Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės AUTOPROM atstovams advokatui Kazimierui Karpickiui ir bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ atstovui Vitui Kelmeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės AUTOPROM patikslintą ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų J. J.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Taigi Vilniaus apygardos teismo konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos, t. y. nustatytas įmonės nemokumo faktas, tačiau nenurodytas momentas, nuo kada įmonė tapo nemokia.

Pagal tuo metu galiojusią suvestinę redakciją (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.), ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas, kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip aiškindamas šias ĮBĮ nuostatas yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1817/2011.) Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 393/2012).

Pažymėtina, kad vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. A. J. būdamas įmonės direktoriumi galėjo disponuoti įmonės duomenimis apie jos finansinę padėtį.

Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Atsižvelgiant į šias įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo savybes, nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi prejudicinę galią turinčiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyta faktine aplinkybe, kad įmonė atsakovo nurodyto turto neturėjo.

Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad įmonė 2016 m. sausio mėnesį jau veiklos nevykdė, darbuotojų neturėjo. Nevykdant veiklos, įmonės mokumas negali būti atkurtas, o įsiskolinimas kreditoriams tokioje situacijoje tik didėja, todėl įmonės finansinė būklė prastėja.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių teismui nekyla abejonių, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai įgavo ilgalaikį, rimtą ir sisteminį pobūdį jau 2015 m. Jokių prielaidų, kad bendrovė tuo metu galėjo atkurti pelningą veiklą taip pat nėra. Priešingai įsiteisėjusiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5098-892/2019 konstatuoti nesąžiningi atsakovo veiksmai, sudarant tariamus sandorius dėl įmonės valdymo perleidimo. Teismas konstatavo, kad sandoriai buvo fiktyvūs, sudaryti realiai nesiekiant sukurti tam tikrų civilinių teisių ir pareigų.

Dėl minėtų priežasčių darytina išvada, kad atsakovas, žinodamas, jog įmonė yra nemoki, nedėdamas jokių aktyvių pastangų įmonės mokumui atkurti ir neįvykdydamas savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, priešingai, nesąžiningais veiksmais sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sandorį, kuriuo fiktyviai perleido įmonės valdymą trečiajam asmeniui, pažeidė imperatyvią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, t. y. veikė neteisėtai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Jei atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, kreditoriniai įsiskolinimai, kurie susidarė po 2016 m. sausio 26 d., nebūtų atsiradę (t. y. egzistuoja CK 6.247 straipsnyje įvardijamas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), o po nemokumo paaiškėjimo išaugę kreditorių reikalavimai yra žala, padaryta bendrovės vadovo bendrovei (CK 6.249 straipsnis).

Atsakovas teigia, kad jis perleido akcijas trečiajam asmeniui ir todėl negali būti atsakingas už po akcijų perleidimo sandorio atsiradusias įmonės skolas. Kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kad įmonės 2016 m. kovo 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis bei 2016 m. kovo 31 d. įmonės valdymo perleidimas iš viso nebuvo sudaryti. Minėtas teismo sprendimas turi prejudicinę galią.

Pažymėtina ir tai, kad mokesčių mokėjimas yra juridinio asmens prievolė (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 punktas), kartu pažymėtina, kad už įmonės veiklos organizavimą ir kasdienės veiklos vykdymą tiesiogiai atsakingas įmonės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalis, 12 dalies 1 punktas), todėl tai, kad įstatyme pareiga mokėti mokesčius tiesiogiai nustatyta įmonei, nepaneigia įmonės vadovo pareigos kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip šios pareigos yra laikomasi, kadangi, šios pareigos nevykdant, didėja mokesčių valstybei, atitinkamai, mažėja kitų kreditorių galimybė bankroto procese patenkinti savo reikalavimus. Todėl šios pareigos nevykdymas yra neteisėtas (ne)veikimas ir, nepaisant kokiems kreditoriams skolos padidėjo po faktinio įmonės nemokumo momento, šis padidėjimas vertintinas kaip įmonės vadovo neteisėtais ir aplaidžiais veiksmais sukelta žala, kurią, nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, atsakovas privalo atlyginti.

Atsakovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip paneigiančios įmonės nemokumą nurodytu momentu.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pažymėjo, kad atsakovas akcijas įgijo santuokos metu ir akcijos priklauso atsakovui ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl kėlė abejonės dėl A. J., kaip vienintelio akcininko sprendimo dėl A. J. paskyrimo direktoriumi, pagrįstumo. Teismas pažymi, kad visų pirma, nei trečiais asmuo J. J., nei pats atsakovas sprendimo, kuriuo A. J. paskirtas įmonės direktoriumi neginčijo. Visų antra, teismo posėdžio metu pats atsakovas patvirtino, kad jis vykdė direktoriaus pareigas, dirbo įmonėje, jo sutuoktinė įmonės valdymu nesirūpino. Taigi ginčo, kad A. J. buvo faktinis įmonės direktorius byloje nėra.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pripažįstama, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure (oficialiam) vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas tiek atsiliepime į pradinį ieškinį, tiek nagrinėjant Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose civilinė bylą Nr. e2-5098-892/2019 laikė save 100 procentų akcijų savininku. Atsakovas teigė, kad 2016 m. kovo 30 d. pasirašė UAB AUTOPROM 100 akcijų perleidimo preliminarią sutartį, 2016 m. gegužės 23 d. buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta UAB AUTOPROM 100 akcijų pirkimo - pardavimo sutartis. Šių sutarčių pagrindu atsakovas įrodinėjo perleidęs 100 paprastųjų akcijų. Taip pat teigė, kad valdydamas 100 procentų įsigytų akcijų jis sprendžia ir vadovo paskyrimo klausimą.

Trečiasis asmuo J. J. minėtoje civilinėje byloje taip pat įrodinėjo, kad Akcijų pirkimo - pardavimo sutartis yra teisėta, sudaryta jos ir jos vyro - pardavėjų, - o taip pat pirkėjo (atsakovo A. Š.) valia, akcijos parduotos teisėtai. Ir tik teismui pripažinus sandorius negaliojančiais atsakovas pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, teigdamas, jog galimai jis buvo neteisėtai paskirtas vadovu.

Dėl žalos dydžio

Atsakovas tiesiogiai dėl žalos dydžio nepasisako, tačiau apskritai ginčija savo prievolę atlyginti žalą, atsiradusią dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nagrinėjamu atveju, teismui konstatavus, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui kilo 2016 m. sausio 26 d., vertintina, kiek kreditorių reikalavimai padidėjo po šio faktinio įmonės nemokumo momento.

Bankroto administratorius, prašydamas priteisti žalą iš įmonės vadovo, nurodė, kad žalą sudaro ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (el. byla, t. I, b. l. 14) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie VMI mokestinė nepriemoka ir apskaičiuoti delspinigiai – 9432 Eur, taip pat 26,93 Eur VĮ skola „Regitra“ pagal 2016 m. sausio 31 d. pateiktą sąskaitą faktūra už paslaugas pagal 2015m. sausio 23 d. sutartį tarp VĮ „Regitra“ ir UAB AUTOPROM (e.l. byla, t. I, b.l. 15-17).

Ši suma, kaip atsiradusi po faktinio įmonės nemokumo momento, pagrįstai bankroto administratoriaus skaičiuojama kaip bendrovės patirta žala dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas, kuris geriausiai žino įmonės finansinę padėtį, žinodamas, kad įmonė veiklos nevykdo, įmonės įsiskolinimai kreditoriams auga, nesiėmė veiksmų ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas kaip įmonės vadovas, turėjo suvokti ir žinoti, kad įmonei neatsiskaitant su kreditoriais, besiformuojantys įsiskolinimai tik didėja. Šie išaugę ir nepadengti įmonės įsipareigojimai vertintini kaip įmonės vadovo neteisėtais ir aplaidžiais veiksmais, nesilaikant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įmonei, o kartu ir kreditoriams, sukelta žala, kurią, nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, atsakovas privalo atlyginti. Darytina išvada, kad, atsakovui 2016 m. sausio 26 d. pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB AUTOPROM, jos pradelsti įsipareigojimai išaugo 9458,93 Eur. Dėl šios priežasties ši suma pripažintina ieškovei padaryta žala. Nustatytos visos sąlygos atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, pasireiškę neveikimu, padaryta 9458,93 Eur žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei atsakovo kaltė (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (9458,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas byloje patyrė 665,50 EUR išlaidas už advokato teisines paslaugas. Kartu su prašymu pateiktos 2021 m. gegužės 17 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 2403/21LT ir 2021 m. gegužės 17 d. mokėjimo nurodymo Nr. 05171640 kopijos. 2021 m. gegužės 18 d. prašyme nurodoma, kad išlaidos susidarė už pasirengimą 2021 m. gegužės 18 d. teismo posėdžiui ir atstovavimą jame. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad teisinių paslaugų trukmė – 5 valandos. Pažymėtina, jog teismo posėdis 2021 m. gegužės 18 d. prasidėjo 14.02 val. ir baigėsi 15.28 val.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, valandą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 0,1.

Nagrinėjamu atveju ieškovas išlaidas už advokato teisines paslaugas patyrė 2021 m. antrą ketvirtį, todėl apskaičiuojant maksimalų priteistiną užmokestį už šias paslaugas taikytinas 2020 m. ketvirto ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), t. y. 1 524,20 Eur. Ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalaus taikytino užmokesčio už 5 valandas teisinių konsultacijų, pasirengimo atstovavimui ir atstovavimo teismo posėdyje (1 524,20 Eur x 0,1 x5 val. = 762,10 Eur), todėl šis ieškovo reikalavimas laikytinas pagrįstu ir tenkintinas priteisiant ieškovui iš atsakovo 665,50 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas.

Pažymėtina, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovo buvo atleistos, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Ieškinį patenkinus nesumokėtas 213 Eur dydžio žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovo A. J.

Byloje patirta 53,23Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 EUR), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės AUTOPROM ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei AUTOPROM, juridinio asmens kodas 301153557, atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 9458,93 Eur (devynis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 93 cnt) žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 665,50 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir 50 cnt) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 213 Eur (du šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio ir 53,23Eur (penkiasdešimt tris eurus ir 23 cnt) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke. Įmokos kodas 5660. Sumokėjus išlaidas valstybės naudai, nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.