Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo advokatų profesinės bendrijos „Advokat.lt“ atstovo advokato Mindaugo Paukštės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-648/2012 Baltarusijos Respublikos pilietis A. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį – 350 MGL dydžio (45 500 Lt) bauda, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį – 300 MGL dydžio (39 000 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 350 MGL dydžio (45 500 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į A. H. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 24 d. (17 dienų), kas atitinka 34 MGL dydžio (4 420 Lt) baudą ir šia suma sumažintas paskirtos baudos dydis bei nustatytas 5 mėnesių terminas likusiai 41 080 Lt dydžio baudai sumokėti, terminą skaičiuojant nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos. A. H. paskirta kardomoji priemonė – 15 000 Lt dydžio užstatas palikta galioti iki bausmės įvykdymo.

2. Prokuroras 2025 m. sausio 21 d. teikimu apygardos teismui prašė priimti nutartį dėl užstato davėjo – advokatų profesinės bendrijos „Advokat.lt“, atstovaujamos advokato M. Paukštės, už A. H. sumokėto 15 000 Lt (4 344,30 Eur) užstato perėjimo valstybei, A. H. pažeidus jam paskirtos kardomosios priemonės – užstato sąlygas.

3. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartimi tenkintas prokuroro teikimas ir 4 344,30 Eur dydžio užstatas nukreiptas į A. H. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos sumokėjimą.

4. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartimi iš dalies tenkintas advokato M. Paukštės skundas – panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartis ir dėl skundo priimtas naujas sprendimas – prokuroro prašymas dėl su teismo baudžiamojo įsakymo vykdymu susijusių klausimų išsprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-648/2012 perduotas iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

5. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartimi prokuroro prašymas tenkintas – A. H. prokuroro 2012 m. spalio 24 d. nutarimu paskirta ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu palikta galioti iki šio baudžiamojo įsakymo įvykdymo kardomoji priemonė – 15 000 Lt (4 344,30 Eur) užstatas panaikintas. Nustatyta, kad užstato davėjo advokatų profesinės bendrijos „Advokat.lt“, atstovaujamos advokato M. Paukštės, už A. H. kaip užstatas į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą sumokėta piniginė įmoka – 15 000 Lt (4 344,30 Eur) pereina valstybei.

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

6. Skundu advokatas M. Paukštė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nuteistąjį A. H. atleisti nuo bausmės, paskirtos 2012 m. lapkričio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, vykdymo (suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui), panaikinti A. H. kardomąją priemonę – l5 000 Lt (4 344,30 Eur) užstatą ir piniginę įmoką, kuri buvo sumokėta kaip užstatas, grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Advokat.lt“. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Atkreipiamas dėmesys, jog aptariamas klausimas pirmos instancijos teisme nagrinėjamas antrą kartą ir jį nagrinėjant pirmą kartą teikimo byloje Nr. T-18-885/2025 Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr.1S-52-627/2025 2025 m. kovo 27 d. nutartimi tenkino advokato skundą ir perdavė klausimą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, bylą nagrinėdamas antrą kartą, nesugebėjo pašalinti apeliacinio teismo nurodytų trūkumų ir priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Teismo motyvai yra prieštaraujantys Bausmių vykdymo kodekso nuostatoms, teisinei logikai, paneigiantys bausmės vykdymo senatį, iškreipiantys vykdymo prasmę ir esmę bei pateisinantys valstybės institucijų neveikimą.

6.2. Pabrėžiama, kad sprendžiamas klausimas baudžiamojoje byloje, kuri yra sunaikinta, taigi ja remtis nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo, todėl visi prokuroro argumentai ir teismo motyvai negali būti laikomi neginčijamais, tuo labiau, kad jie prieštarauja ne tik teikimo byloje surinktai medžiagai, bet ir elementariai logikai. Teismas nurodo, kad teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 28 d., o neva 2013 m. sausio 8 d. atiduotas vykdyti, tačiau tai neatitinka bylos duomenų ir paties baudžiamojo įsakymo logikos, nes byla sunaikinta, todėl nėra dokumentų dėl įsiteisėjusio įsakymo įteikimo nuteistajam, todėl galima pagrįstai teigti, kad jis nebuvo įteiktas, nes nėra jokių duomenų, kad jis kokiais nors būdais būtų išsiųstas nuteistajam bent jau jo gyvenamosios vietos adresu, kuri buvo žinoma. Tai kaip vieną iš trūkumų nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo.

6.3. Iš teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad baudos sumokėjimui buvo nustatytas 5 mėnesių terminas, tačiau iš LITEKO duomenų matyti, kad įsakymas buvo perduotas vykdyti 2013 m. sausio 8 d., kas prieštarauja įsakyme nustatytam 5 mėnesių terminui, todėl akivaizdu, kad 2013 m. sausio 8 d. įsakymas galėjo būti pradėtas vykdyti dalyje dėl kontrabandinių cigarečių sunaikinimo, bet ne dėl paskirtos baudos nuteistajam A. H., todėl abejotina, kad vykdymas apskritai buvo pradėtas.

6.4. 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose yra galiojanti, tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos atsakingos institucijos nesiėmė priemonių išieškoti paskirtą baudą ir net nepradėjo baudos vykdymo, todėl valstybinių institucijų neveikimu negali būti grindžiami jokie sprendimai.

6.5. Ypač kritikuotina pirmosios instancijos teismo pozicija dėl neva kardomajai priemonei netaikomo vykdymo senaties termino, kas prieštarauja pačiai įstatymo logikai, nes pagal pirmos instancijos teismą kardomoji priemonė gali būti neterminuota ir nesiejama su bausmės vykdymo senatimi, su kuo sutikti negalima, nes suėjus bausmės vykdymo senačiai, jokie bausmės vykdymo veiksmai nėra galimi. Šiuo atveju teismo cituojamoje Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 15 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-175-870/2024 konstatuota, jog baudžiamuoju įsakymu asmeniui kardomoji priemonė – užstatas skirta iki baudžiamojo įsakymo įvykdymo, t. y. iki bus sumokėta bauda; taigi, net suėjus baudos vykdymo senačiai, šie pinigai būtų nukreipti į valstybės biudžetą, o ne atiduoti užstato davėjui. Atkreipiamas dėmesys, kad minėtoje byloje buvo nustatytos kitokios aplinkybės, nei nagrinėjamu atveju, t. y. užstato davėjas buvo išreiškęs sutikimą su sumokėto užstato nukreipimu į paskirtą baudą, todėl šiuo atveju nėra pagrindo remtis šia nutartimi, nes jokių sutikimų šiuo atveju nebuvo duota.

6.6. Teismas klaidingai taikė BPK 133 straipsnio nuostatas, kadangi įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. spalio 17 d., apskritai nenumatyta galimybė, kad užstatas būtų nukreiptas į paskirtos baudos sumokėjimą, o nurodyta (BPK 133 straipsnio 4 dalis): „įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei“, todėl akivaizdu, kad teismo nutartis yra nepagrįsta.

6.7. BPK 352 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Jeigu bauda nesumokama savanoriškai, ją priverstinai išieško antstolis pagal nuosprendį priėmusio teismo išduotą vykdomąjį raštą (BPK 352 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. BVK 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas privalo pasirašytinai įspėti nuteistąjį arba juridinio asmens valdymo organą ar įgaliotą asmenį, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai. Nieko, kas aukščiau nurodyta, šioje byloje padaryta nebuvo.

6.8. Pagal formuojamą teismų praktiką, nors BVK 6 straipsnis ir nėra numatytas teismą ribojantis maksimalus terminas, per kurį turi būti sumokėta bauda, visgi toks terminas negali viršyti BK 96 straipsnyje nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminų (toks terminas paprastai turi būti netgi bent šiek tiek trumpesnis, kad jam suėjus būtų spėta pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą ir nebūtų išvengta teismo paskirtos bausmės). BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė. Taigi, nustatomas savanoriško baudos sumokėjimo terminas negali viršyti trejų metų, o pagal minėtą teismų praktiką turi būti netgi šiek tiek trumpesnis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-245-658/2023). Taigi, pagal teismų praktiką per tris metus, net nepriklausomai nuo to, per kokį terminą teismas nurodė sumokėti baudą, turi būti pradėta priverstinio išieškojimo procedūra.

6.9. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja imperatyviai BK 96 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Nuosprendžio vykdymo pradžia siejama su teismo išduoto vykdomojo rašto pateikimu antstoliui ir vykdomosios bylos pradėjimu. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, jokie vykdymo veiksmai nebuvo pradėti, todėl A. H. atžvilgiu taikytinas bausmės vykdymo senaties institutas bei jis atleistinas nuo bausmės. Tokios praktikos laikomasi ir teismų sprendimuose, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-157-908/2024. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis vengė atlikti bausmę, bandė jos išvengti ar padarė naują nusikalstamą veiką, vadinasi, teismo įsakymo vykdymo senaties terminas nenutrūko (BK 96 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar baudžiamojo įsakymo vykdymo senatis nėra suėjusi, reikšmingas klausimas, ar po baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo nuteistasis nevengė atlikti jam paskirtos bausmės. Pažymima, kad vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis tikslingai siekia išvengti paskirtos bausmės atlikimo. Paprastai tai yra slėpimasis nuo teisėsaugos institucijų, sistemingas gyvenamosios vietos keitimas, gyvenimas turint svetimus ar padirbtus dokumentus, pajamų ar turto slėpimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę ar turtą, sudarymas. Veiksmai, kuriuose nėra tyčios išvengti bausmės atlikimo, nelaikomi vengimu atlikti bausmę. Bausmės vykdymas nebuvo pradėtas, kaip tai numato įstatymai, todėl jokio pagrindo netaikyti nuosprendžio vykdymo senaties termino ar jį pratęsti nėra.

6.10. BPK 119 straipsnyje yra nustatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. BPK 133 straipsnio l dalies nuostatos leido ir leidžia teigti, kad užstatas yra piniginė įmoka, kuri asmeniui yra skiriama siekiant užtikrinti BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų įgyvendinimą. Pažymima, kad procesiniame sprendime skirti kardomąją priemonę – užstatą privalo būti nurodoma, jog asmeniui, kuriam ši kardomoji priemonė yra skiriama, buvo išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, taip pat nurodoma, kad asmuo pasižada vykdyti aptartą pareigą, o užstato davėjas buvo įspėtas, jog tuo atveju, jei asmuo, kuriam paskirta kardomoji priemonė, nevykdys savo pareigos, užstatas pereis valstybei (BPK 133 straipsnio 5 dalis, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu –BPK 133 straipsnio 4 dalis). Advokato manymu, BPK 133 straipsnio 5 dalyje (anksčiau 4 dalyje) nustatyta, kaip ir kokia apimtimi BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų įgyvendinimas yra užtikrinamas kardomąja priemone – užstatu.

6.11. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kardomosios priemonės, taip pat ir užstatas, negali būti civilinio ieškinio užtikrinimo priemone, jomis negali būti siekiama ne procesinių, o kriminalinei bausmei ar poveikio priemonėms būdingų tikslų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-303/2019). Šiuo metu BPK 133 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad baigus taikyti kardomąją priemonę – užstatą, užstatas grąžinamas jo davėjui. Užstato davėjo bei įtariamojo sutikimu sumokėta užstato suma gali būti panaudota paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti, baudai sumokėti, civiliniam ieškiniui patenkinti ar patirtoms proceso išlaidoms išieškoti. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu paminėtos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos negaliojo, tačiau teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta kardomoji priemonė, ar užstato davėjas sutinka, sumokėta užstato suma gali būti panaudota baudos sumokėjimui ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. lS-91-495/2019). Advokato teigimu, sumokėto užstato suma gali būti panaudota paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti, baudai sumokėti, civiliniam ieškiniui patenkinti ar patirtoms proceso išlaidoms išieškoti tik tuomet, kai baigiama taikyti aptariamą kardomąją priemonę, priešingu atveju šios priemonės taikymas neatitiktų jos pagrindinės paskirties. Taigi piniginė įmoka, kuri buvo sumokėta kaip užstatas, gali tapti ir civilinio ieškinio atlyginimo priemone, taip pat ji gali būti panaudota kriminalinei bausmei ar poveikio priemonei įvykdyti, patirtoms proceso išlaidoms išieškoti, tačiau tik tuo atveju, kai yra užstato davėjo ir asmens, kuriam ši kardomoji priemonė taikoma, sutikimas ir išnyksta pagrindas taikyti šią kardomąją priemonę.

6.12. BPK 139 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog kardomosios priemonės baigiamos taikyti ir pradėjus bausmės vykdymą, tai reiškia, kad jei bausmė buvo pradėta vykdyti, tai kardomoji priemonė baigiama taikyti, o jei bausmė nepradėta vykdyti, tai taikoma ir kardomoji priemonė. Remiantis šia Kodekso logika yra akivaizdu, kad prokuroras ir pirmos instancijos teismas turėtų apskritai apsispręsti, ar jie laiko, kad vykdymas buvo pradėtas ar ne, ir kaip tuo atveju vertinti kardomąją priemonę per BPK 139 straipsnio 3 dalies prizmę, kas nebuvo padaryta pirmos instancijos teisme.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

7. Aukštesnysis teismas, įvertinęs advokato M. Paukštės skundo argumentus bei pateiktą skundo nagrinėjimo medžiagą, konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

8. Advokatas skundu prašo A. H. atleisti nuo bausmės, paskirtos 2012 m. lapkričio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, vykdymo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui ir panaikinti A. H. kardomąją priemonę – l5 000 Lt (4 344,30 Eur) užstatą, o piniginę įmoką, kuri buvo sumokėta kaip užstatas, grąžinti advokatų profesinei bendrijai „Advokat.lt“. Šių advokato prašymų tenkinti nėra teisinio pagrindo.

9. Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis yra besąlyginis asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atleidimo nuo bausmės pagrindas. Suėjus baudžiamojo įstatymo nustatytam apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui, kai įvykdytos visos įstatyme nurodytos sąlygos, teismas privalo taikyti asmeniui BK 96 straipsnio, reglamentuojančio apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminus, nuostatas. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios (BK 96 straipsnio 2 dalis). BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų. Aptariamo straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Tačiau nuosprendis negali būti vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo dienos praėjo penkiolika metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip dešimčiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo. Tuo tarpu senaties eiga nutrūksta, jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką (BK 96 straipsnio 4 dalis).

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. H. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-379-648/2012 pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, paskiriant 350 MGL dydžio (45 500 Lt) baudą ir nustatant 5 mėnesių terminą baudai sumokėti, terminą skaičiuojant nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu A. H. paskirta kardomoji priemonė – 15 000 Lt dydžio užstatas palikta iki baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo ir jo įvykdymo – paskirtos baudos sumokėjimo. A. H. baudžiamajame įsakyme buvo išaiškinta, kad nustatytu laiku nesumokėta bauda išieškoma priverstinai. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 28 d., tačiau teismui pateiktos medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys leidžia spręsti, kad nuteistasis baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos savanoriškai nesumokėjo, o priverstiniam vykdymui išieškojimas nebuvo nukreiptas.

11. Pagal BPK 342 straipsnį, įsiteisėjusį nuosprendį, išskyrus BPK 337 straipsnyje numatytus atvejus, pateikia vykdyti jį priėmęs teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo arba nuo bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo dienos. Kadangi nuosprendį, kuriuo paskirta bauda, priverstinai išieško antstolis pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą (BPK 352 straipsnio 2 dalis), tokio nuosprendžio vykdymo pradžia siejama su vykdomojo rašto dėl priverstinio baudos išieškojimo pateikimu antstoliui. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Tokios nuostatos suponuoja, kad antstolis jam pavestų funkcijų negali vykdyti užsienio valstybėje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. H. yra Baltarusijos Respublikos pilietis, teismui pateiktais duomenimis, gyvenantis Baltarusijos Respublikoje, todėl antstolis negalėjo vykdyti vykdomojo dokumento (dėl baudos išieškojimo) jo atžvilgiu Baltarusijos Respublikos teritorijoje.

12. Teikimo medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, dėl A. H. paskirtos baudos priverstinio vykdymo buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kurios 2013 m. balandžio 24 d. rašte Nr. (1.13)7R-3001 (b. l. 48-49) nurodyta, kad nei 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, nei kitos tarptautinės sutartys, kurių dalyvės yra Lietuvos Respublika ir Baltarusijos Respublika, nereglamentuoja vienos valstybės teismo paskirtos baudos, turto konfiskavimo arba arešto bausmės vykdymo tvarkos kitos valstybės teritorijoje, t. y. baudos bei turto konfiskavimo vykdymo perdavimas į Baltarusijos Respubliką nėra galimas. Aptarti duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu A. H. paskirtos bausmės – baudos priverstinai įvykdyti nebuvo galimybės ir paneigia skundo argumentą, kad nebuvo imtasi priemonių išieškoti paskirtą baudą. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamasis įsakymas priverstinai nebuvo pradėtas vykdyti.

13. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ĮKNR) išraše esančiais duomenimis (b. l. 59-60), A. H. po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo naujų nusikalstamų veikų nepadarė, vadinasi, minėto teismo sprendimo vykdymo senaties terminas nenutrūko (BK 96 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar baudžiamojo įsakymo vykdymo senatis nėra suėjusi, reikšmingas klausimas, ar po baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo nuteistasis nevengė atlikti jam paskirtos bausmės. Pažymėtina, kad vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis tikslingai siekia išvengti paskirtos bausmės atlikimo. Paprastai tai yra slėpimasis nuo teisėsaugos institucijų, sistemingas gyvenamosios vietos keitimas, gyvenimas turint svetimus ar padirbtus dokumentus, pajamų ar turto slėpimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę ar turtą, sudarymas. Veiksmai, kuriuose nėra tyčios išvengti bausmės atlikimo, nelaikomi vengimu atlikti bausmę.

14. Iš teismui pateiktos teikimo medžiagos bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad A. H. buvo žinoma apie jo atžvilgiu vykusį baudžiamąjį procesą, jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kaltu prisipažino visiškai ir neprieštaravo teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesui, tačiau nesutiko su prokuroro siūlomos baudos dydžiu ir prašė jį sumažinti, taigi jam buvo žinoma apie prokuroro kreipimąsi su pareiškimu dėl baudžiamojo įsakymo priėmimo į teismą ir prokuroro siūlomą bausmę. Iš ikiteisminio tyrimo kontrolės bylos matyti, jog A. H. 2012 m. lapkričio 5 d. buvo išsiųstas 2012 m. spalio 24 d. nutarimo skirti kardomąją priemonę – užstatą vertimas į rusų kalbą (b. l. 17), taigi jam buvo žinomos šios kardomosios priemonės taikymo sąlygos, be kita ko, reikalavimas nekliudyti proceso eigos. Nors ĮKNR duomenimis A. H. paleistas iš suėmimo išvyko į Baltarusiją, nuteistojo A. H. išvykimas iš Lietuvos Respublikos savaime negali būti laikomas slapstymusi ir vengimu vykdyti baudžiamąjį įsakymą, t. y. sumokėti paskirtą baudą, tačiau akivaizdu, kad nuteistasis žinojo apie jo atžvilgiu vykstantį procesą ir jam siūlomą skirti bausmę, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad sumokėtų bent dalį paskirtos baudos. Pažymėtina, kad vengimu atlikti bausmę yra laikomi ir tokie atvejai, kai nuteistasis žino apie jam paskirtą baudą, tačiau nesiima jokių veiksmų, kad sumokėtų bent jos dalį (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1S-175-870/2024). Nors aptariama baudžiamoji byla Nr. 1-379-648/2012 yra sunaikinta ir teikimo medžiagoje nėra dokumentų dėl įsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo įteikimo nuteistajam, tačiau nėra jokio pagrindo skunde daromai išvadai, kad baudžiamasis įsakymas A. H. nebuvo įteiktas. Kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, ikiteisminio tyrimo metu A. H. turėjo gynėją – advokatą M. Paukštę, kuris ne tik teikė jam profesionalią teisinę pagalbą, bet ir kaip užstato davėjas sumokėjo už A. H. 15 000 Lt dydžio užstatą, todėl nekyla abejonių, jog A. H. buvo žinoma apie jam pritaikytą baudžiamąją atsakomybę. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nuteistasis A. H., pažeisdamas kardomosios priemonės – užstato sąlygas, sąmoningai iki šiol nesumokėdamas minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos baudos, vengė atlikti jam paskirtą baudos bausmę, dėl ko baudžiamasis įsakymas dalyje dėl paskirtos baudos ir baudžiamojo poveikio priemonės iki šiol nėra pradėtas vykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad baudos bausmės vykdymo senaties eiga buvo sustojusi, nes nuteistasis po baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo vengė atlikti bausmę (BK 96 straipsnio 3 dalis), A. H. atleisti nuo bausmės, paskirtos 2012 m. lapkričio 14 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, vykdymo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui, nėra teisinio pagrindo.

15. BPK 133 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad užstatas – tai piniginė įmoka, kurią į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis, jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama BPK 119 straipsnyje nurodytiems tikslams. Pagal BPK 119 straipsnio nuostatas kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

16. Pagal BPK 133 straipsnio 4 dalį (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-758 redakcija), nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą nurodoma, kad įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Pagal šio straipsnio 5 dalį, jei įtariamasis pažeidžia kardomąją priemonę – užstatą, jam kaip kardomoji priemonė skiriamas suėmimas, kai tam yra pagrindas, o užstatas pereina valstybei.

17. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu A. H. paskirta kardomoji priemonė – užstatas palikta galioti iki baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo ir jo įvykdymo – paskirtos baudos sumokėjimo, taigi akivaizdu, jog šia kardomąja priemone buvo siekiama vieno iš BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų – netrukdomo nuosprendžio įvykdymo. Pažymėtina, jog BPK 133 straipsnis nedetalizuoja atvejų, kuriems esant užstato taikymas baigiamas, BPK 139 straipsnis reglamentuoja bendrus visų kardomųjų priemonių taikymo pabaigos pagrindus, kas leidžia daryti išvadą, jog užstato taikymo užbaigimas nėra siejamas su apkaltinamojo nuosprendžio (teismo baudžiamojo įsakymo) įsiteisėjimu, todėl Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu palikdamas nuteistajam kardomąją priemonę – užstatą iki šio baudžiamojo įsakymo įvykdymo, nepažeidė BPK reikalavimų. Nors prokuroro 2012 m. spalio 24 d. nutarime skirti kardomąją priemonę – užstatą eksplicitiškai nenurodyta, kad skiriama kardomąja priemone buvo siekiama, be kita ko, užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, tačiau nurodyta, kad kardomosios priemonės – užstato paskyrimu siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad A. H. netrukdys procesui, kas apima ir nuosprendžio vykdymo stadiją, jam šiuo nutarimu pasirašytinai išaiškinta pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų, jis įspėtas, kad jei nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Taip pat pasirašytinai įspėtas užstato davėjas advokatas M. Paukštė, kad jei įtariamasis nevykdys jam nurodytos pareigos, užstatas pereis valstybei. Taigi, advokatų profesinė bendrija „Advokat.lt“, atstovaujama advokato M. Paukštės, prisiėmė atsakomybę dėl A. H. nustatytų sąlygų (pareigų), kurios buvo nurodytos prokuroro 2012 m. spalio 24 d. nutarime skirti kardomąją priemonę – užstatą.

18. Atkreiptinas dėmesys, jog aukščiau nurodytame 2012 m. spalio 24 d. nutarime nenurodyta, kad jame įvardytos A. H. pareigos galioja tik ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu, jos taip pat galioja ir nuosprendžiui įsiteisėjus bei pradėjus jo vykdymą, todėl, kaip pagrįstai konstatavo apygardos teismas, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu buvo išplėstos A. H. nustatytos pareigos (sąlygos), bei kad Vilniaus apygardos teismui 2012 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu palikus aptariamos kardomosios priemonės galiojimą iki bausmės įvykdymo, būtų kaip nors pažeisti užstato davėjo teisėti lūkesčiai ar turtiniai interesai, atsižvelgiant ir į aplinkybę, kad advokatas M. Paukštė, kaip užstato davėjas, nuo teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo praėjus daugiau nei 12 metų, nesikreipė dėl užstato grąžinimo, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog užstato davėjas, profesionalus teisininkas, suvokė šios kardomosios priemonės sąlygas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad užstato davėjas nebuvo supažindintas su įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) pareigomis dalyvauti nuosprendžio vykdymo procese ir jam netrukdyti, kaip nurodyta aukščiau, ši pareiga kyla ir iš užstato taikymo pagrindus bei sąlygas įtvirtinančio BPK 133 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, jog baudžiamasis procesas nesibaigia bylos išnagrinėjimu teisme, nuosprendžio priėmimu ar jo įsiteisėjimu, ne ką mažiau svarbi yra ir nuosprendžio vykdymo stadija. Kadangi nuteistasis A. H. po aptariamo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo vengė jį vykdyti, jis laikytinas pažeidusiu jam taikomos kardomosios priemonės – užstato sąlygas, t. y. vengdamas bausmės vykdymo taip trukdė procesui, todėl užstatas apygardos teismo pagrįstai buvo perduotas valstybei.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Advokatų profesinės bendrijos „Advokat.lt“ atstovo advokato Mindaugo Paukštės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.