) šalių valios. Vien aplinkybė, kad 2014-03-27 raštelio teismas nelaikė preliminariąja sutartimi, nereiškia, jog teismas apskritai nevertino tikrųjų šalių ketinimų ar į juos neatsižvelgė. Priešingai, įvertinęs šalių ir liudytojo pateiktus argumentus, jog atsakovas 17000,00 Lt rankpinigių paėmė pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimui, kad žinojo, jog nesudarius sutarties šie pinigai lieka jam, bei į kitus byloje esančius procesinius dokumentus, teismas padarė išvadą, jog 2014-03-27 raštelis yra panašesnis į rankpinigių perdavimo, nei į preliminariąją sutartį.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apelianto prašymo priimti naujus įrodymus.

Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantas prašė prie bylos prijungti naujus įrodymus – 2014 m. gegužės 22 d. S. P. sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Nurodė, kad apie minėtą įrodymą jam tapo žinoma tik paskutinio teismo posėdžio metu ir būtinybė jį pateikti į bylą iškilo tik po liudininko apklausos.

Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Susipažinęs su apelianto prašymu, teismas nutaria jo netenkinti ir naujų įrodymų nepriimti. Pažymėtina, jog įrodymas, kurį pateikia apeliantas, yra susijęs su liudytoju S. P., todėl jo vertinimas neturės esminės reikšmės šiai bylai bei santykių tarp ieškovo ir atsakovo vertinimui. Apelianto pateiktos prielaidos, jog minėtas įrodymas galimai pagrindžia ieškovo nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose vertintinos kritiškai. Be to, esant būtinybei pateikti minėtą įrodymą pirmosios instancijos teisme, apeliantas turėjo teisę prašyti pirmosios instancijos teismo atidėti bylos nagrinėjimą tam, kad šis įrodymas būtų pateiktas, tačiau to nepadarė.

Dėl ieškovo prašymo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. A. pareiškė prašymą skirti apeliantui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios sumos paskiriant ieškovui. Pažymėjo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokios konkrečios pozicijos dėl pareikšto ieškinio. Nurodė, kad atsakovas blaškėsi dėl savo pozicijos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog CPK 95 straipsnio 1 dalis numato, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog negali būti nepagrįstai ribojama asmens teisė reikšti nesutikimą tiek su teismo sprendimu, tiek su ieškiniu, todėl ieškovo prašyme išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo skirti baudą atsakovui. Nurodytina, jog kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti, kaip ir kokiu ginti savo teises, tačiau teisė į teisminę gynybą negali būti ribojama remiantis vien tuo pagrindu, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu nesugeba suformuluoti konkrečios savo pozicijos ar ją dažnai keičia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Ieškovas sumokėjo 600 Eur už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta šias bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir priteisia jas iš atsakovo.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaujamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo A. A., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 600 Eur už advokato teisinę pagalbą.