Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-26-354/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-01-29
Bylos Nr.: 1A-26-354/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08188-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Raimundas Jurgaitis, Nijolė Matuzevičienė, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: J. K.
Advokatai: Gintas Gustaitis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.2.8.1.2Kvalifikuotas šmeižimas (BK 154 str. 2 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-26-354/2020 (S) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08188-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.2.8.1.2; 2.4.6.5.1; 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Vileikiui,nuteistajam J. K., jo gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato Ginto Gustaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. K. nuteistas už tai, kad 2019 m. vasario 21 d. 10 val. 32 min., būdamas savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 2626“, IMEI (duomenys neskelbtini), su UAB „Tele2“ išankstinio apmokėjimo paslaugos „Pildyk“ SIM kortele, abonentiniu tel. Nr. (duomenys neskelbtini), išsiuntė trumpąją tekstinę žinutę (SMS) E. B. su tekstu: „Sveiki. Bendraujant su žmonėmis būtina kalbėti tiesą apie (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) būdamas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršin pavad, 2008 03 04 pasirašė ir bankams išsiuntė slaptą suklastotą pažymą. Banditai pasinaudoję (duomenys neskelbtini) pasirašyta tikrovės neatitinkančia pažyma užvaldė R. P. iš (duomenys neskelbtini) turtą už 38 mln. eurų. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl žalos atlyginimo. (duomenys neskelbtini) iš LR valstybės reikalauja beveik 40 mln. eurų. (duomenys neskelbtini) už suklastotą pažymą iš banditų gavo 50 tūkst. litų. Visa istorija buvo aprašyta 2018 02 rašinyje (duomenys neskelbtini)“, tokiais savo veiksmais tyčia šmeižė, t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią, žeminančią ir pakertančią pasitikėjimą informaciją apie V. G., neva šis padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšininkavimas, kai suma didesnė nei 250 MGL).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. K. ir jo gynėjas advokatas G. Gustaitis prašo panaikinti 2019 m. spalio 30 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir J. K. išteisinti.

Šalies argumentai

2.1. Skunde nurodoma, kad vertinant skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą visų pirma atkreiptinas dėmesys į du apytiksliai nuo 2018 m. vasario mėn. visuomenės informavimo priemonių publikuotus straipsnius ir šiuose straipsniuose pateikiamą informaciją.

2.1.1. Teigiama, kad internetiniame portale (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasario 27 d. publikuotame straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ yra nurodyta informacija: 2008 m. R. P. ketino pirkti (duomenys neskelbtini) bendrovę iš kredito įstaigų skolintomis lėšomis, sandoriui užtikrinti jis įkeitė turtą už 20 mln. Lt; bendrovės pardavėjai turėjo tikslą, kad R. P. negautų paskolų ir pardavėjų nuosavybėje liktų (duomenys neskelbtini) bendrovė; Kriminalinės policijos biuras 14 tuo metu šalyje veikusių bankų išsiuntė slaptas pažymas, kuriose nurodoma, kad R. P. atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos, vykdomi ikiteisminiai tyrimai, jis siejamas su nusikalstama „P. grupuote“; pažymą parengė KPB vyresnysis tyrėjas S. J., pasirašė KPB viršininko pavaduotojas V. G.; dėl Kriminalinės policijos biuro išsiųstų pažymų bankai atsisakė R. P. išduoti paskolą, to pasėkoje jis prarado įkeistą turtą; imuniteto valdybos pareigūnai nustatė, kad bankams pateikta informacija buvo visiškai išgalvota – jokie baudžiamojo persekiojimo veiksmai R. P. atžvilgiu nebuvo atliekami. Imuniteto valdybos pranešime nurodoma, kad remiantis melagingu KPB parengtu raštu buvo sudarytos sąlygos perimti didelės vertės verslininko turtą.

2.1.2. Taip pat teigiama, kad internetiniame portale (duomenys neskelbtini) publikuotuose straipsniuose „V. G. dirbo organizuotoje policijos nusikaltėlių gaujoje“ ir „V. G. dalyvavo 20 mln. Lt turto užgrobimo aferoje?“ yra nurodyta informacija, jog „Vienas stambiausių Lietuvos ūkininkų R. P., norėdamas įsigyti kelias žemės ūkio bendroves, įkeitė bankams visą savo turtą, ir prašė banko paskolos, kad įvyktų sandėris. Pardavėjai į sutartį įrašė sąlygą, kad sandėriui nepavykus, jiems atiteks visas įkeistas R. P. turtas, ir bet kokiomis priemonėmis stengėsi šį sandorį sužlugdyti.”; „Čia jiems į pagalbą atėjo KPB ir jo viršininkas V. G. – jis pasirašė žinomai melagingą pranešimą, kad neva R. P. turi ryšių su nusikaltėliais, ir šiaip yra blogietis. Tas KPB šefo V. G. pasirašytas dokumentas buvo išsiuntinėtas visiems bankams, ir bankai atsisakė kredituoti šį sandėrį, o sukčiai užvaldė 38 mln. Eurų vertės R. P. turtą.“; „Ūkininkui prireikė šešių metų, kad įrodytų, kad V. G. pasirašyta pažyma yra melas, ir galimai užsakyta už kyšį. Per tą laiką suėjo senaties terminas teisti policijos pareigūnams už atvirą reketą ir melagingų pažymų rašymą – čia V. G. atėjo į pagalbą Šiaulių apygardos prokuratūra, kuri sąmoningai daug metų slėpė nusikaltėlius, skaidė bylas į kelias, kad tik jiems pavyktų išvengti atsakomybės“; „Aš tam V. G. tiesiai į akis pasakiau, kad manau, kad jis tą pažymą parašė už kokios 50 tūkst. Eurų, – „(duomenys neskelbtini)“ sakė R. P., o V. G. tada sėdėjo visas raudonas“; „Aš (duomenys neskelbtini) pasakiau taip – nesikreipiau, nes maniau, kad tu paėmei nemažą pinigų sumą – ko aš pas tave bevažiuosiu? Tada (duomenys neskelbtini) sėdėjo visas raudonas ir mėlynas – kalbėjome prie jo patarėjo G. Š.. (duomenys neskelbtini) viską žino, tačiau nežinau, ar reikia čia spaudai viską pasakoti...“; „...Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs tokių pažymų ir VSD pažymų darymą, konstatavo, kad tokios pažymos apskritai negalimos, ir kad įstaigos vadovas, kaip V. G., iš karto turi matyti, kad tokios „pažymos“ negali būti rašomos, o tuo labiau todėl, kad tokios pažymos visai nepagrįstos. Jeigu policija rašo kažkokią pažymą, ji turi turėti kažkokį tikslą, kažką užkardinti. O ta mano minima pažyma parašyta praėjus metams po to, kai tų žulikėlių byla jau buvo baigta nagrinėti teisme, manau, kad irgi už pinigus. Ir aš prie tų žulikėlių buvau „prilipintas“. Nors niekas nepaaiškino, kodėl.“.

2.2. Skunde pažymima, kad publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ yra pateikiama Šiaulių prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus nutarimo ištrauka, kurioje nurodoma, jog „Bylos tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos Kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 2 skyriaus vyriausiasis tyrėjas S. J. 2008-03-04 parengė raštą Nr. 38-S-3-835, pasirašytą tuometinio Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo V. G. ir išsiuntė jį į Lietuvoje veikusius komercinius bankus. Rašte prašoma, vadovaujantis policijos veiklos įstatymo 20 str. ir atliekant tyrimą dėl galimo sukčiavimo pateikti duomenis apie juridinius ir fizinius asmenis, tame tarpe, ir apie R. P.. <...> Be to, informuoja, kad kai kurie rašte išvardyti asmenys buvo įtariami nusikalstamų veikų įvykdymu, kai kurie iš jų yra teisiami baudžiamosiose bylose dėl sukčiavimo stambiu mastu.“.

2.3. Apeliantų vertinimu, minėtų straipsnių kontekste yra aktualus J. K. žinutės turinys, nes joje pateikti teiginiai apie V. G. nebuvo jo (J. K.) išgalvoti, o buvo sužinoti iš minėtų straipsnių. Apeliantai pažymi ir tai, jog minėti straipsniai rodo, kad neigiama ir galimai tikrovės neatitinkančia informacija apie V. G. viešoje erdvėje 2018 m. paskleidė ir toliau skleidžia visuomenės informavimo priemonės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ši informacija yra laisvai prieinama visiems asmenims. Tai reiškia, kad jis (J. K.) nesugalvojo žinutės turinio, o joje tik pateikė nuo 2018 m. visuomenės informavimo priemonėse paskleistą ir toliau skleidžiamą informaciją apie V. G., toje pačioje žinutėje nurodydamas ir informacijos šaltinį. Skunde nurodoma, kad BK 154 straipsnio sudėtyje naudojamas terminas „paskleidė“ suponuoja, jog konkreti informacija nebuvo žinoma asmenims ar visuomenei ir tapo žinoma tik po paskleidimo veiksmo. Pastebima, kad galimai V. G. šmeižiančios informacijos publikavimas visuomenės informavimo priemonėse reiškia, jog ši informacija jau buvo paskleista ir žinoma visiems, kam bent kiek aktuali V. G. asmenybė, todėl J. K. išsiųsta žinutė negali būti laikoma „informacijos paskleidimu“, nes informacija, kuri sudaro žinutę, jau buvo paskleista ir toliau skleidžiama per visuomenės informavimo priemones ir viešai prieinama. Priešingas vertinimas, apeliantų nuomone, lemtų absurdišką situaciją, kad asmuo negalėtų perduoti per viešojo informavimo priemonę gautos informacijos kitam asmeniui, nes kiekvieną kartą rizikuotų padaryti BK 154 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

2.4. Apeliantai teigia, kad minėtą žinutę sudaranti informacija jau buvo paskleista visuomenės informavimo priemonėse iki žinutės išsiuntimo (2019 m. vasario 21 d.) ir kone metus laiko laisvai prieinama interneto erdvėje tinklapiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Šiuose straipsniuose yra naudojami konstatuojamojo pobūdžio teiginiai apie nurodomas aplinkybes, straipsnių antraštės daro nuorodą į teisėsaugos pareigūnų ir konkrečiai V. G. nusikalstamus veiksmus, pateikiami nukentėjusio R. P. liudijimai, pateikiamos ištraukos iš ikiteisminio tyrimo dokumentų, kuriuose konstatuojama tikrovės neatitinkančios pažymos surašymas, aplinkybė, kad V. G. ją pasirašė ir išsiuntė Lietuvos Respublikos komerciniams bankams. Be to, apeliantų aiškinimu, yra svarbus ir paties V. G. komentaras straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“: „Man tai naujiena. Aš negalėjau tokios pažymos pasirašyti. Visus dokumentus tikrinu labai atidžiai ir nemanau, kad būčiau galėjęs ką nors praleisti pro pirštus.“. Apeliantai mano, kad vertinant šį komentarą minėtų straipsnių ir publikuojamame ikiteisminio tyrimo dokumento kontekste, kuriame nurodoma, kad V. G. pasirašė tikrovės neatitinkančią pažymą, toks V. G. komentaras, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nekelia abejonės dėl straipsnio teisingumo, o labiau diskredituoja patį V. G. ir leidžia manyti, kad šis meluoja, tai gali dar labiau sustiprinti asmens įsitikinimą, kad straipsniuose paskleista informaciją apie V. G. yra teisinga.

2.5. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog Visuomenės informavimo kodekso 3 straipsnis numato, kad, gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones; 6 straipsnis numato, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis ne mažiau kaip dviem šaltiniais. Apeliantai pastebi, kad minėti straipsniai buvo publikuoti 2018 m. vasario mėn., ir nors viename jų nurodoma, kad V. G. neigė pasirašęs tokią pažymą ir dėl „skandalingos pažymos“ kreipęsis į Generalinę prokuratūrą, praėjus vieniems metams straipsniai vis dar buvo publikuojami viešoje erdvėje, todėl, vertinant iš J. K. suvokimo perspektyvos, tęstinis tokios informacijos publikavimas ir jos nepašalinimas, nepaisant V. G. tariamo kreipimosi į teisėsaugą, verčia manyti, kad šiuose straipsniuose buvo paskleista teisinga informacija, tai dar labiau įtikino J. K. šios informacijos teisingumu. Šių aplinkybių visuma, jų pateikimas visuomenės informavimo priemonėse ir tęstinis publikavimas, apeliantų nuomone, vidutinių gebėjimų asmeniui yra pakankamas pagrindas patikėti, kad V. G. iš tiesų dalyvavo minėtuose straipsniuose nurodomoje R. P. turto užvaldymo schemoje. Atitinkamai, J. K., siųsdamas žinutę, buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad elgiasi teisingai, pateikia tikrovę atitinkančią informaciją ir ja skatina E. B. elgtis etiškai ir neremti kandidato, dalyvavusio nusikalstamoje svetimo turto užvaldymo schemoje, todėl tai lemia, kad J. K. veiksmuose nebuvo tyčios apšmeižti V. G.. Be to, apeliantai nurodo, jog šiame kontekste yra aktuali 2016 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-206-303/2016, kurioje D. D. buvo išteisintas dėl to, kad savo knygoje paskleidė R. K. šmeižiančią informaciją, neva jis padarė labai sunkų nusikaltimą. Teismas pažymėjo, kad knygoje pateikiama informacija nebuvo prasimanyta, anksčiau paskelbta viešojo informavimo priemonėse, duomenų, kad ši informacija buvo paneigta, nebuvo, todėl D.D. nebuvo poreikio tikrinti jos antrą kartą.

2.6. Apeliantai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatkreipė dėmesio, kad šalia žinutėje pateiktų teiginių yra nurodytas informacijos šaltinis: „Visa istorija buvo aprašyta 2018 02 rašinyje (duomenys neskelbtini)“, todėl, nepaisant pasirinkto teksto išdėstymo būdo žinutėje, informacijos šaltinio nurodymas iš esmės keičia žinutės prasmę. Taip pat apeliantai nurodo, jog dekonstruojant žinutę į atskiras jos dalis galima išskirti du pagrindinius teiginius, kuriuos norėta perduoti: 1) 2018 02 rašinyje ,, (duomenys neskelbtini)“, nurodoma, jog V. G., pasirašydamas tikrovės neatitinkančią pažymą ir ją pateikdamas bankams, dalyvavo R. P. turto užgrobime ir už tai gavo atlygį; 2) žinutės autorius šiame straipsnyje pateiktą informaciją laiko teisinga ir mano, kad ją reikia atskleisti žmonėms (agituojamiems rinkėjams). Apeliantai daro išvadą, jog žinutėje iš esmės yra pateikiama straipsnio santrauka, nurodoma nuoroda į straipsnį pažymint, kad jame yra visa istorija, bei išreiškiant nuomonę, kad straipsnyje nurodytos aplinkybės yra teisingos ir jas reikia atskleisti potencialiems rinkėjams. Apeliantų manymu, žinutėje yra pateikta straipsnio faktų santrauka ir nuoroda į straipsnį bei pateiktas šių aplinkybių vertinimas, dėl to darytina išvada, kad žinutėje nebuvo paskleista V. G. žeminanti tikrovės neatitinkanti informacija, o pateikta nuomonė apie straipsnį, kuriame pateikiama neigiama informacija apie V. G.. Atsižvelgiant į tai, J. K. neturėtų būti baudžiamas už savo nuomonės pareiškimą, priešingu atveju būtų pažeidžiamos pamatinės asmens teisės į saviraiškos laisvę. Šiame kontekste, apeliantų teigimu, kritikuotina Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11- 429(19), kurioje nurodyta, kad J. K. parašytoje žinutėje neigiama informacija apie V. G. suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, nes tokia išvada, apeliantų įsitikinimu, padaryta dėl to, kad buvo vertinama ne visa žinutė kaip bendra prasminė visuma, o vertinti atskiri iš konteksto paimti joje esantys teiginiai.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis J. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato G. Gustaičio apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5.1. Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

5.2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą, išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas anksčiau nurodytų įstatymų reikalavimų, pripažindamas J. K. kaltu dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl J. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo J. K. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

5.3. Pažymėtina, jog BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus šmeižimą, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-564-489/2015). Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015, 2K-458-507/2015).

5.4. Nagrinėjamu atveju J. K. buvo nuteistas už tai, kad tyčia šmeižė, t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią, niekinančią, žeminančią ir pakertančią pasitikėjimą informaciją apie V. G., neva šis padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšininkavimas, kai suma didesnė nei 250 MGL). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, J. K. atsiųsta SMS žinutė E. B. apie V. G. ir žinutėje pateikiamas turinys, nelaikytina informacijos, duomenų paskleidimu BK 154 straipsnio 2 dalies prasme, todėl vien dėl šios priežasties J. K. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 2 dalį negalima. Pažymėtina, kad iš J. K. siųstos SMS žinutės E. B. turinio yra akivaizdu, jog ne pats J. K. sugalvojo faktus, duomenis, pateiktus SMS turinyje apie V. G., o tiesiog informavo E. B. apie jau kitų asmenų (ar asmens) parašytą publikaciją, susijusią su V. G. (SMS žinutėje nurodyta, kad „Visa istorija buvo aprašyta 2018 02 rašinyje (duomenys neskelbtini)“). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad minėta publikacija iš tiesų buvo paskelbta viešai prieinamame internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini), ją rašė ir publikavo ne J. K., šioje publikacijoje pateikiami faktai toliau plėtoti kitose publikacijose apie V. G., kurios buvo parašytos ne J. K. ir paskelbtos taip pat viešai kitiems asmenims prieinamame internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini), be to, minimuose internetiniuose portaluose esančios publikacijos buvo paskelbtos anksčiau nei J. K. parašė SMS žinutę E. B. apie V. G. (1 t., b. l. 124–127, 128–133, 134–140). Taigi, šiuo atveju ne nuteistasis J. K. buvo pirminis autorius ir šaltinis, kuris aprašė ir pateikė faktus apie neva buvusius įvykius, susijusius ir su V. G., J. K. tik iš esmės atkartojo (atpasakojo) minėtose publikacijose pateiktus duomenis, todėl J. K. veiksmai nelaikytini informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitam asmeniui atsiųsta, nurodyta, atpasakota ar kitokiu įmanomu būdu pateikta informacija apie trečiųjų asmenų parašytus ir viešai publikuojamus, prieinamus neribotam asmenų skaičiui, straipsnius, tų straipsnių turinį, net jei tuose straipsniuose galimai pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie kitus asmenis, nelaikytina tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 straipsnį.

5.5. Pastebėtina ir tai, jog bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims, kaip jau minėta anksčiau, taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvus atspindys žinių ar gautos informacijos, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016). Sprendžiant dėl asmens tyčios, būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus sąžiningo asmens elgesio kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviąja prasme sąžiningumas reiškia, kad asmuo veikia protingai ir teisingai adekvačiai vertindamas situaciją. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichinė būklė konkrečioje situacijoje ir jis nustatomas vertinant, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į asmens amžių, išsilavinimą, gyvenimišką patirtį, sveikatą ir t. t. Asmuo bus sąžiningas, jei jo veiksmai atitiks abu nurodytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015). Nustačius subjektyvųjį asmens sąžiningo elgesio motyvą nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus tyčia <...> apšmeižus asmenį dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo (BK 154 straipsnis), nes asmuo dėl tam tikrų aplinkybių, kurias laiko tikromis, gali klysti ar būti suklaidintas. Todėl esmingai gali skirtis kaltinamojo ir nukentėjusiojo vertinimas tų pačių objektyvių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47-697/2019). Taigi, asmuo atsako pagal BK 154 straipsnio 2 dalį tik tuo atveju, jei jis veikdamas tiesiogine tyčia paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančius faktus, duomenis (neva padarytą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba kitus tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidė per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje), o ne nuomonę apie jau esančius faktus ar duomenis.

5.6. Apygardos teismo vertinimu, pagrindo J. K. traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nėra ir dėl to, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad J. K., parašydamas SMS žinutę E. B., turėjo tiesioginę tyčią apšmeižti V. G. apie neva pastarojo padarytą sunkų nusikaltimą. Priešingai, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad J. K., vertindamas viešai publikuojamuose straipsniuose pateiktus faktus, sąžiningai klydo (buvo suklaidintas) dėl publikacijose pateikiamų faktų teisingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie paskleistos informacijos pobūdį (atitinka ji tikrovę ar ne, tyčia skleidžiama, suvokiant, kad ji žemina žmogaus garbę ar ne, ir pan.) sprendžiama iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, pavyzdžiui, socialinį kontekstą, viešumą, visuomenės teisę žinoti ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, pripažindamas J. K. kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, pernelyg sureikšmino ir atsietai nuo kitų byloje esančių duomenų vertino tik J. K. parašytos SMS žinutės turinį, neatsižvelgdamas į viešai publikuojamų straipsnių apie nukentėjusįjį V. G., kurie pridėti prie baudžiamosios bylos (1 t., b. l. 124–127, 128–133, 134–140), turinį, paties nukentėjusiojo veiksmus po šių straipsnių paskelbimo viešoje erdvėje, J. K. duotus parodymus bei į kitus byloje esančius duomenis.

5.7. Pažymėtina, kad J. K. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, jog jis publikuojamuose straipsniuose informaciją apie V. G. suvokė kaip patikimą ir pagrįstą, laikė tai ūkininko R. P. pozicija, SMS žinutę rašė remiantis publikacijomis „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“; manė, kad publikacijose nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, nes po jų pasirodymo niekur nebuvo kreiptasi dėl informacijos paneigimo; be to, nurodė, kad SMS siuntimo tikslas buvo tik E. B. pozicijos išsiaiškinimas, o ne V. G. šmeižimas; pripažino, kad iš publikacijos „(duomenys neskelbtini)“ teksto suvokė, kad V. G. gavo 50 000 litų (2 t., b. l. 22–23). Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis V. G. apylinkės teisme patvirtino, kad apie straipsnius, kuriuose yra minima jo pavardė, buvo girdėjęs, jo nuomone, tai yra šmeižtas, tačiau dėl paneigimo nesikreipė (2 t., b. l. 23–24). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo vadovautis 2019 m. kovo 15 d. specialisto išvada Nr. 11-429(19), kaip patvirtinančia J. K. kaltę dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (1 t., b. l. 120–121). Minėtoje išvadoje nurodyta, kad neigiama informacija SMS žinutėje apie V. G. suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio, tačiau specialistas, darydamas tokią išvadą, vertino tik pačios SMS žinutės teksto turinį, neatsižvelgiant į tai, kad J. K. SMS žinutės tekstą suformulavo susidaręs nuomonę iš viešai publikuojamų straipsnių apie V. G., todėl pats savaime konstatuojamojo pobūdžio SMS žinutės turinys neleidžia spręsti apie J. K. tyčią apšmeižti V. G.. Taigi, šiuo atveju sprendžiant, jog J. K. veiksmuose nebuvo tyčios apšmeižti V. G., yra svarbi aplinkybė, kad J. K. SMS tekste, kurį nusiuntė E. B., minimų aplinkybių iš esmės pats nesugalvojo, nebuvo pirminis informacijos šaltinis, jis tik glaustai nurodė kitam asmeniui, ką perskaitė ir suprato (susidarė nuomonę) iš viešai publikuotų straipsnių apie V. G., todėl pagrindo J. K. traukti atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nėra.

5.8. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje Lyashko prieš Ukrainą pabrėžta, kad spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje, ir ne tik spauda turi priedermę pateikti informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti; valstybės tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ar idėjoms, kurios priimamos palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės visuomenės. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. ir 1986 m. liepos 8 d. sprendimuose (bylose Handyside prieš Jungtinę Karalystę ir Lingens prieš Austriją) pasisakyta, jog asmuo, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, gali pavartoti tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą; Konvencija gina ir asmenį, paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise ją skleisti. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog V. G. yra viešas asmuo, J. K. parašytoje žinutėje nurodomi įvykiai, susiję su V. G., kaip buvusio pareigūno, veikla, todėl, spendžiant dėl BK 154 straipsnio sudėties požymių buvimo nuteistojo J. K. veiksmuose, būtina atsižvelgti į minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką.

5.9. Apygardos teismas pastebi, kad iš byloje esančių pridėtų straipsnių pavadinimų ir turinio („(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 124–127, 128–133, 134–140)) iš tiesų galima susidaryti įspūdį ir sąžiningai klysti, jog straipsnių autoriai aprašė apie realiai jiems žinomus buvusius faktus ir įvykius, todėl eilinis minėtų straipsnių skaitytojas gali susidaryti klaidingą nuomonę apie straipsniuose aprašomus asmenis ir jų neva atliktus neteisėtus ar net nusikalstamus veiksmus. Pažymėtina, jog minėtuose straipsniuose teisingumo apie aprašomus įvykius įspūdį sustiprina tai, jog straipsniuose yra pridėtos įvairių procesinių dokumentų kopijos, susijusios su R. P. ir J. K. žinutėje minima pažyma apie R. P., minėtą pažymą pasirašęs asmuo, kaip matyti iš straipsniuose pateikiamų galimai procesinių dokumentų kopijų, yra nurodytas „V. G.“ (1 t., b. l. 131). Be to, minėti straipsniai yra viešai publikuojami, prieinami neribotam asmenų skaičiui, duomenų, kad pats V. G. dėl šiuose straipsniuose nurodomų faktų paneigimo būtų kreipęsis į straipsnio autorius, nėra. Pastebėtina ir tai, kad J. K. SMS žinutėje nurodomas faktas, neva V. G. gavo 50 tūkst. litų už suklastotos pažymos surašymą, taip pat laikytinas tik sąžiningu J. K. suklydimu, nes J. K. apylinkės teisme nurodė manęs, jog R. P. nurodomi teiginiai straipsniuose yra patikimi ir pagrįsti, o straipsnyje pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ iš tiesų yra kalbama apie 50 tūkst. Eur dydžio sumą, kurią, R. P. manymu, neva V. G. buvo gavęs už pažymos surašymą (1 t., b. l. 128). Taigi, šios aplinkybės nepaneigia J. K. versijos, jog jis sąžiningai manė, kad straipsniuose aprašomi įvykiai yra tikri, ir parašydamas žinutę E. B. neturėjo tyčios apšmeižti V. G..

5.10. Apibendrindama tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtent J. K., kaip pirminis informacijos šaltinis, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie V. G., be to, nenustatyta J. K. tiesioginė tyčia (suvokimas) skleisti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją apie V. G., neva pastarasis padarė sunkų nusikaltimą. Tuo tarpu kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją, yra būtinas BK 154 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju J. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį turi būti išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

6. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį iš naujo išspręstinas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas – mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 2626“, IMEI (duomenys neskelbtini), SIM kortelė „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir SIM kortelės pagrindas Nr. (duomenys neskelbtini), saugomi Šiaulių AVPK daiktų saugykloje (1 t., b. l. 108), – grąžintini J. K.; parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ čekis Nr. (duomenys neskelbtini) – sunaikintinas kaip menkavertis; CD su išklotinėmis – paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 2626“, IMEI (duomenys neskelbtini), SIM kortelę „Pildyk“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir SIM kortelės pagrindą Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus Šiaulių AVPK daiktų saugykloje, – grąžinti J. K.; parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ čekį Nr. (duomenys neskelbtini) – sunaikinti; CD su išklotinėmis – palikti saugoti byloje.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Raimundas Jurgaitis Nijolė Matuzevičienė Vidmantas Mylė