Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės antstolės V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-34596-868/2017 pagal pareiškėjo E. Ž. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuotieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolė V. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas E. Ž. pateikė teismui skundą dėl antstolės veiksmų, kuriuo prašė: 1) panaikinti antstolės patvarkymą dalyje, kuria yra apribojama skolininko teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įkalinimo įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems (suimtiesiems); 2) tuo atveju, jeigu pagal patvarkymą buvo nurašytos arba areštuotos skolininkui priklausančios lėšos, atitinkamai sugrąžinti tokias lėšas arba panaikinti areštą tokioms lėšoms toje dalyje, kurioje yra apribojama skolininko teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įkalinimo įstaigos parduotuvėje nuteistiesiems (suimtiesiems). Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 668 straipsnio 1 dalį, Sprendimų vykdymo instrukcijos 93 straipsnio 6 punktą išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA. Pareiškėjo teigimu, šios normos turi užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę į orumą, galimybę įsigyti asmens higienos priemonių, kanceliarinių prekių, vokų ir pašto ženklų. Nurodė, kad toks teisinis reguliavimas yra reikšmingas ir skundžiamo patvarkymo požiūriu, nes skundžiamas patvarkymas apriboja skolininko teises įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų už nuteistojo artimųjų pervestas pinigines lėšas į laisvės atėmimo įstaigos sąskaitą. Paaiškino, kad skirtingai nuo kitų kategorijų skolininkų, nuteistasis (suimtasis) neturi galimybės įsigyti būtiniausių maisto produktų ir reikmenų laisvoje rinkoje, ir vienintelė galimybė įsigyti tokių reikmenų yra įkalinimo įstaigos parduotuvė. Pareiškėjo teigimu, laisvės atėmimo įstaigos režimas nenumato kitokių galimybių įsigyti tokių reikmenų kitaip, kaip tik nuteistojo artimiesiems pervedus pinigines lėšas į laisvės atėmimo įstaigos sąskaitą, iš kurios ir yra atsiskaitoma už būtiniausius reikmenis. Nurodė, kad skundžiamu atveju pagal antstolio (-ės) nusiųstą patvarkymą dėl skolos išieškojimo, iš skolininko yra išieškomos visos lėšos, esančios asmeninėje sąskaitoje, nepaisant viršija ar ne MMA, todėl nelieka jokių pajamų, kurias galima būtų naudoti savo reikmėms, nedraudžiamiems asmeninio naudojimo daiktams įsigyti. Pareiškėjo teigimu, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir areštuojant skolininko sąskaitą, ar nurašant pinigus. Antstolė V. M. 2017 m. liepos 17 d. patvarkymu netenkino pareiškėjo skundo. Patvarkyme nurodė, jog 2017 m. birželio 28 d. buvo priimtas patvarkymas vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje Nr. S1-19751, patvarkymas dėl skolos išieškojimo Nr. S1-19572, patvarkymas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo Nr. 19780, vykdymo išlaidų apskaičiavimas Nr. S1-19755. Nurodė, kad jokie apribojimai susiję su galimybe įsigyti maisto produktų ar būtiniausių reikmenų patvarkyme nėra nustatyti. Antstolės teigimu, CPK 739 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas pinigų sumų, iš kurių išieškoti negalima. Nurodė, kad savo ruožtu lėšos, patenkančios į skolininko sąskaitą, kurią administruoja įkalinimo įstaiga, nepatenka į CPK 739 straipsnyje nurodytus atvejus, tokios lėšos skolininkui priklauso asmeninės nuosavybės teise ir įstatymas leidžia nukreipti išieškojimą į tokias lėšas. Antstolės teigimu, skolininkas nepateikia jokių įrodymų, kad į asmeninę sąskaitą gautų pinigines lėšas, nurodytas CPK 739 straipsnyje, iš kurių išieškojimas yra negalimas. Nurodė, kad skolininkas apskritai nepateikia jokių įrodymų, kad sąskaitoje yra piniginių lėšų, nepateikia tokių lėšų kilmę, dydį, periodiškumą pagrindžiančių įrodymų, poreikių, kuriems lėšos reikalingos pagrįstumą, o dėsto tik deklaratyvius teiginius. Antstolės nuomone, skolininkas klysta skunde nurodydamas, jog išieškojimas iš skolininko lėšų gali būti vykdomas tik iš pinigų sumos, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną MMA, skolininkas klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016, kurioje teismas nurodė, kad nors antstolė ir bylą nagrinėję teismai ir netaikė CPK 668 straipsnyje nustatyto Vyriausybės nustatyto vienos MMA dydžio išskaitų ribojimo, tačiau, pasisakydami dėl išieškojimo iš skolininko pajamų, nepagrįstai juo rėmėsi, kadangi šio straipsnio nuostatos būtų aktualios tik išieškant iš skolininko turto, inter alia, pinigų sumų, iš kurių išieškojimo CPK LI skyriaus normos nereglamentuoja, o prie tokių pinigų sumų, kaip turto rūšies, priskirtinos ir lėšos, likusios iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų, po CPK 736 straipsnyje nurodytų išskaitų išieškojimo. Antstolė nurodė, kad skolininkas nedirba ir darbo užmokesčio ar jam prilyginamų pajamų negauna, jokie atsiskaitymai iš skolininko darbo užmokesčio ar jam prilyginamų pajamų nėra atliekami, jokių įrodymų apie (duomenys neskelbtini) gaunamą darbo užmokestį nepateikia ir skolininkas. Teigė, kad piniginės lėšos gautinos į sąskaitą įkalinimo įstaigoje savaime nepatenka į CPK 738 straipsnyje ir CPK 739 straipsnyje išvardintų pajamų, iš kurių negalimas arba ribojamas sumų išieškojimas, sąrašą, todėl šiuo atveju jokio pagrindo taikyti CPK 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apribojimą išieškant iš lėšų, neviršijančių Vyriausybės nustatytos vienos MMA, nėra. Pažymėjo, kad tai, jog skolininkas nurodo sergantis lėtine liga, neįrodo, kad skolininkui nėra užtikrinama jam reikalinga sveikatos priežiūra. Teigė, kad antstolei nėra pateiktas joks medicinos pažymėjimas ar skolininką prižiūrinčio mediko išvada nei apie skolininko nurodomą ligą, nei apie skolininko skunde nurodomo papildomo maisto, vaistų ar buities reikmenų skolininkui reikalingumą, objektyvų jų būtinumą. Antstolės teigimu, skolininko teisės negali būti iškeliamos aukščiau, neigti teisėtą išieškotojo interesą atgauti skolą, tuo labiau, kai vykdymo procese skolininkas jokių pastangų, jokių aktyvių veiksmų, siekdamas kuo greičiau padengti įsiskolinimus nesiėmė ir nesiima. Antstolė taip pat nurodė, kad jokių piniginių lėšų šiuo metu pataisos namai į antstolės depozitinę sąskaitą nepervedė. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad CPK 739 straipsnis nustato pajamų rūšis, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas. Savo ruožtu skolininkas nepateikė įrodymų, jog lėšos esančios laisvės atėmimo vietos sąskaitoje, patenka į CPK 739 straipsnyje išvardintą sąrašą pajamų, į kurias negalima nukreipti išieškojimo. Suinteresuoto asmens teigimu, piniginės lėšos galimai kažkada gautinos į skolininko sąskaitą įkalinimo įstaigoje savaime nepatenka į CPK 738 straipsnyje ir 739 straipsnyje išvardintų pajamų, iš kurių negalimas arba ribojamas sumų išieškojimas, sąrašą, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti CPK 668 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ribojimą išieškant iš lėšų, neviršijančių vienos minimalios mėnesinės algos. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo sąskaitoje esančios lėšos priklauso darbo užmokesčiui likusiam po CPK 736 straipsnyje nurodytų išskaitų išieškojimo. Teigė, kad įstatyme nėra išimčių, kurios išieškojimo iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tvarką bei išskaitų dydžius reglamentuotų skirtingai nei išieškojimą iš kitų asmenų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė nutartį, kuria: 1) pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų tenkino iš dalies; 2) panaikino antstolės 2017 m. birželio 8 d. patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje Nr. S1-19751; 3) kitoje dalyje skundo netenkino.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką, pareiškėjui priklausančios lėšos, esančios laisvės atėmimo vietos sąskaitoje (pvz. gaunamos iš artimųjų) kvalifikuotinos kaip gaunamos kitos pajamos, todėl išskaitoms iš tokio pobūdžio pajamų taikomos proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios išieškojimą iš skolininko pajamų (CPK 733-743 straipsniai), kurių dydis reglamentuojamas CPK 736 straipsnyje (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2147-803/2016, p. 13, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-384-881/2016). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jog pagal pateiktus duomenis pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), į laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitą artimieji jam periodiškai siunčia pinigines lėšas, o pagal teismų praktiką tokios gaunamos lėšos kvalifikuotinos kaip gaunamos kitos pajamos, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju išieškant iš tokių kitų pajamų turi būti vadovaujamasi išieškojimą iš pajamų reglamentuojančiomis CPK 733–743 straipsnių normomis.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2017 m. birželio 28 d. patvarkymas vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, kuriame nenurodytas reikalavimas vadovaujantis išieškojimą iš pajamų reglamentuojančiomis CPK 733–743 straipsnių normomis iš skolininko gaunamų lėšų, t. y. šiuo atveju iš kitų pajamų, kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 procentų nuo skolininko pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną MMA, ir 20 procentų nuo pajamų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos vienos MMA (CPK 736 straipsnis), pripažintinas neteisėtu ir todėl naikintinas.Be kita ko teismas nurodė, kad iš pinigų sumų, likusių iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų (šiuo atveju – artimųjų pervedamų lėšų) po CPK 736 straipsnyje nurodytų išskaitų, gali būti išieškoma kaip iš turto. Tokių lėšų bendrai sumai taikytinas CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas neišieškoti iš sumos, kuri neviršija Vyriausybės nustatytos vienos MMA (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašė tuo atveju, jeigu pagal patvarkymą buvo nurašytos ar areštuotos skolininkui priklausančios lėšos, atitinkamai sugrąžinti tokias lėšas arba panaikinti areštą tokioms lėšoms, tačiau antstolė 2017 m. liepos 17 d. patvarkyme nurodė, kad jokių piniginių lėšų (duomenys neskelbtini) į antstolės depozitinę sąskaitą nepervedė, o pareiškėjas nenurodo, kokia pinigų suma iš jo jau buvo išieškota skundžiamu antstolės patvarkymu, dėl ko skundas šioje dalyje netenkintinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Antstolė pateikė teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-34596-868/2017, kuriuo prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-34596-868/2017 ir klausimą išspręsti iš esmės – skolininko skundą atmesti.Antstolė nurodo, kad nesutinka su teismo pozicija, kad skolininko sąskaitoje įkalinimo įstaigoje esančios, į sąskaitą iš artimųjų gaunamos lėšos turėtų būti kvalifikuojamos kaip gaunamos kitos skolininko pajamos, todėl išskaitoms iš tokio pobūdžio pajamų turėtų būti taikomos proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios išieškojimą iš skolininko pajamų. Antstolės teigimu, CPK 737 straipsnis, reglamentuojantis išieškojimą iš kitų skolininko pajamų, prilygintų darbo užmokesčiui, nurodo pajamų, prilygintinų darbo užmokesčiui, sąrašą vykdymo procese. Antstolė pažymi, kad šiame straipsnyje į skolininko sąskaitą įkalinimo įstaigoje gautinos, iš artimųjų gautinos piniginės lėšos nėra prilyginamos darbo užmokesčiui, ir tokio prilyginimo negali būti, be to, tokios lėšos taip pat nėra laikytinos ir daviniais. Apeliantė nurodo, kad antstolė tiksliai laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimą ir priėmė Sprendimų vykdymo instrukcijos prieduose nurodytos formos patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, kuriame aiškiai nurodyta, jog išieškojimas iš skolininko lėšų vykdomas vadovaujantis CPK 688 straipsniu. Antstolė pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra panaikinęs, nėra pripažinęs negaliojančiu Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 priedo, kuris labai aiškiai įtvirtina patvarkymo vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, formą ir turinį, bei kuris antstolei vykdymo procese yra privalomas, kadangi Sprendimų vykdymo instrukcijos 2 punktas nustato antstolio pareigą vykdymo procese naudoti teisės aktuose nustatytos formos patvarkymus, o toks antstolio veikimas negali būti laikomas neteisėtu. Nurodo, kad CPK 668 straipsnyje ir Sprendimų vykdymo instrukcijos V skyriuje nustatyti apribojimai nukreipti į išieškojimą į skolininko grynųjų pinigų sumą (turtą), taip pat sumas, likusias po išskaitų iš skolininko pajamų. Teigia, kad skolininkas įkalinimo įstaigoje disponuoti grynaisiais pinigais negali, jokių duomenų, kad skolininkas įkalinimo įstaigoje gautų pinigines lėšas, iš kurių įstatymo nustatyta tvarka turi būti daromos išskaitos, taip pat nėra. Antstolės teigimu, įstatymai leidžia vykdyti išieškojimą iš skolininko į sąskaitą gaunamų lėšų, o kilus ginčui dėl piniginių lėšų kilmės skolininkas turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą pateikti antstoliui piniginių lėšų kilmę patvirtinančius dokumentus. Nurodo, kad tik turint duomenų apie sąskaitoje esančių ar nurašytų piniginių lėšų kilmę, jų dydį, galima spręsti apie išieškojimui iš tokių lėšų taikomus apribojimus. Pažymi, kad teikdamas skundą, skolininkas jokių objektyvių įrodymų, be deklaratyvių teiginių, apie įkalinimo įstaigoje gaunamas pajamas, jų kilmę, dydį, poreikius antstolei nepateikė. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad skolininkas į sąskaitą įkalinimo įstaigoje gali gauti pinigines lėšas ne tik iš artimųjų, ne tik pinigines lėšas, iš kurių išieškojimas negalimas ar ribojamas, tačiau ir kitas pinigines lėšas, iš kurių išieškojimas yra galimas be jokių įstatyme įtvirtintų apribojimų. Pažymi, kad tiek patvarkymą dėl skolos išieškojimo, tiek patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, vykdo tas pats subjektas – įkalinimo įstaiga. Taigi, antstolės teigimu, įkalinimo įstaiga kontroliuoja tiek skolininko gaunamas lėšas, tiek atskaitymus iš jų ir atskaitymus iš skolininko lėšų vykdo įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko nepervedinėtų į antstolio depozitinę sąskaitą lėšų, iš kurių išieškoti jau negalima. Antstolės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į nagrinėjamos bylos aplinkybes, vykdomosios bylos medžiagą, nesilaikė išieškojimą iš pajamų reglamentuojančių normų, pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, neatsižvelgė į Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 priede įtvirtintą patvarkymo formą bei turinį ir tai, kad toks patvarkymas antstoliui vykdymo procese yra privalomas, ignoravo tai, kad nėra jokių objektyvių įrodymų apie skolininko į sąskaitą gaunamų piniginių lėšų kilmę, dydį, taip pažeisdamas CPK nuostatas, paneigdamas skolininko pareigų vykdymo procese institutą, įtvirtindamas privilegijuotą skolininko, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, padėtį kitų asmenų, iš kurių vykdomas išieškojimas, atžvilgiu. Pareiškėjas pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo teismo prašo antstolės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-34596-868/2017 palikti nepakeistą. Nurodo, kad antstolės pateikti argumentai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016. Pažymi, kad antstolė, pateikdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-421/2017 kaip pavyzdį pareiškėjo situacijoje, sąmoningai klaidina teismą, kadangi šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje ginčo esmė ne tokia pati kaip pareiškėjo. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjama šioje byloje situacija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2016 pateiktam išaiškinimui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neskundė antstolės patvarkymo dėl skolos išieškojimo 2017 m. birželio 28 d. Nr. S1-19752, kuriame antstolė reikalavo iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokomų sumos kiekvieną mėnesį išskaityti 70 proc. nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną MMA, ir 20 proc. nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos vienos MMA, kadangi supranta savo pareigą. Paaiškina, kad pareiškėją remia artimieji giminaičiai kas mėnesį pervesdami į pareiškėjo sąskaitą lėšas, būtinas pareiškėjo asmens higienai, laiškams, skambučiams, mokesčiui už elektrą ir kitoms būtinoms išlaidoms, tačiau visos lėšos yra nuskaitomos, kas prieštarauja tiek tarptautiniams teisės aktams, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pažymi, kad naujausia teismų formuojama praktika rodo, jog vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA, nedarant jokių išimčių, kai išieškoma iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų turto.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).Nustatyta, jog antstolė vykdo 2003 m. gruodžio 4 d. Vilniaus m. VPK KP nutarimą Nr. D224147/03 dėl baudos išieškojimo iš pareiškėjo. Remiantis bylos duomenimis, vykdymo proceso metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas atlieka bausmę (duomenys neskelbtini). Nustatyta, jog 2017 m. birželio 28 d. antstolė priėmė: 1) nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas Nr. S-17-15-7529; 2) patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo Nr. S1-19780; 3) patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S1-19752, skirtą (duomenys neskelbtini), kuriuo nurodė iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 proc. nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną MMA, ir 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos vienos MMA; bei 2) patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje Nr. S1-19751, kuriuo areštavo iš viso 790,24 Eur iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių įstaigos (duomenys neskelbtini) sąskaitoje ir nurodė areštuotas lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, taip pat nurodant, kad patvarkymas galioja iki visiško jo įvykdymo. Bylos duomenimis, iki 2017 m. liepos 31 d. į antstolės depozitinę sąskaitą pagal patvarkymus lėšų nebuvo gauta. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino antstolės 2017 m. birželio 28 d. patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje Nr. S1-19751. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako būtent dėl šio ginčo patvarkymo (ne)teisėtumo.Antstolės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 733–743 straipsnius, nes įkalinimo įstaigoje esančio asmens lėšos, kurias jam perveda giminaičiai, nėra laikomos nei darbo užmokesčiu, nei jam prilyginamomis pajamomis, nei daviniais, todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma CPK 688 straipsnio 1 dalis. Anot antstolės, ji tiksliai laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimą ir priėmė Sprendimų vykdymo instrukcijos prieduose nurodytos formos patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, kuriame aiškiai nurodyta, jog išieškojimas iš skolininko lėšų vykdomas vadovaujantis CPK 688 straipsniu. Be kita ko, antstolės teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą pateikti antstolei piniginių lėšų kilmę pagrindžiančius dokumentus. Su tokiais antstolės teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 98 straipsnis įtvirtina nuteistųjų teisę gauti pinigines perlaidas, taip pat teisę atnešti grynuosius pinigus nuteistiesiems į pataisos įstaigą. Perlaidomis gauti pinigai įrašomi į nuteistojo asmeninę sąskaitą, o nuteistiesiems, turintiems teisę turėti grynųjų pinigų, įteikiami. Lėšos, įrašytos į nuteistojo asmeninę sąskaitą, yra nuteistojo asmeninė nuosavybė, kurią nuteistasis gali naudoti BVK ir kitų bausmės vykdymą reglamentuojančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat ir savo būtiniausiems poreikiams patenkinti. BVK nenustato apribojimų išieškoti iš skolininkui priklausančias lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, o CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatos taip pat neįtvirtina draudimo nukreipti išieškojimą į šias lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-219/2017). Bendrosios išieškojimo iš skolininko turto taisyklės yra įtvirtintos CPK XLVII skyriuje. Šio skyriaus 668 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje; be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama vykdymo proceso teisės normų, reglamentuojančių išieškojimo iš skolininkams fiziniams asmenims priklausančių pajamų tvarką išaiškino, kad apribojimas, draudžiantis nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią MMA, apima tiek grynuosius pinigus, tiek lėšas sąskaitose ir taikytinas kaip vienkartinis apribojimas nustačius visą skolininko turto masę ir nukreipiant išieškojimą į skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, 27 punktas). Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad skolininkui į laisvės atėmimo įstaigoje esančią sąskaitą kitų asmenų pervedamos lėšos yra priskiriamos kitų pajamų (neįskaitant darbo užmokesčio ar jam prilygintų pajamų) kategorijai, iš kurių vykdomam išieškojimui yra taikomos išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų reglamentuojančios CPK LI skyriaus normos, įskaitant CPK 736 straipsnio, reglamentuojančio išskaitų dydį, nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, 45 punktas). Išskaitų iš skolininko pajamų ribojimas MMA dydžio atžvilgiu yra taikomas, atsižvelgiant į per vieną mėnesį gaunamas skolininko pajamas, nepriklausomai nuo to, ar jos gaunamos periodiškai, ar kartą, ar kelis kartus per mėnesį. Toks aiškinimas išplaukia iš aplinkybės, kad įstatymo leidėjas kaip atskaitos tašką, nustatant ir diferencijuojant išskaitų dydį, pasirinko būtent teisės aktais nustatyto dydžio – vienos minimaliosios mėnesinės algos – pajamų dalį, taip siekdamas apsaugoti ir skolininko teises, kad jam liktų dalis gaunamų pajamų kas mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-315-421/2017, 47 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog antstolis, nukreipdamas išieškojimą į skolininko fizinio asmens turtą, įskaitant jam priklausančius pinigus (tiek pas skolininką ar kitus asmenis esančius grynuosius pinigus, tiek lėšas sąskaitose), privalo laikytis CPK nustatytų išieškojimo iš skolininko turto taisyklių, inter alia (be kita ko), CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyto apribojimo, draudžiančio nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA. Toks teisinis reglamentavimas skirtas skolininko teisėms bei teisėtiems interesams apsaugoti, kad jis galėtų disponuoti pinigų suma, užtikrinančia minimalių, gyvybiškai svarbių, būtiniausių jo poreikių tenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-219/2017).Įvertinus ginčo patvarkymo turinį, matyti, kad antstolė šiuo patvarkymu areštavo iš viso 790,24 Eur iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių įstaigos (duomenys neskelbtini) sąskaitoje ir nurodė areštuotas lėšas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą, taip pat nurodant, kad patvarkymas galioja iki visiško jo įvykdymo. Taigi nagrinėjamu atveju antstolė areštavo visas pareiškėjo sąskaitoje esančias lėšas, nenurodydama, kad areštuojamos pareiškėjo sąskaitoje esančios lėšos (turtas), viršijančios CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytą sumą (vieną MMA), t. y. nukreipė šį išieškojimą į visas pareiškėjo sąskaitoje galbūt tuo metu buvusias lėšas, kaip skolininko turtą, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant CPK 668 straipsnio nuostatas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo patvarkymas pažeidžia pareiškėjo kaip skolininko teises bei teisėtus interesus, kadangi užkerta galimybę pareiškėjui disponuoti pinigų suma, užtikrinančia minimalių, gyvybiškai svarbių, būtiniausių jo poreikių tenkinimą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog ginčo patvarkymas yra neteisėtas, prieštaraujantis imperatyviajai proceso teisės normai, įtvirtintai CPK 668 straipsnio 1 dalyje ir panaikintas iš esmės pagrįstai.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ginčo patvarkymą pripažino neteisėtu, kadangi jame nėra nurodytas reikalavimas vadovautis išieškojimą iš pajamų reglamentuojančiomis CPK 733–743 straipsnių normomis iš skolininko gaunamų lėšų, t. y. šiuo atveju iš kitų pajamų, kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 procentų nuo skolininko pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą 1 MMA, ir 20 procentų nuo pajamų dalies, neviršijančios 1 MMA (CPK 736 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevisiškai tiksliai taikė civilinio proceso teisės normas. Pažymėtina, kad pradėdamas vykdymą, antstolis pirmiausia turi įvertinti skolininko turimą turtą ir tai, ar išieškojimas yra galimas pagal CPK 668 straipsnio 1 dalį, t. y. atsižvelgti į šiame straipsnyje nustatytą apribojimą nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA. Kaip jau buvo minėta, CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatytas apribojimas, draudžiantis nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią vienos MMA, taikytinas kaip vienkartinis apribojimas, nustačius visą skolininko turto masę ir nukreipiant išieškojimą į skolininko turtą. Savo ruožtu CPK 736 straipsnis, reglamentuojantis išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydį, taikomas, jei po CPK 668 straipsnio 1 dalyje nurodytos išskaitos skolininko turto neužtenka vykdomam išieškojimui padengti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą patvarkymą dėl netaikytų išskaitų dydžio, nors ir netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, t. y. taikė ne išieškojimą iš skolininko turto, o išieškojimą iš skolininko pajamų ir jo apribojimus reglamentuojančias normas, tačiau iš esmės pagrįstai šiuos antstolės veiksmus pripažino neteisėtais. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netinkamas proceso teisės normų taikymas neturėjo įtakos priimant iš esmės teisėtą pirmosios instancijos instancijos teismo nutartį.Pažymėtina, kad antstolės nurodyta aplinkybė, kad skundžiamas patvarkymas vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, atitinka Sprendimų vykdymo instrukcijos 11 priede nustatytą formą, kurioje nenurodyta išlygų dėl areštuojamos sumos diferencijavimo bei jos procentinės išraiškos, nesudaro pagrindo pripažinti jos veiksmus teisėtais, nes ši aplinkybė negali paneigti imperatyvios įstatymo nuostatos, įtvirtinančios apribojimus išieškant iš skolininko turto, ir nepaneigia šios nuostatos pažeidimo fakto.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakytina.Remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

antstolės V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-34596-868/2017 atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.