Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. J. ir atsakovo G. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. J. patikslintą ieškinį atsakovams G. I. ir K. D. dėl teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. I., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

23. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybes teise valdo 580/1093 žeme?s sklypo dali?, esanc?ia? Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Remiantis byloje pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, minėto žeme?s sklypo Nekilnojamojo turto registre yra išlikusios žymos de?l statiniu? (u?kio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), u?kio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiti kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys, tvora, kiemo aikštele?) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))) egzistavimo.

24. Ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad šios nutarties 23 pastraipoje nurodyti statiniai yra išnyke?, teritorija nesutvarkyta, palikti nugriuvusiu? statiniu? statybiniu? medžiagu? likuc?iai, duobe?s prie pamatu?, todėl ieškovė teigė, kad tai kelia pavoju? žmoniu? sveikatai. Siekdama pagrįsti ieškinio reikalavimus, įrodinėjo, kad atsakovai privalo rūpintis aplinka bei ją sutvarkyti, išregistruoti išnykusius statinius, tačiau to sąmoningai nedaro.

25. Iš byloje pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2019 m. liepos 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. A32-2437/19(2.1.15-UK9) matyti, kad patikrinimą atlikęs specialistas nustatė, jog pastato – ūkinio pastato adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (lauko tualeto, šulinio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvimo vietos nustatyti nepavyko. Minėtame akte nurodyta, kad tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekelia pavojaus žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai. Apžiūrėjus šiltnamį, nustatyta, kad iš šiltnamio konstrukcijų likę tik juostiniai pamatai, kurie nekelia pavojaus žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai. Pažymėta, kad iš gatvės pusės nukastas ir formuojamas šlaitas, šiltnamio pamatų viduje yra įvairių statybinių šiukšlių: šaligatvio plytelių, plytgalių, metalinių vamzdžių. Sklype yra daug įvairių statybinių medžiagų: įvairaus diametro vamzdžių, padėklų, medienos. Taip pat pateikta išvada, jog sklypas aptvertas, yra požymių, kad sklype buvo vykdyti kasinėjimo darbai. Sklype sandėliuojamos statybinės medžiagos. Šiltnamio pamatų viduje sukrautos įvairios statybinės atliekos.

26. Atsakovas G. I. pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, jog jam nuosavybės teise adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklausė ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 5 kv. m ploto; šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 17 kv. m ploto, ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – 3 kv. m ploto ir kiti kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys, tvora, kiemo aikštelė) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie, kaip teigęs atsakovas G. I., ieškovės yra visiškai sunaikinti. Atsakovas teigė, kad išlikęs tik šiltnamio pamatas, nes anksčiau ten buvo sandėlis. Nurodė, jog išliko ir jam priklausanti kiemo aikštelė, kurioje buvo sandėliuojamas atsakovo tėvui trečiajam asmeniui L. I. priklausantis turtas. Teigęs, kad apie jam priklausančio nekilnojamo turto sunaikinimą ieškovės įspėtas nebuvo.

27. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, o dalyje, kuria ieškovė reikalavo įpareigoti atsakovus išregistruoti nuosavybės teises į šiltnamį bei į tvorą, taip pat įpareigoti sutvarkyti teritoriją, ieškinį atmetė.

Dėl tvoros ir šiltnamio išnykimo.

30. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčijamas tvoros ir šiltnamio, esančių adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išlikimo klausimas.

31. Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtosios knygos antrajame skirsnyje, tačiau toks nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą – statinį praradimo pagrindas, kaip jo išnykimas, čia nėra įtvirtintas. Pagal CK XV skyriaus, reglamentuojančio daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, 4.254 straipsnio 9 punkto nuostatą, viešame registre, be kita ko, turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 9 punktu, Nekilnojamojo turto registre, be kitų, registruojamas šis su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijęs juridinis faktas – buvusio nekilnojamojo daikto išnykimas. Taigi, siekiant nustatyti nekilnojamojo daikto, nagrinėjamu atveju – statinio išnykimo faktą, reikšminga yra ir aplinkybė, ar toks faktas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat aplinkybės, susijusios su faktiniu šio daikto egzistavimu (ar išnykimu), bei teisės normos, reglamentuojančios tokio fakto nustatymo pagrindus.

32. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 1) tvora ir šiltnamis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovams; 2) ginčo tvora ir šiltnamis nėra visiškai sugriuvę, todėl nėra išnykę.

33. Šioje nutartyje (žr. nutarties 27 pastraipą) nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, kuriuo ieškovė reikalavo įpareigoti atsakovus išregistruoti nuosavybės teises į šiltnamį bei į tvorą, taip pat įpareigoti sutvarkyti teritoriją, remiantis tuo, kad ginčo statiniai yra išnykę. Taigi, esminė išvada, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovus išregistruoti nuosavybės teises į šiltnamį bei į tvorą, taip pat įpareigoti sutvarkyti teritoriją, – kad statiniai (tvora ir šiltnamis) nėra išnykę.

34. Minėta, kad viešame registre, be kitų su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusių juridinių faktų, registruojami ir tokie juridiniai faktai kaip buvusio nekilnojamojo daikto išnykimas (CK 4.254 straipsnio 9 punktas). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatyme (šio įstatymo 12 straipsnio 9 punktas). Remiantis Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punktu, daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.

35. Statinio ir statinio naudojimo sąvokos yra pateikiamos Statybos įstatyme. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje statinys apibrėžiamas, kaip pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. To paties straipsnio 72 dalyje statinio naudojimas apibrėžiamas, kaip esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti. Tuo tarpu statinio išnykimo sąvoka šiame įstatyme nėra apibrėžta.

36. Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, naujo statinio statyba – statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8.5 papunktį naujo statinio statybos tikslai yra atstatyti buvusį (visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį. Statinys laikomas visiškai sugriuvusiu, sunaikintu ar nugriautu, jei jo konstrukcijų nelikę arba likę tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų).

37. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių pastato ir daiktinių teisių į jį išregistravimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad nei CK, nei Nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei Nekilnojamojo turto registro nuostatai nepateikia buvusio (nekilnojamojo) daikto išnykimo sampratos. Atsižvelgdamas į kituose teisės aktuose įtvirtintų tapačių arba labiausiai susijusių sąvokų turinį, šiuo klausimu kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, sprendžiant ginčą dėl statinio ir daiktinių teisių į jį išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar ginčo statinys yra išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).

38. Byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad atsakovui G. I. nuosavybės teisės į ginčo statinius (tvora ir šiltnamis) bei šie statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats daiktų ir teisių į juos įregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime nepatvirtina faktinio tokių daiktų egzistavimo aplinkybės, todėl ir nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar iš tiesų ginčo statiniai yra išlikę. Savo išvadą, kad atsakovams priklausantys statiniai (tvora ir šiltnamis) nėra išnykę, pirmosios instancijos teismas grindė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2019 m. liepos 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. A32-2437/19(2.1.15-UK9) nustatytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėtame akte yra pridėtos nuotraukos, tačiau pagal minėtas nuotraukas ir jų kokybę, teisėjų kolegijos vertinimu, neįmanoma patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvados – kad tvora ir šiltnamis yra išlikę. Taigi išvadą, kad statiniai (tvora ir šiltnamis) yra išlikę, pirmosios instancijos teismas padarė, nenustatęs visų tokiai išvadai padaryti būtinų aplinkybių, todėl tokia išvada negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

39. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

40. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti šioje nutartyje nurodyti ginčo klausimai.

41. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą (CPK 2 straipsnis).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje aplinkybės, jog tvora ir šiltnamis yra išlikę, konstatavimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nesurinkus byloje pakankamai duomenų, kurie leistų neabejotinai patvirtinti tokią aplinkybę.

43. Teisėjų kolegija nurodo, jog CPK 635 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Konstatuojamos faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Tokie garso ar vaizdo įrašai laikomi sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi. Pagal CPK 635 straipsnio 3 dalį faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo surašymo persiunčia pavedimą davusiam teismui. Antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 635 straipsnio 4 dalis).

44. Antstolio nustatytas faktas turi didesnę įrodomąją galią, kaip tai nurodyta CPK 635 straipsnyje, tik esant teismo pavedimui. Tokiu atveju, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, protokolas laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės nurodytos jame – visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog, kaip jau konstatuota šioje nutartyje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio 2019 m. liepos 17 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. A32-2437/19(2.1.15-UK9) pridėtos nuotraukos nėra tokios kokybės, kad leistų įsitikinti aplinkybe, jog tvora ir šiltnamis yra išlikę. Esant abejonių dėl nurodytų aplinkybių patvirtinimo, taigi ir kliūčių teisingai išnagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl papildomų įrodymų rinkimo tam, kad būtų galima įsitikinti, ar tvora bei šiltnamis iš tiesų yra išlikę, ar – išnykę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl teismo pavedimo antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes, kaip tai numatyta CPK 635 straipsnyje.

Dėl R. B. įtraukimo į bylą.

46. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Pareiškime dėl įstojimo į procesą kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (CPK 47 straipsnio 3 dalis).

47. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 straipsnio 4 dalis).

48. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo įtraukiamas į teismo procesą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).

49. Tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą, kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių.

50. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018).

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypo, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bendraturtis yra R. B. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama į tai, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs su žemės sklypu, esančiu adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Taigi, atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamos bylos ieškovė yra minėto žemės sklypo bendraturtė kartu su R. B., sprendžiama, jog R. B. turi neabejotiną suinteresuotumą bylos baigtimi. Ieškovės ir R. B. materialinis teisinis santykis akivaizdus – jie abu ginčo sklypo bendraturčiai. Aktualu yra tai, kad nagrinėjamos bylos rezultatas gali turėti įtakos R. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise turimam turtui, todėl R. B. turėtų būti išklausytas teisme, sprendžiant dėl ginčų, susijusių su jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Teisėjų kolegija vertina, jog R. B. dalyvavimas ne tik užtikrintų jo, kaip nekilnojamojo daikto bendraturčio teises ir teisėtus interesus, bet ir galėtų turėti reikšmę išsamiam ginčo bylos išnagrinėjimui: jis galėtų teikti paaiškinimus, įrodymus, turinčius reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą, į ją neįtraukęs R. B.. Kartu pažymėtina, kad bylos duomenimis R. B. žemės sklypo dalis įkeista, todėl bylos išsprendimas yra susijęs ir su hipotekos kreditoriaus teisėmis ir pareigomis.

Dėl B. B. įtraukimo į bylą ir priešieškinio priėmimo.

52. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo G. I. priešieškinį B. B.. Šioje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp ieškinio ir priešieškinio nėra pakankamo teisinio ryšio. Nurodė, jog ieškiniu prašė panaikinti teisinę registraciją, o priešieškiniu prašoma priteisti žalos atlyginimą. Pastarojoje nutartyje pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog priešieškinio nagrinėjimas užvilkintų bylos procesą.

53. Proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali visiškai arba iš dalies pripažinti ieškinį, taip pat pareikšti priešieškinį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiesiems teisiniams santykiams, asmenis sieja abišalės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009). Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato. Jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį.

54. Nagrinėjamu atveju atsakovas G. I. priešieškiniu prašė priteisti iš B. B. 7 843,20 Eur žalos atlyginimą. Šiuo priešieškiniu atsakovas G. I. siekė įrodyti, kad B. B. vykdomų statybų metu buvo sunaikintas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas, ir kad dėl tokių atsakovo G. I. turtinių praradimų yra atsakingas B. B.. Pažymėtina, jog nurodytų aplinkybių įrodinėjimas gali turėti reikšmę, sprendžiant, ar atsakovo G. I. turtas yra iš tiesų išlikęs, ar – sunaikintas.

55. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kas nurodyta, ko siekė atsakovas G. I., todėl buvo pagrindas į bylą įtraukti B. B. ir priimti atsakovo G. I. priešieškinį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2021 m. balandžio 30 d. pateiktas G. I. ieškinys atsakovui B. B. dėl žalos atlyginimo, kuris 2021 m. birželio 10 d. buvo priimtas, pašalinus teismo nustatytus trūkumus (civilinė byla Nr. e2-17360-862/2021). Pateiktas ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais kaip ir priešieškinys, t. y. atsakovas B. B. neteisėtai nugriovė ginčo pastatus. Įvertinus abiejose civilinėse bylose nurodomas faktines aplinkybes, pažymėtina, kad įstatyme numatyta galimybė sujungti bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium (CPK 136 straipsnio 4 dalis). Taigi, grąžinus civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, svarstytinas klausimas dėl šių bylų sujungimo.

Dėl procesinės bylos baigties.

56. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

57. Kadangi kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

58. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

59. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, ginčijamas aplinkybes bei reiškiamus reikalavimus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

60. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.