- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-2074-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00723-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė, Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- E. G., S. N.
- Atsakovas
- A. A., R. A.
- Trečiasis asmuo
- Varėnos rajono 1-asis notarų biuras, Varėnos rajono 2-asis notarų biuras, VĮ Registrų centro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jolitos Cirulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių E. G. ir S. N. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-201-445/2014 pagal ieškovių E. G., S. N. ieškinį atsakovams A. A., R. A., tretieji asmenys Varėnos rajono 1-asis notarų biuras, Varėnos rajono 2-asis notarų biuras, VĮ Registrų centro Alytaus filialas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, testamento panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą panaikinimo, dėl pareiškimų atsisakyti priimti palikimą panaikinimo, nuosavybės teisių į nekilnojamojo turto dalį pripažinimo, dėl nekilnojamojo turto registro duomenų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams, kuriuo prašė: 1. nuosavybės teisių įgyvendinimo ir paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. G. ir S. N. po motinos T. A., mirusios (duomenys neskelbtini) ir tėvo S. A., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, priėmė jų palikimą, faktiškai pradėdamos valdyti paveldimą turtą; 2. pripažinti negaliojančiu S. A. testamentą, sudarytą 1986-04-28 reg.Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Valkininkų apylinkės vykdomojo komiteto sekretorės J. U.; 3. panaikinti 1993-05-25 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini); 4. panaikinti VĮ Registrų centro 1993-02-24 nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), registro duomenis dėl ½ dalies šio turto; 5. panaikinti 1994-09-09 E. G. ir S. N., atsisakymus priimti palikimą po S. A. mirties; 6. panaikinti 2005-06-16 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, kuria R. A. paveldėjo pagal įstatymą visą 0,53 ha žemės sklypą unik. Nr. (duomenys neskelbtini)ir visą 0,49 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 2/3 dalių nurodyto nekilnojamojo turto, naikinant šioje dalyje ir registro įrašus (duomenys neskelbtini); 7. panaikinti 2005-06-28 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, kuria R. A. paveldėjo pagal įstatymą visą 10.45 ha žemės sklypą unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)dalyje dėl /2/3 dalių nurodyto nekilnojamojo turto, naikinant šioje dalyje ir registro įrašus Nr. (duomenys neskelbtini); 8. panaikinti 1994-09-09 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)dalyje, kuria R. A. paveldėjo pagal įstatymą visą pajinį įnašą 353.55 Lt, dalyje dėl 2/3 dalių nurodyto turto, pripažįstant nuosavybę po 1/3 dalį (117.85 Lt) šio įnašo S. N. ir E. G.; 9. pripažinti ieškovei S. N., nuosavybės teisę į ¼ dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) bei į 1/3 dalį iš 0,53 ha žemės sklypo unik. Nr (duomenys neskelbtini) ir 1/3 dalį 0,49 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); 10. pripažinti ieškovei E. G., nuosavybės teisę į ¼ dalį pastatų, esančių (duomenys neskelbtini)bei į 1/3 dalį iš 0,53 ha žemės sklypo unik. Nr (duomenys neskelbtini)ir 1/3 dalį 0,49 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškovės nurodė, kad jų motina T. A. mirė (duomenys neskelbtini), o tėvas S. A. mirė (duomenys neskelbtini)o iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje. Tėvams priklausė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, dabartinis jų adresas (duomenys neskelbtini) kuriuos gyvendami santuokoje pasistatė ir įrengė. Po motinos T. A. mirties dėl jos turto paveldėjimo į notarų biurą niekas nesikreipė. Ieškovės bei jų tėvas nurodytą turtą valdė kaip savo, taip priimdami palikimą faktiniais veiksmais. 1992-10-23 mirus tėvui S. A., jam priklausiusį turtą paveldėjo ieškovių brolis R. A. 1986-04-28 sudaryto testamento pagrindu ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą pagrindu. R. A. 1993-05-25 notarė L. M. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą paveldint pagal testamentą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 1994-09-09, 2005-06-16, 2005-06-28 paveldėjimo teisės liudijimus paveldint pagal įstatymą. Ieškovių teigimu, R. A. neteisėtai paveldėjo visą tėvų turtą, kadangi šis turtas priklausė ir ieškovių motinai, todėl po motinos mirties ieškovės jo dalį turėjo paveldėti kaip įstatyminės įpėdinės. Ieškovės pažymėjo, kad jų motina T. A. paskutiniais metais iki savo mirties sunkiai sirgo, todėl ja rūpinosi ieškovės. Mirus motinai, o 1992 m. ir tėvui, jos nuolat lankėsi tėvų namuose, prižiūrėjo juos, tvarkė, remontavo, gerino jų būklę, rūpinosi aplinkos priežiūra, sodino daržus. Sodyboje bendromis ieškovių lėšomis įvedė vandentiekį ir kanalizaciją, pakeitė elektros instaliaciją ir skaitiklius. Todėl visi šie veiksmai rodo, kad jos priėmė palikimą po tėvų mirtis faktiškai pradėdamos valdyti turtą. Ieškovės ginčija pareiškimus, kad jos atsisakė nuo palikimo po tėvo S. A. mirties, nes tokių pareiškimų nerašė, jų nepasirašė, pas notarę išreikšti valią dėl palikimo atsisakymo nebuvo nuvykę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė šiais motyvais:
1. Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti. Teismas nustatė, kad pagal viešo nekilnojamojo turto registro duomenis paveldėjimo teisės liudijimai yra išduoti ir nuosavybės teisė nustatyta į visą palikėjo S. A. palikimą, todėl tokiu atveju juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik nuginčijus išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Teismas sprendė, kad apylinkės viršaičio 1993-03-05 pažymėjimas patvirtina faktą, kad po T. A. mirties gyvenamajame name liko gyventi S. A. ir R. A.. Nors 2011-05-05 Valkininkų seniūnijos seniūno rašytiniu patvirtinimu nurodė aplinkybes, kad S. ir H. N. nuo 2000 m. balandžio iki lapkričio mėnesio (vasaros sezono metu) pastoviai gyvena (duomenys neskelbtini) ir byloje apklausti liudytojai H. N., T. G., E. J. M., R. R., S. D. patvirtino, kad T. ir S. A. sodybą prižiūrėjo ir rūpinosi ieškovės, tačiau, teismo vertinimu, liudytojų išankstiniai ryšiai ir santykiai su ieškovėmis neleidžia pagrįstai daryti išvadas vien tik pagal jų subjektyvius aiškinimus. Ieškovių pateikti įrodymai apie faktines aplinkybes dėl palikimo priėmimo faktiškai valdant šį turtą yra rašytiniai duomenys apie 2000 - 2009 m (t.1, b.l. 67, 68, 69, 70, 75, 76, 77). Ieškovės E. G. gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus m. (t.1, b.l. 85). Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1993 m. po S. A. mirties privalomojo draudimo įmokas, žemės mokestį 1993 m. mokėjo R. A. (t.2, b.l. 9-16), todėl teismas sprendė, kad ieškovės nepateikė įrodymų, kad po tėvo mirties 1992-10-23 per šešis mėnesius faktiškai pradėjo paveldėtą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo, kaip savo turtu, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės palikimo nepriėmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės savo valią dėl palikimo priėmimo išreiškė raštu – 1994-09-09 atsisakydamos palikimo dalies (t.1, b.l. 53,54), rašytiniais sutikimais Valkininkų agrarinės reformos tarnybai, 1994-09-08 patvirtintais apylinkės viršaičio, pareiškė, kad tėvo žemės palikimą perduoda savo broliui R. A. (t.2, b.l. 140,141). Minėti ieškovių atsisakymai nuo palikimo rodo, kad jos nesiekė palikimą priimti. Be to, teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovės ginčija savo rašytinius atsisakymus nuo palikimo priėmimo, o ne savo valios išraišką, nurodo ieškovių veiksmų ir aiškinimų nenuoseklumą, kelia abejones jų duodamais paaiškinimais;
2. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Teismas sprendė, kad jeigu ieškovės abejoja, ar testamente pasirašė jį sudaręs asmuo (S. A.), tai tokias aplinkybes gali įrodyti tik paskirta ir
atlikta rašysenos ekspertizė. Tačiau prašymo atlikti ekspertizę ieškovės nepateikė, todėl ji atlikta nebuvo. Kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovių nurodytas aplinkybes, nėra pateikta. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamą testamentą patvirtino apylinkės vykdomojo komiteto sekretorė, kuriai pagal įstatymą ir savivaldos sprendimus tuo laiku buvo pavesta atlikti notarinius veiksmus. Dėl to nėra pagrindo laikyti, kad testamentą patvirtino neįgaliotas subjektas.
3. Dėl paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalyje panaikinimo. Teismas sprendė, jog ieškovės nepagrįstai nurodė, kad į dalį pastatų buvo neteisėtai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, nes S. A. priklausė tik ½ dalis pastatų, o kita dalis – jo sutuoktinei – T. A., nes jų nuosavybė buvo bendroji jungtinė sutuoktinių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės neginčijo S. A. nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo – Varėnos rajono 1993-02-24 potvarkio, kurio remiantis buvo įregistruotos jo asmeninės nuosavybės teisės į ginčijamus pastatus ir neįrodė, kad tai yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal 1993-03-05 apylinkės Valkininkų viršaičio pažymėjimą, po T. A. mirties, pastatus valdė, jais naudojosi ir disponavo S. A. ir R. A.. Ieškovės neįrodė, kad po T. A. mirties palikimą priėmė daugiau įpėdinių, negu tik S. A. (buvęs sutuoktinis). O 1990-11-27 įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad panaikinama šeimos bendroji jungtinė nuosavybės teisė. Ieškovių motina T. A. mirė (duomenys neskelbtini). Be to, pagal 1964 m. CK 112 str. ieškovės negalėjo paveldėti kito gyvenamojo namo, kuomet E. G. nuosavybės teises į butą viešame registre įregistravo 1991-06-25 (t.2, b.l. 74), S. N. nuosavybės teises į butą viešame registre įregistravo 1992-02-17 (t.2, b.l. 78).
4. Dėl atsisakymo priimti palikimą panaikinimo. Teismas remdamasis 2013-04-18 Lietuvos teismo ekspertizės akto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), sprendė, kad pateiktas įrodymas kategoriškai patvirtina, jog pareiškime apie atsisakymą nuo jai priklausančios pagal įstatymą dalies pasirašė S. N.. Ieškovė neigia tokių aplinkybių buvimą, bet ekspertizės akto išvados nepaneigė kitais leistinais civiliniame procese įrodymais. Dėl kitos ieškovės parašo tikrumo pareiškime dėl atsisakymo nuo palikimo sprendė, kad jį pasirašė E. G., o tokios išvados nebuvo duota tik dėl jos parašo variantiškumo. Tačiau kadangi abi ieškovės identiškai vienodai aiškino pasirašymo pareiškime dėl atsisakymo nuo palikimo dalies aplinkybes, todėl teismas padarė išvadą, kad ir ieškovė E. G. pasirašė atsisakymą nuo palikimo dalies.
5. Dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalinio panaikinimo. Ieškovės prašė panaikinti R. A. išduotus paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus iš dalies tuo pagrindu, kad ieškovės yra pirmos eilės įpėdinės pagal įstatymą ir priėmė palikimą po savo tėvų mirties. Teismas sprendė, kad ieškovės išsilavinusios (aukštasis ir aukštesnysis medicininis išsilavinimas), todėl galėjo tinkamai įvertinti aplinkybes dėl paveldimo turto. Byloje pateikti ieškovių sutikimai tėvui S. A. priklausančią žemę tvarkyti broliui R. A., patvirtinti Valkininkų apylinkės viršaičio 1994-09-08 (t.2, b.l.140,141) patvirtina aplinkybes, kad ieškovėms buvo žinomos aplinkybės dėl palikėjo turto, kuris jo mirties dieną nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovės nebuvo pasyvios stebėtojos, nustatant palikimo kiekį, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, žinojo paveldimo turto egzistavimą. Teismo vertinimu, nėra pagrindų naikinti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus pagal įstatymą, kadangi nenustatytos aplinkybės, jog šie paveldėjimo teisės liudijimai išduoti pažeidžiant paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas. Be to, ieškovės praleido ir įstatymo nustatytą terminą, pareikšdamos ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui praėjus daugiau, kaip vienerių metų terminui nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Išduotų paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą R. A. nebuvo naujas pagrindas paveldėjimo teisiniams santykiams atsirasti, tai buvo tęsimas palikimo priėmimo, kai palikimas po S. A. mirties buvo priimtas 1993-05-25 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu. Ieškovės nepagrįstai prašė panaikinti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriuo R. A. paveldėjo visą pajinį įnašą po tėvo S. A. mirties. Teismas sprendė, kad ieškovės nepateikė įrodymų ir nepagrindė ieškinio, kad šį palikimą priėmė įstatymo nustatytu būdu ir terminais
6. Dėl nuosavybės teisių dalių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo. Ieškovės prašė pripažinti joms nuosavybės teises, kiekvienai po 1/3 dalį į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, kiemo įrenginius, žemės sklypus, panaikinus nuosavybės teisių įgijimo pagrindus (paveldėjimo teisės liudijimus) R. A.. Teismas konstatavo, kad nenustačius ieškovių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų pagal paveldėjimo teisinius santykius, nėra pagrindo nustatyti ir jų nuosavybės teises. Nustatant palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, įpėdinio dalių teismas nenustatinėja. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, kas taip pat sudaro savarankišką pagrindą ieškinio atmetimui. Tačiau nenustačius, kad ieškovės palikimą priėmė faktiškai valdydamos paveldimą turtą, nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį šioje dalyje. Tačiau ieškovėms buvo ar turėjo būti žinomos aplinkybės dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą ir įstatymą buvimą, nes R. A. savo nuosavybės teises į paveldėtą nekilnojamąjį turtą – pastatus viešame registre įregistravo 1993-06-02. Taigi duomenys tapo žinomi ir kitiems, suinteresuotiems asmenims. Ieškovės per ieškinio senaties terminą jo nuosavybės teisių neginčijo, o tai yra pagrindas atmesti ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo, kai nenustatytos aplinkybės terminui atnaujinti ar konstatuoti, kad taikymo eiga nutrūko.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovės (toliau – apeliantės) apeliaciniu skundu prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, šiais argumentais:
1. Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus valdyti paveldėtą turtą. Apeliantų nuomone, remiantis vien tik registrų centro duomenimis, konstatuoti, kad R. A. valdė ginčo objektu esančius nekilnojamojo turto vienetus, yra neteisinga. Pažymima, kad visą palikėjų turtą valdė visi trys vaikai - R. A., E. G. ir S. N., o R. A. po tėvų mirties, ieškovių akivaizdoje atlikinėjo aktyvius veiksmus, nekeliančius jokių abejonių dėl paveldėto turto visiems trims palikėjų vaikams, priešingai - R. A. atlikinėjo veiksmus, kurie kaskart patvirtindavo, kad turtą paveldėjo visi trys vaikai: pastatų remontai buvo atliekami ieškovių sąskaitą, R. A. pabrėžiant, kad ieškovės čia šeimininkės; daržų sodinimas, derliaus nuėmimas buvo ieškovių rūpestis. Teismas nepagrįstai sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3- 257/2013, nes šios bylos faktinės aplinkybės skirtingos nei nagrinėjamos bylos. Apeliančių vertinimu, neatsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės (pagal viešo nekilnojamojo turto registro duomenis), kad paveldėjimo teisės liudijimai yra išduoti ir nuosavybės teisė nustatyta į visą palikėjo S. A. palikimą, išduotus paveldėjimo teisės liudijimus apeliantės ginčija, todėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas nuginčijus išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovės, po motinos ir tėvo mirties naudojosi name likusiu turtu, savo poreikiams sodino daržus, savo poreikiams ir savo lėšomis atlikinėjo remontus. Tokiomis aplinkybėmis, ieškovių nuomone, teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad ieškovės palikimą priėmė, faktiškai pradėjusios turtą valdyti. Pirmos instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad „Byloje surinkti ir pateikti įrodymai - apylinkės viršaičio pažymėjimas 1993-03-05 patvirtina faktą, kad po T. A. mirties gyvenamajame name liko gyventi S. A. ir R. A.“, kadangi tokie teiginiai prieštarauja byloje, esantiems įrodymams: Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2011-12-19 Valkininkų seniūnijos raštui Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad „R. A. faktinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) (t. II, b.l. 40) ir Varėnos r. Valkininkų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-10-18 S. A. ((duomenys neskelbtini)) prašyme grąžinti žemę, nurodytai informacijai, kad A. R. dabartinė gyvenamoji vieta (1991-10-18) - (duomenys neskelbtini) (t. II, b.l. 133). Apeliančių teigimu, pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą, apie tai, kad R. A. liko gyventi tėvų sodyboje, kaip oficialiu įrodymu, nepagrįstai rėmėsi 1993-03-05 apylinkės viršaičio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 49, 55), nes aplinkybė, jog viršaičio pavaduotoja J. U. buvo įgaliota pasirašyti aptariamą pažymėjimą, neįrodyta. Byloje yra tik 1984 m. birželio 22 d. sprendimas, kuriuo tuometinei apylinkės tarybos vykdomojo komiteto sekretorei J. U. pavesta vykdyti notarinius veiksmus, tačiau dėl savivaldos reformos šio įgaliojimo galiojimas išduodant viršaičio pažymėjimą, buvo pasibaigęs. Be to, teisme apklaustų liudytojų parodymai tik patvirtina aukščiau nurodytuose oficialiuose dokumentuose užfiksuotas aplinkybes (t. II, b.l. 40), (t. II, b.l. 133), apie tai, kad ieškovės rūpinosi palikėjų turtu, kaip savo. Akcentuojama, kad Varėnos r. Valkininkų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-10-18 S. A. ((duomenys neskelbtini)) prašyme grąžinti žemę, grafoje „įpėdiniai“, nurodyta: A. R., N. S., G. E. (t. II, b.l. 133).
2. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Pažymima, kad testatorius - S. A. 1986-04-28 (testamento sudarymo data) galėjo palikti tik jam nuosavybės teise priklausiusią turto dalį. 1964 m. CK 132 straipsnis nustatė, kad kolūkiečių kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. S. A. ir T. A. iki pat T. A. mirties gyveno santuokoje, vedė ūkį. Atsižvelgiant į tai, kad nei S. A., nei T. A. iki mirties nepasitraukė iš kiemo sudėties, kadangi jų dalis kolūkiečių kiemo nebuvo nustatyta, todėl nepagrįsti pirmos instancijos teismo teiginiai, kad neva T. A. gyveno Vilniuje, kadangi T. A. deklaruota gyvenamoji vieta (Vilniuje) ir nuolatinė faktinė gyvenamoji vieta (Valkininkuose) - nesutapo. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ieškovių teigimu, darytina išvada, kad testamentu testatorius S. A. savo sūnui R. A. galėjo palikti tik jam nuosavybės teise priklausiusią 1/2 dalį turto, nes turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi testamentas buvo sudarytas testatoriui gyvenant su T. A. santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Akcentuojama, kad testamentu S. A. paliko tik dalį pastatų (4 objektai), nors turėjo tris vaikus.
3. Dėl atsisakymo priimti palikimą panaikinimo. Pažymima, kad ieškovės jokiu būdu neatsisakė palikimo dalies, o rašydamos sutikimus, turėjo tikslą perduoti tvarkyti palikimą dėl žemės, tačiau neturėjo jokio tikslo atsisakyti palikimo dalies (t.2, b.l. 140,141). Aptariamų sutikimų patvirtinimas Varėnos r. Valkininkų apylinkės viršaičio V. V. yra vertintinas kritiškai, kadangi, kaip matyti iš sutikimų turinio, minėtus sutikimus ieškovės pasirašė 1994-09-09, tačiau Varėnos r. Valkininkų apylinkės viršaitis V. V., minėtus sutikimus patvirtino diena anksčiau, kol jie dar nebuvo surašyti, t.y. 1994-09-08 (t.2, b.l. 140,141). Teigiama, kad minėtame „Pareiškime“ atlikti rankraštiniai įrašai, nurodant, kad neva: „[...] tėvu S. A. palikimo nepriėmiau ir pretenzijų neturiu“ atlikti ne S. N., o notarės - tokią aplinkybę patvirtino pati notarė teisme, nurodydama, kad „Pareiškimai rašyti mano ranka“ (II t., b.l. 83), be to, notarė teisme nurodė, kad „Ar buvo atvykusios moterys, aš neatsimenu“ (II t., b.l. 83). Be to, aptariamas atsisakymas yra neaiškus, netikslus, jame yra ištaisymų, prirašymų. Apeliančių teigimu, notarė formaliai tvirtino S. N. parašo tikrumą ir nėra jokių duomenų, kokia tai notarė, taip pat nėra duomenų apie ginčijamo dokumento įrašą registre. 1994 m. rugsėjo 9 d. datuotas aptariamas „Pareiškimas“ negalėjo būti rašomas notarų biure Varėnoje, nes pati notarė tokio ieškovių atvykimo neprisimena, o pati S. N. tą dieną (1994 m. rugsėjo 9 d.) dirbo savo darbovietėje - viešojoje įstaigoje Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje. S. N. 1994 m. rugsėjo 9 d. vakarą buvo atvykusi į Valkininkus, kur turėjo vykti Valkininkų žemės ūkio bendrovės susirinkimas. Tačiau nuo Valkininkų iki Varėnos - 30 km. atstumas, todėl įvertinus visuomeninio transporto grafiką ir notarų nustatytą darbo laiką, S. N. tariamas atvykimas 1994 m. rugsėjo 9 d. į Varėnos notarų biurą, nustatytomis darbo valandomis, net teoriškai neįmanomas. Analogiškos aplinkybės ir motyvai taikytini ir E. G. „Pareiškimo“ (t. I, b.l. 54) turiniui, formai ir reikalavimams tik papildomai akcentuojama tai, kad ekspertizės išvada nepatvirtino, kad „Pareiškime“ pasirašytų E. G.. O faktas, kad būtent R. A. V. notarei pateikė S. N. ir E. G. vardu pasirašytus tariamus pareiškimus, dar kartą patvirtina anksčiau minėtas aplinkybes. Apeliantės nesutinka, su informacija pateikta Varėnos r. 2-ojo notarų biuro notarės 2012-01-18 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl S. A. paveldėjimo bylos“, nes iš „Pareiškimų“ turinio matyti, kad notarė liudijo parašų tikrumą, todėl dokumento priskyrimas notarinei formai yra būtinas, tokiu būdu, toks dokumentas turi atitikti notarinei formai keliamus reikalavimus. Pažymėta, kad žemės tvarkymui R. A. įtikindamas seseris, kad žemės tvarkymui reikalingi ieškovių pasai - juos paėmė, ir panaudojo apgaulės tikslu. Akcentuojama, kad teismo posėdžio metu notarė L. M. patvirtino, kad ji konsultavo R. A. dėl palikimo.
4. Dėl paveldėjimo pagal testamentą ir pagal įstatymą teisės liudijimų panaikinimo. Iš testamento turinio matyti, kad pagal ginčijamą testamentą S. A. valia palikti R. A. 4 (keturis) objektus - gyvenamąjį namą, tvartą, lauko viralinę ir garažą. Tačiau ginčijamame paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime (t. I, b.l. 38), nurodyta, kad paveldimą turtą, kuriam išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, sudaro: gyvenamasis namas, veranda, priestatas, mūrinis garažas, medinė lauko viralinė, medinis ūkio pastatas 4Jl/m, medinis ūkio pastatas 5Jl/m, medinis ūkio pastatas 6Jl/m, medinis ūkio pastatas 7Jl/m ir kiemo įrengimai. Vadinasi, tokiu būdu, pagal ginčijamą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą R. A. negalėjo paveldėti turto daugiau, nei buvo nurodyta testamente. Nesutinkama su teismo išvada, kad ieškovės turėjo galimybę ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus nuo jų įregistravimo viešajame registre momento, nes ieškovės atliko veiksmus, patvirtinančius, kad jos pradėjo paveldimą turtą valdyti kaip savo, todėl R. A. veiksmai, kuriais jis nuslėpdamas nuo ieškovių padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovių neveikimo ir remiantis tuo eliminuoti ieškovių teisę paveldėti. Pažymima, kad ieškovės, turėdamos teismo paminėtus išsilavinimus, pagal R. A. veiksmus, liudijančius, kad tėvų palikimas priklauso visiems trims ir visi trys vaikai tėvų palikimą valdė, tinkamai įvertino aplinkybes, kadangi pagal tuo metu galiojusią CK 587 str. redakciją, buvo laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldima turtą valdyti. Apeliančių nuomone, R. A. nuosavybės teises į paveldėtą nekilnojamąjį turtą - pastatus viešame registre įregistravimas, atliekant aktyvius veiksmus, tikslu nuslėpti tokias itin svarbias aplinkybes nuo ieškovių, negali pakeisti nei teisiu i paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisiu apimties, kadangi visą palikėjų turtą valdė visi trys vaikai - R. A., E. G. ir S. N.. Akcentuotina tai, kad R. A. po tėvų mirties, ieškovių akivaizdoje atlikinėjo aktyvius veiksmus, nekeliančius jokiu abejonių dėl paveldėto turto visiems trims palikėjo vaikams. Tokiu būdu, tiek ieškovės, tiek R. A., įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir yra įgiję nuosavybės teises į tėvų paliktą turtą.
Atsiliepimas
Atsakovai A. A. ir R. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, šiais motyvais:
1. Apeliantės į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, o Varėnos notaro biurui pateikdamos pareiškimus, patvirtino, kad palikimo po tėvo S. A. mirties nepriėmė ir pretenzijų neturi. Atsižvelgiant į šią situaciją, VĮ RC duomenų bazės įrašai vertintini ne tik pagal viešojo registro įrašo faktą, o ir pagal nekilnojamojo turto priklausomybę patvirtinančius dokumentus, kurių pagrindu įrašai buvo padaryti. Pažymima, kad jokiais norminiais aktais įpėdiniams nenumatoma pareiga pranešti giminaičiams apie nekilnojamojo turto registraciją, priėmus palikimą. Atsakovų teigimu, šiuo atveju svarbus teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai išduoti prieš dvidešimt metų. Pažymima, kad R. A. laikėsi norminių aktų nustatytos tvarkos dėl palikimo priėmimo, nepažeidė terminų, gavo paveldėjimo teisės liudijimus ir turėjo pagrindą tikėtis, kad jam išduoti dokumentai teisėti, teisingi ir pagrįsti. Apeliantės, aiškindamos teisės normas ir jas pritaikydamos prie jų norimos situacijos, jas interpretuoja, siekius ir norus prilygina faktams. Atsakovių teigimu, paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimui ginčyti pasibaigę ieškinio senaties terminai. Pažymima, kad, papildomai išduotų paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų į žemę pagrindu R. A. vardu VĮ Registrų centre registruoti žemės sklypai. Dėl jų R. A. pasisakė 2008-09-02 testamente, apeliantėms palikdamas po 1/3 dalį 10,45 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo ( kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Apeliantės ginčija šiam turtui išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau R. A. testamento, kuriuo joms paliekamas turtas neginčija ir palikimą pagal testamentą apeliantės priėmė.
2. Dėl palikimo priėmimo po T. A. mirties 1987 metais. S. A. kaip kolūkinio kiemo narys pergyveno T. A., todėl dėl kolūkinio kiemo turto paveldėjimo ypatumų neatsirado paveldėjimo santykių pagal CK septintame skyriuje numatytas bendrąsias paveldėjimo normas, todėl apeliantės neturėjo teisinio pagrindo bet kokiais būdais priimti palikimą po T. A. mirties. S. A., turėjo teisę surašyti testamentą ir 1986-04-28 tokį testamentą surašė. Šiuo atveju apeliantės palikimo priėmimo metu turėjo ginčyti testamentą ar esant įstatyminiam pagrindui nusistatyti privalomąją palikimo dalį. Palikimo priėmimas pagal faktą esant testamentui ir priimtam palikimui, nebuvo galimas. Tuo laikotarpiu bendras ieškininės senaties terminas pagal CK (1964 redakcija) 84 str., buvo trys metai. Atsižvelgiant į tai, visi ginčai dėl kolūkinio kiemo nuosavybės atsiradimo, priklausomybės ir padalijimo turėjo būti išspręsti per tris metus, t.y. iki 1993-11-18. Apeliantės į civilinę bylą nepateikė įrodymų, kad įstatymo nustatyta teise pasinaudojo.
3. Dėl palikimo priėmimo po S. A. mirties 1992 metais. S. A. 1986-04-28 sudarytas testamentas nustatyta tvarka patvirtintas, jam suteiktas notarinio veiksmo registro numeris Nr. (duomenys neskelbtini), testamentas patvirtintas parašu ir antspaudu. Civilinėje byloje pakanka įrodymų, kad testamentą patvirtino tam teisę turintis asmuo. Palikimą R. A. priėmė pagal testamentą. Pažymima, kad apeliantės yra raštingos, išsilavinusios, baigusios mokslus. Duomenys apie tai, kad palikimas priimtas ir nekilnojamas turtas registruotas R. A. vardu, registruoti viešajame registre. Duomenų apie tai, kad nuo 1993 metų būtų buvusi ginčijama nekilnojamojo turto priklausomybė, nėra. Namų valdos žemės sklypas prie gyvenamojo namo, nustatant sklypo dydį ir ribas, pagal žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo taisykles taip pat buvo formuojamas viešai.
4. Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Apeliantės nepagrįstai tapatina sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės teisės ir kolūkinio kiemo bendros jungtinės nuosavybės teisės sąvokas. Civilinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliančių teiginį dėl T. A. turto dalies kolūkiniame kieme nustatymo. Byloje esantys 1990 metų archyviniai dokumentai (išrašas iš ūkinių knygų) patvirtina faktą, kad po T. A. mirties vieno kolūkinio kiemo nariais buvo S. A. ir R. A.. Vadovaujantis CK (1964 m redakcija) 601 str., mirus kolūkiečio kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje), nariui, paveldėjimas kiemo (piliečio, užsiimančio individualia darbine veikla žemės ūkyje, šeimos) turte neatsiranda. Todėl po T. A. mirties paveldėjimas neatsirado ir apeliantės nei kreipiantis į notarų biurą, nei pagal faktą palikimo priimti negalėjo. Akcentuojama, kad palikimo pagal testamentą apimtis priklauso ne nuo testamento sudarymo momento, o nuo testamento vykdymo momento po testatoriaus mirties. Po S. A. mirties, atsižvelgiant į palikimo priėmimo metu galiojančius norminių aktų reikalavimus, dokumentaliai patvirtintą nekilnojamojo turto priklausomybę testatoriui, buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Apeliantės turto priklausomybės S. A. neginčijo.
5. Dėl atsisakymo priimti palikimą. Ieškovių prašymu civilinėje byloje buvo atlikta grafologinė teismo ekspertizė ir pateikta 2013-04-18 Lietuvos teismo ekspertizės išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, ieškovės parašo tikrumą atsisakyme priimti palikimą. Pažymima, kad atsisakymus nuo palikimo ieškovės pateikė ir kitoms institucijoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl palikimo priėmimo, testamento ir paveldėjimo liudijimų pagal testamentą ir įstatymą panaikinimo, nuosavybės teisių pripažinimo.
Bylos duomenys patvirtina ir apeliantės apeliacinį skundą tuo grindė, kad pastatai, kuriuos S. A. ieškovių ginčijamu testamentu, sudarytu 1986-04-28 nurodė paliekantis sūnui R. A., sudarė kolūkiečių kiemo turtą (2 t., b.l. 6-8). Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Bylos duomenys patvirtina, kad T. A. nuo 1977 m. savo gyvenamąją vietą deklaravo Vilniuje, o pagal apeliantes, nuo 1986-04-09 įvykusio insulto Vilniuje gyveno nuolat. Kadangi iš kolūkiečių kiemo išvykusi T. A. buvo nedarbinga dėl savo amžiaus, kolūkiečių kiemo nuosavybė netapo vien S. A. asmenine nuosavybe, nes 1964 m. CK 140 straipsnis netaikomas nedarbingiems asmenims. Tačiau T. A. mirė (duomenys neskelbtini) dar galiojant kolūkiečių kiemo teisiniam statusui, todėl pagal CK 601 straipsnio 1 dalį, paveldėjimas kiemo turte neatsirado. Ginčo pastatai po T. A. mirties liko kolūkiečių kiemo nario, mirusiosios sutuoktinio S. A. nuosavybe (CK 1964 132 str., 601 str. 1 d.), kas iš esmės įtvirtinta vėliau Varėnos rajono valdybos 1993-02-04 potvarkiu Nr(duomenys neskelbtini). Šis potvarkis , kurio pripažintas ginčo turtas S. A. asmenine nuosavybe nenuginčytas, todėl apeliančių argumentai, kad T. A. palikimą sudarė ½ dalis S. A. 1886-04-28 (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) testamentu sūnui R. A. paliktų pastatų, todėl ir šis testamentas bei jo pagrindu išduotas 1993-05-25 paveldėjimo teisės liudijimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) turėjo būti pripažintini negaliojančiais ir panaikinti, yra nepagrįsti.
S. A. mirė (duomenys neskelbtini), todėl apie jo palikimo priėmimą turi būti sprendžiama pagal 1964 m. CK, kurio 587 straipsnis reglamentavo, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą ir šiuos veiksmus atliko per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Palikimo priėmimas, pradedant faktiškai jį valdyti, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalį, turėjo būti atliekamas aktyviais veiksmais, tačiau nebuvo reikalaujama tokio palikimo priėmimo teisiškai įforminti. Pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8, 95 punkto 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2014). Apeliantės į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė ir jam nepateikė įrodymų apie palikimo priėmimą. Į bylą jos pateikė Komunalinių paslaugų išvežimo sutartį, kuri buvo sudaryta 2005-06-07 (1 t., b.l. 67); 2011-05-05 Valkininkų seniūno pažymą, kad nuo 2000 m. balandžio iki lapkričio mėn. (vasaros sezono metu) gyvena Vilniaus g. 45, Valkininkuose (1 t., b.l. 76); pašto viršininkės 2011-05-27 pažymą, kad jos nuo 2000 m. balandžio iki lapkričio mėn. apmokėdavo komunalinius mokesčius (1 t., b.l. 75), 2011-06-29 Vilniaus m. Antakalnio seniūnijos pažymą, kad 1977-06-28 deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniuje (1 t., b.l. 85). Apeliantės pateikė jų sudarytą sąrašą išlaidų, tačiau jame nenurodyta kada jos tokios išlaidas patyrė ir kas jas pagrindžia. Taigi, pagal paminėtus rašytinius įrodymus negalima spręsti, kad apeliantės palikimą priėmė faktiškai pradėdamos paveldimą turtą valdyti kaip savo per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad po S. A. mirties privalomojo draudimo įmokas, žemės mokestį 1993 m. mokėjo R. A. ( t. 2, b.l. 9-16), o savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) deklaravo nuo 1988-12-15 (4 t., b.l. 123). . Apeliantės apeliaciniame skunde plačiai analizavo sprendime nurodytus duomenis apie palikimą priėmusio R. A. gyvenamąją vietą, tačiau nenurodė, kad palikėjo mirties dieną ar per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos jos apsigyveno palikimą sudarančiame gyvenamajame name. Apeliantės nurodo, kad aplinkybes dėl jų rūpinimosi gyvenamuoju namu paliudijo liudytojai. Tačiau liudytojas R. R. paliudijo, kad namą dažė prieš penkis metus, t.y. 2007 m., namo stogas buvo perdažytas gal prieš 25 m., šulinį kasė, sanmazgą tvarkė 2003 m., o apeliantės atvažiuodavo vasaroti gal nuo 2000 m. Be to, šis liudytojas paliudijo, kad iki 2000 m. ten matė gyvenantį Romą (R. A.) ir namas visada buvo prižiūrėtas (2 t., b.l. 84). Liudytoja S. D. paliudijo, kad neprisimena, kada mirė palikėjas ir nurodė, kad mirus tėvams, name liko gyventi S. A. (nors jis miręs). Be to, ši liudytoja, kaip ir liudytojos T. G. ir E.J. M. nenurodė, kada buvo atliekami remonto, namo dažymo darbai, apie kuriuos minėjo liudytojas R. R., nurodydamas laikotarpius (2 t., b.l. 64, 84). Todėl šių liudytojų parodymais negalima nustatyti, kad apeliantės iš karto po tėvo mirties ir per šešis mėnesius būtų atlikę tokius veiksmus, kurie duotų pagrindą išvadai, kad jos palikėjo palikimą priėmė. Teisėjų kolegijai, išklausius šių liudytojų parodymų garso įrašą, galima pritarti pirmosios instancijos teismui, kad vien pagal juos negalima padaryti pagrįstų, kad apeliantės palikimą priėmė faktiškai pradėdamos jį valdyti. O dėl apeliančių nuostatos tėvo S. A. palikimo priėmimo atžvilgiu byloje yra rašytinių įrodymų, kurie prieštarauja jų pačių paaiškinimams. Apeliantės 1994-09-09 pareiškimuose nurodė, kad palikimo nepriėmė ir pretenzijų neturi (1 t., b.l. 53,54). Pareiškimuose jų parašų tikrumą paliudijo notarė. Ir nors apeliantės nurodė, kad neprisimena jų surašymo aplinkybių, tačiau iš esmės neginčijo savo parašų. Teisėjų kolegija vertina, kad šiais pareiškimais apeliantės informavo paveldėjimo bylą vedusį notarą ir patvirtino, jog jos palikimo nepriėmė, pretenzijų į paveldimą turtą neturi. Be to, abi apeliantės ir Valkininkų agrarinės komisijos pirmininkui patvirtino tą pačią savo nuostatą, pateikdamos 1994-09-09 sutikimus, kad tėvo palikimą į žemę perduoda savo broliui (2 t., b.l. 140-141). Kadangi apeliantės neneigia tokius pareiškimus rašiusios, tai apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Varėnos r. Valkininkų apylinkės viršaitis V. V. minėtus sutikimus patvirtino diena anksčiau, kol jie dar nebuvo surašyti, t.y. 1994-09-08, nėra reikšminga.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2013 konstatuoja, kad jeigu į turtą yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo vietos faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas (CK 5.8 straipsnis) tais atvejais, kai prašoma nustatyti juridinį faktą dėl viso palikimo ar jo dalies, į kuriuos jau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, priėmimo. Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius fakto, kad apeliantės tėvo S. A. palikimą priėmė, nebuvo pagrindo tenkinti jų ieškinio reikalavimų ir dėl ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo ir jų nuosavybės teisių pripažinimo.
Dėl 1994-09-09 atsisakymų priimti palikimą panaikinimo. Asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui, tačiau šiuos veiksmus atlikti leidžiama per tą patį terminą, kaip ir palikimą priimti (1964 m. CK 591 str. 1 d.). Praleidus terminą palikimui priimti laikoma, kad palikimas nepriimtas, todėl po šio termino pasibaigimo, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis pareiškimu atsisako nuo palikimo, ar neišreiškia jokios valios dėl palikimo, abiem šiais atvejais atsiranda tie patys palikimo nepriėmimo teisiniai padariniai. Taigi pasibaigus palikimo priėmimo terminui įpėdinio palikimo atsisakymas jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2014). Taigi, kaip jau nurodyta pirmiau, pagal pareiškimų turinį, šie pareiškimai yra ne dėl atsisakymo nuo palikimo, kuomet jie surašyti beveik po dviejų metų po palikėjo mirties, o pareiškimai, patvirtinantys apeliančių nuoseklią poziciją dėl palikimo nepriėmimo ir pretenzijų neturėjimo. Apeliantė įrodinėjo, jog palikimą priėmė, o pareiškimai neatitiko jų valios, nes jų nerašė, be to neatitiko įstatymo reikalaujamos formos ir turėjo kitų notariškai tvirtinamo pareiškimo trūkumų. Priešingai nei mano apeliantės, tokį pareiškimą nėra būtina patvirtinti notariškai. Tokio pareiškimo pateikimas palikimo atsiradimo vietos notarui ir jo priėmimas į paveldėjimo bylą yra notaro, tvarkančio paveldėjimo bylą, veiksmas, bet ne notarinis veiksmas. Tai – organizacinis-tvarkomasis veiksmas, t. y. faktinio, o ne teisinio pobūdžio veiksmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Z. v. I. S. , bylos Nr. 3K-3-47/2009). Atsižvelgiant į tai, apeliančių argumentai dėl pareiškimų formos, notaro antspaudo nebuvimo, neįregistravimo notaro registre nedaro jų niekiniais. Pareiškėjos teigė, kad neprisiminė, kad ėjo pas notarę bei rašė tokius pareiškimus, tačiau 2013-04-18 ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad jį pasirašė S. N.. Dėl E. G. parašo akte nurodyta, kad yra nustatyta parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimų ir skirtumų. Nustatyti daugiau sutampančių ar besiskiriančių požymių ekspertas negalėjo, nes jos parašai labai variantiški. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinant įrodymų visumą galima daryti išvadą, kad pareiškimą kartu su S. N. pasirašė ir E. G. (CPK 185 str.). Be to, apeliantės nepaneigė, kad tą pačią dieną pasirašė ir pateikė Valkininkų agrarinės komisijos pirmininkui sutikimus, kad savo tėvo palikimą į žemę perduoda savo broliui (2 t., b.l. 140-141). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir jas vertindamas, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 ir kt. straipsniai), todėl pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl palikimo atsisakymo pripažinimo negaliojančiu.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi, teisėjų kolegija nepasisako. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą pradėjus jį faktiškai valdyti, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliančių apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliantės prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliantės tik išdėstė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodydamos jokių argumentų, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.
Iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme gauti S. N. ir E. G. rašytiniai paaiškinimai. Šalies teisė duoti paaiškinimus teismui raštu ir žodžiu įtvirtinta CPK 42 straipsnio 1 dalyje, ja šalis gali naudotis ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 straipsnis). Tačiau apeliantės E. G. pateikti rašytiniai paaiškinimai iš esmės yra apeliacinio skundo papildymas, ką imperatyviai draudžiama CPK 323 straipsnis, todėl teisėjų kolegija dėl jame nurodytų naujų argumentų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.