Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui L. Č., dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas M. V. papildomai paaiškino, kad L. S. 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu priteistas solidarias prievoles su L. Č. įvykdė vienasmeniškai, todėl kaip solidarią pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo lygios dalies to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl solidariosios atsakomybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą ir jos apimties. Prašo ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovas L. Č. ir jo atstovas advokatas R. T. papildomai paaiškino, kad žala buvo padaryta išskirtinai L. S. interesais, tik jis yra kaltas dėl jos atsiradimo, todėl neturi regreso teisės atsakovui. Nusikalstamos veikos padarymo metu atsakovas buvo nepilnametis, o L. S. pasinaudojęs tuo, įtikino atsakovą padegti automobilį ir tokiu būdu atsakovą, kaip vaiką įtraukė į nusikalstamą veiklą. Taip pat atsakovas nesutinka, kad ieškovui mirus, žala būtų atlyginama ieškovo L. S. teisių perėmėjai D. J., kadangi ji visiškai nėra susijusi su nagrinėjama byla, ir ne ji įvykdė solidarią prievolę kreditoriams. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu L. S. ir L. Č. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį; Klaipėdos apygardos teismas juos nuteisė už tai, kad L. S. įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką bei organizavo svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, o L. Č. visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą, t.y. iki 2013 m. vasario 7 d., tikslus laikas nenustatytas, nenustatytoje vietoje, L. S., norėdamas pakenkti konkuruojančios įmonės UAB (duomenys neskelbtini) verslui, turėdamas tikslą sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, organizavo - nurodė nepilnamečiui L. Č., gimusiam 1995 m. kovo 17 d., žinodamas apie jo jauną amžių, už nenustatytą atlygį, padegant sunaikinti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo nuosprendžiu UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkintas visiškai ir iš L. S. ir L. Č. UAB (duomenys neskelbtini) naudai solidariai priteista 9 470,73 Eur žalai atlyginti; UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas dalinai ir iš L. S. ir L. Č. UAB (duomenys neskelbtini) naudai solidariai priteista 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; „BTA Insurance Company“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. S. ir L. Č. „BTA Insurance Company“ naudai solidariai priteista 24 297,38 Eur turtinei žalai atlyginti.

L. S. 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu priteistas solidarias prievoles įvykdė vienasmeniškai, todėl prašo priteisti iš atsakovo 18 134,05 Eur įvykdytos pagal 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį priteistos solidarios prievolės, jam priklausančią lygiąją dalį. Atsakovas su ieškiniu nesutinka nurodydamas, kad žala buvo padaryta išskirtinai ieškovo L. S. interesais, tik jis yra kaltas dėl jos atsiradimo, todėl neturi regreso teisės atsakovui.

Dėl procesinių teisių perėmimo

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. S., vykdydamas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartį byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įvykdė visą solidarią prievolę vienasmeniškai, ir prašė priteisti iš atsakovo regreso tvarka 18 134,05 Eur įvykdytos priteistos solidarios prievolės, jam priklausančią dalį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas L. S. mirė.

Procesinio teisių perėmimo esmė – vienai šaliai atstovaujančio asmens pakeitimas kitu civiliniame procese. Procesinių teisių perėmimas yra reglamentuojamas CPK 48 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, nagrinėjamu atveju fizinio asmens mirtis, teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus tuos atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Taigi, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Pagrindas pakeisti šalį jos teisių perėmėju atsiranda tada, kai konstatuojama, kad teisių perėmėjas perėmė šalies materialiąsias subjektines teises. Perimdamas materialiąsias subjektines teises, asmuo perima ir teisę reikalauti jas ginti, taip pat pareigą atsakyti pagal tenkančias prievoles. Procesinį teisių perėmimą reglamentuojančios teisės normos gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje – visų instancijų teismuose, atnaujinant procesą, taip pat vykdymo procese (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Įstojusiam vietoj buvusios šalies į procesą asmeniui privalomi visi jo pirmtako atlikti veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, procesinį teisių perėmėją saisto priešingos šalies atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2012).

Nagrinėjamu atveju, bylos nagrinėjamu metu mirus ieškovui L. S., Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė iki paaiškės mirusiojo ieškovo L. S. teisių perėmėjas. Teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos Nr. e2-149-676/2022 nagrinėjimas ir ieškovas L. S. pakeistas jo teisių perėmėja D. J.. Teismas pažymi, kad teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas (CPK 48 straipsnio 2 dalis).

Dėl solidariojo skolininko, įvykdžiusio prievolę, atgręžtinio reikalavimo apimties

Byloje nustatyta, kad L. S. su atsakovu yra solidariosios prievolės subjektai pagal 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad L. S. sumokėjo visas priteistas sumas pagal pirmiau nurodytą teismo procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl solidariojo skolininko, įvykdžiusio prievolę, atgręžtinio reikalavimo teisės.

Byloje nustatyta, kad L. S., vykdydamas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įvykdė visą solidarią prievolę vienasmeniškai, ir CK 6.9 straipsnio 1 dalies pagrindu prašo priteisti iš atsakovo regreso tvarka ieškovo naudai 18 134,05 Eur įvykdytos priteistos solidarios prievolės, jam priklausančią dalį. Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutinka ir mano, kad žala buvo padaryta išskirtinai L. S. interesais, tik jis yra kaltas dėl jos atsiradimo, todėl L. S. neturi regreso teisės atsakovui.

Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo, šalių susitarimu nustatytais atvejais arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš bendraskolių reikalauti žalos atlyginimo dalies, proporcingos kiekvieno jų kaltei, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita (CK 6.279 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6.6 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 32 punktas).

CK 6.6 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu, be kita ko, prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Žala kreditoriui kelių asmenų veiksmais gali būti padaroma, kai jie veikia kartu, tarpusavyje susitarę, tačiau gali būti padaroma ir kelių skolininkų veiksmais, kai jie veikia kiekvienas atskirai, tarpusavyje nederindami veiksmų ir vienas apie kitą netgi nežinodami, bet visi jie prisideda prie kreditoriaus konkrečios žalos patyrimo. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė konkretizuojama CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nuketėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Kiekvienas solidariosios prievolės skolininkas turi ne dalį, o visą pareigą. Todėl kai prievolė solidarioji, kreditorius turi garantiją, kad vieno skolininko nemokumas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti prievolę vykdyti iš kito mokaus skolininko. Taip įstatymų leidėjas prioritetiškai gina kreditoriaus interesus, nes solidarioji prievolė yra žymiai palankesnė kreditoriui ir yra skirta jo didesnėms galimybėms gauti savo reikalavimo patenkinimą užtikrinti.

Tačiau teismas pažymi, kad bendraskolių prievolės kreditoriui solidarumas nereiškia, kad bendraskolius sieja tarpusavio solidarioji prievolė. Solidarumas sieja tik kreditorių ir skolininką, o įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigia, todėl buvusius solidariuosius skolininkus sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai reglamentuojami CK 6.9 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios. Šioje CK 6.9 straipsnio normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad solidariųjų skolininkų tarpusavio santykiai, kaip jau minėta pirmiau, grindžiami dalinės, o ne solidariosios prievolės principais. Be to, minėtoje normoje yra įtvirtinta prezumpcija, kad visų bendraskolių dalys yra lygios, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad minėta prezumpcija gali būti nuginčijama. Tokios prezumpcijos netaikymo atvejus pagal minėtą normą gali nustatyti ir įstatymas. Pavyzdžiui, to paties CK 6.9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta minėtos taisyklės išimtis, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą.

Minėtos CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendraskolių lygių dalių prezumpcijos išimtis taip pat yra įtvirtinta ir CK 6.279 straipsnio 2 dalyje, nurodančioje, jog, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita. CK 6.280 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis. Vertinant CK 6.6, 6.9, 6.279 ir 6.280 straipsnių normas sistemiškai, darytina išvada, kad kai skolininkų solidarioji pareiga kreditoriui pripažįstama pagal CK 6.279 straipsnį, skolininkų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams turi būti taikomos CK 6.279 straipsnio 2 dalies ir 6.280 straipsnio 2 dalies normos.

Teismas, remdamasi pirmiau aptartais motyvais sprendžia, kad kai skolininkams solidarioji atsakomybė iš delikto teisinių santykių taikoma pagal CK 6.6 ir 6.279 straipsnių normas, bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tik jeigu neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t.y. tokiu atveju gali būti taikoma skolininkų lygių dalių prezumpcija.

Nagrinėjamu atveju ieškovas vadovaujasi CK 6.9 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad galioja prezumpcija, jog visų skolininkų dalys yra lygios. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad už prievoles solidariai turi atsakyti abu nuteistieji. Ieškovas nurodo, kad 2017 m. balandžio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės dėl solidariosios atsakomybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą ir jos apimties. Tačiau teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka, kadangi vien tai, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, įvertintina koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo procesiniu sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Tačiau teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, kaip kad nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t.t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017).

Nagrinėjamu atveju, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu L. S. ir L. Č., buvo pripažinti kaltais pagal LR BK 187 straipsnio 2 dalį; Klaipėdos apygardos teismas juos nuteisė už tai, kad L. S. įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, bei organizavo svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, o L. Č. visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą turtą, t.y. 2013 m. vasario 7 d. apie 01.15 val. vykdydamas L. S. nurodymą, tyčia padegė prie (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje stovėjusį UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 24 297,38 Eur, ir taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jame buvusiais karstu, kurio vertė 202,73 Eur ir rūbais, kurių bendra vertė 86,89 Eur, bei gaisro metu sugadino pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, priklausančio (duomenys neskelbtini) keturis langus, kurių bendra vertė 26 25,50 Eur. Tokiu būdu L. S., įtikinėdamas ir papirkdamas, įtraukė vaiką – L. Č. į nusikalstamą veiką, organizavo svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, o L. Č., visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, tuo padarydami 24 587 Eur žalą, bei sugadino (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą, padarydami – 26 25,50 Eur žalą.

Kaip matyti, minėtoje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad žala buvo padaryta abiejų nuteistųjų veiksmais, t.y. žala atsirado kaip abiejų nuteistųjų veiksmų padarinys. Tačiau tai, kad L. S. ir atsakovo veiksmai lėmė kreditorės žalos patyrimą, dar nereiškia, kad dėl to jie savaime vienodai kalti dėl kreditorės patirtos žalos, kadangi gali skirtis tiek jų neteisėtų veiksmų pobūdis, tiek kaltės forma ir apimtis. Tik tuo atveju, jeigu neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. tik tokiu atveju gali būti taikoma skolininkų lygių dalių prezumpcija.

Atsakovas L. Č. tvirtina, kad nusikalstamą veiką, kuria buvo padaryta žala, organizavo L. S., kad nusikalstamos veikos metu atsakovas buvo nepilnametis, o L. S. tuo pasinaudodamas, įtikinėdamas ir papirkdamas, įtraukė nepilnametį į nusikalstamą veiką, todėl tik jis yra kaltas dėl žalos atsiradimo. Tačiau teismas tokius atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t.y. kai jam sueina aštuoniolika metų. CK 2.8 straipsnis nustato nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų civilinio veiksnumo išlygas. CK 6.276 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų turi dalinį civilinį veiksnumą (CK 2.8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nusikaltimo padarymo metu atsakovas L. Č. buvo 17 metų amžiaus, t.y. turėjo dalinį civilinį veiksnumą, galimybę savarankiškai dalyvauti civiliniuose santykiuose bei buvo atsakingas už savo veiksmus. Nepilnamečio amžius įvykio metu (17 metų) ir iš dalies veiksnaus civilinių teisinių santykių subjekto statusas suponuoja tai, kad jis galėjo ir turėjo suprasti savo pareigą elgtis taip, kad nepadarytų aplinkiniams žalos, bei turėjo suprasti, kad už priešingus veiksmus jis yra atsakingas pats.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju žala atsirado tiek dėl ieškovo, tiek dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. tiek ieškovo, tiek atsakovo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, todėl yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą, ir tai sudaro pagrindą jiems taikyti solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinamu, nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti kiekvieno iš pažeidimo metu žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, todėl padarytą žalą jie turi atlyginti solidariai.

Taigi, teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai konkrečiu atveju sudaro pakankamą ir pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju ieškovo ir atsakovo atsakomybė ne tik yra solidari kreditorių atžvilgiu, bet ir yra lygi, sprendžiant solidariųjų skolininkų tarpusavio prievolės atlyginimo klausimą, o priešingų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų nenurodyta ir į bylą nėra pateikta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į kasacinio teismo praktiką, į tai, kad šiuo atveju ieškovas vienasmeniškai įvykdė solidariąją prievolę, sumokėdamas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu priteistas sumas, todėl CK 6.9 straipsnio 1 dalies ir 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindais atitinkamai įgijo teisę reikšti atgręžtinius reikalavimus kitam solidariajam bendraskoliui – atsakovui L. Č., ieškinys, remiantis aukščiau aptartais motyvais, tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį tenkinant, atsakovo L. Č. patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos (CPK 93 ir 98 straipsniai). Ieškovas pateikė prašymą priteisti jo naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 408 Eur žyminis mokestis, sumokėtas paduodant ieškinį ir 200 Eur už advokato teisinę pagalbą. Šios išlaidos yra pagrįstos pateiktais į bylą įrodymais, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei D. J. iš atsakovo L. Č. 18 134,05 Eur (aštuoniolika tūkstančių vieną šimtą trisdešimt keturis eurus 5 centus) žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovei D. J. iš atsakovo L. Č. 608 Eur (šešis šimtus aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.