Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams A. K. ir K. K. dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir šios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, taip pat pagal atsakovų A. K. ir K. K. priešieškinį ieškovei R. M. dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

29.7. Iš dalies tenkindamas priešieškinį, teismas pagrįstai išvardijo ieškovės turimus ginčo pastatų dokumentus, kuriuos įpareigojo perduoti atsakovams.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

31. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) pateikė papildomus duomenis – savo metinių pajamų deklaracijų kopijas už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2018 m.

32. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

33. Apeliacinės instancijos teismui teikdama papildomus duomenis, apeliantė (ieškovė) nurodė, jog poreikis juos teikti atsirado todėl, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo aplinkybes apie apeliantės (ieškovės) turtinę padėtį, nors tokios aplinkybės byloje nebuvo atskirai įrodinėjamos. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovai, reikšdami atsikirtimus į ieškinį, neįrodinėjo aplinkybės, susijusios su ieškovės finansinėmis galimybėmis įvykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o tokią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino remdamasis registrų duomenimis.

34. Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju taikytina CPK 314 straipsnyje numatyta išimtis, todėl ieškovės su skundu pateikti duomenys priimami kaip nauji įrodymai.

Dėl byloje esančių įrodymų vertinimo

35. Apeliacinis skundas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus: a) netinkamai vertino atsakovo A. K. paaiškinimus, neatsižvelgė į jų prieštaringumą; b) neįvertino to, kad preliminariąją sutartį atsakovai galėjo nutraukti tariamai praleidus jau pirmą atsiskaitymo terminą, tačiau tą padaryti delsė beveik trejus metus; c) atsakovų pateikti įrodymai – lėktuvo skrydžių bilietai turėjo būti vertinami ypač kritiškai, nes jie pateikti ne valstybine kalba, jų vertimas į lietuvių kalbą pateiktas bylos proceso baigiamųjų kalbų stadijoje, todėl apeliantei (ieškovei) nebuvo sudarytos galimybės pateikti atsikirtimus; d) notaro patvirtinti liudytojos D. K. rašytiniai parodymai nebuvo tiesiogiai ištirti teisme, be to, tokia įrodymų rūšis nėra numatyta CPK 177 straipsnyje.

36. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Be to, dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 40 punktą). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

37. Atsakovas A. K., teikdamas paaiškinimus teismo 2020 m. lapkričio 23 d. posėdyje nurodė, kad jį ir ieškovės vaiko tėvą V. K. sieja draugiški santykiai. Pasak atsakovo, sudarydamas ginčo sandorius bei vėliau – maždaug iki 2019 m., atsakovas vertino ieškovę ir V. K. kaip šeimą, apie jokius ieškovės ir jos vaiko tėvo ginčus nežinojo, lankėsi jų gyvenamojoje vietoje, svečiuodamasis pas V. K. matė ieškovę. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų pirmosios distancijos teismas nustatė, kad ieškovė R. M. 2017 m. balandžio 19 d. Kauno apylinkės teisme buvo pateikusi ieškinį V. K. dėl jų nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo turtu priteisimo. Pagal ieškovės ieškinį buvo užvesta civilinė byla Nr. e2-14561-924/2017. Ta civilinė byla buvo nutraukta R. M. atsisakius ieškinio ir nurodžius, kad ginčas išspręstas V. K. perleidus dovanojimo sutartimi išlaikymo turtą judviejų nepilnamečiam vaikui. Įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-449/2019 V. K. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš baudžiamojoje byloje priimtų nuosprendžių turinio matyti, kad V. K. atžvilgiu bylos nagrinėjimo metu suėmimas, kaip kardomoji priemonė, nebuvo taikomas. Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ užfiksuotų duomenų turinys yra prieštaringas: aptartoje civilinėje byloje Nr. e2-14561-924/2017 ieškovė R. M. 2017 m. vasario 20 d. ieškinio pareiškime teigė su vaiko tėvu V. K. penkerius metus kartu negyvenanti, o nurodytoje baudžiamojoje byloje V. K. įrodinėjo, kad laikotarpiu nuo Europos arešto orderio išdavimo (2012 m. birželio 20 d.) iki jo sulaikymo (2017 m. birželio 22 d.) nuo teisėsaugos jis nesislapstė, gyveno su šeima ir augino mažametį vaiką. Tokios aplinkybės reiškia, kad atsakovo A. K. teismo posėdyje išsakyti teiginiai apie apeliantės (ieškovės) ir jos vaiko tėvo santykius sudarant ginčijamas sutartis yra nepaneigti. Kita vertus, analizuojamos bylos teisingam išsprendimui apeliantės (ieškovės) ir jos vaiko tėvo santykių įvertinimas neturi reikšmės.

38. Kaip dar vieną A. K. teismo posėdyje teiktų paaiškinimų prieštaringumą apeliantė (ieškovė) įvardijo tai, kad atsakovas nurodė jokių pinigų nei iš ieškovės, nei iš jos vaiko tėvo negavęs, tačiau tame pačiame teismo posėdyje patvirtino, jog gavo 20 000 Eur. 2020 m. lapkričio 23 d. teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad negavo kasmetinių mokėjimų (jokių pinigų) nei iš ieškovės, nei iš jos vaiko tėvo; vėliau atsakydamas į apeliantės (ieškovės) atstovo klausimus teigė, jog iš preliminariojoje sutartyje esančių parašų jo (atsakovo A. K.) yra tik vienas (pirmasis) parašas, kiti trys parašai yra ne jo, taip pat nurodė, kad 20 000 Eur gavo iš V. K. prieš porą dienų iki pasirašant preliminariąją sutartį, kitų mokėjimų laukė taip pat iš V. K., o ne iš ieškovės. Įvertinus visus atsakovo teiktus teismo posėdyje paaiškinimus galima prieiti prie išvados, kad paaiškinimai yra pakankamai nuoseklūs – atsakovas laikėsi pozicijos, jog kasmetinės įmokos pagal preliminariąją sutartį jam nemokėtos, kad trys iš keturių preliminariojoje sutartyje esančių pardavėjo parašų yra ne jo, jog iš apeliantės (ieškovės) atsakovas jokių mokėjimų nėra gavęs, mat pirmąją sumą (20 000 Eur) pagal preliminariąją sutartį prieš ją sudarant sumokėjo V. K., bet ne apeliantė (ieškovė).

39. Ieškovės apeliaciniame skunde taipogi akcentuota, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus – lėktuvo skrydžių bilietus, patvirtinančius atsakovo tėvo A. K. ir pamotės D. K. išvykimą į užsienį preliminariojoje sutartyje nurodytomis įmokų mokėjimo dienomis. Atsakovas prieš teismo 2020 m. lapkričio 23 d. posėdį pateikė lėktuvo skrydžių bilietų ir sąskaitos už automobilio nuomą kopijas, tačiau tik dalis lėktuvo bilietų teksto yra lietuvių kalba, kiti lėktuvo bilietai sudaryti anglų kalba, o sąskaita už nuomą išrašyta ispanų kalba.

40. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad visi procesiniai dokumentai teismui privalo būti teikiami valstybine kalba (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Pirmiau paminėtų rašytinių įrodymų vertimus į lietuvių kalbą atsakovai pateikė 2020 m. gruodžio 2 d. ir šie vertimai elektroninėmis ryšių priemonėmis buvo išsiųsti ieškovės atstovui susipažinti. Apeliantė (ieškovė) jokių atsikirtimų dėl atsakovų pateiktų rašytinių įrodymų, jų patikimumo, tikrumo ir pan. nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, apsiribodama deklaratyviu nurodymu kritiškai vertinti tuos įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad rašytiniai duomenys į bylą ne iš karto pateikti su vertimu į valstybinę kalbą, nesudaro pagrindo juos vertinti kritiškai. Pastebėtina, kad civiliniame procese vėlesnis įrodymų pateikimas yra ribojamas siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo operatyvumą, bet ne dėl to, jog tokie vėliau pateikti įrodymai yra ar tampa mažiau patikimi (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Byloje esantys rašytiniai įrodymai (lėktuvo skrydžių bilietai, sąskaita už automobilio nuomą) patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, todėl skundžiamame teismo sprendime pagrįstai buvo vertinami.

41. Be kita ko, apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojos D. K. parodymai pateikti netinkamu procesiniu būdu. Iš 2020 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio protokolo (garso įrašo) nustatyta, kad liudytoja D. K. buvo atvykusi į teismo posėdį, jame pradėjo teikti parodymus, tačiau blogai pasijutusi nualpo, todėl buvo iškviesti medikai, o teismo posėdis atidėtas. Atsakovas 2020 m. lapkričio 23 d. į bylą pateikė notaro patvirtintus rašytinius liudytojos D. K. parodymus. CPK 192 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Šalių iniciatyva liudytojas gali būti kviečiamas į papildomą apklausą teisme, kai tai būtina siekiant detaliau nustatyti bylos aplinkybes. Prieš duodamas parodymus, liudytojas pasirašo CPK 192 straipsnio 4 dalyje nustatytą priesaikos tekstą ir yra pasirašytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Rašytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje analizuojamu atveju buvo susiklosčiusios išimtinės aplinkybės – liudytoja buvo atvykusi į teismo posėdį, tačiau pradėjusi duoti parodymus (atsakinėdama į teismo klausimus apie santykius su ieškove) prastai pasijuto ir nualpo; iki to momento liudytoja nurodė, kad jai paskirtas invalidumas, ji turi problemų dėl kraujo spaudimo (hipertenzija); dėl liudytojos apalpimo teismo posėdžio metu buvo iškviesti medikai ir posėdis atidėtas dėl liudytojos sveikatos būklės; vėliau į bylą buvo pateikti duomenys apie liudytoją gydančių gydytojų rekomendacijas jai vengti streso, nedalyvauti teismo procese. Į bylą pateikti liudytojos D. K. rašytiniai parodymai atitinka CPK 192 straipsnio 8 dalies reikalavimus, jie patvirtinti notaro. Rašytiniai liudytojos D. K. parodymai laikytini CPK leistinu įrodymu, kurį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino.

42. Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą.

Dėl ekspertizės (ne)skyrimo

43. Apeliantė akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą skirti rašysenos ekspertizę. Apeliantės nuomone, rašysenos ekspertizė turėjo būti paskirta siekiant pašalinti abejones dėl parašų ginčo preliminariojoje sutartyje autentiškumo.

44. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad preliminariosios sutarties 4 punkte esantys įmokų gavėjo parašai yra atsakovo A. K.. 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje teikdama paaiškinimus ieškovė jau teigė, jog preliminariojoje sutartyje du parašai yra atsakovo, o kiti du parašai yra jo tėvo A. K. (ieškovės teigimu, ji buvo padavusi preliminariąją sutartį D. K. ir vėliau pasiėmė sutartį jau su parašais). Vėliau tame pačiame teismo posėdyje atsakinėdama į atsakovų atstovo klausimus ieškovė prisiminė, kad buvo atvejis, kai ji atvyko ir perdavė pinigus, o preliminariąją sutartį padavė D. K., kuri preliminariąją sutartį nunešė pasirašyti atsakovui į kitą namo aukštą, todėl ieškovė esą nematė, kas pasirašė sutartyje. Iš rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad preliminariojoje sutartyje užfiksuotu įmokų mokėjimo metu (2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. spalio 6 d.) atsakovo tėvas A. K. buvo išvykęs į užsienį (šalys nesiginčijo tik dėl preliminariojoje sutartyje esančio pirmojo parašo, esančio ties fiksuotu 20 000 Eur įmokos mokėjimu 2016 m. rugsėjo 19 d – jog šis parašas yra būtent atsakovo). Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ekspertizės paskyrimas būtų tik bylos procesą vilkinantis veiksmas.

45. CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bylos šalys turi teisę teikti įrodymus. Tai reiškia, kad bylos šalis gali pasirinkti, kokias leistinais įrodymais grįs savo reikalavimus ir atsikirtimus. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Kita vertus, ekspertizė skiriama tik tais atvejais, kai ją paskyrus galima nustatyti bylos nagrinėjimui aktualias aplinkybes.

46. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021 61 punktą ir jame nurodytą praktiką).

47. Šiuo atveju byloje buvo tiriamos tokios aplinkybės: 1) bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė paaiškinimus, kad trys parašai preliminariojoje sutartyje yra ne atsakovo, jog perdavus pinigus preliminarioji sutartis buvo paduota D. K. ir bent du kartus sutartyje pasirašė atsakovo tėvas A. K.; 2) preliminariosios sutarties 4 punkte esančioje pinigų mokėjimo lentelėje ties parašais yra įrašytos datos – 2016 m. rugsėjo 19 d.; 2017 m. balandžio 4 d., 2017 m. spalio 6 d., 2018 m. sausio 12 d.; 3) 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. spalio 6 d. D. K. ir A. K. buvo išvykę į užsienį. Nustačius nurodytas aplinkybes, nekyla pagrįstų abejonių, kad 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. spalio 6 d. preliminariojoje sutartyje D. K. ir A. K. negalėjo pasirašyti, nes nebuvo Lietuvoje. Be to, šalys nebesiginčijo, kad atsakovas, išskyrus pirmąjį 2016 m. rugsėjo 19 d. parašą, preliminariojoje sutartyje nurodytame įmokų mokėjimo grafike daugiau nepasirašė.

48. Apeliaciniame skunde apeliantė (ieškovė) iškėlė versiją, kad atsakovas A. K. ir jo tėvas A. K., priimdami įmokas iš ieškovės ir pasirašydami, galėjo sąmoningai nurodyti klaidingą pasirašymo datą. Apskųstame sprendime akcentuota aplinkybė, kad apeliantė (ieškovė) yra teisininkė, teisinį darbą dirbanti daugiau nei 10 metų. Dar romėnų teisėje žinomas teisinis standartas – pater bonus familias (gero šeimos tėvo) – apibrėžia atidų, rūpestingą asmenį. Šiuo atveju nėra pagrindo netaikyti pater bonus familias standarto teisinį išsilavinimą turinčios apeliantės (ieškovės) atžvilgiu. Tai reiškia, jog būdama teisininke, apeliantė (ieškovė) turėjo elgtis atidžiai ir perduodama pinigus įsitikinti, kad sutartyje, kurioje toks pinigų perdavimo faktas fiksuojamas, įrašoma teisinga pinigų perdavimo data. Situacija, kai sutartyje užfiksuotos pinigų perdavimo datos tariamas klaidingumas pastebimas tik bylos proceso metu, priešingai bylos šaliai pateikus įrodymus apie objektyvų negalėjimą tuo laiku būti kitos šalies nurodytoje pasirašymo vietoje, vertintinas tik kaip išsilavinusio, teisinėje veikloje patyrusio asmens neatidumas, neatsargumas, nerūpestingumas.

49. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog rašysenos ekspertizės skyrimas nebūtų tikslingas, nes mažai tikėtina, kad ekspertizė padėtų atskleisti, kas atitinkamu momentu iš tikrųjų pasirašė ginčo preliminariojoje sutartyje, ypač atsižvelgus į byloje esančiais duomenimis patvirtintą nepaneigtą aplinkybę dėl ieškovės nurodytų asmenų negalėjimo pasirašyti preliminariojoje sutartyje įrašytomis dienomis.

Dėl ieškinio reikalavimų

50. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė apeliantei (ieškovei) 30 000 Eur, kurie, apeliantės teigimu, pagal preliminariąją sutartį buvo sumokėti atsakovui grynaisiais pinigais. Be to, apeliantė prašė patenkinti ieškinio reikalavimą dėl panaudos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

51. Pinigų (30 000 Eur sumos, mokėtos tris kartus po 10 000 Eur) perdavimo faktą ieškovė įrodinėjo savo paaiškinimais bei gavėjo parašais įmokų mokėjimo lentelėje preliminariosios sutarties 4 punkte. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, apeliantė (ieškovė) netvirtino, kad pinigus padavė atsakovui, bet paaiškino, jog mokant tris 10 000 Eur įmokas preliminarioji sutartis buvo paduota D. K. ir sutartyje pasirašė atsakovo tėvas. Šioje nutartyje taipogi konstatuota, jog atsakovo tėvas A. K. negalėjo pasirašyti bent dėl dviejų ginčo preliminariojoje sutartyje nurodytų įmokų gavimo, kadangi ties parašais įrašytomis datomis atsakovo tėvas buvo išvykęs iš Lietuvos. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi iš esmės teisingos nuostatos, kad ieškovė neįrodė 30 000 Eur sumos perdavimo atsakovui (ar jo įgaliotam atstovui) fakto, todėl ieškinio reikalavimas dėl nurodytos sumos priteisimo iš atsakovų atmestas pagrįstai. Byloje nustačius, kad atsakovai teisėtai nutraukė preliminariąją sutartį, nėra pagrindo tenkinti apeliantės reikalavimą dėl preliminariojoje sutartyje numatytų netesybų (baudos) priteisimo iš atsakovų.

52. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.641 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad panaudos davėjas turi teisę reikalauti sutartį nutraukti prieš terminą, jeigu panaudos gavėjas: 1) naudoja daiktą ne pagal paskirtį; 2) nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą; 3) iš esmės pablogina daikto būklę; 4) be panaudos davėjo sutikimo perduoda daiktą trečiajam asmeniui. Panaudos davėjas taip pat turi teisę reikalauti nutraukti daikto neatlygintinio naudojimo sutartį, jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui (CK 6.641 straipsnio 2 dalis). Be to, panaudos sutartis gali būti nutraukiama ir dėl esminio jos pažeidimo vadovaujantis CK 6.217 straipsnio nuostatomis.

53. Ginčo panaudos sutarties galiojimas apibrėžtas šios sutarties 4.1 punkte – sutartis įsigalioja 2016 m. rugsėjo 19 d. ir galioja iki 2021 m. gruodžio 31 d. arba iki šalys (teismo pastaba – šioje byloje ieškovė bei atsakovai) visiškai įvykdys 2016 m. rugsėjo 19 d. šalių sudaryta preliminariąja nekilnojamųjų daiktų (pastatų ir statinių) pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Panaudos sutartis nutraukta atsakovų 2019 m. gruodžio 2 d. pranešimu, kuriame nurodyta, jog sutartis bus nutraukta po 30 kalendorinių dienų, nes ieškovė neįvykdė įsipareigojimų sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nekilnojamojo turto mokestį bei apdrausti jai perduotą nekilnojamąjį turtą, taip pat atsižvelgus į tai, jog yra nutraukta šalių 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarioji sutartis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo panaudos sutartimi perduotų pastatų ieškovė nebuvo apdraudusi nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d., o nekilnojamojo turto mokestį už 2018 m. sumokėjo ne ieškovė, bet D. K.. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas atsakovams nutraukti panaudos sutartį, apie panaudos sutarties nutraukimą atsakovai pranešė nepažeisdami įstatyme nustatyto termino.

54. CK 6.636 straipsnyje nustatytos pagrindinės panaudos gavėjo pareigos – išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Aptariamu atveju bylos šalys 2016 m. rugsėjo 19 d. panaudos sutartimi susitarė, kad ieškovė apmokės nekilnojamojo daikto (pastatų) išlaikymo išlaidas, tai yra sumokės valstybinės žemės, ant kurios stovi pastatai, nuomos mokestį, nekilnojamojo turto mokestį bei apdraus jai perduotus nekilnojamuosius daiktus. Apeliaciniame skunde neginčijama, kad apeliantė (ieškovė) neįvykdė ginčo panaudos sutartimi prisiimto įsipareigojimo sumokėti nekilnojamojo turto mokestį, tačiau pažymima, jog jai perduotų naudotis pastatų draudimo įmoka buvo nesumokėta dėl atsakovų kaltės, todėl šiuo pagrindu jie negalėjo remtis nutraukdami panaudos sutartį.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.636 straipsnyje panaudos gavėjui nustatytų pareigų neįvykdymas gali būti laikomas esminiu panaudos sutarties pažeidimu, išskyrus atvejus, kai panaudos sutartimi susitariama dėl kitokio pareigų pasiskirstymo. Byloje nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) neįvykdė ginčo panaudos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl nekilnojamojo daikto išlaikymo išlaidų apmokėjimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. posėdyje teikdama paaiškinimus apeliantė (ieškovė) nurodė draudimo sutarties vykdymu nesidomėjusi, o draudimo įmokos nesumokėjo, kadangi, priešingai nei buvo įprasta, ji negavo draudiko ir (ar) draudimo brokerio priminimo apie draudimo sutarties pratęsimą bei pareigą sumokėti draudimo įmoką; tokie priminimai draudimo kompanijos buvo siųsti atsakovams, kurie apeliantei (ieškovei) tokios informacijos esą neperdavė. Šie ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė nebuvo atidi, dėmesinga ir rūpestinga vykdydama panaudos sutartimi prisiimtas pareigas dėl pastatų draudimo. Net tuo atveju, jei atsakovai neperdavė ieškovei aktualios informacijos dėl būtinumo pratęsti draudimo sutartį, toks atsakovų neveikimas nepašalino ieškovės pareigos domėtis jos sudarytos turto draudimo sutarties vykdymu, galiojimu ar pratęsimu.

56. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju atsakovai turėjo pagrindą tikėtis, kad apeliantė (ieškovė) apmokės jai perduoto naudotis nekilnojamojo daikto išlaikymo išlaidas. Neatlygintinai perduoto daikto išlaikymo išlaidų padengimas turi esminės reikšmės, kadangi nesumokėjus mokesčių valstybei ir (ar) neapdraudus šio daikto, neigiamus padarinius patirtų atsakovai, kaip nekilnojamojo daikto savininkai, o ne panaudos gavėjas. Tikėtina, kad ieškovė prievolių pagal panaudos sutartį neįvykdė ne dėl tyčios, bet dėl nepakankamo rūpestingumo ir atidumo. Visgi, atsižvelgiant į ieškovės išsilavinimą, nurodytą jos teisinio darbo trukmę, ieškovei gali būti taikomas aukštesnis rūpestingumo ir atidumo pareigos standartas (pater bonus familias). Analizuojamu atveju ieškovės pareigą sumokėti mokesčius už 2018 m. laikotarpį įvykdė atsakovai (jų įgaliotas asmuo), o nekilnojamieji daiktai (pastatai) nebuvo apdrausti atitinkamą praėjusį laikotarpį.

57. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu kvalifikavimu, jog ieškovės padarytas panaudos sutarties sąlygų pažeidimas, pasireiškęs perduoto naudotis daikto išlaikymo išlaidų neapmokėjimu, buvo esminis panaudos sutarties pažeidimas, sudaręs pagrindą atsakovams nutraukti šią sutartį.

Dėl priešieškinio reikalavimų

58. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovų priešieškinio reikalavimą dėl patalpų ir su jomis susijusių dokumentų perdavimo atsakovams. Apeliantės (ieškovės) teigimu, atsakovai yra pilnai perėmę ginčo nekilnojamojo turto (patalpų) valdymą.

59. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismo 2020 m. lapkričio 23 d. atsakovas A. K. paaiškino, jog su ginčo patalpomis susijusius dokumentus jis perdavė ne ieškovei, bet jos vaiko tėvui V. K.. Tačiau šiuo atveju aktualus ne atsakovų turto dokumentų perdavimo konkrečiam asmeniui faktas, bet svarbu nustatyti, ar tie dokumentai vėliau buvo (yra) ieškovės žinioje.

60. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog reikšdama ieškinio reikalavimus bei teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė nurodė, kad gali valdyti (nuomoti) ginčo nekilnojamuosius daiktus, jei teismas tenkintų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Į bylą pateiktas antstolės 2020 m. gegužės 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (2020 m. gegužės 25 d. ieškovės prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo priedas Nr. 1) patvirtina, kad originalius ginčo patalpų nuosavybės dokumentus (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylas) turėjo ir antstolei pateikė ieškovė R. M.. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta aplinkybė, kad patalpų nuomininku prisistatęs asmuo nurodė, jog nuo 2020 m. kovo mėn. sudarė nuomos sutartį su atsakovų įgaliotu asmeniu, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė (ieškovė) tinkamai įvykdė pareigą perduoti patalpas ir su jais susijusius dokumentus atsakovams. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kad bylos nagrinėjimo metu faktinė padėtis būtų pasikeitusi, tai yra, jog po antstolės 2020 m. gegužės 21 d. faktinių aplinkybių protokolo sudarymo būtų atsiradę naujų aplinkybių, susijusių su pastatų (patalpų) ir jų dokumentų perdavimu atsakovams. Nustatęs, kad bylos šalys nėra sudariusios ginčo patalpų priėmimo-perdavimo akto, o patalpų dokumentų originalai tebėra pas ieškovę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo perduoti pastatus ir su jais susijusius dokumentus.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties

61. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

62. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, skundas atmetamas, o šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

64. Atsakovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė duomenis apie atsakovo A. K. patirtas 1499,99 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai už procesinio dokumento surašymą. Atsakovo patirtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Atsakovo naudai iš apeliantės ieškovės priteistinas 1499,99 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1499,99 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt devynių eurų 99 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.