Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovėms S. P. ir A. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarui E. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu bei pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bendraturčiui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo bendraturčiui, teisėtumo ir pagrįstumo.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2015-10-02 tarp S. P. ir A. P. buvo sudaryta dovanojimo sutartis (notarinio registro Nr. K1ES-9000), kuria atsakovė S. P. padovanojo 10/144 dalių pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei A. P.. Ieškiniu ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti 2015-10-02 Dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu, nustatant, kad iš tikrųjų buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, ir perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas. Skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinys atmestas.Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi ieškinį atmetė visapusiškai neįvertinęs visų byloje pateiktų įrodymų, ir nepagrįstai ieškovo pateikto garso įrašo nepripažino leistinu įrodymu ir jo nevertino.Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia. Kaip jau minėta, ieškovas siekė pripažinti atsakovių sudarytą dovanojimo sutartį apsimestine. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jog tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Ieškovas ginčijamo sandorio apsimestinį pobūdį grindė pirmiausia tuo, jog atsakovė S. P., nebūdama nei atsakovės A. P. giminaitė, nei draugė, neturėjo jokio objektyvaus pagrindo jai dovanoti nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Be to, ieškovas, kuris yra atsakovės S. P. brolis, buvo išreiškęs norą pirkti minėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl, ieškovo vertinimu, tikroji valia buvo sudaryti ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009). Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentą, jog atsakovė S. P. neturėjo motyvo padovanoti kitai atsakovei nekilnojamąjį turtą, kadangi jos nėra nei draugės, nei giminaitės, atmetė, vadovaudamasis atsakovių paaiškinimais bei liudytojo P. K. parodymais. Iš atsakovių paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abi atsakovės tvirtino esančios pažįstamos ir artimai bendrauja apie 7–8 metus, kartu švęsdavo šventes, viskuo dalydavosi, vena kitai padėdavo moraliai bei materialiai, atsakovė A. P. atveždavo maisto produktų, atsakovės A. P. gyvenimo draugas liudytojas P. S. padėjo atsakovės S. P. namuose atlikti remonto darbus. Atsakovės S. P. teigimu, dėl to, kad atsakovė A. P. neturėjo kur gyventi, atsakovė S. P. nusprendė padovanoti nekilnojamąjį turtą. Abi atsakovės tvirtino, jog apie atlygį už dovanojamą turtą nebuvo tartasi. Pažymėtina, jog, išskyrus atsakovių paaiškinimus, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų (pvz., fotonuotraukų iš bendrų švenčių, įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės viena kitai padėdavo), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie artimus beveik 8 metus besitęsiančius atsakovių santykius (CPK 178 straipsnis). Tai, kad atsakovės labai artimai bendrauja, patvirtino tik liudytojas P. S., kuris teismo posėdžio metu parodė, jog atsakovę S. P. pažįsta apie 7–8 metus, atsakovės bendrauja, pasišneka, švenčia gimtadienius. Teigė, jog su atsakove A. P. padėdavo atsakovei S. P. – atveždavo valgyti, atliko buto remonto darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo parodymai vertintini kaip subjektyvūs ir nepatikimi, kadangi liudytojas yra atsakovės A. P. gyvenimo draugas, su atsakove kartu gyvena, todėl yra suinteresuotas bylos baigtimi. Atsakovės S. P. argumentas, kad ginčo nekilnojamąjį turtą nusprendė padovanoti atsakovei todėl, kad ji neturėjo kur gyventi, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Atsakovė A. P. teismo posėdžio metu paaiškino, jog buvo įtraukta į eilę socialiniam būstui gauti, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų nurodytas aplinkybes, nepateikė. Byloje pateikta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pažyma, kurioje nurodyta, kad atsakovė A. P. nuo 2009-09-29 yra įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, neįrodo, jog atsakovė neturėjo, kur gyventi, kadangi, liudytojo P. S. teigimu, jis gyveno su atsakove A. P. bute, kurį buvo brangu išlaikyti. Esant nurodytų aplinkybių visumai, atsakovės nurodomos dovanojimo sandorio sudarymo priežastys, jog atsakoves siejo artima draugystė, jog atsakovė A. P. neturėjo gyvenamojo būsto, kelia abejonių dėl atsakovių tikrosios valios, todėl nėra pagrindo teigti, kad šios priežastys buvo pakankamas motyvas sudaryti nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį. Be to, pažymėtina tai, kad ieškovas į bylą pateikė 2016-12-06 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 05/16/32 bei kompaktinį diską su garso įrašu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo į bylą pateiktas garso įrašas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų įrodinėjimo leidžiamumo kriterijų, todėl nėra leistinas įrodymas byloje ir teismo nevertintas.Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad garso įrašas kartu su antstolės Brigitos Tamkevičienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis, jog dovanojimo sutartis akivaizdžiai buvo apsimestinis sandoris, ir turi būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone, nes jis padarytas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo. Atsakovė S. P. teismo posėdžio metu neneigė pokalbių su ieškovu fakto, teismo posėdyje pasirinkdama gynybinę versiją nurodė, kad pokalbių metu tik norėjo paerzinti ieškovą. Sutiktina su apeliantu.CPK 177 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Privatus gyvenimas bendrąja prasme yra suprantamas kaip asmens sritis, į kurią niekas negali įsikišti be asmens sutikimo. Ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Buitinių neprasiskverbiančio pobūdžio priemonių naudojimas informacijai fiksuoti, kuri pagal skolininko elgesį – laisvą dalyvavimą pokalbyje viešoje vietoje – yra prieinama įrašyti buitiniu lygmeniu, nerodo ketinimo pažeisti asmens privatumą tokiose srityse, kurias asmuo ketintų slėpti nuo kitų. Jeigu įrašą siekiama panaudoti viešame teismo posėdyje pažeidžiamoms teisėms ginti kaip įrodymą ir tik tokiu tikslu jis padaromas ir naudojamas, tai darytina išvada, kad fiksuojančio pokalbį asmens veiksmai buvo grindžiami jo siekimu ginti pažeistą teisę, o garso įrašo darymas aiškinamas tik būtinumu geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406). Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad garso įrašas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytų įrodinėjimo leidžiamumo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nėra žinomas garso įrangos įrašymo įrenginys (ar tai nebuvo prasiskverbiančio pobūdžio (specializuota sekimo) įranga. Tačiau ieškovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad garso įrašas darytas 2016 metų kovo–balandžio mėnesiais, kalbant mobiliuoju telefonu su atsakove S. P. ir naudojant iš kaimyno pasiskolintą garso įrašymo įrenginį, po to garso įrašas buvo perkeltas į kompiuterį. Įrodymų, kad ieškovas naudojo sekimo įrangą, į bylą nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra žinoma įrašo padarymo data ir laikas, kadangi, kaip jau minėta, ieškovas paaiškino, jog pokalbis buvo įrašytas 2016 m. kovo–balandžio mėnesiais. Įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes, nebuvo pateikta. Atsakovė S. P. teismo posėdžio metu teigė, kad įrašas galėjo būti padarytas bylos nagrinėjimo metu, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų šias aplinkybes, neteikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra žinomas garso įrašo tikslas, tai yra ar įrašas buvo daromas iki bylos iškėlimo teisme siekiant apginti ieškovo teises ir geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes ar provokuojant atsakovę S. P. atsakyti į ieškovui palankius klausimus. Kaip jau buvo minėta, ieškovas nurodė garso įrašo padarymo laiką, atsakovė pripažino, jog garso įraše skambantis moteriškas balsas yra atsakovės S. P. balsas, neneigė, jog toks pokalbis tarp šalių vyko. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog garso įrašas buvo padarytas siekiant jį panaudoti kitiems tikslams, o ne apginti ieškovo pažeistas teises, todėl darytina išvada, kad ieškovo pateiktas garso įrašas atitinka teismų praktikoje suformuotus įrodymų leidžiamumo kriterijus, padarytas nepažeidžiant atsakovės S. P. privatumo, todėl laikytinas leistina įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnis). Iš minėto garso įrašo bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė S. P. kalba apie tvartą bei jo pardavimą. Ieškovas teigia, kad nupirkęs tvarto dalį iš A., norėjo ir iš atsakovės pirkti jai priklausančią tvarto dalį. Atsakovė nurodo, jog siūlė ieškovui įsigyti tvarto dalį už tris tūkstančius eurų, tačiau ieškovas nepirkęs, nurodydamas, kad kainuoja mažiau. Atsakovė taip pat teigia, kad kažkokiam žmogui tvarto dalį atidavusi už tris tūkstančius eurų, kadangi reikėjo pinigų operacijai. Patvirtino, jog gavo lygiai tris tūkstančius eurų.Atsakovė S. P. teismo posėdžio metu teigė, jog pripažįsta, kad garso įraše skamba jos balsas, tačiau nepripažino, jog pokalbis vyko apie šioje byloje ginčijamu sandoriu padovanotą nekilnojamąjį turtą. Teigė, jog garso įraše girdimi atsakovės žodžiai apie tvarto pardavimą už tris tūkstančius eurų buvo tik ieškovo erzinimas, netiesa. Atsakydama į klausimą, kokiu tikslu erzino ieškovą, paaiškino, jog erzino dėl to, kad brolis (ieškovas) atsakovę buvo sumušęs. Vėliau teigė, kad kalbėdama apie tris tūkstančius eurų, gautų už tvartą, turėjo omenyje tvartą, priklausantį butui, esančiam (duomenys neskelbtini), o ne ginčo tvartą (esantį (duomenys neskelbtini)). Tačiau iš byloje pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad 2017-03-08 dieną butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei S. P., ieškovui bei A. P., priklauso priklausiniai – ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovė 2017-03-08 dieną buvo ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalies savininkė, taigi darytina išvada, kad atsakovė trijų tūkstančių eurų negalėjo gauti už minėto ūkinio pastato, atsakovės įvardyto kaip tvartas, pardavimą. Vadovaujantis minėtu garso įrašu, darytina išvada, kad tarp atsakovės ir ieškovo pokalbis vyko apie tvartą, esantį (duomenys neskelbtini). Esant tokioms aplinkybėms bei vadovaujantis šalių paaiškinimais, į bylą pateiktu garso įrašu, darytina išvada, kad ieškovas įrodė, jog atsakovės sudarydamos dovanojimo sandorį dėl nekilnojamojo turto dalių, esančių (duomenys neskelbtini), susitarė, kad dovanojimo sandoris bus atlygintinis, todėl darytina išvada, kad atsakovių veiksmai neatitiko dovanojimo sutarties paskirties ir esmės, dovanojimo sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, tai yra sudarytas siekiant pridengti kitą – ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį. Taigi atsakovių sudaryta 2015-10-02 dovanojimo sutartis kvalifikuotina kaip pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė S. P. pardavė, o A. P. pirko 10/144 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).Esant paslėptajai pirkimo–pardavimo sutarčiai, su ja susijusį ginčą nagrinėjantis teismas privalo, be kita ko, nustatyti sutarties kainą. Ji nustatytina teismui vertinant byloje pateiktus įrodymus, o jeigu nustatoma, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, tai sutarties kaina nustatytina vadovaujantis CK 6.313 straipsnio 2 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Iš 2015-10-02 dovanojimo (pirkimo–pardavimo) sutarties nustatyta, kad 10/144 dalių pastato Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 958,33 EUR, o 10/24 dalių pastato Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 61,25 EUR. Bendra dovanojamų daiktų vertė yra 1019,58 EUR. Tačiau atsižvelgiant į šioje byloje pateiktą garso įrašą bei faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio nustatyta, kad atsakovė S. P. ieškovui prisipažino, kad už tvarto pardavimą gavo 3000 EUR, darytina išvada, jog tarp sandorio šalių buvo susitarimas dėl turto pardavimo už 3000 EUR. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė S. P. pardavė, o atsakovė A. P. pirko 10/144 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 3000 EUR. Ieškovas taip pat buvo pareiškęs reikalavimą perkelti ieškovui V. P. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015-10-02 pirkimo–pardavimo sutartį, nustatant, kad V. P. pirko, o S. P. pardavė 10/144 dalių pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 1019,58 EUR. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. U. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-558/2012).CK 4.79 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad iš CK 4.79 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009. Teismų praktika. 2009, 32).Ieškovas ieškinyje teigė, jog atsakovė S. P. pažeidė CK 4.79 straipsnį, kadangi parduodama nekilnojamąjį turtą nepasiūlė šio turto įsigyti kitiems bendraturčiams – ieškovui. CK 4.79 straipsnio dalyje nurodyta, jog dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą.Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių nėra ginčo, jog iki 2015-10-02 dovanojimo sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovė S. P. buvo pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastato Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Todėl atsakovė, ketindama parduoti savo dalį ūkinio pastato (tvarto), privalėjo laikytis CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo ir pranešti apie šį ketinimą bendraturčiams, t. y. ieškovui, nurodydama kainą ir kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad atsakovė S. P. nepažeidė CK 4.79 straipsnio nuostatų. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog iš atsakovės nebuvo gavęs jokio pasiūlymo (nei rašytinio, nei žodinio) įsigyti jos parduodamų pastatų dalis. Atsakovė teismo posėdžio metu taip pat teigė, jog nesiūlė pirkti ginčo pastatų. Tačiau išklausius teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad ieškovas duodamas paaiškinimus teismui teigė, jog atsakovė S. P. vieną kartą telefonu siūlė pirkti ginčo nekilnojamojo turto objektus. Tačiau, ieškovo, teigimu, į tokį pasiūlymą ieškovas nekreipė dėmesio, kadangi atsakovė skambino nakties metu ir buvo išgėrusi. Be to, iš į bylą pateikto garso įrašo bei 2016-12-06 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, jog atsakovė buvo pasiūliusi ieškovui iki dovanojimo sandorio sudarymo įsigyti tvarto dalį už tris tūkstančius eurų. Atsakovė pokalbio metu ne vieną kartą ieškovui sakė: „Juk sakiau, imk tą tvartą. Davai duok man tris tūkstančius eurų“, „Aš tau skambinau. Sakiau, duok tris tūkstančius eurų“.Iš to paties garso įrašo nustatyta, kad ieškovas pripažino, jog atsakovė jam buvo siūliusi įsigyti ginčo turtą, kadangi į klausimą: „Juk sakiau, imk tą tvartą. Davai duok man tris tūkstančius eurų. Ką? Ne taip buvo?“, ieškovas atsakė: „Nu, taip“. Iš to paties garso įrašo nustatyta, kad ieškovas nesutiko su atsakovės siūloma parduodamo turto kaina, kadangi teigė: „Nu tai trys tūkstančiai eurų visas tvartas tekainuoja“, „Nu, bet nesąmonė“, „Bet Siga, viso tvarto kaina yra trys tūkstančiai eurų“. Iš ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimo taip pat matyti, jog ieškovas nesutinka su atsakovės siūloma turto kaina ir šiuo metu, kadangi prašo perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčo sutartį už 1019,58 EUR. Nors įstatymas numato pareigą parduodant dalį nekilnojamojo daikto, į kurį turimą bendrosios nuosavybės teisė, pranešti kitiems bendraturčiams per notarą, tačiau atsižvelgdama į nutarties 33, 34 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, daro išvadą, jog įstatyme nustatytos pranešimo apie parduodamą turtą tvarkos nesilaikymas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista apelianto kaip bendraturčio pirmenybės teisė pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuri ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovui buvo siūloma pirkti turtą, tačiau su pasiūlymo kaina ieškovas nesutiko. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į byloje nustatytas kitas faktines aplinkybes. Atsakovė A. P. bei liudytojas P. S. teismo posėdžio metu paaiškino, jog įsigytame nekilnojamajame turte atliko remonto darbus – išsiklojo grindis, sienas padegė gipso kartonu, susidėjo langus, įsivedė elektrą, ir deda pastangas pasikeisti pastato paskirtį iš ūkio į gyvenamąsias patalpas. Atsakovė A. P. teigė, kad investavo į patalpas apie 4500 EUR. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovė A. P. 2015-10-28 pateikė paraišką sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, mokėjimo nurodymas patvirtina, jog atsakovė sumokėjo už elektros įvedimą. Atsakovė pateikė ir kitus įrodymus – lauko durų užsakymo sutartį, mokėjimo kvitus už statybines medžiagas, sutartį su nekilnojamojo turto agentūra „(duomenys neskelbtini)“ dėl patalpų paskirties keitimo į gyvenamosios paskirties patalpas. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė S. P. nepažeidė CK 4.79 straipsnio nuostatų, o ieškovui nesutinkant su pardavimo kaina (3000 EUR), atsakovė turėjo teisę parduoti savo dalį bet kuriam kitam asmeniui (CK 4.79 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama, į tai, kad 2015-10-02 pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nepažeidžiant bendraturčio, t. y. ieškovo, teisės pirkti parduodamas ginčo nekilnojamojo turto dalis pirmenybės teise ta kaina, kuria jos parduodamos, kitomis tomis pačiomis sąlygomis (CK 4.79 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad nėra pagrindo ginti ieškovo teisių, perkeliant jam pirkėjo teises ir pareigas pagal nurodytą sutartį. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo (CPK 177 straipsnis) bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), kas lėmė netinkamą materialinių teisės normų taikymą ir aiškinimą (CK 1.87 straipsnis, 6.465 straipsnis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pripažinti 2015 m. spalio 2 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė S. P. dovanojo atsakovei A. P. 10/144 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi ir nustatyti, kad atsakovė S. P. pardavė, o atsakovė A. P. pirko 10/144 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 3000 EUR, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 22,94 EUR žyminis mokestis, 800 EUR advokato išlaidos. Atsakovės A. P. bylinėjimosi išlaidas sudaro 41 EUR žyminis mokestis už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 600 EUR bylinėjimosi išlaidos, atsakovės S. P. bylinėjimosi išlaidas sudaro 300 EUR atstovavimo išlaidos. Kadangi ieškinys patenkintas 50 procentų, iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina ieškovui po 205,74 EUR, iš ieškovo atsakovei S. P. priteistina 150 EUR, atsakovei A. P. priteistina 320,50 EUR (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliacinis skundas patenkintas 50 procentų, iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina po 5,74 EUR ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2015 m. spalio 2 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė S. P. dovanojo atsakovei A. P. 10/144 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi ir nustatyti, kad atsakovė S. P. pardavė, o atsakovė A. P. pirko 10/144 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 10/24 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 3000 EUR.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. P. 150 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atsakovei S. P..

Priteisti iš ieškovo V. P. 320,50 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atsakovei A. P..

Priteisti iš atsakovių A. P. ir S. P. po 205,74 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovui V. P..

Priteisti iš atsakovių A. P. ir S. P. po 5,74 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovui V. P..