Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2., 1.2.3.2.2., 1.2.3.2.5., 1.2.3.2.7., 1.2.3.2.9., 1.2.3.2.10., 1.2.3.2.11., 1.2.4.4., 1.2.14.3.2.5. (N)

2012 m. birželio 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjos, Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nukentėjusiųjų R. V. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme keturiolikai metų;

- pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (nusikaltimas, įvykdytas V. B. atžvilgiu) laisvės atėmimu penkeriems metams;

pagal BK 137 straipsnio 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (nusikaltimas, įvykdytas R. V. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal 1961 metų BK 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. 3796 redakcija) (nusikaltimas, įvykdytas I. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (nusikaltimas, įvykdytas Ž. J. ir S. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas šešiolikai metų, pirmus aštuonerius metus bausmę atliekant kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

Iš D. A. priteista Valstybinei ligonių kasai – 1320,74 Lt gydymo išlaidų.

Iš D. A. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos – 4069 Lt proceso (ekstradicijos) išlaidų.

Iš D. A. priteista nukentėjusiajai D. Ž. – 45200 Lt, nukentėjusiajam V. B. – 40000 Lt, nukentėjusiajam R. V. – 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš D. A. priteista nukentėjusiajam R. V. – 300 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 1993 m. liepos mėnesį, Vilniuje, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti A. Č. priklausančius 10000 JAV dolerių (kas pagal tuo metu visuotinai žinomą aplinkybę, vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintą oficialų JAV dolerio ir lito santykį (toliau – JAV dolerio ir lito santykį) atitiko 40000 Lt sumą), R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 10000 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40000 Lt sumą), vaizdo kamerą „Sony“ su vaizdajuoste bendros 300 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 1200 Lt sumą), auksinį žiedą su briliantu 1000 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 4000 Lt sumą) ir pašalinti asmens, dėl kurio tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, verslo partnerį R. Ž. tam, kad tik pastarajam (asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą) liktų visas pelnas iš bendro verslo – dėl savanaudiškų paskatų, 1993 m. liepos 23 d., laikotarpiu nuo 12.00 val. iki 17.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, virvėmis surišo rankas ir kojas R. Ž. ir A. Č., taip atimdamas nukentėjusiesiems galimybę priešintis, ir panaudodamas fizinį smurtą, sudavė bejėgiškos būklės R. Ž. smūgius į nosį, antakius, lūpą, smakrą, krūtinę, petį, blauzdą, taip pat sudavė bejėgiškos būklės A. Č. smūgius į nosį bei antakius, o po to nužudė nukentėjusiuosius, juos pasmaugdamas virve, šūviais iš nenustatyto 9 mm kalibro pistoleto peršovė lavonų galvas bei užvaldė A. Č. priklausančius 10000 JAV dolerių (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40000 Lt sumą), R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 10000 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40000 Lt sumą), vaizdo kamerą „Sony“ su vaizdajuoste bendros 300 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 1200 Lt sumą), auksinį žiedą su briliantu 1000 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 4000 Lt sumą) (BK 129 str. 2 d. 2, 5, 9 p., 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Taip pat D. A., 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11 val. 40 min., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, važiuodamas automobiliu „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pasisavinti V. B. priklausantį didelės vertės turtą – laikrodį „Rolex“ 10000 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40000 Lt sumą), panaudojo šaunamąjį ginklą – įrėmė automobilio priekinėje keleivio vietoje sėdinčiam nukentėjusiajam V. B. į galvą 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą, o nukentėjusiajam iššokus iš automobilio ir bandant pabėgti, D. A. jį pasivijo, sudavė rankomis, kojomis ir automato buože smūgius į galvą bei krūtinę, po to, du kartus iššovė iš „Kalašnikov“ tipo automato į žemę, šalia gulinčio V. B. bei, nuplėšdamas nuo V. B. rankos, pagrobė šiam priklausantį laikrodį „Rolex“ 10000 JAV dolerių vertės (kas pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40000 Lt sumą) (BK 180 str. 3 d., 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija).

Taip pat D. A., 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11 val. 50 min., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, siekiant nuslėpti V. B. padarytą nusikaltimą, t. y. automobiliu „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. S., bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos ir piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., apsupdami automobilį „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo D. A., neturėdamas tikslo sunkiai sužaloti R. V., rikošetavus kulkai ir pataikius šalia įvykio vietos buvusiame autobuse „Ikarus-3376“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sėdėjusiam R. V. į krūtinę, dėl neatsargumo padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį krūtinės ląstos, dešinės pusės priekinio paviršiaus kiauriniu aklu šautiniu sužalojimu su plaučių pažeidimu (BK 137 str. l d., 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija).

Taip pat D. A., 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11 val. 50 min., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, siekiant nuslėpti V. B. atžvilgiu padarytą nusikaltimą, t. y. automobiliu „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. S., bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos ir piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., apsupdami automobilį „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo D. A., padarydamas I. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės šlaunies šautine žaizda su svetimkūniais sąvaržos srityje ir dešinėje šlaunyje (1961 m. BK 112 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. X-3496 redakcija).

Taip pat D. A., 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11 val. 50 min., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, siekiant nuslėpti V. B. atžvilgiu padarytą nusikaltimą, t. y. automobiliu „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. S., bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos ir piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., apsupdami automobilį „VAZ 2105“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo D. A., padarydamas Ž. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio peties šautinio kiaurinio sužalojimo ir aklo krūtinės ląstos kairės pusės pažeidimu, taip pat padarydamas S. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio antakio skeveldros muštine žaizda ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu (BK 140 str. l d., 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija).

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį dėl D. A. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 137 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. X-3496 redakcija), BK 140 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), šioje dalyje nuosprendį panaikinti ir pripažinti D. A. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 10 punkte, 11 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nubausti laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte ir 9 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir BK 180 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę D. A. paskirti laisvės atėmimą dvidešimčiai metų, pirmuosius dešimt metų bausmę atliekant kalėjime, o likusius dešimt metų – pataisos namuose.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis šaudė ne tiesiogiai taikydamasis į nukentėjusiuosius Ž. J., I. K. ir S. K., o ginklo vamzdį nukreipęs į viršų, iššaunant seriją šūvių per priekinio automobilio stiklo dalį, t. y. tokiais veiksmais siekdamas, kad prie automobilio pribėgę asmenys, pradėjus šaudyti, pasitrauktų nuo automobilio ir jis su D. S. netrukdomai galėtų pasišalinti iš nusikaltimo vietos. Šią išvadą teismas grindė D. A., liudytojo D. S. parodymais bei 1993-08-18 įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrėtas automobilis VAZ-2105, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, jog D. A. ir D. S. parodymai, kaip tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, turėtų būti vertinami kritiškai ir jais vadovaujamasi tiek, kiek jų parodymus atitinka ir kiti byloje surinkti duomenys. 1993-08-18 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta: „automobilio priekinis stiklas yra daugelyje vietų įskilęs, iš viso yra 5 skylės, aplink kurias stiklas yra suaižėjęs“. Šiame protokole nėra informacijos, kad šūvių padarytos skylės yra priekinio automobilio stiklo būtent viršutinėje dalyje. Prokuroras pažymi, kad 1993-08-18 įvykio vietos apžiūros metu buvo filmuojama, todėl peržiūrėjus filmuotą medžiagą (pirmosios instancijos teisme filmuota medžiaga peržiūrėta nebuvo), būtų galima padaryti pagrįstas ir objektyvias išvadas dėl šaudymo krypties, dėl stikle esančių skylių dislokacijos bei kitų klausimų.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis D. A. įvykio metu iš viso nematė nukentėjusiojo R. V. ir jo negalėjo matyti. Šią išvadą teismas grindė nukentėjusiojo R. V. parodymais ir 1993-08-18 autobuso apžiūros protokolu. Atkreipia dėmesį, jog teismas aptaręs nukentėjusiojo parodymus bei apžiūros protokolo duomenis, nenurodo jokių išvadų, kurios pagrįstų teiginį, kad D. A. nematė nukentėjusiojo. Priešingai, vertinant nuosprendyje aptartą 1993-08-18 autobuso apžiūros protokolą bei jame užfiksuotus duomenis, darytina išvada, kad autobusas šūvio metu stovėjo būtent tuo šonu į automobilį VAZ-2105 iš kurio buvo šaudoma. Būtent toje autobuso pusėje, kuri buvo arčiausiai automobilio VAZ-2105, sėdėjo nukentėjusysis R. V..

Prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai perkvalifikavo D. A. nusikalstamą veiką, kuria buvo sunkiai sutrikdyta sveikata R. V., ir pripažino kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija). Be to, visiškai nemotyvuota teismo išvada, kad R. V. į krūtinę pataikė rikošetavusi kulka. Tokios išvados nepagrindžia baudžiamojoje byloje esanti duomenų visuma. Prokuroras skunde taip pat teigia, jog perkvalifikuodamas D. A. nusikalstamą veiką, teismas nevertino dalies nurodytų tyčios vertinimui svarbių aplinkybių, o dalį duomenų vertino nepagrįstai bei prieštaringai.

Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad sunkus kūno sužalojimas nukentėjusiajam R. V. padarytas dėl nuteistojo neatsargumo. Taip pat nepagrįsta išvada, jog D. A. šaudė turėdamas tikslą pašalinti kliūtį jam išvažiuoti automobiliu iš įvykio vietos, tuo pačiu paneigiant aplinkybę, jog jis šaudė gyvybės atėmimo tikslu.

Be to, priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, būtent D. A. šaudymas per priekinį automobilio stiklą ir būtent tokiame aukštyje, kokiame maždaug buvo nukentėjusiųjų kūnai, galvos – gyvybiškai svarbūs organai, rodo D. A. veiksmuose buvus tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusiuosius. Norėdamas tik pagąsdinti nukentėjusiuosius, D. A. turėjo visas galimybes šaudyti tokia kryptimi, dėl ko negrėstų realus pavojus aplinkinių sveikatai ir gyvybei, be to, galėjo šaudyti taip, kad išvengtų sužalojimų, kuriuos patyrė nukentėjusieji.

Prokuroras mano, jog tai, kad D. A. veikė tiesiogine tyčia, pagrindžia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Nukentėjusysis V. B. parodė, kad pamatė, kai į automobilio pusę atbėga būrys kareivių, D. A. pradėjo per automobilio priekinį stiklą šaudyti iš mašinos į kareivius. R. V. parodė, kad tuo metu atsirado iš kažkur kareiviai, vienas šoko prie priekinių durelių ir kai asmuo iš automato per stiklą iššovė, karys nukrito. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis I. K. parodė, kad kai D. A. šovė į jį, jis buvo prie pat automobilio, šoko per mašinos kampą; parodė, kad jei nebūtų pašokęs, D. A. būtų pataikęs ne į koją, o į kūną. Nukentėjusysis S. K. parodė, kad kai jis su tarnybos draugais pribėgo prie automobilio, D. A. iš mašinos per langus pradėjo šaudyti į juos, nukentėjusysis buvo prie pat automobilio, kai D. A. šovė į jį. Nukentėjusysis Ž. J. parodė, kad jie pradėjo bėgti link automobilio ir kai I. K. pribėgo prie priekinio dešiniojo sparno, pasigirdo šūviai per šoninį priekinį langą, kuris buvo uždarytas ir pasipylė šukės; jis bėgo iš kitos pusės ir tas pliktelėjęs vyriškis pradėjo šaudyti per šoninį vairuotojo langelį; jis pajuto, kad jį sužeidė, tada jis pradėjo slėptis; šaudoma buvo serija, kulkos lėkė kas sprindį; jis matė, kaip šaudant buvo sukamas automatas.

Prokuroras remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 1999-06-18 ir 2004-06-18 nutarimais, kuriuose išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę. Kūno sužalojimo padarymas, esant apibrėžtai tyčiai nužudyti, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 16 straipsnio 2 dalį ir 104 ar 105 straipsnius. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių pasekmių (šovė ir nepataikė), jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Prokuroro nuomone, vertinant pasikėsinimo nužudyti du ir daugiau žmonių, kurie vykdė tarnybą bei piliečio pareigas, nusikalstamą veiką, pagrindinis klausimas yra D. A. veiksmuose apibrėžtos tyčios buvimas. Atsižvelgiant į LAT nurodytas aplinkybes, kurių pagalba vertinamas šis subjektyviosios pusės požymis, tikslinga atkreipti dėmesį ir į D. A. šaudymo intensyvumą. Automobilio priekiniame stikle nustatytos penkios skylės, tai, kad vairuoto durelių stiklas yra išdužęs, automobilyje ir įvykio vietoje rastos tūtelės, rodo, kad D. A. šaudydamas iš automobilio iššovė ne vieną, o keletą šūvių. Ši nusikalstamų veiksmų intensyvumą apibūdinanti aplinkybė, vertinant ją su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais parodo, jog D. A. šaudė pakankamai intensyviai ir tai neabejotinai pagrindžia apibrėžtos tyčios D. A. veiksmuose buvimą. Iš minėtų nukentėjusiųjų parodymų, taip pat byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad D. A. šaudymo kryptis buvo nukreipta tiesiai į žmones, artėjančius prie automobilio. Šaudymo kryptis rodo, kad D. A. šaudė ne viena kryptimi norėdamas tik pagąsdinti asmenis, tačiau jo šaudymo kryptis keitėsi taikantis į kiekvieną artėjantį prie automobilio asmenį. Prokuroras pažymi, kad kareiviai prie automobilio artėjo iš skirtingų pusių, tą patvirtina ir automobilio stiklų pažeidimai, šovinių tūtelių radimo vietos bei nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Be to, D. A. šaudydamas į žmones taikėsi į gyvybiškai svarbias kūno vietas, o šaudoma buvo iš labai artimo atstumo. D. A. į asmenis, siekiančius apginti V. B., šaudė iš labai pavojingo žmogaus sveikatai ir gyvybei ginklo – ,,Kalašnikov“ konstrukcijos automato, šaudė ne pavieniais šūviais, o trumpomis serijomis. Aptartų įrodymų visuma leidžia teigti, jog D. A. veiksmai, vertinant jų intensyvumą, kitas tyčiai pagrįsti reikšmingas aplinkybes, neabejotinai patvirtina apibrėžtos tyčios D. A. veiksmuose buvimą. Nuo D. A. veiksmų, šaudant iš labai pavojingo ginklo, nukentėjo ne vienas, o keturi asmenys. Iš sužalojimų kiekio ir pobūdžio matyti, jog D. A. šaudydamas iš automato taikėsi į gyvybiškai svarbias kūno vietas ir tik dėl atsitiktinumo ar greitos nukentėjusiųjų reakcijos, pastarieji išvengė galimų sunkesnių ar net mirtinų sužalojimų: R. V. pataikė į krūtinę ir sužalojo plaučius, I. K. išvengė šūvio į krūtinę ir jam pataikė į šlaunį tik dėl to, kad pastarasis šūvio metu pašoko į viršų, ir jei nukentėjusysis nebūtų pašokęs, šūvis galimai būtų pataikęs į kūną, krūtinę, o sužalojimas savo ruožtu būtų buvęs daug rimtesnis, S. K. pataikė į galvą ir sužalojo kairį antakį, Ž. J. pataikė į krūtinę bei sužalojo petį ir krūtinės ląstą.

Prokuroras pažymi, jog D. A. po šūvių į nukentėjusiuosius neabejotinai matė, kad pastaruosius sužalojo ir paliko juos gulėti ant žemės. Taigi, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, prokuroras daro išvadą, jog D. A., siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – dėl V. B. įvykdyto nusikaltimo, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, pasikėsino nužudyti du ir daugiau žmonių, kurie vykdė tarnybą bei piliečio pareigas.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. A. gynėja prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį panaikinti ir D. A. išteisinti, nes jis nepadarė veikų, turinčių BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 9 punkte, BK 180 straipsnio 3 dalyje, BK 137 straipsnio 1 dalyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymių.

D. A. veiką, įvykdytą prieš Ž. J. ir S. K., kvalifikuoti kaip lengvą kūno sužalojimą dėl neatsargumo ir vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, D. A. išteisinti.

D. A. veiką, įvykdytą prieš I. K., kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 115 straipsnį ir baudžiamąją bylą dėl šios nusikalstamos veikos nutraukti.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde pažymi, jog priimtas nuosprendis yra iš esmės neteisėtas ir nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė esmines įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, o tai sąlygojo teismo išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, jų prieštaravimą elementariems logikos dėsniams, teismas nuosprendį grindė iš esmės vien tik spėjimais ir prielaidomis, bet ne objektyviais bylos duomenimis ir bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijamai ir patikimai nustatytomis aplinkybėmis.

Nuteistojo gynėja mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. A., nesivadovavo LAT metodikoje ir teismų praktikoje suformuluotomis byloje esančių įrodymų vertinimo taisyklėmis, nesilaikė baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Šie esminiai baudžiamojo proceso teisės pažeidimai akivaizdžiai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Nuteistojo gynėja nurodo, jog D. A. ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu neprisipažino, kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo jis kategoriškai ir nuosekliai visą laiką neigė. D. A. ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad pažinojo R. Ž. kaip V. B. partnerį, o A. Č. yra matęs pas V. B. name prie Žaliųjų ežerų, tačiau neigė žinojęs R. Ž. gyvenamosios vietos adresą ar buvęs kada nors pas jį bute, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas. Nuteistojo gynėja pažymi, jog minėtos D. A. nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos bylos nagrinėjimo teisme metu, o ir baudžiamosios bylos medžiagoje nėra ne tik kad jokių objektyvių įrodymų, bet net ir menkiausios užuominos apie tai, kad jis būtų žinojęs R. Ž. gyvenamosios vietos adresą ar kada nors lankęsis pas jį namuose – tokių aplinkybių nenurodė nei apie šį nusikaltimą apklaustas V. B., prisistatęs vienu geriausiu nužudytojo R. Ž. draugu, nei nužudytųjų sutuoktinės, nei liudytojais šioje byloje apklausti R. Ž. kaimynai ir bendradarbiai. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad R. Ž. ir A. Č. nužudė jiems gerai pažįstami žmonės, šios aplinkybės kontekste D. A. kaltės neįrodo ir objektyviai negali įrodyti, be to, bylos medžiagoje nėra visiškai jokių duomenų apie tai, kad D. A. su nužudytais asmenimis būtų palaikęs bent kokius nors santykius, nekalbant apie bendravimą ar draugystę, o žymiai geriau pažįstamų asmenų nei D. A. nužudytieji turėjo tikrai ne vieną.

Nuteistojo D. A. gynėja pabrėžia, jog, priešingai nei nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris D. A. tiesiogiai ar bent jau netiesiogiai susietų su nužudymo vieta ir įvykdytu nusikaltimu: nė vienas iš šioje byloje liudytojais ir nukentėjusiaisiais apklaustų asmenų jo nėra matęs nusikaltimo vietoje prieš pat nusikaltimą, jo metu ar iš karto po jo; nusikaltimo vietoje nerasta jokių D. A. rankų pirštų ar kitokių pėdsakų, tai patvirtina 2008-02-20 specialisto išvada Nr. 140-(261)-IS1-1499 (2 t., 129-130 b.l.); nusikaltimo vietoje nerasta jokių D. A. biologinių pėdsakų, tai patvirtina 2010-01-28 specialisto išvada Nr. 140-(10617)-IS 1-714 (11 t., 133-134 b.l.); nei nusikaltimo vietoje, nei D. A. gyvenamojoje vietoje, nei pas D. A. nebuvo rastas nusikaltimo įrankis – šaunamasis ginklas, kuriuo buvo nužudyti R. Ž. ir A. Č..

Pirmosios instancijos teismas D. A. kaltę dėl tyčinio R. Ž. ir A. Č. nužudymo grindžia nukentėjusios ir civilinės ieškovės D. Ž., kuri parodė tik tiek, kad, kiek jai žinoma, D. A. buvo V. B. apsauginis, su jos vyru nebendravo, parodymais; nukentėjusiosios R. Č. parodymais, kuri net nežino, ar jos vyras A. Č. pažinojo D. A. ir D. S.; V. B., pripažinto nukentėjusiuoju dėl kitos veikos, parodymais, kad perskaitęs D. A. laišką, kuriam pirmosios instancijos teismas suteikė lemiamą įrodomąją reikšmę dėl D. A. kaltės įvykdžius tyčinį dviejų žmonių nužudymą, jis pats jam jokios reikšmės nesuteikė, šiame laiške įžvelgė šantažą, todėl visiems jį parodė, laikė, kad tokiu būdu D. A. ir D. S. siekė iš jo gauti pinigų; liudytojo A. P. parodymais, kad kaimynų bute buvo nužudyti du vyrai, kad apatiniuose aukštuose jis girdėjo tris šūvius; liudytojos B. P. parodymais, kad jų name buvo nužudyti du vyrai, kad nužudymo dieną pro langą matė prie laiptinės stovintį vyrą, apie kurį nieko konkretaus pasakyti negali, jo veido nematė; liudytojo D. B. parodymais, kad po D. Ž. skambučio nuėjo į jos butą ir pamatė nužudytą R. Ž. ir kitą vyrą; liudytojo R. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apie V. B. įtarimus, kad R. Ž. ir A. Č. galėjo nužudyti D. A. ir D. S., kuriuos (t. y. įtarimus) V. B. jam išsakė po savo užpuolimo 1993-08-17; liudytojos E. B. parodymais, kad D. A. saugodavo, kai būdavo vežamos didesnės pinigų sumos, kad jos vyras V. B. D. A. rašyto laiško jai nerodė, ji tik žino, kad laiškas buvo gautas; liudytojo V. B. parodymais, kad D. A. paskutinį kartą matė maždaug prieš dvidešimt metų, kad jis pats nuo 2000 m. su pertraukomis vartoja narkotikus, todėl jo atmintis labai bloga; liudytojo D. S. parodymais, kad jis asmeniškai neturėjo jokių reikalų su nužudytaisiais R. Ž. ir A. Č., kad neoficialiai dirbo V. B. vairuotoju, kad su D. A. visur V. B. lydėdavo, tame tarpe ir pervežant dideles pinigų sumas, kad po R. Ž. ir A. Č. nužudymo V. B. bijojo dėl savo gyvybės, paslėpė visas savo brangenybes, mašinas, pradėjo prasčiau rengtis; liudytojos A. A. parodymais apie jai nuosavybės teise priklausiusio 111 m³ buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo V. B. aplinkybes; J. F., kuri nebuvo apklausta kaip liudytoja nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, paaiškinimais parengtinio tardymo metu apie nužudymo dieną girdėtus tris garsus, panašius į šūvius; parengtinio tardymo metu apklausto S. F. parodymais apie V. P. pasvarstymus, kad R. Ž. galimai nužudė jo asmens sargybiniai; ikiteisminio tyrimo metu duotais D. V. parodymais apie V. B. atvykimą pas ją į Palangą 2007 m. liepos mėnesį aplinkybes, tačiau nei vieno iš šių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymuose, akivaizdu, nėra jokių duomenų apie D. A. dalyvavimą tyčia nužudant du žmones.

Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančių minėtų asmenų parodymų arba paaiškinimų bei teismo nuosprendyje išdėstyto minėtų asmenų parodymų turinio, visi jie iš esmės patvirtino tik patį R. Ž. ir A. Č. nužudymo faktą, kuris, atsižvelgiant į kitus byloje esančius duomenis, ir taip nekelia jokių abejonių. Be to, D. A. kaltės dėl jam inkriminuoto nužudymo padarymo neįrodo nei ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo S. F. parodymai apie trečiojo asmens (V. P.) pasvarstymus ir spėliones dėl to, kas galėjo įvykdyti šį nusikaltimą, nei liudytojo R. S. parodymai apie trečiojo asmens (V. B.) pasvarstymus ir spėliones dėl šio nusikaltimo vykdytojų. Tokie parodymai neturi jokios įrodomosios vertės, nes tai nėra duomenys apie kokias nors su nusikaltimo įvykiu susijusias faktines aplinkybes, bet – apie trečiųjų asmenų subjektyvią nuomonę, kuri netgi nėra grindžiama kokiais nors duomenimis. Nuteistojo gynėjos nuomone, liudytojo S. F., kuris buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu, parodymais apkaltinamasis nuosprendis iš viso negali būti grindžiamas, nes šio asmens apklausoje nedalyvavo nei pats nuteistasis, nei jo gynėjai.

Pirmosios instancijos teismas D. A. kaltę dėl tyčinio dviejų žmonių nužudymo padarymo grindžia ir prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungtos baudžiamosios bylos, 1992 metais iškeltos D. A. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį, duomenimis. Tačiau pastarosios bylos medžiagoje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad D. A. įvykdė jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas D. A. kaltę dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo grindžia ir tokiais bylos duomenimis, kurie D. A. ne kaltina, bet, priešingai, jį teisina. 2008-02-20 specialisto išvadoje Nr. 140-(261 )-IS 1-1499 yra konstatuota, jog trys rankų pirštų pėdsakai, paimti 1993-07-23 įvykio vietos apžiūros metu yra palikti ne D. A., o kito ar kitų asmenų rankų pirštais (2 t., 129-130 b.l.). 2010-01-28 specialisto išvadoje Nr. 140-( 10617)-IS 1-714 yra konstatuota, jog ant laido, virvių, užvalkalo, pledo, paimtų 1993-07-23 įvykio vietos apžiūros metu, rastas kraujas nepriklauso D. A. (11 t., 133-134 b.l.). Paminėti objektyvūs bylos duomenys patikimai paneigia bet kokias D. A. sąsajas su nusikaltimo vieta, patvirtina jo parodymus, kad jis niekada nėra lankęsis R. Ž. gyvenamojoje vietoje bei sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog D. A. neįvykdė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Nuteistojo gynėja pažymi, jog teismas šių bylos duomenų, objektyviai neleidžiančių D. A. susieti su įvykdyto nusikaltimo vieta, ne tik kad objektyviai neįvertino, bet ir nuosprendyje pateikė prieštaringą šių svarbių D. A. nekaltumą patvirtinančių įrodymų vertinimą: teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje šiuos duomenis, vertindamas kaip D. A. kaltę patvirtinančius bylos duomenis, toliau daro išvadą, kad šie duomenys kategoriškai nepaneigia, kad D. A. nedalyvavo R. Ž. ir A. Č. nužudyme, t. y. kad šie bylos duomenys nei paneigia, nei patvirtina D. A. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Be to, skundžiamame nuosprendyje išdėstyta tokia teismo pozicija dėl šių bylos duomenų įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl D. A. kaltės leidžia pagrįstai teigti, jog teismas iš esmės pažeidė ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, užtikrinantį kiekvieno kaltinamojo teisę iki tam tikro įstatyme nustatyto momento būti laikomam nekaltu – bylos duomenys turi ne „kategoriškai nepaneigti“ asmens nedalyvavimo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, bet patikimai ir kategoriškai patvirtinti, kad kaltinamasis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Antraip asmens kaltė yra preziumuojama, be to, jam netiesiogiai priskiriant ir pareigą pateikti tokius duomenis, kurie kategoriškai paneigtų jo dalyvavimą inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, nes ta aplinkybė, kad teisėsaugos institucijos nesurinko jokių jo kaltės įrodymų, „kategoriškai nepaneigia“, kad toks asmuo nedalyvavo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Nurodytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą pareigą visas bylos aplinkybes išnagrinėti išsamiai ir nešališkai, bet kokiomis priemonėmis nesiekiant, kad baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo būtų pripažintas kaltu ir nuteistas.

Nuteistojo gynėjos nuomone, iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad kaip D. A. kaltės įrodymu teismas rėmėsi D. A. laišku, rašytu V. B. 1993 metais. Gynėja pažymi, jog D. A. laišką, apie kurį jis pats parodė pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis metu, taigi laiško surašymo fakto neslėpė, teismas be jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo pripažino tiesioginiu jo kaltės įrodymu, o tokias teismo išvadas, akivaizdu, lėmė tai, kad šį laišką teismas vertino atskirai nuo visų kitų bylos duomenų, be to, šį laišką vertindamas kaip D. A. prisipažinimą dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, suteikė jam didesnę įrodomąją galią.

Nuteistojo gynėja mano, kad pirmiausia būtina pažymėti, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų laiško turinyje išdėstytas aplinkybes, susijusias su R. Ž. ir A. Č. nužudymu. Be to, laiške nenurodytos jokios nužudymo aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad laiško autoriui yra žinoma kas nors daugiau nei tik pats nužudymo faktas. Tad net jei ir sutikti su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl šio laiško vertinimo kaip asmens prisipažinimo dėl įvykdyto nusikaltimo, toks prisipažinimas nėra ir negali būti laikomas pakankamu kaltės įrodymu, nes byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų D. A. dalyvavimą tyčia nužudant R. Ž. ir A. Č..

Antra, bylos nagrinėjimo teisme metu liko nepaneigti nei paties D. A., nei nukentėjusiojo statusą šioje byloje turinčio V. B. parodymai apie tai, kad šis laiškas toks, koks jis buvo parašytas, tebuvo šantažo priemonė pinigams iš V. B. išgauti. D. A. parodė, kad šį raštelį jis rašė V. B., norėdamas iš jo atsiimti savo pinigus už butą; kad toks laiškas V. B. buvo parašytas todėl, kad jis išsigąstų ir atiduotų jam, t. y. D. A. teisėtai priklausančius pinigus už butą. Tuo tarpu V. B., 2010-11-18 teismo posėdžio metu, parodė, kad jis šio raštelio nesureikšmino, nežiūrėjo į jį rimtai ir traktavo jį kaip šantažą; kad D. A., jo manymu, šį laišką surašė, nes norėjo iš jo pinigų; kad nesidomėjo tolimesniu jo likimu; kad šiame laiške viskas yra išgalvota. Tokius V. B. parodymus 2011-11-25 teismo posėdyje patvirtino ir liudytojas R. S., kuris parodė, kad šį raštelį V. B. traktavo kaip priemonę gauti iš jo pinigų.

Nuteistojo gynėja nurodo, kad minėtos svarbios aplinkybės, leidžiančios objektyviai spręsti apie tokio laiško surašymo tikslus ir motyvus, pirmosios instancijos teismo liko neištirtos ir neįvertintos. Teismas skundžiamame nuosprendyje padarė kategorišką išvadą, kad V. B. nebuvo skolingas nei D. A., nei jo motinai A. A., tačiau tokią išvadą grindė išimtinai paties V. B. parodymais, kuriuos laikė nuosekliais ir patikimais, nors skolos už butą neigimas yra naudingas pačiam V. B., todėl jis yra neabejotinai suinteresuotas būtent tokiu buto pardavimo aplinkybių traktavimu, o ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis davė prieštaringus parodymus apie minėto buto pardavimo aplinkybes ir atsiskaitymo už jį tvarką: 2011-02-04 teismo posėdyje pripažino, kad apie buto pardavimą pirmiausiai pradėjo kalbėti su D. A., kad butų kainų skirtumą turėjo sumokėti D. A., kai tuo tarpu 2010-11-18 teismo posėdyje teigė, kad visi butai buvo lygiaverčiai ir jokio kainų skirtumo nebuvo. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti V. B. parodymų patikimumu.

Be to, teismas visiškai nevertino kaip liudytoju apklausto D. S. parodymų, objektyviai patvirtinančių ir D. A., ir A. A. parodymus, jog V. B. liko neatsiskaitęs su D. A. dėl buto, be to, objektyviai patvirtinančių D. A. parodymus, kad 1993-08-17 konfliktas, kuris minimas ir D. A. laiške V. B., kilo būtent dėl šios priežasties – V. B. vengimo iki galo atsiskaityti už prestižinėje Vilniaus vietoje įsigytą keturių kambarių butą.

Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį, jog teismas liudytojos A. A. parodymus apie buto pardavimo aplinkybes atmetė remdamasis vien tik ta aplinkybe, kad pagal 1992-10-06 A. A. prašymą Vilniaus m. 5 policijos komisariatui paleisti D. A. už užstatą, jis iš suėmimo 1992-10-20 buvo paleistas. Teismo nuomone, ši aplinkybė pilnai paneigia liudytojos A. A. parodymus, kad ji buvo susijaudinusi dėl sūnaus suėmimo, nieko nesuprato, kas vyksta ir kt. Tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė nei minėto prašymo Vilniaus m. 5 policijos komisariatui surašymo aplinkybių, nei D. A. paskirto suėmimo pakeitimo į užstatą aplinkybių, todėl neturėjo jokio pagrindo išvadai, kad A. A. neva žinojusi, kokių reikia imtis priemonių, kad jos sūnui paskirta viena kardomoji priemonė būtų pakeista į kitą ir kad tai gana kompetentingai padarė, tokiomis išvadomis negalėjo grįsti ir skundžiamo nuosprendžio.

Trečia, bylos nagrinėjimo teisme metu liko visiškai neįvertintos laiško surašymo aplinkybės, kad šis laiškas buvo surašytas jauno žmogaus (tuo metu D. A. buvo 25 m.), objektyviai žiūrint, patekusio į labai sudėtingą gyvenimo situaciją: dėl savo paties padarytų neteisingų pasirinkimų ir klaidų, atsidūrusio svetimoje šalyje be pinigų, be artimųjų ir be gyvenamosios vietos. Todėl D. A., atsidūręs tokioje sudėtingoje situacijoje, ėmėsi kraštutinių veiksmų, kad išsireikalauti iš V. B. tai, ką jis manė turįs teisę reikalauti. Tai, kad D. A., rašydamas laišką V. B., buvo beviltiškoje būklėje nepaneigia ir objektyviai negali paneigti nei 2010-04-20 specialisto išvada Nr. 11-951(10), nes specialistė negalėjo atsakyti į klausimą dėl D. A. būklės šio laiško surašymo metu (12 t., b.l. 42-43), nei 2010-04-27 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nes specialistė, išnagrinėjusi pateikto laiško turinį, negalėjo vienareikšmiškai ir kategoriškai spręsti apie jo autoriaus psichologinę būklę rašant šį laišką (12 t., 51-52 b.l.).

Ketvirta, teismo išvados dėl D. A. laiške V. B. išdėstytų faktų objektyvumo, nuoseklumo ir realumo yra grindžiamos iš esmės prieštaringais ir neatitinkančiais tikrovės teiginiais, kurių nepatvirtina jokie bylos duomenys, t. y. skundžiamame nuosprendyje teismas daro išvadą, jog neįtikėtina, kad D. A., žinodamas, jog dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo vyksta ikiteisminis tyrimas, paskelbta jo paieška, suprasdamas, jog tokiu laišku jis duoda parodymus prieš save, laišką perduotų V. B., kuris galėtų šį laišką perduoti teisminėms institucijoms. Tačiau, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, 1993 metais D. A. nebuvo paskelbta paieška dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad šio laiško surašymo momentu D. A. būtų žinojęs, jog yra paskelbta jo paieška. D. A. laišku siekė pagąsdinti V. B., kad šis jam grąžintų pinigus, o šiam tikslui pasiekti minėtame laiške išdėstė grasinimą visuomenės informavimo priemonėse paskelbti atitinkamą V. B. kompromituojančią informaciją.

Nuteistojo gynėja nesutinka su teismo išvada, kad visi minėtame laiške išdėstyti faktai yra objektyvūs ir realūs, kad V. B. supirko visą ginkluotę tam, kad D. A. „galėtų užsiiminėti juodais darbais jo naudai“, nes bylos medžiagoje nėra visiškai jokių duomenų apie tai, kad nors vieną V. B. nupirktą ginkluotės vienetą D. A. būtų panaudojęs kokiems nors nusikaltimams vykdyti. Byloje nėra jokių duomenų ir apie pareigūnų papirkimą. Be to, laiško turinys neatitinka tikrovės, nes byloje nėra jokių duomenų apie asmens, pravarde ,,barzda“, egzistavimą. Be to, nenustatyta, kad pokalbio tarp V. B. ir D. A. metu, V. B. liepė nužudyti asmenį pravarde ,,barzda“. Nuteistojo gynėjos teigimu, konfliktas kilo dėl V. B. vengimo atsiskaityti už butą.

Be to, pirmosios instancijos teismas netiesioginiu D. A. kaltės įrodymu laikė ir specialisto išvadas dėl V. B., D. S. ir paties D. A. psichofiziologinių tyrimų rezultatų. Teismas ne tik šių tyrimų rezultatus nepagrįstai pripažino įrodymais, bet ir, neįvertinęs šių rezultatų gavimo tvarkos ir jų patikimumo, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog pagrindinėse detalėse šių asmenų psichofiziologinio tyrimo duomenys atitinka vienas kitą bei šios baudžiamosios bylos aplinkybes. Nuteistojo gynėja pažymi, jog tyrimų poligrafu rezultatai dėl V. B., D. S. ir D. A., negali būti pripažįstami įrodymais, nes jie neatitinka leistinumo reikalavimų – joks teisės aktas nesudaro teisinių prielaidų naudoti tyrimą poligrafu tiriant kitokio pobūdžio nusikaltimus nei tuos, kuriuos padaro valstybės tarnautojas.

Nuteistojo gynėja pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ne tik kad neįvertino tyrimo poligrafu panaudojimo D. A., kaip ir kitiems aukščiau nurodytiems asmenims, teisėtumo, bet ir visiškai nevertino specialisto panaudotos metodikos, specialisto pastabų, nurodytų 2008-04-14 išvadoje, kad V. B. buvo užduoti tiesioginio tipo klausimai, todėl reakcijas į jas reikia vertinti atsargiai (9 t., 102 b.l.), ir 2008-03-06 išvadoje, kad D. S. bandė daryti įtaką kvėpavimui, todėl tai apsunkino reakcijų išaiškinimą (9 t., 218 b.l.), reikšmės, vertinant tyrimo poligrafu gautų rezultatų patikimumą. Tiesioginio tipo klausimai buvo užduoti visiems trims poligrafu tirtiems asmenims. Teismas, nuosprendį grįsdamas tokiomis aukščiau nurodytų asmenų reakcijomis, kurios tam tikrose detalėse sutampa, visiškai neatsižvelgė į tai ir neįvertino, kad kitose detalėse reakcijos visiškai nesutampa (pvz. V. B. reakcija į tai, kad nužudymą užsakęs asmuo pagal profesiją yra advokatas, ir D. S. reakcija į tai, kad nužudymą užsakęs asmuo pagal profesiją yra vairuotojas), be to, jos prieštarauja faktinėms šios bylos aplinkybėms (pvz., D. S. reakcija į tai, kad R. Ž. ir A. Č. buvo pasmaugti pagalve).

Be to, teismas, D. A. tyrimo poligrafu rezultatus pripažindamas netiesioginiu jo kaltės įrodymu, neįvertino, kad, kaip yra nurodyta 2010-05-13 specialisto išvadoje apie psichofiziologinio tyrimo rezultatus (12 t., 94-96 b.l.), jam buvo atliktas aplinkybių žinojimo testas, o iš šio testo turinio ir rezultatų matyti, kad iš septynių D. A. užduotų klausimų, jo reakcijos fiksuotos į šešis iš jų. Iš šešių reakcijų, dvi yra dėl bylos aplinkybių, kurios buvo nurodytos 2009-10-15 pranešime apie įtarimą, taigi žinomos D. A. iki šio testo atlikimo (kad R. Ž. rankos buvo surištos virve; kad A. Č. buvo pasmaugtas prieš jį nušaunant). Kitos trys fiksuotos D. A. reakcijos yra dėl aplinkybių, kurios visiškai neatitinka bylos aplinkybių (užfiksuotos reakcijos į 3, 4, 6 klausimus), viena reakcija užfiksuota į aplinkybę, kuri absoliučiai atitinka tikrovę, o būtent, kad jis nė vieno šūvio nepaleido į Ž. ir Č..

Nuteistojo gynėja teigia, kad tokios D. A. psichofizinės reakcijos, net jeigu tyrimą poligrafu ir pripažinti įrodymu baudžiamojoje byloje, akivaizdžiai rodo, kad D. A. nėra susijęs su jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu.

Nuteistojo D. A. gynėja taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad D. A. neturėjo tikslo tyčia atimti gyvybės V. B., R. V., I. K., S. K. ir Ž. J. ir 1993-08-17 nesikėsino jų nužudyti. Tačiau teismas neteisingai, nesant byloje jokių objektyvių duomenų, D. A. pripažino kaltu dėl V. B. plėšimo, neteisingai kvalifikavo jo veiksmus dėl kitų nukentėjusiųjų, be to, D. A. taikė baudžiamąją atsakomybę už tokias nusikalstamas veikas, dėl kurių jį buvo atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikai arba dėl kurių jis nebuvo prašomas išduoti.

D. A. pareikštas kaltinimas, kad panaudodamas šaunamąjį ginklą dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino nužudyti V. B., grindžiamas iš esmės vien tik paties nukentėjusiojo V. B. įsitikinimu, kad jį norėjo nužudyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. buvo apklaustas du kartus ikiteisminio tyrimo metu (1993-08-17 ir 2008-02-12), be to, du kartus jis buvo apklaustas ir teisme, nagrinėjant D. S. pareikštą kaltinimą dėl to paties nusikaltimo padarymo (2008-06-17 Vilniaus m. 3 apylinkės teisme ir 2008-09-15 Vilniaus apygardos teisme). Penktą kartą V. B. buvo apklaustas 2010-11-18 teisiamajame posėdyje Vilniaus apygardos teisme. V. B. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes nuo pat pradžių yra nenuoseklūs ir nelogiški, be to, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai ir pagrįstai V. B. parodymus dėl pasikėsinimo jį nužudyti vertino kaip jo daromą prielaidą, kurios nepatvirtino kiti šios baudžiamosios bylos duomenys. Be to, padarė teisingą išvadą apie D. A. ir V. B. santykių priešiškumą, todėl teisingai ir pagrįstai V. B. parodymus iš dalies vertino kritiškai ir jais tikėjo tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti ir ištirti įrodymai.

Nuteistojo gynėja pastebi, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir nurodė, kad, įvertinus V. B. ir D. A. santykių priešiškumą, nukentėjusiojo V. B. parodymais tiki tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, tačiau nepaisant to besąlygiškai priėmė ir tikėjo V. B. parodymais apie tai, kad D. A. 1993-08-17 įvykio metu nuo V. B. rankos nuplėšė 40000 Lt vertės „Rolex“ laikrodį, nors byloje nėra visiškai jokių duomenų ne tik apie tokius D. A. veiksmus, bet ir apie tai, kad V. B. įvykio dieną tokį laikrodį turėjo.

Nuteistojo gynėja teigia, kad analizuojant V. B. parodymus tiek dėl pasikėsinimo jį nužudyti, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir juos atmetė, tiek dėl jam priklausiusio laikrodžio „Rolex“ pagrobimo, kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė ir jais grindė nuosprendžio dalį dėl D. A. kaltės įvykdžius V. B. turto plėšimą, svarbu pažymėti, kad, pirmiausia, V. B., parodydamas apie šio nusikaltimo tikslą, teigė, kad, jo manymu, nusikaltimo tikslas buvo prievartauti iš jo pinigus. Vėlesnių apklausų metu kaip galimą šio nusikaltimo tikslą jis nurodė ir jo brangaus laikrodžio pagrobimą. Dar vėliau apklausiamas Vilniaus m. 3 apylinkės teisme, jis parodė, kad nežino, koks buvo D. A. ir D. S. tikslas, nes jokių turtinių reikalavimų jam nebuvo iškelta (7 t., 29 b.l.). Kad jam nebuvo grasinama ir keliama kokių nors turtinių reikalavimų, V. B. ne kartą nurodė viso proceso metu.

Gynėja atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiojo V. B. nenuoseklūs parodymai apie šio įvykio aplinkybes ne tik kad neatskleidžia šio įvykio tikslų ir motyvų, bet ir paneigia jo paties nelogiškus samprotavimus apie galimus šio įvykio motyvus ir tikslus, nes: jis pats pripažįsta, kad jam nebuvo keliami jokie turtiniai reikalavimai, o įvykis vyko dienos metu, ne kokioje nors nuošalioje vietoje, bet – gatvėje, kurioje vyko intensyvus eismas, šalia gyveno žmonės, kitoje gatvės pusėje dirbo viešojo maitinimo įstaiga. Be to, jį visur su ginklu lydėjo D. A. ir jei pastarasis būtų turėjęs tyčią jį nužudyti dėl jo turimo brangaus laikrodžio ir/ar pinigų arba būtų turėjęs tyčią užvaldyti šį jo turtą, galėjo tai padaryti kitu paros metu, kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, nepritraukiant tiek dėmesio, ir tuo metu, kai V. B. turėtų su savimi savo gyvenamojoje ar darbo vietoje bent kokias nors pinigų sumas. 2010-11-18 teismo posėdžio metu V. B. patvirtino, kad D. A. žinojo, kur jis gyvena, atvažiuodavo jo (V. B.) pasiimti iš jo gyvenamosios vietos ir jį parveždavo namo; kad D. A. kartą teko saugoti seifą, kuriame buvo labai didelė pinigų suma; liudytoju teisme apklaustas D. S. parodė, kad su D. A. jam tekdavo nuolat visur lydėti V. B. ir kartu su juo arba vieniems pervežti labai dideles grynųjų pinigų sumas, kad įvykio dieną V. B. ant rankos neturėjo laikrodžio, nes visas brangenybes jis tuo metu laikė pas D. A. tėvą. Kad D. A. saugodavo ir perveždavo dideles pinigų sumas patvirtino ir šio proceso metu liudytoja apklausta E. B., kuri, beje, negalėjo parodyti, kad įvykio dieną V. B. buvo ant rankos užsisegęs laikrodį „Rolex“, nors tą dieną ji matė jį ofise prieš pat įvykį; tuo tarpu liudytoju apklaustas R. S. patvirtino, kad D. A. kartu su D. S. netgi saugojo V. B. namą. Visas šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu nurodė ir pats D. A.. Taigi, realių progų ir galimybių pasikėsinti į V. B. gyvybę ar net jį nužudyti ir užvaldyti jam priklausiusius pinigus ar kitą brangų turtą, o taip pat ir jį apiplėšti, jeigu tokie motyvai ir tikslai būtų buvę, D. A. turėjo pakankamai.

Nuteistojo gynėjos nuomone, visos šios aplinkybės įtikinamai rodo, jog 1993-08-17, kaip parodė D. A., tarp jo ir V. B. spontaniškai kilo konfliktas dėl V. B. perleisto itin vertingo turto, už kurį V. B. su D. A. tinkamai neatsiskaitė. Šias D. A. nurodytas aplinkybes patvirtino ir apklaustas kaip liudytojas D. S., kuris buvo įvykio vietoje ir girdėjo tarp D. A. ir V. B. vykusio ginčo turinį. Apie tokį ginčą D. S. nuosekliai parodė nuo pat pirmosios apklausos apklausiant jį kaip įtariamąjį, momento. Tarp V. B. ir D. A. kilusio konflikto motyvus netiesiogiai patvirtino ir kaip liudytoja apklausta A. A., kuri paaiškino buto perleidimo V. B. aplinkybes bei tarp D. A. ir V. B. buvusį susitarimą, kad už perleidžiamą prestižinėje vietoje esantį butą bus nupirkti butai D. A., pastarojo seseriai ir motinai. V. B. 2011-02-04 teismo posėdyje pripažino, jog tarp jo ir D. A. buvo susitarimas sumokėti pastarajam skirtumą tarp buto vertės ir D. A. šeimos narių nuosavybėn įgytų dviejų butų kainos. Toks tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo V. B. susitarimas yra ir įtikinamas, ir logiškai paaiškinamas – šeima pardavinėjo prestižinėje vietoje esantį geros būklės butą, kad visi suaugę šeimos nariai įgytų po savo atskirą gyvenamąją vietą.

Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį, kad, nors pirmosios instancijos teismas minėtus 1993-08-17 konflikto motyvus ir atmetė, byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų D. A. nurodytus tarp jo ir V. B. kilusio konflikto motyvus. Mano, kad D. A. nurodyti faktai logiškai paaiškina 1993-08-17 įvykio aplinkybes ir patikimai paneigia faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančius V. B. teiginius ir apie pasikėsinimą jį nužudyti, ir apie tikslą jį apiplėšti bei jo apiplėšimą.

Antra, akivaizdaus nuoseklumo ir logikos stokoja ir nukentėjusiojo V. B. parodymai apie faktines paties įvykio aplinkybes, t. y. apie D. A. tariamai į jį paleistus automato šūvius. Pirminės apklausos, vykusios 1993-08-17, metu, V. B. teigė, jog D. A. į jį du šūvius paleido tada, kai jis buvo palindęs po mašina, tačiau nepataikė. 2008-02-12 apklausos metu V. B. parodė, kad D. A. šovė į jį tuo metu, kai jis slėpėsi už automobilio, o nepataikė todėl, kad jis sukosi nuo jo. 2008-06-17, V. B. apklausiant Vilniaus m. 3 apylinkės teisme, pastarasis parodė, kad nežino, ar D. A. šovė į jo pusę, to negali pasakyti, nes nematė. Apklausiant 2008-09-15 Vilniaus apygardos teisme parodė, kad nežino, kur buvo nukreiptas automatas. 2010-11-18 teismo posėdžio metu V. B. parodė, kad kai jis gulėjo ant žemės gal ir buvo šauta pro šoną; kad kai jis iš buožės gavo į galvą, prarado sąmonę, todėl nematė, kaip buvo šaudoma. V. B., aiškindamas įvairiais laikotarpiais duotų savo parodymų esminius neatitikimus, bylos nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, jog nuo įvykio praėjo daug laiko, todėl reikia vadovautis jo pirminiais parodymais, duotais įvykio dieną, tačiau dar 2008-09-15 teismo posėdyje jis paaiškino, kad duodamas pirminius parodymus buvo šoko būsenoje, todėl įvykio dieną nurodydamas aplinkybes galėjo padaryti klaidų (8 t., 100 b.l.).

Nuteistojo gynėjos teigimu V. B. pirminių parodymų teisingumu pagrįstai leidžia abejoti ne tik ta aplinkybė, kad įvykio dieną jis buvo šoko būsenoje, bet ir tai, kad nė vienas šį įvykį betarpiškai stebėjusių asmenų nepatvirtino V. B. nurodytos aplinkybės, kad D. A. nors kartą būtu į jį šovęs. Kitą dieną po įvykio, t. y. 1993-08-18, apklaustas kaip liudytojas nukentėjusysis R. V. parodė, kad D. A. šovė į šoną, o ne į V. B. ar kurį nors kitą žmogų; kad po to, kai V. B. buvo suduoti smūgiai automato buože, buvo šaudoma į orą (60-61 b.l.). V. B. pirminius parodymus apie tai, kad po to, kai jam neva buvo suduota automato buože, į jį buvo šaudoma, paneigė ir kitą dieną po įvykio, t. y. 1993-08-18 apklaustas kaip liudytojas S. K., kuris stebėjo įvykį nuo to momento, kai V. B. neva buvo mušamas rankomis ir kojomis, po ko jam neva buvo suduotas smūgis automato buože. Kitą dieną po įvykio, buvo apklausti ir kiti du liudytojai – S. T. ir A. J., kurie stebėjo įvykį beveik nuo pat pradžios, kurie taip pat parodė, kad šaudoma buvo ne į V. B. ar kitus žmones, bet į orą, po kojomis ir į šonus. Taigi, byloje ne tik kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų V. B. pirminės apklausos metu jo nurodytas aplinkybes apie neva į jį paleistus automato šūvius, bet byloje esantys objektyvūs duomenys šią jo nurodytą aplinkybę patikimai ir vienareikšmiškai paneigia.

Trečia, kad D. A. neturėjo tyčios nužudyti V. B. jau yra nustatyta tas pačias aplinkybes nagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo, kuris tai konstatavo 2008-12-30 nuosprendyje. Teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes bei ištyręs tuos pačius į bylą surinktus duomenis, minėtame nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs ir galiojantis, padarė išvadą, jog „objektyvieji D. A. veiksmai taip pat neduoda pagrindo teigti, kad tarp D. A. ir D. S. buvo žodinis susitarimas nužudyti V. B.. Turint tikslą nužudyti V. B., visos galimybės buvo, tačiau D. A. šaudė į viršų, V. B. prie kojų <...> nors turėdamas tikslą nužudyti turėjo visas galimybes tai padaryti, tačiau tikslas buvo kitoks, kurio teisiamajame posėdyje nustatyti nepavyko“. Lietuvos apeliacinis teismas, kuris paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2008-12-30 nuosprendį, konstatavo, jog „atsižvelgiant į tai, kad D. A. turėjo automatinį galingą ginklą, o atstumas tarp D. A. ir V. B. buvo mažas, negalima sutikti su tokiu įvykių traktavimu, kad nukentėjusysis išsisuko nuo šūvių. Jei būtų tyčia nužudyti nukentėjusįjį, ji galėjo būti realizuota. Kad tokios tyčios nebuvo, matyti iš kitų aplinkybių“.

Nuteistojo gynėja mano, jog atsižvelgiant į tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų patikimai spręsti apie apibrėžtą D. A. tyčią nužudyti V. B. ar apie kokius nors jo nusikalstamus motyvus ir tikslus dėl V. B., nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad D. A. būtų į V. B. paleidęs bent vieną šūvį, taip pat atsižvelgiant į įsiteisėjusius teismų, nagrinėjusių tas pačias faktines aplinkybes ir tyrusių bei vertinusių tuos pačius byloje esančius įrodymus, procesinius sprendimus, kuriuose jau yra konstatuotas D. A. tyčios nužudyti V. B. nebuvimas, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog D. A. neturėjo tyčios atimti V. B. gyvybę.

Nuteistojo gynėjos nuomone, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų V. B. nurodytas aplinkybes apie tariamą jo apiplėšimą, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą dėl V. B. priklausiusio laikrodžio pagrobimo – tokios teismo išvados grindžiamos vien tik paties V. B. parodymais, kurių nepatvirtino nei 1993-08- 17 įvykyje tiesiogiai dalyvavę D. A. ir D. S., nei jį betarpiškai stebėję R. V., I. K., S. K., Z. J. bei kiti šioje byloje liudytojais apklausti asmenys. Todėl byloje nesant visiškai jokių objektyvių duomenų, kad įvykio dieną, t. y. 1993-08-17 V. B. būtų segėjęs laikrodį „Rolex“, pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti D. A. kaltu dėl V. B. plėšimo ir nuteisti jį pagal BK 180 straipsnio 3 dalį penkerių metų laivės atėmimo bausme.

Nuteistojo gynėja pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. A. kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ne tik iš esmės pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuojančias teisės normas, kas šiuo atveju sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį, bet ir – baudžiamojo proceso teisės normas, reglamentuojančias užsienio valstybės išduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas. Nuteistojo gynėja nurodo, kad BPK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, draudžianti užsienio valstybės išduotą ar perduotą asmenį Lietuvos Respublikoje sulaikyti, traukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią jis nebuvo išduotas ar perduotas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ukrainos Respublikos Generalinė prokuratūra Lietuvos Respublikai atsisakė išduoti D. A. dėl BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (10 t., 165-166 b.l.), todėl pagal šią nusikalstamą veiką D. A. negalėjo būti nuteistas. Dėl šio esminio baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Nuteistojo gynėja taip pat pažymi, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog D. A. neturėjo nei tyčios nužudyti R. V., nei tyčios padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, teismas teisingai ir pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog 1993-08-17 įvykio metu D. A. R. V. iš viso nematė ir negalėjo jo matyti. Šias teismo išvadas objektyviai patvirtina bylos medžiagoje esantys duomenys: 1993-08-17 įvykio metu nukentėjusysis R. V. sėdėjo autobuse ir stebėjo gatvėje vykusius įvykius, o su kaltinamuoju neturėjo visiškai jokio tiesioginio kontakto. Kadangi tarp R. V., kuris fiziškai net nebuvo pačioje įvykio vietoje, ir D. A. nebuvo jokio tiesioginio kontakto, nes R. V. nagrinėjamo įvykio metu sėdėjo autobuse, iš kurio šį įvykį jis ir stebėjo, iki įvykio jų nesiejo jokie tarpusavio santykiai ir jie netgi nebuvo pažįstami, tai D. A. objektyviai negalėjo ir turėti ir neturėjo jokio motyvo ir tikslo nužudyti nukentėjusįjį R. V..

Nuteistojo gynėja mano, kad tokias teismo išvadas objektyviai patvirtina ir bylos medžiagoje esantys duomenys apie tai, kad R. V. buvo padarytas tik vienas kūno sužalojimas automatinio ginklo kulka, kuri, būtina pastebėti, jį sužalojo perėjusi metalinį autobuso korpusą, t. y. tą autobuso dalį, per kurią D. A. negalėjo matyti nei vieno autobuse sėdinčio ar stovinčio žmogaus, tame tarpe – ir R. V.. Be to, tokias teismo išvadas objektyviai patvirtina ir tai, kad bylos medžiagoje nėra visiškai jokių duomenų apie tai, kad įvykio dieną, t. y. 1993-08-17, D. A. būtų šaudęs į autobusą ar į kuriuos nors jame sėdėjusius žmones: apie tokias aplinkybes neparodė nei vienas nukentėjusysis ir nei vienas liudytojas, apie jas neparodė ir pats D. A.. Iš 1993-08-18 įvykio vietos apžiūros, kurios metu buvo apžiūrėtas autobusas, protokolo (4 t., 54-55 b.l.) akivaizdžiai matyti, kad autobuso sienoje yra tik vienas kiauryminis sužalojimas, kuris lauko sienoje matosi tik žiūrint 30° kampu iš kairės, tai rodo, kad autobusas įvykio dieną nebuvo tyčia apšaudytas, bet jį kliudė tik viena ar kelios atsitiktinės kulkos.

Be to, minėtas teismo išvadas patvirtina ir objektyvūs duomenys apie pačią įvykio situaciją – kadangi pats nukentėjusysis R. V. matė, kaip buvo šaudoma per priekinį automobilio stiklą, ir tik po to jis pajuto, kad jam į krūtinę įėjo kulka ir jis nukrito, akivaizdu, kad jį galėjo sužeisti tik kulka, išėjusi per priekinį automobilio stiklą, o tai reiškia, kad D. A. tuo metu, kai buvo sužalotas R. V. buvo automobilyje. Kadangi lengvasis automobilis yra daug žemesniame lygyje nei autobusas, todėl automobilyje sėdėjęs D. A. objektyviai negalėjo matyti autobuse sėdinčio R. V. ir į jį šauti, juolab, kad tuo metu automobilį puolė kareiviai ir jis stebėjo puolančiuosius. Be to, autobuso kiauryminis sužalojimas, o tuo pačiu ir R. V. šautinis kūno sužalojimas, buvo padarytas kulkai pereinant autobuso korpusą, per kurį šovusysis nematė ir negalėjo matyti nei į ką, nei į kurią kūno vietą jis šauna. Nuteistojo gynėjo nuomone, esant tyčiai sužaloti žmogų ar nužudyti, visada bus taikomasi į tą kūno vietą, kuri užpuolikui yra gerai matoma.

Nuteistojo gynėjos teigimu, apie tai, kad nukentėjusysis R. V. buvo sužalotas atsitiktinės kulkos, leidžia spręsti ir gynybos pateikta konsultacinė specialisto išvada, kuri teismo nuosprendyje nėra aptarta, tačiau iš jos matyti, kad pagal byloje esančią medžiagą šautinis autobuso pažeidimas, o kartu ir nukentėjusiojo R. V. sužalojimas, galėjo atsirasti arba kulkai rikošetavus nuo kliūties, kai šauta buvo į apačią, arba kulkai labai smailu kampu susidūrus su autobuso korpusu, kai šaudoma buvo į viršų. Ši konsultacinė specialisto išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims ir juos papildo.

Atsižvelgiant į bylos medžiagoje esančius ir aukščiau detaliai aptartus duomenis, R. V. sveikatos sutrikdymas turėjo būti vertinamas ne kaip neatsargus R. V. sveikatos sutrikdymas, bet kaip įvykis (kazusas), kadangi D. A. ne tik kad neturėjo tyčios atimti R. V. gyvybę, bet ir nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes negalėjo numatyti, kad atsitiktinė kulka sužalos kitoje kelio pusėje stovėjusiame autobuse sėdėjusį žmogų. Toks vertinimas pilnai atitiktų LAT praktiką bei LAT išaiškinimus teismams. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta jokių duomenų, jog D. A. būtų supratęs, kad jo veika kelia pavojų kitoje kelio pusėje stovėjusiame autobuse sėdėjusiam žmogui, kad jis būtų numatęs tokius savo veikos padarinius ir pagal bylos aplinkybes tokius savo veikos padarinius būtų turėjęs ar galėjęs numatyti.

Be to, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog 1993-08-17 įvykio metu D. A. šaudė ne gyvybės atėmimo tikslu, bet turėdamas tikslą pašalinti kliūtį jam išvažiuoti automobiliu iš įvykio vietos. Teismas taip pat teisingai pripažino įrodyta aplinkybę, kad D. A. šaudė ne tiesiogiai taikydamasis į nukentėjusiuosius I. K.. S. K. ir Z. J., bet ginklo vamzdį nukreipęs į viršų, iššaunant šūvių seriją per priekinio automobilio stiklo viršutinę dalį, tokiu būdu, teismo nuomone, siekdamas, kad prie automobilio pribėgę asmenys, pradėjus šaudyti, pasitrauktų nuo automobilio ir jis, t. y. D. A., su D. S. netrukdomai galėtų pasišalinti iš nusikaltimo vietos.

Nuteistojo gynėja taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. A. tyčios nužudyti minėtus asmenis nebuvimo, objektyviai patvirtina tokie šios baudžiamosios bylos duomenys: nukentėjusiesiems esant tik keleto metrų atstumu nuo galingo automatinio ginklo nei vienas jų ne tik kad nebuvo nužudytas, bet net ir nebuvo sužalotas į gyvybiškai svarbias kūno vietas (nors D. A., turėdamas tokį galingą automatinį ginklą ir gerus šaudymo įgūdžius, turėjo visas galimybes tai padaryti, jei būtų turėjęs tyčią bent vieną iš jų ar juos visus nužudyti); S. K. sveikata nežymiai buvo sutrikdyta ne šautinio sužalojimo pasėkoje, bet būtent kulkos skeveldrai pataikius į jo galvą, o tokiu pat būdu susiformavo ir vienas kūno sužalojimas I. K., kas objektyviai rodo, kad į S. K. apskritai nebuvo šauta, o I. K. buvo padarytas tik vienas šautinis sužalojimas; kad iki įsėdant į automobilį D. A. šūviais iš automato nesužalojo nei vieno žmogaus, kurie buvo susirinkę į įvykio vietą, kas rodo D. A. elgesį iki susidūrimo su nukentėjusiais S. K., I. K. ir Ž. J.; iš automobilio buvo iššauti tik 4 šūviai, apie ką objektyviai leidžia spręsti automobilio apžiūros metu rastos tik 4 tūtelės, ir kad I. K. ir Z. J. buvo padaryta tik po vieną šautinį sužalojimą, kas objektyviai leidžia spręsti apie D. A. veiksmų intensyvumą; D. A. pats savo valia nutraukė veiksmus ir išvyko iš įvykio vietos, tad jei D. A. būtų turėjęs tyčią nužudyti S. K. I. K. ir Ž. J., tai jis turėjo visas sąlygas tokį savo ketinimą įgyvendinti ir iš įvykio vietos išvykti tik nužudžius šiuos asmenis. Tačiau pirmosios instancijos teismas D. A. veiką neteisingai kvalifikavo kaip tyčinį šių asmenų sveikatos sutrikdymą, nors aukščiau aptarti bylos duomenys ir aukščiau nurodytos teismo išvados leidžia daryti išvadą tik apie neatsargų I. K., S. K. ir Z. J. sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo gynėja nurodo, jog D. A. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal 1961 m. BK 115 straipsnį, nes buvo įvykdyti 1993-08-17, t. y. galiojant 1961 metų BK, kuris numato švelnesnę atsakomybę ir turi grįžtamąją galią. Kadangi 1961 m. BK nenumatė baudžiamosios atsakomybės už lengvą kūno sužalojimą dėl neatsargumo, todėl vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi dėl Ž. J. ir S. K. lengvo kūno sužalojimo D. A. turi būti išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. D. A. inkriminuota nusikalstama veika dėl I. K. apysunkio kūno sužalojimo turi būti kvalifikuojama pagal 1961 metų BK 115 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už apysunkį kūno sužalojimą dėl neatsargumo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šios nusikalstamos veikos jis nėra išduotas Lietuvos Respublikai, baudžiamoji byla dėl šios nusikalstamos veikos D. A. turi būti nutraukta.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti – priteisti proceso išlaidas, susijusias ir su drabužių bei batų sugadinimu, viso 600 Lt.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuota, kad jam priteistina 300 Lt suma už sugadintus drabužius ir batus, tačiau, nukentėjusiojo manymu, dėl techninės klaidos ir visiškai be pagrindo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje 300 Lt suma už sugadintus drabužius ir batus, neįrašyta.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kad: kaltinamasis D. A. 1993 m. liepos mėnesį nužudė R. Ž. ir A. Č. turėdamas tikslą pašalinti asmens, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B., verslo partnerį R. Ž. tam, kad tik pastarajam (asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B.) liktų visas pelnas iš bendro verslo.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kad: iš byloje esančių nukentėjusiojo V. B. psichofiziologinių specialisto išvadų pasitvirtina dalis byloje nustatytų aplinkybių (nužudymo organizavimo, motyvų, įvykdymo aplinkybių) ir kad vertinant kaltinamojo D. A., D. S. ir V. B. psichofiziologinio tyrimo duomenis, konstatuotina, jog pagrindinėse detalėse jie atitinka vienas kitą bei visos šios aplinkybės sutampa su byloje nustatytomis R. Ž. ir A. Č. nužudymo aplinkybėmis, ta apimtimi, kiek tai susiję su V. B..

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kad: teismas atkreipia dėmesį į iš dalies prieštaringus nukentėjusiojo V. B. ir liudytojos V. parodymus.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kad: tikint kaltinamojo parodymais apie 1993 m. rugpjūčio 17 d. automobilyje Liepkalnio gatvėje tarp V. B. ir D. A. įvykusio konflikto kilimo priežastį – kalbą apie pinigus, konstatuotina, jog kaltinamajam užklausius nukentėjusiojo dėl pinigų sumokėjimo, buvo kalbama ne apie skolą už butą, o apie kitą skolą, žinomą tik nukentėjusiajam ir kaltinamajam, kurios teisminio bylos nagrinėjimo metu nei vienas iš jų nenurodė.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvus, kad: analizuojant kaltinamojo D. A. parodymus dėl V. B. rašyto raštelio turinio, jog visos laiške minimos aplinkybės buvo išgalvotos, tikintis, kad tokiu būdu pavyks greičiau atgauti pinigus, teismas juos vertina kritiškai ir atmeta, kadangi šie parodymai pilnai paneigti byloje surinktais įrodymais ir kaltinamojo laiške nurodytos aplinkybės pilnai atitinka realius to meto įvykius, susijusius su <...> V. B. <...>, R. Ž. ir A. Č. nužudymo aplinkybėmis bei V. B. užpuolimo 1993 m. rugpjūčio 17 d. aplinkybėmis;

- Įvertinus tą aplinkybę, kad laiške išdėstyti faktai yra nuoseklūs ir objektyvūs, konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo abejoti laiško turinio objektyvumu bei laiške nurodytas teiginys, jog jis pagal asmens, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B., nurodymus nužudė Ramūną, kad visas pelnas eitų vienam minėtam asmeniui ir visi pinigai, kurie buvo jų, liktų asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B., vertintinas kaip atitinkantis tikrovę, įvertinus laiške minimus esminius teiginius su byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais bei kitais įrodymais, matyti, kad šie teiginiai pilnai atitinka realiai tuo metu vykusius įvykius;

- „tu supirkai visą ginkluotę, kad mes galėtume užsiiminėti juodais darbais tavo naudai“. Ši aplinkybė byloje pasitvirtino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis parodė, kad V. B. nupirko automatą „Kalašnikov“, kurį kaltinamasis panaudojo 1993 m. rugpjūčio 17 d. įvykio metu. Aplinkybę, kad nukentėjusysis pirko kaltinamajam ginklus patvirtino ir liudytoju apklaustas D. S. bei pats nukentėjusysis V. B., paaiškindamas, jog yra davęs Donatui 1300-1400 JAV dolerių ginklui įsigyti, pastarasis turėjo automatą „Kalašnikov“, 1-2 pistoletus. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. liepos 27 d. atlikus kratą D. A. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), buvo rasta ir paimta dvi pistoleto dėtuvės, keturios rankinės skeveldrinės granatos bei jų sprogdikliai, kamščiai su sriegiu, 87 vnt. 9 mm kalibro šovinių, 150 vnt. 5,6 mm kalibro sportinių medžioklinių šovinių, vienas 12-o kalibro medžioklinis šovinis, 40 cm ilgio durtuvas (3 t., 40-41, 42-43 b.l.). 1992 m. liepos 27 d. D. A. asmens kratos metu, pas pastarąjį buvo rastas pistoletas „Parabellum“ Nr. 2484, pistoleto dėtuvė su keturiais šoviniais, dvi granatos F-l, granata RG-42, prieštankinė kumuliativinė granata RKG-3, keturi granatų sprogdikliai (3 t., 46, 47 b.l.);

- „tu papirkai teismo pirmininką D. V., kad manęs nepasodintų savo naudai, tu žinai kokiai“, „antrą kaita kai užlėkiau, tu papirkai G. ir S.“. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 metais D. A. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal 1961 m. 234 str. 1 d. dėl neteisėto ginklų laikymo. D. A. buvo sulaikytas 1992 m. liepos 27 d. ir suėmimo terminas Vilniaus miesto Vyriausiojo prokuroro R. G. sankcionuotu nutarimu nustatytas iki 1992 m. spalio 25 d. (3 t. 5, 6 b.l.; 3 t., 116, 117-118, 155, 156-157 b.l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1992-12-03 nuosprendžiu (bylą nagrinėjo teisėjas D. V.) D. A. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 47¹ straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams (3 t., 207-205 b.l.). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamajam buvo pradėtas tyrimas dėl išžaginimo, kur tuo metu tyrimą atliko R. S. ir kuris po kaltinamojo akistatos su nukentėjusiąją, baudžiamąją bylą nutraukė. Šią aplinkybę teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino pats R. S., apklaustas liudytoju;

- „Pagal tavo nurodymus aš nužudžiau Ramūną, kad visas pelnas eitų tau vienam ir visi pinigai kurie buvo jūsų liktų tau. O asmens sargybiniai tai mes, tai dėl atmazkės, tipo tau gresia irgi pavojus“. Byloje nustatyta, kad po R. Ž. ir A. Č. nužudymo, V. B., sustiprino savo apsaugą, kurią vykdė D. A. ir D. S., nes bijojo dėl jam gresiančio pavojaus. Šią aplinkybę teisme patvirtino nukentėjusysis;

- „o dėl ko ant Minsko plento mūsų mašinoje kilo kipišas tu pats žinai. Kad nužudytume Ramūną tu man prižadėjai nemažai pinigų. Kai tą reikalą sutvarkėme tu nesumokėjai, delsei, sakei kada užmušime barzdą tada už viską atsiskaitysi, o aš nenorėjau delsti norėjau kuo greičiau gauti pinigus ir išvažiuoti, nes supratau, kad gali mentai ,,razniuhinti“, ir tu pats manęs atsikratyti. Kai aš mašinoje stipresniu tonu pradėjau šia tema su tavimi kalbėti tu mane pasiuntei nachui ir pasakei kantrybės, tada man atsileido nervai ir visa tai prasidėjo“. Šios aplinkybės pilnai pasitvirtino, nagrinėjant 1993 m. rugpjūčio 17 d. įvykio aplinkybes ir yra aptartos šiame nuosprendyje žemiau. Tokiu būdu teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, nustatė, kad kaltinamasis D. A. tokio turinio laišką surašė ne manydamas, jog V. B. išsigąs ir atiduos jam pinigus, o tikėdamas, jog pastarasis, bijodamas, kad dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo įtarimai gali būti pareikšti jam, šio laiško niekam neparodys, jo neviešins ir sumokės jam jo reikalaujamus pinigus ir apie kaltinamojo šiame laiške parašytą prisipažinimą niekam nepraneš.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kad: byloje nustatyta, kad kaltinamasis D. A. nužudė R. Ž. ir A. Č. pašalindamas asmens, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B., verslo partnerį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti motyvą, kad: kaltinamasis D. A. nužudė R. Ž. ir A. Č., turėdamas tikslą pašalinti asmens, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B., verslo partnerį R. Ž. tam, kad tik pastarajam (asmeniui, kurio atžvilgiu tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, tai yra V. B.) liktų visas pelnas iš bendro verslo.

Nuosprendžio dalį, kurioje D. A. veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 red.) perkvalifikuota į BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VI11-1968 red.) (1993 m. rugpjūčio 17 d. veika dėl V. B.), pakeisti ir D. A. veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 red.) į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 red.) ir skirti bausmę sankcijos ribose.

Nukentėjusysis V. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas konstatavo, kad nuteistasis D. A. nužudė R. Ž. ir A. Č. turėdamas tikslą pašalinti R. Ž. dėl to, kad V. B. liktų visas pelnas iš bendro verslo. Pirmosios instancijos teismas de facto pripažino, kad V. B. įvykdė itin sunkų nusikaltimą – organizavau tyčinį R. Ž. ir A. Č. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Nukentėjusysis teigia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą ir neturi nieko bendro su objektyvia realybe, kadangi jokios nusikalstamos veikos nukentėjusysis neįvykdė, juo labiau neorganizavau tyčinio R. Ž. ir A. Č. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų.

Nukentėjusysis V. B. mano, jog pripažinus jį kaltu dėl itin sunkaus nusikaltimo – tyčinio nužudymo dėl savanaudiškų paskatų organizavimo, buvo pažeista jo teisė į gynybą. Nors V. B. pripažintas nukentėjusiuoju ir nagrinėjant bylą dalyvavo kaip nukentėjusysis, pirmosios instancijos teismas nusprendė ir dėl galimos nukentėjusiojo kaltės dėl R. Ž. ir A. Č. tyčinio nužudymo organizavimo dėl savanaudiškų paskatų. V. B. pažymi, jog nukentėjusiojo teisės ir/ar pareigos nėra adekvačios įtariamojo (kaltinamojo) teisėms ir/ar pareigoms. Be to, BPK 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis privalo duoti parodymus; jis prisiekia ir atsako už melagingus parodymus kaip liudytojas. Nagrinėjant bylą V. B. davė teisingus parodymus prisiekęs kaip nukentėjusysis tiek dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, tiek dėl 1993-08-17 įvykio. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo aplinkybes, kurios hipotetiškai kitoje byloje gali būti kvalifikuojamos kaip nukentėjusįjį kaltinantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, ginčijamoje nuosprendžio dalyje pasisakydamas dėl nukentėjusiojo V. B. tariamai įvykdytos nusikalstamos veikos, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame teismo posėdyje. Kaltinamasis aktas buvo surašytas ir byla perduota teismui tik dėl nuteistojo D. A. įvykdytų nusikalstamų veikų. Nors minėtoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje, taip pat kai kuriose kitose nuosprendžio dalyse nukentėjusiojo V. B. pavardė nenurodyta, o vartojama formuluotė asmuo, dėl kurio tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, akivaizdu, kad teismas pasisakė būtent dėl nukentėjusiojo V. B.. Be to, kitose nuosprendžio dalyse konkrečiai nurodomi nukentėjusiojo vardas ir pavardė, V. B. įvardijant kaip asmenį, kuris dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo gavo materialinės naudos.

Nukentėjusysis taip pat pažymi, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl tariamo jo dalyvavimo organizuojant R. Ž. ir A. Č. tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados apie tariamai jo įvykdytą nusikalstamą veiką paremtos ne objektyviais ir patikimais įrodymais, o prielaidomis ir spėliojimais. Teismas ne kartą mini kažkokį pelną, kuriuo V. B. tariamai nenorėjo dalintis ir dėl ko tariamai organizavo R. Ž. ir A. Č. nužudymą, tačiau nepateikia jokių duomenų ar argumentų, kad toks pelnas iš viso egzistavo.

Nukentėjusysis V. B. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo psichofiziologinių tyrimų duomenų vertinimu. Nukentėjusysis teigia, jog psichofiziologinio tyrimo specialisto išvada teismų praktikoje vertinama kaip netiesioginis įrodymas, kadangi prietaisų rodmenims daro įtaką daugybė tiek objektyvių, tiek subjektyvių faktorių. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tais psichofiziologinio tyrimo specialisto išvadų fragmentais, kurie patvirtina tariamą nukentėjusiojo V. B. nusikalstamą veiką – tyčinio nužudymo dėl savanaudiškų paskatų organizavimą. Ir nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistojo D. A., D. S. ir V. B. psichofiziologinio tyrimo duomenys „pagrindinėse detalėse atitinka vienas kitą bei sutampa su byloje nustatytomis R. Ž. ir A. Č. nužudymo aplinkybėmis“, tačiau nuosprendyje šiuo klausimu nėra plačiau pasisakyta, nemotyvuota, kodėl teismas daro tokią išvadą. Nukentėjusiojo V. B. nuomone, šiuo atveju buvo būtina skirtingų psichofiziologinių tyrimų lyginamoji analizė.

Toliau skunde nukentėjusysis aptaria V. B., D. S., D. A. psichofiziologines reakcijas į klausimus, susijusius su R. Ž. ir A. Č. nužudymu ir išreiškia subjektyvią nuomonę dėl atsakymų. Pažymi, jog teismo medicinos ekspertizių aktuose Nr. 1261 (R. Ž.) ir Nr. 1271 (A. Č.) pateiktos kategoriškos išvados, kad į R. Ž. ir A. Č. buvo šauta tik po vieną kartą, t. y. iš viso du kartus.

Nukentėjusysis V. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į tuos nuteistojo D. A., D. S. ir V. B. psichofiziologinio tyrimo duomenis, kurie gali būti interpretuojami kaip nepalankūs V. B., o į visas kitas reakcijas nereagavo. Nukentėjusysis V. B. pažymi ir tai, kad psichofiziologinio tyrimo metu jam buvo užduota keliolika su R. Ž. ir A. Č. nužudymu galimai susijusių klausimų, į kurių absoliučią daugumą reakcijos neužfiksuotos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių klausimų nuosprendyje neapsvarstė. Pirmosios instancijos teismas taip pat neaptarė specialisto išvados, kurioje nurodoma, kad iš V. B. psichofiziologinio tyrimo rezultatų nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis gali būti susijęs su R. Ž. ir A. Č. nužudymu.

Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl jo (V. B.) ir liudytojos D. V. parodymų prieštaringumo. V. B. mano, jog tai, kad liudytoja D. V. tiksliai neprisimena, kada V. B. pas ją buvo atvykęs į Palangą, negali būti vertinami kaip prieštaringi parodymai.

Nukentėjusysis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl tariamos kitos skolos, apie kurią žinojo tik nukentėjusysis ir D. A.. V. B. nurodo, kad nei nuteistajam D. A., nei jo šeimos nariams, nei už butą, nei kitais pagrindais, nebuvo skolingas, todėl ir apie skolą kalbėti neturėjo pagrindo.

Nukentėjusysis V. B. mano, jog teismo nuosprendžio išvados, esą nėra jokio pagrindo abejoti nuteistojo D. A. laiško turinio objektyvumu bei konstatavimas, kad nuteistasis D. A. pagal V. B. nurodymus nužudė R. Ž., kad V. B. liktų pelnas ir pinigai, kurie buvo jų, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo. Jis jokio R. Ž. ir A. Č. nužudymo neorganizavo, jokių nužudymo aplinkybių nežinojo.

Nukentėjusysis V. B. taip pat nurodo, jog nepagrįsta ir teismo išvada, kad pasitvirtino aplinkybė dėl ginkluotės pirkimo. V. B. nurodo, jog ginkluotės jis nepirko, be to, ginklų, granatų ir šovinių arsenalas pas D. A. buvo rastas ir paimtas dar 1992 m. liepos 27 d., o R. Ž. ir A. Č. buvo nužudyti 1993 m. liepos mėn. Todėl aplinkybės – ginklų, šaudmenų ir sprogmenų radimas pas nuteistąjį D. A. 1992 m. liepos mėn. ir R. Ž. ir A. Č. nužudymas 1993 m. liepos mėn., yra nesuderinamos.

Be to, nukentėjusysis mano, kad aplinkybė, jog nuteistojo D. A. bylą 1992 m. nagrinėjo teisėjas D. V. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti vertinama kaip tariamai V. B. įvykdytas teisėjo D. V. papirkimas. Apeliantui neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais nuteistojo D. A. prasimanymus apie prokuroro R. G. papirkimą, jeigu pats teismas nurodo, kad prokuroras R. G. 1992 m. sankcionavo D. A. suėmimą. Taip pat nėra ne tik duomenų, bet ir prielaidų apie galimą prokuroro R. S. papirkimą. Nukentėjusysis V. B. mano, jog nuteistojo D. A. prasimanymai akivaizdžiai prieštarauja objektyviems faktams, patvirtintiems procesiniais teismų ir prokurorų dokumentais.

Nukentėjusysis V. B. taip pat nurodo, jog teismo nuosprendyje cituojama nuteistojo D. A. laiško dalis nesiderina su teismo nurodyta nuteistojo D. A. laiško pagrįstumą patvirtinančia aplinkybe, kad po R. Ž. ir A. Č. nužudymo nukentėjusysis V. B. susirūpino savo apsauga. Apeliantas nurodo, kad jis tikrai susirūpino savo apsauga, tačiau ne todėl, kad prieš tai organizavo R. Ž. ir A. Č. nužudymą, o todėl, kad nežinojo, kas yra jų žudikas ar žudikai, todėl bijojo dėl savo gyvybės ir darė prielaidą, kad tai gali būti susiję su verslu ir kad siekiama pašalinti ir jį, kaip likusį verslo partnerį.

Nepagrįsta ir teismo išvada, jog nuteistasis D. A. tikėjosi, kad nukentėjusysis V. B. bijos, jog jam gali būti pareikšti įtarimai dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, todėl turėjo neviešinti laiško, sumokėti reikalaujamus pinigus ir niekam nepranešti apie nuteistojo D. A. laiške parašytą prisipažinimą. Nukentėjusysis V. B. mano, jog teismas nevertino aplinkybės, kad V. B. D. A. pinigų nemokėjo, o apie gautą laišką pranešė detektyvams, draugams, pažįstamiems ir teisėsaugos institucijoms.

Be to, apeliaciniame skunde nukentėjusysis V. B. nesutinka su teismo išvada, kad tais atvejais, kai asmeniui, panaudojusiam šaunamąjį ginklą, nepavyksta atimti gyvybės, kaltininko veiksmai bet kuriuo atveju turi būti vertinami kaip veikimas neapibrėžta tyčia pasekmių atžvilgiu ir kvalifikuojami pagal faktiškai kilusias pasekmes. Nukentėjusysis V. B. mano, jog tokia praktika nėra teisinga, kadangi kaltininkas, kuriam nepavyko įgyvendinti tikslo atimti gyvybę, įgyja galimybę išvengti atsakomybės už pasikėsinimą nužudyti, pareiškęs, kad jis neturėjo tikslo atimti gyvybę. Be to, teismas be jokio pagrindo besąlygiškai patikėjo nuteistojo D. A. parodymais, kad jis neturėjo tikslo nužudyti V. B. ir kad santykiai tarp V. B. ir nuteistojo buvo geri. Šie parodymai vertintini kritiškai, kadangi savaime suprantama, kad apeliantui atsitiktinai likus gyvam, D. A. taip kalbėjo tik siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už pasikėsinimą tyčia nužudyti dėl savanaudiškų paskatų.

Nukentėjusiojo manymu, nepagrįsta ir teismo išvada, kad nuteistasis D. A. šaudė turėdamas tikslą įbauginti V. B. ir tokiu būdu pagrobti jam priklausantį turtą, o ne gyvybės atėmimo tikslu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis D. A. prieš jį panaudojo šaunamąjį ginklą – automatą „Kalašnikov“, kuris šaudo tiek pavieniais šūviais, tiek serijomis. Nuteistasis D. A., kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, išmano tiek apie šaunamuosius ginklus, tiek apie sprogmenis, neabejotinai suvokė, kokį mirtinai pavojingą ginklą turi, todėl jį panaudodamas bei šaudydamas į nukentėjusįjį veikė tiesiogine (apibrėžta) tyčia bei siekė atimti jam (V. B.) gyvybę. Nukentėjusysis mano, jog aplinkybė, kad nuteistasis D. A., šaudydamas į nukentėjusįjį iš automato „Kalašnikov“, į jį nepataikė, jokiu būdu nereiškia, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia. Nors automatas „Kalašnikov“ yra mirtinai pavojingas, tačiau vis tiek reikalingos tam tikros pastangos ir įgūdžiai. Šiuo atveju nuteistasis neatėmė V. B. gyvybės dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi jis į nukentėjusįjį nepataikė, be to, į įvykio vietą pradėjo bėgti žmonės.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė jo apeliacinį skundą bei nukentėjusiojo R. V. apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, nuteistasis D. A. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą, o prokuroro, nukentėjusiojo V. B. ir nukentėjusiojo R. V. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis V. B. prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o prokuroro, nukentėjusiojo R. V. ir nuteistojo D. A. gynėjos apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji D. Ž. prašė prokuroro ir nukentėjusiojo R. V. apeliacinius skundus patenkinti, nukentėjusiojo V. B. ir nuteistojo D. A. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis dalyje dėl D. A. nuteisimo pagal BK 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. 3796 redakcija), BK 140 straipsnio 1 dalį, keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.). Nuteistojo D. A. gynėjos, nukentėjusiojo R. V. ir nukentėjusiojo V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinio skundo argumentų

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis paduotas dėl teismo nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog dėl nuosprendžio dalies, kuria D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 9 punktą, BK 180 straipsnio 3 dalį, apeliacinis skundas nepaduotas, todėl atsakant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, šioje dalyje teisėjų kolegija nepasisako.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo D. A. nusikalstamas veikas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. X-3496 redakcija), BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 10 punktą, 11 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, kad D. A., siekdamas nuslėpti padarytą nusikaltimą, bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro ,,Kalašnikov” konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono ,,Geležinis Vilkas” karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., padarydamas I. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, Ž. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat nežymų sveikatos sutrikdymą S. K. ir D. A. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. 3796 redakcija) (dėl I. K.) ir BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl Ž. J. ir S. K.).

Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. A., siekdamas nuslėpti padarytą nusikaltimą, bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro ,,Kalašnikov” konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono ,,Geležinis Vilkas” karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., neturėdamas tikslo sunkiai sužaloti R. V., rikošetavus kulkai ir pataikius šalia įvykio vietos buvusiame autobuse, sėdėjusiam R. V. į krūtinę, dėl neatsargumo padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą ir D. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis šaudė ne tiesiogiai taikydamasis į nukentėjusiuosius Ž. J., I. K. ir S. K., o ginklo vamzdį nukreipęs į viršų, iššaunant seriją šūvių per priekinio automobilio stiklo dalį, t. y. tokiais veiksmais siekdamas, kad prie automobilio pribėgę asmenys, pradėjus šaudyti, pasitrauktų nuo automobilio ir jis su D. S. netrukdomai galėtų pasišalinti iš nusikaltimo vietos. Be to, prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis D. A. įvykio metu iš viso nematė nukentėjusiojo R. V. ir jo negalėjo matyti, be to, visiškai nemotyvuota teismo išvada, kad R. V. pataikė rikošetavusi kulka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, o taip pat išanalizavusi bei įvertinusi ištirtus įrodymus apeliacinės instancijos teisme konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. A. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai bei prokuroro apeliacinio skundo argumentai leidžia padaryti išvadą, kad D. A. pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktuose, todėl prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Todėl, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. BK 129 straipsnyje numatyta veika yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, tačiau tais atvejais, kai veika nutrūksta pasikėsinimo stadijoje, pasikėsinimu nužudyti gali būti kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie padaromi tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasikėsinimas įmanomas tik veikiant tiesiogine tyčia, siekiant kito asmens nužudymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-442/2006). Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesioginė ar tiesioginė neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinė nutartis Nr. 2K-500/2007).

Atskleidžiant kaltininko tyčios turinį yra svarbu išsamiai atskleisti visas nusikaltimo aplinkybes ir nustatyti priežastis, išorinius veikos požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis bei kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo.

Pažymima, kad tuo atveju, kai kėsinamasi nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau nė vieno nužudyti nepavyksta, veika kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktus. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali, t. y. grėsmės kitų žmonių gyvybei realumas turi būti paremtas faktinės įvykio situacijos vertinimu, grindžiamu aplinkybėmis, leidžiančiomis kaltininkui suvokti, kad jo veiksmai kelią pavojų aplinkiniams.

Nagrinėjamos bylos atveju, aiškinantis nuteistojo elgesį įvykio metu, pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, kad tiksliau nuteistojo tyčią galima apibrėžti kaip alternatyvią tiesioginę tyčią, t. y. nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais kelia grėsmę asmenų gyvybei. Alternatyvioji tyčia yra apibrėžtos tyčios atmaina. Esant alternatyviai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti (kasacinė nutartis Nr. 2K-404/2010). Taip pat svarbu pažymėti, kad esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nesvarbu kokios „realios“ ar „atsitiktinės“ priežastys sutrukdo kaltininkui pasiekti norimų pasekmių. Teisiškai reikšminga yra tai, ar šios pasekmės priklauso ar nepriklauso nuo kaltininko valios. Šiuo atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad D. A. siekiamos pasekmės nekilo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti ir kontroliuoti. Todėl, nagrinėjamu atveju, norint nuteistąjį D. A. pripažinti kaltu pasikėsinus nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, turėtų būti nustatyta, kad nuteistasis nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. kad jis suvokė daromos veikos pavojingumą asmenų gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybes Ž. J. I. K., S. K., nes tik tokio turinio tyčinė kaltė leistų kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip pasikėsinimą nužudyti du ar daugiau asmenų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog D. A., pamatęs, kad prie automobilio atbėga būrys kareivių, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – V. B. apiplėšimą, ir bandydamas pasišalinti iš įvykio vietos, akivaizdžiai suvokdamas, kad pastarieji gali žūti, pradėjo į juos šaudyti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šaunamasis ginklas pagal savo savybes skirtas atimti žmogui gyvybę ir tokia šaunamojo ginklo savybė yra žinoma normalios psichikos žmogui. Tai, kad D. A. veikė tiesiogine tyčia, pagrindžia nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Nukentėjusysis V. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad pamatė, jog link automobilio atbėga būrys kareivių, tuomet D. A. pro priekinį automobilio stiklą pradėjo šaudyti į kareivius. Pirmosios instancijos teisme savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nukentėjusysis R. V., ir parodė, jog D. A. iššovė į kareivį, kuris buvo prišokęs prie priekinių automobilio durelių. Savo parodymus teisme patvirtinęs nukentėjusysis S. K. parodė, jog jis buvo prie automobilio, kai D. A. šovė į jį. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis I. K. parodė, jog jam priartėjus prie automobilio iš vairuotojo pusės ir bandant patekti į keleivio pusę peršokant automobilio sparną, pasigirdo šūviai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis I. K. parodė, kad pamatė, kad stambus vaikinas nukreipė vamzdį jam į krūtinės ar pilvo sritį (t. 5 b. l. 1). Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nukentėjusysis Ž. J., kuris parodė, kad į juos buvo paleista šūvių serija, jis matė, kad šaudant buvo sukamas automatas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. taip pat parodė, jog D. A. šaudė į žmones (t. 5 b. l. 65-66). Liudytojas S. T. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad vaikinas, dėvintis šortus, ėmė šaudyti į šonus, į žemę, į viršų, o vėliau iš automobilio jis šaudė į kareivius (t. 5 b. l. 84-85). Svarbu pažymėti, kad D. A. iššovė ne vieną, o keletą šūvių, šaudė skirtingomis kryptimis – šaudymo kryptis keitėsi taikantis į kiekvieną artėjantį prie automobilio asmenį, ką patvirtina aukščiau aptarti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Ši nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kryptingumą rodanti aplinkybė neabejotinai pagrindžia buvus D. A. veiksmuose apibrėžtą tyčią.

Tokią išvadą objektyviai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog kairiųjų (priekinių) durelių stiklas išmuštas, priekinis stiklas daugelyje vietų įskilęs, iš viso yra penkios skylės, aplink kurias stiklas suaižėjęs (t. 4 b. l. 27-28). Pažymėtina, jog automobilio stoge sugadinimų nenustatyta, todėl nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad D. A. šaudė ginklo vamzdį nukreipęs į viršų, t. y. tokiais veiksmai siekdamas, kad prie automobilio pribėgę asmenys, pradėjus šaudyti, pasitrauktų nuo automobilio ir jis su D. S. netrukdomai galėtų pasišalinti iš įvykio vietos, laikoma nepasitvirtinusia. Akivaizdu, kad nuteistasis ginklą buvo nukreipęs į artėjančius kareivius, tokiu būdu tikėdamasis pašalinti kliūtį išvykti iš įvykio vietos. Sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi, tačiau veika nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – D. A. iš įvykio vietos pasišalino, kadangi į įvykio vietą atvyko daugiau žmonių, kurie jį galėjo sulaikyti. Atsižvelgiant į byloje esančių nustatytų aplinkybių visumą, daroma išvada, jog D. A., siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – V. B. apiplėšimą, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, pasikėsino nužudyti du ar daugiau žmonių, kurie vykdė tarnybą bei piliečio pareigas, ir ši D. A. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 5, 7, 10 ir 11 punktus.

Pagal 2000 m. BK, 2002 m. BPK, 2002 m. Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 punktą, baudžiamosiose bylose dėl veikų, padarytų iki 2003-05-01, veikos perkvalifikuojamos, vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu ir BK 3 straipsnio nuostatomis bei vadovaujantis BPK. Pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį veika gali būti perkvalifikuojama pagal atitinkamą naujojo BK straipsnį, kai jis yra švelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. A. nusikalstamas veikas padarė 1993-08-17, t. y. galiojant 1961 m. BK. Minėto BK 7 straipsnis numatė, kad veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas galiojęs šios veikos padarymo metu. Įstatymas, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. BK 3 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Remiantis teismų praktika, nužudymai numatyti 1961 m. BK 105 straipsnyje perkvalifikuojami pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies atitinkamą dalį. Tai atitinka 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatai, pagal kurią veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Bausmę švelninantis yra toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba šias abi ribas, numato naują švelnesnę bausmės rūšį, pašalina papildomas bausmes, papildomas privalomas bausmes pakeičia į fakultatyvias. Nusikaltimo padarymo metu pagal 1961 m. BK 105 straipsnio sankciją už šį nusikaltimą buvo nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmė. Tuo tarpu 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nustatė laisvės atėmimo nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Akivaizdu, kad Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo metu 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10 ir 11 punktų sankcija (dviejų ar daugiau žmonių nužudymas, kitų žmonių pavojingų būdu, dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą) yra švelnesnė nei 1961 m. BK 105 straipsnio 2, 4, 7 ir 10 punktų sankcija, nes sumažina bausmės minimalią ribą nuo aštuonerių iki penkerių metų, be to, aukščiausią bausmės rūšį vietoje mirties bausmės numato laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tokiu būdu, kaltinamojo D. A. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10 ir 11 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaltinamajame akte aprašant D. A. nusikalstamą veiką dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, nurodyta, jog jis minėtą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininku grupe su tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Pažymėtina, jog ši aplinkybė nėra nurodyta sunkinančia D. A. atsakomybę, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs nuteistojo D. A. kaltę veikiant bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytais asmenimis, taip pat nepripažino šios aplinkybės sunkinančia aplinkybe. Byloje tikrai nenustatyti asmenys, kartu su D. A. buvę nusikaltimo įvykio vietoje ir kartu su juo nužudę R. Ž. ir A. Č., todėl ši kaltinimo dalis nepagrįsta. BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nurodyta, kad D. A. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Šie asmenys iki šiol nenustatyti, todėl jokių duomenų, ar tie asmenys gali būti nusikalstamos veikos subjektais ir ar atitinka BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus požymius, byloje nėra. Dėl šios priežasties nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe šalinama. Daroma išvada tik apie tai, kad D. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nužudė R. Ž. ir A. Č. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis.

Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, negali sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepakankamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl pasikėsinimo nužudyti R. V.. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. A. iššovus seriją šūvių automatu per priekinį automobilio stiklą, buvo sunkiai sužalotas autobuse sėdėjęs nukentėjusysis R. V.. Akivaizdu, kad D. A. įvykio metu nematė ir negalėjo matyti nukentėjusiojo R. V., ką patvirtina bylos medžiagoje surinkti duomenys. Iš nukentėjusiojo R. V. parodymų matyti, kad įvykio metu autobusas, kuriame jis sėdėjo, sustojo kitoje kelio eismo juostoje nei stovėjo automobilis, prie kurio vyko incidentas, jis matė, jog pro priekinį automobilio stiklą yra šaudoma į kareivius, ir staiga pajuto, jog jam į krūtinę įsmigo kulka ir jis nukrito ant žemės (t. 5 b. l. 36-37, t. 13 b. l. 108-109). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, kurios metu buvo apžiūrėtas autobusas, matyti, kad autobuso salono viduje, kairėje sienos pusėje, yra sienos kartoninio apmušalo kiauryminis sužalojimas, taip pat sužalojimas kairės pusės lauko sienoje (t. 4 b. l. 52-55). Todėl esant tokioms aplinkybėms negalima kategoriškai teigti, kad nuteistasis D. A. šaudė į autobusą ar į jame sėdėjusius žmones. Be to, esant autobuso sienoje vienam kiauryminiam sužalojimui, akivaizdu, jog autobusas tyčia apšaudomas nebuvo, tokių aplinkybių nenurodė nukentėjusieji ir liudytojai. Pats nukentėjusysis nurodė, jog jis matė, kad į prie automobilio pribėgusius žmones buvo šaudoma pro priekinį automobilio stiklą, ir tik po to pajuto, kad jam į krūtinę pataikė kulka, todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis R. V. buvo sužalotas tuo metu, kai R. A. šaudė į kareivius. Todėl esant tokioms nustatytoms aplinkybėms galima kategoriškai teigti, kad nuteistasis D. A. akivaizdžiai suvokė, jog jo veiksmai nukreipti prieš prie automobilio atbėgusius kareivius ir sukelia realų pavojų jų gyvybei, tačiau nesuvokė ir negalėjo suvokti tokio pavojaus buvimą R. V. gyvybei. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis turėjo tikslą arba kitaip būtų siekęs nužudyti R. V.. Tačiau šio nukentėjusiojo buvimas autobuse įvykio metu įrodo D. A. nusikalstamų veiksmų padarymą (pasikėsinimą nužudyti) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Remiantis teismų praktika apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma yra imperatyvi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl visos abejonėmis vertinamos nuteistųjų naudai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis D. A. pasikėsino nužudyti ir R. V..

BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dėl neatsargumo padarytą sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs krūtinės ląstos, dešinės pusės priekinio paviršiaus kiauriniu aklu šautiniu sužalojimu, su plaučių pažeidimu. Bylos duomenimis nustatyta, kad šis sužalojimas buvo padarytas nuteistojo D. A. veiksmais, taigi tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. A. veikė neatsargiai, t. y. neturėdamas tikslo sunkiai sužaloti R. V., rikošetavus kulkai ir pataikius šalia įvykio vietos buvusiame autobuse sėdėjusiam R. V. į krūtinę, dėl neatsargumo padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau teismas konkrečiai neįvardijo, kokią nuteistojo neatsargios kaltės rūšį nustatė – nusikalstamas pasitikėjimas ar nusikalstamas nerūpestingumas. Teismų praktikoje nurodoma, jog esant nusikalstamas pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tuo tarpu esant nusikalstamam nerūpestingumui asmuo nesuvokia daromos veikos nei pavojingumo, nei rizikingo pobūdžio. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog D. A., šaudydamas į kareivių pusę ir neturėdamas tikslo sužaloti R. V., norėjo konstatuoti kaltės rūšį – nusikalstamą pasitikėjimą, tačiau tai padarė nevisiškai tiksliai. Be to, teismas, spręsdamas dėl D. A. tyčios rūšies nurodė, jog į autobuse sėdėjusio nukentėjusiojo krūtinę pataikė rikošetavusi kulka. Su tokiu įvykių vertinimu negalima sutikti – bylos duomenimis nėra nustatyta ir byloje nėra jokių įrodymų, jog į nukentėjusįjį pataikė rikošetavusi kulka, todėl ši įrodyta pripažinta aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinama. Svarbu pažymėti, jog ši aplinkybė D. A. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi nustatyta, jog jis veikė neatsargiai, o apie veikos turinį visada sprendžiama iš kaltininko atliktų veiksmų.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 137 straipsnio 1 dalis – D. A. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, todėl atmetamas prokuroro prašymas – D. A. nusikalstamus veiksmus dėl R. V. sunkaus kūno sužalojimo kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus.

Perkvalifikavus nuteistojo D. A. nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 5, 7, 10 ir 11 punktus, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir(ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. D. A. praeityje teistas užsienio valstybėje, šešiolika metų slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, D. A. skiriama laisvės atėmimo bausmė lygi įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Šiuo nuosprendžiu perkvalifikavus D. A. nusikalstamą veiką pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 5, 7, 10, 11 punktus, būtina iš naujo subendrinti bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 5, 7, 10, 11 punktus su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus, BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 137 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, jog D. A. nusikalstamos veikos BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose, BK 137 straipsnio 1 dalyje labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, bausmės bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, bendrinant pastarąją subendrintą bausmę su paskirta bausme pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 5, 7, 10, 11 punktus, BK 180 straipsnio 3 dalį taikomas bausmių dalinis sudėjimas – prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant dalį švelnesnių bausmių (BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d.).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę nustatė atlikti kalėjime ir tokio savo sprendimo visiškai nemotyvavo, tuo pažeisdamas BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatą. BK 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Nors baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų pataisos įstaigos rūšį, tačiau teisminėje praktikoje yra suformuota nuostata, kad pagrindinė pataisos įstaigos rūšis yra pataisos namai. Bausmės atlikimas kalėjimuose skirtina tik išimtinais atvejais pilnamečiams asmenims, padariusiems tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, tačiau toks sprendimas turi būti motyvuotas. Teisėjų kolegija, perkvalifikavusi nuteistojo D. A. veikas pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 5, 7, 10, 11 punktus, įvertina D. A. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kad buvo pasikėsinta į labiausiai ginamas vertybes – asmens gyvybę ir sveikatą, kad padaryti du labai sunkūs nusikaltimai (BK 11 str. 6 d.), į nuteistojo asmenybę – teistas užsienio valstybėje, šešiolika metų slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, vengdamas baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas, taip pat į nepataisomus padarinius, mano tikslinga nuteistajam D. A. paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę atlikti kalėjime prailginti iki dešimties, o likusią dalį – pataisos namuose (BK 50 str. 3 d., Bausmių vykdymo kodekso 83 str.).

Dėl nuteistojo D. A. gynėjos apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D. A. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose, BK 180 straipsnio 3 dalyje, BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija, atsakydama į prokuroro apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. A. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstos. Todėl pirmiausia kolegija pasisakys dėl gynėjos apeliacinio skundo argumentų dėl D. A. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 9 punktus, BK 180 straipsnio 3 dalį ir BK 137 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. A., nesivadovavo teismų praktikoje suformuluotomis byloje esančių įrodymų vertinimo taisyklėmis, nesilaikė baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja tvirtina, jog pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus D. A. nuteistas nepagrįstai, todėl prašo jį išteisinti. Gynėja skunde nurodo, jog baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad D. A. žinojo R. Ž. gyvenamosios vietos adresą, taip pat nėra duomenų, kad D. A. su nužudytaisiais asmenimis palaikė kokius nors santykius. Baudžiamojoje byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris D. A. tiesiogiai ar bent jau netiesiogiai susietų su nužudymo vieta ir įvykdytu nusikaltimu: nė vienas byloje apklaustas kaip liudytoju, nukentėjusiuoju asmuo nematė D. A. įvykio vietoje, įvykio vietoje nerasti D. A. rankų pirštų ar kiti pėdsakai, biologiniai pėdsakai, nusikaltimo įrankis. Nuteistojo D. A. kaltės taip pat nepagrindžia nukentėjusiųjų D. Ž., R. Č., V. B., liudytojų A. P., B. P., D. B., R. S., E. B., V. B., D. S., A. A., J. F., S. F., D. V. parodymai. Nuteistojo D. A. kaltės nepagrindžia ir prie baudžiamosios bylos prijungta baudžiamoji byla dėl D. A. nusikalstamos veikos pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį, jog specialisto išvadų NR. 140-(261)-IS 1-1499 ir Nr. 140-(10617)-IS 1-714 duomenys, kuriais grindžiama D. A. kaltė tyčia nužudžius nukentėjusiuosius, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, jį teisina. Be to, gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertinęs D. A. nekaltumą patvirtinančius įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta.

P. B. proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu – BPK 20 straipsnio 1-5 dalys. Įstatymai taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo, aptarė ir nurodė argumentuotus motyvus, kodėl vadovavosi nukentėjusiųjų D. Ž., R. Č., liudytojų A. P., B. P., D. B. parodymais ir kodėl nukentėjusiojo V. B. ir liudytojos D. V. vertino kaip prieštaringus, nuteistojo D. A. ir liudytojos A. A. parodymus atmetė. Kartu kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, rėmėsi visų byloje esančių duomenų patikimumu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kolegija konstatuoja, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nuteistojo gynėjai nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei nuteistojo D. A. kaltės neigimas savaime negali būti laikomos prieštaraujantys įstatymui. Teismas, vertindamas įrodymus, priešingai, nei teigia nuteistojo gynėja, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus.

Nuosprendį teismas grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 str. 1 d.) ir be įrodymų, kuriais grindė teismo išvadas, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. A. kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. dėl savanaudiškų paskatų nužudžius bejėgiškos būklės – A. Č. ir R. Ž., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė bei vienas iš pagrindinių tiesioginių įrodymų – D. A. rašytas laiškas V. B., leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis D. A., priešingai nei teigiama gynėjos skunde, pažinojo R. Ž.. Pats nuteistasis D. A. parodė, jog dirbo V. B. apsauginiu, dažnai būdavo bendrovės biure Žirnių gatvėje, saugojo cigarečių siuntas bei dideles pinigų sumas. Šias aplinkybes patvirtina ir V. B. parodymai, kad D. A. žinojo jo verslo reikalus, lydėdavo jį, saugodavo cigarečių siuntas, būdavo biure Žirnių gatvėje. Iš to darytina išvada, kad nuteistasis ne tik gerai pažinojo V. B. (pažymėtina, jog D. A. tėvas yra V. B. sesers vyras), turėjo V. B. pasitikėjimą, žinojo apie jo verslo reikalus, bet ir pažinojo V. B. verslo partnerį – R. Ž.. Nukentėjusiosios A. Č. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną jos vyras – A. Č. pasiėmė iš namų 10000 JAV dolerių, ji pastarąjį automobiliu nuvežė prie R. Ž. namų ir išleido, važiuojant A. Č. paskambino R. Ž. ir pasakė, kad tuojau atvažiuos. Įvertinus liudytojų A. P., B. P. parodymus visumoje, nustatyta, jog dar iki A. Č. atvykstant pas R. Ž., pastarojo namuose jau buvo asmenys, vėliau nužudę nukentėjusiuosius. Įvertinusi liudytojos J. F. paaiškinimą, kuri nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, ir kurios parodymais, gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtos liudytojos paaiškinimas neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir gali būti laikomi duomenimis, patvirtinančiais faktines įvykio aplinkybes. Be to, remiantis liudytojos A. Č. parodymais ir aplinkybe, jog įvykio vietoje nenustatyta jokių grumtynių pėdsakų bei tuo, kad R. Ž. turėjo nelegaliai laikomą pistoletą ir kurį, į butą užėjus nepažįstamiems žmonėms, galimai būtų panaudojęs, nustatyta, kad nukentėjusiuosius nužudė jiems pažįstami asmenys.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo teiginiu, jog buvo pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadų duomenis, konstatavo, jog tai, kad rankų pirštų pėdsakai, paimti 1993-07-23 įvykio vietos apžiūros nužudytojo bute metu yra palikti ne D. S. ir ne D. A., o kito ar kitų asmenų rankų pirštais, ant laido, virvių, pažymėtų Nr. 2, Nr. 7, užvalkalo, pledo, paimtų 1993-07-23 įvykio vietos apžiūros metu, rastas vyrų kraujas nepriklauso D. A., D. S., nei paneigia, nei patvirtina D. A. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Kaip minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygino juos tarpusavyje, ėmėsi priemonių prieštaravimams tarp ištirtų įrodymų pašalinti, o išvadas padarė atsižvelgdamas į ištirtų įrodymų visetą. Teismui sprendžiant D. A. kaltės klausimą ir konstatavus, jog specialistų išvados kategoriškai nepaneigia, kad D. A. nedalyvavo R. Ž. ir A. Č. nužudyme, nereiškia, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 6 dalis.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo laišką, rašytą D. A. V. B., pripažino tiesioginiu nuteistojo kaltės įrodymu. Apeliantės teigimu, laiškas negali būti laikomas prisipažinimu, be to, nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių laiško turinyje išdėstytas aplinkybes, nepaneigti nuteistojo ir V. B. parodymai, kad laiškas tebuvo šantažo priemonė atgauti pinigus už butą, neįvertintos ir laiško surašymo aplinkybės – surašytas jauno žmogaus, esančio beviltiškoje būklėje.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais ir juos atmeta.

Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog laišką rašė D. A. (specialisto išvada Nr. 11-604(10), t. 12 b. l. 17-18), duomenų, kad rašydamas laišką, D. A. buvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, nėra, t. y. nenustatyta, kad tuometinė D. A. emocinė būsena laiško surašymo metu trukdė jam teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai organizuoti ir reguliuoti savo veiklą (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) t. 12 b. l. 51). Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos skunde, įvertinus A. A., D. A., V. B. parodymus, teismas pagrįstai padarė išvadą, jog liudytoja A. A. parduodama butą, jį pardavė laisva valia, vietoje vieno buto gaudama butą sau bei nuperkant dar vieną butą jos dukrai. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad A. A., 1992-07-30 gavusi pranešimą dėl jos sūnaus sulaikymo, 1992-10-06 pateikė prašymą paleisti jį iš suėmimo už užstatą, paneigia A. A. aiškinimą, kad ji buvo labai susijaudinusi dėl sūnaus suėmimo, nieko nesuprato, kas vyksta, todėl atvykus V. B. tvarkyti buto pirkimo klausimų, darė viską, ką pastarasis liepė. Tokiu būdu ji buvo apgauta ir V. B. liko skolingas už butą jos sūnui. Gynėjos skundo argumentai, kad teismas nesiaiškino nei prašymo surašymo aplinkybių, nei suėmimo į užstatą pakeitimo aplinkybių, yra nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, jog A. A. pilnai orientuota dėl tuo metu su jos sūnumi vykstančių įvykių, žinojo kokių reikia imtis priemonių, kad jos sūnui būtų pakeista kardomoji priemonė, pateikė prašymą tardymą atliekančiai institucijai dėl D. A. paskirto suėmimo pakeitimo į užstatą, pažymėtina, jog pati užstatą sumokėjo (t. 3 b. l. 165). Be to, teisėjų kolegijos nuomone, suaugęs žmogus, sprendžiantis svarbų klausimą, susijusį su labai didelės vertės jo turtu, nesielgtų taip lengvabūdiškai – nesidomėtų, kiek mokama už jos butą, kur jis gyvens ir pan., juolab, kad pati liudytoja A. A. parodė, jog V. B. jai negrasino ir jokio spaudimo nedarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. A. ir liudytojos A. A. parodymus dėl A. A. priklausančio buto pardavimo bei V. B. už butą likusiosios maždaug 40000 JAV dolerių skolos, vertino kritiškai, kaip kaltinamojo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o liudytojos siekimą padėti kaltinamajam tai padaryti, ir juos atmetė, ir neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. B. parodymais, kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad perkant A. A. butą, su pastarąja buvo sutarta, jog už šį butą A. A. jis perduos savo dviejų kambarių butą bei jos dukrai nupirks dviejų kambarių butą, ką jis ir padarė.

Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, jog teismas nevertino D. S. parodymų, kurie patvirtina, kad V. B. liko neatsiskaitęs su D. A. dėl buto ir kad 1993-08-17 konfliktas kilo būtent dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vertinant V. B. apiplėšimo aplinkybes, apie tariamą skolą už butą buvimo nepasitvirtino, todėl sprendžiant D. A. kaltės klausimą dėl šios nusikalstamos veikos, ši aplinkybė esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. S. parodymai apie tariamą skolą už butą, yra paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytomis ir apeliacinės instancijos teisme pasitvirtinusiomis aplinkybėmis.

Gynėjos nuomone, D. A. laišku siekė pagąsdinti V. B., kad šis jam grąžintų pinigus, be to, byloje nėra duomenų, kad V. B. nupirktus ginklus D. A. naudojo nusikaltimams vykdyti, nėra duomenų ir apie pareigūnų papirkimą bei asmenį, pravarde ,,barzda“. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo gynėjos samprotavimai yra subjektyvūs ir selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, jog laiške minimi esminiai teiginiai, įvertinti su byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais įrodymais, atitinka tuo metu vykusius įvykius. Teisminio bylos nagrinėjimo metu D. A. parodė, kad V. B. nupirko automatą „Kalašnikov“, kurį kaltinamasis panaudojo 1993-08-17 įvykio metu, aplinkybę, kad nukentėjusysis pirko D. A. ginklus patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas D. S. bei pats nukentėjusysis V. B., paaiškindamas, jog yra davęs D. S. pinigų ginklui įsigyti, pastarasis turėjo automatą „Kalašnikov“, 1-2 pistoletus. Be to, 1992-07-27 atlikus kratą D. A. namuose, buvo rasta ir paimta dvi pistoleto dėtuvės, keturios rankinės skeveldrinės granatos bei jų sprogdikliai, kamščiai su sriegiu, 87 vnt. 9 mm kalibro šovinių, 150 vnt. 5,6 mm kalibro sportinių medžioklinių šovinių, vienas 12-o kalibro medžioklinis šovinis, 40 cm ilgio durtuvas (t. 3 b. l. 40-41, 42-43). 1992-07-27 D. A. asmens kratos metu, pas pastarąjį buvo rasta pistoletas „Parabellum“ Nr. 2484, pistoleto dėtuvė su keturiais šoviniais, dvi granatos ?-1, granata RG-42, prieštankinė kumuliatyvinė granata RKG-3, keturi granatų sprogdikliai (t. 3 b. l. 46, 47). 1992 metais prieš D. A. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, D. A. sulaikytas 1992-07-27 ir suėmimo terminas Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro R. G. sankcionuotu nutarimu nustatytas iki 1992-10-25 (t. 3, b. l. 5, 6; t. 3 b. l. 116, 117-118, 155, 156-157). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1992-12-03 nuosprendžiu (bylą nagrinėjo teisėjas D. V.) D. A. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. (t. 3 b. l. 204-205). Be to, D. A. buvo pradėtas tyrimas dėl išžaginimo, kur tuo metu tyrimą atliko R. S.. Aplinkybė, kad su aukščiau nurodytais ginklais nebuvo padaryti nusikaltimai, nepaneigia laiške nurodyto ginklų pirkimo fakto, be to, esminių laiško teiginių nepaneigia ir aplinkybė, kad nėra nustatytas asmuo, pravarde ,,barzda“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog lingvistiniu požiūriu aiškinant D. A. laiške nurodytas nužudymo aplinkybes ,,aš nužudžiau Ramuna“ ir ,,Kad nužudytume Ramuna“, leidžia spręsti apie laiške parašytą prisipažinimą, todėl nėra pagrįstas nuteistojo gynėjos skundos argumentas, jog laiško autoriui yra žinomas tik pats nužudymo faktas. Esant šioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad D. A. laiške nurodyti faktai yra neišgalvoti, jis nurodo realius įvykius, buvusius jo gyvenime, tačiau duomenų, kad laišku siekė pagąsdinti V. B., jog pastarasis sumokėtų pinigus, nėra.

Tačiau nuteistojo D. A. gynėja yra teisi teigdama, kad psichofiziologinio tyrimo išvados BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme negali būti pripažinti teisėtu būdu gautais duomenimis, nes juos ikiteisminio tyrimo pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatyme Nr. VIII-1906 ir BPK nėra numatyta galimybė parodymų teisingumą tikrinti naudojant poligrafą. Todėl šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau dėl šios aplinkybės keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo, kadangi kitų skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina D. A. kaltę. Teisėjų kolegija sprendžia, jo atmetus psichofiziologinio tyrimo duomenis ir jais nesivadovaujant, byloje pakanka kitų objektyvių duomenų (jie buvo aptarti anksčiau) D. A. kaltei pagrįsti.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino D. A. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudžius bejėgiškos būklės A. Č. ir R. Ž..

Toliau nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su D. A. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, nurodo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad įvykio dieną V. B. segėjo laikrodį ,,Rolex“, atkreipia dėmesį, jog V. B. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nenuoseklūs. Nuteistojo gynėja teigia, jog 1993-08-17 konfliktas įvyko dėl perleisto buto, už kurį V. B. tinkamai neatsiskaitė.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais ir juos atmeta.

Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, jog nukentėjusysis V. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog D. A. nuo jo rankos nuplėšė ir pagrobė laikrodį ,,Rolex“: ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. B. parodė, kad D. A. jam nutraukė nuo rankos laikrodį ,,Rolex“ (t. 4 b. l. 118), apklaustas antrą kartą kaip liudytojas V. B. parodė, jog D. A. priėjęs prie jo nutraukė nuo jo rankos laikrodį ,,Rolex“ (t. 4 b. l. 121), tą pačią aplinkybę patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t. b. l. 126) bei teisiamojo posėdžio metu. Kaip anksčiau buvo paminėta, D. A. buvo V. B. apsauginis ir iki įvykio tarp jų buvo draugiški santykiai, todėl V. B. neturėjo jokio preteksto ir pagrindo apkalbėti D. A.. Nukentėjusysis paaiškino, kad laikrodį įsigijo, būdamas su R. Ž. Maskvoje. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino nukentėjusioji D. Ž., kuri parodė, kad jos vyras R. Ž., būdamas su V. B. Maskvoje, nusipirko laikrodį „Rolex“, už kurį mokėjo 10000 JAV dolerių. Tokį patį laikrodį nusipirko ir V. B.. Pats nuteistasis D. A. bei kaip liudytojas apklaustas D. S. patvirtino, kad V. B. turėjo laikrodį „Rolex“, matė jį nešiojant. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis V. B. tik teisminio bylos nagrinėjimo metu išreiškė manymą, kad nuteistasis D. A. norėjo jį nužudyti, nepaneigia bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, kad nuo V. B. rankos užpuolimo metu buvo nutrauktas laikrodis ,,Rolex“. Dėl to, kas išdėstyta, teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl D. A. kaltės padarius plėšimą, tinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 3 dalį Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju neaptariamas nuteistojo gynėjos tvirtinimas, jog 1993-08-17 konfliktas įvyko dėl perleisto buto, už kurį V. B. tinkamai neatsiskaitė, nes tai paneigta aukščiau išdėstytais argumentais, todėl tie patys argumentai nekartojami.

Toliau nuteistojo gynėja savo apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiojo V. B. parodymus, teigdama, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad D. A. į nukentėjusįjį šaudė, nurodydama, jog D. A. neturėjo tyčios nužudyti V. B.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šie apeliantės skundo argumentai yra nepagrįsti. D. A. skundžiamu nuosprendžių nėra nuteistas dėl pasikėsinimo nužudyti V. B.. Pažymėtina ir tai, kad dėl nuteistojo D. A. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį V. B. ir jo tyčios formos, teisėjų kolegija pasisakė atsakydama į nukentėjusiojo V. B. apeliacinio skundo argumentus, todėl ir šie argumentai nėra kartojami.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog Ukrainos Respublikos Generalinė prokuratūra D. A. nėra išdavusi dėl nusikalstamos veikos pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, todėl pagal šią nusikalstamą veiką D. A. negali būti nuteistas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Ukrainos Respublikos Generalinė prokuratūra atsisakė išduoti D. A. pagal BK 253 straipsnio 1, 2 dalis, BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį (t. 10 b. l. 165-166). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Europos arešto orderį perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas pirmiausia apibrėžia ne prašyme perduoti asmenį nurodomas baudžiamojo įstatymo straipsnis, dalis ar punktas, o veiksmai (ar neveikimas), už kuriuos yra prašoma perduoti asmenį baudžiamosios atsakomybės pritaikymui. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime Leymann ir Pustovarov (C-388/08 PPU) yra aiškintos 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių nuostatos. Bylos Leymann ir Pustovarov sprendime, kuriame paaiškinta, kad nusikalstamos veikos aprašymo pakeitimai, susiję su aptariamų narkotinių medžiagų rūšimi, savaime negali lemti kitos nusikalstamos veikos, yra priminta, kad „Pamatinis sprendimas, be kita ko, skirtas teisminiam bendradarbiavimui palengvinti ir paspartinti, <...> Europos arešto orderio mechanizmo įgyvendinimas reikalauja aukšto valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo laipsnio“. Šiame sprendime taip pat nurodoma, kad: „Siekiant įvertinti, ar procesinis dokumentas lemia „kitokios nusikalstamos veikos“, nei nurodytoji Europos arešto orderyje, atsiradimą, norint nustatyti, ar būtinas sutikimas, reikia palyginti nusikalstamos veikos aprašymą Europos arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. <...>Reikalavimas gauti vykdančiosios valstybės narės sutikimą bet kokioms faktinėms aplinkybėms aprašyti pažeistų baudžiamojo persekiojimo principo apribojimo ribas ir keltų grėsmę siekiamam tikslui paspartinti ir palengvinti teisminį bendradarbiavimą tarp valstybių narių. <...> Siekiant nustatyti, ar vertinama nusikalstama veika yra „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas, <...> reikia patikrinti, ar nusikalstamos veikos požymiai pagal jos aprašymą išduodančios valstybės narės įstatymuose yra tie patys, dėl kurių asmuo buvo perduotas, ir ar pakankamai sutampa duomenys arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. Laiko ir vietos aplinkybių pakeitimai leistini, jei juos lemia informacija, surinkta per išduodančioje valstybėje narėje vykstantį procesą dėl arešto orderyje aprašytų veikų“. Nagrinėjamoje byloje D. A. perduoti pagal Europos arešto orderį buvo prašoma dėl jo 1993-07-23 ir 1993-08-17 prieš nukentėjusįjį V. B. ir kitus nukentėjusius asmenis atliktų nusikalstamų veikų. Detalus D. A. nusikalstamų veikų aprašymas buvo pateiktas pridėtame Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime pripažinti įtariamuoju D. A., kuriame nurodyta, jog ,,<...> Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis, veikdamas kartu su D. S., pasivijęs V. B., panaudodamas fizinį smurtą ir šaunamąjį ginklą, pagrobė didelės vertės svetimą turtą – nuplėšė nukentėjusiajam nuo rankos laikrodį ,,Rolex“, kainuojantį 15000 Vokietijos markių... <...>“ (t. 10 b. l. 161-162). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. A. nebuvo nuteistas už jokią kitą (padarytą kitu laiku, prieš kitus asmenis ar pan.), o tik už Europos arešto orderyje aprašytą veiką, t. y. V. B., prieš kurį buvo naudojamas fizinis smurtas ir nuo kurio rankos nuplėštas laikrodis ,,Rolex“, plėšimą.

Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistasis D. A. neturėjo tyčios nužudyti R. V. ir neturėjo tyčios padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Gynėjos teigimu, šis įvykis turi būti vertinamas kaip kazusas, nes D. A. neturėjo tyčios atimti R. V. gyvybę, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes negalėjo numatyti, kad atsitiktinė kulka sužalos kitoje kelio pusėje esančiame autobuse žmogų. Iš bylos faktinių aplinkybių, atsakant į prokuroro apeliacinį skundą, nustatyta, jog nuteistasis D. A. prie R. V. elgėsi neatsargiai, jis, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – V. B. plėšimą, pasikėsinęs nužudyti nukentėjusiuosius Ž. J., I. K. ir S. K., kurie vykdė tarnybos ir piliečio pareigas, suvokdamas daromos veikos rizikingą pobūdį ir numatydamas baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir nenorėdamas sužaloti nukentėjusiojo R. V., pataikė į šalia įvykio vietos buvusiame autobuse sėdėjusiam R. V. į krūtinę, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl nustačius D. A. kaltės formą, atmestinas skundo argumentas, jog ši situacija turėtų būti vertinama kaip kazusas, nes kazusas – tai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių sukėlimas be kaltės, tai toks asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos.

Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, jog įvykio metu nebuvo nušautas nė vienas žmogus, sužalojimai nepadaryti į gyvybiškai svarbias kūno vietas, be to, šaudymo kryptis ir intensyvumas bei tai, kad nuteistasis pats savo valia nutraukė veiksmus, rodo, kad D. A. tyčia sutrikdyti nukentėjusiųjų Ž. J., I. K. ir S. K. sveikatą buvo neatsargi.

Tokie nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai paneigti atsakant į prokuroro apeliacinį skundą, teisėjų kolegijai pasisakant apie D. A. kaltės turinį ir nusprendus D. A. veiksmus pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus. Todėl teisėjų kolegija atmeta nuteistojo gynėjos prašymą nuteistojo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti kaip lengvą kūno sužalojimą dėl neatsargumo ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, D. A. išteisinti, be to, D. A. veiką pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoti į 1961 m. BK 115 straipsnį ir baudžiamąją bylą nutraukti tais pačiais argumentais dėl D. A. kaltės tyčia pasikėsinus nužudyti nukentėjusiuosius nekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymai dėl senaties taikomi Baudžiamojo kodekso, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika. Dėl to nuteistojo veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, taikomi 2000 m. BK numatyti senaties terminai. Taikant bendruosius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, numatytus BK 95 straipsnio 3 dalyje, senaties terminas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus, pasibaigia 2013-08-17. BK 95 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad senaties eiga sustoja, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. A. nuo 1993-09-03 iki 2009-07-03 buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo (t. 10 b. l. 152, 158). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad Vokietijos Weiden I instancijos teismo 2003 m. kovo 7 d. baudžiamuoju įsakymu D. A. buvo nuteistas pagal Vokietijos BK 267 § 1 pastraipą dėl dokumento klastojimo už nusikaltimą, padarytą 2002-04-14. Bylos nagrinėjimo metu nuteistojo gynėja pažymėjo, jog Baudžiamajame įstatyme nėra numatytų pagrindų, kurie nutrauktų D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, nes nuo 1993-08-17 D. A. neįvykdė jokio nusikaltimo, už kurį galėjo būti skiriamas laisvės atėmimas. Gynėjos nuomone, apie tai leidžia spręsti teismui pateiktas Vokietijos BK 12 § su komentaru ir 267 § vertimas į lietuvių kalbą, o iš šių Vokietijos BK nuostatų bei komentaro akivaizdžiai matyti, jog D. A. Vokietijoje buvo nuteistas 400 eurų bauda už padarytą baudžiamąjį nusižengimą, kuris pagal 1961 m. BK nuostatas senaties eigos nenutraukia, nes pagal 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį gali nutraukti tik įvykdytas naujas nusikaltimas, o ne kokia nors kitokia nusikalstama veika, ir tik toks naujas nusikaltimas, už kurį gali būti paskirta didesnė nei 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip nurodyta aukščiau, nuteistajam D. A. taikomi 2000 m. BK numatyti senaties terminai. Be to, nors ir D. A. V. Weiden I instancijos teismo nuteistas pagal Vokietijos BK 267 § 400 eurų bauda, tačiau šio straipsnio sankcijoje yra numatytas laisvės atėmimas iki penkerių metų arba piniginė bauda. Pažymėtina, jog Vokietijos BK 12 § nurodyta, jog nusikaltimai yra nusikalstamos veikos, už kurias numatyta mažiausia bausmė, viršijanti vienerių metų laisvės atėmimą. Remiantis išdėstytu, nustatyta, kad D. A. Vokietijoje įvykdytas nusikaltimas nutraukė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, todėl D. A. senaties eiga nutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo (BK 95 str. 3 d.). Tokiu būdu sprendžiama, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktuose, sueis 2029-07-03 (senaties terminui atsinaujinus nuo D. A. sulaikymo dienos, t. y. 2009-07-03).

Dėl nukentėjusiojo V. B. apeliacinio skundo argumentų

Nukentėjusysis V. B. apeliaciniame skunde teigia, jog vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame teismo posėdyje, ir nurodo, kad jo apeliaciniame skunde nurodyti nuosprendžio motyvai turi būti pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, nes jie nėra susiję su nuteistajam D. A. inkriminuojama nusikalstama veika. Nukentėjusysis taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas de facto pripažindamas jį organizavus tyčinį R. Ž. ir A. Č. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, pažeidė Baudžiamojo proceso įstatymą, teisę į gynybą. Nukentėjusysis taip pat nesutinka su teismo psichofiziologinių tyrimų duomenų vertinimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, su tokiais nukentėjusiojo apeliacinio skundo teiginiais sutikti nėra pagrindo. Kaltinimas dėl R. Ž. ir A. Č. nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas D. A., kuris bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius byloje surinktus įrodymus, kuriais grindė D. A. kaltę padarius nusikalstamas veikas. Be to, nuosprendžio dalyje dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, išdėstytos faktinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiama D. A. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Priešingai, nei teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl nuteistojo kaltės nužudant R. Ž. ir A. Č., apelianto veiksmų, susijusių su pastarųjų nužudymo organizavimu, nevertino. Iš bylos duomenų matyti, jog V. B. 2007 m. gruodžio 22 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad jis įtariamas tuo, jog iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su D. A., D. S., iš savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti R. Ž. priklausančius 40000 JAV dolerių, organizavo dviejų asmenų, esančių bejėgiškos būklės – R. Ž. ir A. Č. tyčinį nužudymą (9 t., 56 b.l.). Šiame ikiteisminiame tyrime nukentėjusysis V. B., vadovaujantis BPK 44 straipsniu dėl asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu, gali realizuoti teisę į gynybą ir gintis nuo pareikšto įtarimo. Todėl tik pradėtame ikiteisminiame tyrime gali būti nustatinėjama V. B. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, V. B. pripažintas nukentėjusiuoju nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalyje dėl pasikėsinimo jį nužudyti ir turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (nagrinėjamu atveju ši jo teisė išreikšta apeliacinio skundo padavimu), tačiau nuosprendžio dalyje dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo, apeliantas nėra pripažintas nukentėjusiuoju, šioje dalyje V. B. buvo apklaustas tik kaip liudytojas. Nukentėjusysis V. B. iš esmės ginčija savo kaltę nuosprendžio dalyje, kurioje jis nėra nuteistas ir nėra nukentėjusysis, prašydamas pašalinti D. A. kaltę grindžiančius motyvus. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir išeina už ribų baudžiamojo proceso įstatymo suteiktų liudytojo teisių. Liudytojas nėra nuteistasis, kuris turi platesnes teises, tame tarpe ginčyti savo kaltę dėl kurios nėra pripažintas kaltu ir nuteistas. Nepasitvirtinus apelianto išdėstytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo V. B. apeliacinio skundo reikalavimas iš nuosprendžio motyvuojančios dalies pašalinti jo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus yra atmetamas.

Nėra pagrindo sutikti ir su nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, jog D. A. dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino nužudyti V. B..

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, išsamiai motyvavo, kad nėra pagrindo apkaltinti D. A. padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, nes byloje nėra pakankamai duomenų, kad D. A. tikrai norėjo ir ketino nužudyti V. B., objektyvieji D. A. veiksmai taip pat neduoda pagrindo taip teigti.

Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad D. A., turėdamas tikslą pasisavinti V. B. priklausantį didelės vertės turtą, panaudojo šaunamąjį ginklą – įrėmė automobilio priekinėje keleivio vietoje sėdinčiam nukentėjusiajam V. B. į galvą 5,45 mm kalibro ,,Kalašnikov“ konstrukcijos automatą, o nukentėjusiajam iššokus iš automobilio ir bandant pabėgti, D. A. jį pasivijo, sudavė rankomis, kojomis, automato buože smūgius į galvą bei krūtinę, po to, du kartus iššovė iš ,,Kalašnikov“ tipo automato į žemę, šalia gulinčio V. B. bei, nuplėšdamas nuo V. B. rankos, pagrobė jam priklausantį laikrodį ,,Rolex“ 40000 Lt vertės.

Teismas konstatavo, kad D. A. šaudė turėdamas tikslą įbauginti nukentėjusįjį V. B. ir tokiu būdu pagrobti jam priklausantį turtą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. A. turėjo kitokią tyčia, t. y. jis veikė tiesiogine (apibrėžta) tyčia nužudyti. Tokį vertinimą apeliantas grindžia tuo, kad D. A. prieš jį naudojo ,,Kalašnikov“ tipo automatą ir neabejotinai suvokė ginklo mirtiną pavojų, todėl jį panaudodamas ir šaudydamas į nukentėjusįjį nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Nukentėjusiojo nuomone, aplinkybė, kad D. A., šaudydamas į nukentėjusįjį, nepataikė, nereiškia, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia.

Kolegijos nuomone, D. A. veiksmai neįrodo jo tyčios atimti nukentėjusiajam V. B. gyvybę. Iš nukentėjusiojo V. B. parodymų seka, kad kai jis iššoko iš automobilio ir bėgo, jį pasivijo ir mušė D. S. bei D. A., pastarasis turėjo automatinį ginklą, kuriuo mušė jį į galvą. Vertinant įvykio situaciją, galima padaryti išvadą, jog D. A. tikrai turėjo galimybę atimti nukentėjusiajam gyvybę ir tai galima buvo padaryti ne suduodant automato buože per galvą, o paleidžiant šūvius į ant žemės gulintį nukentėjusįjį.

Kolegijos nuomone, negalima sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, jog šaudydamas į nukentėjusįjį, D. A. nepataikė. Bylos duomenimis nustatyta, jog D. A. du kartus iššovė iš ,,Kalašnikov” tipo automato į žemę, šalia gulinčio nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į tai, kad D. A. turėjo automatinį galingą ginklą, o atstumas tarp D. A. ir V. B. buvo mažas, negalima sutikti su nukentėjusiojo tokiu įvykių traktavimu, kad D. A. į jį nepataikė. Jei būtų tyčia nužudyti nukentėjusįjį, ji galėjo būti realizuota. Kad tokios tyčios nebuvo, matyti ir iš kitų aplinkybių. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad D. S. ir D. A. pradėjo tempti nukentėjusįjį atgal į automobilį. Tai taip pat patvirtina, kad jie nužudyti nukentėjusįjį nesiekė. Kad tokio tikslo nebuvo patvirtino ir pats nukentėjusysis, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, nurodydamas, kad „jie buvo susitarę mano atžvilgiu įvykdyti plėšimą bei iš manęs pareikalauti pinigų“ (t. 4, b. l. 121), ,,D. A. ir D. S. norėjo iš manęs pinigų, nes vis tiek atėmę laikrodį ,,Rolex“, tempė į mašiną mane“ (t. 13, b. l. 107). Be to, nė vienas šį įvykį mačiusių asmenų taip pat nepatvirtino V. B. nurodytos aplinkybės, kad D. A. šovė į jį. Nukentėjusysis R. V. parodė, jog D. A. du-tris kartus iššovė į žemę, po to mušė klūpantį nukentėjusįjį, po ko D. A. dar apie tris-keturis kartus iššovė į orą (t. 5, b. l. 36-37), liudytojas A. J. parodė, jog D. A. šaudė į viršų, žemę, matė, kad D. A., pasikeitęs apkabą, automato buože kelis kartus smogė V. B. į galvą, pečius (t. 5, b. l. 65-66, 67-68). Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme V. B. nemotyvuodamas pakeitė parodymus ir pradėjo tvirtinti, jog D. A. siekė jį nužudyti. Teisėjų kolegija jo pakeistus parodymus atmeta ir jais nesivadovauja, kadangi jo nurodytų aplinkybių bylos duomenys nepatvirtina. Priešingai, anksčiau išanalizuoti liudytojų parodymai paneigia V. B. pateiktą versiją, kad D. A. kėsinosi jį nužudyti.

Atmestini kaip nepagrįsti ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas besąlygiškai patikėjo nuteistojo D. A. parodymais, kad jis neturėjo tikslo nužudyti V. B., kad santykiai tarp D. A. ir V. B. buvo geri, kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas D. A. kaltės klausimą, pastarojo parodymus, atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad santykiai tarp V. B. ir D. A. nėra palankūs, juos iš dalies vertino kritiškai ir tikėjo tiek, kiek jie pasitvirtino kitais bylos nagrinėjimo metu surinktais ir ištirtais įrodymais.

Dėl nukentėjusiojo R. V. apeliacinio skundo argumentų

Nukentėjusysis R. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistomis proceso išlaidomis – 300 Lt, teigia, jog teismas nepagrįstai nepriteisė išlaidų, susijusių su drabužių ir batų sugadinimu, ir prašo priteisti papildomai 300 Lt, t. y. viso 600 Lt. Šis apelianto prašymas atmetamas, kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, jog iš D. A. R. V. naudai priteista 300 Lt proceso išlaidų atlyginimo, taip pat nurodyta, jog iš D. A. turtinės žalos atlyginimo R. V. naudai priteista 300 Lt. Apeliantui priteista suma viso sudaro 600 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti.

D. A. nusikalstamas veikas pagal BK 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. 3796 redakcija) ir BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 5, 7, 10, 11 punktus ir paskirti laisvės atėmimą keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus, BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 137 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę D. A. paskirti laisvės atėmimą 19 (devyniolikai) metų, pirmuosius dešimt metų bausmę atliekant kalėjime, o likusius devynerius metus – pataisos namuose.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodas apie tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose, nuteistasis D. A. padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, jog į autobuse sėdėjusio nukentėjusiojo krūtinę pataikė rikošetavusi kulka.

Nuteistojo D. A. gynėjos, nukentėjusiojo V. B. ir nukentėjusiojo R. V. apeliacinius skundus atmesti.