Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. J., atstovaujamo advokato A. P. patikslintą apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui J. J. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir dalyvavimo jį auklėjant.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl apskųstos sprendimo dalies.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tai reiškia išlaikymo įsiskolinimo priteisimą apsprendžia ne santuokinių ir šeimos ryšių nutrūkimas, bet pareigos teikti išlaikymą nevykdymas, kuris gali atsirasti tiek vaikų tėvams gyvenant kartu, tiek jiems gyvenant skyrium. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013).

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo tenkino iš dalies ir priteisė iš J. J. 4 953,27 Eur išlaikymo įsiskolinimą sūnui A. J. už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2015-08-01.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino liudytojų parodymų, iš kurių darytina išvada, jog šalys praktiškai visą laiką iki 2015m gegužės mėn. vedė bendrą ūkį, kad jam būnant sulaikytam užsienyje jis per savo pažįstamus perduodavo pinigus vaiko išlaikymui. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apelianto argumentais.

Byloje esantys mokėjimo nurodymai (1 tomas, b. l. 42 – 45) patvirtina, kad atsakovas J. J. ieškovei R. J. 2012-08-27 pervedė 300 Lt, 2013-10-11 pervedė 200 Lt, 2013-10-14 pervedė 100 Lt, 2013-10-24 pervedė 100 Lt. Iš viso 202,73 Eur (700 Lt). Liudytojas D. B. (2016-03-04 teismo posėdžio garso įrašas: nuo 02 min. 25 sek.) paaiškino, kad atsakovo prašymu vieną kartą ieškovei davė 100 Eur pragyvenimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šio liudytojo parodymai nepatvirtina aplinkybių, kad nurodyta suma buvo skirta būtent vaiko poreikių tenkinimui. Apklaustas liudytojų šalių nepilnametis sūnus A. J. (2016-03-04 teismo posėdžio garso įrašas: nuo 02 min. 27 sek.) taip pat nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovas teikė šalių nepilnamečiui vaikui išlaikymą. Aplinkybė, kad šalys gyveno viename name, atsakovas mokėjo už elektros energiją, nebūnant atsakovui ieškovė rūpinosi jo nekilnojamuoju turtu, kad ieškovė pasiėmė atsakovą iš Vokietijos, bendrai rūpinosi buitimi, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina tinkamo išlaikymo pareigos vykdymo nepilnamečio šalių sūnaus atžvilgiu. Būsto išlaikymo faktas, rūpinimasis buitimi ar šalių gyvenimas tame pačiame būste, negali vienareikšmiškai patvirtinti aplinkybių susijusių su nepilnamečiui vaikui abiejų tėvų pareigos teikti išlaikymą vykdymu.

Apeliantas sutinka, kad įsiskolinimas galėjo susidaryti jam būnant areštuotam užsienyje ir nurodo, kad jis užsienyje buvo areštuotas: nuo 2013-09 iki 2013-12-05 t.y. apie 3 mėnesius - įsiskolinimo suma sudaro 435 Eur (MMA 1000 Lt. 500 Lt x 3 mėn.=1500 Lt arba 434,43 Eur); nuo 2014-11 iki 2015-01-15 t.y. apie 2 mėnesius ­ ­– įsiskolinimo suma sudaro 300 Eur (MMA 1035 Lt. 517,50 Lt x 2 mėn.=1035 Lt arba 299,75 Eur). Viso 735 Eur. Nuo 2015-05 iki 2015-08 įsiskolinimas sudaro 925 Eur (iki 2015-06 MMA 300 Eur; nuo 2015-07 MMA 325 Eur, todėl 300 Eur+300 Eur+325 Eur). Atsakovas mano, kad jo įsiskolinimas sudaro maksimaliai 2000 Eur, kuriuos sutinka išmokėti ieškovei. Tačiau apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų (banko sąskaitos išrašų, mokėjimo kvitų ar pan.), iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo teiktą išlaikymą nepilnamečiui sūnui atsakovui nesant areštuotam užsienyje.

2015-09-04 Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodoma, kad atsakovas tikėtinai vengė ir vengia vykdyti tėvo pareigas, teikti sūnui reikiamą išlaikymą, niekur nedirba ir nededa pastangų rasti darbą, išsisukinėja nuo tėviškų pareigų ir atsakomybės. Institucija nurodė, kad tai atsispindi pokalbyje su nepilnamečiu vaiku, J. J. buities tyrimo akte (1 tomas b. l. 30). Iš 2015-08-31 pokalbio su nepilnamečiu A. J. aprašymo (1 tomas b. l. 32) taip pat matyti, kad tėvas tik retkarčiais skirdavo vaikui pinigų. Visada visokius daiktus perka mama, ji veda pas gydytoją, perka vaistus kai vaikas serga, duoda kelionpinigių.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu būtų teikęs sūnui didesnės apimties išlaikymą, nei nustatė pirmosios instancijos teismas ((202,73 Eur ) 700 Lt), todėl nėra pagrindo sumažinti išlaikymo įsiskolinimo suma nuo 4 953,27 Eur iki 2 000 Eur.

Dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui nustatymo.

Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d. ir detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 str. str., kurio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principų, kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus (CK 3.3 str. 1 d.).

Vaiko poreikių vertinimas yra būtina sąlyga nustatant išlaikymo vaikui dydį. Nors kasacinis teismas yra ne vienoje byloje pasisakęs, kad, vaikams augant, jų poreikiai didėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-528/2011; 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. G. Ch., bylos Nr. 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008), tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo. Vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daug įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės (pavyzdžiui, didesniam geros sveikatos vaikui nėra reikalingos papildomos vaiko priežiūros išlaidos, tačiau jam gali būti reikalinga didesnė asmeninė gyvenamoji erdvė). Analizuodami konkretaus vaiko poreikio turinį ir apimtį, teismai turi atsižvelgti į teisės aktuose įtvirtintas vaiko teises, į tai, kad vaikui turi būti sudarytos būtinos vystytis sąlygos. Taigi turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš J. J. išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. J. po 162,50 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-08-13 iki jo pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Apeliantas nurodo, kad priteisto išlaikymo dydis vaikui per mėnesį yra nepagristas ir per didelis, kadangi teismas visiškai nevertinio ir neanalizavo vaiko poreikių ir šių poreikių tenkinimui skiriamų sumų. Atsakovo siūlomo išlaikymo dydis – 150 Eur yra pakankama suma išlaikymui. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo spręsti, kad 150 Eur yra pakankama suma šalių nepilnamečio vaiko išlaikymui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šiuo metu A. J. yra 10 metų amžiaus. Vaikas lanko (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą. Apie vaiko specialiuosius poreikius duomenų byloje nenustatyta.

Priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šiuo metu mėnesinė alga yra 380 Eur (sprendimo priėmimo metu buvo 350 Eur).

Apelianto vertinimu, 150 Eur (100 Eur maistui namuose ir 50 Eur maistpinigiai) suma per mėnesį yra per didelė ir neatitinkanti būtinųjų vaiko poreikių maistui, nurodyta 50 Eur dydžio per mėnesį stomatologo paslaugų tenkinimo suma yra visiškai nepagrįsta, nes nėra jokių dokumentų, kad šalių nepilnametis vaikas turi odontologinių problemų ir/ar kreipiasi į odontologus. Taip pat neaišku, kodėl nepilnamečio sūnaus sveikatos priežiūrai poreikis sudaro po 30 Eur per mėnesį, nors vaikas rimtų sveikatos sutrikimų neturi ir vaistai vaikams yra dažniausiai kompensuojami iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Apelianto teigimu, vaiko apranga nėra tie daiktai, kuriuos pirkti reikia kiekvienais metais ir vaiko pramogoms ir kelionėms skirtina per mėnesį suma, nėra priskiriama prie būtinųjų vaiko vystymosi sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė ir nepateikė įrodymų vaiko poreikių lentelėje nurodomai sumai pagrįsti, tačiau apeliantas nurodytų poreikių reikalingumo bei jų apimties nepaneigė. Skundžiamu sprendimu priteistas išlaikymo dydis (162,50 Eur) neviršija formuojamoje teismų praktikoje nustatyto orientacinio kriterijaus 1 MMA, kurio dydis sprendimo priėmimo metu buvo 350 Eur.

Tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų (kvitų ar pan.), kurie pagrįstų realiai patiriamas išlaidas vaiko išlaikymui, negali paneigti fakto apie tokių išlaidų reikalingumą. Poreikių lentelėje nurodomos sumos gali kisti priklausomai nuo poreikių būtinumo, apimties tam tikru momentu. Apeliantas teigdamas, kad 150 Eur (100 Eur maistui namuose ir 50 Eur maistpinigiai) suma per mėnesį yra per didelė ir neatitinkanti būtinųjų vaiko poreikių maistui, nenurodė, kokia suma, jo vertinimu, laikytina pakankama tokio amžiaus vaikui, kuris jau yra paauglys. Augančiam vaikui reikalinga pilnavertė, reguliari mityba užtikrinanti gerą organizmo vystymąsi. Vaikui tinkamą maitinimąsi reikalinga užtikrinti ne tik namuose, bet ugdymo įstaigoje, dėl ko taip pat patiriamos išlaidos. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad vaikas gauna nemokamą maitinimą mokykloje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad šiems poreikiams nurodoma suma yra per didelė ir neatitinkanti būtinųjų vaiko poreikių maistui.

Nors apeliantas ir teigia, kad 50 Eur dydžio per mėnesį stomatologo paslaugų tenkinimo suma yra visiškai nepagrįsta, nes nėra jokių dokumentų, kad šalių nepilnametis vaikas turi stomatologinių problemų ir/ar kreipiasi į stomatologus, tačiau vaiko poreikių lentelėje nurodyta, kad stomatologo paslaugoms mėnesiui reikalinga 33 Eur suma, o ne 50 Eur. Kaip minėta aukščiau, vaikui šiuo metu yra 10 metų, todėl vien tik tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie šių paslaugų poreikį šiuo metu nepaneigia fakto, kad tokie poreikiai neatsiras ateityje. Tas pats pasisakytina ir dėl 30 Eur dydžio išlaidų vaiko sveikatos priežiūrai. Teisėjų kolegijos vertinimu sveikatos priežiūra negali būti vertinama tik ta prasme ar vaikas serga, ar turi specialių poreikių. Reikia įvertinti ir tai, kad galimi ir sezoninių ligų susirgimai (gripas, virusai). Sveikatos priežiūra tai ne tik vaistų, bet ir vitaminų vartojimas normaliai organizmo būklei palaikyti. Vaikui reikalinga ir profilaktinė sveikatos priežiūra (pvz. kraujo tyrimai ir pan.), reguliarus lankymasis pas stomatologą ir kt. Tėvai turi pareigą užtikrinti vaiko sveikatos priežiūrą, kuri nėra 100 proc. kompensuojama valstybės.

Pažymėtina ir tai, jog atsakovas teigdamas, kad išlaidos maistui, maistpinigiams, sveikatos priežiūrai ir stomatologo paslaugoms yra per didelės ir nepagrįstos, yra nenuoseklus. Priteisto išlaikymo dydis yra 162,50 Eur, o atsakovas sutinka su 150 Eur dydžio išlaikymu. Ginčo suma tik 12,50 Eur. Taigi, apelianto kritikuojamiems vaiko poreikiams nurodomos daug didesnės sumos nei skirtumas (12,50 Eur), kurio atsakovas nesutinka mokėti.

Apeliantas nesutikdamas su priteisto išlaikymo dydžiu nurodo, jog teismas nenurodė, kokiais motyvais nusprendė, kad atsakovas gali teikti 162,50 Eur dydžio išlaikymą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą praktiką šios kategorijos bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tėvams tenka dalytis normalios vaikų raidos asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nustatydamas priteistino išlaikymo dydį atsižvelgė ir įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo finansinę padėtį, jų galimybes teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti priešingai pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Apeliantas nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų, kad dėl savo sveikatos būklės negali susirasti tinkamo darbo. Pateiktoje darbingumo lygio pažymoje (1 tomas b. l. 128) nedarbingumas nustatytas tik iki 2013-03-27. Apeliantas nepateikė duomenų, kad šiuo metu jam būtų nustatytas nedarbingumas. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas neįvertino atsakovo pateiktų pažymų apie jo sveikatos būklę.

Laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad teismas klaidingai darė išvadą, jog atsakovas piktnaudžiauja savo finansine padėtimi, siekdamas išvengti savo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką. Tačiau pažymėtina tai, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).

Apeliantas šiuo metu yra 47 metų amžiaus. Byloje duomenų apie atsakovo nedarbingumą nenustatyta. Taip pat nėra duomenų apie atsakovo pareigą išlaikyti kitus asmenis. Apeliacinės instancijos teismo iniciatyva gautais (CPK 179 str.) Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais. VĮ Regitra duomenimis atsakovui savininko teisėmis priklauso transporto priemonių, tačiau nėra galimybių nustatyti ar šios transporto priemonėmis realiai priklauso atsakovui, kadangi būsena nurodoma „išregistruota“, o dalyvavimas viešame eisme draudžiamas. SoDros duomenimis atsakovas dirba UAB „Anagra“. Darbo užmokestis atskaičius mokesčius yra 297,10 Eur. Tai, kad atsakovo pajamos yra mažos, nesudaro pagrįsto pagrindo atsakovui suteikti tam tikrų privilegijų ir sūnaus išlaikymo naštą nepagrįstai perkelti ant vienos ieškovės pečių. Be to, reikia atsižvelgti ir į tenkančią didesnę išlaikymo ir kasdienio rūpinimosi vaiku naštą ieškovei, su kuria gyvena nepilnametis vaikas. Atkreipiamas dėmesys, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Todėl apelianto motyvai, jog jis yra nepajėgus užtikrinti teismo sprendimu priteistą išlaikymą sūnui dėl objektyvių priežasčių, nesudaro pagrindo sumažinti sūnui iš atsakovo skundžiamu sprendimu priteisto išlaikymo sumą iki 150 Eur, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas nepajėgus uždirbti lėšų, reikalingų vaiko išlaikymui.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas reglamentuojančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, tačiau apelianto apeliacinis skundas atmetamas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apelianto apeliacinį skundą šios išlaidos (2,38 Eur ) iš jo nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016-06-09 nutartimi apelianto prašymu, jam buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą valstybei iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) civilinėje byloje priėmimo. Teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009 ) žyminis mokestis už reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi būti apskaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles, o už reikalavimą dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo – pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 3 punkto taisykles.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteisiamas nesumokėtas 155 Eur žyminis mokestis, apskaičiuotas pagal aukščiau nurodytas taisykles bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas per EPP (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 1p., 3 p., 80 str. 7 d. ).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 155 Eur (šimtą penkiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio valstybei šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį - „bylinėjimosi išlaidos“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.