- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-24
- Bylos Nr.
- 2A-1263-798/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18500-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Henrichas Jaglinskis, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- M. P., A. L.
- Ieškovas
- E. P.
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovams M. P. ir A. L. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti 8000 Lt turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo M. P., 300 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl prarasto laikrodžio solidariai iš atsakovų M. P. ir A. L., 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų M. P. ir A. L. (t. 1; b. l. 115-119). Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad baudžiamojoje byloje teismas nustatė, jog M. P. sudavė E. P. vieną smūgį į nosį ir kelis smūgius į įvairias kūno vietas, todėl yra nustatyta, kad turtinę žalą ieškovas patyrė dėl nusikalstamų atsakovo M. P. veiksmų. Smūgio į nosies sritį pasekmė yra nurodyta specialisto išvadoje, kurioje konstatuota, kad ieškovui nustatytas veido sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis nosies nugarėlėje ir kairiajame žande, kaklo kairės pusės odos nubrozdinimas ir po vieną poodinę kraujosruvą kairiajame klube bei dešinėje šlaunyje. Būtent M. P. neteisėti veiksmai, t. y. smūgis į nosies sritį ir buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis. Ieškovas kreipėsi į jį operavusį gydytoją, kuris jį konsultavo ir nustatė, kad negalės operuoti nemokamai, nes po padarytų sužalojimų jam būtina nosies pertvaros ištiesinimo operacija ir pakartotina išorinės nosies plastinė operacija, kurią atlikti gali tik plastinės chirurgijos specialistai. Baudžiamojoje byloje yra pateikta gydytojo V. K. pažyma apie operacijos būtinumą bei tikslią nosies operacijos kainą – 8000 Lt. Už žalą po smūgio į nosies sritį turi atsakyti atsakovas M. P.. Ieškovui išėjus į lauką laukti atvykstančių policijos pareigūnų abu atsakovai smūgiavo į įvairias kūno vietas. Šių smūgių pasekmė buvo laikrodžio „Orient“ (duomenys neskelbtini) praradimas. UAB „Koliz laikrodžiai“ nustatė, kad laikrodžio vertė 2006 m. buvo 590 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad laikrodis buvo naudotas 4 metus, ieškovas sumažina vertę iki 300 Lt. Ją prašo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Taip pat prašo priteisti iš atsakovų 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas (t. 2; b. l. 5-8).
Atsiliepimas
Atsakovas M. P. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad gydytojo V. G. pažyma datuota 2013 m. spalio 3 d., t. y. 3 m. po įvykio, kas rodo, jog neatitinka tikrovės ieškovo teiginys, kad jis iš karto kreipėsi į jį operavusį 2010 m. sausio 25 d. Panevėžio aps. Ligoninės akių – LOR skyriaus vedėją, kuris nustatė operacijos būtinumą. Specialisto išvadoje nėra nurodyta kas iš atsakovų smūgiavo ieškovui į veidą. Ieškovas įrodinėja, kad operacija būtina, bet nuo įvykio praėjo daugiau nei 4 metai, o operacijos vis dar neatliko. Ieškovas nepateikė jokių laikrodžio įsigijimą pavirtinančių dokumentų. Atsakovas neginčija UAB „Koliz laikrodžiai“ kompetencijos, tačiau mano, kad iš nuotraukų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad laikrodis yra originalus, taip pat, kad šį laikrodį, o ne kitą laikrodį, ieškovas turėjo įvykio metu.
Šalies argumentai
Atsakovas A. L. atsiliepimo nepateikė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog su patikslintu ieškiniu sutinka. Taip pat sutinka su prašoma atlyginti laikrodžio verte, tačiau nurodė, kad laikrodis gali būti neoriginalus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį tenkino; priėmė ieškovo E. P. atsisakymą 450 Lt dalies reikalavimo dėl laikrodžio vertės ir bylą šioje dalyje nutraukė; kitoje dalyje ieškinį tenkino; priteisė ieškovui E. P. iš atsakovo M. P. 8000 Lt turtinės žalos ir 5 (penkių) procentų metinių palūkanų nuo priteistos 8000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. sausio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui E. P. iš atsakovų M. P. ir A. L. solidariai 300 Lt turtinės žalos ir 5 (penkių) procentų metinių palūkanų nuo priteistos 300 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. sausio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovo M. P. 245 Lt žyminio mokesčio ir 116 Lt dokumentų siuntimo išlaidų, iš viso 361 Lt.
Teismas nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu M. P. ir A. L. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, o E. P. pripažinta teisė į civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1; b. l. 3-11). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-952-626/2012 (t. 1; b. l. 12-16) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-365/2013 atsakovo M. P. apeliacinis ir kasacinis skundai atmesti (t. 1; b. l. 30-34, 97-101). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad atsakovas M. P. 2010 m. kovo 6 d. restorane „C. S.“, Šemyniškių g. 3, Vilniuje įvykusio konflikto metu sudavė E. P. vieną smūgį kumščiu į nosį ir kelis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarant pastarajam poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje ir kairiajame žande ir kt., t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Teismas konstatavo, kad būtent atsakovo M. P. neteisėti veiksmai, t. y. smūgis į nosies sritį, buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis. Teismas įvertinęs specialisto išvadą, gydytojo rekomendaciją padarė išvadą, jog dėl įvykio sužalotai sveikatai atstatyti būtina ieškovui atlikti nosies operaciją, reikalaujančią papildomų lėšų. Šių būsimų išlaidų atlyginimas, teismo vertinimu, yra realiai tikėtinas, nustatytas byloje pateiktais įrodymais. Siekiant pašalinti ieškovo sveikatai atsiradusią žalą, teismas priteisė iš atsakovo M. P. ieškovui būsimus nuostolius dėl nosies operacijos atlikimo, o atsakovui nepateikus įrodymų dėl kitos galimos tokios operacijos kainos iš atsakovo ieškovo naudai priteisė gydytojo konsultacijos metu nurodytą 8 000 Lt dydžio žalos atlyginimą.
Ieškovas taip pat reiškia solidarų reikalavimą atsakovams dėl turtinės žalos, kurią sudaro 300 Lt prarasto laikrodžio vertė, atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad mažina prašomo priteisti laikrodžio vertę nuo 750 Lt iki 300 Lt. Ieškovo atsisakymą dalies reikalavimo dėl laikrodžio vertės priėmė, bylą šioje dalyje nutraukė (CPK 293 str. 4 p., 294 str.).
Teismo vertinimu, ieškovas įrodė, kad iki 2010 m. kovo 6 d. įvykio jis buvo įgijęs laikrodį „ORIEN“ ir šį laikrodį turėjo įvykio metu, tačiau dėl kilusių muštynių jį prarado. Laikrodis buvo prarastas konflikto su atsakovais M. P. ir A. L. metu, t. y. nuo abiejų atsakovų smūgių ieškovui jis nutrūko ir nukrito, kilo sąmyšis, dėl kurio laikrodžio atrasti nepavyko. Jei nebūtų kilęs konfliktas su atsakovais, ieškovas nebūtų praradęs laikrodžio, todėl padarė išvadą, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos, t. y. prarasto laikrodžio. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kitokią šio laikrodžio kainą (CPK 178 str.). Nesant laikrodžio įsigijimą patvirtinančių dokumentų, tačiau nustačius aplinkybes, jog įvykio metu ieškovas laikrodį turėjo, teismas rėmėsi ieškovo pateiktu rašytiniu įrodymu dėl tokio tipo naujo laikrodžių kainos 2006 m. - 590 Lt (UAB „Koliz laikrodžiai“ raštas, b. l. 58). Teismas įvertinęs tai, kad įvykio metu ieškovo laikrodis buvo naudotas jau 4 metus, ieškovo reikalavimą priteisti 300 Lt laikė pagrįstu (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
Teismas, priteisęs iš atsakovų pinigines sumas, ieškovo naudai, priteisė ir procesines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo nustatyti už turtinės žalos atlyginimą atsakingus asmenis. Iš restorano „C. s.“ vaizdo įrašo, kuris yra baudžiamojoje byloje, matyti, kas smūgiavo ieškovui ir kad tai buvo ne M. P., o kiti asmenys. Tuo metu atsakovo nebuvo. Ieškovas sumušimų gavo nuo kitų asmenų. Tai reiškia, kad ne nuo atsakovo M. P. veiksmų buvo traumuotas ieškovas, jam sužeisti nosį galėjo ir kiti asmenys. Be to, gydytojo V. G. pažyma datuota 2013 m. spalio 3 d., t. y. praėjus 3 m. po įvykio, todėl ieškovas galėjo gauti traumą ir kitur. Teismas negalėjo atmesti galimybės, kad ieškovo nosies trauma visiškai nesusijusi su atsakovo veiksmai, o gauta kitoje vietoje ir kitu metu. Specialisto išvadoje taip pat nėra nurodyta, kad būtent apelianto M. P. neteisėti veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis. Joje konstatuotas nežymus ieškovo sveikatos sutrikdymas, o tai nėra nosies tiesinimo operacijos būtinumo įrodymas, nes žinoma, kad nosies pertvaros dažnai deformuojasi savaime. Dėl to šiuo klausimu reikalinga specialisto – mediko išvada. Ieškovas turėjo įrodyti, kad kūno sužalojimai padaryti konkretaus asmens veiksmais ir jog jam netinka nemokamas valstybinės ligoninės gydymas. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovui būtina nosies operacija, reikalaujanti papildomų lėšų, nes ieškovas turėjo įrodyti ne tik operacijos būtinumą, bet ir jos atlikimo realumą. Nors ieškovas įrodinėja, kad nosies ištiesinimo operacija būtina, tačiau nuo minėto įvykio praėjus daugiau nei 4 metams, ji neatlikta, todėl nėra pagrįstas ir operacijos būtinumas. Teismo sprendimas negali tapti piktnaudžiavimo priemone, leidžiančia neteisėtai pasipelnyti kitos ginčo šalies sąskaita. Be to, ieškovas neįrodė, kad jis laikrodį turėjo konflikto metu, todėl teismas be pagrindo iš atsakovo priteisė jo vertę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas E. P. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei išnagrinėjęs visas reikšmingas bylai aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų
Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą iš apelianto nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos.
Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t. y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis).
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala gali būti priteisiama, jeigu įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Turtinė žala pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Viena iš privalomų ir šiai bylai aktualių deliktinės atsakomybės sąlygų yra žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais. Šioje byloje ieškovas prašė priteisti iš apelianto turtinę žalą atsiradusią dėl jam padaryto sveikatos sužalojimo. Apeliantas neginčija fakto, kad ieškovui konflikto metu buvo sutrikdyta sveikata, tačiau nurodo, kad ieškovas prašo atlyginti žalą už sužalotą nosį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kurio asmens neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti apeliantui civilinę atsakomybę, rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 straipsnio 3 punkte, kuriame nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-493/2012; 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013; kt.).
Nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendis, kuriuo atsakovai M. P. bei A. L. buvo pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (viešosios tvarkos pažeidimas). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėję bylą apeliacine ir kasacine tvarka, nuosprendį paliko nepakeistą. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai vienodai išsprendė, kas yra atsakingi už kilusį konfliktą ir nustatė, kad apeliantas M. P. 2010 m. kovo 6 d. restorane „C. S.“, Šeimyniškių g. 3, Vilniuje, įvykusio konflikto metu sudavė ieškovui vieną smūgį kumščiu į nosį ir kelis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarant pastarajam poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje ir kairiajame žande ir kt., t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi nagrinėjamai civilinei bylai prejudicinę reikšmę turi teismo nuosprendžiu konstatuoti apelianto nusikalstamos veikos padarymo ir šios veikos tiesioginių padarinių faktai, kurių iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK182 straipsnio 3 punktas). Taigi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta, kad apeliantas M. P. sudavė ieškovui į nosį, todėl laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad ne dėl jo veiksmų buvo traumuotas ieškovas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl apelianto M. P. neteisėtų veiksmų (sudavimas) ieškovui buvo padaryta žala (traumuota nosis), todėl apelianto deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala, kaltė) pagrįstai nustatytos.
Dėl būsimų gydymo išlaidų priteisimo
Nuosprendžiu taip pat buvo pripažinta ieškovui E. P. teisė į civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (t. 1; b. l. 3-11). Tačiau ieškovo E. P. patirtos turtinės žalos dydis nebuvo baudžiamosios bylos dalykas ir nuosprendį priėmusio teismo nebuvo vertinamas. Tai – nagrinėjamos civilinės bylos dalykas.
Bendroji norma, įtvirtinanti žalos definiciją, yra CK 6.249 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Tais atvejais, kai sprendžiamas žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju klausimas, be CK 6.249 straipsnio, taikytinos ir CK 6.283 straipsnio normos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos (netiesioginė žala), kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (tiesioginė žala). Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tiesioginė žala, kurią pagal įstatymų nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką gali sudaryti: gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo bei kitos, su sveikatos grąžinimu susijusios, būtinos išlaidos. Žala kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tiksliai apskaičiuota. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą – ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. P. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2012).
Apeliantas ginčija būsimų gydymo išlaidų (nuostolių) ieškovui priteisimą, argumentuodamas tuo, kad nukentėjusiajam gali būti priteisiamos tik turėtos, t.y. faktiškai patirtos, išlaidos. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012).
Nagrinėjamos atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs specialisto išvadą, gydytojo rekomendaciją, padarė išvadą, kad dėl įvykio sužalotai sveikatai būtina atlikti nosies operaciją, reikalaujančią papildomų lėšų. Teismas, įvertinęs, kad ieškovas nedirba, transporto priemonių, nekilnojamojo turto neturi, padarė išvadą, kad ieškovo turtinė padėtis nėra gera, kad jis gali neturėti pinigų atlikti mokamą operaciją, todėl iš atsakovo priteisė būsimas gydymo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas galėjo priteisti tik realiai patirtas gydymo išlaidas.
Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovui nosies operacija būtina, nes ieškovas praėjus 4 m. po įvykio taip ir neatliko operacijos.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būsimos žalos priteisimas būtent sveikatos sutrikdymo atveju iš esmės galimas, atsižvelgiant į sunkią nukentėjusiojo finansinę padėtį, dėl kurios jis negali atlikti tam tikrų mokamų gydymo procedūrų. Tačiau privalo būti įrodyta, kad konkrečios gydymo procedūros nukentėjusiajam yra būtinos siekiant pašalinti sveikatos sužalojimo padarinius, sugrąžinti nukentėjusįjį į iki sveikatos sužalojimo buvusią padėtį. Be to, šios gydymo procedūros, kurių išlaidas prašoma iš anksto priteisti kaip tiesioginius nuostolius, turi būti atliekamos iš esmės greitu laiku, tai taip pat pabrėžia konkretaus gydymo būtinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Dėl to sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl būsimų išlaidų priteisimo pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį yra gydymo, kurio išlaidas prašoma atlyginti, būtinumas.
Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas, siekdamas, kad būtų priteistos būsimos gydymo išlaidos, turi CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonės įrodyti tokio būsimo gydymo būtinumą ir su būsimu gydymu susijusių išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas.
Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nosies operacija būtina, rėmėsi šiais rašytiniais įrodymais: 2010 m. kovo 9 d. – 2010 m. gegužės 18 d. specialisto išvada Nr. G 826/10 (01) baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 12-1-00639-10, t. 1; b.l. 47-49), gyd. V. K., gyd. V. G. 2013 m. spalio 3 d. pažymomis. Apeliantas, teigdamas, kad operacija nebūtina, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovas per 4 m. taip ir neatliko nosies operacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia operacijos būtinumo ar nebūtinumo. Ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovas neturi lėšų 8 000 Lt kainuojančiai operacijai atlikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme nekilo ginčo dėl operacijos kainos bei dėl teismo nustatytos ieškovo turtinės padėties. Taigi atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, pripažintina, kad bylos nagrinėjimo metu būsimo gydymo (operacijos) būtinumas nustatytas, todėl būsimo gydymo išlaidos ieškovui bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo priteistos pagrįstai.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui pinigus, nes ieškovas šiuos pinigus gali išleisti ne operacijai ir taip apelianto sąskaita pasipelnyti. Kaip yra pažymėjęs ir apeliantas, teismas savo sprendimo negali grįsti prielaidomis. Nagrinėjamu atveju apelianto argumentas, kad ieškovas gali pasipelnyti, teisėjų kolegija laiko deklaratyviais ir neįrodytais (CPK 178 straipsnis).
Dėl nuostolių atlyginimo praradus laikrodį
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes iš atsakovų ieškovo naudai priteisė prarasto laikrodžio vertę, nors įrodymų apie tai, kad ieškovas buvo įgijęs laikrodį ir jį turėjo minėto įvykio metu nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovas 2010 m. kovo 6 d. restorane „C. s.“ turėjo laikrodį „ORIENT“ ir jį dėl neteisėtų atsakovų veiksmų prarado, rėmėsi šiais įrodymais: baudžiamojoje byloje užfiksuotais liudytojų parodymais, vaizdo įrašu, apžiūros protokolu bei civilinėje byloje esančiomis nuotraukomis. Apelianto argumentas, kad tik ieškovui į bylą pateikus laikrodžio pirkimo dokumentus galima įrodyti laikrodžio pirkimo faktą atmestinas, nes, kaip minėta, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, todėl esant kitų įrodymų (nuotraukų, vaizdo įrašo ir kt.), pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas turėjo laikrodį ir jį prarado bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais, laikytina pagrįsta. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir ištyręs byloje esančius įrodymus pagrįstai priteisė ieškovui prarasto laikrodžio vertę.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.