Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-62-544/2013

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių ieškovės B. S. ir atsakovių B. S., D. M. ir J. K. apeliacinius skundus dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-208-286/2013 pagal ieškovių T. P. ir B. S. ieškinį atsakovėms B. S., D. M., J. K. dėl viešajame registre esančių duomenų nuginčijimo ir atsakovių priešieškinį ieškovėms dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir paveldėto turto padalijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. A., V. A., Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Ignalinos rajono 1-ojo notaro biuro notarė L. A. ir Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notarė R. R..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Teismas netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančia N. D. seniūno 2002-11-25 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu nekilnojamasis turtas buvo įregistruotas A. S. vardu, nes joje nurodyti duomenys atitinka įrašus ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), asmens sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 1998-2002 metų ūkinės knygos 89 puslapyje įrašyti duomenys apie namų ūkį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio galva A. S., ir nurodyta, kad ūkiui priklauso 60 m² bendro naudingo ploto gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai – tvartas su daržine, rūsys, pirtis. Todėl teismas konstatavo, kad klaidingas įrašas NTR padarytas ne dėl ginčo pažymo turinio, o dėl to, kad registratoriui kartu su šia pažyma buvo pateikta ne to nekilnojamojo daikto, apie kurį kalbama pažymoje, kadastrinių matavimų byla. Atsižvelgęs į aukščiau aptarus tarp šalių susiklosčiusius paveldėjimo santykius, teismas ieškovių prašymą panaikinti minėto nekilnojamojo turto registraciją A. S. vardu tenkino iš dalies. Atsakovių prašymą pripažinti minėto nekilnojamojo turto registraciją A. S. vardu negaliojančia teismas nutarė tenkinti pilnai ir pripažino, kad minėtas turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso B. S. - 13/30 dalys; T. P. – 7/30 dalys; V. A. – 2/30 dalys; B. S. - 2/30 dalys, J. K. – 3/30 dalys ir D. M. 3/30 dalys.

Teismas nurodė, kad A. S. kolūkiečių kiemui priklausė gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau N. D. seniūno 2011-03-02 pažymos Nr. S-30 pagrindu nuosavybės teisė į šį gyvenamąjį namą su žemės sklypu 2011-11-23 NTR buvo įregistruota J. S. vardu, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi šis įrašas neginčijamas, o teismas aukščiau konstatavo, kad J. S. palikimą lygiomis dalimis - po 1/2 dalį - paveldėjo sesuo B. S. ir brolis A. S., o A. S. palikimą priėmė jo dukros D. M. ir J. K. bei sutuoktinė B. S., tai teismas atsakovių prašymą panaikinti gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registraciją B. S. vardu ir pripažinti, kad namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovėms B. S. – 10/32 dalys, D. M. – 11/32 dalys, J. K. – 11/32 dalys, tenkino iš dalies, panaikino iš dalies šio turto registraciją B. S. vardu ir pripažino, kad namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso B. S. – 1/2 dalis, B. S. – 1/8 dalis, D. M. – 3/16 dalys, J. K. – 3/16 dalys (CK 5.11, 5.13 str.) (3 t., b. l. 124-130).

Apeliaciniu skundu ieškovė B. S. prašo 2013-09-30 sprendimą iš dalies panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo sprendimo motyvai, kad, mirus B. S., J. S. priėmė palikimą faktiniu valdymu, neatitinka tikrovės. J. S. dėl paveldėjimo pas notarą nesikreipė, nesikreipė į teismą atstatyti praleistą terminą ar nustatyti juridinės reikšmės faktą, testamento nebuvo. J. S. nuo vaikystės tik gyveno tame name, tačiau tai nereiškia, kad jis priėmė palikimą, nes jis neatliko, o ir teismas nenustatė, matomų veiksmų, kuriais buvo siekiama palikimą paversti savo nuosavybe. Teismo išvada, kad gyvendamas name, J. S. priėmė palikimą faktiniu valdymu, yra deklaratyvi. J. S. pasyvumas ir neveikimas gali reikšti atsisakymą palikimą priimti. Kadangi byloje nėra duomenų, kad J. S. palikimą priėmė, todėl A. S. jo turto paveldėti negalėjo. Todėl teismas nepagrįstai nustatė atitinkamą juridinį faktą. A. S. nepaveldėjo ir kito turto, nes name apsigyveno praleidęs šešių mėnesių terminą ir tik po to, kai įgriuvo kito namo lubos, o mokesčius už elektrą pradėjo mokėti 2000 metais. Dėl palikimo priėmimo po tėvo mirties A. S. kreipėsi pas notarę praėjus vienuolikai metų ir norėjo paveldėti žemės sklypą, o kitu turtu nesidomėjo. B. S. pripažino, kad B. S. leido jai ir A. S. gyventi sename name, pinigų nereikalavo, kas atitiko panaudos sutarties nuostatas. Todėl nuosavybė į šį namą A. S. neatsirado ir B. S. negali remtis 1964 m. CK normomis, kad kolūkiečio kiemui priklauso namas jungtinės nuosavybės teise. Abu namai priklausė tėvui B. S., todėl B. S. ir jos dukterims negali būti nustatytos dalys į seną ir naują namus ir jų priklausinius (3 t., b. l. 136-137).

Ieškovė T. P. nurodė, kad visiškai sutinka su ieškovės B. S. apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 193).

Apeliaciniu skundu atsakovės prašo pakeisti 2013-09-30 sprendimą toje dalyje, kuria B. S. pripažintos nuosavybės teisės į 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuria pripažinta teisėta teisinė registracija ir nustatyti, kad minėtas gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: B. S. - 10/32 dalys, D. M. - 11/32 dalys ir J. K. -11/32 dalys. Nurodo, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas teisingai nurodė, kad iki 1990-11-27 įstatymo Nr. 1-806, panaikinusio kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybės teisę, (duomenys neskelbtini) nuo 1969 metų buvo suformuoti du atskiri kolūkiečių kiemai, kuriems priklausė du ginčo gyvenamieji namai: šeimos galvos B. S. šeimos nuosavybei priklausė gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, o šeimos galvos A. S. ūkiniam kiemui priklausė gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, namo priestatas. 1990-11-27 įstatymu panaikinus kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybę gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais tapo bendra daline B. S., E. S. ir J. S. nuosavybe, o gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniais pastatais tapo bendra daline A. S., B. S., D. M. ir J. K. nuosavybe, o jų dalys buvo lygios. Savo priešieškinyje atsakovės nurodė, kad NTR neteisėtai ir nepagrįstai įregistruota ieškovės B. S. vardu nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2011-12-01 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2434 po J. S. mirties 1996-01-14. Mano, kad teismas padarė neteisingai išvadas, kad "A. S. kolūkiečių kiemui priklausė gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). N. D. seniūno 2011-03-02 pažymos Nr. S-30 pagrindu nuosavybės teisė į šį gyvenamąjį namą su žemės sklypu 2011-11-23 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota J. S. vardu, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinis teismas 2013-03-12 nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės priešieškiniu nekėlė reikalavimų pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A,S. nuosavybe tik pagal valdymo, faktą, tiek pagal nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CPK 526 str., CK 4.68 str.) ir nurodė, kad dalyvaujantys bylos asmenys turi teisę suformuluoti atitinkamus reikalavimus, tačiau, pakartotiniai nagrinėjant bylą teisme, nei ieškinio, nei priešieškinio šalys netikslino ir reikalavimų pripažinti negaliojančia N. D. seniūno 2011-03-02 pažymą Nr. S-30 ir panaikinti nekilnojamojo turto, kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini),registraciją J. S. vardu nekėlė." Ignalinos raj. savivaldybės administracijos N. D. seniūnijos 2011-03-02 pažymoje Nr. S-30 apie B. S. pastatų registraciją nurodyta, kad pagal įrašą ūkinėje knygoje Nr. 24, namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini), B. S. vardu yra užregistruotas gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini), bet pažymoje nenurodyti unikalūs numeriai. Pagal namų ūkio Nr. 976 asmens sąskaitos įrašą, namų ūkio galva J. S., jam priklauso gyv. namas su tvartu. Be to, nurodyta, kad B. S. palikimą priėmė ir faktiškai jį valdė sūnus J. S.. N. D. seniūnas J. P. 2012-05-31 raštu Nr. S-80 informavo, kad pažyma Nr. S-30 buvo parašyta remiantis 2011-01-03 Ignalinos raj. apylinkės teismo sprendimu padarytais įrašais ūkinėje knygoje ir nuosavybės teisė buvo įregistruota B. S. vardu (nurodytas teismo sprendimas panaikintas). Kadangi Ignalinos raj. savivaldybės administracijos N. D. seniūnijos 2011-03-02 pažymoje Nr. S-30 nenurodyta, kad J. S. priklauso gyv. namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mano, kad atsakovėms nebuvo pagrindo reikalauti pripažinti negaliojančia N. D. seniūno 2011-03-02 pažymą Nr. S-30, o teisinė registracija klaidingai buvo atlikta registratoriui pateikus ne to nekilnojamojo daikto, apie kurį kalbama pažymoje, kadastrinių matavimų bylą. Priešieškinyje atsakovės jokiu pagrindu nereikalauja pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A. S. nuosavybe, nes ir teismas pripažino, kad buvo du atskiri - B. S. ir A. S. - kolūkiečių kiemai, kuriems priklausė du ginčo gyvenamieji namai, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) (b. l. 168-173).

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovės prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų dėl palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti. Nurodo, kad sprendimas iš dalies yra neteisėtas ir nepagrįstas ir toje dalyje yra pateikę apeliacinį skundą. Juridinę reikšmę turintys faktai nustatyti pagrįstai, nes 1994-03-03 mirus B. S. atsirado palikimas į 1/3 turto dalį. Jo vaikai A. A., B. S., T. P., J. S. (mirė 1996-01-14) bei A. S. (mirė 2011-09-27) buvo pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą (1964 m. CK 573 str., 2001 m. CK 5.11 str.) Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Iš paveldėjimo bylos matyti, kad A. A., B. S., T. P. 1998-04-10 padavė notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą po B. S. mirties ir joms buvo išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas į 3/4 turto dalis lygiomis dalimis bei nurodyta, kad į ¼ dalį turto paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Notarė vadovavosi 1998-03-03 Ignalinos raj. N. D. seniūno pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančia, kad po B. S. mirties palikimą perėmė ir valdė trys vaikai, tačiau joje nepagrįstai nenurodyta, kad palikimą priėmė ir sūnus J. S., kuris tame name gyveno iki savo mirties 1996 m. ir priėmė palikimą pradėjus faktiškai jį valdyti. Tai patvirtino 1998-2002 namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini) asmens sąskaitos įrašas, kuriame nurodyta, kad B. S. palikimą priėmė ir faktiškai jį valdė sūnus J. S., seniūno 2012-05-31 raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nruodyta, kad J. S. iki mirties 1996-01-15 buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini). Po J. S. mirties (duomenys neskelbtini)atsirado palikimas į jo valdytą namo dalį. Name apsigyveno ir iki 2006 metų gyveno A. S. šeima, o pats A. S. name gyveno iki 2010 m. birželio mėn. Todėl A. S. priėmė palikimą po brolio J. S. mirties nepraleidęs šešių mėnesių termino faktiškai pradėdamas jį valdyti, prižiūrėti ir rūpintis kaip savo turtu.

Apeliaciniai skundai atmestini, o 2013 m. rugsėjo 30 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nensustatyta. Teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-01nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2012; 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Vertinant apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad abiejų šalių pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, ko pasekoje netinkamai nustatė faktines byklos aplinkybes ir nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinio ir priešieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija apeliacinių skundų argumentus šiuo aspektu vertina nepagrįstais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šios teismų praktikos laikėsi ir nuo jos nenukrypo.

Iš byloje surinktų įrodymų visumos, skundžiamo teismo sprendimo išvadų, argumentų ir motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, tyrė ir vertino visų byloje esančių įrodymų, tame tarpe – ir tų, kuriuos apeliaciniuose skunduose nurodo apeliantės, visetą, jų patikimumą, atitikimą tarpusavyje ir su kitais įrodymais, nurodė, kodėl laiko labiau patikimais vienus įrodymus ir jais vadovaujasi ir dėl kokių motyvų atmeta tam tikrus įrodymus. Apeliantės tuos pačius faktinius duomenis dėsto ir aiškina sau palankia linkme, o ne visų įrodymų visumoje. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti kitaip nei jų įrodomąją reikšmė vertina šalys, nesudaro pagrindo dartyti išvadą, kad byloje esantys įrodymai teismo įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 177-185 straipsniuose.

Teisėjų koelgijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad mirus B. S. jo sūnus J. S. nepriėmė palikimo faktiškai pradėdamas jį valdyti, nes iš sprendime nurodytų šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų bei rašytinių įrodymų nustatyta, kad jis po tėvo B. S. mirties toliau gyveno tame pačiame namų ūkyje, tėvo turto dalį valdė, prižiūrėjo ir išlaikė taip pat, kaip ir savo turto dalį. Pati apeliantė skunde nurodo, kad ir ji pati buvo tos nuomonės, jog J. S. priėmė tėvo palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti (3 t., b. l. 136-137). J. S. namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini)sąraše nurodyta, kad B. S. palikimą faktiškai valdė sūnus J. S., miręs (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 18). Po tarp šalių kilusio ginčo apeliantės įgytos teisinės žinios apie palikimo priėmimo būdus negali pakeisti po B. S. mirties susiklosčiusios faktinės situacijos dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus tą palikimą valdyti, nes teisės normos taikomos susiklosčiusiems faktiniams santykiams kvalifikuoti, o ne atvirkščiai. Faktą, kad po B. S. mirties (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė ir A. S., patvirtina paveldėjimo bylos duomenys: pačių ieškovių 1998-04-10 pareiškime apie palikimo priėmimą įpėdiniu nurodytas A. S.; 2005-05-23 A. S. pateikė pareiškimą notarui, kur nurodė, kad palikimą priėmė faktiškai valdydamas; 1998-03-09 Ignalinos rajono N. D. seniūno pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad B. S. palikimą A. S. priėmė ir valdo (2 t., b. l. 76-87). Byloje surinktų įrodymų turinį atitinka ir yra nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė B. S. po J. S. mirties su broliu A. S. susitarė dėl namo naudojimosi tvarkos, ir taip abu aktyviais veiksmais išreiškė savo valią priimti palikimą. Todėl, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, laikas, kada A. S. su šeima galutinai išsikėlė gyventi į namą, kuriame gyveno J. S., esminės reikšmės neturi. Iš bylos duomenų matyti, kad A. S. su šeima ir vienas ilgą laiką gyveno vadinamajame „naujajame“ name ir niekas iš įpėdinių to neginčijo. Apeliantė skunde nurodo, kad A. S. po tėvo B. S. mirties norėjo paveldėti žemę, o kitu turtu nesidomėjo. Tačiau yra neleidiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (2011 m. CK 5.50 str. 1 d., 1964 m. CK 587 str.). Utenos Apskrities archyvo 2003-03-05 pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos Apskrities archyvo nuo 1967 iki 1990 m. pateikti asmeninių sąskaitų įrašų dėl šeimos galvos A. S. ūkinio kiemo duomenys patvirtina, kad šeimos galvos A. S. ūkiniam kiemui tuomet priklausė gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, namo priestatas (1 t., b. l. 33, 163, 164). Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 132 str., 136 str. 2 d.). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Todėl apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad A. S. į kolūkį įstojo 1978-11-30 nėra teisiškai reikšmingas. Dėl išdėstyto apeliantė ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad A. S. nebuvo kolūkinio kiemo galva ir pats su ūkinėse knygose įrašytais kiemo nariais jokio turto niekada nevaldė.

Iki LRV 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/99; 2001-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001; 2007-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007 ir kt.). Apeliantė ginčijo Ignalinos rajobno N. D. seniūno 2002-11-25 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 61), kurios pagrindu nekilnojamasis turtas, kurio unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti A. S. vardu, dėl prieštaravimo ūkinėse knygose nurodytiems duomenims. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio reikalavimą, nes pažymoje nurodyti duomenys atitinka įrašus ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 22), o ginčijama registracija neteisėtai buvo atlikta ne dėl šios pažymos turinio, o dėl to, kad registratoriui kartu su šia pažyma buvo pateikta ne to nekilnojamojo daikto, apie kurį kalbama pažymoje, kadastrinių matavimų byla. Teisėjų kolegija šias pirmosios instancijos teismo išvadas vertina pagrįstomis. Nors apeliantė prašo panaikinti visą sprendimą, tačiau dėl šios teismo sprendimo dalies neteisėtumo ar nepagrįstumo konkrečių argumentų apeliaciniame skunde nenurodė.

Apeliantės atsakovės nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovei B. S. pripažintos nuosavybės teisės į ½ dalį vadinamojo „senojo“ namo (duomenys neskelbtini), kurio uniklaus Nr. (duomenys neskelbtini), prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir pripažinti, kad minėtas namas dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovėms. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai minėtoje dalyje nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip jau virš nutartyje minėta, Utenos Apskrities archyvo 2003-03-05 pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), Utenos Apskrities archyvo nuo 1967 iki 1990 m. asmeninių sąskaitų įrašų dėl šeimos galvos A. S. ūkinio kiemo duomenys patvirtina, kad šeimos galvos A. S. ūkiniam kiemui tuomet priklausė gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, namo priestatas (1 t., b. l. 33, 163, 164). Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad N. D. seniūno 2011-03-02 pažymos Nr. S-30 pagrindu nuosavybės teisė į šį gyvenamąjį namą su žemės sklypu 2011-11-23 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota J. S. vardu, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Minėta pažyma išduota pagal įrašą ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini). Po J. S. mirties pastatą – gyvenamąjį namą 2011-12-01 pagal įstatymą paveldėjo ieškovė B. S., liudijimo Nr. 2434 (1 t., b. l. 101-103, 2 t., 88-109, 121). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. ir CK 4.262 str. nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų numatyta tvarka. Kadangi nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2007). Panevėžio apygardos teismas 2013-03-12 nutartyje šioje byloje buvo nurodęs, kad byloje niekas nekelia reikalavimo pripažinti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A. S. nuosavybe tiek pagal valdymo faktą, tiek pagal nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CPK 526 str., CK 4.68 str.) bei kad tik dalyvaujantys bylos asmenys turi teisę suformuluoti atitinkamus reikalavimus (2 t., b. l. 249-253). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pakartotiniai nagrinėjant bylą šalys savo reikalavimų nepatikslino ir/ar nepapildė reikalavimu pripažinti negaliojančia N. D. seniūno 2011-03-02 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir panaikinti nekilnojamojo turto, kurio unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), registraciją J. S. vardu. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas (CPK 13 str.). Tik pats asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas.Teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais faktiniais duomenimis, bylą sprendė pagal šalių nustatyto teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Byloje esantys įrodymai nesudarė teismui pakankamo pagrindo pripažinti, kad ieškovė B. S. po savo brolio J. S. mirties nepaveldėjo ½ jo turto dalies, tame tarpe – ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovių apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos išvadų teisėtumo ir pagrįstumo šioje dalyje nepaneigia. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrintas analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nes savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama.

Motyvuojamoji dalis

Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai atmetami, bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.