- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-34-148/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-08005-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Regina Gaudutienė (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- D. F., Y., A. K.
- Kaltinamasis
- V. K.
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
gynėjams advokatams Adomui Liutvinskui, Ramūnui Mikulskui, Artūrui Jucevičiui, Arvydui Martinkevičiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo Y. (Y.) A. ir jo gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. F. (D. F.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Y. (Y.) A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvė atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.
V. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Iš nuteistųjų D. F., Y. (Y.) A. ir A. K. išieškota solidariai uždraustos veikos priemone pripažinto ir konfiskuotino turto, automobilio DAF v/n (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti suma – 84 990 Lt valstybės naudai.
11 000 eurų, paimti kratos metu pas Y. (Y.) A., saugomi VSAT prie LR VRM Finansų skyriuje Savanorių pr. 2, Vilniuje, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir perduoti valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. F., Y. (Y.) A. ir A. K. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda, o būtent:
D. F. 2012 m. vasario mėnesį padėjo gabenti kontrabanda labai didelį kiekį narkotinės medžiagos - 64,911 kg kanapių dervos iš Nyderlandų Karalystės, Roterdamo miesto apylinkės. V. K. (kuris apie daromą nusikaltimą nieko nežinojo) 2012 m. vasario mėnesį, bet nevėliau kaip iki vasario 28 d. D. F. paprašytas surado automobilį DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su jame įrengta slėptuve ir 2012 m. vasario 28 d. pasiūlė A. K. nuvykti į Nyderlandų Karalystę. Pastarajam sutikus, V. K. 2012 m. vasario 29 d. pranešė A. K. kontaktinį telefono numerį D. F., o šis tą pačią dieną nurodytą telefono numerį pranešė Y. (Y.) A.. V. K. iki 2012 m. kovo 09 d. gaudavo iš M. K. (pastarajam nežinant apie daromą nusikalstamą veiką), informaciją apie A. K. buvimo vietą ir teikė ją D. F., o šis tą informaciją pateikdavo Y. (Y.) A., tikslu suderinti pastarojo susitikimą su A. K.. Vykdant D. F. nurodymą, Y. (Y.) A. 2012 m. kovo 5 d. apie 15.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo mieste už 1500 eurų įsigijo vakuuminio pakavimo aparatą ir pakavimo paketus ir 2012 m. kovo 6 d. laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 21.00 val. Lietuvos Respublikos laiku supakavo D. F. įgytas narkotines medžiagas. 2012 m. kovo 9 d. apie 16.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo miesto apylinkėse Y. (Y.) A. susitiko su A. K. ir palydėjo pastarąjį iki laikinos narkotinių medžiagų saugojimo vietos, kurioje iki 18.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Y. (Y.) A. kartu su A. K. į pastarojo vairuojamame automobilyje DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įrengtą slėptuvę sudėjo D. F. įgytą narkotinę medžiagą - 64,911 kg kanapių dervos, po ko Y. (Y.i ) A. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui sumokėjo 750 eurų už narkotinių medžiagų saugojimą. Po ko, A. K. vairuodamas automobilį DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pravažiavęs Vokietijos Federalinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos teritorijas, neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2012 m. kovo 11d. apie 08.00 val. (duomenys neskelbtini) apylinkėse atgabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lenkijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64,911 kg kanapių dervos, po ko 2012 m. kovo 11d. 9.30 val. jį (duomenys neskelbtini) apylinkėse, kelyje (duomenys neskelbtini) sulaikė VSAT pareigūnai.
V. K., D. F., Y. (Y.) A. ir A. K. buvo kaltinami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį tuo, kad jie, veikdami organizuota grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda, o būtent:
D. F. neteisėtam įgijimui, laikymui, gabenimui labai didelio kiekio narkotinių medžiagų ir narkotinių medžiagų gabenimui kontrabanda, 2012 m. vasario mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku subūrė organizuotą grupę į kurios sudėtį įėjo Y. (Y.) A. ir V. K., o nuo 2012 m. vasario 28 d. ir A. K. bei parengė nusikalstamų veikų planą ir tarp grupės narių paskirstė vaidmenis:
D. F. – organizavo neteisėtą įgijimą ir laikymą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų bei jų gabenimą kontrabanda iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką tranzitu per Vokietijos Federalinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos teritorijas;
Y. (Y.) A. – Nyderlandų Karalystėje įgyti pakavimo įrangą ir supakuoti D. F. įgytą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, šias perduoti D. F. nurodytam vilkiko vairuotojui, turinčiam išgabenti narkotines medžiagas į Lietuvos Respubliką, sumokėti nenustatytam asmeniui už narkotinių medžiagų saugojimą;
V. K. – surasti transporto priemonę labai didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandai iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką tranzitu per Vokietijos Federalinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos teritorijas, įrengti slėptuvę minėtoje transporto priemonėje, surasti vairuotoją, kuris gabentų narkotines medžiagas ir informuoti apie buvimo vietą D. F.;
Šalies argumentai
A. K. – V. K. nurodymu vilkiku nuvykti į Nyderlandų Karalystę, susitikti su Y. (Y.) A. ir pasikrauti į vilkiko slėptuvę Y. (Y.) A. perduotą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir šias nugabenti kontrabanda iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką tranzitu per Vokietijos Federalinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos teritorijas;
Jie, vykdydami nusikalstamos veikos planą dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir jų kontrabanda, veikdami organizuota grupe, D. F. 2012 m. vasario mėnesį, Nyderlandų Karalystėje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens (asmenų) įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos - 64,911 kg kanapių dervos, kuri toliau buvo laikoma pas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį Nyderlandų Karalystės, Roterdamo miesto apylinkėse. Po ko, V. K. 2012 m. vasario mėnesį, bet nevėliau kaip iki vasario 28 d. parengė automobilį DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), suorganizavo slėptuvės minėtame vilkike įrengimą ir 2012 m. vasario 28 d. pasiūlė A. K. atgabenti narkotines medžiagas iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, o pastarajam sutikus, V. K. 2012 m. vasario 29 d. pranešė A. K. kontaktinį telefono numerį D. F., o šis tą pačią dieną nurodytą telefono numerį pranešė Y. (Y.i ) A.. V. K. iki 2012 m. kovo 09 d. gaudavo iš M. K. (pastarajam nežinant apie daromą nusikalstamą veiką), informaciją apie A. K. buvimo vietą ir teikė ją D. F., o šis tą informaciją pateikdavo Y. (Y.) A., tikslu suderinti pastarojo susitikimą su A. K.. Vykdant D. F. nurodymą, Y. (Y.) A. 2012 m. kovo 5 d. apie 15.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo mieste už 1500 eurų įsigijo vakuuminio pakavimo aparatą ir pakavimo paketus ir 2012 m. kovo 6 d. laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 21.00 val. Lietuvos Respublikos laiku supakavo D. F. įgytas narkotines medžiagas. 2012 m. kovo 9 d. apie 16.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo miesto apylinkėse Y. (Y.) A. susitiko su A. K. ir palydėjo pastarąjį iki laikinos narkotinių medžiagų saugojimo vietos, kurioje iki 18.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Y. (Y.) A. kartu su A. K. į pastarojo vairuojamame automobilyje DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), įrengtą slėptuvę sudėjo D. F. įgytą narkotinę medžiagą - 64,911 kg kanapių dervos, po ko Y. (Y.i ) A. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui sumokėjo 750 eurų už narkotinių medžiagų saugojimą. Po ko, A. K. vairuodamas automobilį DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pravažiavęs Vokietijos Federalinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos teritorijas, neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2012 m. kovo 11d. apie 08.00 val. (duomenys neskelbtini) apylinkėse atgabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lenkijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64,911 kg kanapių dervos, po ko 2012 m. kovo 11d. 9.30 val. jį (duomenys neskelbtini) apylinkėse, kelyje (duomenys neskelbtini)sulaikė VSAT pareigūnai.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti:
V. K. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, pagal 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.;
D. F. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.
Y. (Y.) A. ir A. K. pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, paliekant jiems paskirtas bausmes nepakeistas.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras skunde visų pirma nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl V. K. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, motyvuojant tai tuo, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, pagal kuriuos galima būtų manyti, kad V. K. žinojo, kad iš Olandijos kontrabanda bus gabenami narkotikai, o ne auksas, kaip jis nurodo savo parodymuose. Tokie V. K. parodymai, prokuroro įsitikinimu, turėtų būti vertinami kritiškai, nes atsižvelgiant į jo skunde toliau nurodytas aplinkybes apie V. K. santykius su D. F., V. K. pažadėtą atlygį ir kitas, V. K., kaip protingas žmogus, negalėjo nesuprasti, kad jo veiksmai yra neteisėti bei susiję su narkotinių ar psichotropinių medžiagų gabenimu. Pagal teismų praktiką, asmuo atsako pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinėmis, bei suvokė, koks yra jų kiekis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13/2011). Todėl, atsižvelgiant į tai, prokuroro nuomone, yra būtina V. K. veiksmus vertinti visumoje, sprendžiant ar jis galėjo suprasti, kas buvo gabenama kontrabandos būdu, bei prie kokios nusikalstamos veikos padarymo jis prisideda. Viena iš tokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad V. K. turėjo numatyti, kad transporto priemonėje įrengta slėptuvė bus naudojama neteisėtiems veiksmams atlikti, ir kad planuojama pervežti ne šiaip deklaruojamą krovinį, tačiau tokį, kurio apyvarta yra draudžiama, pasak prokuroro, yra tai, kad V. K. yra ne atsitiktinis asmuo, o juridinio asmens, kurio veikla taip pat apima logistikos paslaugas, vadovas ir jis puikiai žinojo, kad visos turimos transporto priemonės yra pritaikytos saugiam krovinių pervežimui, užtikrinant saugų krovinių pristatymą, tam nereikia jokių slėptuvių. Be to, prokuroro nuomone, būtina pastebėti ir tai, kad pagal V. K. bei D. F. parodymus, V. K. nesiteiravo dėl krovinio lydimųjų dokumentų, nereikalavo jokio patvirtinimo, jog krovinys yra įgytas bei gabenamas legaliai, nors V. K., kurio profesija yra tiesiogiai susijusi su pervežimo paslaugomis, turėjo žinoti, kokie yra reikalavimai numatyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir privalėjo veikti protingai bei atsakingai, tačiau taip nesielgė. Toks V. K. neveikimas, prokuroro įsitikinimu, taip pat akivaizdžiai įrodo, kad V. K. buvo informuotas apie tai, kad bus gabenamas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų. Be to, tai, kad V. K. suprato, kokios medžiagos bus gabenamos, prokuroro nuomone, patvirtina ir tai, kad D. F. ir V. K. nuolat palaikė ryšį, siekdami aptarti nusikalstamos veikos planą (tiek naudodami mobiliojo ryšio telefonus, tiek susitikimų metu), ir tai darė slapta. Atsižvelgiant į slaptą šių susitikimų pobūdį, prokuroro nuomone, galima teigti, kad abu asmenys puikiai suprato, kad jų veiksmai nėra teisėti, nes imtis tokių apsaugos priemonių, užsiimant teisėta veikla, nėra pagrindo. Taip pat, prokuroro nuomone, nors D. F. ir nurodė, kad jis neinformavęs V. K. apie gabenamas narkotines medžiagas, atsižvelgiant į krovinio vertę bei dydį, D. F. negalėjo ir nepranešti, kad bus gabenamas ne auksas. D. F. negalėjo nenumatyti, kad aukso ir narkotinių medžiagų – kanapių dervos svoris, tai yra ir apimtis, itin skiriasi, todėl jis, suteikdamas netikslius duomenis V. K. apie gabenamas prekes, būtų rizikavęs, kad transporto priemonėje esanti slėptuvė nors ir galėtų talpinti tam tikrą kiekį aukso, nebūtų pakankamai talpi, kad į ją tilptų atitinkamas (labai didelis) kiekis narkotinių medžiagų. Tai, kad D. F. parodė, kad jis gavo informaciją, kad krovinys bus dviejų cigarečių dėžių dydžio, prokuroro įsitikinimu, nepaneigia šios išvados, nes nei V. K., nei D. F. nenurodė, kad ši informacija buvo perduota V. K.. Be to, tai, prokuroro įsitikinimu, taip pat rodo, kad V. K. šios aplinkybės buvo žinomos, nes jis galėjo surasti transporto priemonę su tinkamo dydžio slėptuve tik tiksliai žinodamas ne tik gabenamos medžiagos kiekį, bet ir krovinio turinį. Prokuroro nuomone, yra abejotina, kad atsižvelgiant į krovinio vertę bei tai, kad, kaip parodė D. F., jam buvo grasinama giminaičių pagrobimu, jis nebūtų suteikęs tikslios informacijos, siekiant išvengti visų įmanomų neigiamų pasekmių. Taip pat, pasak prokuroro, reikšminga aplinkybė, patvirtinanti, kad V. K. gerai suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį, yra ir tai, kad V. K. D. F. buvo pažadėjęs už transporto priemonės suradimą sumokėti 10 000 eurų. Prokuroro įsitikinimu, V. K. galėjo ir turėjo suprasti, kad tokia suma yra itin didelė už minėtų paslaugų suteikimą, ypač jeigu krovinys gabenamas teisėtai. Be to, prokuroras skunde be minėtų aplinkybių, vertinant V. K. veiksmus, prašo įvertinti ir V. K. itin sunkią finansinę padėtį, kuri, pasak prokuroro, taip pat galėjo būti motyvu nusikalstamų veikų darymui, juolab atsižvelgiant į šiam pasiūlytą atlygį, taip pat ir V. K. užmaskuotą elgesį gaunant informaciją apie krovinio buvimo vietą, kaip ir tai, kodėl A. K. supratęs, kad yra kraunamos narkotinės medžiagos, nebandė susisiekti su V. K., siekiant išsiaiškinti, ar tai yra krovinys, kurį jis turėjo paimti. Prokuroras mano, kad atsižvelgiant į tai, kad A. K. veikė taip, kaip šiam tuo metu nurodė Y. (Y.) A., galima teigti, kad šis iš anksto buvo informuotas, kokio pobūdžio krovinys bus gabenamas, o būtent, kad tai bus labai didelis kiekis narkotinių medžiagų. Vertinant šias aplinkybes, galima taip pat manyti, kad šią informaciją šiam galėjo perduoti tik V. K., kadangi su D. F. šis (A. K.) jokių ryšių nepalaikė, dėl visų savo neteisėtų veiksmų tarėsi būtent su V. K.. Prokuroro įsitikinimu, A. K. 2012-11-29 duoti parodymai, kad buvo tartasi, kad bus gabenamas auksas, turėjo būti atmesti, nes tokius parodymus davė ne nuo pirmos apklausos (2012-03-12 apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. K. nurodė, kad reikės iš Olandijos paimti siuntinį, tačiau, koks tai siuntinys, V. K. nesakė ir tokius parodymus A. K. patvirtino ir apklausiamas 2012-03-22 ikiteisminio tyrimo teisėjo) ir tik po to, kai tokius duomenis nurodė apklausiami D. F. ir V. K.. Be to, atsižvelgiant į tai, kad teismas, spręsdamas A. K. kaltės klausimą, rėmėsi A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, prokuroro nuomone, būtent šie A. K. parodymai turėjo būti vertinami ir sprendžiant V. K. kaltės klausimą bei paneigiant keliamą versiją dėl aukso.
Prokuroras skunde yra įsitikinęs, kad remiantis tuo, kad buvo išdėstyta, teismas nepagrįstai nepripažino kaltu V. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį.
Prokuroro nuomone, net ir tuo atveju, jeigu ir būtų konstatuota, kad turimų duomenų nepakanka įrodyti V. K. kaltės, teismas privalėjo pasisakyti, ar V. K. veiksmuose nėra kitų nusikalstamų veikų požymių. Vien tai, kad V. K. nesuprato, kad bendrininkauja gabenant narkotines medžiagas, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo padaryta kita nusikalstama veika, pavyzdžiui, numatytą BK 22 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje. 100 kg aukso įvežimas į Lietuvos Respubliką, nepateikiant jo muitinei, turi būti laikomas neteisėtu ir sudaro kontrabandos sudėtį, o V. K. veiksmai vertinami, kaip pasikėsinimas į netinkamą objektą.
Prokuroro įsitikinimu, teismas, nors V. K. ir išteisino pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, taip pat turėjo pasisakyti ir dėl V. K. atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (jis Marijampolės rajono apylinkės teismo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį remiantis BK 40 straipsniu), nes to reikalauja BK 40 straipsnio 7 dalies nuostatos.
Taip pat prokuroras skunde nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl organizuotos grupės. Prokuroro nuomone, teismas netinkamai interpretavo BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą organizuotos grupės apibrėžimą, konstatavęs, kad vienas iš organizuotos grupės požymis yra išankstinis susitarimas daryti nusikalstamas veikas, o tai lėmė, kad buvo padarytos nepagrįstos, prieštaraujančios teismų formuojamai praktikai dėl organizuotos grupės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012) išvados. Ta aplinkybė, kad nevisi dalyviai buvo įtraukti į nusikalstamos veikos darymą tuo pačiu metu, prokuroro įsitikinimu, taip pat nėra kliūtis jų veikos kvalifikuoti kaip padarytos veikiant organizuota grupe. Be to, pasak prokuroro, pripažįstant bendrininkus veikiant organizuota grupe, nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas suprastų, kad veikia darinyje, kuris teisiškai yra apibūdinamas, kaip organizuota grupė, užtenka konstatuoti tai, kad jie supranta, kad veikia su kitais asmenimis pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą. Pagrindiniai požymiai atskiriantys organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, be jau minėtų, yra vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas, nusikaltimo plano parengimas, jo mechanizmas, būdas, laikas, vieta. Taigi, kaip mano prokuroras, svarbiausia yra nustatyti organizuotumo lygį. Šiuo atveju, prokuroro nuomone, yra būtent visi šie požymiai. Vien tai, kad ne visos šios aplinkybės buvo aptartos iš anksto, nesudaro pagrindo teigti, kad asmenys veikė ne organizuotoje grupėje. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad D. F., veikdamas kaip organizatorius, sudarė nusikalstamos veikos padarymo planą, įtraukė į nusikalstamos veikos padarymą V. K., turėdamas tikslą rasti asmenis, galėsiančius pergabenti narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bei Y. (Y.) A., kuria pavedė įgyti pakavimo įrangą, supakuoti įgytą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir jas perduoti D. F. nurodytam vairuotojui bei sumokėti nenustatytam asmeniui už narkotinių medžiagų saugojimą. Visi nusikalstamos veikos bendrininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, turėjo savo funkcijas bei palaikė nuolatinį tarpusavio ryšį. Be to, tarp jų vykusių telefoninių pokalbių stenogramos ir duoti parodymai, patvirtina, kad kiekvienas bendrininkas suprato arba turėjo suprasti, kad veikia su kitais asmenimis.
Prokuroras, remdamasis išdėstytu, skunde daro išvadą, kad teismas visų bendrininkų veiksmus turėjo vertinti kaip padarytus veikiant organizuota grupe, o ne bendrininkų grupe.
Prokuroras skunde taip pat ginčija ir teismo padarytą išvadą dėl D. F. veiksmų vertinimo kaip padėjėjo ir D. F. paskirtos bausmės dydį. Mano, kad atsižvelgiant į tai, kad būtent D. F. į nusikalstamos veikos darymą įtraukė V. K., Y. (Y.) A., pavedė V. K. surasti transporto priemonės vairuotoją A. K., teikė pinigines lėšas skirtas nusikalstamos veikos padarymui, organizavo transporto priemonės suradimą, labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pakrovimą bei gabenimą ir pats suorganizavo neteisėtą krovinį, savo veiksmai intensyviai palaikė nuolatinį ryšį su kitais grupės dalyviais, siekė, kad nusikalsta veika būtų atlikta tinkamai, parengė nusikalstamų veiksmų atlikimo planą, koordinavo kitų asmenų veiklą bei jiems vadovavo, teikdamas pastovius nurodymus, D. F. veiksmai gali būti vertinami tik kaip organizatoriaus ir jam dėl didesnio jo veiksmų pavojingumo griežtinama teismo paskirta bausmė.
Šalies argumentai
Nuteistasis Y. (Y.) A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti arba sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Apeliantas, skunde nesutikdamas dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad jis jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, jo pagalba D. F. buvo visiškai atsitiktinė ir tik epizodinė, jis nežinojo apie D. F. daromus nusikaltimus ir tai, kad pastarojo veiksmai buvo kontroliuojami. Tai patvirtina užfiksuotų telefoninių pokalbių analizė. Jo perduotas D. F. atsiųstam vairuotojui krovinys – narkotinė medžiaga, Lietuvoje nesukėlė jokių žalingų padarinių, nes šios judėjimas buvo kontroliuojamas Lietuvos pareigūnų. Be to, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba turėjo pakankamai duomenų apie D. F. nusikalstamus ketinimus Olandijoje, tuo atveju, jeigu Lietuvos pareigūnai apie šiuos D. F. nusikalstamus ketinimus Olandijoje būtų informavę šios šalies pareigūnus, jie galėjo užkardyti šią nusikalstamą veiką savo šalyje ir nebūtų sugadintas jo likimas.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, šios jo nurodytos aplinkybės yra svarbios vertinant ne tik jo veiksmus, bet ir tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad jis yra kaltas, svarstant dėl jam paskirtos bausmės teisingumo klausimą.
Nuteistojo Y. (Y.) A. gynėjas advokatas A. Liutvinskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti dėl Y. (Y.) A. priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamą nuosprendį arba pritaikius BK 54 straipsnio 2 dalį sumažinti nuteistajam Y. (Y.) A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Apeliantas, skunde ginčydamas dėl Y. (Y.) A. priimtą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, teigia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė bylos duomenų, kuriais remdamasis konstravo išankstinį Y. (Y.) A. ir kitų nuteistųjų susitarimą neteisėtai disponuoti byloje minimu narkotinių medžiagų kiekiu bei jas gabenti kontrabanda į Lietuvą, tai yra nuosprendyje neatskleidė Y. (Y.) A. inkriminuotų veikų subjektyvių ir objektyvių požymių, kurie leistų daryti išvadą, kad visi bendrininkai siekė bendro ir vieningo nusikalstamo veikos rezultato, nors pagal kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, Nr. 2K-7-398/2013 ir kt.) tai privalėjo padaryti, o apsiribojo tik fragmentiškais teiginiais dėl pakeistos bendrininkavimo formos ir atsietu nuo bylos konteksto Y. (Y.) A. veiksmų Olandijoje vertinimu taikant Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Dėl ko, apelianto teigimu, galima daryti išvadą, kad teismas išvadas dėl Y. (Y.) A. kaltės grindė prielaidomis, sąmoningai nutylėdamas arba šališkai interpretuodamas reikšmingus teisingam bylos išsprendimui duomenis ir taip nukrypo nuo teismo formuojamos praktikos dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-P095/2010, Nr. 2K-243/2013 ir kt.), o to pasėkoje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas.
Toliau apeliantas skunde konkretizuoja šias savo padarytas išvadas atskirai nurodydamas nesutikimo motyvus dėl teismo padarytų išvadų apie bendrininkų grupę ir Y. (Y.) A. pripažinimą kaltu už BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą.
Visų pirma apeliantas skunde dėsto argumentus dėl teismo padarytų išvadų apie Y. (Y.) A. bendrininkavimą BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padaryme. Apeliantas įsitikinęs, kad šios teismo išvados dėl bendrininkavimo iš esmės yra pagrįstos tik teoriniais samprotavimais, o ne byloje surinktais įrodymais, be to, neatitinka ir teismų formuojamos praktikos dėl bendrininkavimo. Tai yra teismas skundžiamame nuosprendyje, nors perkėlęs kasacinėje nutartyje Nr. 2K-485/2008 teikiamą bendrininkavimo turinio aiškinimą, skyrė daug dėmesio bendrininkų grupės sampratai, privalomam subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių atskleidimui inkriminuojamų veikų aspektu, tačiau šios bylos kontekste padaręs abejotiną prielaidą, kad įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, padarė niekuo nepagrįstą išvadą dėl Y. (Y.) A. bendrininkavimo kontrabandos būdu gabenant labai didelį kiekį narkotinių medžiagų kiekį. Be to, apelianto nuomone, teismas, darydamas tokią išvadą, sureikšmino intelektualųjį bendrininkavimo tyčios turinio suvokimo aspektą tapatindamas jį su Y. (Y.) A. atliktais veiksmais, ir nevertino motyvų ir nutylėjo valinė tyčios bendrininkaujant turinį, tai yra siekimą bendrų nusikalstamų padarinių. Skundžiamame nuosprendyje nurodytų Y. (Y.) A. atliktų veiksmų Olandijoje, apelianto nuomone, taip pat nepakanka, kad jie būtų vertinami kaip atlikti vykdytojo, nes pagal teismų praktiką vykdytojas suprantamas kaip asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs kitus asmenis, tai yra atlikęs nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytus veiksmus.
Be to, apelianto įsitikinimu, teismas konstatavęs, jog byloje nenustatyta kvalifikuoto bendrininkavimo požymių, apie galimą bendrininkavimo formos pakeitimą neinformavo proceso dalyvių, nors pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014) tai padaryti privalėjo, dėl ko gynyba neturėjo galimybės teikti argumentus ir ginčyti paprastos bendrininkų grupės požymius.
Toliau apeliantas skunde dėsto argumentus dėl konkrečių nusikalstamų veikų, už kurių padarymą yra Y. (Y.) A. pripažintas kaltu ir nuteistas.
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirma, apeliantas įsitikinęs, kad teismas negalėjo Y. (Y.) A. pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pagrindiniai argumentai, kodėl apeliantas skunde daro tokią išvadą būtų tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad Y. (Y.) A. atliko kokius nors veiksmus nurodytus BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje, kaip tai reikalauja kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-P-218/2009). Tokių duomenų nenurodė ir teismas. Teismas apsiribojo tik bendro pobūdžio nuoroda, kad Y. (Y.) A. kartu su D. F. ir A. K. neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu bei jas gabeno kontrabanda. Tačiau tokia bendro pobūdžio nuoroda, apelianto teigimu, neatskleidžia kiekvieno nuteistojo kaltės turinio teisės taikymo aspektu. Be to, apelianto nuomone, svarbi aplinkybė, kuri rodo, kad Y. (Y.) A. negalėjo būti pripažintas kaltu už šio nusikaltimo padarymą yra ir ta, kad narkotinių medžiagų įgijimas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje inkriminuotas tik D. F., tai yra Y. (Y.) A. šis požymis neinkriminuotas, nes kaip nurodė ir pats teismas nuosprendyje, Y. (Y.) A. tik supakavo D. F. įgytas narkotines medžiagas ir perdavė jas A. K.. Šioje byloje nenustatyta, kad Y. (Y.) A. būtų atlikęs kokį nors narkotinių medžiagų įgijimo veiksmą, tai yra nekonstatuota, kad jis galėjo savarankiškai ta medžiaga disponuoti savo nuožiūra. Teismas šį požymį, iš esmės įrodinėja tik šiai bylai neaktualiais teoriniais samprotavimais dėl bendrininkavimo sampratos.
Be to, apelianto nuomone, teismas Y. (Y.) A. ir A. K. pripažindamas buvus šio nusikaltimo bendravykdytojais, turėjo atskleisti ir jų susitarimo turinį inkriminuotų veikų sudėčių aspektu, nurodant įgijimo ir gabenimo kvalifikuojančius požymius, tai yra konstatuoti, kokie veiksmai kiekvieno jų atlikti, atitiko jiems inkriminuotų nusikaltimų sudėties objektyviuosius. Apeliantas įsitikinęs, kad teismui nustačius, kad nuteistieji nesitarė daryti nusikalstamos veikos ir nebuvo pasiskirstę nei užduotimis, nei vaidmenimis, tai yra visi jie veikė ne pagal iš anksto parengtą planą, skundžiamame nuosprendyje nurodyti Y. (Y.) A. veiksmai negali būti siejami priežastiniu ryšiu su Y. (Y.) A. inkriminuotos veikos padariniais. Be to, apelianto nuomone, reikšminga aplinkybė, kuri teismo liko neįvertinta yra ir tai, kad byloje neginčijamai nustatyta (patvirtina D. F. teisme duoti parodymai, Y. (Y.) A. parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai ir priedai prie jų), kad Y. (Y.) A. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus veiksmus atliko ne savo iniciatyva ar vykdydamas susitarimą su A. K. ar su D. F., o tik D. F. paprašytas, neinformavus jo nei dėl pagalbos tikslo, nei dėl motyvo, tai yra nežinodamas D. F. prašymo nei tarpinio, nei galutinio rezultato. Y. (Y.) A. ir D. F. bendravimo telefonu ir SMS žinutėmis turinio analizė akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad D. F. nedavė nurodymų kaip, kad teigiama nuosprendyje Y. (Y.) A., o paprašė pagalbos, nes pats negalėjo išvykti į Olandiją, ir smulkmeniškai aiškina su kuo ir kur jam reikia susitikti, ką ir kaip daryti, tai yra prašo atlikti tuos veiksmus, kuriuos jis pats turėjo atlikti ir kurie su Y. (Y.) A. iš anksto nebuvo nei suderinti, nei aptarti. Pirmosios instancijos teismas, neatlikęs išsamios Y. (Y.) A. ir D. F. pokalbių telefonu ir SMS žinutėmis turinio analizės, pasiremdamas tik ikiteisminio tyrimo pareigūno atlikta analize ir teikiamu vertinimu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir nukrypo nuo teismų praktikoje nusistovėjusios nuostatos, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012, Nr. 2K-7-398/2013 ir kt.), dėl ko padarė ir nepagrįstą išvadą dėl Y. (Y.) A. dalyvavimo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme.
Be to, apelianto teigimu, pagal bylos duomenis nustatyta ir dar viena reikšminga aplinkybė, kuri verčia abejoti pirmiau nurodytų teismo išvadų dėl Y. (Y.) A. dalyvavimo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padaryme pagrįstumu. Nuteistasis Y. (Y.) A., padaręs tai, ko jo prašė D. F., ruošėsi skristi į Maskvą, o į Lietuvą atvyko ne kaip inkriminuotų nusikaltimų bendravykdytojas, tai yra ne dėl byloje minimo nusikaltimo dalyko ar inkriminuotų veikų rezultato, o tik D. F. paprašytas ir visai kitu tikslu, ką teisme patvirtino ne tik D. F.. Tokią išvadą leidžia daryti ir paties Y. (Y.) A. elgesys (atvykęs į Vilnių neatliko jokių veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, jog jis domisi nusikaltimo dalyku).
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, Y. (Y.) A. negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir dėl to, kad pagal bylos duomenis (D. F., A. K. parodymai, tarp D. F. ir Y. (Y.) A. vykusių pokalbių telefonu ir SMS žinutėmis turinis), dėl kurių teismui abejonių nekilo, nustatyta, kad Y. (Y.) A. nebuvo informuotas ir dėl tolesnio nusikaltimo judėjimo. Teismas, Y. (Y.) A. pripažindamas kaltu už šio nusikaltimo padarymą, iš esmės apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiu, kad nuteistieji buvo sutarę narkotines medžiagas gabenti per Lietuvos Respubliką į Rusiją, teoriniais samprotavimais apie bendrininkavimą. Tai yra teismas iš esmės nenurodė jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų teismo išvadą, kad Y. (Y.) A. buvo žinoma kontrabandos dalykas judės būtent į Rusiją, ir kad būtinai per Lietuvą. Taip pat nenustatė ir Y. (Y.) A. tyčios daryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad D. F. Y. (Y.) A. nei apie gruziną ,,Zazą“, nei apie narkotinių medžiagų tolesnį judėjimą iš Olandijos nieko neaiškino nei jiems būnant Londone, nei prašydamas pagalbos telefonu, nei aiškindamas, kur, ką ir kaip daryti Olandijoje.
Be to, apelianto nuomone, teismas tik išsamiai, nešališkai ir betarpiškai išnagrinėjęs visus bylos duomenis ir tik nustatęs visas reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybes, galėjo spręsti ir dėl to, ar Y. (Y.) A. veiksmai, atlikti Olandijoje, yra nusikalstami pagal Lietuvos Respublikos BK ir tik po to daryti išvadą, ar nuosprendyje nurodyti veiksmai vertintini kaip bendrininkavimas bedravykdytojų forma, ar tik kaip atsitiktinis ir epizodinis prisidėjimas prie nusikalstamų veikų. Tačiau teismas šių aplinkybių sąmoningai neaptarė ir nevertino, nors šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Y. (Y.) A. sutiko tik pagelbėti D. F. ir tik Olandijoje bei tai, kad su Y. (Y.) A. jokių kitų veiksmų nei D. F., nei A. K. nederino, tame tarpe ir dėl galutinio Y. (Y.) A. inkriminuoto nusikaltimo rezultato. Y. (Y.) A. ir D. F. pokalbių telefonu ir SMS žinutėmis turinys rodo, kad Y. (Y.) A. tikrai nežinojo, kur ir ką jam teks nuveikti Olandijoje (D. F. telefonu ir SMS žinutėmis aiškina, kur eiti, kur nupirkti, kaip pakuoti ir kam perduoti byloje minimą nusikaltimo dalyką ir dar paprašo, jeigu turės pinigų, perduoti ,,seniui“, tai yra olandui, pas kurį palikti ir netilpusią krovinio dalį). Be to, apelianto nuomone, minėtų aplinkybių teisinis vertinimas buvo privalomas ir dėl to, kad teismas Y. (Y.) A. pripažino kaltu už veiksmus, atliktus Olandijoje, taikydamas taip vadinamą universalinės jurisdikcijos principą BK 7 straipsnio 11 punktas), nors to ir nenurodė skundžiamame nuosprendyje. Toks universalinės jurisdikcijos principo taikymas privalomai turi būti ne tik aptartas nuosprendyje, bet ir negali prieštarauti šalies, kurioje, kaip mano teismas, aprašydamas Y. (Y.) A. inkriminuotų veikų padarymo aplinkybes, ir buvo padarytas nusikaltimas, baudžiamiesiems įstatymams ir tos šalies taikymo praktikai, tai yra nenukrypti nuo BK 8 straipsnio nuostatų. Olandijoje Y. (Y.) A. atlikti veiksmai su byloje minimu nusikaltimo dalyku nesudaro neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis – įgijimo ir gabenimo – objektyviųjų sudėties požymių, nustatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Apelianto nuomone, šioje byloje nustačius, kad Y. (Y.) A., paprašius D. F., Olandijoje perdavė narkotines medžiagas A. K. ir nenustačius, kad Y. (Y.) A. buvo susitaręs dėl bendro šios nusikalstamos veikos rezultato, teismas taip pat turėjo pasisakyti, kodėl Y. (Y.) A. veiksmai nevertinami kaip prisidėjimas prie nusikaltimo. Apeliantas mano, kad šioje byloje yra pagrindas Y. (Y.) A. veiksmus vertinti kaip prisidėjimą prie nusikaltimo be kaltės.
Apelianto nuomone, tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad Y. (Y.) A. yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, yra būtina sušvelninti Y. (Y.) A. paskirtą bausmę. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Y. (Y.) A. dar ikiteisminio tyrimo metu nieko neslėpdamas paaiškino visas jam žinomas įvykio aplinkybes ir nurodė asmenis, su kuriais ir kokiu tikslu bendravo (tokius jo parodymus patvirtino kiti nuteistieji), šie jo parodymai padėjo atskleisti visas byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, Y. (Y.) A. buvo atsitiktinis asmuo ir atliko tik epizodinius veiksmus, nežinodamas vairuotojo, kuriam jis perdavė krovinį judėjimo maršruto ir galutinio tikslo, ko siekia D. F. (D. F. jo apie tai neinformavo), Y. (Y.) A. negalėjo būti paskirta bausmė didesnė negu D. F..
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat mano, kad teismas, nenurodęs jokių patikimų ir teisės taikymui pakankamų motyvų, neteisingai aiškindamas BK normą, Y. (Y.) A. be pagrindo pritaikė BK 72 straipsnio 5 dalį ir solidariai iš visų nuteistųjų išieškojo uždraustos veikos priemone pripažinto ir konfiskuotino turto – automobilio DAF vertę atitinkančią pinigų sumą – 84 990 Lt, taikydamas rinkos vertės principą.
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, dėl buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis. Apeliantas, skunde aptaręs baudžiamajai atsakomybei kilti aktualias sąlygas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, mano, kad jis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, nes teismas nenustatė šių nusikalstamų veikų sudėties požymių visumos. Byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismo išvados nuosprendyje yra grindžiamos abejonėmis ir prielaidomis, tuo pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.
Apeliantas, skunde nesutikdamas su teismo nuosprendžiu, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, mano, kad remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vien tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad jis (ir kiti nuteistieji bei išteisintasis) gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų, nereiškia, jog jis žinojo apie kitų nuteistųjų įgytas narkotines medžiagas – itin didelį kiekį šių medžiagų ir turi atsakyti už minėtų nusikaltimų padarymą. BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Tai yra teismas turi išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 276 straipsnio 4 dalies, BPK 301 straipsnio ir iš dalies BPK 305 straipsnio nuostatas, jo dalyvavimą minėtų nusikaltimų padaryme iš esmės įrodinėjo tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neatkreipė dėmesio į jo teisę neduoti parodymų prieš save arba juos tikslinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, realiai paaiškinant faktines aplinkybes, nors EŽTT ne kartą yra pabrėžęs teisės neduoti parodymų prieš save svarbą (teismas šią teisę akivaizdžiai pažeidė, kadangi nuosprendyje konstatavo, kad jis savo kaltę iš dalies pripažino, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme aiškiai nurodė, kad atnešus narkotikus sudėjo į automobilyje įrengtą slėptuvę kartu su Y. (Y.) A., kad teismas netikėti tokiais jo aiškinimais neturi pagrindo). Apelianto įsitikinimu, teismas šiuos jo parodymus ir neteisingai interpretavo, vertindamas juos visiškai neatsižvelgdamas į jo paaiškinimus, kad jis apie tai, kad sudėjo ir vežė narkotines medžiagas sužinojo tik iš policijos pareigūnų, kai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki tol jis nežinojo nei ką veža, nei ką slepia, kad jis gyvenime nėra matęs ir vartojęs narkotines medžiagas, kad jam ,,V.“ nieko konkretaus neaiškino, kas buvo dedama į sunkvežimio slėptuvę. Viskas buvo suskaičiuota, aprašyta pareigūnų atliekant tyrimą ir jam buvo pasakyti tikslūs rastų paketų kiekiai, išmatavimai, ir kad tai buvo gabenami narkotikai. Pareigūnai, atliekantys tyrimą, jam paaiškino, kad čia jis niekuo dėtas, juo buvo tik pasinaudota, jie žino, kas tai organizavo ir kas vadovavo, o jis, kadangi jau žino, kad tai buvo narkotinės medžiagos, tai būtina fiksuoti jo apklausos protokole. Jam nebuvo išaiškinta teisė savo ranka surašyti parodymus. Dėl ko, kaip vėliau paaiškėjo, jo parodymai buvo užfiksuoti taip, kad jo veiksmai atitiktų BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją, tai yra netiksliai. Be to, šie jo parodymai yra duoti ikiteisminio tyrimo metu, jis jų teisme nepatvirtino, dėl ko tokiais jo parodymais pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-200/2009, Nr. 2K-344/2011) negalėjo būti remiamasi nustatant aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, jais buvo galima remtis tik siekiant patikrinti kitų byloje esančių įrodymų patikimumą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino ne tik jis, bet ir kiti asmenys, jie neatitinka ir kitų byloje surinktų ir teismo metu patikrintų įrodymų. Nei vienas iš kitų nuteistųjų, išteisintasis nepatvirtino, kad jis žinojo, ar kad jam buvo pasakyta, kad reikės vežti narkotines medžiagas. Y. (Y.) A. duodamas parodymus teisme paaiškino, kad jam neaiškino, kas tai, kad jam nesakė, kad tai dedamos į slėptuvę narkotinės medžiagos. Priešingai šį krovinį jam liepė parvežti V. K., pastarasis viską liepė sudėti į nurodytą slėptuvę, jam paaiškino, kad su juo bus susisiekta, davė jo mobiliojo ryšio telefono numerį asmeniui, kuris su juo susisiekė, tačiau nuo jo nuslėpė tiesą - kas tai buvo per krovinys, jį suklaidino pasakydamas, kad tokiu būdu bus vežamas auksas, o sudėti į slėptuvę reikia tam, kad būtų saugiau. Todėl galima daryti išvadą, kad dėl jo buvo peržengtos susitarimo ribos. Jo tyčia apėmė susitarimas su V. K., pastarojo prašymu gabenti tik auksą slėptuvėje, dėl ko jis sutiko padėti, nes nenorėjo prarasti darbo. Jis negalėjo bent bendrais bruožais suprasti, kad tai yra narkotinės medžiagos, nes dėžėje buvo paketai vakuuminiu būdu specialiu aparatu supakuoti į celofaną, neskleidė jokio specifinio kvapo. Tai rodo, kad visa ištirta bylos medžiaga paneigia tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, padarė nusikalstamas veikas, kad neva jis dėdamas paketus suprato, kad kontrabanda bus gabenami būtent narkotikai ir jų kiekis yra itin didelis.
Apelianto nuomone, tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad jis yra kaltas, jam turėtų būti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirta švelnesnė bausmė, nes teismas jam paskyrė bausmę, kuri aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Jis per visą laikotarpį, kol truko ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, nėra padaręs jokių nusikalstamų veikų.
Taip pat apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas be jokio pagrindo iš jo, A. K. nutarė solidariai su kitais nuteistaisiais išieškoti uždraustos veikos priemone pripažinto ir konfiskuotino turto, automobilio DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią sumą – 84 990 Lt valstybės naudai.
Teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo Y. A. ir jo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, turto konfiskavimo dalyje, taip pat iš dalies tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą – dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo bei turto konfiskavimo. Nuteistasis Y. A. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkint. Nuteistasis D. F. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo nuosprendį. Išteisintasis V. K. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo nuosprendį.
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies dėl netinkamo nuteistojo D. F. veiksmų įvertinimo kaip padėjėjo ir V. K. išteisinimo. Taip pat tenkintini iš dalies nuteistųjų A. K., Y. A. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai dėl paskirtų bausmių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai). Pirmiausia kolegija pasisakys dėl prokuroro apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteistųjų veiksmus vertino kaip veikiančių bendrininkų grupe, jis nurodo, kad nuteistieji nusikaltimus padarė veikdami organizuota grupe. Anot prokuroro, teismas netinkamai interpretavo BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą organizuotos grupės apibrėžimą, konstatavęs, kad vienas iš organizuotos grupės požymis yra išankstinis susitarimas daryti nusikalstamas veikas, o tai lėmė, kad buvo padarytos nepagrįstos, prieštaraujančios teismų formuojamai praktikai dėl organizuotos grupės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012) išvados. Ta aplinkybė, kad ne visi dalyviai buvo įtraukti į nusikalstamos veikos darymą tuo pačiu metu, prokuroro įsitikinimu, taip pat nėra kliūtis jų veikos kvalifikuoti kaip padarytos veikiant organizuota grupe. Be to, pasak prokuroro, pripažįstant bendrininkus veikiant organizuota grupe, nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas suprastų, kad veikia darinyje, kuris teisiškai yra apibūdinamas, kaip organizuota grupė, užtenka konstatuoti tai, kad jie supranta, kad veikia su kitais asmenimis pagal iš anksto parengtą nusikalstamos veikos planą. Pagrindiniai požymiai, atskiriantys organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, be jau minėtų, yra vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas, nusikaltimo plano parengimas, jo mechanizmas, būdas, laikas, vieta. Kolegija nesutinka su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė ne organizuota, o bendrininkų grupe ir šį savo sprendimą išsamiai motyvavo. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra bendrininkavimo forma, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos darymo metu). Taikant šią normą būtina nustatyti atitinkamą bendrininkų susitarimą, nusikalstamos veikos sunkumo laipsnį bei tam tikrą organizuotumo lygį. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2009, 2K-140/2014 ir kt.). Nekartojant pirmosios instancijos teismo argumentų, pabrėžtina, jog šioje baudžiamojoje byloje nuteistieji nebuvo sudarę jokio nusikalstamų veikų planų, nebuvo pasiskirstę užduočių bei vaidmenų, veikos padarytos be konkretaus plano, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad jie veikė ne organizuota, o bendrininkų grupe. Pats prokuroras skunde nurodo, jog pagrindiniai požymiai, atskiriantys organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, be jau minėtų, yra vaidmenų bei užduočių pasiskirstymas, nusikaltimo plano parengimas, jo mechanizmas, būdas, laikas, vieta. Tačiau nenurodo kaip, anot jo, šioje byloje buvo rengiamas nusikalstamos veikos planas, vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. D. F. narkotinių medžiagų gabenimui surado transporto priemonę su joje įrengta slėptuve, nurodė Y. A. nuvykti pas tyrimo metu nenustatytą olandą, sumokėti jam pinigus už narkotinių medžiagų saugojimą, jas supakuoti vakuuminiu aparatu, sukrauti jas į A. K. vairuojamame automobilyje įrengtą slėptuvę. Y. A. sutikęs A. K. kartu nuvyko pas jau olandą, jo suvakuumuotas narkotines medžiagas abu paslėpė automobilyje įrengtoje slėptuvėje. Po to A. K. šias narkotines medžiagas išgabeno į Lietuvą. Taigi šiuo atveju teismas pagrįstai nustatė būtiną intelektualinio tyčinės kaltės momentą – kaltinamųjų suvokimą, kad jie dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams ir juos papildė. Tokie kaltinamųjų veiksmai iš esmės reiškė susitarimą bendrai kontrabanda gabenti labai didelio kiekio narkotines medžiagas ir šioje konkrečioje situacijoje susitarimas pasireiškė sutartinais veiksmais, t.y., veiksmais, rodančiais, kad jie visi pritaria vieni kitų veiksmams, sutinka su jų neteisėtais veiksmais, taip išreikšdami savo tikrąją valią – kontrabanda gabenti labai didelio kiekio narkotines medžiagas. Jie suprato bendrininkų veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Tačiau sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad D. F. buvo ne padėjėjas, o organizatorius. D. F. buvo kaltinamas tuo, kad organizavo neteisėtą įgijimą ir laikymą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų bei jų gabenimą kontrabanda. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad D. F. veiksmai atitinka padėjėjo. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Byloje nuteistųjų parodymais bei kitais įrodymais nustatyta (taip nurodo ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje), kad D. F. narkotinių medžiagų gabenimui surado transporto priemonę su joje įrengta slėptuve, nurodė Y. A. nuvykti pas tyrimo metu nenustatytą olandą, sumokėti jam pinigus už narkotinių medžiagų saugojimą, jas supakuoti vakuuminiu aparatu, sukrauti jas į A. K. vairuojamame automobilyje įrengtą slėptuvę. D. F. aktyvūs veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip padėjėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais aspektais organizatoriaus ir padėjėjo veikla padarant nusikalstamą veiką yra panaši. Daugiausia panašumų tarp padėjėjo ir organizatoriaus nusikalstamos veikos yra tada, kai padėjėjas vykdo intelektualinę pagalbą, duodamas nurodymus, patarimus bei teikdamas priemones, ir organizatoriaus veiksmų, koordinuojant, parengiant nusikalstamą veiką ir vadovaujant nusikaltimų bendrininkų veiksmams. Esminis nusikaltimo organizatoriaus požymis yra tai, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje – ar atskirose jos stadijose, ar jau nusikaltimo darymo metu. Tačiau, norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi, nebūtinai visi šie organizaciniai veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bent vieno iš jų. Padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis paprastai savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2006). Nagrinėjamu atveju D. F. ne prisijungė prie jau kitų bendrininkų suformuoto sumanymo daryti nusikalstamas veikas, o būtent pats ir buvo nusikalstamų veikų sumanytojas. Teismas nuosprendyje dėsto jo veiksmus: surado, nurodė ką daryti. Iš D. F. veiksmų visumos akivaizdu, jog jis buvo sumanytojas ir organizatorius veikų. Jo aktyvūs veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip organizatoriaus, o ne padėjėjo, ir tokiu atveju D. F. veika perkvalifikuota su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog D. F. padėjo padaryti nusikalstamas veikas, neteisingai kvalifikavo jas be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį.
Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė tokias faktines aplinkybes:
Žemesnės instancijos teismas
D. F., Y. (Y.) A. ir A. K. veikdami bendrininkų grupėje neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda, o būtent:
D. F. 2012 m. vasario mėnesį organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos - 64,911 kg. kanapių dervos gabenimą kontrabanda iš Nyderlandų Karalystės, Roterdamo miesto apylinkės. V. K. (kuris kėsinosi į netinkamą objektą) 2012 m. vasario mėnesį, bet nevėliau kaip iki vasario 28 d. D. F. paprašytas surado automobilį DAF v/n (duomenys neskelbtini) su jame įrengta slėptuve ir 2012 m. vasario 28 d. pasiūlė A. K. nuvykti į Nyderlandų Karalystę. Pastarajam sutikus, V. K. 2012 m. vasario 29 d. pranešė A. K. kontaktinį telefono numerį D. F., o šis tą pačią dieną nurodytą telefono numerį pranešė Y. A.. V. K. iki 2012 m. kovo 09 d. gaudavo iš M. K. (pastarajam nežinant apie daromą nusikalstamą veiką), informaciją apie A. K. buvimo vietą ir teikė ją D. F., o šis tą informaciją pateikdavo Y. A., tikslu suderinti pastarojo susitikimą su A. K.. Vykdant D. F. nurodymą, Y. A. 2012 m. kovo 5 d. apie 15.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo mieste už 1500 eurų įsigijo vakuuminio pakavimo aparatą ir pakavimo paketus ir 2012 m. kovo 6 d. laikotarpyje nuo 13.00 val. iki 21.00 val. Lietuvos Respublikos laiku supakavo D. F. įgytas narkotines medžiagas. 2012 m. kovo 9 d. apie 16.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo miesto apylinkėse Y. A. susitiko su A. K. ir palydėjo pastarąjį iki laikinos narkotinių medžiagų saugojimo vietos, kurioje iki 18.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Y. A. kartu su A. K. į pastarojo vairuojamame automobilyje DAF v/n (duomenys neskelbtini) įrengtą slėptuvę sudėjo D. F. įgytą narkotinę medžiagą - 64,911 kg. kanapių dervos, po ko Y. A. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui sumokėjo 750 eurų už narkotinių medžiagų saugojimą. Po ko, A. K. vairuodamas automobilį DAF v/n (duomenys neskelbtini), pravažiavęs Vokietijos Federalinės Respublikos ir Lenkijos Respublikos teritorijas, neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2012 m. kovo 11d. apie 08.00 val. (duomenys neskelbtini) apylinkėse atgabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lenkijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64,911 kg. kanapių dervos, po ko 2012 m. kovo 11d. 9.30 val. jį (duomenys neskelbtini) apylinkėse, kelyje (duomenys neskelbtini)sulaikė VSAT pareigūnai.
Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su V. K. išteisinimu bei prašo jį pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Jau nurodyta, kad organizuotos grupės nebuvo, todėl daugiau papildomai kolegija apie tai nepasisako. Skunde prokuroras nurodo, kad viena iš aplinkybių, leidžiančių manyti, kad V. K. turėjo numatyti, kad transporto priemonėje įrengta slėptuvė bus naudojama neteisėtiems veiksmams atlikti, ir kad planuojama pervežti ne šiaip deklaruojamą krovinį, tačiau tokį, kurio apyvarta yra draudžiama, pasak prokuroro, yra tai, kad V. K. yra ne atsitiktinis asmuo, o juridinio asmens, kurio veikla taip pat apima logistikos paslaugas, vadovas ir jis puikiai žinojo, kad visos turimos transporto priemonės yra pritaikytos saugiam krovinių pervežimui, užtikrinant saugų krovinių pristatymą, tam nereikia jokių slėptuvių. Be to, V. K. nesiteiravo dėl krovinio lydimųjų dokumentų, nereikalavo jokio patvirtinimo, jog krovinys yra įgytas bei gabenamas legaliai. Taip pat, prokuroro nuomone, nors D. F. ir nurodė, kad jis neinformavęs V. K. apie gabenamas narkotines medžiagas, atsižvelgiant į krovinio vertę bei dydį, D. F. negalėjo ir nepranešti, kad bus gabenamas ne auksas. Taip pat, pasak prokuroro, reikšminga aplinkybė, patvirtinanti, kad V. K. gerai suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį, yra ir tai, kad V. K. D. F. buvo pažadėjęs už transporto priemonės suradimą sumokėti 10 000 eurų. Prokuroro įsitikinimu, V. K. galėjo ir turėjo suprasti, kad tokia suma yra itin didelė už minėtų paslaugų suteikimą, ypač jeigu krovinys gabenamas teisėtai.
Kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir prašymu V. K. pripažinti kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Visgi, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, nesvarstęs ir nieko nepasisakęs dėl pasikėsinimo į netinkamą objektą – 100 kg aukso kontrabandą, bei visiškai išteisinęs V. K., netinkamai vertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Įstatymas nė vienai iš paminėtų įrodymų grupių neteikia pirmenybės. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, tuo pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl V. K. nekaltumo.
Prokuroro nuomone, net ir tuo atveju, jeigu ir būtų konstatuota, kad turimų duomenų nepakanka įrodyti V. K. kaltės, teismas privalėjo pasisakyti, ar V. K. veiksmuose nėra kitų nusikalstamų veikų požymių. Vien tai, kad V. K. nesuprato, kad bendrininkauja gabenant narkotines medžiagas, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo padaryta kita nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje. 100 kg aukso įvežimas į Lietuvos Respubliką, nepateikiant jo muitinei, turi būti laikomas neteisėtu ir sudaro kontrabandos sudėtį, o V. K. veiksmai vertinami kaip pasikėsinimas į netinkamą objektą. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai pagrįsti.
Pirmiausia pasisakoma dėl prokuroro apeliacinio skundo dalies, kuria jis prašo pripažinti V. K. kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalies ir BK 260 straipsnio 3 dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. K., nuosprendyje nurodė, kad V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nuosekliai aiškino, kad su D. F. buvo sutaręs padėti parvežti iš Olandijos auksą. Dėl to jis surado automobilį su įrengta slėptuve, davė D. F. kontaktinius vairuotojų telefonų numerius. Taip pat jis domėjosi, kur randasi vairuotojas (A. K.) ir tuos duomenis perduodavo nuteistajam D. F.. Nuteistasis D. F. paaiškino, kad su V. K. tarėsi dėl aukso pervežimo iš Olandijos, paprašė surasti automobilį, nurodė, kad auksą reikia pervežti „saugiai“. Iš to V. K. suprato, kad auksas turi būti gabenamas paslėptas slėptuvėje. Vėliau D. F. sužinojęs, kad bus gabenami narkotikai, apie tai V. K. nieko nesakė. Nuteistasis A. K. paaiškino, kad V. K. jam pasiūlė iš Olandijos pervežti auksą. Jokios kalbos apie narkotikų vežimą nebuvo. Teismo posėdyje buvo perklausyti kaltinamojo V. K. telefoniniai pokalbiai su savo sūnumi M. K. ir kitais asmenimis. Iš jų matyti, kad V. K. apie jokius narkotikus su niekuo nešneka. Iš viso to teismas padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų apie tai, kad V. K. žinojo, jog iš Olandijos kontrabanda bus gabenami narkotikai ir sutiko kitiems kaltinamiesiems padėti daryti šiuos nusikaltimus.
Kaip jau minėta, prokuroras apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, jog V. K. turėjo numatyti, kad transporto priemonėje įrengta slėptuvė bus naudojama neteisėtiems veiksmams atlikti, ir kad planuojama pervežti ne šiaip deklaruojamą krovinį, tačiau tokį, kurio apyvarta yra draudžiama, yra tai, kad V. K. yra ne atsitiktinis asmuo, o juridinio asmens, kurio veikla taip pat apima logistikos paslaugas, vadovas ir jis puikiai žinojo, kad visos turimos transporto priemonės yra pritaikytos saugiam krovinių pervežimui, užtikrinant saugų krovinių pristatymą, tam nereikia jokių slėptuvių. Tokie prokuroro teiginiai pagrįsti tik iš dalies ir nepatvirtina, kad V. K. žinojo, kad slėptuvėje bus gabenamos būtent narkotinės medžiagos. Tai, kad V. K., kaip nurodo prokuroras, buvo juridinio asmens, užsiimančio ir logistikos paslaugomis, vadovas, dar neįrodo jo kaltės dėl narkotinių medžiagų kontrabandos. Be abejo, V. K. manė, kad slėptuvėje bus vežamas šiuo atveju auksas, ir jo vertė ženkliai viršys privalomą pateikti muitinei, būtent dėl šios priežasties, jo manymu, auksas ir turėjo būti slepiamas. Prokuroras taip pat nurodo, kad V. K. nesiteiravo dėl krovinio lydimųjų dokumentų, nereikalavo jokio patvirtinimo, jog krovinys yra įgytas bei gabenamas legaliai. Tačiau šie prokuroro apeliacinio skundo teiginiai taip pat dar neįrodo kaltės padarius narkotikų kontrabandą. Tai, kad asmuo nesidomėjo, ar krovinys įgytas legaliai bei ar gabenamas legaliai, dar nepatvirtina jį turėjus numanyti, kad tai bus būtent narkotinės medžiagos. Žinoma jis suprato, kad krovinys, jo įsitikinimu auksas, bus slepiamas nuo muitinės kontrolės, taigi vežamas nelegaliai.
Taip pat, prokuroro nuomone, nors D. F. ir nurodė, kad jis neinformavo V. K. apie gabenamas narkotines medžiagas, atsižvelgiant į krovinio vertę bei dydį, jis negalėjo nepranešti, kad bus gabenamas ne auksas, reikšminga aplinkybė, patvirtinanti, kad V. K. gerai suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį, yra ir tai, kad V. K. D. F. buvo pažadėjęs už transporto priemonės suradimą sumokėti 10 000 Eur. Prokuroro įsitikinimu, V. K. galėjo ir turėjo suprasti, kad tokia suma yra itin didelė už minėtų paslaugų suteikimą, ypač jeigu krovinys gabenamas teisėtai. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek V. K., tiek ir D. F. parodė, jog V. K. buvo žadėta 10 000 Lt, o ne 10 000 Eur. Taigi tai ženkliai mažesnė suma, o antra – įvertinus tariamai turėto gabenti aukso kiekį ir galimą vertę 10 000 Lt už transporto priemonės, kuria jis bus atgabentas, suradimą, suma nėra neadekvati ir pernelyg didelė.
Anot prokuroro, V. K. veiksmai darant narkotinių medžiagų kontrabandą, pasireiškė taip: slėptuvės įrengimo suorganizavimu, pasiūlymu A. K. gabenti narkotines medžiagas, o jam sutikus, pastarojo telefono numerio davimu D. F., informacijos apie A. K. buvimo vietą gavimu bei jos teikimu D. F.. Taigi iš šių veiksmų akivaizdu, kad pats V. K. nei įgyjant, nei laikant, nei pakraunant narkotines medžiagas į automobilio slėptuvę nedalyvavo, tai yra pats aktyvių veiksmų, susijusių su tiesioginiu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, neatliko, taip pat jų ir negabeno. Tuo tarpu dėl slėptuvės įrengimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, jog tokių duomenų byloje nėra, tai tik deklaratyvūs niekuo neparemti teiginiai. Kalbant apie pasiūlymą A. K. gabenti narkotines medžiagas – vėlgi, byloje tokių duomenų nėra. Pats V. K. neigia net žinojęs, kad bus gabenamos būtent narkotinės medžiagos, o A. K. parodė, jog V. K. jam sakė, kad reikės pervežti auksą. Tik apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. K. pakeitė savo nuoseklius ankstesnius parodymus ir jau parodė, kad V. K. jam sakė, jog reikės vežti žolę. Visgi kolegija kritiškai vertina tokį parodymų pakeitimą. Perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, jis paaiškino, jog kalbėjo apie auksą, nes buvo pasimetęs ir bijojo, nėra turėjęs su teisėsauga reikalų, todėl nežinojo kaip elgtis ir ką sakyti. Toks nuteistojo paaiškinimas neįtikinamas ir nelogiškas. Neaišku, nei ko jis bijojo, ar kodėl buvo pasimetęs, byloje nėra ir duomenų apie kokį nors daromą poveikį jam. Kolegija patikimais ir patvirtintais įrodymais laiko A. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus dalyje dėl to, kad V. K. jam sakė, kad bus vežamas auksas, juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų V. K. aiškinimą, jog jis manė, kad bus vežama 100 kg aukso. Juolab, įvertinus tai, kad realiai jis krovinio net nematė.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tačiau tam tikrais atvejais (pvz., esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo. Gabenimas – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų, taip pat pirmos kategorijos tų medžiagų pirmtakų (prekursorių) buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant juos didesniais nuotoliais (pavyzdžiui, iš miesto į kaimą, iš vieno miesto į kitą miestą, iš gatvės į gatvę ir pan.). Medžiagos gali būti gabenamos vežant jas transporto priemone, nešant lagamine, kišenėse, krepšyje ir pan. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje to nėra. V. K. nei įgijo, nei laikė, nei gabeno narkotinių medžiagų, jis nebuvo nei jas kraunant, nei vežant, ir nežinojo, kad būtent jos yra vežamos slėptuvėje.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Taip pat kolegija pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Šios kategorijos baudžiamosiose bylose apie asmens kaltę paprastai sprendžiama ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet ir pagal bylos faktines aplinkybes: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, jų rūšį, kainą, paruoštų vartoti dozių skaičių, jų pakuotes (dydį, svorį), duomenis apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastas priemones (svarstykles ir t. t.), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis kaltininko namuose, ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan.
Pažymėtina, kad kaltės nustatymo aspektu būtina įrodyti tai, jog kaltininkas suvokia, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės, psichotropinės ar pirmos kategorijos pirmtakai (prekursoriai). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neįrodyta V. K. tyčia gabenti narkotines medžiagas. Jokių tai patvirtinančių duomenų, išskyrus patį narkotinių medžiagų gabenimo faktą (prie kurio V. K. neprisidėjo), byloje nėra. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyti pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 3 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi aptariamoje byloje objektyvių įrodymų, kad V. K. veikdamas kartu su D. F., Y. A., A. K. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda, nesurinkta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog V. K. dalyvavo padarant narkotinių medžiagų kontrabandą.
Kolegija iš dalies sutinka su tokiomis teismo išvadomis, iš tiesų įrodymų, kad V. K. padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, byloje nesurinkta. Kaip jau minėta, pats V. K. savo kaltės nepripažino. Tačiau parodė, kad manė, jog slėptuvėje bus gabenama apie 100 kg aukso. Kad toks V. K. manymas buvo realus, patvirtina tai, kad jam buvo žadėtas nemažas atlygis – 10 000 Lt. Iš jau paminėtų teismo nuosprendyje išdėstytų kitų asmenų parodymų matyti, kad V. K. parodymai apie tai, kad jis manė, jog slėptuvėje bus vežamas auksas, patvirtinti.
Taigi, kaip minėta, prokuroro apeliacinio skundo dalis dėl V. K. kaltės pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir BK 199 straipsnio 1 dalį yra pagrįsta. Prokuroras nurodo, kad 100 kg aukso įvežimas nepateikiant jo muitinei į Lietuvos Respubliką turi būti laikomas neteisėtu bei sudaro kontrabandos nusikaltimo sudėtį. V. K. veiksmai turėtų būti kvalifikuoti kaip pasikėsinimas į netinkamą objektą, o būtent pasikėsinimas neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną gabenti 100 kg aukso.
V. K. nuo pat proceso pradžios kaltę dėl narkotinių medžiagų kontrabandos neigė, pirmosios instancijos teisme parodė, kad su D. F. susipažino 2011 metų pabaigoje automobilių pardavimo aikštelėje. Jis domėjosi prabangiais automobiliais. Jie abu pasikeitė telefono numeriais. Vėliau D. F. paklausė V. K. ar šio nedomina pervežimai iš Europos ir Rusijos. 2012 metų vasario mėnesį D. F. paklausė jo, ar nevažiuoja automobiliai į Angliją. Taip pat paklausė, ar negalėtų parvežti aukso. Jis kalbėjosi su A. K., sakė, kad reikės pervežti auksą. Be to, jis jau anksčiau buvo pastebėjęs, kad automobilyje DAF po kabina yra padaryta ertmė. A. K. jis nurodė ten paslėpti vežamą auksą. D. F. jis perdavė vairuotojų telefonų numerius. D. F. kaip atlygį buvo pažadėjęs 10 000 Lt. Jeigu auksas būtų pervežtas, jis iš tos sumos būtų sumokėjęs ir vairuotojui A. K., tačiau tikslios sumos įvardinti negali. D. F. jis informuodavo kur yra vairuotojas. 2012 metų kovo 11 dieną jis buvo sulaikytas. Tada sužinojo, kad buvo vežamas ne auksas, o narkotikai. Apie tai jis nieko nežinojo, dėl jų pervežimo jis su niekuo nesitarė. V. K. apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme, kur patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, jog D. F. jo paklausė, ar važiuoja automobiliai į Angliją ir ar negalėtų parvežti aukso. Jis žinojo, kad A. K. važiuos, paklausė, ar galės parvežti auksą, ir pastarasis paklaustas sutiko. V. K. žinojo, kad tame vilkike, kuriuo važiuos A. K. yra slėptuvė, tačiau jis jos neįrenginėjo. Dėl narkotinių medžiagų jis nieko nežinojo, manė, kad parvežamas bus auksas. Kai buvo sulaikytas, tada sužinojo apie tai, kad sulaikytas A. K. ir kad jis vežė ne auksą, o narkotines medžiagas. Tuo metu, kai D. F. paprašė pasidomėti, ar kas nors negalėtų parvežti aukso, jis žinojo, kad žmonės investuoja į auksą, todėl jokių įtarimų toks prašymas jam nesukėlė. Prašė pargabenti 100 kg aukso, už tai jam buvo pažadėta 10 000 Lt, iš kurių turėtų sumokėti ir A. K.. Jis manė, kad tą auksą asmuo įsigijęs teisėtai ir turi visus reikalingus dokumentus, o pagrobti tokio kiekio niekas negalėjo, nes visoje žiniasklaidoje apie tai būtų pranešta.
Tai, kad V. K., veikdamas bendrininkų grupe, pasikėsino kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos sieną gabenti 100 kg aukso, įrodo ne tik jo paties parodymai, bet jau ir išdėstyti nuteistųjų parodymai ir kita bylos medžiaga. Nuteistasis D. F. parodė, jog sakė V. K., kad reikės vežti apie 100 kg aukso, už tai jam bus sumokėta 10 000 Lt. A. K. taip pat, kaip jau minėta, parodė, kad V. K. jam sakė, kad reikės slėptuvėje atgabenti auksą. Taigi V. K., manydamas, kad bus vežamas auksas, atliko aktyvius veiksmus – kreipėsi į vairuotoją A. K., jo klausdamas, ar šis galės atgabenti vilkiko slėptuvėje apie 100 kg aukso ir gavo jo sutikimą. Taip pat jis D. F. nurodė vairuotojų telefonų numerius. Kelionės metu, jis nurodydavo D. F., kur yra vairuotojas.
Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai duoda pakankamą pagrindą pripažinti, V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 1 dalyje tokiomis aplinkybėmis:
Iš Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendžio matyti, kad V. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pagal laidavimą be užstato vieneriems metams ir perduoti laiduotojo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Marijampolė, atsakomybėn. Iš šios bylos duomenų matyti, kad V. K. nusikalstama veika padaryta 2012 m. vasario-kovo mėn. Taigi dar nepraėjus teismo nustatytam vienerių metų laidavimo laikotarpiui. BK 40 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Taigi nagrinėjamu atveju, pripažįstant V. K. kaltu pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendis nustoja galioti ir turi būti sprendžiamas klausimas dėl V. K. atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Šis apylinkės teismo nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš naujo svarstyti V. K. kaltės pagrįstumo klausimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi dėl to jau priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Jam padarius naują tyčinę veiką jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskiriama bausmė. Apie bausmes bus pasisakyta atskirai.
Dėl nuteistojo Y. A. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentų.
Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas apeliaciniuose skunduose dėsto alternatyvius prašymus. Prašo išteisinti Y. A. arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kaip minėta, apie bausmes bus pasisakyta atskirai. Visi skundų argumentai dėl kaltės nebuvimo yra nepagrįsti. Nuteistasis Y. A. nurodo, kad jo pagalba D. F. buvo atsitiktinė. Jo gynėjas dėsto argumentus, kad nėra įrodymų, jog Y. A. atliko kokius nors veiksmus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, teismas nurodė, jog jis tik supakavo D. F. įgytas narkotines medžiagas. Jis veiksmus atliko nežinodamas nei tikslo, nei motyvo. Visi šie bei kiti skundų argumentai atmetami.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Y. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. F. ir A. K. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda. Konkrečiai Y. A. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis 2012 m. kovo 5 d. apie 15.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo mieste už 1500 eurų įsigijo vakuuminio pakavimo aparatą ir pakavimo paketus ir 2012 m. kovo 6 d. laikotarpyje nuo 13.00 val. iki 21.00 val. Lietuvos Respublikos laiku supakavo D. F. įgytas narkotines medžiagas. 2012 m. kovo 9 d. apie 16.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Nyderlandų Karalystėje, Roterdamo miesto apylinkėse Y. A. susitiko su A. K. ir palydėjo pastarąjį iki laikinos narkotinių medžiagų saugojimo vietos, kurioje iki 18.00 val. Lietuvos Respublikos laiku, Y. A. kartu su A. K. į pastarojo vairuojamame automobilyje DAF v/n (duomenys neskelbtini) įrengtą slėptuvę sudėjo D. F. įgytą narkotinę medžiagą - 64,911 kg. kanapių dervos, po ko Y. A. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui sumokėjo 750 eurų už narkotinių medžiagų saugojimą.
Pats nuteistasis Y. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. F. jo paprašė nuvykti į Olandiją, davė vairuotojų telefonų numerius. Dar Anglijoje jis jaunesniam vairuotojui atidavė D. F. lagaminą su rūbais ir išvyko į Olandiją. Ten susitiko su kitu vairuotoju, kaip dabar žino, tai A. K.. Prieš tai jis iš D. F. buvo gavęs olando telefono numerį, buvo pas jį nuvykęs ir ten su vakuuminiu aparatu suvakuumavo hašišą. Vėliau su vairuotoju, t. y. su A. K. nuvažiavo pas olandą ir padavė jam supakuotą hašišą. Šis klausė kas tai, kur reikės vežti, tačiau Y. A. jam liepė pačiam pasiskambinti ir pasiklausti. Jis buvo įsitikinęs, kad vairuotoją atsiuntė D. F., nes jis davė vairuotojo telefono numerį. Mano, kad vairuotojas suprato, jog tai narkotikai. Jie buvo supakuoti į briketus 10x5 cm dydžio, pusė jų buvo rudos spalvos. Kur tiksliai vairuotojas gautus narkotikus sukrovė jis tiksliai nematė, tačiau tai buvo tik mašina be priekabos. Visi supakuoti narkotikai netilpo. D. F. jam kaip atlygį davė 5000 Eur, dar 4000 Eur jis turėjo grąžinti, o išlaidoms Olandijoje jam buvo duota apie 3000 Eur. Kai jis su D. F. buvo Anglijoje, šis jam nesakė, kad tai bus narkotikai. Apie tai jis iš D. F. sužinojo tik būdamas Olandijoje. Jo buvo paprašyta tik perduoti supakuotus narkotikus vairuotojui, kur jie bus vežami, jam taip pat niekas neaiškino. Nuteistojo Y. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Jis parodė, jog kovo pradžioje nuvyko iš Anglijos į Olandiją, Roterdamą. Telefoninio pokalbio metu D. F. jam nurodė nueiti į parduotuvę ir nusipirkti vakuuminio pakavimo aparatą. Po to D. F. paaiškino adresą, kur turi nuvykti ir paimti daiktus, kuriuos turi perduoti kitam jo pažįstamam. Adreso nepamena, bet jis nuvyko D. F. nurodymu pas nepažįstamą vyrą, kuriam pasakė, kad atvyko paimti daiktų ir jis daugiau nieko neklausęs davė jam dvi kartonines dėžes, kuriose buvo rudos spalvos medžiagos, stačiakampio formos briketai, kaip suprato narkotinės medžiagos. Jis paėmė narkotikus ir pakavimo aparatą ir nuėjo į jo nurodytą pavėsinę, kur narkotikus supakavo į vakuumines pakuotes. Jis supakavo narkotikus, dalį po 5 briketus į vieną pakuotę, dalį po 10 briketų į kitą pakuotę (kiek dėti kokių sakė D. F. telefoninio pokalbio metu), bet kiek gavosi pakuočių nepamena jau. Koks buvo bendras narkotikų svoris negali pasakyti, bet buvo keliasdešimt kilogramų. Jis paprašė, kad narkotikai (vadino juos daiktais atrodo) ir pakavimo aparatas pabūtų pas tą olandą, pastarasis sutiko. Jis dar paskambino D. F. nurodytam vyrui, kuris turėjo paimti narkotikus ir pasakė, kad dėl daiktų, kuriuos pastarasis turi paimti Olandijoje. Tas vyras viską suprato be jokių papildomų paaiškinimų, ir tada jis pasakė parašyti jam SMS, kai bus Olandijoje, Roterdame. 2012 m. kovo 8 ar 9 d., tiksliai nepamena, tas vyras jį informavo, kad yra Roterdame. Jie sutarė susitikti. Susitikus su tuo vyru pamatė, kad pastarasis vairuoja šviesios spalvos vilkiką ir automobilyje tas vyras ne vienas, kartu buvo jaunas vaikinas. Jis sėdo į vilkiko kabiną į keleivio vietą ir nurodė tam vyrui kaip privažiuoti iki olando, kur liko narkotikai. Jie nuvyko pas tą olandą, kur paliko narkotikus, ten nurodė nuvažiuoti po pavėsine, kur pakavo narkotikus. Ten jis padavė narkotikus vairuotojui, o pats nuėjo toliau. Kai grįžo po kokių 15 minučių vairuotojas pasakė, kad ne viskas tilpo ir gražino dėžę, kur liko maždaug ketvirtadalis pakuočių su narkotikais. Apie tai, kad ne visi narkotikai tilpo į automobilį jis pranešė D. F., o šis nurodė juos palikti olandui, pas kurį ir paėmė, ką jis ir padarė. Dar olandui D. F. prašymu davė 750 Eur) ir kartu su vilkiko vairuotoju išvyko į tą vietą, kur atkabino priekabą kur išlipo iš automobilio ir jie išsiskyrė. Po to jam skambino D. F. ir siūlė atvažiuoti į Lietuvą. Jis nusprendė atvažiuoti, nes norėjo atgauti savo pinigus, sumokėtus olandui. Kai jis atvažiavo į Lietuvą, D. F. grąžino dėl jo prašymo išleistus pinigus (ką sumokėjo olandui, už pakavimo aparatą, kuris kainavo apie 2000 eurų, kelionės ir pragyvenimo išlaidas). Paklaustas kam priklauso 2012-03-11 asmens kratos metu pas jį paimti 18 611 Eur, kaip nurodyti pinigai pateko į Lietuvos Respubliką, Y. A. atsakė, kad iš šitų pinigų 4000 Eur davė D. F. ir paprašė nuvežti į Maskvą ir atiduoti jo žmonos seseriai (jos vardo ir pavardės neatsimena, jos kontaktus duotų D. F.), po to dar 6000 Eur davė D. F. kaip jo patirtų išlaidų Olandijoje grąžinimo, 3000 Eur buvo jo asmeniniai pinigai (su jais jis ir atvyko į Lietuvą), kuriuos visada turi su savimi kai vyksta į užsienį ir išleidžia tik kraštutiniu atveju, o 5000 (penkis tūkstančius) eurų D. F. davė už pagalbą Olandijoje (8 t., b. l. 73-74). Šiuos parodymus nuteistasis teisiamojo posėdžio metu patvirtino.
Taigi nuteistasis pats nuo pat pradžių tvirtino, kad ką jis pakuoja jis aiškiai suvokė – kad tai narkotinės medžiagos. Jo parodymų dalis, kad jis iš pradžių manė, kad turi paimti tik D. F. rūbus, neįtikinama jau vien dėl to, kad jis D. F. prašymu nupirko vakuuminio pakavimo aparatą, o nuvykęs pas nenustatytą olandą, pamatęs tas narkotines medžiagas, nenustebo, nepakeitė savo veiksmų, o ėmė jas ir supakavo. Kaip pakuoti jam nurodė D. F..
Kiti byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad Y. A. iš tiesų dalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, yra nuteistojo D. F. parodymai, jog jis buvo skolingas Maskvoje gyvenančiam Z. Vėliau (susitikimo Vilniuje metu) Z. aplinkos žmogus jam pasakė, kad kaip skolos padengimui jis privalės iš Olandijos pervežti narkotines medžiagas. D. F. suprato darysiąs nusikaltimą, tačiau su tuo sutiko. Vėliau davė nurodymą nuteistajam Y. A. nupirkti vakuuminį aparatą ir maišelius ir nuvykus pas tyrimo metu nenustatytą olandą perduotus narkotikus suvakuumuoti. Taip pat nurodė juos suslėpti atvykusiame į Oandiją automobilyje. Kaip nustatyta, visi narkotikai slėptuvėje netilpo. Apie tai jam pranešė Y. A.. Taigi D. F. parodymai patvirtina Y. A. parodymus bei juos papildo, kad jam buvo žinoma, jog reikia suvakuumuoti narkotines medžiagas bei jas paslėpti automobilio slėptuvėje. Y. A. kaltę taip pat patvirtina kito nuteistojo A. K. parodymai, kuris parodė, kad atneštus narkotikus sudėjo į automobilyje įrengtą slėptuvę kartu su Y. A.. Parodymo atpažinti metu A. K. nurodė į Y. A. ir paaiškino, kad pastarasis panašus į 2012-03-09 jam Olandijoje narkotikus įkrovusį vyrą (8 t., b. l. 96-98 ). Y. A. dalyvavimą nusikalstamose veikose įrodo ir 2012-05-04 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1041 (12), 11-1179(12), iš kurios matyti, kad:
1. ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio sėdynės sėdimos dalies ir atlošo, rasti pavieniai juodos spalvos medvilnės pluoštai yra vienodi su Y. (Y.) A. kelnių audeklo pluoštais.
2) ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio sėdynės sėdimos dalies ir atlošo ir ant Y. (Y.) A. kelnių, striukės rasti pašaliniai pavieniai mėlynos spalvos medvilnės pluoštai yra vienodi.
3) ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivio sėdynės sėdimos dalies ir atlošo ir ant Y. (Y.) A. kelnių, striukės rasti pašaliniai su melsvai žalios spalvos dažiklių dalelėmis pluoštų paviršiuje pluoštai yra vienodi (1 t., b. l. 171-176).
Taip pat iš 2012-03-12 Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, atliekant D. F. naudojamo mobilaus ryšio telefonais Nr. 8 640 62 232 ir Nr. 370 653 15 439 perduodamos informacijos kontrolę ir įrašų darymą matyti, kad buvo užfiksuota, jog D. F. bendrauja su Y. A. (pastarasis naudojasi mobilaus ryšio telefonų abonentiniais Nr. +3(duomenys neskelbtini), +(duomenys neskelbtini), +(duomenys neskelbtini), +(duomenys neskelbtini), +(duomenys neskelbtini), +(duomenys neskelbtini) ir +(duomenys neskelbtini)), užmaskuotai duoda pastarajam nurodymus susitikti su A. K., tikslu perduoti pastarajam narkotines medžiagas, praneša jo apytikslę buvimą vietą, be to duoda nurodymus Y. A. nusipirkti vakuumavimo aparatą ir įpakuoti į vakuumines pakuotes narkotikus, sumokėti pinigus nenustatytam olandui už narkotikų saugojimą. Protokoluose stenografuoti tyrimui reikšmingi pokalbiai aptarti VSAT prie LR VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Operatyvinės veiklos organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto E. Š. pažymoje dėl baudžiamosios bylos duomenų analizės (2 t., b. l. 16-83, t. 3, b. l. 93-101).
Iš visų išdėstytų įrodymų yra akivaizdu, kad Y. A. veiksmai šių nusikalstamų veikų padaryme buvo svarbūs ir aktyvūs – jis suvakuumavo narkotines medžiagas, parodė A. K. kur jos yra, kartu su juo tas medžiagas sudėjo į slėptuvę vilkike. Todėl Y. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nuosprendyje nenurodyta, jog nuteistasis būtų atlikęs kokius nors BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus, nepagrįsti. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog Y. A. tyčia apėmė narkotinių medžiagų laikymo bei gabenimo suvokimą. Esant bendrininkavimui, nėra būtina, kad kiekvienas iš bendrininkų fiziškai gabentų narkotines medžiagas, todėl šiuo atveju nėra svarbu, kad A. K. automobilyje su narkotinėmis medžiagomis buvo sulaikytas be kitų nuteistųjų. Todėl teismas pagrįstai pripažino įrodytu, kad Y. A. gabeno narkotines medžiagas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad D. F. narkotinių medžiagų gabenimui surado transporto priemonę su joje įrengta slėptuve, nurodė Y. A. nuvykti pas tyrimo metu nenustatytą olandą, sumokėti jam pinigus už narkotinių medžiagų saugojimą, jas supakuoti vakuuminiu aparatu, sukrauti jas į A. K. vairuojamame automobilyje įrengtą slėptuvę. Y. A. sutikęs A. K. kartu nuvyko pas jau minėtą olandą, jo suvakuumuotas narkotines medžiagas abu suslėpė automobilyje įrengtoje slėptuvėje. Po to A. K. šias narkotines medžiagas išgabeno į Lietuvą. Taigi, šiuo atveju teismas nustatė būtiną intelektualinio tyčinės kaltės momentą – visų nuteistųjų suvokimą, kad jie dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams ir juos papildė. Tokie jų veiksmai iš esmės reiškė susitarimą bendrai kontrabanda gabenti labai didelio kiekio narkotines medžiagas ir šioje konkrečioje situacijoje susitarimas pasireiškė sutartinais veiksmais, t.y., veiksmais, rodančiais, kad jie visi pritaria vieni kitų veiksmams, sutinka su jų neteisėtais veiksmais, taip išreikšdami savo tikrąją valią – kontrabanda gabenti labai didelio kiekio narkotines medžiagas.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Y. A. nekaltumą patvirtina ir aplinkybė, jog jis atvykęs į Lietuvą jokių veiksmų, kurie rodytų jo domėjimąsi nusikaltimo dalyku, neatliko. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis A. K., tiesiogiai gabenęs narkotines medžiagas, buvo sulaikytas praktiškai tik įvažiavęs į Lietuvos Respublikos teritoriją 2012 m. kovo 11 d. O vėliau, tą pačią dieną, sulaikytas ir pats Y. A. (į Lietuvos Respubliką jis atskrido dieną prieš vakare), todėl jokių veiksmų, susijusių su nusikaltimo dalyku, jis ir negalėjo atlikti. Tačiau remiantis sekimo protokolu, 2012 m. kovo 11 d. jis kartu su D. F. bankuose vykdė didelių sumų valiutos keitimo operacijas.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino, ir (ar) perdirbo, ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Visi įstatyme numatyti požymiai yra alternatyvūs, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno BK 260 straipsnyje numatyto veikos požymio buvimo. Gabenimu laikomas narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvimo vietos pakeitimas, perkeliant ją didesniais atstumais, gabenama gali būti transporto priemone, nešant krepšyje ir panašiai. Nuteistojo Y. A. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog neįrodyta, kad Y. A. įgijo narkotines medžiagas. Šioje dalyje skundas pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad BK 260 straipsnyje nurodytos alternatyvios nusikalstamos veikos nėra vienos tęstinės veikos epizodai, jos turi būti įrodinėjamos atskirai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taigi asmeniui, inkriminuojant bet kurią iš BK 260 straipsnyje numatytų alternatyvių veikų, privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka ir išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje. Teismo nurodomas narkotinių medžiagų įgijimas yra tik preziumuojamas, faktiškai remiantis nustatytu narkotinių medžiagų laikymo bei gabenimo faktu. Nenustatyta nei kur, nei kada, nei iš ko buvo įgytos narkotinės medžiagos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Tokia praktika dėl kiekvieno alternatyvaus nusikalstamos veikos sudėties požymio atskiro įrodinėjimo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-218/2009, šios praktikos laikomasi iki šiol (kasacinės nutartys Nr. 2K-268/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009 ir kt.). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog teismo nustatytose faktinėse aplinkybėse šio požymio (įgijo) nėra, jį teismas nurodo tik motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, nurodydamas, kad „bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamieji įgijo ir gabeno narkotinę medžiagą – kanapių dervą“. Šio savo teiginio, kas liečia įgijimą, teismas niekaip neargumentavo, todėl kolegija sutinka su gynėjo skundo argumentu, jog šis požymis byloje neįrodytas. Tačiau, kaip minėta, visi įstatyme numatyti požymiai yra alternatyvūs, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno BK 260 straipsnyje numatyto veikos požymio buvimo, šiuo atveju gabenimo.
Nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnyje, padaroma esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Pagal galiojančią teisminę praktiką, už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis asmuo atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis ir kt. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“, kanapių derva (Cannabis resin) yra įtraukta į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą (2003 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais). Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 140-(1505)-IS1-7228 matyti, kad joje yra nurodyta, jog rudos spalvos, sausa, supresuota augalinės kilmės medžiaga (660 briketų) iš 132 įvairiaspalvių paketų apklijuotų rudos spalvos lipnia, supakuotų į 96 vnt. plastikinių paketų, 2012-03-11 rasta automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, yra narkotinė medžiaga- kanapių derva, kurios masė yra 64,911 kg (1 t., b. l. 140-142). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos. Pagal šių rekomendacijų nuostatas, labai didelį kiekį (daugiau kaip) sudaro: 125 g kanapių dervos. Tuo tarpu A. K. vairuojamame vilkike narkotinės medžiagos kanapių dervos rasta 64,911 kg. Automobilyje rastų narkotinių medžiagų kiekis ženkliai viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintose rekomendacijose nurodytą labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina, kad Y. A. ne tik bendrais bruožais suvokė, tačiau ir tiksliai žinojo ne tik kokias konkrečias narkotines medžiagas jis neteisėtai kartu su D. F. ir A. K. gabena, bet ir žinojo, kad tų medžiagų kiekis labai didelis. Kolegija daro išvadą, jog byloje įrodyta, kad neteisėtai disponuodamas labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, nuteistasis Y. A. veikė tiesiogine tyčia ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo Y. A. nusikalstamą veiką ir pagal BK 199 straipsnio 2 dalį. Pagal šio straipsnio antrąją dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines, psichotropines medžiagas ar šiame straipsnyje nurodytus kitus daiktus. Byloje įrodyta, kad A. K., vykdamas vilkiku neteisėtai atgabeno į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Narkotines medžiagas nuteistieji buvo paslėpę specialioje slėptuvėje automobilyje. Akivaizdu, kad nuteistieji žinojo, jog veža narkotines medžiagas, todėl jas ir slėpė slėptuvėje.
Nuteistojo Y. A. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios Y. A. ir D. F. pokalbių telefonu ir SMS žinutėmis turinio analizės, pasirėmė tik ikiteisminio tyrimo pareigūno atlikta analize ir teikiamu vertinimu. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad minėti pokalbiai yra vientisi, jie, kaip ir SMS žinutės yra užfiksuoti operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose (2 t., b. l. 16-83). Kita vertus, kaip ir numato baudžiamojo proceso įstatymas, byloje yra ir protokolų stenogramose užfiksuotų pokalbių pažyma, kurioje remiantis stenogramomis yra išanalizuotas ir apibendrintas pokalbių turinys (3 t., b. l. 94-101). Ši pažyma abejonių savo pagrįstumu bei teisėtumu nekelia, joje susisteminta informacija, gauta klausantis D. F. ir Y. A., taip pat kitų asmenų pokalbių ir šie duomenys patvirtina, kad D. F. bendrauja su Y. A., užmaskuotai duoda pastarajam nurodymus susitikti su A. K., tikslu perduoti pastarajam narkotines medžiagas, praneša jo apytikslę buvimą vietą, be to duoda nurodymus Y. A. nusipirkti vakuumavimo aparatą ir įpakuoti į vakuumines pakuotes narkotikus, sumokėti pinigus nenustatytam olandui už narkotikų saugojimą.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas apie galimą bendrininkavimo formos pakeitimą neinformavo proceso dalyvių, nors privalėjo pagal kasacinio teismo nutartį Nr. 2K-P-1/2014. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra atmetami. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl kaltinamojo teisių užtikrinimo keičiant inkriminuojamos veikos kvalifikavimą. Šioje plenarinės sesijos nutartyje konstatuota, kad kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, teisė į gynybą ir teisingą teismą yra pažeidžiamos ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama (pavyzdžiui, kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo), bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. A. su kitais buvo kaltinamas nusikaltimus padaręs veikdamas organizuota grupe, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė lengvesnę bendrininkavimo formą – bendrininkų grupę. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju teisė į gynybą bei žinojimą kuo yra kaltinamas pažeista nebuvo, kadangi nusikalstamų veikų kvalifikavimas nebuvo pakeistas, nebuvo nustatytas kitoks sudėties požymis, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, kuris būtų būtinas jo nusikalstamas veikas pripažinti nusikalstamomis. Todėl kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė kitą, lengvesnę bendrininkavimo formą.
Nuteistasis Y. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad D. F. veiksmai buvo kontroliuojami, jo atžvilgiu atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, ir jei būtų užkardyta D. F. veika, tai būtų turėję įtakos ir Y. A. teisinei padėčiai.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ (nuo 2013 m. sausio 1 d. – Kriminalinės žvalgybos įstatymas) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys (OVĮ straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti), arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai (OVĮ 12, 13 straipsniuose nurodytiems operatyviniams veiksmams atlikti). Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas OVĮ 9 straipsnyje, tai – tam tikra informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010, 2K-P-94-895/2015). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. sausio 11 d. priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka ir kuria sankcionuota slapta D. F., V. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas, taip pat techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, slapta kontroliuojant ir fiksuojant šių asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. Taigi teisinis pagrindas buvo. Nutartyje ir prašyme dėl teikimo teismui yra aiškiai įvardintas ir faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas – turima informacijos apie rengiamus padaryti sunkius nusikaltimus ir siekiama nustatyti visus nusikalstamos veikos požymius, visus nusikalstamos veikos bendrininkus (2 t., b. l. 8-14). Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareigūnai galėjo užkardyti nusikaltimą Olandijoje, nepagrįsti, kadangi nebuvo išaiškintos nusikalstamos veikos. Kita vertus, 2012 m. kovo 11 d. operatyvinė informacija pasitvirtino – sulaikytas A. K., vairavęs vilkiką su paslėptomis narkotinėmis medžiagomis. Taigi operatyvinio tyrimo veiksmai truko ne ilgiau, negu reikėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Dar daugiau - pabrėžtina, kad Y. A. tyčia, kaip jau minėta, apėmė ir narkotinių medžiagų gabenimą. Jis puikiai suvokė, jog slepia narkotines medžiagas vilkiko slėptuvėje tam, kad jos nebūtų rastos vežant jas per Lietuvos Respublikos sieną.
Dėl nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentų.
Kas liečia objektyviuosius nusikalstamų veikų požymius ir jų įrodinėjimą, kolegija jau išdėstė šiame nuosprendyje ir tų pačių išvadų nebekartoja. Pagrindiniai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad jis nežinojo ką veža, manė, kad tai auksas. Be to, niekas ir nepatvirtino, jog jis žinojo, kad veža narkotines medžiagas. Šie ir kiti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. K. kaltę vežus narkotines medžiagas pradėjo neigti, parodė, jog netvirtina savo parodymų apie tai, jog žinojo vežantis narkotines medžiagas. Apie tai jis sužinojo iš pareigūnų kirtus valstybinę sieną. V. K. jam aiškino, kad reikės vežti auksą. Olandijoje jį pasitiko V.. Nuvykus į angarą jis atnešė dėžes. Atneštą krovinį jis sudėjo į slėptuvę. Viskas netilpo. Krovinys, kurį jis krovė jam pasirodė panašus į tabaką. Nuteistasis pamanė, kad auksas sudėtas į tabaką, kad nesusibraižytų. Narkotikų jis nėra gyvenime vartojęs ir apie juos neturi jokio supratimo. Duodant pirminius parodymus jis buvo šoko būsenoje, buvo pasimetęs, pirmą kartą susidūrė su policija.
Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tada nuteistasis parodė, kad apie tai, kad siuntinyje yra narkotinės medžiagos, jis suprato, kai tą siuntinį padavė Olandijoje, suprato iš paties įpakavimo. Kovo 5 d. ar kovo 6 d. (tiksliai datos neprisimena) į jo darbo MRT vėl paskambino V. ir paklausė kada jis bus Olandijoje. Jis pasakė, kad Olandijoje bus maždaug kovo 9 d. Vėliau, tikslios datos dabar neprisimena, V. jam atsiuntė SMS pranešimą, kuriame buvo nurodytas adresas, kur jis turi atvykti Olandijoje. Koks tai tiksliai miestas – dabar gerai neprisimena, tik gali nurodyti, kad tai yra prie Roterdamo. Jis turėjo atvykti į automobilių stovėjimo aikštelę. Kovo 9 d., po pietų, jis atvyko į Vasios nurodytą automobilių stovėjimo aikštelę. Prie jo automobilio priėjo vyriškis, kuris prisistatė V.. V. jam liepė atsikabinti nuo krovininio vilkiko priekabą ir važiuoti su juo. Su kokiu automobiliu jis buvo atvykęs į šią aikštelę jis nematė. Kai jis atkabino krovinį, V. sėdo šalia į vilkiko kabiną ir jie nuvažiavo į kažkokį kaimą. Jie nuvažiavo prie kažkokio kombainų angaro. Įvažiavus į angarą jis su V. išlipo iš vilkiko. Jis nuėjo iš karto prie vilkiko variklio ir pradėjo ardyti slėptuvę, t.y. nuiminėti dangčius. Tuo metu V. prie jo atnešė dvi popierines dėžes. Iš kur jis atnešė šias dėžes jis nematė. Po to jie abu su V. pradėjo į slėptuvę dėti dėžėje buvusius paketus, kurie buvo supakuoti į celofaną, o viduje matėsi žalsva ir rusva medžiaga. Viso į slėptuvę sudėjo 60 vnt. mažesnių paketų, kurie buvo maždaug 10 cm. ilgio ir 5 cm. pločio, bei 36 vnt. didelių paketų, t.y. maždaug 20 cm. ilgio ir 10 cm. pločio. Tuomet jis suprato, kad tuose paketuose yra narkotinės medžiagos. Pakrovus pilną slėptuvę, V. klausė ar negalima būtų šių paketų sudėti ir kur nors kitur. Jis pasakė, kad daugiau nėra kur dėti. Kiek liko paketų, kurių nepavyko įdėti į slėptuvę jis nurodyti negali.
Byloje nustatytas pats faktas, kad nuteistasis A. K. tiesiogiai gabeno narkotines medžiagas yra neginčijamas. Tai nustatyta byloje surinktų objektyvių įrodymų visuma. To neneigia ir pats A. K.. Kaltę pripažinęs ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme jau iškėlė versiją, jog manė, kad gabena auksą, supakuotą į tabaką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią versiją vertino kritiškai. Nuteistasis nurodo, kad jam V. K. sakė, kad reikės gabenti auksą. Tai iš tiesų byloje įrodyta. Tačiau nuvykęs į vietą, iš kurios turėjo paimti dėžes, nuteistasis A. K. pamatė paketus ir pats net ir teisme parodė, jog matė rudos spalvos augalinės kilmės medžiagą. Akivaizdu, jog suaugęs, normaliai protingas žmogus supranta, kad paketai, kuriuose matosi rudos kilmės augalinė medžiaga, ir dar kuriuos reikia slėpti slėptuvėje, yra draudžiamos narkotinės medžiagos. Nuteistojo versija dėl tariamo aukso neįtikinama jau vien dėl to, kad jis ten pats buvo, ir viso proceso metu vienodai parodė, jog ir pats krovė dėžes į vilkiko slėptuvę, taigi ir iš paketų svorio turėjo numanyti, jog tai ne auksas, kuris, manytina, svertų iš tiesų daugiau. Kita vertus, nuteistojo versija, kad jis manė, jog paketuose auksas, supakuotas į tabaką, kad neapsibraižytų, apskritai nelogiška ir neįtikinama. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis negalėjo net bendrais bruožais suvokti, jog gabens narkotines medžiagas, nes jos buvo vakuuminiu būdu supakuotos į celofaną. Tačiau šis teiginys prieštarauja jo paties parodymams, kad jis matė tas medžiagas vizualiai, net matė jų spalvą. Kaip jau minėta, V. K. iš tiesų sakė A. K., kad reikės vežti auksą, tačiau jam nuvykus į krovimo vietą ir pamačius bei supratus, kad tai ne auksas, o narkotinės medžiagos, A. K. vis tiek jas krovė į slėptuvę ir pats tiesiogiai gabeno. Apeliacinio skundo teiginiai, kad jo kaltę teismas pagrindė tik jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nepagrįsti, kadangi A. K. kaltė pagrįsta ne tik jo parodymais, bet ir nuteistojo Y. A. parodymais, jog jo manymu vairuotojas (A. K.) tikrai suprato, jog tai narkotinės medžiagos, bei kad A. K. krovė paketus į slėptuvę, įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad pakėlus automobilio, kurį vairavo A. K., kabiną, dugne, dengiančiame variklį aptikta ertmė, kuri uždengta metaliniu lakštu. Ertmėje aptikta 36 polietileniniai vakuuminiai paketai, kuriuose supakuota po du vienetus žalsvos ir rausvos spalvų medžiagos, panašios į supresuotą dervą, briketų, ir 60 polietileninių vakuuminių paketų, kuriuose supakuota po vieną žalsvos ir rusvos spalvos medžiagos, panašios į supresuotą dervą, briketų (1 t., b. l. 30-34); Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(1505)-IS1-7228 kurioje nurodyta, jog rudos spalvos, sausa, supresuota augalinės kilmės medžiaga (660 briketų) iš 132 įvairiaspalvių paketų apklijuotų rudos spalvos lipnia, supakuotų į 96 vnt. plastikinių paketų, 2012-03-11 rasta automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, yra narkotinė medžiaga- kanapių derva, kurios masė yra 64,911 kg. (1 t., b. l. 140-142).
Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad apie tai, kad paketuose rastos narkotinės medžiagos jis sužinojo iš policijos pareigūnų, jam nebuvo išaiškinta teisė ranka surašyti parodymus, tuo tarpu jo parodymai užfiksuoti taip, kad atitiktų BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją. Šie skundo argumentai taip pat atmetami. Iš bylos matosi, kad A. K. įtarimas įteiktas ir jis apklaustas 2012 m. kovo 12 d. pranešime apie įtarimą yra užfiksuota, kad įtariamojo teisės A. K. išaiškintos bei yra jo ir jo gynėjo parašai (5 t., b. l. 116-117). Apklausiant A. K. taip pat dalyvavo jo gynėjas advokatas. Po protokolo tekstu yra A. K. teiginys, jog protokolą perskaitė, surašytas teisingai, bei jo parašas (5 t., b. l. 118). Ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo apklaustas ne kartą, visuomet apklausų metu dalyvaudavo advokatas. Jokių pareiškimų dėl netinkamai fiksuojamų parodymų ir nušalinimų jie nereiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus visas aplinkybes, šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad A. K. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė, kad disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir norėjo taip elgtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais, jog V. (Y. A.) atnešė dvi popierines dėžes. Jose buvo paketai, supakuoti į celofaną, o viduje matėsi žalsva ir rusva medžiaga. Tuomet jis suprato, kad tuose paketuose yra narkotinės medžiagos. Tokius parodymus jis patvirtino ir 2012 m. kovo 22 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (8 t., b. l. 96-98). Atsižvelgiant į tai, bei į paslėptų narkotikų kiekį, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. suprato, kad kontrabanda bus gabenami būtent narkotikai ir jų kiekis yra itin didelis. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. K. veikas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį.
Dėl baudžiamojo proceso pažeidimų
Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio ir iš dalies BPK 305 straipsnio nuostatas. Nuteistojo Y. A. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014). Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, šiame nuosprendyje jau buvo konstatuota. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas šiuo nuosprendžiu jau pripažino, kad kai kurios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš dalies tenkinant apeliacinius skundus nuosprendis keičiamas dalyje dėl V. K. išteisinimo ir nuteistiesiems paskirtų bausmių. Tačiau kitoje dalyje teismas įrodymus įvertino tinkamai ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, tai šiame nuosprendyje irgi jau buvo aptarta. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teismas nepažeidė šių reikalavimų. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistasis nepateikia jokių argumentų, kurie pagrįstų šio straipsnio nuostatų pažeidimą. Jų nenustatė ir kolegija. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tik teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.
Dėl BPK 276 straipsnio 4 dalies pažeidimo kolegija iš dalies jau pasisakė šiame nuosprendyje. Minėtame straipsnyje nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kaip minėta, nuteistojo A. K. kaltė grindžiama ne tik jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kita vertus, jis davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. O teismas perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu – kai kaltinamasis atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Jokių objektyvių duomenų, kad būtų pažeistos minėto straipsnio nuostatos, nėra, jų nenurodo ir nuteistasis A. K..
BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Grįsdamas savo teiginį, jog teismas pažeidė minėtą nuostatą, nuteistojo Y. A. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad juridiškai reikšmingo santykio, būtino konstatuoti bendrininkavimą, teismas nenustatė, o apsiribojo tik fragmentiškais dėl pakeistos bendrininkavimo formos kaltinimo teiginiais ir atsietu nuo bylos konteksto Y. A. veiksmų Olandijoje teisiniu vertinimu, taikant Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Tokie gynėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Visų pirma šie teiginiai neatitinka tikrovės, yra tik gynėjo samprotavimai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodo gynėjas, pirmosios instancijos teismas labai išsamiai argumentavo bendrininkų grupės buvimą, tai darė ne fragmentiškais teiginiais, kaip neteisingai nurodo gynėjas, o savo išvadas grindė išsamiu visų bylos aplinkybių vertinimu. Nepagrįsti ir Y. A. gynėjo teiginiai dėl to, kad teismas taikė Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, ir kad apsiribojo atsietu nuo bylos konteksto Y. A. veiksmų Olandijoje teisiniu vertinimu. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, o ne kitų valstybių. Kita vertus, Y. A. veikdamas bendrininkų grupe, padarė nusikaltimus, numatytus būtent Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamuose straipsniuose. O pats kontrabandos nusikaltimas specifinis yra tuo, jog yra susijęs su sienos kirtimu, todėl natūralu, jog tam tikri veiksmai, susijęs su, kaip šiuo atveju, narkotinių medžiagų gabenimu, yra atliekami kitoje valstybėje. Kalbant apie nešališką teismą, teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir Y. A. gynėjas nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu niekuo nepagrįstą nuteistojo gynėjo nuomonę. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota.
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma sugriežtinti D. F. bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam subendrintą 7 metų laisvės atėmimo bausmę atsižvelgiant į tai, kad jis nusikalstamose veikose dalyvavo ne kaip padėjėjas, o kaip organizatorius. Šioje vietoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroras prašo D. F. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skiriant bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 4 metus laisvės atėmimo. Pažymėtina, jog BK 199 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, todėl skiriant sankcijos ribose nustatytą bausmę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nereikia. Nuteistieji Y. A., A. K. skunduose taip pat pasisakė dėl bausmių – prašė nustačius jų kaltę taikyti jiems BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sumažinti paskirtas bausmes. Tuo tarpu prokuroras prašė jų atžvilgiu bausmes palikti tokias kaip paskyrė pirmosios instancijos teismas. D. F. bausmė griežtinama, o kitiems nuteistiesiems švelninamos bausmės. V. K. bausmė paskiriama sankcijos ribose.
Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
Skirdamas bausmę D. F. teismas atsižvelgė į tai, kad yra viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybės, jis anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, nuo 1995-01-02 iki 2013-03-11 10 kartų buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Taip pat teismas įvertino tai, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, vedęs, turi šeimą, charakterizuojamas teigiamai. Teismas nurodė, kad D. F. padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 2 dalyje ir labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir švelnesnei nei įstatyme numatyta bausmės skyrimui, teismas sprendė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kaltinamojo atžvilgiu bei švelnesnės bausmės nei numatyta šių jam inkriminuojamų nusikaltimų sankcijoje skyrimo. Teismas nurodė, jog skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-77/2007, Nr. 2K-382/2012). Teismas, įvertinęs tai, jog D. F. teismo posėdyje kaltu pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo teismui išaiškinti nusikaltimą, taip pat atsižvelgęs į jo vaidmenį nusikaltimų padaryme - jis veikė kaip padėjėjas, paskyrė mažesnes negu sankcijų žemiausios ribos laisvės atėmimo bausmes. Šiame nuosprendyje jau nurodyta, kad D. F. veiksmai neteisingai įvardinti kaip padėjėjo, jis buvo nusikalstamų veikų organizatorius. Tai įvertinusi, kolegija griežtina D. F. bausmes, tačiau, kaip ir prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, skirdama bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikydama BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Nors prokuroras apeliaciniame skunde prašo nuteistiesiems Y. A. ir A. K. palikti bausmes nepakeistas, tačiau kolegija, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes bei šių nuteistųjų vaidmenį – jie buvo vykdytojai, o D. F. organizatorius, bei į A. K. sveikatos būklę, jų atžvilgiu taip pat taiko BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelnina jiems paskirtas bausmes. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad organizatoriaus veikla lyginant su kitomis bendrininkų rūšimis yra pavojingiausia, nes toks asmuo vadovauja ar nusikalstamos veikos pasiruošimui ar jau darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas. Šiame nuosprendyje jau pasisakyta apie tai, kad būtent D. F. buvo suinteresuotas narkotinių medžiagų kontrabandos padarymu ir jis suorganizavo šių nusikalstamų veikų padarymą. Nepaisant to, prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma D. F. skiriant bausmę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę, turi būti įvertintos visos bylos aplinkybės, ir, pažymėtina, jog bausmių, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos ribose paskyrimas Y. A. ir A. K. aiškiai būtų neteisingas, iš esmės prieštarautų teisingumo principui.
Skirdamas bausmę A. K. teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. Padarytas vienas sunkus nusikaltimas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir vienas labai sunkus nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje. Praeityje A. K. nėra teistas. Kolegijos manymu, nuteistajam A. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K- 420/2006). Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kolegijos nuomone, pagrindas yra, nes byloje tikrai yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo asmenybę ir sveikatos būklę. Iš bylos matosi, kad jis anksčiau neteistas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas pateikė medicininius dokumentus apie A. K. sveikatos būklę ir jo prašymu buvo iškviestas į teismo posėdį teismo medicinos ekspertas L. Gogelis. Apeliacinės instancijos teisme jis paaiškino, kad iš medicininių dokumentų gali pasakyti, jog A. K. nustatytas šlapimo pūslės vėžys, jis serga galvos smegenų uždegimu, dėl erkinio encefalito skundžiasi galvos svaigimu, silpnumu. Dėl šių ligų A. K. negali būti atleistas nuo bausmės. Teisėjų kolegija, išklausiusi eksperto paaiškinimų ir siekdama objektyviai išaiškinti, ar nuteistasis A. K. gali atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat byloje esantiems naujiems medicininiams dokumentams apie jo sveikatos būklę įvertinti paskyrė teismo medicinos ekspertizę. 2015 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)15 (01), kurio išvadose nurodoma, jog: A. K. diagnozuotos įvairios ligos, tačiau vadovaujantis „Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo 1 priedu „Sunkių nepagydomų ligų sąrašas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247, A. K. nenustatyta sunkių nepagydomų ligų, dėl kurių būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Akivaizdu, kad didelės trukmės realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. K. turėtų neigiamų pasekmių jo sveikatai. Nepaisant to, kad A. K. nustatytos ligos neįeina į sunkių nepagydomų ligų sąrašą, dėl kurių jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, iš ekspertizės akto matyti, kad visgi jis serga ne viena liga ir jos gali paūmėti. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes kolegija daro išvadą, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. K. aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei BK 41 straipsnio nuostatoms apie bausmės paskirtį, taip pat ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimui. Dėl to nuosprendis keičiamas ir nuteistajam bausmė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skiriama taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju skirti nuteistajam kitos rūšies bausmes nėra pagrindo, kadangi išdėstytos išimtinės aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rūšies bausmę. Nuteistajam kolegija skiria švelnesnes, negu sankcijose numatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmes.
Skirdamas bausmę Y. A., teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe. Padarytas vienas sunkus nusikaltimas, numatytas BK 199 straipsnio 2 dalyje ir vienas labai sunkus nusikaltimas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje. Taip pat teismas įvertino tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, turi šeimą, dirba, turi spec. vidurinį išsilavinimą. Kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, taip pat duomenis apie teigiamą Y. A. asmenybę, ir dėl jau pirmiau aptartų priežasčių, jo atžvilgiu skirdama bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį taip pat taiko BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju skirti nuteistajam kitos rūšies bausmes nėra pagrindo, kadangi išdėstytos išimtinės aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rūšies bausmę. Nuteistajam kolegija skiria švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmę.
Skiriant bausmę V. K., kolegija atsižvelgia į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką pasikėsino padaryti veikdamas bendrininkų grupe. V. K. pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje. Taip pat kolegija atsižvelgia į tai, kad V. K. vedęs, turi spec. vidurinį išsilavinimą, dirba. Taip pat įvertintina ir tai, kad nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti nepraėjus ankstesniu nuosprendžiu nustatytam laidavimo terminui. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija skiria V. K. BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudos bausmę, jos dydį nustatydama artimam už sunkius nusikaltimus skiriamos baudos dydžiui. Kaip jau minėta, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendžiu V. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pagal laidavimą be užstato vieneriems metams. V. K. šiuo nuosprendžiu pripažįstamą įrodyta nusikalstamą veiką padarė dar nepraėjus teismo nustatytam vienerių metų laidavimo laikotarpiui. Esant tokiai situacijai V. K. skiriama bausmė ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Iš Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendžio matyti, kad V. K. atsakomybę lengvinantis aplinkybė yra tai, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, dirba. Įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kolegija V. K. skiria BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudos bausmę, jos dydį nustatydama mažesnį nei nustatytas šios rūšies bausmės už apysunkius nusikaltimus vidurkis. Bausmės, paskirtos šiuo ir Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu bendrinamos vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, jas iš dalies sudedant.
V. K. 2012 m. kovo 11 d. buvo sulaikytas BPK 140 str. tvarka (6 t., b. l. 18), 2012 m. kovo 13 d. jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kurios terminas buvo pratęstas iki 2013 m. birželio 11 d. (6 t., b. l. 52-53, 69-70, 94, 115-116, 123-124, 163-166, 195-197). Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, kolegija įskaito į nuteistajam paskirtą bausmę laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės
Apeliaciniuose skunduose nuteistojo Y. A. gynėjas bei nuteistasis A. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pritaikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir solidariai iš visų nuteistųjų išieškojo uždraustos veikos priemone pripažinto automobilio DAF vertę atitinkančią pinigų sumą – 84 990 Lt. Tokiai nuomonei apeliacinės instancijos teisme pritarė ir prokuroras, prašydamas šioje dalyje tenkinti nuteistojo Y. A. gynėjo ir nuteistojo A. K. apeliacinius skundus.
Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Taigi tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Byloje nustatyta, kad narkotinės medžiagos buvo gabenamos UAB “Datas” priklausančiu automobiliu DAF v/n (duomenys neskelbtini) su jame įrengta slėptuve. Duomenų, patvirtinančių, kad automobilio savininkas žinojo, jog jam priklausantis automobilis bus naudojamas nusikaltimui daryti byloje nėra. Taigi kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog taikyti BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas ir konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, nėra teisinio pagrindo. Teismas konfiskuotino turto vertę, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai nusprendė išieškoti iš nuteistųjų. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro apeliaciniame skunde neprašoma solidariai išieškoti minėtą sumą ir iš V. K., todėl kolegija, neišeidama iš apeliacinių skundų ribų, šio klausimo nesprendžia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
V. K. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę 750 MGL dydžio (28 245 Eur) baudą.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. nuosprendžiu V. K. pripažintam kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę200 MGL dydžio (7532 Eur) baudą.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti 800 MGL dydžio (30 128 Eur) baudą.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2012 m. kovo 11 d. iki 2013 m. birželio 11 d. vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.
Nuteistojo D. F. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 199 straipsnio 2 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 4 metams; D. F. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Nuteistajam Y. (Y.) A. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Nuteistajam A. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 6 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 199 straipsnio 2 dalį subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.