Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. M. ir atsakovės V. M. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-9-766/2016 pagal ieškovo A. M. patikslintą ieškinį atsakovei V. M. dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo pakeitimo ir prievolės teikti išlaikymą pripažinimo įvykdyta bei atsakovės V. M. priešieškinį ieškovui A. M. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo – antstolė R. A., išvada teikianti institucija – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

14.1. Teismas neteisingai apskaičiavo priteistino išlaikymo įsiskolinimo dydį, nes minusavo ne visas atsakovės pervesto išlaikymo vaikui sumas, apie kurių atlikimą ji buvo pateikusi įrodymus teismui.

14.2. Teismas neteisingai interpretavo DnB banko 2014-11-07 raštą Nr. 710-8/1855. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-02-03 nutartimi 2-77-632-2014 vaiko gyvenamoji vieta laikinai buvo nustatyta su A. M., todėl nuo 2014-02-03 būtent ieškovas A. M. turėjo teisę V. M. atidarytą nepilnamečiui sūnui E. M. sąskaitą valdyti, nepriklausomai nuo to, kas ją buvo atidaręs. Ieškovas, gavęs sąskaitos valdymo teises, galimai lėšas nuėmė A. M., todėl V. M. į E. M. sąskaitą įneštos lėšos teismo turėjo būti minusuojamos mažinant priteistino išlaikymo įsiskolinimo dydį.

14.3. Teismas nepagrįstai pripažino neteisėtais ir nepagrįstais V. M. veiksmus 2013-09-10 pateikiant antstolei R. A. vykdyti 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-3857-132-10 dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui E. M. išieškojimo iš tėvo A. M.. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-09-23 teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-3857-132-10 – įsiteisėjęs vykdomasis dokumentas, todėl V. M. turėjo teisę jį pateikti vykdyti antstolei. Nepriklausomai nuo to, kad nepilnametis sūnus E. M. nuo 2013-08-21 faktiškai gyveno su tėvu A. M., pastarasis buvo skolingas pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą gan dideles išlaikymo įsiskolinimo sumas ne tik E., bet ir vyresniajam sūnui J..

14.4. Teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo grąžinti A. M. iš jo išieškotas vaiko išlaikymo lėšas nekonkreti, nes teismo nėra nustatyta ir aiškiai nurodyta atsakovės privaloma grąžinti suma. Teismo sprendimas šioje dalyje visiškai nepagrįstas jokiomis teisės normomis. Pagal CPK reglamentavimą sprendimų įvykdymo atgręžimo institutas bylose dėl išlaikymo Periodinėmis išmokomis išieškojimo yra ribojamas. Skundžiamu sprendimu teismas 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-3857-132-10, kuriuo iš A. M. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis, pakeitė ne dėl to, jog jis buvo pagrįstas melagingais duomenimis ar suklastotais dokumentais, o įvertinęs susiklosčiusias faktines aplinkybes tėvų tarpusavio ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimo eigoje, kuomet nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta faktiškai (nors ir prieš motinos valią) buvo su tėvu. Tačiau įvertinus prioritetinius vaiko interesus, šis ginčas galiausiai buvo išspręstas motinos naudai ir vaiko gyvenamoji vieta nuo 2016-06-01 nustatyta su V. M.. Esant tokioms aplinkybėms, įvykdyto 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymo atgręžimas negalimas.

14.5. Atgręžto reikalavimo dydžio teismas net nenustatinėjo. E. M. išlaikymui iš A. M. buvo išieškota iš viso 6411,34 Lt, iš kurių 2343,90 Lt užskaityta kaip išlaikymo kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis teikimas, o 4067,44 Lt užskaityta išlaikymo įsiskolinimui dengti. Atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo įsiskolinimas 2013-09-01 buvo 7000 Lt, tai visa iš A. M. išieškota 6411,34 Lt suma gali būti užskaityta šiam įsiskolinimui dengti ir tokiu būdu, atnaujinus 2010-09-23 teismo įsakymo vykdymą, dar liktų nepadengta išlaikymo įsiskolinimo 588,66 Lt (170,49 eurų) suma. Esant tokioms aplinkybėms, A. M., turėdamas didelį išlaikymo įsiskolinimą, neturi teisės reikalauti grąžinti iš jo išieškotas lėšas vien dėl išieškotų sumų netinkamo užskaitymo.

15.1. Teismas nepagrįstai, peržengdamas 2014-06-05 ieškinio, 2015-01-30 patikslinto ieškinio ribas ir dalyką, matydamas, kad atsakovė neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje ir gyvena A., nesant ieškovo sutikimo leido išvežti mažametį vaiką į A. ir nustatė nuo 2016-06-01 bendravimo tvarką.

15.2. Teismas iš liudytojų ir rašytinių įrodymų nustatęs, kad A. M. visą laiką gyvendamas kartu su V. M., rūpinosi vaikais, dėjo pinigus į šeimos būstą, neteisingai tvirtina, jog šalys nevedė bendro ūkio, vaikas gyveno tik su motina ir t.t.

15.3. Teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė V. M. naudai 1 902,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.

15.4. Teismas ieškinyje „Dėl vaiko išlaikymo priteisimo“ priimdamas priešieškinį „Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo“ pažeidė CPK 143 str. reikalavimus.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apelianto argumentai, kad procesas buvo vilkinamas, nepagrįsti. Visi procesiniai veiksmai byloje buvo atliekami įstatymo numatytais terminais, nei teismas, nei atsakovė tyčia nevilkino bylos nagrinėjimo.

16.2. Teismas priėmė nagrinėti atsakovės V. M. priešieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nes tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos nagrinėjant buvo galima greičiau ir teisingai išnagrinėti abu ginčus. Ieškovas, formuluodamas apeliacinio skundo dalyką neišdėstė savo reikalavimo dėl atsakovės priešieškinio – laikyta, kad jis šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Pagrindas 2014 m. birželio 5 d. ieškiniu „Dėl vaiko išlaikymo priteisimo“ kreiptis į Radviliškio rajono apylinkės teismą, tapo, kai mažamečio vaiko motina V. M., nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo atsisakiusi teikti savo mažamečio sūnaus E. M. išlaikymą. Tačiau akivaizdžiai sukčiaudama, pateikė antstolių kontorai suklastotą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. teismo įsakymą, vykdė melagingos skolos išieškojimą, t. y. vykdė mažamečio sūnaus E. M. išlaikymo išieškojimą, kai vaikas E. M. gyveno ir buvo išlaikomas tik jo, vaiko tėvo A. M., lėšomis.

17.2. V. M. per 10 mėnesių pervesdama į sūnaus E. M. sąskaitą (kuria be V. M. niekas negalėjo disponuoti) 179,92 Eur (621,22 Lt), o į asmeninę sąskaitą kas mėnesį gaudama 500-600 Lt išieškojimo lėšų, tyčia ir sąmoningai piktnaudžiavo teise, vykdė apsimestinį mažamečio sūnaus E. M. išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovės – tenkintinas.

18. Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, priteistas išlaikymas vaikui bei nagrinėjami su išlaikymo įsiskolinimu susiję klausimai, yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

19. Pirmosios instancijos teismas 2016m. kovo 10d. sprendimu nustatė ieškovo ir atsakovės bendravimo su vaiku E. M. tvarką. Bendravimo tvarka buvo nustatyta atsižvelgiant į įsiteisėjusį Šiaulių apygardos teismo 2015m. lapkričio 10d. sprendimą, kuriuo vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove.

20. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo atsakovė neskundė. Ieškovas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas, nustatydamas bendravimo su vaiku tvarką, įteisino mažamečio vaiko deportaciją į užsienio valstybę, nes atsakovė nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie ieškovo apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

21. CK 3.169 straipsnio 2 dalis numato, jog kilus ginčui tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Taigi, įstatymas vaiko gyvenamosios vietos nustatymą sieja ne su gyvenamosios vietos adresu. Tėvo, su kuriuo lieka gyventi vaikas, gyvenamoji vieta yra vienas iš kriterijų, kuriuos vertina teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta Šiaulių apygardos teismo 2015m. lapkričio 10d. sprendimu, aplinkybė, jog atsakovė, kurios gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, buvo įvertinta nustatant vaiko gyvenamąją vietą.

22. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė bendravimo su vaiku tvarką, kuria, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, yra siekiama ne atskirti vaiko tėvą nuo vaiko, o užtikrinti jų bendravimą gyvenant skyrium. Iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, nustatydamas bendravimo su vaiku tvarką, taip pat atsižvelgė, jog atsakovės gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, todėl nusprendė, kad atsakovė turi prisiimti dalį išlaidų, susijusių su sūnaus kelione jam vykstant susitikti su ieškovu. Ieškovas savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka, kad vaikas gyvens užsienio valstybėje, tačiau nenurodė argumentų, kodėl jo netenkina nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Todėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Pažymėtina, kad atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms, ieškovui išlieka teisė kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

Dėl atsakovės V. M. veiksmų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįstais, pateikiant antstolei vykdyti 2010- 09-23 teismo įsakymą Nr. L2-3857-132-10

23. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas prašė pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais atsakovės V. M. veiksmus pateikiant antstolei R. A. vykdyti 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-3857-132-10 ir nurodant, kad išlaikymo įsiskolinimas 2013-09-01 yra 12000 Lt, taip pat nustatyti, kad prievolę už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra tinkamai įvykdęs ir pripažinti ją pasibaigusia.

24. Pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais ir nepagrįstais atsakovės veiksmus, 2013-09-10 pateikiant antstolei vykdyti 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui E. M. išieškojimo iš ieškovo, tačiau nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2010-09-03 iki 2013-08-31 yra įvykdęs prievolę išlaikyti nepilnamečius vaikus.

25. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu, kuriuo jos veiksmai jai pateikiant vykdyti vykdomąjį dokumentą yra pripažinti neteisėtais.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaikymas – tai vaikui augti ir vystytis tinkamų materialinių ir kitų sąlygų sudarymas (aprūpinimas būstu, maistu, drabužiais, mokymosi reikmenimis, galimybių poilsiui sudarymas ir sudarymas sąlygų patenkinti kitus augančio asmens poreikius). Išlaikymas neturi lėšų kaupimo ar taupymo (nekilnojamojo turto įgijimo, būsto įsigijimo nuosavybės teise ar kt.) tikslo, nors nepaneigiama, kad dalis lėšų gali būti sukaupiama vaiko naudai, taip pat iš teikiamo išlaikymo. Išlaikymas nepilnamečiam vaikui gali būti teikiamas tėvo dalį suteikiant tiesiogiai vaikui (aprūpinant jį būstu, maistu, reikmenimis pragyvenimui, mokymuisi, lavinimui ir kt.), arba ją natūra ar lėšomis teikiant netiesiogiai – perduodant kitam tėvui, kuris gautą turtą naudoja vaikui išlaikyti.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neteikė išlaikymo vaikui E. M. nuo teismo įsakymo dėl išlaikymo vaikui priėmimo 2010m. rugsėjo 23d. iki 2013m. rugpjūčio mėnesio, kai vaikas apsigyveno pas jį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 2015m. lapkričio 10d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu, kuriuo buvo konstatuota, kad vaikas iš esmės nuo pat gimimo visą laiką gyveno su atsakove. Tarp šalių nėra ginčo, kad vaikas, laikinai išvykus ieškovei, o paskui ir atsakovui dirbti į užsienį buvo paliktas močiutės globai, tačiau vėliau šalys vaiką pasiėmė kartu gyventi į A.. Ieškovas teigia, kad jis nuo 2010m. rugsėjo mėnesio, kai buvo priimtas teismo įsakymas dėl vaiko išlaikymo, iki 2013m. rugpjūčio mėnesio gera valia teikė išlaikymą vaikui. Išlaikymo mokėjimo faktą privalo įrodyti ieškovas, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis tokių įrodymų nepateikė. Vien teismo įsakymo dėl išlaikymo vaikui priteisimo faktas rodo, kad ieškovas nevykdė pareigos išlaikyti sūnų E. M.. Nors ieškovas teigia apie šį įsakymą nieko nežinojęs, tačiau iš bylos dėl teismo įsakymo priėmimo matyti (L2-3857-132/2010m.), kad teismo įsakymas jam įteiktas asmeniškai, o 2013m. gruodžio 16d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi atsisakyta atnaujinti procesą pagal ieškovo prašymą šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai G. M., R. V., A. S. patvirtino, kad gyvendamas su atsakove A. ieškovas savo lėšas išleisdavo savo poreikių tenkinimui. Šių liudytojų parodymus atitinka ir 2014m. balandžio 4d. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, jog ieškovas, gyvendamas A. su ieškove, liko jai skolingas, dėl ko iš jo atsakovei buvo priteista skola. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, jog ieškovo siųstos lėšos D. M. laikotarpiu nuo 2012-02-13 iki 2013-01-18 negali būti laikomos išlaikymui skirtomis lėšomis, nes neaiški šių perlaidų paskirtis. Nors D. M. ir nurodė, kad išlaikymą vaikui gaudavo iš abiejų tėvų, tačiau minimu laikotarpiu teisė tvarkyti vaiko lėšas uzufrukto teisėmis buvo suteikta atsakovei, o įrodymų, kad ieškovas atsakovei mokėjo lėšas vaiko išlaikymui – nėra.

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. gegužės 3d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016). Todėl, ieškovui neįrodžius, jog jis tinkamai vykdė pareigą mokėti išlaikymą pagal 2010m. rugsėjo 23d. teismo įsakymą, vien dėl to, kad šalys per ginčo laikotarpį epizodiškai gyveno kartu, negalima daryti išvadų apie tinkamą pareigos išlaikyti vaiką vykdymą.

29. Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis). Tėvų ginčas dėl vaiko išlaikymo vyksta dėl išlaikymo vaikui teikimo ir sąlygų, bet išlaikymas, kaip toks, priklauso ir turi būti teikiamas vaikui, o ne jiems patiems. Taigi, nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam sutuoktiniui. Teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, ir joje nurodyta praktika). Nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimas taip pat yra turtas, kuris priklauso vaikui, todėl tėvai ar vienas iš tėvų šį turtą tvarko uzufrukto teise. Nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą įgyvendina atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, vienas iš jų ar kiti asmenys.

30. Ieškovui nevykdant pareigos išlaikyti vaiką, ieškovė, turėdama galiojantį teismo procesinį sprendimą – teismo įsakymą (CPK 587str.2p.), turėjo teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo skolos išieškojimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog vaikas nuo 2013 metų rugpjūčio mėnesio gyveno su ieškovu, nedaro atsakovės veiksmų pateikti vykdomąjį dokumentą neteisėtais, nes vaiko gyvenamoji vieta su ieškovu nei šalių susitarimu, nei teismo sprendimu nebuvo nustatyta, o vaikas pas ieškovą, kaip patvirtino liudytoja G. M., buvo parvežtas pasisvečiuoti. Atsakovė teigia, jog pateikdama vykdyti teismo įsakymą dėl išlaikymo skolos priteisimo, siekė išieškoti išlaikymą vaikų naudai, t.y. veikė vaikų interesais.

31. Pažymėtina, kad Civiliame kodekse įtvirtintas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, statusas. Tai reiškia, kaip jau buvo minėta, kad tikrasis prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektas yra vaikas, išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktą). Lėšų savininkas pagal teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymas, yra vaikas ir šios lėšos negali tapti vieno iš tėvų nuosavybe. Atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai. Tėvų, nevykdančių ar netinkamai vykdančių savo pareigas vaikams, veiksmai ar neveikimas pripažįstami priešingais teisei, t. y. neteisėtais, ir jie gali būti vertinami deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų kontekste, jeigu tokiais veiksmais kitiems asmenims padaroma nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovė vaikų lėšas naudojo ne pagal paskirtį ir tokiu būdu vaikams padarė žalą.

32. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikotarpiu nuo teismo įsakymo priėmimo iki 2013m. rugpjūčio mėnesio ieškovas tinkami nevykdė prievolės mokėti išlaikymą vaikams, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais atsakovės veiksmus, 2013-09-10 pateikiant antstolei vykdyti 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui E. M. išieškojimo iš ieškovo.

Dėl įpareigojimo grąžinti A. M. iš jo išieškotas lėšas vaiko išlaikymui

33. Pirmosios instancijos teismas sprendimu įpareigojo V. M. per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti A. M. nepagrįstai iš jo išieškotas nepilnamečio E. M. išlaikymo kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis lėšas už laikotarpį nuo 2013m. rugpjūčio 21d. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad visų pirma sprendimo įvykdymo atgręžimas šiuo atveju yra negalimas.

34. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto paskirtis – atkurti šalių materialiųjų teisinių santykių padėtį, buvusią iki įvykdymo teismo sprendimo, kuris vėliau buvo panaikintas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ir byla iš esmės išspręsta kitaip, negu prieš tai priimtu teismo sprendimu. Šio instituto taikymas grindžiamas principu - iš neteisės negali atsirasti teisė, t. y. neteisėto sprendimo įvykdymo padariniai taip pat turi būti laikomi neteisėtais. Neteisėtas sprendimas daro neteisėtą ir tokio sprendimo vykdymą, todėl būtina šalis, įvykdžiusias neteisėtą teismo sprendimą, grąžinti į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo. Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto pagrindu skolininkui grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta vykdant panaikintą teismo sprendimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad 2010m. rugsėjo 23d. teismo įsakymas dėl išlaikymo priteisimo buvo neteisėtas, sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto teisės normos šiuo atveju yra netaikytinos.

35. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad atsakovė 2010m. rugsėjo 23d. teismo įsakymą dėl išlaikymo vaikams priteisimo pateikė vykdyti teisėtai, nėra įstatyminio pagrindo įpareigoti atsakovę grąžinti A. M. iš jo išieškotas nepilnamečio E. M. išlaikymo kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis lėšas už laikotarpį nuo 2013-08-21. Pirmosios instancijos teismas, kaip paminėjo pati atsakovė apeliaciniame skunde, teismo sprendimu nenurodė ieškovui grąžintinos sumos dydžio. Todėl kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl išieškotų iš ieškovo sumų dydžio pagal pateiktą 2010m. rugsėjo 23d. teismo įsakymą teisinės reikšmės neturi.

36. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę grąžinti ieškovui iš jo išieškotas nepilnamečio E. M. išlaikymui skirtas lėšas už laikotarpį nuo 2013-08-21.

Dėl atsakovės V. M. išlaikymo įsiskolinimo dydžio

37. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių nėra ginčo, jog vaikui gyvenant su ieškovu, atsakovė turėjo įstatymo nustatytą pareigą padėti vaiką išlaikyti. Atsakovė apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimo dalies, kuria iš jos buvo priteistas išlaikymas sūnaus E. M. naudai nuo 2014-06-10 iki 2016-05-31 po 100 eurų kas mėnesį, tačiau nesutinka su priteisto išlaikymo įsiskolinimo suma – 942,08 eurų. Apeliantės nuomone, jos išlaikymo įsiskolinimo suma sudaro 429,09 eurų.

38. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, nustatydamas atsakovės išlaikymo įsiskolinimo dydį, įvertino tik 2014-11-11 pervestą sumą – 200 Lt, kas sudaro 57,92 Eur. Apeliantė pateikia savo paskaičiavimus, pagal kuriuos įrodinėja sumokėjusi vaiko išlaikymui daugiau lėšų, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

39. Atsakovė įrodinėja, kad į sūnaus E. M., kurią pati atidarė, sąskaitą yra įnešusi tokias pinigines sumas:2013-09-09 – 20 Lt, 2013-12-10 – 190,35 Lt, 2013-12-30 – 190,82 Lt, 2014-03-10 – 110,70 Lt, 2014-03-20 – 109,35 Lt, viso 621,22 Lt, kas atitinka 179,92 eurus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas negalėjo disponuoti šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis, todėl jų neužskaitė vertinant atsakovės išlaikymo įsiskolinimo dydį. Iš banko atsakymo matyti (I t. b.l. 143), kad 2014-11-07 šiomis lėšomis disponuoti ieškovas neturėjo teisės. Tačiau bankas taip pat pateikė informaciją (IVt. b.l. 64), kad nuo 2015-02-06 dienos teisę valdyti šią sąskaitą turėjo A. M.. Iš E. M. banko sąskaitos išrašo matyti (IV t. b.l. 71), kad atsakovė įnešė į jo sąskaitą išvardintas sumas, o 380 eurų suma iš šios sąskaitos 2015-02-06 buvo išmokėta ieškovui A. M.. Aplinkybė, kad ieškovui iš vaiko sąskaitos buvo išmokėti pinigai, jam turėjo būti žinoma. Iš paminėtų įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas nors ir vėliau, tačiau turėjo galimybę disponuoti atsakovės siųstomis lėšomis vaiko išlaikymui.

40. Iš 2014-11-14 į civilinę bylą atsiųstų per EPP atsakovės dokumentų matyti (IV t. b.l. 42), jog atsakovė sūnaus E. išlaikymui A. M. pervedė sumas: 2014-06-30 – 150 Lt, 2014-07-21 – 150 Lt, 2014-08-12 – 150 Lt, viso 450 Lt, kas sudaro 130,33 eurus.

41. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad sūnaus išlaikymui ieškovui ji pervedė : 2014-09-13 – 250 Lt, 2014-10-09 – 200 Lt 2014-11-11 – 200 L, 2014-12-05 – 200 Lt , 2014-12-18 – 50 Lt, viso 900 Lt, kas atitinka 260,66 eurus. Atlikti pervedimai matyti iš ieškovo sąskaitos išrašo (I t. b.l. 158-159). Atsakovė pagrįstai nurodo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino gavęs iš atsakovės tokias sumas vaiko išlaikymui, šią aplinkybę nurodydamas savo patikslintame ieškinyje (I t. b.l. 122).

42. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė sūnaus E. M. išlaikymui vaikui gyvenant su ieškovu, minusavus sumokėtas sumas, yra skolinga 429,09 eurų.

Dėl ieškovo prašymų pradėti ikiteisminį tyrimą ir piktnaudžiavimo procesu

43. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo teismo kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo eilės asmenų – teisėjų, advokatės, antstolės, atsakovės - atžvilgiu. LR CPK 300str. numato, kad bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėjus, jog byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokuratūrai, o atsižvelgdamas į bylos aplinkybes arba išnagrinėja bylą iš esmės, arba ją sustabdo. Šioje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, nėra duomenų apie BK 193, 182sr., 300 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų požymius, todėl nėra pagrindo priimti byloje atskirąją nutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas turi galimybę pats kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, jei mano, kad jo teisės buvo pažeistos ar jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika.

44. Apeliantas ieškovas A. M. prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, melagingų išieškojimų pateikimą, melagingų skolų formavimą, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir teise atsakovei V. M. paskirti maksimalią baudą, pusę šios baudos nustatant išmokėti A. M. naudai.

45. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pareiga šalims procesinėmis teisėmis naudotis tinkamai, sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Teismo nuobaudos, kurių baigtinis sąrašas yra įtvirtintas CPK 103 straipsnyje, gali būti skiriamos byloje dalyvaujantiems asmenimis, jų atstovams ar kitiems proceso dalyviams tuo atveju, kai pastarieji asmenys netinkamai vykdo savo procesines pareigas ar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnyje yra įtvirtinti du savarankiški atsakomybės už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas, 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas paskirti baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo, prašymo ar kito procesinio dokumento) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė V. M. yra nesąžininga, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, todėl šis apelianto prašymas netenkintinas.

Dėl naujai pareikštų reikalavimų

46. Apeliantas ieškovas A. M. apeliacinės instancijos teismo prašo antstolę R. A. įpareigoti skubos tvarka grąžinti A. M. neteisėtai ir nepagrįstai išieškotą 12 000 Lt sumą su visomis vykdymo išlaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad apeliantas skunde negali kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliaciniame skunde nurodyto šio reikalavimo, kadangi toks reikalavimas nebuvo vertintas pirmosios instancijos teismo.

47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais atsakovės veiksmus, pateikiant antstolei vykdyti teismo įsakymą, pripažinti, jog prievolę už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. išlaikyti savo nepilnamečius vaikus jis yra tinkamai įvykdęs, įpareigoti atsakovę grąžinti iš jo nepagrįstai išieškotas lėšas, taip pat nustatydamas atsakovės išlaikymo įsiskolinimo dydį netinkamai taikė materialinės teisės normas ir vertino byloje esančius įrodymus. Todėl, patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimas iš dalies keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

48. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, ieškovo patikslintas ieškinys tenkinamas 30 procentų, o atsakovės lieka patenkinta 80 procentų priešieškinio reikalavimų. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. M. pirmosios instancijos teisme patyrė 450 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad jo patikslintas ieškinys patenkintas 30 procentų, iš atsakovės ieškovui priteisiama 135,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė V. M. pirmosios instancijos teisme patyrė 2347,32 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą ir sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį už priešieškinio reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad liko patenkinta 80 procentų priešieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų dydis priteistinas atsakovei iš ieškovo lieka nepakitęs. Ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už reikalavimą priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui mokėjimo, o 41 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas už antrą reikalavimą ieškovo prašymu buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Žyminis mokestis už patikslinto ieškinio reikalavimus viso sudaro 105,26 Eur. Atsižvelgiant į išdėstytą, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 31,58 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio už reikalavimą priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui mokėjimo, iš ieškovo valstybei priteistas 48,48 Eur žyminis mokestis. Taip pat perskirstytinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų dalyvaujantiems byloje asmenims įteikimu. Viso šios išlaidos sudarė 19,00 Eur. Atsižvelgiant į išdėstytą, iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 13,30 Eur, o iš atsakovės – 5,70 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovo A. M. apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos ir nepriteisiamos. Atsakovės V. M. apeliacinis skundas patenkintas visiškai, todėl ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė V. M. apeliacinėje instancijoje patyrė 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruoštų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl iš ieškovo A. M. atsakovei V. M. priteistina 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą iš dalies.

Priteisti iš atsakovės V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 429,09 Eur (keturių šimtų dvidešimt devynių eurų 09 ct) išlaikymo nepilnamečiui sūnui E. M. įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013-08-21 iki 2014-06-09, lėšas pervedant į ieškovo A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

Atmesti ieškovo A. M. ieškinio reikalavimą atsakovės V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) veiksmus 2013-09-10 pateikiant antstolei R. A. vykdyti 2010-09-23 Radviliškio rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-3857-132-10 dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui E. M. išieškojimo iš tėvo A. M. pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais.

Atmesti ieškovo A. M. ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę V. M. grąžinti A. M. nepagrįstai iš jo išieškotas nepilnamečio E. M. išlaikymo kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis lėšas už laikotarpį nuo 2013-08-21.

Priteisti iš atsakovės V. M. ieškovo A. M. naudai 135,00 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės V. M. į valstybės biudžetą 31,58 Eur (trisdešimt vieno euro 58 ct) žyminį mokestį ir 5,70 Eur (penkių eurų 70 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, įpareigojant šias sumas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos, gavėjo kodas 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš ieškovo A. M. į valstybės biudžetą 48,48 Eur (keturiasdešimt aštuonių eurų 48 ct) žyminį mokestį ir 13,30 Eur (trylika eurų 30 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, įpareigojant šias sumas sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos, gavėjo kodas 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. M. atsakovei V. M. 774,40 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.