Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Telšių rūmų) 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžio, patikslinto 2018 m. kovo 8 d. nutartimi, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 90 val. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą 311,30 Eur turtinę žalą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. O. per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. O. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir priteista E. O. iš M. G. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš M. G. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 814,78 Eur už E. O. gydymą.

Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro patirtos 73,11 Eur išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir nuspręsta išieškoti jas iš M. G. Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro naudai.

Iš M. G. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. O. naudai priteista 1 105 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 17 d., apie 17.30 val., būdamas „G. s.“ (duomenys neskelbtini) sodybos teritorijoje įrenginėjamame pirties pastate, dėl kilusių asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju E. O. vykdant statybos darbus „G. s.“ pirties pastate, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė E. O. į pilvo sritį, po to vieną kartą kumščiu sudavė į veido sritį, ir dėl to E. O. pargriuvo ant grindų, taip padarė E. O. dvigubą apatinio žandikaulio lūžimą kairiojo kampo ir dešiniųjų 44–45 dantų projekcijoje, ir taip nesunkiai sutrikdė E. O. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo M. G. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino M. G. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

6.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

6.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

6.3. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

6.5. Kaip minėta, apeliantas skunde be kita ko nurodė, kad nuosprendis negali būti grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, taip pat, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šis liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, buvo pagarsinti tik jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atsakant į šiuos skundo argumentus visų pirma pažymima, kad teismas šiuo atveju rėmėsi ne tik netiesioginiais, bet ir tiesioginiais įrodymais – paties nukentėjusiojo E. O. nuosekliais, dėl visų esminių įvykio aplinkybių sutampančiais parodymais, antra, kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jame netiesioginiai įrodymai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįstai konstatuota, kad jie atitinka kitus bylos įrodymus – nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadą ir kt. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nereiškia, kad nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kadangi išnaudojus visas galimybes liudytoją V. B. iškviesti į teisiamąjį posėdį ir jį apklausti nepavyko (3 t., b. l. 124, 155, 168), teismas, turėdamas tikslą patikrinti byloje esančius įrodymus, perskaitė liudytojo V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir pagrįstai jais vadovavosi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne vien remiantis nukentėjusiojo parodymais, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 301 straipsnio bei 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. G. kaltės klausimą, pagrįstai nesirėmė liudytojo M. M. parodymais. Įvertinus M. M. parodymus visų bylos įrodymų kontekste matyti, kad šie parodymai nėra nuoseklūs, jie dėl esminių aplinkybių nesutampa nei su nukentėjusiojo, nei su liudytojų M. G., V. B. parodymais, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, jų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, įskaitant paties nuteistojo M. G. bei įvykio metu kartu su nukentėjusiuoju ir nuteistuoju buvusių liudytojų M. D. ir A. V. parodymus. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek M. G., tiek liudytojai M. D. ir A. V. apklausų metu teigė, jog jie „G. s.“ visi kartu ėjo apžiūrėti darbininkų padaryto broko, t. y. ėjo M. G., M. D., A. V., E. O. ir M. M.. Tačiau M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis tąkart kartu su visais broko apžiūrėti nėjo, su M. G., M. D. ir nepažįstamu asmeniu, kuriam buvo suduoti smūgiai, po pirties pastatą nevaikščiojo ir pirtyje daryto remonto neapžiūrinėjo, nors buvo sodyboje, tačiau dirbo lauke ir į pirtį atėjo tik pasiimti pjūklo. Iki įeidamas į pirtį, į „G. s.“ atvykusių žmonių nematė, prie jų nebuvo priėjęs. Be to, liudytojas M. M., priešingai nei nukentėjusysis ir apklausti liudytojai, nurodė, kad nukentėjusiajam smūgius sudavė už tai, kad pastarasis pradėjo konfliktuoti, buvo girtas, išvadino jį necenzūriniais žodžiais, nukentėjusiajam jis dar ir įspyrė (2 t., b. l. 78–79 (parodymai ištirti teisiamajame posėdyje); 3 t., b. l. 178–179), nors tokios aplinkybės byloje nenustatytos, jų nenurodė ir M. G., M. D. bei A. V.. Dėl to konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo M. M. parodymų nepripažino teisingais ir jais nesirėmė priimdamas skundžiamą nuosprendį. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Telšiai) prokuroro 2016 m. spalio 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo E. O. M. M. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę (2 t., b. l. 40–41). Taigi, esant visumai paminėtų aplinkybių, vien tai, kad M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė smurtavęs prieš E. O., nėra pagrindas tikėti jo parodymais. Šiame skundo nagrinėjimo kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. G. dėl netinkamai atliktų darbų ir padaryto broko turėjo pagrindą smurtauti prieš E. O., o E. O. neturėjo jokio pagrindo konfliktuoti su M. M., atitinkamai ir pastarajam nebuvo jokio pagrindo suduoti smūgius E. O.. Nors skunde apeliantas teigia, kad M. M. turėjo pagrindą suduoti E. O. dėl pastarojo išsakytų necenzūrinių žodžių, tačiau pastebėtina, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje M. G. paaiškino nežinantis, <...> kas ką pasakė ir kokius žodžius“, kas trenkė nematė, nes buvo nusisukęs, „gal ir M. D.“ trenkė, jam vėliau M. M. papasakojo, kas įvyko (3 t., b. l. 189–190). Atsižvelgiant į tai, kad M. M. teigė, jog nukentėjusiajam sudavė dešine ranka į dešinį skruostą, nes jo kairioji ranka yra paralyžiuota ir jis viską daro dešine ranka, o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog E. O. nustatytas dvigubas apatinio žandikaulio lūžimas kairiojo kampo projekcijoje (1 t., b. l. 139–140), teismas nuosprendyje ir šiuo aspektu M. M. parodymus pagrįstai vertino kaip nepatikimus, prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir kitaip vertinti M. M. parodymų, net ir atsižvelgiant į tai, kad M. M. paaiškino, jog yra patyręs galvos traumą, yra gydęsis (duomenys neskelbtini) nuo alkoholizmo, neturi pagrindo. Iš užduoties atlikti objektų tyrimą matyti, kad ekspertui be kita ko buvo pateiktas klausimas: „Kokie sužalojimai stebimi ant E. O. kūno, koks jų atsiradimo mechanizmas, lokalizacija, padarymo įrankis ir laikas?“ (1 t., b. l. 138) ir ekspertas į šį klausimą atsakė, kad nustatytą dvigubą apatinio žandikaulio lūžimą E. O. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus jo veidą kietu buku daiktu. Įrašai tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose neprieštarauja tam, kad nustatytą sužalojimą E. O. galėjo patirti teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2015 m. gegužės 17 d., paros antroje pusėje. Taigi neteisus apeliantas teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsakyta į klausimą, ar E. O. patirta trauma nebūdinga griuvimui. Be to, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad būtent M. G., vieną kartą kumščiu suduodamas E. O. į veido sritį, padarė pastarajam dvigubą apatinio žandikaulio lūžimą kairiojo kampo ir dešiniųjų 44–45 dantų projekcijoje, ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

6.6. Kaip minėta, skunde nuteistasis kelia klausimą, ar M. M. apskritai galėjo būti apklaustas kaip liudytojas, nes BPK 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Kartu pažymi, kad teismas liudytoją M. M. įspėjo dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, M. M. bylos nagrinėjimo teisme metu pasirašė priesaikos tekstą – taip jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save.

6.7. Atkreipiamas dėmesys, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip liudytojai gali būti apklausti ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką nereiškia, kad po tokią teisę turinčio asmens veikos teisinio įvertinimo negali vykti jo apklausa. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-180-976/2017). Nors tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinės nutartus baudžiamosiose bylose Nr. 2K-856/2006, 2K-377-511/2016), tačiau pažeidus šias nuostatas toks pažeidimas gali būti nepripažintas esminiu, jei jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-976/2017). Kaip jau minėta, M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau prokuroro 2016 m. spalio 12 d. nutarimu M. M. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę (2 t., b. l. 40–41). Dėl to sutiktina su nuteistojo skundo argumentu, kad M. M. pirmosios instancijos teisme apklausiamas kaip liudytojas neturėjo būti įspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Tačiau kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo liudytojo M. M. parodymus ir įvertino juos kartu su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, daro išvadą, kad teismo padarytas įstatymo pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio, todėl nustatytas BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo pažeidimas apklausiant M. M. nepripažįstamas esminiu.

6.8. BPK 257 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų M. D. ir A. V. parodymus kitų bylos duomenų kontekste ir padaręs išvadą, kad šie liudytojai teisiamajame posėdyje galbūt davė melagingus parodymus, nutardamas nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti bylą prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojų M. D. ir A. V. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė (t. 4, b. l. 14–15). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, teisiamajame posėdyje nepagrįstai buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir prisiekė (3 t., b. l. 177–179), naikintina Telšių apylinkės teismo (Telšių rūmų) 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalis, kuria nuosprendžiui įsiteisėjus nutarta bylą perduoti prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojo M. M. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl galbūt melagingų parodymų davimo teisiamajame posėdyje.

6.9. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl duomenų, gautų tyrimo poligrafu metu panaudojimo baudžiamajame procese ir tokių duomenų pripažinimo įrodymais, sutiktina su skundo teiginiais, kad BPK nenumatytas toks įrodinėjimo būdas kaip tyrimas poligrafu. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas prioritetinę reikšmę teikė Lietuvos Policijos kriminalinių tyrimų centro specialisto 2016 m. rugsėjo 29 d. išvadai Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad atliktus psichofiziologinį tyrimą (tyrimą poligrafu), padaryta išvada, jog MGQT testo metu tiriamasis E. O. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesą (1 t., b. l. 121–123). Kaip jau konstatuota pirmiau, teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog E. O. sutiko būti tiriamas poligrafu ir iš minėtos specialisto išvados matyti, kad pastarasis į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesą, taip pat pastebėjo, kad M. G., M. D., T. G. ir M. M. nesutiko atlikti tyrimo poligrafu, nereiškia, kad teismas šiuos duomenis laikė prioritetiniais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Akivaizdu, kad be minėtų duomenų byloje yra pakankamai neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių M. G. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi net ir tuo atveju, jeigu byloje nebūtų nukentėjusiajam atliktas tyrimas poligrafu, nebūtų pagrindo bylos įrodymus vertinti kitaip, negu juos įvertino teismas, ir priimti M. G. išteisinamąjį nuosprendį. Esant visumai nurodytų aplinkybių, tenkinti apelianto prašymą ir jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

7. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

7.1. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

7.2. Nukentėjusysis E. O. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš M. G. 311,30 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7.3. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl neteisėtų M. G. veiksmų E. O. patyrė 311,30 Eur turtinę žalą – jam reikėjo pirkti vaistus, vykti pas gydytojus, sumokėti odontologui už suteiktas paslaugas (3 t., b. l. 29–30), konstatuojama, kad teismas pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė jam iš M. G. 311,30 Eur turtinei žalai atlyginti.

7.4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012). Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma.

7.5. Nors, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, teismas savo sprendimo dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo išsamiai nemotyvavo, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, nuspręsdamas priteisti nukentėjusiajam iš kaltininko neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką ir šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą. Bylos duomenimis M. G., suduodamas smūgį nukentėjusiajam E. O. į veidą, padarė pastarajam dvigubą apatinio žandikaulio lūžimą kairiojo kampo ir dešiniųjų 44–45 dantų projekcijoje, ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, dėl to nukentėjusysis buvo gydomas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, 2015 m. gegužės 18 d. jam vietinėje nejautroje atlikta lūžgalių repozicija 44–45 dantų srityje, sąkandis atstatytas, fiksuotas antdantiniais įtvarais ir gumomis, 2015 m. gegužės 25 d. E. O. buvo operuotas, operacijos metu pašalintas dantis, lūžgaliai reponuoti, fiksuoti Kiršnerio viela, susiūta. Ligoninėje buvo gydomas iki 2015 m. gegužės 29 d. (3 t., b. l. 52–56, 58, 62–63, 67–68, 69–70, 71–74, 75–76, 77–78, 79–80, 82–89, 90). Taigi nekyla abejonių, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų M. G. veiksmų patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį, emocinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė pats E. O., jis net ir grįžęs iš ligoninės dar dvi savaites negalėjo valgyti, nukrito svoris, negalėjo kalbėti, blogai jautėsi ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, nes neteko draugų, daugelis jį pasmerkė už tai, kad jis parašė pareiškimą policijai, nes dauguma jo ir M. G. draugų buvo bendri ir jie nenorėjo duoti parodymų, kaltinančių M. G., jis visą vasarą negalėjo niekur išvykti, prarado darbo kontraktą, buvo pašliję santykiai šeimoje, nes jis labai nervinosi, nuolat vartojo vaistus. Dar ir šiandien gerai nesijaučia – kliba dantys, nejaučia vieno žandikaulio kampo, jis yra aptirpęs (3 t., b. l. 113–115). Esant išdėstytoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur (500 Lt) iki 7 240,50 Eur (25 000 Lt), tačiau įprastai priteisiama apie 2 896,20 Eur (10 000 Lt) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-21-942/2016), konstatuojama, kad spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, vadovavosi teisingumo bei protingumo principais ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas civilinio ieškinio išsprendimui aplinkybes, įskaitant ir M. G. turtinę padėtį, ir nukentėjusiojo prašomą priteisti 5 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 3 000 Eur. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis savo skunde nurodė tik tai, kad teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo civilinio ieškinio ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos pagrįstumo bei įrodytumo, tačiau teismo nustatytų ir nukentėjusiajam priteistų sumų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti neginčijo.

7.6. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos.

7.7. Kadangi Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už E. O. gydymą sumokėjo 814,78 Eur (3 t., b. l. 131–132, 133), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš M. G. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 814,78 Eur už E. O. gydymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo (Telšių rūmų) 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalį, kuria nutarta nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti bylą prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojo M. M. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl galbūt melagingų parodymų davimo teisiamajame posėdyje.