Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-540-628/2013

Teisėjas Ričardas Prašmuntas Teisminio proceso Nr.1-87-1-00475-2010-6

2013 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Audronės Kartanienės ir Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorams Indrei Petkevičiūtei, Jonui Selilioniui, nuteistojo J. S. ir E. I. gynėjui advokatui Kęstučiui Albertui Mikšiui, nuteistojo A. K. gynėjai advokatei Žanai Kozliakienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. S., E. I. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

- J. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir nuteistas 1 (vienerių) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2010 m. balandžio 27 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir J. S. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

- E. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūra vykdančios institucijos leidimo ilgiau kaip septynioms paroms.

- A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir nuteistas 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2009 m. gruodžio 23 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme ir A. K. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

- V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams.

Iš nuteistųjų V. G., A. K., J. S. ir E. I. solidariai priteistas 2058,74 litų turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai.

Iš nuteistųjų V. G., A. K., J. S. ir E. I. solidariai priteistas 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo P. K. naudai.

Nuteistasis V. G. apeliacinio skundo nepateikė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G., A. K., J. S. ir E. I. Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu nuteisti už tai, kad 2010 m. birželio 18 d., apie 23.00 val. Čižiūnų k., Aukštadvario sen., Trakų r., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų kilusio konflikto metu V. G. tyčia sudavė vieną smūgį koja P. K. į kelį, tuomet prie P. K. priėjo A. K. ir susigrūmė su nukentėjusiuoju, po ko abu nukrito ant žemės, kur A. K. sudavė nukentėjusiajam P. K. kumščiais ne mažiau 8 smūgių į veido sritį. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, V. G. tyčia sudavė vieną smūgį koja P. K. į pakaušio sritį, po to kartu su A. K., sudavė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas. P. K. atsistojus ir pradėjus skambinti telefonu, tikslu iškviesti pagalbą, A. K. tyčia sudavė kumščiu ne mažiau 3 smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį. Po smūgių P. K. nukritus, V. G., A. K., su prie jų prisijungusiu J. S., tęsdami nusikalstamuosius veiksmus, tyčia sudavė gulinčiam P. K. kojomis ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas. P. K. pavykus ištrūkti bei einant keliu, jį pasivijo A. K., V. G. ir prie jų prisijungęs E. I., kur visi kartu tyčia sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 10 smūgių kojomis į galvos sritį ir ne mažiau 5 smūgių į įvairias kūno vietas, po to V. G. tyčia sudavė vieną kartą medine lazda P. K. į dešinį skruostą. Šiais veiksmais V. G., A. K., E. I. J. S., veikdami bendrininkų grupėje, nesunkiai sutrikdė P. K. sveikatą padarydami dvigubą apatinio žandikaulio lūžį, nosies kaulų lūžį, odos nubrozdinimus veide, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis (J. S.) dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino, jokiose muštynėse nedalyvavo. Teigiama, kad 2010 m. birželio 18 d. prie ežero, esančio Čižiūnų k., Aukštadvario sen., Trakų r. sav., buvo švenčiamas D. K. gimtadienis. Gimtadienyje dalyvavo V. G., A. K., D. K., I. G. ir D. K. draugas P. K.. Švenčiant gimtadienį, tarp V. G. ir P. K. dėl neaiškių priežasčių kilo konfliktas. Pirmas P. K. smogė V. G., paskui prie jų prisijungė A. K.. Pastarieji baigė muštynes tik įsikišus D. K.. J. S. į muštynes nesikišo, jose nedalyvavo. P. K., V. G. ir A. K. paspaudė vienas kitam rankas, lyg ir susitaikė, o praėjus pusvalandžiui tarp V. G. ir P. K. vėl kilo konfliktas, kurio metu V. G. ir P. K. vienas kitam smūgiavo į veidą, sudavė vienas kitam ne mažiau penkių smūgių. Po to, P. K. su merginomis nuėjo į kelio pusę, vedančio nuo ežero link Čižiūnų k., V. G. ir A. K. pradėjo juos vytis. Vydamasis V. G. rankose turėjo lazdą. Kas vyko toliau, J. S. nematė. Maždaug po pusvalandžio V. G. ir A. K. grįžo atgal prie ežero.

Pažymi, kad jo kaltės negalima grįsti P. K. parodymais, kadangi pastarasis 2010 m. birželio 18 d. prie ežero nesaikingai vartojo alkoholinius gėrimus ir blogai orientavosi aplinkoje, todėl jis gali klysti dėl apelianto dalyvavimo nusikaltimo padaryme, jo sužalojime.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2010 m. birželio 18 d. E. I. prie ežero, kur buvo švenčiamas D. K. gimtadienis, atsidūrė atsitiktinai, kai su S. V. ėjo naktį, apie 24 val., namo iš Aukštadvario. Prie ežero degė laužas, buvo grupė pažįstamų asmenų. Iš jų E. I. sužinojo, kad įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjo P. K.. A. K., V. G. ir J. S. buvo girti, tai matėsi iš jų sutrikusios judesių koordinacijos ir kalbos.

Pažyma, kad 2011 m. kovo 29 d. akistatoje tarp nukentėjusiojo P. K. ir E. I., nukentėjusysis – P. K., parodė, kad negali tvirtinti, jog konflikto pabaigoje jį spardė ir E. I., kadangi tuo metu P. K. buvo užsidengęs veidą.

Teigia, kad P. K. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi jis nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, stipriai sužalotas konflikto, vykusio iki E. I. atvykimo, metu, be to, paskutinėje konflikto stadijoje įvykio vietoje buvo tamsu.

Pabrėžia, kad nei vienas iš nuteistųjų neteigė, kad jis (E. I.) naudojo smurtą nukentėjusiojo P. K. atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – prisipažinimo padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir gailėjimosi dėl jos padarymo.

Teismo posėdyje nuteistųjų J. S., E. I. ir A. K. gynėjai advokatai K. A. Mikšys ir Ž. Kozliakienė prašė nuteistųjų skundus tenkinti, prokurorė - prašė juos atmesti.

Nuteistųjų skundai netenkinami.

Dėl J. S. apeliacinio skundo argumentų.

Apkaltinamąjį nuosprendį apeliantas skundžia nurodydamas argumentus, susijusius su veikos, už kurios padarymą jis nuteistas, įrodytumu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nurodytus pažeidimus iš esmės (ir didžiąja dalimi) argumentuoja ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pateikia savą bylos įrodymų vertinimą.

Vadovaujantis BPK 20 str. 5 d., teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai J. S. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., padarymo. Nuteistojo kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina įrodymai surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo apeliaciniame skunde išreikštas abejones pašalina byloje esantys įrodymai.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. S. muštynėse, kurių metų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo P. K. sveikata, nedalyvavo, tačiau, remiantis nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, darytina išvada, kad toks apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiais atvejais, kai apie įvykį iš skirtingų asmenų gaunama skirtinga informacija, būtina įvertinti, kurio asmens parodymai laikytini patikimais, objektyviais ir kurio asmens parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusysis, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė (b. t. 3, b. l. 84), kad 2010 m. pavasarį, tikslios datos neprisimena, susipažino su D. K., kuri pakvietė jį į savo gimtadienį. 2010 m. birželio 18 d. draugas jį atvežė pas D. K. į namus, kur buvo jos pusseserė Ingrida. Po to jis su merginomis kartu nuvyko prie ežero, kur maždaug po valandos dviračiu atvažiavo Dovilės brolis A. K.. Taip pat motoroleriu prie ežero atvyko du vaikinai, vienas jų buvo Vidmantas (kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu tai buvo V. G.), o kito vardas buvo Juozas (kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu - J. S.). Jie visi kartu šventė Dovilės gimtadienį, gėrė alkoholinius gėrimus. Vidmantas, pravarde Grinčas, pradėjo konfliktą, pradėjo provokuoti jį muštynėms. Vidmantas pirmas spyrė jam į kojos kelį. Jis pradėjo gintis ir sudavė kumščiais du kartus Vidmantui į veidą, juos išskyrė Ingrida ir Dovilė. Po to prie jo priėjo A. K. ir jam pasakė: „renkis, mušimės“. Jis nusiėmė marškinius ir atsistojo prieš Antaną. Priėjęs prie Antano, parvertė jį ant žemės, taip pat parvirto kartu su juo, abu su A. K. daužėsi kumščiais vienas kitam į veidą. Jam gulint ir kumščiuojantis su A. K. ant žemės, pajuto stiprų smūgį į pakaušio sritį, ir pamatė, kad tai koja spyrė Vidmantas. A. K. atsistojo nuo žemės ir kartu su Vidmantu jį gulintį spardė kojomis į įvairias kūno vietas, suduodami daug smūgių. Dovilė ir Ingrida stovėjo šalia ir prašė vaikinų, kad jie nemuštų. Dovilė su Ingrida nutempė nuo jo Vidmantą, o jis tuo tarpu atstūmė nuo savęs Antaną. Muštynės liovėsi, jis atsistojo ir nuėjo paskambinti draugui Ernestui, nes norėjo jo paprašyti, kad jis atvažiuotų jo pasiimti. Kai jis nuėjo kiek toliau nuo muštynių vietos skambinti draugui, prie jo iš karto priėjo Vidmantas su Antanu. A. K. jam iš rankų išmušė telefoną sakydamas, kad paskandins ežere ir po kurio laiko kumščiu sudavė du ar tris kartus jam į galvą, po ko jis vėl parvirto ant žemės, tuomet Antanas ir Vidmantas ir prie jų prisijungęs Juozas spardė kojomis į įvairias kūno vietas. Muštynės vyko laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 23.00 val. Jam (P. K.) ištrūkus iš Vidmanto, Antano ir Juozo, jis vienas ėjo link kelio, kur jį buvo palikęs draugas ir vėl turėjo atvažiuoti pasiimti. Eidamas sutiko vaikiną, kurį matė pirmą kartą, kuris su juo pasisveikino, vėliau sužinojo, kad to vaikino vardas yra Ivanas (kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, tai buvo E. I.). Jis (P. K.) priėjo prie kelio, prie jo iš už nugaros pribėgo A. K., Juozas, ir Ivanas, su kuriuo prieš tai jis eidamas prasilenkė. Ivanas priėjęs jį apkabino, o vėliau parvertė ant žemės ir visi vaikinai vėl pradėjo jį mušti. Antanas, Juozas ir Ivanas spardė jį kojomis į įvairias kūno vietas apie 10-15 minučių. Jis (P. K.) bandė atsikelti nuo žemės ir pamatė, kaip prie jo pribėgo vaikinas vardu Vidmantas ir su rankose turėta medine lazda sudavė vieną kartą į dešinį skruostą. Po smūgio pajuto skausmą žandikaulyje, jam pradėjo suktis galva, jis buvo truputį apsvaigęs, bet sąmonės neprarado. P. K. papildomai paaiškino, kad būtent nuo šito Vidmanto suduoto smūgio lazda, jam lūžo žandikaulis. Vaikinai dar bandė jį tempti prie ežero, tačiau jis nuo vaikinų pabėgo. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 6-8, 12-13).

Kaip matyti iš byloje pateikto asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (b. t. 1, b. l. 25 – 26), P. K. J. S. iš jam pateiktų nuotraukų neatpažino, tačiau papildomos apklausos metu (b. t. 1, b. l. 27-28) jis paaiškino, jog akistatos su J. S. metu, iš karto pažino pastarąjį, kaip asmenį, dalyvavusį jį sumušant. Papildomai parodė, kad atpažinimo iš nuotraukų metu J. S. nepažino, kadangi atpažinimui pateikta nuotrauka skyrėsi nuo šio asmens esamos išvaizdos, tuo tarpu pamatęs jį akistatos metu, P. K. visiškai neabejoja, kad 2010 m. birželio 18 d. šis vaikinas buvo D. K. gimtadienyje, kur kartu su A. K., V. G. ir vaikinu vardu Ivanas, jį sumušė. Aplinkybę, kad J. S. dalyvavo muštynėse patvirtina ir 2011 m. kovo 29 d. vykusios akistatos tarp nukentėjusiojo P. K. ir nuteistojo J. S. metu nukentėjusiojo duoti parodymai, kad jį mušė keturi vaikinai, t. y. A. K., V. G., J. S. ir E. I. (b. t. 1, b. l. 123-125).

Abejoti nukentėjusiojo P. K. parodymais, kurie nuo pirmos apklausos momento buvo nuoseklūs, neprieštaringi, nesikeitė ir apklausiant šį asmenį bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aplinkybės, kad nukentėjusysis galėjo duoti melagingus parodymus J. S. atžvilgiu, patvirtinančius, kad pastarasis kartu su kitais nuteistaisiais mušė P. K., ko pasekoje buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neįžvelgia. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. S. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo negali būti grindžiama vien tik P. K. parodymais, kadangi įvykio metu jis buvo neblaivus, tačiau atsakant į šį apelianto argumentą pažymėtina, kad J. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog ir pats vartojo alkoholinius gėrimus. Tai, kad J. S. buvo neblaivus parodė ir nuteistasis E. I., nurodydamas, kad jam su S. V. atvykus prie ežero, kur buvo švenčiamas D. K. gimtadienis, matėsi, kad J. S. buvo neblaivus, tai buvo matyti iš jo nekoordinuotų judesių bei nerišlios kalbos. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs bei detalūs visose bylos proceso stadijose, darytina išvada, kad jis atsiminė visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, neblaivumo laipsnis įtakos parodymų patikimumui neturėjo.

Tuo tarpu vertinant nuteistojo J. S. parodymus, pastebėtina, kad juose yra esminių prieštaravimų, nesutampančių su kitų asmenų, apklaustų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodymais. Nuteistasis nurodo, kad po muštynių, įvykusių prie laužo, nukentėjusysis P. K. su merginomis (D. K. ir I. G.) nuėjo į kelio pusę, vedančio nuo ežero link Čižiūnų k., V. G. ir A. K. pradėjo juos vytis. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu liudytojomis apklaustos D. K. ir I. G. nurodė, kad P. K. po muštynių su A. K. ir V. G. iš įvykio vietos išėjo vienas. Šią aplinkybę patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys bei pats nukentėjusysis. Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai – D. K., I. G. bei kiti nuteistieji – V. G., A. K. ir E. I., patvirtino, jog apeliantas J. S. nagrinėjamo įvykio metu buvo įvykio vietoje. Ir nors pats J. S. nurodo, kad prasidėjus muštynėms tarp V. G., A. K. bei nukentėjusiojo P. K., jis visa tai stebėjo iš šalies, į muštynes nesikišo, tačiau, tokie apelianto argumentai teisėjų kolegijos vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl E. I. apeliacinio skundo argumentų.

Nuteistasis E. I. apkaltinamąjį Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį, taip pat skundžia nurodydamas argumentus, susijusius su veikos, už kurios padarymą jis nuteistas, įrodytumu, nurodydamas, kad muštynėse, kurių metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo P. K. sveikata, jis nedalyvavo, į įvykio vietą su draugu S. V. jis atvyko atsitiktinai jau tada, kai nukentėjusiojo P. K. įvykio vietoje nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių E. I. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo P. K. parodymų, po to, kai jis (P. K.) bandė paskambinti savo draugui Ernestui, kad pastarasis atvažiuotų jį paimti iš įvykio vietos, A. K. išmušus iš jo (P. K.) rankų mobiliojo ryšio telefoną, ir kartu su V. G. ir J. S. pradėjus vėl jį (P. K.) mušti, jam pavyko nuo vaikinų pasprukti. Eidamas keliu, kur jį buvo palikęs draugas ir vėl turėjo atvažiuoti pasiimti, jis sutiko vaikiną, kurį matė pirmą kartą, kuris su juo pasisveikino, vėliau sužinojo, kad to vaikino vardas yra Ivanas (kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, tai buvo E. I.). Jis (P. K.) priėjo prie kelio, prie jo iš už nugaros pribėgo A. K., Juozas, ir Ivanas, su kuriuo prieš tai jis eidamas prasilenkė. Ivanas priėjęs jį apkabino, o vėliau parvertė ant žemės ir visi vaikinai vėl pradėjo jį mušti. Antanas, Juozas ir Ivanas spardė jį kojomis į įvairias kūno vietas apie 10-15 minučių. Jis (P. K.) bandė atsikelti nuo žemės ir pamatė, kaip prie jo pribėgo vaikinas vardu Vidmantas ir su rankose turėta medine lazda sudavė vieną kartą į dešinį skruostą. Po smūgio pajuto skausmą žandikaulyje, jam pradėjo suktis galva, jis buvo truputį apsvaigęs, bet sąmonės neprarado. P. K. papildomai paaiškino, kad būtent nuo šito Vidmanto suduoto smūgio lazda, jam lūžo žandikaulis. Vaikinai dar bandė jį temptis prie ežero, tačiau jis nuo vaikinų pabėgo (b. t. 3, b. l. 94). Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis parodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 6-8, 12-13).

Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymai visose bylos nagrinėjimo stadijose buvo nuoseklūs, detalūs ir neprieštaringi, todėl netikėti šio asmens parodymais teismas neturi pagrindo. Byloje nenustatytas P. K. siekis apkalbėti nuteistąjį, šios aplinkybės neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.

Be nukentėjusiojo parodymų, E. I. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina ir 2011 m. vasario 25 d. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas. Šio atpažinimo metu P. K. atpažino asmenį, užfiksuotą nuotraukoje Nr. 3 (E. I.) kaip asmenį, kuris 2010 m. birželio 18 d. kartu su A. K., V. G. ir J. S. jį sumušė (b. t. 1, b. l. 22-24). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė paneigia E. I. parodymus, kad muštynėse jis nedalyvavo, kadangi pastarasis 2011 m. kovo 29 d. vykusios akistatos (b. t. 2, b. l. 12-14) tarp jo ir P. K. metu patvirtino, kad nukentėjusįjį jis mato pirmą kartą, tuo tarpu nukentėjusysis nurodė, kad šį asmenį jis pirmą kartą pamatė, kai pastarąjį sutiko eidamas keliu, kur jo turėjo atvažiuoti paimti draugas. Pažymėtina, kad P. K. papildomai paaiškino, jog E. I. susitikimo metu su juo pasisveikino, paklausė, kur pastarasis eina ir tik tada nuėjo toliau. Po kurio laiko, šis asmuo sugrįžo su A. K., V. G. ir J. S. ir dar kartą sumušė nukentėjusįjį. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad kritiškai turėtų būti vertinami E. I. parodymai, jog P. K. akistatos metu jis matė pirmą kartą. Akivaizdu, kad nepažinodamas minėto asmens, t. y. E. I., nukentėjusysis negalėtų atpažinti jo iš nuotraukos kaip asmens, kuris kartu su A. K., V. G. ir J. S. dalyvavo jį sumušant.

Nustatinėjant ir vertinant E. I. dalyvavimo nesunkiai sutrikdant P. K. sveikatą aplinkybes, svarbu paminėti, kad asmens, su kuriuo nuteistasis teigia atėjęs į įvykio vietą – S. V., parodymuose yra prieštaravimų. Tai kelia pagrįstų abejonių, ar liudytojas įvykio metu tikrai buvo su E. I.. Nors liudytojas S. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis kartu su E. I. į įvykio vietą atvyko pradėjus temti, tuo tarpu kiti byloje apklausti liudytojai bei nuteistieji nurodė, kad pastarieji į įvykio vietą atvyko tarp 23.00 ir 24.00 val. Iš nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad E. I. jis buvo sumuštas jau po 23.00 val. Be to, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nieko neužsiminė apie liudytoją S. V., paaiškindamas, kad E. I. kelyje jis sutiko vieną, su pastaruoju jokių kitų asmenų nebuvo.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. I. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo negali būti grindžiama vien tik P. K. parodymais, kadangi įvykio metu jis buvo neblaivus, atsakant į šį apelianto argumentą pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai, taigi nuosprendyje jais remtasi pagrįstai.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas J. S. ir E. I. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., t.y. nesunkiai sutrukdžius P. K. sveikatą, tinkamai, nepažeisdamas BK 20 str. nuostatų, vertino byloje pateiktų įrodymų visumą, kurių pagrindų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti J. S. ir E. I. apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl A. K. apeliacinio skundo argumentų.

Kaip matyti iš šio nuteistojo apeliacinio skundo, pastarasis savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., neneigia, tačiau kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, nurodydamas, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl skyrė pernelyg griežtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliaciniame skunde išdėstytus bausmių sušvelninimo motyvus bei pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis nuteistajam buvo paskirta bausmė, konstatuoja, kad A. K. paskirta bausmė yra teisinga, ji neprieštarauja Lietuvos Respublikos BK įtvirtintoms bausmių skyrimo nuostatoms.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, t. y. ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį ir turi būti skiriama pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, kad A. K. nubaustas už nesunkaus nusikaltimo (BK 138 str. 1 d.) padarymą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, į jo asmenybę - baustas administracine tvarka, nusikalstimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, niekur nedirba. Apylinkės teismas pripažino dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. savo kaltės apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu nepripažino. Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis parodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, gal ir sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam P. K.. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nuteistasis pripažino tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, ir tik iš dalies, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, tai negali būti pripažįstama A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pabrėžtina, kad BK nenumato specialių bausmės skyrimo taisyklių, kai nustatoma kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet nenustatoma jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šio klausimo sprendimas priklauso teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą kompetencijai, atsižvelgiant į straipsnio, kuriame numatyta nusikalstama veika, inkriminuota kaltininkui, sankcijoje numatytas bausmių ribas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nuteistasis A. K. teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro. Nors 2009 m. gruodžio 23 d. Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jau buvo teistas už BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau nepraėjus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, jis vėl padarė nusikalstamą veiką. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvada, kad pastarasis yra linkęs nusikalsti, jokių teigiamų išvadų nedaro, nenori paklusti įstatymų reikalavimams.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BK reikalavimų, paskyrė A. K. su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog BK 41 str. numatyti bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus argumentus, keisti Trakų apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d), nuteistųjų A. K., J. S., E. I. veiksmus kvalifikavo teisingai bei skyrė jiems teisingas bausmes.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų A. K., J. S. ir E. I. apeliacinius skundus atmesti.