Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė, nerengdama teismo posėdžio, išnagrinėjo kaltinamojo P. U. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria šešių mėnesių terminui pratęstas laikinas kaltinamojo P. U. nuosavybės teisės apribojimas jam asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ar pratęsti apribojimo terminą teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus ir kaltinamojo gynėjo skundo argumentus, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateiktais bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) esančiais baudžiamosios bylos duomenimis, sprendžia, kad žemesniojo teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos keisti ar naikinti, remiantis skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ribojimu. Laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui, išplėstiniam turto konfiskavimui arba nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimui savininkui ar teisėtam valdytojui užtikrinti. Ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma, esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu atlyginti kaltu pripažinto asmens padarytą žalą ar konfiskuoti nusikalstamu būdų gautą turtą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-298-654/2021).

9. Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo (termino pratęsimo), būtina nustatyti, jog yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog galimai padaryta nusikalstama veika, o byloje gali būti ar yra pareikštas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas, ar išplėstinis turto konfiskavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartis byloje Nr. 1S-136-449/2021). Šiame baudžiamojo proceso etape spręstina, kad baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis P. U. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Pagrindą tokiai išvadai suteikiantys duomenys užfiksuoti, be kita ko, liudytojų apklausų protokoluose, specialisto išvadose, tarnybiniuose pranešimuose ir kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. Pabrėžtina, kad šių duomenų pakankamumas vertinamas išimtinai laikino nuosavybės teisės apribojimo termino nustatymo pagrįstumo bei teisėtumo kontekste.

10. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas 2025 m. birželio 26 d. prokuroro nutarimu kaltinamajam P. U. asmenine ir jam kartu su sutuoktine A. U. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiam turtui buvo skirtas siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civilinius ieškinius yra pareiškę civiliniai ieškovai: UAB „I“ – 179 189,64 Eur sumai; Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija – 112 325,15 Eur sumai. Taigi, iš viso civiliniai ieškovai prašo iš kaltinamojo priteisti 291 514,79 Eur turtinei žalai atlyginti. Be to, UAB „I“ prašo iš jo priteisti penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos turtinės žalos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Svarbu pažymėti, kad klausimas dėl civilinių ieškinių tenkinimo / netenkinimo, taip pat tenkinimo apimties šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas, kaip ir nesprendžiamas gynėjo skunde akcentuojamas galimo turto konfiskavimo klausimas, aptartas skundžiamoje nutartyje. Nagrinėdamas klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo tikslingumo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, o tai ar byloje pareikšti civiliniai ieškiniai yra pagrįsti, ar yra visos BK 72 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, bus konstatuota, tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį.

11. Nesutiktina su skundo argumentu, kad, prokurorui nutarimu konstatavus vieną P. U. turtui taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindą – civilinių ieškinių užtikrinimą, BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas teisminio bylos nagrinėjimo metu negali būti pakeistas kitu ar nurodytas papildomas pagrindas. Tuo labiau, dviejų pagrindų konstatavimas šiame baudžiamojo proceso etape, kai byloje net nėra pradėtas įrodymų tyrimas, nereiškia principo non bis in idem (draudimas pakartotinai bausti ar persekioti už tą pačią nusikalstamą veiką) pažeidimo. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje tik padaryta išvada, kad baudžiamojoje byloje galimas turto konfiskavimas, nes P. U., be kita ko, kaltinamas pasisavinęs labai didelės vertės (378 322,74 Eur) svetimą turtą, padarydamas UAB „I“ minėto dydžio žalą (BK 183 straipsnio 3 dalis), tačiau joje nėra konstatuota, jog minėtas turtas bus konfiskuotas. Šioje proceso stadijoje užtenka tik pagrįsto manymo, kad konkretus turtas galimai atitinka konfiskuotino turto požymius ir galėtų būti konfiskuotas ateityje. Taigi, esant pagrįstam manymui, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios galimo turto konfiskavimo užtikrinimo klausimą, leidžia teismui taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę ir tai savaime nesuponuoja išvados, kad kaltinamojo nuosavybės teisė suvaržyta nepagrįstai ar neproporcingai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamojo gynėjas, paduodamas skundą aukštesniajam teismui, kuriame nesutinka su apygardos teismo nutarties išvada, jog procese užtikrintinas ir galimas turto konfiskavimas, realizavo teisę ginčyti ir šio nuosavybės teisės apribojimo pagrindo pagrįstumą ir teisėtumą.

12. Gynėjo skunde keliamas P. U. taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumo klausimas, pabrėžiant, kad apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamojo nuosavybės teisės apribojimą minėtiems keturiems butams, detaliau neanalizavo duomenų, pagrindžiančių šio nekilnojamojo turto vertę. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, matyti, kad nagrinėjamu atveju skirtinguose dokumentuose nurodyta skirtinga tų pačių nekilnojamojo turto objektų rinkos vertė. Kaip teisingai pastebi gynėjas, skundžiamoje nutartyje remiamasi duomenimis, pagal kuriuos P. U. priklausančio nekilnojamojo turto bendra vidutinė rinkos vertė – 205 238 Eur (54 738 Eur + 109 000 Eur + 16 500 Eur + 25 000 Eur). Iš gynėjo kartu su 2025 m. gruodžio 22 d. prašymu pateiktų VĮ „Registrų centras“ duomenų (prašymo priedai Nr. 1–4) matyti, kad 2025 m. gruodžio 5 d. nekilnojamojo turto, kuriam skundžiama nutartimi pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, masinio vertinimo vidutinė rinkos vertė yra 567 900 Eur (201 000 Eur + 193 000 Eur + 69 900 Eur +104 000 Eur). Be to, gynėjas pateikė ir dviejų nekilnojamojo turto objektų individualaus vertinimo duomenis (prašymo priedai Nr. 5–6).

13. Atsakant į šį gynėjo argumentą, pirmiausia, pažymėtina, kad VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytos žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės nėra pagrįstos individualiu įvertinimu, jos nustatytos, remiantis bendrais rinkos duomenimis ir naudojamos mokesčių apskaičiavimui, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymui, skiriant socialinę paramą, notarinių paslaugų kainų nustatymui ir kitoms panašioms reikmėms. Nors byloje pateiktas individualus buto, kuriam prašoma panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, esančio (duomenys neskelbtini)vertinimas (2022 m. sausio 5 d. rinkos vertė – 235 000 Eur (prašymo priedas Nr. 5)), tačiau šiuo atveju yra svarbu įvertinti ir aplinkybę, kad minėtas butas priklauso ne tik kaltinamajam, bet bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklauso ir jo sutuoktinei A. U., todėl šiuo metu nustatyti, kokia būtų tiksli šio buto (jo dalies) vertė galimą išieškojimo iš šio turto dieną, negalima.

14. Vertinant kaltinamajam taikomos prievartos priemonės proporcingumą, svarbu ir tai, kad P. U. nuosavybės teisė į visus paminėtus nekilnojamojo turto objektus yra apsunkinta jo kreditorių turima daiktine teise – hipoteka. Visi keturi butai, siekiant užtikrinti P. U. turimų turtinių įsipareigojimų įvykdymą, yra įkeisti bankams, todėl prievolės / prievolių netinkamo vykdymo atveju teisę į minėtą turtą įgis kreditoriai. Kaip matyti iš advokato pateiktos P. U. turimų kreditų informacijos, negrąžintos kreditų dalys yra gana ženklios, viršija pusę kaltinamojo iš bankų gautų kreditų sumų. Iš gynėjo prie 2025 m. gruodžio 22 d. prašymo pateiktų priedų matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), neišmokėtos paskolos likutis yra 63 836,33 Eur; buto, esančio (duomenys neskelbtini), neišmokėtos paskolos likutis – 24 775,43 Eur; buto, esančio (duomenys neskelbtini), neišmokėtos paskolos likutis – 39 672,55 Eur. Be to, buto, kuriam prašoma panaikinti nuosavybės teisės apribojimą, esančio (duomenys neskelbtini), neišmokėtos paskolos likutis yra 111 644,53 Eur. Taigi, nors, kaip pabrėžia gynėjas, šio buto rinkos vertė, atėmus neišmokėtą paskolos likutį (235 000 Eur - 111 644,53 Eur) yra 123 355,47 Eur, tačiau, kaip jau minėta, svarbi ir aplinkybė, jog šis bankui įkeistas nekilnojamasis turtas yra ne kaltinamojo asmeninė, o bendroji jungtinė sutuoktinių P. ir A. U. nuosavybė, o tai taip pat turėtų reikšmės civilinių ieškinių patenkino atveju nukreipiant išieškojimą į minėtą butą. Nurodytos aplinkybės šioje bylos proceso stadijoje patvirtina tolesnio procesinės prievartos priemonės taikymo tikslingumą ir paneigia argumentus, jog jos apimtis yra neadekvati bei neproporcinga.

15. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 7 dalimi, baudžiamosiose bylose dėl apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 189¹ straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 199¹ straipsnio 2 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje, 200 straipsnio 2 dalyje, 206 straipsnio 3 dalyje, 207 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 246 straipsnio 2 dalyje, 253² straipsnio 1 dalyje, 260¹ straipsnio 2 dalyje, 266¹ straipsnio 1 dalyje, 267² straipsnio 1 dalyje ir 276⁴ straipsnio 1 dalyje, sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba baudžiamosiose bylose, kuriose pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Pagal BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatas, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pažymėtina, kad teisminėje stadijoje laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė neribojama, tačiau teismas privalo užtikrinti, kad, taikant šią priemonę, nebūtų pažeistas proporcingumo principas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-105-307/2022).

16. Tai, kad skundžiama nutartimi pratęsus laikino P. U. nuosavybės teisės apribojimo terminą aukščiau nurodytam nekilnojamajam turtui, proporcingumo principas nebuvo pažeistas, patvirtina ir P. U. pareikštų kaltinimų apimtis: jis kaltinamas tuo, kad padarė tris nusikalstamas veikas – du apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis); didelė baudžiamosios bylos apimtis – bylos medžiagą sudaro 25 tomai; iki šiol gana neilga šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmė (kaltinamajam P. U. nuosavybės teisės apribojimas taikomas nuo 2025 m. birželio 26 d.). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 19 d. surengė pirmąjį teismo posėdį, kuriame kaltinamojo gynėjas BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu pateikė prašymą perduoti bylą prokurorui; šį prašymą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka; procesinį sprendimą numatyta skelbti 2026 m. sausio 27 d. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, aukštesnysis teismas nenustatė požymių, kad baudžiamasis procesas būtų vilkinamas, tęstųsi nepagrįstai ilgai.

17. Darytina išvada, kad šiuo metu negalima konstatuoti, jog tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė varžo kaltinamojo P. U. teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė yra apribota ne visa apimtimi. Prokuroro nutarimu paskirtas, o skundžiama nutartimi paliktas dalinis kaltinamojo P. U. nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant tik paminėtu turtu disponuoti, kitos nuosavybės teisės sudėtinės dalys nėra apribotos – leidžiama minėtą nekilnojamąją turtą naudoti ir valdyti. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad daliai nekilnojamojo turto, kuriam nuosavybės teisė buvo apribota 2025 m. birželio 26 d. prokuroro nutarimu, o būtent, P. U. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam butui, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), nuosavybė teisės apribojimas netaikomas, nes pagal 2025 m. liepos 10 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą (duomenys neskelbtini) minėtas butas buvo parduotas pagal antstolės Irenos Beliačic kontoroje vykdomas vykdomąsias bylas.

18. Kaltinamajam P. U. taikomas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, dėl to teismas tiek savo iniciatyva, tiek gavęs proceso dalyvių prašymus, vos tik paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, turi teisę ir gali iš naujo spręsti klausimą dėl procesinės prievartos priemonės panaikinimo, netgi nepasibaigus paskirtam tokios priemonės terminui. Kita vertus, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog BPK 151 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės laikinumas nereiškia, kad ji negali būti taikoma iki pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigos ar ją jau išnagrinėjus, nes galimybę ją taikyti iki teismui byloje priėmus galutinį sprendimą ar po tokio sprendimo priėmimo nulemia šios procesinės prievartos priemonės esmė, t. y. būtinybė užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, turto konfiskavimą arba priteistų civilinių ieškinių įvykdymą, konfiskuoto turto išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-976/2018).

19. Šioje proceso stadijoje kaltinamajam P. U. taikomos procesinės prievartos priemonės pagrindai ir sąlygos nėra išnykę ar pasikeitę. Baudžiamoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė varžytų kaltinamojo P. U. ir jo sutuoktinės teises labiau, nei reikia tokios rūšies priemone numatytiems tikslams pasiekti, nėra, tuo labiau, kad, kaip jau minėta, nekilnojamuoju turtu savininkams yra leista naudotis ir jį valdyti. Nors sutiktina su kaltinamojo gynėju, kad kiekviena procesinė prievartos priemonė tam tikra apimtimi suvaržo asmenų galimybes laisvai disponuoti daiktinėmis teisėmis, tačiau nuosavybės teisė nėra absoliuti, o jos suvaržymas įstatyme nustatytai pagrindais ir tvarka savaime nereiškia, kad priemonė taikoma neteisėtai ar nepagrįstai.

20. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamą 2025 m. gruodžio 23 d. nutartį priėmęs žemesnysis teismas nepažeidė BPK 151 straipsnyje įtvirtintos procesinės prievartos priemonės taikymo (jos termino pratęsimo) reikalavimų, todėl kaltinamojo P. U. gynėjo skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista, nes ji teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Kaltinamojo P. U. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.