- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- e2A-3218-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39030-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.)
- Ieškovas
- J. T.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai „Sirokomplė parkas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės–Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) J. T. ir apelianto (atsakovo) viešosios įstaigos „Sirokomlės parkas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo J. T. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atsakovui viešajai įstaigai „Sirokomplė parkas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) „Sirokomlės parkas“ neteisėtu ir negrąžinti į pirmesnį darbą; 2) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-10-16) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 1 200 Lt už kiekvieną darbo mėnesį, 2 VDU dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už delsimo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju laikotarpį nuo 2014-10-16 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-08-12 sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį, kurios pagrindu buvo priimtas dirbti į padavėjo- barmeno pareigas. Ieškovas įrodinėjo, jog su atsakovu susitarė, kad bus mokamas per mėnesį 1200 Lt atskaičius mokesčius darbo užmokestis (atskaičius mokesčius po 80 Lt už vieną darbo dieną). Jis per mėnesį dirbdavo apie 15 dienų, o vykdydamas darbines funkcijas ieškovas turėjo atsižymėti „R Keeper” laiko apskaitos programoje. Ieškovas nurodė, kad jam antras darbo sutarties egzempliorius duotas nebuvo, dirbdamas pas atsakovą uždirbdavo sutartą 1200 Lt sumą (atskaičius mokesčius). 2014 m. spalio 2 d. pokalbio su direktore S. K. metu ieškovas buvo informuotas apie per didelį barmenų skaičių, todėl jam buvo pasiūlyta per 2 savaites susirasti naują darbą. Atsakovo direktorei 2014 m. spalio 16 d. paklausus, ar ieškovas išeis iš darbo savo noru, atsakė, jog nori būti atleistas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. spalio 16 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu), tačiau atleidimo pagrindą sužinojo tik 2014 m. spalio 27 d. kai kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – Sodrą). Tačiau ieškovas prašymo dėl atleidimo iš darbo nerašė, o kitų dokumentų, išskyrus darbo sutarties antrą egzempliorių, nepasirašė. Nors jis uždirbdavo 1200 Lt neįskaitant mokesčių, tačiau Sodrai darbdavys pranešė apie mažesnį ieškovo darbo užmokestį. Ieškovas nurodė, kad jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, kadangi ieškovas nenorėjo nutraukti darbo santykių savo valia. Dėl nurodytos aplinkybės ieškovas prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau neprašo grąžinti jo į darbą (el. bylos priedo l. 1-7).
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka, prašė juos atmesti. Darbo sutartį su ieškovu nutraukė ieškovo 2014-10-15 prašymo pagrindu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Jis teiravosi ieškovo apie išėjimo iš darbo priežastis, kurios, ieškovo teigimu, buvo surastas geriau apmokamas darbas. Darbo sutarties nutraukimo dieną ieškovas pasirašė darbo sutartyje, kurioje buvo nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, pretenzijų nereiškė. Atsakovas nurodo, kad visos ieškovui priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos jam buvo išmokėtos atleidimo iš darbo dieną, o atleidžiant pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ieškovui išeitinė išmoka neturėjo būti mokama. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo argumentu, jog darbo sutarties sudarymo metu jam buvo pažadėtas, o vėliau ir mokėtas didesnis darbo užmokestis, negu jį nurodydavo atsakovas VSDFV. Atsakovas nurodė, kad su ieškovu susitarta darbo sutartimi mokėti valandinį 6,06 Lt darbo užmokestį, darbo laiko režimas restorane nustatytas pagal iš anksto sudarytus darbo grafikus, todėl mokėjimai ieškovui buvo atliekami nepažeidžiant sulygtos tvarkos. Restorano lankytojai už jiems patikusį aptarnavimą barmenams–padavėjams duoda arbatpinigių, galinčių sudaryti nemažą uždarbio dalį, nes restoranas dirba pelningai, tačiau ieškovas pagal savo atliekamo darbo rezultatus nebuvo vertinamas kaip profesionalus barmenas–padavėjas, todėl jo gaunami arbatpinigiai nebuvo gausūs. Nurodo, kad įsipareigojimo mokėti darbo užmokestį kitaip negu nurodyta darbo sutartyje, nebuvo (el. bylos priedo l. 31-35).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad ieškovo atleidimo iš darbo bei prašymo atleisti iš darbo atsiradimo aplinkybės yra labai prieštaringos. Tačiau, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, jog atsakovas buvo pasiruošęs nutraukti darbo santykius su ieškovu, o darbo sutarties nutraukimo metu nebuvo didelio barmenų – padavėjų poreikio, nes priešingu atveju darbdaviui būtų nuostolinga nutraukti darbo santykius nepareikalavus atidirbti 14 darbo dienų ar trumpesnį įspėjimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas sprendė ieškovo padarytą garso įrašą, kuriuo jis grindė atleidimo iš darbo neteisėtumą, vertinti neatsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas įvertino garso įrašų turinį, jo atitiktį teismo posėdyje išsakytiems šalių paaiškinimams, ir laikė įrodyta aplinkybę dėl darbdavio, o ne darbuotojo, išreikštos iniciatyvos dėl darbo santykių pabaigos. Taip pat teismas konstatavo tam tikrą spaudimą darbuotojui dėl darbo santykių nutraukimo ne savo noru. Teismas sprendė, jog ieškovas augina mažametį vaiką iki trejų metų, todėl, nesant jo kaltės, darbo sutartis su ieškovu darbdavio iniciatyva iš viso negalėjo būti nutraukta. Atsižvelgdamas ir į šią aplinkybę, pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl panaikino VšĮ „Sirokomlės parkas“ direktorės 2014-10-15 įsakymą „Dėl J. T. atleidimo iš darbo“. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovo faktinis darbo užmokestis buvo didesnis negu nurodytas darbdavio, todėl pripažino labiau tikėtinais ir pagrįstais ieškovo argumentus dėl jam mokėto 80 Lt (23,20 Eur) dienos bei 1 200 Lt (347,60 Eur) per mėnesį atskaičius mokesčius darbo užmokesčio. Minėtą aplinkybę konstatavo įvertinęs buvusių atsakovo darbuotojų (liudytojų) A. G. ir K. K. parodymus, piniginių sumų nesutapimą 2015-01-22 pažymoje apie atleidimą iš darbo su sumomis, esančiomis kasos išlaidų orderiuose, bei su VSDFV pateiktais duomenimis apie darbuotojui išmokėtas sumas. Teismas remdamasi liudytojo A. G. parodymais ir ieškovo paaiškinimais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir pateiktais R Keeper“ laiko apskaitos programos duomenimis nustatė, jog buvo dirbama ilgosios ir trumposios savaitės principu, kai pirmadienis, antradienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis yra darbo diena, o trumpąją savaitę tik trečiadienis ir ketvirtadienis yra darbo diena, bei išdirbtų dienų skaičių 15-16 dienų per mėnesį, todėl konstatavo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbo valandos buvo nurodytos tik finansinei atskaitomybei, o ne reliam darbo užmokesčiui fiksuoti ir skaičiuoti. Kadangi ieškovas grąžinti jį į darbą nepageidavo, teismas sprendė dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytų išmokų priteisimo, laikydamas darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas įvertino įmonėje dirbtą laiką ir priteisė 851,12 Eur neatskaičius mokesčių (2 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą). Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog ieškovas po atleidimo iš darbo atsakovo įstaigoje dirbo ir gaudavo darbo užmokestį, todėl sprendė priteisti ne vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, o 1368,30 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčių skirtumą, susidariusį per kelias darbovietes, per laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (t.y. 2014-10-16) iki sprendimo priėmimo dienos (2015-07-07).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas (ieškovas) J. T. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-07 sprendimo, kurio sudedamoji dalis yra 2015-07-10 nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, dalį, kuria ieškovo ieškinys atmestas bei dalį, kuria priteista 1368,30 Eur suma ir priimti naują sprendimą, priteisiant iš atsakovo: 1) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką laikotarpiu nuo neteisėto atleidimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos, skaičiuojant po 425,56 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo mėnesį, priteisinat 37,92 Eur (neatskaičius mokesčių), t.y. iš viso 1406,22 Eur (neatskaičius mokesčių); 2) vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją nuo visiško atsiskaitymo dienos (2014-10-16) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (skaičiuojant po 425,56 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną mėnesį); 3) priteisti procesines palūkanas; 4) perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatė, kad ieškovui mokėtina darbo užmokesčio suma sudaro 425,56 Eur (neatskaičius mokesčių), tačiau neteisingai apskaičiavo priverstinės pravaikštos laiką bei vidutinį darbo užmokestį. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014-10-16 iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015-07-07) praėjo 264 dienos, o tai sudaro 8 mėnesius ir 3 savaites, todėl ieškovui papildomai turėjo būti priteisiama 37,92 Eur (neatskaičius mokesčių). Ieškovas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog nekonstatuotas delsimo atsiskaityti su ieškovu faktas. Nurodo, jog teismas nustatė, kad ieškovui buvo mokamas 425,56 Eur dydžio (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis, kai tuo tarpu jam buvo sumokėta tik 576,70 Eur suma, todėl atleidimo dieną su juo nebuvo visiškai atsiskaityta. Atleidžiant ieškovą iš darbo jo kaltės nenustatyta, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta atleidimo dieną, todėl jam turėjo būti priteista vidutinio jo darbo užmokesčio kompensacija, skaičiuojant nuo 2014-10-16 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kuri yra 425,56 Eur per mėnesį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepriteisdamas procesinių palūkanų nukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje pažymėta, kad darbuotojo ir darbdavio santykiams nutrūkus taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (el. bylos priedo b.l. 156-16 ). Atsakovas į ieškovo apeliacinį skundą atsiliepimo nepateikė.
Apeliantas (atsakovas) pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-07 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo savo noru neteisėtu. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog ieškovas pasirašė darbdavio atspausdintą prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, nesudaro pagrindo konstatuoti darbuotojo valios trūkumo. Atsakovas nurodo, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis slapta padarytu garso įrašu kaip įrodymu. Atsakovo teigimu, garso padarymo aplinkybės ir sąlygos yra akivaizdžiai neteisėtos ir neleistinos, kadangi padarytas slapta, sukuriant prielaidas manipuliuoti suituacija, garso įrašas yra planuotas, tendencingas tyčinis ir apgalvotas veiksmas, be to, yra labai blogos kokybės, byloje nepateikta originali laikmena, sunku identifikuoti aplinkybes ir sąlygas, virš įrašo kalba ir komentuoja pas ieškovas bei antstolė, įrašas iškarpytas. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų įrašą laikyti leistinu įrodymu, iš garso įrašo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovui buvo daromas spaudimas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovo parašas ant prašymo nutraukti darbo sutartį išgautas prieš ieškovo valią ar darant jam spaudimą, be to, spaudimas turi būti įvertintas atliekant psichologinę ekspertizę. Atsakovo teigimu, teismas neteisėtai ir nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl atlyginimo padidinimo ir sumų perskaičiavimo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, kurie galėjo nurodyti bet kurias aplinkybes, ir nevertino atsakovo pateiktų buhalterinių įrodymų, kuriuose nėra jokių prieštaravimų ar sumų neatitikimo. Atsakovo teigimu, programa „R Keeper“ nereiškia darbuotojo darbo laiko apskaitos, o teismas privalėjo apklausti visus atsakovo darbuotojus, dirbančius analogiškose ir/ar panašiose pareigose, tikslu nustatyti darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką ir laiko apskaitą. Nurodo, jog neatitikimų tarp oficialių VSDFV dokumentų ir apelianto buhalterinių dokumentų nėra, visa informacija dokumentuose yra teisinga ir tiksli. Atsakovo teigimu, nustatydamas 1200 Lt atlyginimą teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi rėmėsi tik įtartinais liudytojų parodymais; tokiu atveju teismas privalėjo kviesti į bylą liudyti atsakovo darbuotojus. Atsakovas nesutinka ir su teismo priteistomis išmokomis, kadangi jos, atleidžiant darbuotoją DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, nemokamos. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė byloje esančių įrodymų vertinimo ir motyvavimo taisykles.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad liudytoja S. K., kuri buvo atsakinga už personalo klausimus, patvirtino aplinkybę, jog garso įraše girdimas jos balsas, todėl kvestionuoti garso įrašo tapatumo/tikrumo nėra pagrindo. Ieškovo teigimu, garso įrašas darytas skirtingomis dienomis, jis nėra iškarpytas, o ieškovo ir antstolės balsas girdimas tik įrašo pradžioje. Be to, garso įrašo kokybė pakankama identifikuoti tiek pokalbio šalis, tiek jo turinį. Nurodo, kad teismas užmokesčio dydį pagrįstai nustatė remdamasis byloje esančia medžiaga bei ją patvirtinančiais liudytojų parodymais ir garso įrašu. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovui priklauso kompensacija ir kitos išmokos, dėl kurių dydžio ieškovas pasisakė plačiau apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas J. T. 2013-08-12 neterminuotos darbo sutarties Nr. 20 pagrindu buvo priimtas dirbti pas atsakovą VŠĮ „Sirokomlės parkas“ barmenu – padavėju „Tores bravoras“ restorane. Darbo sutartyje šalys susitarė dėl 6,06 Lt vanadinio darbo užmokesčio bei darbo dienos trukmės pagal nustatytą grafiką. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodinėja jo valios nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nebuvimą, nurodydamas, jog nutraukiant darbo sutartį jam buvo daromas spaudimas.
Dėl darbo santykių pabaigos vertinimo
DK 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimas gali būti inicijuojamas tiek darbdavio, tiek darbuotojo; darbuotojas savo teisę nutraukti darbo sutartį įgyvendinti gali be kita ko ir nutraukdamas darbo sutartį savo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Nutraukiant darbo sutartį DK 127 straipsnyje nurodytu pagrindu lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atleidimas iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad apie tikrąją darbuotojo valią nutraukti darbo santykius sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų; darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis. priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Neteisėta įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, garso įrašą, pripažindamas jį leistina įrodinėjimo priemone, konstatavo, kad ieškovo atleidimas iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu neatitiko jo tikrosios valios ir padarytas darbdavio spaudimo įtakoje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai teismo išvadai ir vertinti priešingai byloje esančių įrodymų bei liudytojų parodymų ar garso įrašo neturi pagrindo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovas pasirašė prašymą savo noru, išreikšdamas savo valią nutraukti darbo sutartį, ir tai patvirtina bylos aplinkybės, atsakovo argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas nenurodė detaliau jokių bylos aplinkybių, patvirtinančių argumentą, jog ieškovas pasirašė prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru. Priešingai, ieškovas nuosekliai tvirtino, jog prašymo 2014-10-15 atleisti iš darbo nerašė ir pats neturėjo noro nutraukti darbo santykių, o atsakovo liudytojos buhalterė I. K. ir vadovė S. K. nurodė prieštariningas aplinkybes, susijusias su ieškovo atleidimo iš darbo procedūra.
Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo argumentui, jog ieškovui daromą spaudimą patvirtina ir 2014-10-02 ir 2014-10-16 pokalbių įrašai, įrašyti į kompaktinį diskelį ir pateikti kartu su antstolės B. P. 2015-01-29 atliktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Nors atsakovas ginčija garso įrašo kaip įrodinėjimo priemonės teisėtumą ir leistinumą, nurodydamas garso įrašų padarymo aplinkybes, jų kokybę ir ieškovo galimybes manipuliuoti situacija, tokie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir pažymėjo pats atsakovas apeliaciniame skunde, apie gaso įrašo pripažinimą leistina įrodinėjimo priemone sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Tai atitinka kasacinio teismo išaiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d.nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-302/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2010; kt.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo spręsti, jog garso įrašai negali būti įrodinėjimo priemonė. Atkreiptinas dėmesys, kad įrašais buvo buvo fiksuojami ne asmeniniai pokalbio dalyvių santykiai, o susiję su ieškovo darbu, jie daryti ieškovui siekiant fiksuoti jo darbo teisių pažeidimus, kuriuos, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sunku įrodyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kadangi pokalbiai vyko tarp ieškovo ir darbdavio atstovės, susijusių subordinacijos santykiais (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Be to, atsakovas neneigė pokalbių su ieškovu fakto, teismo posėdyje turėjo galimybę teikti dėl jų paaiškinimus, o iš garso įrašo nustatyta, kad atsakovo atstovas nebuvo provokuojamas pateikti ieškovui naudingus atsakymus, priešingai, atsakovo atstovė pati nurodė tolimesnės galimybės ieškovui dirbti „Tores bravoras“ restorane nebuvimą dėl artėjančiu žiemos sezonu sumažėsiančių darbų (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Nors garso įraše girdimas pašalinis triukšmas, tačiau jo kokybė yra pakankama nustatyti pokalbio turinį, be to, atsakovo vadovė S. K. teismo posėdyje pripažino, jog girdimas jos balsas. Perklausiusi garso įrašą teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, jog balso įrašas iškarpytas. Garso įrašas, užfiksuotas 2014-10-16 pokalbio metu, yra ilgesnis, negu įrašytas kompaktiniame diskelyje, tačiau garso įrašo tikslas – fiksuoti darbo santykių pažeidimus, ir jei tolimesnis pokalbis nėra reikšmingas nagrinėjamam dalykui ir dėl tos aplinkybės sustabdytas, tai nekeičia garso įrašo kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo ar sudaro pagrindą konstatuoti iškarpymo aplinkybę.
Atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismas rėmėsi vien tik garso įrašu nagrinėjamoje byloje ir tik garso įrašo pagrindu konstatavo atsakovo spaudimą ieškovui nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, garso įrašas buvo vertinamas kartu su kitais įrodymais, tarp jų ir atsakovo liudytojų parodymais. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl darbo sutarties nutraukimo aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į auksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo tikroji valia dėl darbo santykių pabaigos neatitiko įrodinėjamų atsakovo aplinkybių, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas ne savo valia nutraukė darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o esant atsakovo spaudimui, yra pagrįsta (CPK 178, 185 straipsniai).
Dėl darbo užmokesčio dydžio
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovui mokamo 1200 Lt darbo užmokesčio atskaičius mokesčius, išreikšdamas abejones dėl liudytojų parodymų ir netinkamo įrodymų vertinimo. Kaip byloje nustatyta, 2013-08-12 darbo sutartimi Nr. 20 atsakovas įsipareigojo mokėti 6,06 Lt darbo užmokestį už 1 vieną val., tačiau ieškovas nurodė, jog jo darbo užmokestis sudarydavo 80 Lt per dieną (atskaičius mokesčius) ir vidutiniškai 1200 Lt per mėnesį (atskaičius mokesčius).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovui buvo mokamas didesnis nei darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis, o ieškovo darbo valandos buvo ilgesnės nei 5-6 val. Kaip jau buvo minėta, teismas faktinius duomenis nustato remdamasis įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė abejones dėl liudytojų A. G. ir K. K. parodymų, nurodydamas, jog liudytojai galėjo paliudyti bet kokias aplinkybes, keldamas klausimą apie dabartinių atsakovo darbuotojų neapklausimo liudytojais. Iš teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad liudytojai paliudijo iš esmės tapačias aplinkybes, jų parodymuose prieštaravimų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti liudytojų parodymais ir juos vertinti kartu su kitais įrodymais. Be to, atkreiptinas atsakovo dėmesys į tai, kad nors darbo bylose teismo vaidmuo yra aktyvus, tačiau šalys neatleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos ir šalys atitinkamoms aplinkybėms pagrįsti teikia jų manymu reikšmingus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015). Taigi minėti argumentai dėl bylos neatskleidimo esmės atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog būtent darbdavys (atsakovas) yra atsakingas už teisingą darbo laiko apskaitos vedimą (DK 147 straispnio 6 dalis). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta aplinkybė, jog darbuotojo dirbtas laikas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (el. bylos priedo b.l. 82-96) žymėtas ne pagal faktiškai išdirbtą laiką. Apeliantas (atsakovas) patvirtino, jog pagal jo paties įvestą darbo laikos apskaitos tvarką buvo naudojami programos „R Keeper“ duomenys. Nors jis įrodinėja, jog programos paskirtis – kita, t.y. kontroliuoti barmenų ir padavėjų atliekamą darbą santykiuose su svečiais, tačiau ji akivaizdžiai buvo skirta ir darbo funkcijų atlikimo patikrinimui. Tokią išvadą patvirtina apelianto (atsakovo) nurodytos programos „R Keeper“ funkcijos: personalo identifikavimas, naudojant magnetines korteles, barmenų ir padavėjų darbo greitis, darbo dienos uždarymas ir t.t. (el. bylos priedo b.l. 169). Tai reiškia, kad programos „R Keeper“ duomenys yra objektyviai pagrindžiantys darbdavio padarytą ieškovo teisių pažeidimą (DK 35 straipsnis), o darbuotojų, dirbančių VšĮ „Sirokomplė parkas“, apklausa kaip liudytojų šioje situacijoje sudaro pagrindą spręsti dėl jų subjektyvumo, nes jie yra tiesiogiai priklausomi nuo darbdavio, linkusio daryti spaudimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas (atsakovas) negali būti pripažįstamas sąžininga darbo sutarties šalimi, jo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis K. K. parodymais, atmestini, nes byloje nuvo nustatyta nelegalaus darbo aplinkybė.
Nesudaro pagrindo vertinti priešingai pirmosios instancijos teismo argumentų dėl ieškovo gaunamo darbo užmokesčio ir atsakovo nurodyti VSDFV duomenys. Sutiktina su atsakovu, jog VSDFV duomenys laikytini oficialiais duomenimis, tačiau juos deklaruoja darbdavys, o jie nagrinėjamoje byloje paneigti kitais įrodymais. Garso įraše girdima, kaip yra skaičiuojamos darbo dienos ir jos dauginamos iš 80, pakalbio metu taip pat minimos kitokio dydžio išmokamos sumos, kurios nesutampa su byloje pateiktuose kasos išlaidų orderiuose nurodytomis sumomis, be to, minėtos sumos nesutampa ir su VSDFV nurodomais duomenimis. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad darbo užmokesčio sumų VSDFV ir kasos išlaidų orderiuose nesutapimą paveikė mokesčių išskaitymas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad net atskaičius mokesčius minėtuose dokumentuose sumos nesutampa.
Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus ir garso įrašo turinį ir pagrįstai pripažino labiau tikėtinais ir pagrįstais ieškovo argumentus dėl jam mokėto 80 Lt per dieną (atskaičius mokesčius) ir 1200 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį darbo užmokesčio (CPK 178,183 straipsniai).
Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų
Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, nurodydamas, jog atleidžiant darbuotoją DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nepriklauso išmokėti su darbo santykiais susijusių išmokų. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl darbdavio spaudimo, todėl nepagrįsti atsakovo argumentai dėl išmokų išmokėjimo, nes pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuotos teisinės pasekmės.
Ieškovas (apeliantas) apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą darbo užmokesčio skirtumą per laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-10-16) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015-07-07), nurodydamas, jog minėtą laikotarpį sudaro 264 dienos, dėl ko turėjo būti priteisiama dar 37,92 Eur (netskaičius mokesčių) daugiau, t. y. iš viso 1406,22 Eur (neatskaičius mokesčių) suma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo ieškovo argumentu, todėl pakeistinas pirmosios instancijos teismo sprendimas apskaičiuojant darbo užmokesčio skirtumą ir ieškovui priteistinas 1406,22 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis.
Taip pat ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, nurodydamas, jog atsakovas su ieškovu neatsiskaitė.
Pagal įstatymą vidutinis darbo užmokestis darbuotojui priteisiamas tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną ir dėl to nėra darbuotojo kaltės (DK 141 straipsnis). Minėta teisės norma taikoma tuo atveju, jeigu darbdavys neatsiskaitė su darbuotoju, tačiau nagrinėjamu atveju neatsiskaitymo faktas buvo įrodinėjamas faktiniais darbo santykiais, kuriuos inter alia toleravo abi šalys. Nors ieškovas nurodo teismų praktiką, tačiau teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo su juo atsiskaitė, o ta aplinkybė, jog teismo sprendimu ieškovo atleidimas iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažintas neteisėtu, nesuponuoja neatsiskaitymo su ieškovu fakto, kadangi tokiu atveju ieškovui paskaičiuotos ir priteistos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog neaišku, kodėl ieškovui priteista 17,40 Eur (neatskaičius mokesčių) suma per darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo. Minėtos teismo paskaičiuotos sumos pagrindas numatytas DK 300 straipsnio 4 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad teismui nustačius, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisiama darbuotojui ne tik DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, bet ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas dirbo kitose įmonėse, todėl vidutinį darbo užmokestį paskaičiavo pagal darbo užmokesčio skirtumą. Apeliantas (atsakovas) nepateikė aritmetinių apskaičiavimų, galinčių patvirtinti akivaizdžiai neproporcingą ir nesąžiningą tokios sankcijos pritaikymą (DK 35 straispnio 1 dalis).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Ieškovas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, nurodydamas, jog netenkindamas minėto ieškovo prašymo pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Tokie ieškovo argumentai nepagrįsti. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai; jeigu tam tikrų darbo santykių nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti taikomos bendresnės – Civilinio kodekso – normos (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis). Taigi civilinės teisės normų taikymas darbo teisėje grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje nustatytos specialiosios normos taikomos prioritetiškai bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir teismo sprendimo nevykdymo teisinių padarinių, taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose (siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą), nes yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis. DK 300 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Kartu taikant tiek DK 300 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 300 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; 2015 m. balandžio 15 d.nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015). Taigi remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos ir pagrįstai ieškovui nepriteisė iš atsakovo 6 proc. procesinių palūkanų. Netenkinus apeliacinio skundo šioje dalyje, dėl procesinių palūkanų dydžio pasisakyti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, išskyrus darbo užmokesčio skirtumo laikotarpiu nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos klaidingai apskaičiuotą laikotarpį, todėl nėra pagrindo apeliantų apeliacinių skundų motyvais panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl laikotarpio skaičiavimo klaidos pakeistina tik apylinkės teismo sprendimo dalis, kurioje apskaičiuotas ieškovui priteistinas darbo užmokesčio skirtumas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas apeliaciniame skunde prašo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinius skundus, įvertinus, jog artmetinės klaidos ištaisymas nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą, kurio sudedamoji dalis yra 2015-07-10 nutartis, iš dalies pakeisti: priteisti ieškovo J. T., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo 1406,22 eurų (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio skirtumo per laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-10-16) iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.