Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo Šiaulių lopšelio – darželio „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. papildomo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5518-1003/2016 pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovui Šiaulių lopšeliui – darželiui „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo ginčų komisijos 2016-04-07 sprendimo darbo byloje Nr. APS-110-2529/2016 iš dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė R. Z. prašo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos ( toliau -DGK ) 2016-04-07 sprendimą Nr. DGKS-1623 dalyje, kurioje atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą dėl 200 Eur atstovavimo išlaidų iš atsakovo Šiaulių lopšelio – darželio „(duomenys neskelbtini)“priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 200 Eur teisinių paslaugų išlaidas, patirtas darbo byloje Nr. APS-110-2529/2016. Priteisti iš atsakovo 40 Eur teisinių paslaugų išlaidas už ieškinio parengimą. Nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2016-04-07 sprendimu tenkino iš dalies ieškovės prašymą ir panaikino 2016-02-12 Šiaulių lopšelio – darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu Nr. P-12 ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, tačiau atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl 200 Eur atstovavimo išlaidų išieškojimo, kuris, DGK nuomone, nepriskirtinas jos kompetencijai. Mano, kad DGK nepagrįstai atsisakė spręsti ieškovės patirtų išlaidų darbo byloje klausimą, nes pagrindinis jos reikalavimas dėl nuobaudos panaikinimo buvo tenkintas, ji patyrė išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Nurodė, kad vykstant ginčui DGK, advokatas ją konsultavo ne vieną dieną, konsultacijų trukmė buvo po 1 val., 1,5 val., be to, advokatas susipažino su didelės apimties, apie 200 lapų, bylos medžiaga, pats rinko medžiagą į bylą, dalyvavo DGK posėdyje. Ji pati negalėjo kvalifikuotai apsiginti nuo atsakovo pareikštų kaltinimų, todėl buvo būtina, kad jai atstovautų profesionalus teisininkas. Mano, kad ieškinys pagrįstas ir tenkintinas. Prašo priteisti dėl kreipimosi į teismą susidariusias bylinėjimosi išlaidas.

I . Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ar pagrįstai darbo ginčų komisija išsprendusi ieškovės prašymą dėl drausminės nuobaudos panaikinimo atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo kaip nepriskirtino darbo ginčų komisijos kompetencijai, ar pagrįstos išlaidos patirtos dėl kreipimosi į darbo ginčo komisiją, dėl papildomo sprendimo priėmimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtintas Darbo kodeksas, kuris išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Darbo kodekso 216 straipsnyje numatyta, kad darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami DGK ir teisme ir konkrečiais atvejais komerciniame arbitraže. DK 217 straipsnyje numatyta DGK kompetencija. 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymu Nr. XII-2688, kuris įsigaliojo nuo 2016-11-10, 217 straipsnis papildytas 3 dalimi, kurioje numatyta, kad DGK nagrinėdama darbo ginčus dėl teisės, ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimų nesprendžia. 7 straipsnyje numatyta, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas.

Konkrečiu atveju dėl ginčo spręstina atsižvelgiant į ginčo metu galiojančias nuostatas. DK 287 straipsnis numatė, kad DGK yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. DK 290 straipsnyje numatyti atvejai kada DGK atsisako nagrinėti prašymą sprendimu, jeigu: 1) reikalavimas jau buvo išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje ar teisme ir (ar) dėl jo buvo priimtas sprendimas arba byla buvo nutraukta; 2) ieškovas atsisakė visų pareikštų reikalavimų iki darbo ginčų komisijos posėdžio. Ieškovui atsisakius tam tikrų reikalavimų, darbo ginčų komisija nutraukia nagrinėjimą tų reikalavimų, kurių atsisakė ieškovas; 3) reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai. 2. Darbo ginčų komisija nutraukia bylos nagrinėjimą sprendimu, jeigu: 1) ieškovas atsisakė visų pareikštų reikalavimų posėdžio metu. Ieškovui atsisakius tam tikrų reikalavimų, darbo ginčų komisija nutraukia nagrinėjimą tų reikalavimų, kurių atsisakė ieškovas;2) šalys dėl individualaus darbo ginčo išsprendimo sudarė rašytinę taikos sutartį, kurią patvirtino darbo ginčų komisija savo sprendimu. DK 296 straipsnyje numatyta, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK nuostatomis. DK 297 straipsnyje numatyta, kad DGK sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme. Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi.

DGK sprendimas dalyje dėl drausminės nuobaudos panaikinimo įsiteisėjo. Ieškovė iš dalies nesutikdama su DGK sprendimu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2016-04-07 sprendimą dalyje, kurioje atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą dėl 200 Eur atstovavimo išlaidų iš atsakovo Šiaulių lopšelio – darželio „(duomenys neskelbtini)“ priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 200 Eur teisinių paslaugų išlaidas, patirtas darbo byloje. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovės prašymą dėl atstovavimo išlaidų patirtų nagrinėjant ginčą DGK padarė išvadas, kad DGK, atsisakydama tenkinti atitinkamą ieškovės prašymą, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teismo vertinimu CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatos yra skirtos ne tik pirmosios instancijos teisme patiriamoms atstovavimo išlaidoms atlyginti. DGK veikla yra prasminga tik tuo atveju, jeigu ji padeda išvengti teisminio ginčo. Pripažinus, jog DGK negali išspręsti su ginčo nagrinėjimu susijusių išlaidų paskirstymo klausimo, būtų užprogramuojami teisminiai ginčai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo civilinės atsakomybės taikymo pagrindu. Teismo vertinimu išnagrinėjusi darbo ginčą DGK privalo išspręsti visus su tuo ginču susijusius klausimus, atkurdama teisinę taiką tarp ginčo šalių, o ne užprogramuodama naują teisminį ginčą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Iš esmės teismas sprendė, kad DGK nepagrįstai atsisakė nagrinėti prašymą dėl atstovavimo išlaidų.

Apelianto vertinimu pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas nes bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas tik tuomet, kai individualus darbo ginčas išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje perkeliamas nagrinėti į teismą. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-12-30 civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 3K-3-733-421/2015 darbo ginčas išnagrinėtas DGK buvo perkeltas į teismą ne tik dėl bylinėjimosi išlaidų bet ir dėl ginčo materialine prasme, todėl teismas sprendė, kad DGK patirtų išlaidų atlyginimas advokatui išsprendžiamas taikant CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų. Šiuo atveju ginčas į teismą perkeltas nebuvo, t.y. sprendimas nebuvo skundžiamas materialine prasme.

Minėtoje apelianto nutartyje Kasacinis Teismas pažymėjo, kad DGK, atmesdama prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant ginčą DGK, atlyginimo, padarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. DGK komisija savo veikloje privalo vadovautis 2012 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-556 patvirtintais DGK nuostatais ir DGK reglamentu. DGK nuostatų 2 punkte ir DGK reglamento 2 punkte nurodyta, kad komisija savo veikloje vadovaujasi CPK ir išlaidos, patirtos nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, kuri yra privalomas ikiteisminis darbo ginčą nagrinėjantis organas, gali būti atlyginamos, ir DGK turi nagrinėti ir spręsti šį klausimą, kai jis iškyla, taikydama CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Išlaidų advokato (advokato padėjėjo) teisinei pagalbai apmokėti privalomoje ikiteisminėje ginčų sprendimo institucijoje, jeigu ginčas vėliau tapo teisminis, rekomenduojami priteistini maksimalūs dydžiai nustatyti Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.1 ir 10 punktuose bei 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos advokatų tarybos pirmininko raštu Nr. 141 ir 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.1 ir 8.19 punktuose. DGK minėtus teisės aktus turi taikyti pagal analogiją, kai ginčo santykio tiesiogiai nereguliuoja specialusis teisės aktas (CPK 3 straipsnio 6 d.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-733-421/2015). Atsižvelgiant į nutartyje suformuluotą aiškinimą teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad DGK sprendimas DGK laikytinas administracine tvarka sprendžiamu ginču ir jam netaikomos CPK taisyklės. Kad bylinėjimosi išlaidomis ( atstovavimo) pagal CPK suprantamos tik tos išlaidos, kurios yra patiriamos asmenims naudojantis ne bet kokia, bet tik teismine gynyba, t.v. pažeistų ar tariamai pažeistų teisių gynimu teisme.

Nors faktinės šios ir Kasacinio Teismo bylos aplinkybės skiriasi tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. kovo 29 d. nutartyje Nr.3K-3-174-701/2016 pažymėjo, kad teismas jau yra išaiškinęs, (minėtoje aukščiau nutartyje), kad išlaidos, patirtos nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, kuri yra privalomas ikiteisminis darbo ginčą nagrinėjantis organas, gali būti atlyginamos, ir DGK turi nagrinėti ir spręsti šį klausimą, kai jis iškyla, taikydama CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Ir šioje nutartyje nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai DGK komisijoje yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Teisėjų kolegija pripažino, kad teismai, priteisdami ieškovei išlaidų advokato pagalbai, patirtų DGK atlyginimą nepagrįstai taikė CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir jas (išlaidas) nepagrįstai kvalifikavo kaip nuostolius. Konstatavo, kad nurodytų išlaidų atlyginimo klausimas teismų turėjo būti išspręstas taikant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias CPK normas. Apeliacinio teismo vertinimu dėl apelianto argumentų pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis konkrečiose apelianto nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose suformuluotomis taisyklėmis, kad konkrečias išlaidas šalis turi pagrindo vertinti kaip turtinį nuostolį ir kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ieškovė turėjo reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, o ne dėl bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje byloje Kasacinis Teismas pažymėjo, kad tik pasinaudojus nustatyta tvarka ir nepavykus išspręsti kilusio ginčo, šalims suteikiama teisė ginčo nagrinėjimą perkelti į teismą. Kasacinis Teismas konstatavo, kad ieškovė nustatyta ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka siekė pasinaudoti formaliai, tik tam, kad susidarytų prielaidas kreiptis į teismą. Todėl įvertinęs ieškovės elgesį jai kreipiantis į DGK, kad ginčas DGK nebuvo nagrinėjimas iš esmės, Kasacinis teismas nurodė, kad pagrįstai vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi atstovavimo išlaidos ieškovei nepriteistos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-701/2016).

Atsižvelgiant į ginčo metu galiojusias DK nuostatas, nesant aiškaus reglamentavimo dėl atsisakymo nagrinėti prašymą dėl atstovavimo išlaidų bei atsižvelgiant į Kasacinio Teismo praktiką apeliacinio teismo vertinimu konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šaliai atlyginamos būtinos ir pagrįstos ne tik pirmosios instancijos teisme patiriamos atstovavimo išlaidos, bet ir atstovavimo išlaidos, patirtos sprendžiant ginčą privalomoje neteisminėje institucijoje dėl kurių šalis buvo pareiškusi prašymą sprendžiant ginčą DGK dėl nuobaudos panaikinimo. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad atsižvelgiant į Kasacinio teismo praktiką, kad išlaidos, patirtos nagrinėjant ginčą DGK gali būti atlyginamos, įvertinus tai, kad DGK panaikino skirtą drausminę nuobaudą ir liko neišspręstas atstovavimo išlaidų klausimas, vertintina, kad nors ir nėra aiškaus teisinio reglamentavimo, ieškovė turi teisę į būtinų bei pagrįstų išlaidų atlyginimą.

Bylos duomenimis atsakovas ieškovės patirtų išlaidų gera valia neatlygino. Be to nurodo kad ieškovė prašo priteisti nepagrįstai dideles 200 Eur išlaidas. Teigia, kad teismas neįvertino, kad buvo sprendžiamas nesudėtingas, specialių žinių ir pasirengimo nereikalaujantis ginčas. Advokatas nerengė jokių procesinių dokumentų, skundą DGK surašė pati ieškovė savo ranka. Nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai, atstovo darbo sąnaudos nebuvo didelės, atvykęs atstovas į posėdį teigė, kad negali paaiškinti daugelio dalykų, reikalinga susipažinti su atsakovo dokumentais ir kita.

Bylos duomenimis ieškovė sutartį su atstovu dėl teisinės pagalbos sudarė 2016-03-10. Pateikė duomenis apie 50 Eur sumokėjimą atstovui 2016-03-10 bei 150 Eur sumokėjimą 2016-03-17. Susitarime dėl teisinės pagalbos nurodoma, kad advokato honoraro dydis yra 200 Eur, tame tarpe 21 procentas PVM. Ieškovė 2016-04-07 pareiškė prašymą DGK dėl prašymo priteisti patirtas išlaidas. Teismas įvertino, kad ieškovės atstovas turėjo susipažinti su pakankamai didelės apimties darbo bylos medžiaga, įsigilinti į šalių konfliktinę situaciją, ieškovei buvo teikiamos kelios konsultacijos nagrinėjamos darbo bylos klausimais, kurios truko ne trumpiau nei vieną valandą, advokato teigimu, konsultacijoms buvo sugaišta daugiau kaip trys valandos, be to, advokatas dalyvavo 2016-04-07 Komisijos posėdyje nagrinėjant darbo ginčą, Komisijos posėdis truko 1 val. 50 min., tai patvirtina posėdžio garso įrašas. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktą , 8.19 punktą (akto redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) nuostatas, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą mokama iki 0,1 koeficiento, apskaičiuoto pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamą už praėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, sprendė, kad ieškovės patirtos 200 Eur teisinių paslaugų išlaidos vertintinos kaip pagrįstos, atitinkančios bylos sudėtingumą. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo argumentais nesutikti.

Kasacinis Teismas pažymėjo, kad DK 204 straipsnio ir XIX skyriaus pakeitimo įstatymu (2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127), įsigaliojusiu nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo pakeistas DK XIX skyrius, reglamentuojantis individualius darbo ginčus. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte, naujai priimtais šio skyriaus normų pakeitimais siekta užtikrinti darbo santykių šalių teisę į kokybišką ir efektyvesnį darbo ginčų sprendimą. DK 288 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo ginčų komisijų išlaidas, susijusias su individualių darbo ginčų nagrinėjimu, apmoka Valstybinė darbo inspekcija iš valstybės biudžeto lėšų. Darbo ginčų komisijos veiklos sąnaudos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų tam, kad darbo teisinių santykių šalys turėtų realias sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą. Kreipiantis į DGK šalims nereikia mokėti žyminio mokesčio. Prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą turiniui keliami minimalūs reikalavimai (DK 289 straipsnio 2 dalis), ikiteisminė ginčų nagrinėjimo stadija nereikalauja privalomo profesionalaus teisininko dalyvavimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kita vertus, kreipiantis į DGK šalis turi teisę naudotis advokato paslaugomis, o laimėjusi ginčą tikėtis tokių išlaidų atlyginimo ir Kasacinio teismo praktikoje tokia šalių teisė nėra paneigiama. Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į privalomos individualių darbo ginčų nagrinėjimo ne teisme procedūros paskirtį ir tikslą, nepagrįstas išlaidavimas ikiteisminiame ginčų nagrinėjimo organe negali būti pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-701/2016.

Paprastai darbo ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimui reikalingos specialios, teisinės žinios. Konkrečiu atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovė dėl atstovavimo sudarė sutartį 2016-03-10, į apelianto argumentus, į tai, kad ieškovė į DGK kreipėsi 2016-02-08 prašymu, vėliau savo ranka 2016-02-22 teikė papildomą prašymą, į pirmosios instancijos teismo argumentus dėl patirtų išlaidų dydžio, sugaišto laiko teikiant konsultacijas, ginčo esmę, vykusio DGK posėdžio trukmę, spręstina, kad ieškovės prašomų priteisti 200 Eur patirtų išlaidų nėra pagrindo vertinti kaip per didelių ir jas mažinti. Be to atsakovė teigdama, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis nepagrįstai didelis, nepateikė argumentų, koks išlaidų dydis galėtų būti pagrįstas, kurį atsakovas sutiktų atlyginti. Be to atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo sutikti, kad dėl kilusio ginčo DGK, drausminės nuobaudos panaikinimo, ieškovei nebuvo būtina teisinė pagalba, kad buvo sprendžiamas nesudėtingas, specialių žinių ir pasirengimo nereikalaujantis ginčas. Apeliacinis teismas atsižvelgdamas į DGK argumentus dėl atsisakymo nagrinėti ieškovės prašymą dėl 200 Eur atstovavimo išlaidų išieškojimo, kaip nepriskirtino DGK kompetencijai, pirmosios instancijos teismo išvadas dėl CPK nuostatų reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų priteisimą, minėtą Kasacinio teismo praktiką ir sprendžia, kad DGK nepagrįstai neišsprendė klausimo dėl patirtų išlaidų atlyginimo. Nors apeliantas teigia, kad DGK yra ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija ir joks teisės aktas nenumato galimybės priteisti išlaidas už advokato pagalbą ikiteisminėje institucijoje, kuomet ginčas nėra toliau nagrinėjamas teisme. Nors kaip minėta 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymu Nr. XII-2688, kuris įsigaliojo nuo 2016-11-10, 217 straipsnis papildytas 3 dalimi, kurioje numatyta, kad DGK nagrinėdama darbo ginčus dėl teisės, ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimų nesprendžia, tačiau šios konkrečios bylos nagrinėjimo metu apeliacinio teismo vertinimu vadovaujantis proceso ekonomiškumo, teisingumo principais joks teisės aktas tenkinus ieškovės prašymą dėl drausminės nuobaudos panaikinimo DGK išspręsti ir būtinų patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimo nedraudė. Vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, pripažinus, kad ieškovė siekdama pasinaudoti savo teisėmis bei turėdama teisę kreiptis į atstovą teisinės pagalbos dėl iškilusio ginčo, neteisinga būtų spręsti, kad priėmus DGK jai palankų sprendimą ji praranda teisę į pagrįstų išlaidų atlyginimą. Todėl kaip minėta pritartina teismo išvadoms ir apelianto skundas dėl patirtų atstovavimo išlaidų iš esmės priteisimo bei dėl per didelių atstovavimo išlaidų priteisimo, atmestinas.

Apeliantas teigia, kad teismas priėmęs papildomą sprendimą pažeidė procesines teisės normas nes CPK 277 straipsnis numato, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą tik konkrečiais įstatyme numatytais atvejais, kada teismas yra priėmęs sprendimą ir reikalinga ištaisyti sprendimo trūkumus dėl klausimų, kurie nebuvo išspręsti. Šiuo atveju atsakovo vertinimu pirmosios instancijos teismas priėmė papildomą sprendimą dėl ikiteisminės institucijos DGK sprendimo ir ne tik priteisė išlaidas patirtas DGK bet ir išlaidas, kurias ieškovė patyrė už ieškinio suruošimą. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2001m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001 nes toje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, kuomet nereiškė prašymo priteisti išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad DGK be pagrindo netenkino ieškovės prašymo priteisti jai patirtas atstovavimo išlaidas, pažymėjo, kad teismas vadovaujasi CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris numato teismo teisę priimti papildomą sprendimą, jei nebuvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001, kurioje pasisakyta, kad teisiniai santykiai dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo nėra savarankiški materialiniai teisiniai santykiai. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima. Šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Jeigu teismas sprendime neišsprendė kokių nors teismo išlaidų paskirstymo klausimo, šiuo klausimu gali būti priimamas papildomasis sprendimas. Iš esmės atsižvelgiant į Kasacinio teismo nutartyje suformuluotas teisės taikymo aiškinimo taisykles, apeliacinio teismo spręstina, kad šioje byloje atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes dėl atsisakymo nagrinėti prašymą DGK pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindo priimti papildomą sprendimą vadovaujantis CPK 277 straipsniu.

Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl papildomo sprendimo priėmimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjęs, kad teismo sprendimu turi būti atsakyta į visus byloje pareikštus reikalavimus ir išspręsti kiti bylai reikšmingi klausimai (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnis). Be kitų, teismo sprendimu (nutartimi) turi būti išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 93 straipsnis). Jei CPK normose nustatyti klausimai teismo sprendimu neišsprendžiami, jie gali būti išsprendžiami papildomu sprendimu. Papildomo sprendimo priėmimo pagrindų sąrašas pateiktas CPK 277 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta galimybė priimti papildomą sprendimą, jei teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo. Sisteminis CPK 98 straipsnio 1 dalies ir CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas suponuoja išvadą, kad papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų neabejotinai turi būti priimtas tais atvejais, kai prašymas dėl jų priteisimo ir dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismas šio reikalavimo neišsprendė.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016). Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnis).

Kaip jau minėta šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas panaikindamas DGK 2016-04-07 sprendimą Nr. DGKS-1623 dalyje, kurioje atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą dėl 200 Eur atstovavimo išlaidų iš atsakovo Šiaulių lopšelio – darželio „(duomenys neskelbtini)“ priteisimo, nepagrįstai, nesant nagrinėtam ginčui pirmosios instancijos teisme, t.y. teismui nepriėmus sprendimo priėmė papildomą sprendimą vadovaudamasis CPK 277 straipsnio tvarka. Iš esmės atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas atitinka teismo sprendimui ( CPK 270 straipsnis) keliamus turinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir pažeidė CPK nuostatas dėl sprendimo formos, turinio priėmimo, nes priėmė papildomą sprendimą, tačiau iš esmės išsprendė pareikštus reikalavimus, padarė pagrįstas išvadas ir iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti vien formaliais pagrindais, t.y. panaikinti papildomą sprendimą ir priimti sprendimą iš esmės tokį pat, paliekant galioti sprendimo rezoliucinę dalį, nėra racionalu ir teisinga.

Atsakovas teigia, kad netinkamas procesinio dokumento, papildomo sprendimo, priėmimas, sąlygojo tai, kad iš atsakovo buvo atimta galimybė ilgesnį laiką ruošti apeliacinį skundą nes apskundimo terminas buvo suteiktas tik 20 dienų, o ne 30 d. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors apskundimo terminas ir sutrumpėjo 10 dienų teismui priėmus ne sprendimą bet papildomą sprendimą, tačiau iš esmės nėra pagrindo vertinti, kad atsakovas savo teisėmis negalėjo pasinaudoti. Iš apeliacinio skundo argumentų, skundo per nurodytą terminą pateikimo matyti, kad atsakovas pasinaudojo teise reikšti apeliacinį skundą, plačiai išdėstė argumentus, nurodė teisminę praktiką, todėl spręstina, kad trumpesnis apskundimo terminas iš esmės nesuvaržė atsakovo teisių, neužkirto kelio apeliaciniam skundui pateikti. Be to, apeliacinio teismo pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje Nr. 3K-3-147/2014 konstatavo, kad Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Todėl atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių, apeliacinio teismo tikslintina dėl teismo priimto procesinio sprendimo pavadinimo, vertinant, kad pirmosios instancijos teismas savo esme priėmė sprendimą, ne papildomą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl DGK sprendimo dalyje panaikinimo, spręstina, kad kitoje dalyje teismo sprendimas dėl priteistų 40 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsižvelgiant į pateiktus duomenis bei patirtas bylinėjimosi išlaidas paliktinas nepakeistu. (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Duomenų apie išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje nepateikta.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.