Teisora
Registruotis

Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2020-03-30 · Civilinė byla Nr. e2-551-513/2020

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-30
Bylos Nr.
e2-551-513/2020
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irma Čuchraj
Ieškovas
V. M.
Atsakovas
J. Ž., AAS BTA Baltic Insurance Company filialo Lietuvoje
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-551-513/2020Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00480-2019-Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1; 3.2.3.8; 3.2.6.5; 2.6.10.5.1; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17; 2.6.10.9; 2.6.1.6.2; 3.1.7.6; 3.1.7.11 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 30 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj,sekretoriaujant Rasai Jenkutei,dalyvaujant ieškovo V. M. atstovui advokatui L. Ž.,atsakovui J. Ž.,

atsakovo AAS BTA Baltic Insurance Company filialo Lietuvoje atstovei advokato padėjėjai N. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. netiesioginį ieškinį, pareikštą bankrutavusios V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ vardu, atsakovams J. Ž. ir AAS BTA Baltic Insurance Company filialui Lietuvoje, trečiajam asmeniui bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“, atstovaujamai bankroto administratorės mažosios bendrijos „Penktas šansas“, dėl 258 860 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas ieškinį reiškia bankrutavusios V. M. gamybinės komercinės firmos (toliau – GKF) „Stima“ vardu ir ieškiniu prašo:

Šalies argumentai

1) priteisti iš atsakovo AAS BTA Baltic Insurance Company Lietuvos filialo bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ 57 924 Eur civilinės atsakomybės draudimo išmoką ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2) priteisti iš atsakovo J. Ž. bankrutavusiai V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ 200 936 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016-03-23 nutartimi (įsiteisėjusia 2016-05-12) civilinėje byloje Nr. eB2-449-826/2016 V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ iškelta bankroto byla, Klaipėdos apygardos teismo 2016-05-16 nutartimi bankroto administratoriumi buvo paskirtas J. Ž., kuriam buvo perduotas visas įmonės turtas, taip pat ir didelę vertę turinčios žvejybos kvotos, kurios registruojamos viešame Žvejybos sektoriaus perleidžiamųjų teisių registre. Teigia, kad bankroto administratoriaus pasyvumas, neveikimas lėmė didelės ir esminės turtinės žalos atsiradimą bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams.

Nurodo, kad administratorių apie įmonei priklausančias kvotas informavo 2016-07-15, vėliau administratorius gavo Žuvininkystės tarnybos 2016-12-16 pranešimą Nr. R18-1349 apie tai, kad GKF „Stilma“ turi teisę disponuoti tokiomis žvejybos Baltijos jūroje kvotomis: 1) 20 tonų rytinių menkių, 3 tonomis vakarinių menkių, 45 tonomis strimelių, 11 tonų šprotų pagal 2015-12-18 žuvininkystės tarnybos komisijos sprendimą (protokolas Nr. ŽKM-18(6.1)), 2) 50 tonų rytinių menkių, 6 tonomis vakarinių menkių, 146 tonomis strimelių bei 71 tona šprotų pagal 2016-01-25 žuvininkystės tarnybos komisijos sprendimą (protokolas Nr. ŽKM-3(6.1)) ir 3) 24 tonomis strimelių ir 3 tonomis šprotų pagal 2016-04-19 Žuvininkystės tarnybos komisijos sprendimą (protokolas Nr. ŽKM-12(6.1)).

Teigia, jog GKF „Stilma“ panaudojo 2014–2015 metų perleidžiamąsias žvejybos teises, t. y. 2014-01-06, 2014-05-20, 2014-10-31 bei 2015-02-11 sandoriais 100 proc. žvejybos kvotų perleido UAB „Ramsun“, todėl, jeigu bankroto administratorius būtų pateikęs prašymą Žuvininkystės tarnybai dėl GKF „Stilma“ priklausančių 2016 m. perleidžiamųjų teisių perleidimo aukciono tvarka, GKF „Stilma“ būtų įgijusi teises į perleidžiamąsias žvejybos Baltijos jūroje teises 2017 metams, kvotas realizavus, GKF „Stilma“ būtų įgijusi teises į perleidžiamąsias žvejybos teises 2018 metams ir 2019 metams, kurias realizavus, būtų gautos pajamos, pakankamos visų kreditinių įsipareigojimų įvykdymui.

Ieškovas teigia, kad nerealizuotų GKF „Stilma“ priklausiusių 2016 metų perleidžiamų teisių į žvejybos kvotas vertė laikytina GKF „Stilma“ negautomis pajamomis. Ieškovas nurodo, kad 2016–2019 metais įvyko tik vienas Žuvininkystės tarnybos rengtas kvotų Baltijos jūroje skyrimo aukcionas, kuriame aukciono būdu nustatyta reali žvejybos kvotų kaina, atitinkanti žvejybos kvotų rinkos vertę, t. y. 2017-08-01 žvejybos kvotų aukcionas. Aukcione rytinių menkių kvotos parduotos po 380 Eur už toną, vakarinių menkių – po 110 Eur už toną, strimelių – po 140 Eur už toną, šprotų – 140 Eur už toną, todėl ieškovas skaičiuoja, kad GKF „Stilma“ už 2016 metų perleidžiamųjų teisių į žvejybos kvotas (70 t rytinių menkių, 9 t vakarinių menkių, 215 t strimelių ir 85 t šprotų) negavo 69 590 Eur pajamų. Be to, negavo pajamų ir dėl to, kad nebuvo skirtos kvotos 2017–2019 metams. Ieškovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016-10-25 įsakymu Nr. 3D-620, patvirtintu Perleidžiamosios žvejybos teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos kvotų galimybių skyrimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašo) 20–22 punktais, įvertina UAB „Ramsun“ 2014–2015 m. perleidžiamąsias teises, 2014–2017 m. Lietuvai paskirtas maksimalias žvejybos Baltijos jūroje kvotas ir skaičiuoja, kad 2017 metais GKF „Stilma“ būtų įgijusi perleidžiamas teises į 61 t rytinių menkių, 4 t vakarinių menkių, 227 t strimelių ir 57 t šprotų žvejybos kvotas; 2018 metais – perleidžiamąsias teises į 46 t rytinių menkių, 5 t vakarinių menkių, 316 t strimelių ir 73 t šprotų žvejybos kvotas; 2019 metais – perleidžiamąsias teises į 38 t rytinių menkių, 8 t vakarinių menkių, 196 t strimelių ir 76 t šprotų žvejybos kvotas. Susumavus visus žuvų kvotų kiekius ir pritaikius 2017-08-01 žvejybos kvotų aukciono kainas žalą dėl nesikreipimo suteikti GKF „Stilma“ perleidžiamąsias teises į kvotas 2017–2019 metais sudaro 189 270 Eur negautos pajamos. Todėl ieškovas skaičiuoja, jog dėl bankroto administratoriaus neveikimo bankrutavusi įmonė negavo 258 860 Eur pajamų (69 590 Eur + 189 270 Eur).

Nurodo, kad bankroto administratoriaus J. Ž. profesinę civilinę atsakomybę yra apdraudęs AAS BTA Insurance Company Lietuvos filialas ir vieno draudžiamojo įvykio suma sudaro 57 924,00 Eur, todėl šią žalos dalį prašo priteisti iš draudiko, o likusią dalį, t. y. 200 936 Eur, – iš buvusio bankroto administratoriaus J. Ž..

Ieškovo V. M. atstovas advokatas L. Ž. ieškinį palaiko ir prašo tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Argumentuoja, jog įmonei 2013 metais buvo suteiktos perleidžiamosios žvejybos teisės dešimčiai metų iki 2023 metų, todėl bankroto administratoriaus nesikreipimas į Žuvininkystės tarnybą dėl turimos teisės realizavimo yra neveikimas, dėl kurio įmonei padaryta žala. Teigia, jog 2014 ir 2015 metais suteiktos kvotos buvo panaudotos, t. y. perleistos UAB „Ramsun“, o tai reiškia, kad GKF „Stilma“ turėjo teisę į naujų kvotų suteikimą, tačiau administratorius laiku nesikreipė dėl teisės išsaugojimo. Taip pat mano, kad atsakovas teismine tvarka turėjo ginčyti Žuvininkystės tarnybos atsakymą, kuriuo nesuteiktos perleidžiamosios teisės, nes tuo metu buvo susiklosčiusi kitokia praktika, nei nurodyta Žuvininkystės tarnybos atsakyme. Pripažįsta, kad ieškinyje klaidingai nurodytas teisinis pagrindas ir netiksliai vartojamos sąvokos. Argumentuoja, kad V. M. turi reikalavimo teisę šioje byloje, nes yra individualios įmonės savininkas, kuris laikytinas įmonės kreditoriumi tuo požiūriu, jog pabaigus individualios įmonės bankroto procesą ir atsiskaičius su bankroto administratoriumi bei kreditoriais likę pinigai yra išmokami savininkui. Mano, kad reikėtų taikyti analogiją pagal Akcinių bendrovių įstatymą, kuriame įtvirtinta akcininko teisė reikšti netiesioginį ieškinį. Dėl žalos dydžio nurodo, jog matematiniams veiksmams atlikti nereikia jokių specialių žinių ir specialisto išvadų, nes pagal viešai prieinamus duomenis, t. y. 2017 metų aukciono kainas, yra apskaičiuota įmonei padaryta žala, t. y. negautos pajamos.

Atsiliepimas

Atsakovas J. Ž. atsiliepimu ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, kad ieškovas V. M. neturi teisės reikšti netiesioginį ieškinį CK 6.68 straipsnio pagrindu, nes jis nėra įmonės kreditorius, o yra atsakovas įmonės bankroto byloje. Be to, ieškinys grindžiamas teisės aktų redakcijomis, kurios negaliojo teisinių santykių metu. Pažymi, jog ieškovas painioja žvejybą vidaus vandenyse su žvejyba jūrų vandenyse ir ginčui, susijusiam su versline žvejyba jūrų vandenyse, taiko teisės normas, reglamentuojančias verslinę žvejybą vidaus vandenyse. Ieškovas painioja teisines sąvokas „žvejybos kvota“, „žvejybos galimybė“ bei sąvokas „perleidžiamoji teisė į žvejybos kvotą“ ir „perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybę“, dėl to painioja ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės normas.

Atsakovas nurodo, jog Žuvininkystės tarnyba 2016-12-27 posėdžio protokolu Nr. ŽKB 28 (6.1.) bankrutuojančiai firmai „Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes už 2016 metus nesuteikė, nes 2014 ir 2015 metais, t. y. dvejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, įmonė pati nevykdė veiklos ir 2014–2015 metais nežvejojo bei neturėjo savo vardu registruoto laivo. 2016 metais įmonei nesuteikus perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes nebuvo turto (objekto), kurį bankroto administratorius būtų galėjęs parduoti. Pažymi, kad ieškovas teismui neatskleidė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su kvotų perleidimu UAB „Ramsun“ pagal 2014-10-07 sutartį, nenurodė, kad ši sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais ir bankroto byloje patvirtintas 130 000 Eur dydžio UAB „Ramsun“ finansinis reikalavimas.

Teigia, jog savo pareigas, kaip bankroto administratorius, atliko sąžiningai ir laiku, atliko visus būtinus veiksmus tvarkydamas įmonės turtą, teikė informaciją kreditoriams ir savo veiksmais ar neveikimu įmonei žalos nepadarė, priešingai, pats ieškovas bankroto proceso metu nebendravo ir nebendradarbiavo, o deklaruodamas, kad pageidauja sudaryti taikos sutartį su kreditoriais, jokių konkrečių veiksmų neatliko ir pasiūlymų neteikė. Mano, kad ieškiniu siekiama sukelti jam kuo daugiau nepatogumų, kadangi bankroto proceso metu išieškojimas buvo nukreiptas į ieškovo ir jo sutuoktinės turtą, be to, vyksta teisminis procesas dėl žalos išieškojimo iš ieškovo sūnaus.

Atsakovas J. Ž. prašo ieškinį atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsakovas AAS BTA Baltic Insurance Company filialas Lietuvoje atsiliepimu ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog ieškovas V. M. nėra bankrutavusios įmonės kreditorius, ieškinyje nėra nurodytos bei įrodytos kitos privalomos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos, todėl ieškovas neturėjo teisės reikšti ieškinį CK 6.68 straipsnio pagrindu. Pritaria atsakovo J. Ž. atsiliepime išdėstytiems argumentams ir mano, kad ieškovas neįrodė nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo. Nurodo, jog atsakovas 2016-11-30 pateikė prašymą Nr. 11-1234 Žuvininkystės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos Dėl teisės suteikimo į žvejybos galimybes Baltijos jūroje, prašydamas V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ skirti žvejybai Baltijos jūroje kvotas, o 2016-12-02 pateikė prašymą Žuvininkystės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje. 2016-12-16 gavus Žuvininkystės tarnybos prie LR ŽŪM atsakymą „Dėl žvejybos galimybių Baltijos jūroje“, kad leidžiama naudotis išvardytomis kvotomis, tą pačią dieną apie gautą pranešimą atsakovas J. Ž. informavo kreditorius ir savininką, prašė pagalbos dėl kvotų, kurios galioja tik iki metų pabaigos, realizavimo. Nurodo, jog bankroto bylos iškėlimo metu įmonėje darbuotojų nebuvo, įmonė laivo neturėjo, įmonei priklausantis turtas, žvejybinė įranga ir kitas kasdienėje veikloje naudotinas turtas ir inventorius bankroto administratoriui perduotas nebuvo, todėl įmonė negalėjo vykdyti jokios veiklos ir turimas kvotas iki metų pabaigos išnaudoti (gaudyti žuvį) neturėjo jokios techninės galimybės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat nebuvo galimybės kvotas perkelti kitiems kalendoriniams metams, nes kvotos suteikiamos ir galioja tik vienerius kalendorinius metus, o tai reiškia, kad ieškovo nurodoma tariamai padaryta žala ir priežastinis ryšys su bankroto administratoriaus J. Ž. veiksmais nėra susiję. Nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2017-08-01 nutartimi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, po šios nutarties priėmimo įmonė negalėjo vykdyti jokios veiklos, t. y. nei gaudyti žuvį pagal kvotas, nei siekti naujų kvotų ar perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes gavimo, todėl ieškovo apskaičiavimai dėl negautų pajamų yra tik hipotetiniai ir nepagrįsti.

Atsakovo AAS BTA Baltic Insurance Company filialo Lietuvoje atstovė advokato padėjėja N. P. palaiko atsakovo bankroto administratoriaus J. Ž. atsiliepime išdėstytą poziciją ir argumentus ir ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog ieškovas nenurodė reiškiamo reikalavimo draudikui teisinio pagrindo, nenurodė, pagal kurį draudimo polisą reiškiamas reikalavimas. Nurodo, kad susiformavo skirtingi teisiniai santykiai, t. y. bankroto administratoriui reiškiamas reikalavimas kildinamas iš deliktinės atsakomybės, o tarp bankroto administratoriaus ir draudiko susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, todėl turėtų būti vertinama, ar įvykis draudžiamasis ar nedraudžiamasis ir pan., turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Trečiasis asmuo bankrutavusi V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Penktas šansas“, atsiliepimu ieškinį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog ieškovas nėra įmonės kreditorius, yra atsakovas bankroto byloje, todėl, kaip nurodyta atsakovų atsiliepimuose, neturi reikalavimo teisės šioje byloje. Nurodo, kad ieškovas neįvykdė teismo nutarties ir bankroto administratoriaus reikalavimų ir turto pagal finansinę atskaitomybę bei dokumentų bankroto administratoriui neperdavė, nesiekė greito ir operatyvaus proceso, V. M. 2017-08-21 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi paskirta 1000 Eur bauda.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Dėl ieškovo reikalavimo teisės ir netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų

Sutiktina su atsakovų argumentais, jog nagrinėjamu atveju V. M. nėra įmonės kreditorius. Priešingai, GKF „Stilma“ bankroto byloje įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2018-06-04 nutartimi įmonės savininkų V. M. ir jo sutuoktinės G. M. procesinė padėtis pakeista į atsakovų ir leista nukreipti išieškojimą į jų turtą, taip pat ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalis, 28 straipsnio 2 dalis). Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju V. M. teisinis suinteresuotumas ir reikalavimo teisės turėjimas kyla iš Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 4 punkto, pagal kurį individualios įmonės savininkas turi teisę gauti likviduojamos individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su individualios įmonės kreditoriais; ĮBĮ 31 straipsnio 6 punkto, pagal kurį, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais.

CPK 5 straipsnyje įtvirtinta, kad į teismą įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo, jog būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas. Ieškovas siekia, kad bankrutuojanti įmonė gautų turto, iš kurio būtų galima atsiskaityti su bankroto administratoriumi ir kreditoriais, todėl šiuo požiūriu ieškovo materialinis teisinis suinteresuotumas ir interesas pasireiškia tuo, kad atitinkamai į jo paties turimą turtą išieškojimas būtų nukreiptas mažesne apimtimi arba iš viso nenukreiptas, jeigu gauto turto (pajamų) pakaktų atsiskaityti su bankroto administratoriumi ir patenkinti kreditorių reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, kaip nurodė ieškovo advokatas, nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti įstatymo analogiją su Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį akcininkai turi neturtinę teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi akcininkas turi materialinį interesą, kai įmonei iškelta bankroto byla, nes įmonės likvidavimo atveju jis gali gauti dalį likviduojamos įmonės turto. Šis materialinis interesas leidžia akcininkui imtis teisinio veiksmo, kuriuo siekiama įmonės bankroto proceso metu išsaugoti jos turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškina, jog tokiu atveju pareikštas išvestinis akcininko ieškinys (angl. shareholder derivative action), t. y. bendrovės naudai pareikštas akcininko ieškinys prieš trečiuosius asmenis. Nors teisine prigimtimi išvestinis ieškinys gali būti laikomas specialia netiesioginio ieškinio forma, skirta korporatyviniams ginčams spręsti, tačiau tai yra specialus ieškinys, todėl jo padavimui ir tenkinimui bendrosios CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos taisyklės netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2013). Taigi nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė individualios įmonės savininkas, todėl laikytina, kad jis yra tinkamas ieškovas, nors CK 6.68 straipsnio požiūriu pareikštas ieškinys ir neatitinka netiesioginio ieškinio sąvokos.

Kaip minėta, vadovaujantis Lietuvos aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nagrinėjamu atveju netaikytinos bendrosios CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, tačiau pažymėtina, kad netiesioginis ieškinys galimas tik nustačius įstatyme numatytų sąlygų visumą: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas; antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.; trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę; ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; kt.). Netiesioginio ieškinio paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko neveikimo tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas įgyvendinti savo teises į trečiąjį asmenį ir ginti savo interesų. Kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, įgyvendina skolininkui priklausančias teises, t. y. veikia skolininko vardu. Taigi netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas tuomet, kai pats skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Iš to, kas paminėta, išplaukia, jog kreditorius gali reikšti netiesioginį ieškinį tik dėl tokių prievolių, kurias trečiasis asmuo turi įvykdyti kreditoriaus skolininkui. Taigi nagrinėjamu atveju, kad ieškovas V. M. galėtų pareikšti netiesioginį ieškinį, BGKF „Stilma“ turi turėti turtinę teisę į savo skolininką. Byloje nėra duomenų, jog BGKF „Stilma“ turi kokių nors turtinių teisių į atsakovus J. Ž. ir AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje. Priešingai, V. M. tik siekia sukurti, o ne įgyvendinti turtines teises, taigi, atsakovams neturint jokių prievolių BGKF „Stima“, V. M. negali įgyvendinti skolininkės BGKF „Stima“ teisių, kurių ji neturi. Dėl to, plačiau neanalizuojant kitų sąlygų, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų, būtinų netiesioginiam ieškiniui pareikšti.

Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatyta tvarka bankroto administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020). Bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei kilti būtina šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016).

Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai ir sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus standartus. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012). Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013). Tačiau aukštas administratoriaus profesinio rūpestingumo standartas savaime nereiškia, jog bet kuri kitų asmenų patirta žala bus atlyginta. Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik laikantis CK nustatytos tvarkos. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016; 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-313/2020). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

Nustatyta, kad V. M. GKF „Stilma“ Klaipėdos apygardos teismo 2016-03-23 nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016-05-12. Įmonės bankroto administratoriumi 2016-05-16 nutartimi paskirtas J. Ž..

V. M. 2016-07-15 pareiškimu bankroto administratorių informavo, jog įmonės turtą sudaro: „žvejybinė įranga, radijo ryšio aparatūra, žvejybos dėžės, stebėsenos aparatūra ir t.t., kvotos“. Pranešime taip pat nurodyta, kad balansas nebus sudaromas, atliekamas tyrimas Klaipėdos AVPK, visi įmonės dokumentai perduoti tyrėjams. Kaip nustatyta iš atsakovo J. Ž. paaiškinimų, kuriuos patvirtina ir byloje esantys duomenys, nuo pat bankroto bylos pradžios įmonės savininkas V. M. nebendravo ir nebendradarbiavo su administratoriumi, įmonės dokumentų ir turto neperdavė, balanso nesudarė, Klaipėdos AVPK turėjo ne visus įmonės dokumentus. Už tai įmonės savininkui Klaipėdos apygardos teismo 2017-08-21 nutartimi paskirta 1 000 Eur bauda. Klaipėdos apygardos teismo 2017-12-20 nutartimi netenkintas V. M. prašymas panaikinti baudą, konstatuota, jog bankroto administratoriui perduoti ne visi įmonės dokumentai, neperduoti laivo priėmimo–perdavimo aktai su UAB „Rikneda“, nepaisant to, kad bankroto administratorius 2016-06-03, 2016-10-13, 2017-01-31, 2017-06-01 ragino ir reikalavo perduoto dokumentus ir turtą, taip pat atidėti 2017-10-13, 2017-11-10 ir 2017-12-05 bankroto byloje vykę teismo posėdžiai, kad V. M. galėtų įvykdyti teismo 2016-03-23 nutartyje nurodytus įpareigojimus. Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-22 nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017-12-20 nutartis palikta nepakeista. Pažymėtina, jog net ir paskyrus baudą V. M. neįvykdė ir 2018-03-02 bankroto administratoriaus reikalavimo perduoti dokumentus ir turtą. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, duomenis apie įmonės turtą jis surinko iš viešųjų registrų, t. y. nustatė, kad įmonė naudojasi laivu, kuris priėmus palikimą nuo 2013 metų priklauso mirusios palikėjos vaikams, tarp kurių yra ir V. M. sutuoktinė, tačiau nuosavybės teisė viešajame registre registruota mirusios palikėjos vardu, bankroto administratoriui neperduoti laivo LBB-1026 panaudos dokumentai, aktai, pažymėjimai, sutartys, perdavimo panaudos pagrindu UAB „Rikneda“ dokumentai ir 2016-03-16 nutraukus panaudos sutartį turto (laivo ir įrangos) priėmimo–perdavimo aktas, UAB „Ramsun“ parduotų kvotų dokumentai, žvejybos kvotų gavimo dokumentai, susirašinėjimo su Žuvininkystės tarnyba dokumentai, apskaitos dokumentai už 2014, 2015, 2016 metus, banko išrašai, kasos knygos, gautos ir išrašytos sąskaitos, nesudarytas balansas bankroto bylos iškėlimo dienos duomenimis, nepateikti debitorių ir kreditorių sąrašai, kasos žurnalas, neperduotas turtas, kurio įsigijimas nustatytas pirminiais dokumentais (sąskaitomis faktūromis), t. y. trosai, virvės, lynai, radijo aparatūra, palydovinio ryšio aparatūra, plūduras su programavimu, švartavimo plūduras, tralas, vidaus įranga (spausdintuvas, spintelė, boileris), gelbėjimo plaustas, neperduota ilgalaikio ir trumpalaikio turto apskaita, atskaitymai, nurašymai, todėl sudaryti tikslų turto sąrašą nėra galimybių ir akivaizdu, kad bankroto administravimo procesas buvo itin sunkus. Dėl to pripažintini nepagrįstais ieškovo argumentai, kad 2016-07-15 pareiškimu jis informavo bankroto administratorių apie įmonės turimą didelės vertės turtą – žvejybos kvotas. Priešingai, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, bankroto administratorius pats aiškinosi aplinkybes apie įmonės turtą ir jo vertę, jo ieškojo.

2016-11-15 įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kurio 6 klausimu, V. M. išreiškus norą sudaryti taikos sutartį, nutarta nesikreipti į teismą dėl įmonės likvidavimo, o svarstant 8 klausimą dėl turto sąrašo sudarymo ir numatomų kelti bylų, aptarta, jog prioritetiniais darbais laikytinas aiškinimasis dėl kvotų. V. M. nurodė, jog pats imsis iniciatyvos, nes realizavus kvotas įmonė galėtų atsiskaityti su kreditoriais, bei nurodė, jog perduos administratoriui visus turimus įmonės dokumentus, tačiau, kaip nustatyta, tai nebuvo padaryta.

2016-11-30, t. y. įsiteisėjus 2016-11-15 kreditorių susirinkimo nutarimams, bankroto administratorius J. Ž. kreipėsi į Žuvininkystės tarnybą su prašymu Nr. 11-1234 „Dėl teisės suteikimo į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“. 2016-12-16 Žuvininkystės tarnyba raštu Nr. R.18-1349 pranešė, kad V. M. gamybinei komercinei firmai leidžia naudotis suteiktomis kvotomis: pagal Komisijos 2015-12-18 protokolą Nr. ŽKB-18(6.1) – 20 t rytinių menkių, 3 t vakarinių menkių, 45 t strimėlių, 11 t šprotų, pagal Komisijos 2016-01-25 protokolą Nr. ŽKB-3(6.1) – 50 t rytinių menkių, 6 t vakarinių menkių, 146 t strimėlių, 71 t šprotų, pagal Komisijos 2016-04-19 posėdžio protokolą Nr. ŽKB-12(6.) – 24 t strimėlių, 3 t šprotų. Tą pačią dieną elektroniniu laišku bankroto administratorius kreipėsi į kreditorius prašydamas pagalbos ir siūlydamas kuo greičiau, pažeidžiant susirinkimų šaukimo tvarką, balsavimu raštu nustatyti kvotų pardavimo kainą, tvarką ir skubiai jas parduoti. Tik 2016-12-27 vienas iš kreditorių atsakė, jog kvotų parduoti neįmanoma, nes nuo 2016-11-01 pasikeitus teisiniam reglamentavimui nebegalima perleisti žvejybos kvotų, galima tik jomis apsikeisti. Šią informaciją Žuvininkystės tarnyba pateikė ir elektroniniu paštu 2016-10-26. Tačiau 2016-12-02 bankroto administratorius kreipėsi į Žuvininkystės tarnybą su prašymu suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje. Žuvininkystės tarnyba 2016-12-27 posėdžio protokolu Nr. ŽKB-28(6.1.) BGKF „Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes Baltijos jūroje nesuteikė, nes įmonė paskutinius dvejus kalendorinius metus (2014 ir 2015 m.) nežvejojo, t. y. nenaudojo žvejybos kvotų.

Kilus ginčui dėl sąvokų pažymėtina, jog pagal Žuvininkystės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016-11-01 iki 2017-01-01) 2 straipsnio 50 punktą žvejybos galimybės apibrėžiamos kaip valstybei suteikiama teisė žvejoti tam tikros rūšies žuvis tam tikrame geografiniame žvejybos rajone, išreiškiama leidžiamu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu ir (ar) žvejybos pastangomis pagal to paties straipsnio 14¹ punktą perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybes jūrų vandenyse (toliau – teisė į žvejybos galimybes) – ūkio subjektui suteikiama kitam ūkio subjektui galima perleisti teisė į Lietuvos Respublikai nustatytų tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybių jūrų vandenyse dalį (procentais), o 51 punkte apibrėžta žvejybos kvotos sąvoka – ūkio subjektui skiriamas žvejybos limitas ar jo dalis vidaus vandenų telkinyje arba individualios žvejybos galimybės jūrų vandenyse, išreikštos didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016-10-25 įsakymu Nr. 3D-620 patvirtinto Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas, byloje aktuali originali redakcija) 6 punktu ūkio subjektui pagal atskaitos duomenis perleidžiamoji teisė suteikiama, jeigu bent vienus metus iš paskutinių 2 kalendorinių metų iki tų metų, kuriais yra suteikiamos perleidžiamosios teisės, jis naudojo (išskyrus atvejį, jeigu ūkio subjektas nenaudojo kvotos dėl nenugalimos jėgos aplinkybių) savo kvotą tos rūšies žuvų, į kurių žvejybos galimybes yra suteikiama teisė, jeigu tuo laikotarpiu tos rūšies žuvų žvejyba nebuvo draudžiama. Būtent remiantis šia teisės norma Žuvininkystės tarnybos 2016-12-27 posėdžio protokolu BGKF „Stilma“ nebuvo suteikta perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybes Baltijos jūroje. Nors ieškovas argumentuoja, kad suteiktos kvotos 2014–2015 metais buvo panaudotos, t. y. parduotos UAB „Ramsun“, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad GKF „Stilma“ kvotos 2014–2015 metais nebuvo panaudotos. Įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017-02-07 nutarimi civilinėje byloje Nr. e2-958-538/2017 V. M. gamybinės komercinės firmos „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ 2014-10-07 sutartis pripažinta negaliojančia ir patvirtintas 130 000,00 Eur UAB „Ramsun“ finansinis reikalavimas GKF „Stilma“ bankroto byloje. Teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014-03-27 nutartimi pripažinus Žemės ūkio ministro 2013-03-15 įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 19 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, nuo 2015-01-01 įsigaliojo Žuvininkystės įstatymo 17¹ straipsnis, kuriuo vadovaujantis skiriamos 2015 ir vėlesnių metų individualios žvejybos galimybės. Žemės ūkio ministro 2015-01-23 įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintos naujos Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės, o 2015-05-25 Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. V1-65 pripažintos netekusiomis galios 2013-03-25 įsakymu Nr. V1-28 patvirtintos Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklės, taip pat Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2014-12-08 įsakymas, kurio pagrindu UAB ,,Ramsun“ perleistos GKF ,,Stilma“ 2014 metams skirtos kvotos. Teismas pažymėjo, kad pagal naują tvarką visos kvotos yra skiriamos tik vieneriems metams, o nustatant kvotų dydį nebegali būti atsižvelgiama į kito subjekto perleistą ar parduotą istorinę dalį, be to, pagal naująją tvarką perleidžiamos gali būti tik kvotos, o galimybė perleisti istorinę dalį nėra numatyta, taip pat pagal naują tvarką nėra numatytas perleidžiamųjų žvejybos teisių institutas, kuris anksčiau galėjo būti savarankišku sandorio objektu. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Ramsun“ už 130 000 Eur 2014-10-07 iš GKF ,,Stilma“ įsigijo teises, kurių egzistavimas nuo 2015-01-01 buvo panaikintas ir kurios nebegalėjo egzistuoti kaip teisėtas civilinės apyvartos objektas. Teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014-03-27 nutartimi pripažinus, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013-03-15 Taisyklių 19 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, šalys negalėjo sudaryti 2014-10-07 sandorio, nes neegzistavo sandorio dalykas – pagal negaliojančią tvarką suteiktos žvejybos teisės trejiems metams, todėl darė išvadą, kad 2014-10-07 sandorio sudarymo metu neegzistavo sandorio dalykas – GKF „Stilma“ perleistos žvejybos teisės trejiems metams. Dėl to teismas 2014-10-07 sandorį pripažinino negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis). Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Taigi įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017-02-07 nutarimi civilinėje byloje Nr. e2-958-538/2017 konstatavus, jog GKF ,,Stilma“ perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes 2014–2015 metais neturėjo, todėl jų perleisti negalėjo, ši aplinkybė iš naujo neįrodinėtina.

Be to, iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad pati GKF ,,Stilma“ 2014–2015 metais panaudoti turimas kvotas negalėjo, nes visi jos darbuotojai (išskyrus V. M. ir jo šeimos narius – sutuoktinę ir sūnų) iš įmonės buvo atleisti dar 2012 m. rugpjūčio mėn., o 2014-01-23 panaudos sutartimi GKF ,,Stilma“ perdavė laivą (duomenys neskelbtini) UAB ,,Rikneda“. Taip pat pats V. M. bankroto administratoriui 2017-09-25 prašymu dėl žalos išieškojimo iš smulkiųjų kreditorių nurodė, jog įmonės smulkiųjų kreditorių prašymu 2015 m. areštavus GKF ,,Stilma“ skiriamas žvejybos kvotas, įmonė negalėjo vykdyti žūklės (panaudoti kvotas) 2014–2015 metais, todėl nebuvo skirtos perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2017–2019 metams. Taigi pats ieškovas šiuo prašymu bankroto administratoriui pripažino, kad 2014–2015 metų kvotos nebuvo panaudotos. Dėl to, vadovaujantis minėtu Aprašo 6 punktu įmonei nebuvo ir negalėjo būti suteiktos perleidžiamosios žvejybos teisės 2016 metams. Akivaizdu, kad esant nustatytoms aplinkybėms bankroto administratorius neturėjo teisinio pagrindindo ginčyti Žuvininkystės tarnybos 2016-12-27 posėdžio protokolą Nr. ŽKB-28(6.1.), kaip nepagrįstai teigia ieškovas ir laiko tai administratoriaus neteisėtu neveikimu. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus neveikimą, t. y. šio protokolo neginčijimą, nėra teisinio pagrindo vertinti kaip neteisėtą neveikimą. Pažymėtina, jog ir ieškovo advokatas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas būtų galėjęs ginčyti 2016-12-27 posėdžio protokolą, o advokato teiginiai, jog anksčiau buvo susistovėjusi kitokia praktika ir perleidžiamosios žvejybos teisės būdavo suteikiamos, nepagrįsti, nes, kaip minėta, pasikeitė teisinis reglamentavimas.

Be to, vadovaujantis Aprašo 4 punktu perleidžiamoji teisė suteikiama tik ūkio subjektams, teisėtais pagrindais valdantiems į Žvejojančių Baltijos jūroje Lietuvos Respublikos žvejybos laivų sąrašą, patvirtintą Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2011-01-24 įsakymu Nr. V1-5, įtrauktą Lietuvos Respublikos žvejybos laivą. Kaip minėta, 2014-01-23 sudaryta panaudos sutartis tarp GKF „Stilma“ (panaudos davėja) ir UAB „Rikneda“ (panaudos gavėja), pagal kurią panaudos pagrindu panaudos gavėjai buvo perduotas laivas (duomenys neskelbtini). V. M. 2014-01-24 pateikė prašymą Žuvininkystės tarnybai laivo (duomenys neskelbtini) naudotoja registre įregistruoti UAB „Rikneda“. Taigi atsakovas pagrįstai nurodo, jog nuo 2014 m. sausio mėnesio paties įmonės savininko sprendimu įmonė nebeturėjo laivo, kuriuo galėtų vykdyti veiklą ir žvejoti, nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. nebeturėjo darbuotojų ir įgulos, todėl ir šiuo pagrindu GKF „Stilma“ perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes 2016 metais negalėjo būti suteiktos. Taigi įmonei veiklos nebevykdant ji nebegalėjo nei išnaudoti jai skirtas 2016 metų kvotas, nei jomis apsikeisti.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovo atstovui teigiant, jog 2013 metais įmonei suteiktos perleidžiamosios teisės dešimčiai metų iki 2023 metų, šie teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Iš aptarto teisinio reglamentavo matyti, jog žvejybos kvotos suteikiamos ir galioja tik vienerius kalendorinius metus, o perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes suteikimas priklauso nuo aptartų sąlygų, taigi ieškovo atstovo argumentai nepagrįsti.

Klaipėdos apygardos teismo 2017-08-01 nutartimi GKF „Stilma“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas konstatavo, kad taikos sutartis bankroto byloje nesudaryta, su kreditoriais nėra atsiskaityta, o po šios nutarties priėmimo įmonė nebegalėjo vykdyti jokios veiklos, taigi nei kreiptis dėl naujų kvotų, nei dėl perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes gavimo.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad bankroto administratorius J. Ž. atliko ieškinyje nurodytus neteisėtus veiksmus (neveikimą), todėl nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymėtina, jog jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrįstas ir kitos sąlygos – žalos, t. y. negautų pajamų, dydis. Žalos dydis grindžiamas tik bendro pobūdžio hipotetiniais skaičiavimais, matematiniais veiksmais pagal 2017 m. perleidžiamųjų teisių aukciono kainas. Pažymėtina, jog nesant civilinės apyvartos objekto – perleidžiamųjų teisių į žvejybos galimybes, jos ir negalėjo būti parduotos, todėl nėra teisinio pagrindo skaičiuoti jų pardavimo kainą kaip negautas pajamas ir laikyti tai patirta žala. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo J. Ž. priteisimo.

Dėl draudiko civilinės atsakomybės sąlygų

Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – draudimo sutartis. Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžimą draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.

Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Kaip pagrįstai nurodė draudiko atstovė, jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui, pvz., jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys draudimo sutartyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turės pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).

Sutiktina su atsakovo draudiko atsiliepimo argumentais, jog pareiškus reikalavimą AAS BTA Baltic Insurance Company filialui Lietuvoje kaip bankroto administratoriaus J. Ž. draudikui, visų pirma turi būti įrodytos bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygos, be to, pagal draudimo sutartį privalo egzistuoti sąlygos, pagrindžiančios draudiko pareigą sumokėti draudimo išmoką. Nei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis, nei draudimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ieškinys nėra grindžiamas, o nekonstatavus J. Ž. civilinės atsakomybės sąlygų nėra teisinio pagrindo tenkinti ir ieškovo reikalavimą draudikui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal bendrąją taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos, 2015 m. kovo 20 d. redakcija).

Ieškinys atmestas, todėl ieškovas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas J. Ž. už advokatės teisinę pagalbą (atsiliepimo ir procesinių dokumentų parengimą) civilinėje byloje sumokėjo 840 Eur, kurie neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių ir priteistini iš ieškovo.

Atsakovas AAS BTA Baltic Insurance Company filialas Lietuvoje už advokato padėjėjos teisinę pagalbą (atsiliepimo parengimą, atstovavimą teisme) civilinėje byloje sumokėjo 500 Eur, kurie priteistini iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259–260, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Atsakovui J. Ž. priteisti 840 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovo V. M..

Atsakovui AAS BTA Baltic Insurance Company filialui Lietuvoje priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovo V. M..

Sprendimą per 30 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėja Irma Čuchraj