Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutė Gasiūnienė ir Danutė Milašienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1009-153/2013 pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei A. M. , tretieji asmenys – V. S. , A. Š. , Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. , dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Remdamasis tuo, kas paminėta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, 5.52 straipsnio 1 dalimi, 5.60 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 6.305 straipsnio 1 dalimi, 6.314 straipsnio 5 dalimi, 1.5 straipsnio 1 dalimi, CPK 5 straipsniu, ieškovas teigė, kad skola ir palūkanos priteistinos iš atsakovės A. M. , kuri priėmė savo motinos palikimą, taigi kaip paveldėtoja atsako už palikėjos skolas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas, atmesdamas argumentus dėl jos motinos S. K. valios sudaryti ginčo sandorį nebuvimo, įrodymus vertino stipresnės ginčo šalies – ieškovo, kaip valstybės institucijos, naudai, be pagrindo atmesdamas atsakovės motyvus, kuriais grindžiami argumentai dėl trečiajam asmeniui A. Š. išduoto įgaliojimo bei sutarties teisėtumo. Teismas neteisingai įvertino atsakovės argumentus, susijusius su tuo, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pačiai S. K. nedalyvaujant, nes šis faktas įrodo aplinkybę, kad S. K. sutartį sudarė ne savo iniciatyva, o buvo suklaidinta, tikėtina, net apgauta trečiųjų asmenų V. S. , A. Š. , liudytojo A. K. , arba dėl savo senyvo amžiaus nesuprato, kad jos vardu sudaromi kokie nors sandoriai. Be pagrindo atmesti argumentai, susiję su S. K. turtine padėtimi, nes pensinio amžiaus moteris, gaudama senatvės pensiją, per šešerius metus nesugebėtų sukaupti virš trijų šimtų tūkstančių litų. Teismas neteisingai įvertino liudytojo A. K. parodymus, kuris patvirtino, jog žemės sklypas buvo reikalingas jam pelningam verslui vykdyti (naftos produktų prekyba, viešbučių (motelių) verslas), o ne jo motinai S. K. , o tai įrodo, kad S. K. sutartį sudarė ne savo gera valia, o įkalbėta, galbūt ir apgauta A. K. bei kitų minėtų asmenų, ir paneigia teismo išvadą, kad atsakovės motina pati šį sandorį laikė gera, atsiperkančia investicija.Teismas neteisingai aiškino bei taikė CK 5.63 straipsnio normas ir be pagrindo sprendė, kad ieškovas nėra praleidęs senaties termino šiam ieškiniui pareikšti. Šis terminas buvo praleistas nesant tam svarbių priežasčių, nes neįrodyta, kad ieškovas kada nors kreipėsi į atsakovės motiną dėl skolos už neva jos įsigytą žemę, ar ši kada kreipėsi į ieškovą dėl skolos mokėjimo atidėjimo termino etc. Tuo tarpu nuo 1996-01-08 369 600 Lt dydžio skola nebuvo mokama.Teismas be pagrindo nevertino fakto, kad ieškovas nuo pat sandorio sudarymo momento elgėsi nesąžiningai ir neatsakingai, ir tik mirusios S. K. palikimą priėmus atsakovei, norėdamas pridengti savo galbūt nusikalstamą aplaidumą nesirūpinant valstybės turtu, 2012 m. pabaigoje kreipėsi į teismą.

Teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino bei taikė CK 5.63 straipsnio nuostatas ir teisingai sprendė, kad apeliantė, paveldėdama pagal testamentą, be kita ko, ir ginčo turtą, kai 2009-08-21 paveldėjimo pagal testamentą liudijime remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nurodyta, jog S. K. yra skolinga už šį įsigytą turtą; kad 2010-08-03 įgaliodama savo brolį A. K. atstovauti savo nuožiūra naudojant ir valdant jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu ginčo žemės sklypu, už jį sumokėti skolą, išregistruoti, gauti pinigus už parduotą žemės sklypą ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, etc – žinojo apie šią skolą valstybei, ją perėmė, tačiau vengė ją sumokėti, to nedarė ir jos įgaliotas A. K. . Ieškovui nebuvo privalu papildomai kreiptis su pretenzija per 3 mėnesių laikotarpį, nes po S. K. mirties įvyko universalus teisių ir pareigų perėmimas (CK 5.50, 5.63 str. 1-3 d., 6.414 str. 2 d.).Teismas teisingai įvertino atsakovės argumentus, susijusius su S. K. valia sudaryti sutartį, jos finansine padėtimi, konstatavęs, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį V. S. iš pirkėjos gavo 44 000 Lt, o likusi suma turėjo būti sumokėta per 6 metus; kad Radviliškio rajono Baisogalos seniūnijoje 1996-01-16 patvirtintas įgaliojimas Nr. 15 nėra nuginčytas; kad pagal duomenis paveldėjimo teisės liudijime S. K. turėjo nemažai kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kurio dalis, t. y. žemės sklypai, buvo įsigyti 1993-2003 m. iš valstybės.Teismas teisingai sprendė, kad 10 m. bendras ieškinio senaties termino ginčijamai skolai išieškoti nėra praleistas (CK 1.125 str. 1 d., 1.127 str.), nes galutinis skolos mokėjimo terminas pagal 1994-01-20 pirkimo–pardavimo sutartį turėjo pasibaigti 2002 m., dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas kreipėsi 2012-09-19, o dėl skolos priteisimo – 2012-10-29. Be to, S. K. padarė tęstinį pažeidimą nemokėdama periodiškai išmokų, o atsakovė, perėmusi skolą, taip pat neatsiskaitė, todėl senaties terminas skaičiuojamas kiekvienais metais iš naujo (CK 1.127 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovės A. M. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija visų pirma nagrinėja apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiami atsakovės teiginiai dėl jos motinos S. K. (mirusi 2007-06-22) valios nebuvimo išduoti trečiajam asmeniui A. Š. įgaliojimą, kurį 1996-01-16 patvirtino Radviliškio rajono Baisogalos apylinkės seniūnas, o taip pat sudaryti 1996-06-25 pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2-3361), pagal kurią iš V. S. IĮ „Ornamentas“, atstovaujamos jos savininko trečiojo asmens V. S. , įsigijo 1,0379 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 3905-0004-0010; kadastrinis Nr. 3905/0004:10 Alvito kadastrinė vietovė; registro Nr. 39/1393), esantį Uosių k., Šeimenos sen., Vilkaviškio r. sav.; dėl šių sandorių sudarymo S. K. suklydus; dėl trečiųjų asmenų V. S. , A. Š. , liudytojo A. K. apgaulės sudarant sandorius; dėl minimos ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo galiojant draudimui ją parduoti.

Kaip minėta, šią bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei A. M. , tretieji asmenys – V. S. , A. Š. , Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. , dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Priešinis ieškinys, kuriuo būtų reikalaujama pripažinti pirmiau paminėtus sandorius negaliojančiais (niekiniais) apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, nebuvo / nėra pareikštas nei nagrinėjamoje byloje, nei, kaip matyti iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nebuvo / nėra pareikštas atskiroje byloje.

Šuo klausimu pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko tokio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus, gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tuo atveju, jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus – būtų pagrindas konstatuoti civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų pažeidimą. Šis teismas taip pat yra konstatavęs, kad savo iniciatyva (ex officio) teismas konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2011 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 73/2011 etc).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis bei remdamasis nagrinėjamos bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės atmesdamas atsakovės A. M. argumentus dėl minimų sandorių pripažinimo niekiniais / negaliojančiais ex officio, teisingai nustatė esmines faktines aplinkybes, susijusias su jų sudarymu, ir sprendė, jog jos leidžia konstatuoti šių sandorių nuginčijamą pobūdį (apeliantės motinos S. K. amžius sudarant sandorius, turtinė padėtis, Marijampolės apskrities valdytojo administracijos 1996-01-18 sutikimas, kad žemės sklypas būtų parduotas ir kt.) (CK 1.78 str. 1 d., 3 d.). Tokią išvadą patvirtina taip pat faktas, kad minimi sandoriai, sudaryti beveik prieš 20 metų, nebuvo ir nėra ginčijami; kad atsakovė A. M. nurodytu būdu priėmusi palikimą, atliko pirmosios instancijos teismo nustatytus veiksmus, susijusius su paveldėto ginčo turto, už kurį iki šiol nėra atsiskaityta, disponavimu. Beje, šie teismo nustatyti faktai apeliaciniame skunde nėra neigiami (CPK 185 str.).

Antra, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 10 metų bendrojo ieškinio senaties termino taikymo šiam reikalavimui, tai yra ginčijamai 369 600 Lt skolai išieškoti (CK 1.125 str. 1 d., 1.127 str.). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Vilkaviškio rajono valdybos 1993-04-29 potvarkį Nr. 81 su V. S. individualia įmone „Ornamentas“ 1994-01-20 buvo pasirašyta Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis (registro Nr. 1-329), pagal kurią ši įmonė už 220 000 Lt nusipirko 1,0379 ha ploto žemės sklypą, esantį duomenys neskelbtini; kad prieš pasirašant sutartį trečiasis asmuo V. S. už šį turtą pardavėjui sumokėjo 44 000 Lt, o likusius 176 000 Lt ir palūkanas privalėjo sumokėti iki 2003-01-01, kasmet mokant po 41 066 Lt skolos dalį ir po 7 392 Lt, tai yra 2 procentų dydžio, palūkanų; kad nepasibaigus minėtam atsiskaitymo terminui šis įmonės turtas 1996-06-25 sutartimi (notarinio registro Nr. 2-3361) buvo parduotas atsakovės motinai S. K. , kuri įsipareigojo už nupirktą žemę atsiskaityti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pirmasis jos įgijėjas, tai yra iki 2003-01-01.

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantė A. M. , bylos medžiaga nesuteikia pagrindo spręsti, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą tik 2012 m. ir reikšdamas reikalavimus ,,su apgaulingu sandoriu nesusijusiai atsakovei“, tai yra jai priėmus mirusios S. K. palikimą, nesąžiningai įgyvendina savo teises (CK 1.137 str.). Kaip jau buvo ne kartą minėta, duomenys apie žemės sklypo savininkės S. K. skolą valstybei, kuri 1996-01-08 sudarė 369 600 Lt, Žemės kadastro duomenų registre buvo įrašyti nuo pat 1994-01-20 (registras Nr. 39/1393-6), o po atsakovės motinos S. K. mirties (2007-06-22) apeliantei A. M. 2009-08-21 išduotame paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime taip pat buvo vienareikšmiai nurodyta apie minėto dydžio skolą už paveldimą žemę (notarinio registro Nr. R-3652) (8 p.). Būtent apeliantė, paveldėjusi šį turtą, be to, kaip jau minėta, ėmusis įgyvendinti savo nuosavybės teises (2010-08-03 įgaliojimas savo broliui A. K. atstovauti savo nuožiūra naudojant ir valdant jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą, sumokėti už jį skolą, išregistruoti, gauti pinigus už parduotą žemės sklypą etc), tačiau atsisakydama atsiskaityti už šį turtą su valstybe, elgiasi nesąžiningai (CPK 185 str.).

Trečia, teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat atmestini A. M. apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinys turėjo būti atmestas dėl to, kad šis asmuo savo reikalavimų jai nepareiškė per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir neprašė teismo pratęsti šį terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 5.63 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apeliantės argumento, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014, plėtodama kasacinio teismo praktiką, be kita ko, pasisakė taip pat ir dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino palikėjo kreditorių (nagrinėtu atveju – valstybės) reikalavimams pareikšti paskirties, šio termino praleidimo padarinių ir kreditorių reikalavimų pareiškimo būdo. Nors minėtos kasacinio teismo nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi nevisiškai sutampa, tačiau minimoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateikti išaiškinimai yra reikšmingi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra būtina juos išnagrinėti.

Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, įvertinusi visus nurodytoje nutartyje išdėstytus argumentus, sprendė, kad yra objektyvi būtinybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai) keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB „Vilniaus energija“ pareiškimą dėl termino kreditoriaus reikalavimams pareikšti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-63/2011, pradėtą formuoti praktiką, pagal kurią, kai įpėdinis informuojamas apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus, praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau iki įpėdiniui priimant palikimą, toks kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu teisę (ir kartu pareigą) informuoti įpėdinį apie palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad įpėdinis patenkintų jo turtines pretenzijas. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs minėtą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti, CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą.

Kartu išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo, pažymėjo, kad vien pažodinis (gramatinis) kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų aiškinimas ne visada atitiktų pirmiau teisėjų kolegijos įvardytą termino kreditorių reikalavimams pareikšti paskirtį, nesudarytų sąlygų kreditoriams efektyviai išviešinti savo turtinių pretenzijų, kad jos taptų žinomos pretenduojantiems į palikimą įpėdiniams, o šiems – galimybių sužinoti apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo, turint visą reikšmingą tokiam sprendimui priimti informaciją. Sprendė, jog CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas yra nebaigtinis, pažymėjo, kad šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje yra pasisakyta, kad greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas taip pat pranešimas notarui, viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, jį išviešinant tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovės A. M. skundo teiginių, kad teismo sprendimas naikintinas, o ieškinys atmestinas dėl to, jog ieškovas ginčo kreditorinio reikalavimo jai nepareiškė per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir neprašė teismo šį terminą pratęsti, remdamasi pirmiau nutartyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, o taip pat turėdama omenyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus, sprendžia, jog šie teiginiai yra nepagrįsti ir atmestini (CPK 178 str.). Byloje nustatytos ir ne kartą šioje nutartyje nurodytos faktinės aplinkybės, jog duomenys apie žemės sklypo savininkės S. K. skolą valstybei Žemės kadastro duomenų registre buvo įrašyti ir paveldėtojai apeliantei A. M. prieinami nuo pat 1994-01-20 (registras Nr. 39/1393-6); jog jai išduotame paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime taip pat buvo vienareikšmiai nurodyta apie minėto dydžio skolą už paveldimą žemę (notarinio registro Nr. R-3652) – neabejotinai liudija, kad valstybė šią savo pretenziją buvo išviešinusi tiek pačiai skolininkei S. K. , tiek atsakovei dar iki paveldėjimo atsiradimo ir iki palikimo priėmimo, o tai leidžia konstatuoti, jog kreditoriaus reikalavimas šioje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, buvo pareikštas, buvo pareikštas tinkamai ir jai žinomas (CK 5.63 str. 1 d., CPK 185 str.). Be to, faktinės aplinkybės, apibūdinančios atsakovės veiksmus, priėmus palikimą ir įgyvendinant turto savininko teises (2010-08-03 įgaliojimas broliui A. K. jai atstovauti savo nuožiūra naudojant ir valdant jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą, už jį sumokėti skolą, išregistruoti, gauti pinigus už parduotą žemės sklypą etc), taip pat nesuteikia pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju šiai palikimą priėmusiai įpėdinei ieškovas, kaip nežinomas kreditorius, būtų pareiškęs papildomą kreditorinį reikalavimą, apie kurį ji, spręsdama dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir tokiu būdu negalėjo teisingai apsispręsti dėl viso velionės motinos S. K. palikimo priėmimo ir jo būdo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės minimi liudytojo A. K. paaiškinimai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė šios bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino, taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, patenkindamas ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliantės atsakovės A. M. apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.