- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 2K-104-303/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00126-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Audronė Kartanienė (pran.), Vladislovas Ranonis
- Nukentėjusysis
- E. P.
- Kaltinamasis
- A. A.
- Nuteistasis
- A. A.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu A. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį (2012 m. rugpjūčio 16 d. veika) 7 MGL (266 Eur) dydžio bauda, pagal 154 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 26 d. veika) 7 MGL (266 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė 9 MGL (342 Eur) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. A. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2012 m. spalio 9 d. veika), nenustačius, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Iš nuteistosios A. A. nukentėjusiajai E. P. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 865,54 Eur advokato, kuris dalyvavo kaip jos atstovas paslaugoms apmokėti.
Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalis, kuria A. A. pripažinta kalta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl veikų, padarytų 2012 m. rugpjūčio 16 d. ir tų pačių metų spalio 26 d., panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji dėl šių kaltinimų išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
E. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, iš jos A. A. priteista 500 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, kasatorės E. P. ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios A. A. ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu A. A. nuteista pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimų tuo, kad viešai paskleidė šmeižikišką informaciją apie E. P., o būtent:
1.1. 2012 m. rugpjūčio 16 d., 16.16 val., per visuomenės informavimo priemonę, t. y. interneto tinklalapyje www.rekvizitai.lt, pasivadindama slapyvardžiu „Asta“, parašydama skundą, tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą E. P., t. y. ikiteisminio tyrimo metu nustatytas asmuo – A. A., pasivadinusi slapyvardžiu „Asta“, parašė viešą skundą www.rekvizitai.lt tinklalapio skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“, kurioje viešai parašė: „Direktorė E. P. vagia iš darbuotojų atlyginimus“;
1.2. 2012 m. spalio 26 d., 13.13 val., per visuomenės informavimo priemonę, t. y. interneto tinklalapyje www.rekvizitai.lt, pasivadindama slapyvardžiu „darbininkai“, parašydama skundą, tyčia paskleidė žinomai melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą E. P., t. y. ikiteisminio tyrimo metu nustatytas asmuo – A. A., pasivadinusi slapyvardžiu „darbininkai“, parašė viešą skundą www.rekvizitai.lt tinklalapio skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“, kurioje viešai parašė: „Jums dirba ir darbus kokybiškai atlieka ne ta vagilka direktorė, o žmonės, kurie yra samdomi, o ji dar nuo tų samdomų darbininkų vagia pinigus“.
2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. A. buvo pripažinta kalta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl A. A. kaltumo padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. A., paskleisdama komentarus apie E. P., panaudodama tam tikrą faktų perdėjimą ir kartu įgyvendindama savo teisę reikšti savo nuomonę, tai darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudama šia teise, neturėdama tikslo apšmeižti, tik viešoje erdvėje polemizuodama apie įmonės vadovės, jos įsitikinimu, neteisėtą veiklą, todėl tokia kritika, laikantis teisės į garbės ir orumą gynimą bei teisės skleisti informaciją principų, nelaikytina leistinų ribų reikšti nuomonę, kritiką peržengimu.
3. Nukentėjusioji E. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
3.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens laisvė reikšti įsitikinimus, o Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 10 straipsnyje – asmens teisė laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją ir idėjas. Tačiau asmuo, įgyvendindamas šias savo laisves, neturi pažeisti kito žmogaus teisių (Konstitucijos 28 straipsnis). Konstitucijoje ir Konvencijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Apribojimai yra galimi, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų, tarp jų ir tikslo apsaugoti asmens garbę ir orumą. Dėl to baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą (BK 154 straipsnis) kyla, kai išsakyta kritika peržengia leistinas ribas. Kritika teismų praktikoje suprantama taip, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje, kur nustatyta, kad tai asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2013). Be to, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą (BK 154 straipsnis) kyla, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. melagingos, prasimanytos žinios, ji paskleidžiama konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458-507/2015). Informacija turi būti skiriama nuo nuomonės, kuriai netaikomas tiesos kriterijus (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012). Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pagal pirmiau nurodytus kriterijus, ar šioje byloje A. A. taikytina baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą (BK 154 straipsnis), netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Antai apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi A. A. pateiktais dokumentais iš Darbo ginčų komisijos, neatsižvelgdamas į ginčo atsiradimo laikotarpį, nevertindamas šių duomenų ir dėl jų nepasisakydamas. Byloje nustatyta, kad ginčas Darbo komisijoje dėl jos, E. P., A. A. sūnui tariamai neišmokėto atlyginimo kilo tik 2014 m., o kaltinime nurodytus komentarus A. A. parašė dar dvejus metus iki šio įvykio. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nuoseklių jos, E. P., parodymų ir jų santykio su kitais byloje esančiais įrodymais. Kasatorė pažymi, kad teisminio proceso metu ir nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje ji nuosekliai laikėsi pozicijos, kad A. A. sūnui sumokėjo visą atlyginimą ir tik nenorėdama veltis į tolesnius teisinius ginčus po to, kai A. A. sūnus kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ji pervedė jam šio prašomą pinigų sumą, nurodydama mokėjimo paskirtyje, kad mokėjimas yra dovana. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, kad ginčas Darbo ginčų komisijoje baigėsi taikiai, negalėjo padaryti vienareikšmiškos išvados, kad ji nesumokėjo A. A. sūnui viso atlyginimo ir tai leido susiformuoti neigiamai A. A. nuomonei apie ją, kurią ji išreiškė viešai pavadindama ją „vagilka“. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad kaltinime nurodytos A. A. frazės yra ne nuomonė, komentarai ar pastabos, o kategoriški, konstatuojamieji teiginiai, nekeliantys juos paskleidusiam asmeniui jokių abejonių. Iš teiginių pobūdžio darytina išvada, kad apie ją buvo paskleista informacija – neatitinka tikrovės, o ją pateikdama A. A. priskyrė jai bruožus ir poelgius, diskredituojančius ją kaip asmenį. Šiuos veiksmus ji atliko du kartus, pasivadindama skirtingais asmenimis, taip siekdama, sudaryti neigiamą lankytojų požiūrį į ją. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. A. frazes vertino kaip subjektyvią nuomonę, o ne informaciją, neatitinkančią tikrovės. Kasatorė pažymi, kad žodis „vagis“ yra itin neigiamą atspalvį visuomenėje turinti sąvoka. Už vagystę yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad šiuo žodžiu siekiama užgauliai atsiliepti apie asmenį. Jos atsiliepimai buvo tendencingi ir nukreipti prieš ją kaip asmenį ir įmonės direktorę. Dėl to taip kreipdamasi į ją A. A. suprato, kad taip ją pažemins, įžeis, užgaus, ir to siekė. Vien tai, kad tarp jos ir A. A. kilo konfliktas, nesuteikė šiai teisės viešai pavadinti ją vagimi ir taip pažeisti jos garbę ir orumą, sumenkinti ir paniekinti ją ne tik kaip asmenį, bet ir pažeminti jos kaip direktorės dalykinę reputaciją. Kasatorė pažymi, kad A. A. tikrovės neatitinkančią informaciją apie ją paskleidė neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, nes rėmėsi tik savo paauglio sūnaus subjektyviu pasakojimu. Kiti liudytojai byloje patvirtino, kad tarp jos ir A. A. buvo kilęs konfliktas, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad ji būtų ką nors pavogusi. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis tik A. A. teisinančiais įrodymais ir visiškai nevertindamas ją kaltinančių įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, savo išvadų nepagrindė objektyviu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai), o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. A. tyčios, netinkamai vykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Išvadą, kad A. A. turėjo tyčią ir tikslą ją apšmeižti, patikimai patvirtina aplinkybės, kad A. A. elgesys nebuvo spontaniškas, nes savo veiksmus ji atliko du kartus, skirtingu laiku, pasivadindama skirtingais slapyvardžiais. Be to, šios aplinkybės rodo, kad ji siekė ne išsakyti savo nuomonę, o paskleisti apie ją melagingą informaciją. Pirmiau nurodytos aplinkybės rodo, kad A. A. apie ją, E. P., skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, menkino ją kaip asmenį, t. y. suvokė savo veiksmų esmę, siekdama suformuoti negatyvią nuomonę interneto tinklapyje www.rekvizitai.lt skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“. Atlikdama šiuos veiksmus A. A. akivaizdžiai suvokė, kad tokia informacija gali pakirsti pasitikėjimą ja, E. P., ir neigiamai paveikti jos tolesnę veiklą. Dėl to A. A. veikė tyčia. Apibendrindama kasatorė nurodo, kad dėl pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso teisės pažeidimų apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų veikos kvalifikavimui aplinkybių ir padarė neteisingą išvadą, kad A. A. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.
3.2. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktus, 331 straipsnio 2 dalį, nes įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai, o tik samprotavimais, spėlionėmis ir prielaidomis, kurios nesuteikia pagrindo A. A. dėl kaltinimų išteisinti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai yra vienpusiški, išsamios motyvuotos išvados dėl A. A. išteisinimo nėra pateiktos.
3.3. Kasatorės manymu, A. A. turi būti pripažinta kalta dėl jai pateikto kaltinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jos, E. P., civilinį ieškinį nenagrinėtą, priėmė neteisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, todėl jis turėtų būti jai paliktas.
Žemesnės instancijos teismas
3.4. Apibendrindama kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir išsprendė kitus susijusius klausimus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, sprendė kitus klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Motyvuojamoji dalis
4. Nukentėjusiosios E. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies taikymo
5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. A. kaltumo padarius kaltinime nurodytas veikas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jos, E. P., parodymus, Darbo ginčo komisijos dokumentus įvertino neatsižvelgdamas į kitus byloje esančius duomenis, vadovavosi tik A. A. teisinančiais įrodymais ir visiškai nevertino ją kaltinančių įrodymų, nevertino bylos duomenų, patvirtinančių, jog A. A. paskleidė ne nuomonę, o tikrovės neatitinkančias žinias, kad veikė tyčia, pagrindė savo išvadas ne byloje surinktais įrodymais, o samprotavimais, spėlionėmis ir prielaidomis, išsamių išteisinimo motyvų nenurodė.
5.1. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti, nes prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šios instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, vertino visus bylos duomenis kaip visetą. Išvadą, jog R. A. už darbą UAB „D“ nebuvo sumokėtas visas jam priklausantis atlyginimas, teismas grindė ne tik faktu, kaip Darbo ginčų komisijoje buvo išspręstas tarp R. A. ir E. P. vadovaujamos UAB „D“ kilęs ginčas, bet ir liudytojų R. A., D. S., J. S., J. J. parodymais bei kitais bylos duomenimis, o E. P. parodymus apie bylos aplinkybes vertino atsižvelgdamas į šių įrodymų viseto teikiamą informaciją. Nustatydamas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino Darbo ginčų komisijos dokumentus, nes A. A. savo gynybą grindė faktu, kad jos sūnui R. A., dirbusiam UAB „D“, nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis atlyginimas už darbą, o Darbo ginčų komisija kaip tik nagrinėjo dėl to kilusį ginčą tarp R. A. ir kasatorės E. P. vadovaujamos UAB „D“. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė tiek A. A. kaltinančių, tiek ją teisinančių įrodymų analize, nes rėmėsi ir E. P. parodymais, įrodymais, atskleidžiančiais, kokias frazes A. A. įrašė interneto tinklalapyje www.rekvizitai.lt skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“. Atkreiptinas kasatorės dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė motyvuotas išvadas dėl to, kodėl A. A. parašytos frazės vertintinos kaip nuomonė, kodėl veika nelaikytina tyčine ir kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes ir nusprendžia A. A. išteisinti. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ir surašydamas nuosprendį byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008).
7. Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis); tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).
8. Nagrinėjamoje byloje A. A. buvo kaltinama tuo, kad paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias interneto tinklapyje www.rekvizitai.lt skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“ įrašydama frazes: „Direktorė E. P. vagia iš darbuotojų atlyginimus“ (2012 m. rugpjūčio 16 d. 16.16 val.); „Jums dirba ir darbus kokybiškai atlieka ne ta vagilka direktorė, o žmonės, kurie yra samdomi, o ji dar nuo tų samdomų darbininkų vagia pinigus“ (2012 m. spalio 26 d., 13.13 val.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apie paskleistos informacijos pobūdį (atitinka ji tikrovę ar ne, tyčia skleidžiama, suvokiant, kad ji žemina žmogaus garbę ar ne ir pan.) sprendžiama iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. A. A. frazėse vartojami žodžiai „vagilka“, „vagia“ negali būti vertinami atskiriant juos nuo viso sakinio konteksto vien tik pagal teisinius kriterijus. Dėl to pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad A. A. frazėse pavartoti žodžiai vertintini kaip išteisintosios nuomonė apie įmonės vadovės, jos supratimu, neteisėtą elgesį atsiskaitant su darbuotojais, t. y. šie žodžiai nėra siejami su vagyste, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnyje; jie sietini su kitu reiškiniu, t. y. tokiu, kai su darbuotoju nėra teisingai atsiskaitoma už atliktą darbą pagal teisės aktus (pvz., nesumokama dalis darbo užmokesčio).
8.1. Bylos duomenimis R. A. atleidimo iš darbo dieną (2012 m. rugpjūčio 10 d.) UAB „D“ direktorė E. P., nesumokėjo jam priklausančios darbo užmokesčio sumos. Įsikišus šio nepilnamečio įstatyminei atstovei išteisintajai A. A., kuri kaip buhalterė, turėdama specialių žinių atlyginimo apskaičiavimo srityje dėl to pareiškė buvusiai sūnaus darbdavei pretenzijas, E. P. su nepilnamečiu R. A. už atliktą darbą, atsiskaitė 2012 m. rugpjūčio 15 d., tačiau taip pat nesumokėdama jam visos priklausančios darbo užmokesčio sumos. Priešingai nei skunde teigia kasatorė, visos šios aplinkybės išteisintajai buvo žinomos prieš rašant jai aptariamas frazes interneto tinklapyje www.rekvizitai.lt skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“ ir ne vien iš savo nepilnamečio sūnaus, bet ir iš kartu su jos sūnumi dirbusio liudytojo D. S. tėvo J. S., taip pat iš pokalbio su E. P. bei jos rašytos R. A. žinutės į šio „Facebook“ puslapį. Tai buvo įrodyta ir bylą nagrinėjant teisme (liudytojų D. S., J. S., J. J. parodymais, rašytiniais įrodymais).
8.2. Nustatytos byloje aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją (dėl tinkamai neįformintų darbo santykių, jų legalumo, nesavalaikio atsiskaitymo, nesumokėto viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir pan., kas, be kita ko, vienu ar kitu aspektu atsitiko ir kitiems su R. A. dirbusiems asmenims, pvz., D. S. (jam laiku nesumokėjo algos), J. J. (jis dirbo nelegaliai, sumokėjo mažiau nei buvo sutarta „juodais pinigais“), išteisintosios vertinamasis samprotavimas (nuomonė) apie E. P., kaip bendrovės direktorę, parašytas 2012 m. rugpjūčio 16 d. 16.16 val. ir pakartotas 2012 m. spalio 26 d., 13.13 val. interneto tinklapyje www.rekvizitai.lt skiltyje „Atsiliepimai apie UAB „D“ buvo susijęs su tam tikru faktiniu pagrindu, kuris leido A. A. susidaryti nuomonę, jog E. P., kaip UAB „D“ direktorė, nesumoka visos darbuotojui (pvz., jos sūnui R. A.) priklausančios darbo užmokesčio sumos. Tai, kad vėliau šis darbo ginčas (dėl R. A. neišmokėto darbo užmokesčio) buvo nagrinėtas Darbo ginčų komisijoje ir baigėsi Taikos sutartimi (jos pagrindu UAB „D“ direktorė E. P. buvusiam darbuotojui R. A. pervedė 110 Lt (31,86 Eur)) tik patvirtina buvus nevisiško atsiskaitymo su R. A. faktą.
8.3. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad A. A. minėtame interneto tinklapyje išsakydama savo subjektyvią nuomonę, kuriai beje netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodama tam tikru faktiniu pagrindu (pavėluotai išmokėtu, tačiau ne tiek kiek priklausė išmokėti jos sūnui darbo užmokesčiu), neperžengė Konstitucijos 25 ir Konvencijos 10 straipsniuose numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Byloje nenustatyta aplinkybė, jog A. A., parašydama nurodytas frazes visuomenės informavimo priemonėje, suvokė paskleidžianti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją. Kaip jau minėta, kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją yra būtinas BK 154 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. A. dėl kaltinimų padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų
9. Kasatorė prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria patenkintas jos civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepakeistą, taip pat priteisti jai iš A. A. bylinėjimosi išlaidas.
Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį teismas, tik priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir paliko nukentėjusiosios E. P. civilinį ieškinį nenagrinėtą. Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar keitimo pagrindų, nėra pagrindo šį apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio naikinti ar keisti, todėl šis prašymas atmestinas. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamoje byloje procesas pradėtas pagal privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) E. P. pareiškimą, o kaltinamoji A. A. buvo išteisinta, todėl privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) E. P. patirtos išlaidos už advokato paslaugas apmokėtinos pačios kasatorės.
10. Kasacinės instancijos teismui išteisintosios A. A. gynėjas pateikė prašymą iš privačios kaltintojos nukentėjusiosios E. P. išieškoti jai 200 Eur turėtų išlaidų už kasaciniame bylos procese pakviesto advokato paslaugas ir pateikė tokio dydžio išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą. Toks prašymas tenkintinas, nes atitinka BPK 103 straipsnio 6 dalies, 104 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio 6 dalies sąlygas.
11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) E. P. kasacinį skundą.
Išieškoti iš privačios kaltintojos (nukentėjusiosios) E. P. išteisintajai A. A. 200 Eur proceso išlaidų, skirtų advokato paslaugoms apmokėti.