Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-247-236/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-06-18
Bylos Nr.: 2A-247-236/2015
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: L. B., A. B.
Ieškovas: A. L., S. L.

Kategorijos

42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
45.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-247-236/2015Procesinio sprendimo kategorija: 42.4; 44.2.4.1; 45.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-431-262/2014 pagal ieškovų A. L. ir S. L. ieškinį atsakovams L. B. ir A. B. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. L. ir S. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris buvo patikslintas, atsakovams L. B. ir A. B., prašydami solidariai priteisti iš atsakovų L. B. ir A. B. 115 356,00 Lt dydžio nuostolius, kuriuos A. L. ir S. L. patyrė dėl to, jog dėl L. B. ir A. B. neteisėtų veiksmų negalėjo tinkamai ir laiku įvykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, 11 292,39 Lt dydžio nuostolius, kuriuos A. L. ir S. L. patyrė dėl to, jog nepardavę buto ir garažo preliminarioje sutartyje nustatytu terminu privalėjo bankui mokėti palūkanas, 28 351,61 Lt dydžio nuostolius, kuriuos A. L. ir S. L. patyrė dėl to, jog jie negalėjo naudotis ir disponuoti butu ir garažu bei gauti iš to pajamų; priteisti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant ir sumokėtą 4 100 Lt žyminį mokestį, lygiomis dalimis A. L. ir S. L. naudai.

Ieškovai procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas A. B., atstovaujamas atsakovės L. B., ir ieškovai A. L. bei S. L. 2010 m. liepos 20 d. sudarė buto su terasa ir garažo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas A. B. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą su terasa, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovams, kurie butą ir garažą įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas A. B. ir ieškovai A. L. bei S. L. 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarė susitarimą, kuriuo iš dalies pakeitė sutarties nuostatas dėl kainos ir atsiskaitymo tvarkos.

Ieškovai pažymėjo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-209-535/2012 pagal L. B. ieškinį A. L. ir S. L. dėl buto ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties ir susitarimo pakeitimo, kurioje L. B. prašymu teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti butą ir garažą bei padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į butą ir garažą perleidimo draudimo. Teismas 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi nutarė A. L. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo tenkinti iš dalies ir įpareigoti L. B. iki 2011 m. gegužės 6 d. įmokėti į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt piniginį užstatą arba pateikti šiai sumai banko garantiją, A. L. ir S. L. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui. L. B. 2011 m. balandžio 22 d. pateikė teismui ieškinį A. L. ir S. L. dėl buto ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties ir susitarimo pakeitimo. Atsakovas A. B. 2011 m. birželio 28 d. pateikė ieškinį A. L. ir S. L. dėl buto ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties ir susitarimo pakeitimo, kuriame be kitų reikalavimų prašė įtraukti jį į bylą ir pakeisti pradinį ieškovą L. B. tinkamu ieškovu A. B. nenutraukiant bylos. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsakovai neįvykdė teismo įpareigojimo ir neįmokėjo nurodytos sumos į teismo diapozitinę sąskaitą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 9 d. nutarė A. B. ieškinį palikti nenagrinėtu. Nutartis yra įsiteisėjusi.

Ieškovai nurodė, kad patyrė nuostolių dėl neteisėtai bei nepagrįstai L. B. inicijuotos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-4974-535/2011 ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Ieškovai nurodė, kad ginčijamas butas ir garažas buvo perduotas ieškovams pasirašant buto ir garažo perdavimo–priėmimo aktą bei ieškovų nuosavybės teisė įregistruota viešajame registre. Registruojant nuosavybės teisės perėjimą viešajame registre, nebuvo registruoti tokios teisės suvaržymai, tokie nebuvo numatyti ir sutartyje bei susitarime. Butas ir garažas ieškovams nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovų turėta nuosavybės teisė į butą ir garažą buvo be suvaržymų. Ieškovę S. L. ir atsakovės sūnų A. B. sieję preliminarūs ikisutartiniai susitarimai ir juose įtvirtinti įsipareigojimai neteko galios po to, kai per šiuose susitarimuose įtvirtintus terminus nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis su joje įtvirtintomis preliminariuose susitarimuose aptartomis sąlygomis.

Ieškovų teigimu, atsakovė siekia įrodyti, jog ieškovę S. L. ir atsakovės sūnų A. B. sieję preliminarūs ikisutartiniai susitarimai įpareigojo tik ieškovus laikytis juose įtvirtintų įsipareigojimų, nors faktinės aplinkybės pagrindžia, jog atsakovės sūnus A. B. nė neketino vykdyti ir nevykdė nė vieno aptariamais preliminariais susitarimais prisiimto įsipareigojimo (nemokėjo sutartų palūkanų, neįvykdė ir net neketino vykdyti atpirkimo teisės, pasibaigus atpirkimo teisės galiojimui, neatlaisvino buto ir garažo).

Ieškovų vertinimu, aplinkybė, jog atsakovė, neturėdama materialinio suinteresuotumo ir reikalavimo teisės, kreipėsi į teismą ir prašė teismo iš esmės suvaržyti ieškovų nuosavybės teise valdomą turtą, elgėsi neteisėtai. Atsakovės iniciatyva taikytas buto ir garažo areštas buvo esminė aplinkybė, dėl kurios ieškovai prarado galimybę butą ir garažą parduoti už preliminarioje sutartyje aptartą kainą, tai yra 1 400 000 Lt. Ieškovų teigimu, atsakovai privalo kompensuoti dėl buto ir garažo naudojimo be teisėto pagrindo ieškovų patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdama jų naudai mokestį, kuris šiuo metu gali būti apskaičiuojamas pagal rinkoje galiojusias nuomos kainas, preziumuojamą kaip realius teisėtų buto ir garažo savininkų patirtus praradimus

Atsiliepimas

Atsakovė L. B. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, ieškovai negalėjo patirti nuostolių, kadangi buto ir garažo jie realiai nenusipirko.

Atsakovė nurodė, kad ieškovai S. L. bei A. L. ir R. P. 2011 m. kovo 31 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl buto ir garažo, tačiau ieškovė S. L., atstovaujama A. L., ir atsakovas A. B., atstovaujamas L. B., 2010 m. vasario 17 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise, 2010 m. vasario 18 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie 2010 m. vasario 17 d. preliminariosios sutarties, 2010 m. liepos 19 d. sudarė preliminarų papildomą susitarimą prie būsimos pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kuriuos sutarė sudaryti ginčo buto ir garažo pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise ir teise A. B. naudotis ginčo butu ir garažu iki atpirkimo teisės pabaigos. Dėl to ieškovai S. L. bei A. L. ir R. P. 2011 m. kovo 31 d. negalėjo sudaryti preliminariosios sutarties, pagal kurią ieškovai įsipareigojo R. P. parduoti butą su garažu iki 2011 m. gegužės 16 d., kadangi tuo metu jie buto su garažu parduoti neturėjo teisės, nes galiojo atsakovo atpirkimo teisė. Nors formaliai buto ir garažo savininku buvo atsakovės sūnus A. B., tačiau jis niekada nei su vienu ieškovu nebendravo ir dėl nieko nesitarė, visus susitarimus sudarė atsakovė ir ji pasirašė dokumentus su A. L. dėl ginčijamo buto ir garažo. Kai ieškovai 2010 metų rugsėjo mėnesį atsiuntė atsakovei reikalavimą išsikeldinti iš patalpų, atsakovė ne kartą asmeniškai pranešė ieškovui, kad jis privalo vykdyti susitarimų sąlygas, t. y. dvejus metus nuo pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, tai yra iki 2012 m. liepos 20 d. leisti atsakovei išsipirkti butą ir garažą, o taip pat leisti atsakovei gyventi ir pilnai naudotis butu ir garažu tuos dvejus metus, kol galioja atsakovės atpirkimo teisė.

Atsakovė nurodė, kad R. P. 2010 metų pabaigoje kol neišsiaiškino, kad butas jai nepriklauso, dėl buto pardavimo ir jo kainos tarėsi iš pradžių su atsakove. Atsakovė pasakė R. P., kad ieškovai buto realiai nenusipirko, bet apgavo atsakovę, t. y. suteikė atsakovei paskolą ir pasisavino jos butą. Atsakovė visiškai teisėtai ir pagal įstatymus kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kad būtų apgintos atsakovės pažeistos teisės. Pažymėjo, kad nors formaliai buto ir garažo savininku buvo atsakovės sūnus A. B., tačiau jis niekada nei su vienu ieškovu nebendravo ir dėl nieko nesitarė, visus susitarimus sudarė atsakovė ir ji pasirašė dokumentus su A. L. dėl ginčijamo buto ir garažo. Ieškovai neketino ginčijamo buto parduoti, tai patvirtina, atsakovės teigimu, ir su atsakove sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis su atpirkimo teise bei papildomi susitarimai, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad butą ir garažą A. L. perėmė su vieninteliu tikslu – kad atpirkimo metu iš atsakovės gautų dideles palūkanas.

Atsakovė laikė R. P. veiksmus nelogiškais, kadangi R. P., žinodamas apie perkamo turto teisinius ginčus, ryžosi sudaryti preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį. Tokie subjektų veiksmai suponuoja išvadą, kad preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovų ir R. P. buvo sudaryta fiktyviai. Atsakovės teigimu, ieškovų paskaičiuoti nuostoliai yra teoriniai ir negali būti priteisti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, priteisti solidariai iš atsakovų L. B. ir A. B. ieškovams A. L. ir S. L. 155 000 Lt dydžio nuostolius; priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų L. B. ir A. B. ieškovų sumokėtą 4 100 Lt žyminį mokestį lygiomis dalimis ieškovams A. L. ir S. L., t. y. po 2050 Lt iš kiekvieno.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl civilinės atsakomybės ir neteisėtų veiksmų padarymo asmeniui naudojantis teise.

Teismas pažymėjo, kad ieškinio atmetimas kaip nuostolių priteisimo sąlyga pagal 147 str. 3 d. reiškia, kad ieškinys, nepriklausomai nuo to, ar pareikštas sąžiningai, buvo nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gruodžio mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006).

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė kreipėsi į teismą neturėdama materialinio suinteresuotumo, t. y. nebūdama teisinio santykio, dėl kurio buvo inicijuotas teismo procesas, šalimi. Atsakovė taip pat pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir suvaržyti ieškovų nuosavybės teise valdomą butą ir garažą uždraudžiant jiems atlikti bet kokius disponavimo šiuo turtu veiksmus. Ieškovai dėl to, jog negalėjo disponuoti butu ir garažu – parduoti jų pagal prelimariąją sutartį, negavo planuotų pajamų ir patyrė dėl to nuostolių. Pagal bylos aplinkybes atsakovė iki šiol naudojasi butu ir garažu. Ieškovai kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl priverstinio atsakovės ir jo sūnaus atsakovo iškeldinimo iš buto. Teismas priėmė sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-1349-294/2011, tačiau atsakovei užginčijus sprendimą, procesas dėl atsakovų iškeldinimo iš buto ir garažo vyksta iki šios dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovų atžvilgiu, ieškovai būtų pardavę butą ir garažą preliminarioje sutartyje numatytu terminu ir už šioje sutartyje numatytą kainą, tačiau dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovai to padaryti negalėjo ir butą bei garažą pardavė tik panaikinus laikinąsias apsaugos priemones už mažesnę nei buvo sutarta kainą. Ieškovų nuostolius šioje dalyje sudaro buto ir garažo pardavimo kainos ir preliminarioje sutartyje sutartos kainos skirtumas, t. y. 355 366,19 Lt.

Teismo vertinimu, ieškovų galimybė parduoti butą ir garažą preliminarioje sutartyje nurodyta kaina – 1 400 000 Lt buvo reali, nes tiek ieškovų, tiek ir pirkėjo R. P. veiksmai rodė, jog šalys siekė pagrindinės sutarties sudarymo ir būtų ją sudariusios, jeigu butas ir garažas nebūtų areštuoti. Ieškovams negalint sudaryti pagrindinės sutarties preliminarioje sutartyje numatytu terminu, jie turėjo sumažinti turto pardavimo kainą iki 1 044 633,81 Lt, kad realizuotų savo ketinimą parduoti turtą.

Teismas nustatė, kad ieškovė S. L. 2010 m. liepos 15 d. sudarė kredito sutartį, kuria gavo 1 200 000 Lt kreditą buto ir garažo įsigijimui. Teismas nurodė, kad ieškovai pardavę nurodytą turtą preliminarioje sutartyje numatytu terminu būtų visiškai atsiskaitę pagal kredito sutartį, tačiau dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių to padaryti negalėjo, todėl buvo priversti mokėti kredito palūkanas ir patyrė 11 292,39 Lt nuostolių. Ieškovų įsigyjamas butas nebuvo apsunkintas kokiais nors įsipareigojimais, t. y. nebuvo numatyta, jog bute gali gyventi bei juo ir garažu naudotis atsakovė. Įsigydami butą ir garažą ieškovai neprisiėmė jokių šio turto apribojimų, įskaitant atpirkimo teisę ir teisę, suteikiančią kitiems asmenims naudotis ir gyventi bute. Atsakovų neteisėti veiksmai sąlygojo ieškovų nuostolius, kuriuos atsakovai turi kompensuoti už laiką, kurį neteisėtai naudojasi butu ir garažu, taip pat ir tai, kad kol atsakovai gyvena bute nemoka jokių komunalinių mokesčių, t.y. 28 351,61 Lt. Ieškovai pagrįstai tikėjosi ir planavo atitinkamą laiką butą nuomoti ir iš to gauti pajamas. Taigi, kainų skirtumas nurodytas preliminarioje sutartyje ir pagrindinėje sutartyje, taip pat bankui mokėtos palūkanos ir negautos pajamos už nuomą yra pagrindas pripažinti tai ieškovų nuostoliais ir priteisti iš atsakovų.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas sprendė, jog priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovų atsiradusių nuostolių egzistuoja, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovai patyrė nuostolius dėl laiku neparduoto turto preliminarioje sutartyje nustatytos kainos, bankui mokėtų palūkanų dėl kredito grąžinimo ir negautų pajamų, kurias pagrįstai tikėjosi gauti iš nuomos santykių.

Teismas konstatavo, kad atsakovai netinkamai vykdė savo teisines pareigas ir savo veiksmais padarė žalos ieškovams, todėl esant civilinės atsakomybės sąlygoms, privalo atlyginti ieškovams padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė L. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų A. L. ir S. L. ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas spėlionėmis, ieškovų nepagrįstais teiginiais. Teismas apskritai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės pateiktų įrodymų (2010 m. vasario 17 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise, 2010 m. vasario 18 d. papildomo susitarimo Nr. 1 prie 2010 m. vasario 17 d. preliminariosios sutarties, 2010 m. liepos 19 d. preliminaraus papildomo susitarimo prie būsimos pirkimo-pardavimo sutarties) bei jos argumentų, bylą išnagrinėjo formaliai ir šališkai, nesigilino į bylos esmę, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl reikšmingų bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės;

2) Pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė ir nekonstatavo kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumos;

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai nuostolius patyrė, kadangi atsakovai neišsikraustė iš ginčo buto. Atsakovės teigimu, nors teismas priėmė sprendimą už akių dėl iškeldinimo (civilinė byla Nr. 2-1349-294/2011), tačiau atsakovė sprendimą už akių užginčijo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi nutarė sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą (civilinė byla Nr. 2S-551-232/2012). Ieškovai suklaidino teismą nutylėdami apie minėtą sprendimą, o teismas nesigilino į nurodytas aplinkybes;

4) Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu į ginčą dėl priimto sprendimo už akių yra įtrauktas atsakovas, atsakovės sūnus A. B.. Atsakovės teigimu, teismas privalėjo nustatyti kiekvieno atsakavo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Tuo tarpu, atsakovas A. B. nežinojo nei apie priimtą sprendimą už akių, nei apie jo apskundimą;

5) Ieškovas A. L. nuslėpė nuo teismo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą (civilinė byla Nr. 2-3487-819/2012), pagal kurį teismas nusprendė iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, tačiau nurodytas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Šiame sprendime teismas teisingai konstatavo, jog A. L. ir A. B. sudarė 2010 m. liepos 20 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, jog atsakovai turėjo teisę naudotis ginčo buto panaudos sutarties pagrindu;

6) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovus kaltus dėl tariamų ieškovų patirtų nuostolių, kadangi A. B. atpirkimo teisė galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., todėl ieškovai neturėjo teisės 2011 m. kovo 31 d. sudaryti preliminarios sutarties su R. P. ir įsipareigoti parduoti ginčo butą iki 2011 m. gegužės 16 d. Be to, dėl tų pačių priežasčių ieškovai negalėjo ginčo buto išnuomoti tretiesiems asmenims, todėl negalėjo gauti pajamų iš ginčo buto nuomos ir patirti negautų pajamų nuostolių. Ieškovai neatlygintinai suteikdami atsakovams panaudos teisę patys įsipareigojo mokėti bankui paskolą ir palūkanas;

7) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl įrodymo – nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dalyje, iš kurio matyti, kad A. L. 2011 m. gruodžio 22 d. liudytojo apklausos metu nurodė, jog niekada neketino parduoti ginčo buto ar jo nuomoti;

8) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovų patirtus 28 351,61 Lt nuostolius, kadangi ieškovai neįrodė, kad jie patyrė realius nuostolius: nepateikė įrodymų, kad ketino išnuomoti ginčo butą, o ieškovų argumentai yra deklaratyvūs;

9) Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog pagal 2011 m. kovo 31 d. preliminarią sutartį ieškovai už jos nutraukimą įsipareigojo R. P. sumokėti 50 000 Lt baudą, tačiau ieškovai baudos R. P. nesumokėjo, o pardavė jam ginčo butą 355 366,19 Lt pigiau, todėl darytina išvada, jog šiuos nuostolius ieškovai patyrė dėl savo kaltės;

10) Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog ieškovai ginčo butą pardavė 1 cento tikslumu, t. y. už 1 044 633,81 Lt;

11) Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog R. P., žinodamas apie vykstančius ginčus dėl buto, dėl atsakovų iškeldinimo, ryžosi sudaryti preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, nustatė tik pusantro mėnesio terminą pagrindinei pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, pareikalavo žymiai sumažinti ginčo buto kainą;

12) Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-209-535/2012, kurioje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškinys nebuvo atmestas, o paliktas nenagrinėtas, todėl nėra pagrindo teigti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nepagrįstos;

Šalies argumentai

13) Ieškovai nepagrįstai teigė, jog per 2 mėnesius sumokėjo bankui 11 292,39 Lt, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 11 292,39 Lt palūkanų, kadangi pagal kredito sutartį Nr. KR04-149/10 ieškovai privalėjo kas mėnesį mokėti bankui 8 000 Lt įmoką, kurią sudarė ir kredito įmoka ir palūkanos;

14) Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp A. B. veiksmų ir nuostolių atsiradimo.

Atsiliepimas

Ieškovai A. L. ir S. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliantės L. B. apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apeliantės L. B. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1) Apeliantė nepagrįstai teigia, jog ginčo butas ieškovams perėjo su suvaržymais, jog ginčo buto prikimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta su atpirkimo teise ar/ir apeliantės teise naudotis ginčo butu. Ieškovų teigimu, 2010 m. liepos 20 d. pirkimo – pardavimo sutartis ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. susitarimas nėra nuginčyti ir yra galiojantys;

2) A. B. ir S. L. 2010 m. vasario 17 d. sudarė preliminarią sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise, tačiau per preliminarioje sutartyje ir 2010 m. liepos 19 d. preliminariame susitarime nurodytus terminus šalys nesudarė pagrindinės sutarties, todėl prievolė sudaryti sutartį susitarimuose nurodytomis sąlygomis pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.);

3) Atsakovė (apeliantė) ir atsakovas neteisėtais veiksmais inicijuoja teismo procesus;

4) Atsakovė (apeliantė) ir atsakovas privalo kompensuoti dėl ginčo buto naudojimo be teisėto pagrindo ieškovų patirtus praradimus, t. y. 28 351,61 Lt negautų buto nuomos pajamų, 115 356 Lt nuostolių dėl buto pardavimo mažesne kaina, 11 292,39 Lt dydžio nuostolius, kuriuos ieškovai patyrė mokėdami bankui palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-431-262/2014, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai A. L. bei S. L. ir atsakovas A. B., atstovaujamas atsakovės L. B., 2010 m. liepos 20 d. sudarė buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria A. B. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą su terasa, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovams A. L. bei S. L., kurie butą įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 36-37). Atsakovas A. B. ir ieškovai A. L. bei S. L. 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarė susitarimą, kuriuo iš dalies pakeitė 2010 m. liepos 20 d. sutarties nuostatas dėl kainos ir atsiskaitymo tvarkos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-209-535/2012 (buvęs Nr. 2-4974-535/2011) pagal L. B. ieškinį ieškovams dėl buto ir garažo pirkimo-pardavimo sutarties ir susitarimo pakeitimo, kurioje atsakovės prašymu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti butą ir garažą bei padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į butą ir garažą perleidimo draudimo. Šioje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo byloje 2011 m. birželio 28 d. gautas ieškovo A. B. patikslintas ieškinys ir ieškovė L. B. teismo buvo pakeista tinkamu ieškovu A. B., kuris neatsisakė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi pagal atsakovo A. L. atstovo prašymą panaikintos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi pagal ieškovo A. B. prašymą taikytos laikinosios apsaugos priemonės, areštuotas butas su terasa, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir garažas (boksas) G-13, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir padarytas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į minėtą butą su terasa ir garažu.

Dėl kitų bylų reikšmės apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui

Apeliacinio skundo teiginys, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-3487-819/2012) konstatuota, jog A. L. ir A. B. sudarė 2010 m. liepos 20 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį su atpirkimo teise, jog atsakovai turėjo teisę naudotis ginčo buto panaudos sutarties pagrindu, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-3487-819/2012) nusprendė tenkinti ieškovo R. P. ieškinį, iškeldinti atsakovą A. B. ir atsakovę L. B. iš gyvenamosios patalpos – buto su terasa, esančio (duomenys neskelbtini), ir negyvenamosios patalpos – garažo, plane pažymėto G-13, esančio (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-3487-819/2012) be kitų teiginių nurodyta: „Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad trečiojo asmens A. L. ir atsakovo A. B. tikrieji ketinimai, sudarant 2010-07-20 buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo ne ginčo objektų pirkimas-pardavimas, o jų pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise (CK 6.417 str.), taip pat ginčo buto su terasa ir garažo panauda iki atpirkimo teisės pabaigos, t.y. 2012-08-20 (CK 6.629 str.). Pažymėtina, kad vertindamas šioje byloje surinktų įrodymų visumą, teismas nemato akivaizdžių pagrindų tokio pobūdžio sandorį laikyti niekiniu“. Minėtame sprendime toliau nurodyta: „Įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, taip pat paaiškinimus, fiksuotus rašytiniuose įrodymuose (b. l. 97-99, 141-144, t. 2), teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovui perėjo pareiga suteikti ginčo butą su terasa ir garažą panaudos pagrindais atsakovams iki 2012-07-20, nes apie tokių santykių susiformavimą jis nebuvo informuotas nei atsakovės (atsakovė jam prisistatė kaip buto savininkė), nei trečiojo asmens (trečiasis asmuo nurodė pateikęs susipažinti tik nuosavybės dokumentus, teismo sprendimus dėl atsakovės iškeldinimo), panaudos teisiniai santykiai nebuvo registruoti viešame registre (CK. 6.478 str. 2 d., 6.629 str. 2 d.)“.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimas yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra sustabdytas.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl kitų teismų išnagrinėtų ir nagrinėjamų bylų reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimui.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis L. B., A. B. įvairiais pagrindais ginčijo 2010 m. liepos 20 d. buto ir garažo pirkimo – pardavimo sutartį ir nurodyta sutartis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyta.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. L. bei S. L. ir A. B. 2010 m. liepos 20 d. buto ir garažo pirkimo – pardavimo sutartis, A. L. bei S. L. ir R. P. 2011 m. kovo 31 d. preliminarioji sutartis, A. L. bei S. L. ir R. P. 2011 m. gruodžio 9 d. buto ir garažo pirkimo – pardavimo sutartis nėra nuginčytos ir yra galiojančios.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00679-11 medžiaga, A. L. 2011 m. gruodžio 22 d. liudytojo apklausa paneigia nurodytas sutartis ir šias sutartis sudariusių A. L. bei S. L. ketinimus ir veiksmus.

Dėl preliminarių susitarimų galiojimo

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl apeliantė pateiktų įrodymų (2010 m. vasario 17 d. preliminariosios sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise, 2010 m. vasario 18 d. papildomo susitarimo Nr. 1 prie 2010 m. vasario 17 d. preliminariosios sutarties, 2010 m. liepos 19 d. preliminaraus papildomo susitarimo prie būsimos pirkimo-pardavimo sutarties) bei jos argumentų, todėl laiko skundžiamą sprendimą nepagrįstu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aukščiau nurodytų preliminarių sprendimų, tačiau tai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, pagal įstatymo reikalavimus neprivalo pasisakyti dėl byloje dalyvaujančių asmenų visų nurodytų aplinkybių ir argumentų, neturinčių teisinės reikšmės, nesudarančių teisinių pasekmių teisingam bylos išnagrinėjimui.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė S. L. ir atsakovas A. B. 2010 m. vasario 17 d. preliminariąja sutartimi dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise (t. 1, b. l. 82-85), 2010 m. vasario 18 d. papildomu susitarimu Nr. 1 prie 2010 m. vasario 17 d. preliminariosios sutarties (t. 1, b. l. 88-90), 2010 m. liepos 19 d. preliminariu papildomu susitarimu prie būsimos pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 86-87) sutarė sudaryti ginčo buto ir garažo pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise ir teise A. B. naudotis ginčo butu ir garažu iki atpirkimo teisės pabaigos.

Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Nagrinėjamu atveju pagrindinė sutartis, kuri atitiktų aukščiau nurodytuose preliminariuose susitarimuose įtvirtintas sąlygas, per šiuose susitarimuose nurodytus terminus sudaryta nebuvo. Be to, pati apeliantė procesiniuose dokumentuose pripažino, kad 2010 m. liepos 20 d. pirkimo – pardavimo sutartis, ieškovui pageidaujant, buvo sudaryta be atpirkimo teisės. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovę S. L. ir atsakovą A. B. sieję preliminarūs ikisutartiniai susitarimai ir juose įtvirtinti įsipareigojimai neteko galios po to, kai per šiuose susitarimuose įtvirtintus terminus nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis su joje įtvirtintomis preliminariuose susitarimuose aptartomis sąlygomis.

Dėl 115 356 Lt dydžio nuostolių atlyginimo priteisimo

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovai, parduodami ginčo butą bei garažą R. P. 355 366,19 Lt pigiau, nuostolius patyrė dėl savo kaltės. Apeliantės teigimu, ieškovai turėjo galimybę už 2011 m. kovo 31 d. preliminarios sutarties nutraukimą R. P. sumokėti 50 000 Lt baudą, tuo tarpu, pastarieji pardavė ginčo butą bei garažą R. P. 355 366,19 Lt pigiau.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, jog ieškovai A. L. bei S. L. ir R. P. 2011 m. kovo 31 d. sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią ieškovai A. L. bei S. L. įsipareigojo R. P. ginčo butą bei garažą parduoti už 1 400 000 Lt (t. 1 b. l. 41-42).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovai turi teisę nuspręsti, kokių veiksmų imtis įgyvendinant 2011 m. kovo 31 d. preliminarią sutartį, t. y. ar mažinti sutartą ginčo buto bei garažo kainą, ar mokėti 50 000 Lt baudą už minėtos preliminarios sutarties nutraukimą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovų galimybė parduoti butą ir garažą preliminarioje sutartyje nurodyta kaina – 1 400 000 Lt buvo reali, nes tiek A. L. bei S. L., tiek ir pirkėjo R. P. veiksmai rodė, jog šalys siekė pagrindinės sutarties sudarymo ir būtų ją sudariusios, jeigu butas ir garažas nebūtų areštuotas.

Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo butas yra 211,23 kv. m., garažas – 37,81 kv. m., t. y. nors minėtas butas ir yra rajone, kuriame infrastruktūra ir gerai išvystyta, tačiau 2011 m. vis dar esant nestabiliai nekilnojamojo turto rinkai, ieškovai turėjo teisėtą lūkestį 2011 m. kovo 31 d. preliminarios sutarties nenutraukti, tačiau mažinti jos kainą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovų priteisė 115 356 Lt dydžio nuostolių atlyginimą.

Dėl 28 351,61 Lt dydžio nuostolių atlyginimo priteisimo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų ieškovų patirtų 28 351,61 Lt nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.

Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovai A. L. ir S. L. 49 032,26 Lt dydžio nuostolius, kuriuos sumažino iki 28 351,61 Lt, kildina iš aplinkybių, jog ieškovai negalėjo naudotis ir disponuoti ginčo butu bei garažu ir gauti iš to pajamų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Kaip minėta, ieškovai A. L. bei S. L. ir atsakovas A. B. 2010 m. liepos 20 d. sudarė buto su terasa ir garažo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovai A. L. bei S. L. ir R. P. 2011 m. gruodžio 9 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovai pardavė R. P. ginčo butą ir garažą (t. 1, b. l. 49-56). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovai nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. buvo teisėti ginčo buto bei garažo savininkai. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovai ketino ginčo butą bei garažą išnuomoti. Į bylą pateikta UAB „Ober–Haus“ Nekilnojamas turtas Turto vertės nustatymo pažyma patvirtina, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. ginčo buto bei garažo nuomos rinkos vertė buvo 5000 Lt/mėn. (t. 1, b. l. 68). Atsakovai nurodytos ginčo buto bei garažo nuomos rinkos vertės nenuginčijo. Atsakovai iš ginčo buto bei garažo neišsikėlė ir tokiais veiksmais padarė ieškovams nuostolius.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškovai, patikslindami ieškinio dalyką ir pagrindą, sutrumpino laikotarpį ir tokiu būdu sumažino patirtų nuostolių dydį, t. y. ieškovai prarado pajamas už buto ir garažo nuomą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 21 d., kuomet tapo teisėti ginčo buto ir garažo savininkai, iki 2011 m. gegužės 16 d., kai pagal preliminarią sutartį teoriškai galėjo būti sudaryta ginčo buto ir garažo pirkimo–pardavimo sutartis su R. P..

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovų neteisėti veiksmai sąlygojo ieškovų nuostolius, kuriuos atsakovai turi kompensuoti už laiką, kurį neteisėtai naudojasi ginčo butu bei garažu.

Dėl 11 292,39 Lt dydžio nuostolių atlyginimo priteisimo

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 11 292,39 Lt nuostolių atlyginimą dėl mokėtų palūkanų.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė S. L. 2010 m. liepos 15 d. sudarė kredito sutartį, kuria gavo 1 200 000 Lt kreditą buto ir garažo įsigijimui. Kaip teisingai pažymėjo, pirmosios instancijos teismas, ieškovai pardavę ginčo turtą preliminarioje sutartyje numatytu terminu, būtų visiškai atsiskaitę pagal kredito sutartį, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių to padaryti negalėjo, todėl buvo priversti mokėti kredito palūkanas ir patyrė 11 292,39 Lt nuostolių. Be to, pažymėtina, jog 2010 m. liepos 15 d. kredito sutarties 1.4 punkte yra nurodytas suteikto kredito dalinio grąžinimo grafikas ir terminai. Palūkanų už suteiktą kreditą mokėjimo terminus ir apskaičiavimo tvarką nustatė kredito sutarties 1.5 ir 1.6 punktai (t. 1 b. l. 57). AB Ūkio banko 2011 m. liepos 18 d. pažyma Nr. 07-1762 patvirtina, jog nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2011 m. liepos 18 d. bankui grąžinta kredito dalis yra 88 000 Lt, sumokėtų palūkanų suma – 89 992,71 Lt. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovai įrodė patirtų 11 292,39 Lt nuostolių dėl mokėtų palūkanų dydį.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės

Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis po 2010 m. liepos 20 d. buto ir garažo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovai įvairiais pagrindais ginčijo nurodytą sutartį, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neišsikėlė iš parduoto buto ir garažo, trukdė ieškovams naudotis bei disponuoti ginčo butu ir garažu, bendrais neteisėtais veiksmais padarė ieškovams nuostolius, kuriuos turi prievolę solidariai atlyginti (CK 6.6, 6.245, 6.249 str.).

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo (dėl buto bei garažo pardavimo kainos centų tikslumu ir kt.) bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovų A. L. ir S. L. ieškinį atsakovams L. B. ir A. B. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, visapusiškai ir objektyviai išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso bei civilinio kodekso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantei L. B. nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Ieškovai A. L. ir S. L. atsiliepimu į atsakovės L. B. apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovų prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKazys KailiūnasNijolė Piškinaitė