- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-12
- Bylos Nr.
- e2A-266-1092/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00402-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Aurimas Brazdeikis, Milda Skersienė
- Atsakovas
- R. Š.
- Ieškovas
- V. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 2.6.22Pavedimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės ir Mildos Skersienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. (K.) ieškinį atsakovui R. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. K. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. Š. (toliau – ir atsakovas) 7 240,50 Eur (25 000 Lt) skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas R. Š. buvo atsakingas už sandorio sudarymą derinant klausimus dėl Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. IŠ-14-2 (toliau – ir Žemės išvada). R. J. per ieškovą perdavė 25 000 Lt R. Š. žemės sklypui įsigyti. Kadangi ieškovas iki šios dienos pagal Žemės išvadą nuosavybės neįgijo, atsakovas nepagrindė lėšų perdavimo žemės išvados pardavėjui fakto, dėl to, nesusidarius sutartiniams santykiams, ieškovui neįgijus to, ką sutarties pagrindu privalėjo gauti, atsakovas privalėjo šią sumą ieškovui kaip kreditoriui grąžinti, kadangi minėtos lėšos jam perduotos nepagrįstai. Nurodo, kad reikalavimo perleidimo sutartimi visas reikalavimo teises, iš jų ir į šiuo ieškiniu reikalaujamą priteisti iš atsakovo mokėjimą, įgijo ieškovas V. K., kuris pareikalavo mokėjimo grąžinimo iš atsakovo, tačiau iki šios dienos skolos jis geranoriškai negrąžino.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į ieškovo ieškinį atsakovas R. Š. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo reikalavimui, kuris yra grindžiamas 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakovui sumokėta pinigų suma, šią dieną yra suėjęs 10 metų ieškinio senaties terminas, kurį atsakovas prašo teismo taikyti. Ieškovas ieškinį reiškia remdamasis 2021 m. sausio 6 d. neatlygintine reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta su pirminiu kreditoriumi R. J., tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.128 straipsnį, prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymuose nenustatyta ko kita. Atmetus reikalavimą priteisti iš atsakovo skolą, atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
4. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis, priimdamas pinigus pagal 2010 m. rugsėjo 2 d. pakvitavimą, veikė tik kaip tarpininkas ir tokiu būdu padėjo J. V. parduoti motinai V. V. atkurtas nuosavybės teises į žemę, t. y. Žemės išvadą, ieškovui. Atsakovas nebuvo teisinių santykių šalis ir ieškovas reikalavimą atsakovui reiškia nepagrįstai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad avansas pagal ieškovo į bylą pateiktą pakvitavimą atsakovui buvo sumokėtas už Žemės išvados pardavimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Taigi avansas buvo sumokėtas už Žemės išvadą, kuri negali būti teisėtų civilinių teisinių santykių objektas. Todėl, vadovaujantis bendruoju teisės principu – ex injuria jus non oritur (liet. neteisės pagrindu teisė neatsiranda), tarp šalių sutartiniai teisiniai santykiai nesusiklostė.
5. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovas reiškia ieškinį byloje remdamasis teisiniais santykiais, dėl kurių Plungės apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Todėl tikslinga vadovautis baudžiamojoje byloje paaiškėjusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymi, kad tikroji sandorio šalis buvo ne R. J., o 2018 m. gruodžio 6 d. bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ignalinos šilas“. Ji baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-1081/2021 buvo pateikusi 2010 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties patvirtintą kopiją, kurioje nurodoma, kad UAB „Ignalinos šilas“, atstovaujama direktoriaus V. K., ir UAB „Ignalinos šilas“ darbuotojas R. J. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią R. J. UAB „Ignalinos šilas“ suteikė 222 500 Lt paskolą, kuri buvo skirta pirkti Žemės išvadą. Baudžiamojoje byloje kaip liudytojas apklaustas V. K. pripažino, jog jo įmonė pati negalėjo įsigyti žemės ir jam buvo žinoma, kad žemės išvadų pirkimas apskritai yra neteisėtas dalykas. Atsižvelgdamas į tai, V. K. parodė, jog jis pasamdė (įdarbino įmonėje vadybininku) R. J., kuris tik dėl akių pasiskolintų pinigų ir sumokėtų juos R. Š., tarpininkavusiam tarp Žemės išvados tikrojo pirkėjo V. K. ir Žemės išvados savininkės V. V. Atitinkamai liudytojas R. J. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jis dirbo UAB „Ignalinos šilas“ vadybininku ir ši bendrovė supirkinėja išvadas dėl nuosavybės atkūrimo, t. y. realiai vertėsi neteisėta ūkine komercine veikla. R. J. teigimu, jis savo vardu ne kartą imdavo paskolas iš įmonės, surasdavo asmenis, kurie parduodavo išvadas, ir jis sumokėdavo už žemės išvadas. Dėl Žemės išvados pirkimo R. J. nurodė, jog tik paėmė iš įmonės paskolą, o vėliau visus reikalus tvarkė įmonės vadovas V. K., kuriam jis surašė perįgaliojimą. Įgaliojimus ir perįgaliojimus atveždavo V. K., jis tik juose pasirašydavo. Taigi tikrasis Žemės išvados pirkėjas, taip pat ir asmuo, sumokėjęs avansą pagal 2010 m. rugsėjo 2 d. pakvitavimą, buvo ne ieškovas ir ne pirminis kreditorius V. K., o UAB „Ignalinos šilas“. Tuo tarpu 2010 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp UAB „Ignalinos šilas“ ir R. J., iš esmės yra apsimestinis sandoris. R. J. baudžiamojoje byloje pripažino, kad jis veikė tik kaip statytinis. Be to, V. K. apklausiamas baudžiamojoje byloje patvirtino, kad avansą sumokėjo atsakovui būtent jis. Tai, kad R. J. nebuvo tikroji sandorio šalis, netiesiogiai patvirtina ir R. J. neatlygintinis reikalavimo teisės perleidimas ieškovui. Vadinasi, nei pirminis kreditorius R. J., nei V. K. neturi reikalavimo teisės į atsakovą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo R. Š. 7 240,50 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir 163 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. K., taip pat priteisė iš atsakovo 8,32 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:
6.1. Teismas nustatė, kad atsakovas R. Š. 2010 m. rugsėjo 2 d. pasirašė dokumentą, kuriame nurodyta, kad jis gavo iš R. J. 25 000 Lt (7 240,50 Eur) avansą už išvadą Nr. IŠ-14-2. Dėl to, kad atsakovas gavo nurodytą sumą, ginčo byloje nėra.
6.2. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pinigai atsakovui buvo perduoti ne žemės sklypo įsigijimui, o kaip avansas už Žemės išvadą. Tai nurodyta ir 2010 m. rugsėjo 2 d. atsakovo pasirašytame dokumente, kuris vertintinas kaip pakvitavimas ir kuriame nurodyta, kad atsakovas gavo iš R. J. 25 000 Lt (7 240,50 Eur) avanso už išvadą Nr. IŠ-14-2. Teismas taip pat pritarė atsakovo argumentui, kad išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn / pardavimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą negali būti teisėtų civilinių teisinių santykių objektas.
6.3. Tačiau atsakovui neginčijant, kad jis gavo 25 000 Lt (7 240,50 Eur) pagal jo 2010 m. rugsėjo 2 d. pasirašytą dokumentą, be to, atsakovui sutikus su tuo, kad Žemės išvada negali būti civilinių teisinių santykių objektu, t. y. dėl jos pirkimo–pardavimo negalėjo būti sudaryta sutartis ir atsakovas būti tokių santykių šalimi, pačiam aiškinant, kad jis nebuvo teisinių santykių šalis, teismas konstatavo, kad atsakovas minėtas pinigų sumas iš R. J. įgijo be pagrindo. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis perdavė pinigus V. V. sūnui J. V., nėra reikšminga šiuo atveju. Svarbu yra tai, kad pinigus atsakovas gavo be pagrindo ir jų negrąžino.
6.4. Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. sausio 6 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius R. J. neatlygintinai perleido naujajam kreditoriui V. K. visas iš 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties, sudarytos tarp pradinio kreditoriaus ir R. Š., kylančias ar su ja susijusias pradinio kreditoriaus teises, įskaitant pradinio kreditoriaus teisę reikalauti ir gauti iš skolininko su skolos grąžinimu susijusius mokėjimus ir visas susikaupusias palūkanas, susidariusius delspinigius, jei tokių būtų, tačiau neapsiribojant šia teise.
6.5. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo pinigų perdavimo / gavimo datos – 2010 m. rugsėjo 2 d. Teismas iš neįsiteisėjusio Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-1081/2021 nustatė, kad R. Š. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nes veikdamas su kitais asmenimis bendrininkų grupe apgaule už atlygį kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybei priklausantį turtą – 59,49 ha valstybės išperkamos žemės, 10,88 ha miško ir 9,63 ha vandens telkinio, kurių bendra išvadinė vertė – 111 250 Lt (32 220,23 Eur), tuo padarant didelę turtinę žalą Lietuvos valstybei, bei pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes su kitais asmenimis suklastojo dokumentus, juose įrašė tikrovės neatitinkančius faktus, sukėlusius teisiškai reikšmingus padarinius, t. y. šiuose dokumentuose buvo įtvirtinti juridiškai reikšmingi duomenys, sudarę pagrindą pradėti ir atlikti neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimo procesą, išduoti aiškiai neteisėtą Žemės išvadą.
6.6. Teismas, remdamasis minėtos baudžiamosios bylos duomenimis, taip pat nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Kretingos skyriaus 2013 m. kovo 8 d. rašte ir jo prieduose, be kita ko, buvo nurodyta, kad NŽT Kretingos skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 14VĮ-(14.14.2)-107 buvo panaikinta Žemės išvada. Teismo vertinimu, būtent šio rašto data, t. y. 2013 m. kovo 8 d., laikytina data, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. laikytina ieškinio senaties termino pradžia. Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo priteisti skolą iš atsakovo ieškovui pateiktas 2021 m. kovo 24 d. Todėl teismas nusprendė, kad bendrasis ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl nėra pagrindo dėl to atmesti ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas R. Š. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
7.1. Teismo atliktas teisinis Žemės išvados kvalifikavimas, konstatuojant, kad Žemės išvada negali būti teisėtų civilinių teisinių santykių objektas, reiškia, kad teismo sprendime buvo pasisakyta dėl 2010 m. rugpjūčio 23 d. preliminariosios Žemės išvados pirkimo–pardavimo sutarties šalių (V. V. ir R. J.) teisių ir pareigų, nors šie asmenys byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauti įtraukti nebuvo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą pripažinti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. priėmė absoliučiai negaliojantį teismo sprendimą.
7.2. Teismas taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą, tačiau nenustatė, ar apskritai egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo atsakovo atžvilgiu taikymo pagrindai. Be to, nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tik tada, kai ginčo negalima išspręsti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus). Šios kategorijos bylose ieškovas turi prievolę įrodyti, kad savo galbūt pažeistų teisių jis negali apginti kitais pažeistų teisių gynybos būdais. Vertinant tai, kad ieškovas reiškė ieškinį dėl skolos priteisimo, teismas ex officio (liet. pagal pareigas) kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius negalėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, o ieškinį turėjo atmesti.
7.3. Konstatavęs, kad preliminari sutartis dėl Žemės išvados pirkimo negali sukelti teisinių padarinių, teismas taikė ne CK 1.95 straipsnyje įtvirtintas niekinio sandorio pasekmes, o nusprendė, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, kai šis sužinojo apie Žemės išvados panaikinimą, t. y. iš esmės sandorį pripažinęs niekiniu nepagrįstai laikė, jog šis niekinis sandoris preliminariosios sutarties šalims sukėlė teises ir pareigas. Dėl šios priežasties teismo išvados yra prieštaringos.
7.4. Atsakovo nuomone, teismas turėjo pagrindą nuspręsti, kad preliminariosios sutarties šalims sudarius niekinį sandorį, ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo pinigų perdavimo momento, o ne nuo ieškovo sužinojimo apie Žemės išvados panaikinimą. Todėl teismas netinkamai taikė ieškinio senaties pradžią ir niekinio sandorio pasekmes reglamentuojančias teisės normas.
7.5. Nors teismas pripažino, kad atsakovas nebuvo preliminariosios sutarties šalis, tačiau tenkindamas ieškinį nenustatė atsakovo kaip tarpininko atsakomybės pagrindų. Todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas atsakovui buvo taikytas nepagrįstai. Atsižvelgiant į preliminariosios sutarties turinį, taip pat įvertinus tai, kad ieškovas realiai disponavo Žemės išvados suteikiamomis teisėmis, akivaizdu, kad pinigai Žemės išvados pardavėjai buvo perduoti. Todėl teismas nepagrįstai ieškinį tenkino ir pinigines lėšas ieškovui priteisė iš jo, byloje nesant jokių įrodymų, kad pinigines lėšas jis pasisavino, o ne perdavė tikrajai Žemės išvados pardavėjai. Atsakovui nesant preliminariosios sutarties pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, atsakovas neturi prievolės ieškovui grąžinti perduotų pinigų.
7.6. Plungės apylinkės teismo neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis bei ikiteisminio tyrimo metu ieškovo ir R. J. duoti parodymai patvirtina, kad R. J. nebuvo tikroji preliminariosios sutarties šalis, o buvo tik statytinis asmuo, per kurį UAB „Ignalinos šilas“, vadovaujama ieškovo, pirko žemės išvadas, t. y. tikrasis Žemės išvados pirkėjas buvo UAB „Ignalinos šilas“, vadovaujama ieškovo, o ne R. J.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas V. K. prašo atsakovo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
8.1. Nors atsakovas teigia, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, tačiau, ieškovo vertinimu, šie atsakovo argumentai yra nepagrįsti, kadangi atsakovas nepaneigė, jog jis buvo iniciatorius prievolinių santykių, juose dalyvavo, o šio santykio teisėtumą pradėjo vertinti ir akcentuoti, tik iškėlus jo materialinės atsakomybės klausimą. Jeigu atsakovas vertino, kad jis negalėjo derinti klausimų, susijusių su Žemės išvados procesu, jis privalėjo iš ieškovo nepriimti piniginių lėšų.
8.2. Nors atsakovas teigia, kad teismo sprendimas liečia buvusias preliminarios sutarties šalis, tačiau atsakovas neįrodė ir nepagrindė, jog gautas lėšas būtų perdavęs V. V., be to, buvo nustatyta, kad atsakovo veikimas nuo pat pradžių buvo fiktyvus, tik šios aplinkybės ieškovui tapo gerokai vėliau žinomos.
8.3. Esminės aplinkybės nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui byloje buvo nustatytos, be to, teismas nėra saistomas šalių įvardytų faktinių aplinkybių, kaip šalys jas vertina.
8.4. Sandoris nebuvo pripažintas niekiniu, priešingai, jis galėjo būti vertinamas ginčo sandoriu, kadangi sandorio negaliojimą nulėmė ne įstatymų civiline prasme pažeidimas, bet atsakovo neteisėti veiksmai, kurie buvo kvalifikuoti pagal atitinkamas BK nuostatas.
8.5. Ieškovas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo 2010 m. rugsėjo 2 d. Nei R. J., nei vėliau V. K. negalėjo numatyti, kad bus / yra daromas nusikaltimas, dėl to bus klastojami dokumentai, teikiami fiktyvūs duomenys ir jokie nuosavybės atkūrimo teisiniai santykiai realiai neegzistuos. Šios aplinkybės priklausė nuo atsakovo valios ir niekaip negalėjo būti numatomi ieškovo. Jeigu atsakovas būtų atskleidęs, jog darys nusikaltimą, akivaizdu, kad R. J. nebūtų perdavęs lėšų atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas pripažino atsakovą nepagrįstai praturtėjus ieškovo sąskaita, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir ginčo esmės
12. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Žemės išvada negali būti teisėtų civilinių teisinių santykių objektas, pasisakė dėl 2010 m. rugpjūčio 23 d. preliminariosios Žemės išvados pirkimo–pardavimo sutarties šalių (V. V. ir R. J.) teisių ir pareigų, nors šie asmenys byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauti įtraukti nebuvo. Ši aplinkybė, atsakovo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. priėmė absoliučiai negaliojantį teismo sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu atsakovo argumentu.
13. Remiantis kasacinio teismo praktika, absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; kt.). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; kt.).
14. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo nurodytų asmenų V. V. ir R. J. materialinių teisių ir pareigų jokio procesinio sprendimo nepriėmė. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo argumentams, kad Žemės išvada negali būti teisėtų civilinių teisinių santykių objektas, automatiškai nepatvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialinių teisių ir pareigų. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas procesinį sprendimą nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, dėl to atsakovo nurodytas absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas šiuo atveju neegzistuoja.
15. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020, 56 punktas).
16. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 56 punktą). Teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
17. Nagrinėjamu atveju tiek iš ieškovo pareikšto ieškinio ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, tiek iš atsakovo pirmosios instancijos teisme pateiktų argumentų ir duotų parodymų, galima daryti išvadą, jog atsakovui 2010 m. rugsėjo 2 d. buvo perduoti pinigai tam, kad atsakovas šiuos pinigus perduotų V. V., kad pinigus duodantis asmuo vėliau įgytų nuosavybės teises į žemės sklypą iš V. V. Šias aplinkybes ginčijamu sprendimu iš esmės nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, kad jis veikė kaip tarpininkas tarp žemės išvados pirkėjo ir jos savininkės. Vadinasi, tarp 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties šalių buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai, artimi neatlygintinai pavedimo sutarčiai, kai viena sandorio šalis neatlygintinai perduoda kitai pinigus (avansą), o šiai kyla sutartinė pareiga (pirmosios šalies vardu) šiuos pinigus (avansą) perduoti tretiesiems asmenims, su kuriais pirmoji ketina sudaryti atskirą nuosavybės teisių įsigijimo sandorį. Nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad Žemės išvada negali būti teisėtų civilinių teisinių santykių objektas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neteisingai kvalifikavo pavedimo perduoti pinigus (avansą) tretiesiems asmenims teisinį santykį, kuris pats savaime nelaikytinas niekiniu ar negaliojančiu. Visa tai lemia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes jis taikomas tik tada, kai nėra galimybės apginti pažeistų teisių kitais gynybos būdais.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo reikalavimas iš esmės yra reikalavimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo (žalos atlyginimo) dėl to, kad atsakovas, pasak ieškovo, neįvykdė iš 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties išplaukiančios pareigos perduoti gautus pinigus V. V. Šią išvadą, be kita ko, pagrindžia ir tai, kad, pasak ieškovo, R. J., iš kurio reikalavimą įgijo ieškovas, dėl pinigų grąžinimo buvo kreipęsis ir į V. V. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, rodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir neatskleidė bylos esmės. Tai galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą, be kita ko, dėl ieškinio senaties termino taikymo, nes ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų pašalinti negali, nes tai reikštų bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš esmės naujais, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtais aspektais (šalims turėtų būti suteikta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl ieškinio senaties termino pradžios pagal anksčiau pateiktą teisinių santykių kvalifikaciją, taip pat ar ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs, ar nėra pagrindų jo atnaujinti), tokiu būdu atimant iš šalių teisę į apeliaciją. Juolab kad į bylą neįtrauktas R. J., kuris galbūt ir praleido terminą kreiptis į teismą pagal 2010 m. rugsėjo 2 d. sutartį dar iki reikalavimo perleidimo ieškovui.
19. Tačiau atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad į bylą nagrinėjamu atveju privalėjo būti įtraukti baudžiamojoje byloje kartu su juo teisti R. J. ir J. A.. Minėti asmenys nebuvo 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, šalimi.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
21. Teismas ex officio (pagal pareigas), kai nėra pareikšto bylos šalies reikalavimo dėl sandorio negaliojimo, gali pripažinti sandorį niekiniu, kai jo negaliojimas yra akivaizdus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jei susitarimas nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi suteikti galimybę ieškovui patikslinti ieškinį ir pareikšti reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo niekiniu, taip pat šalims pateikti argumentus ir įrodymus dėl tokio reikalavimo (ne)pagrįstumo. Kai sandorio šalis išreiškia poziciją ne ieškinio forma reikšdama reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo, o rašytiniu paaiškinimu, teigdama, kad sandoris buvo fiktyvus, tai neturi tapti teismui kliūtimi įvertinti, ar jis nėra akivaizdžiai negaliojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-706/2017, 37, 38 punktai).
22. Atsakovas R. Š. nuo pat atsiliepimo į ieškovo ieškinį pateikimo teigė, kad R. J. nebuvo tikroji minėtos 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties šalis. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl šio atsakovo argumento nepasisakė, su tuo susijusių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti, kad R. J. buvo tikroji 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties šalis, nevertino. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo, ar yra pagrindas teismui ex officio pripažinti 2010 m. rugsėjo 2 d. sutartį niekine (apsimestine).
23. Apeliacinės instancijos teismas anksčiau paminėto trūkumo ištaisyti negali. Tam, kad spręsti, ar R. J. buvo tikroji 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties šalis, yra būtina į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ir R. J., kurio atsakovas nepripažįsta buvus tikrąja ginčo sandorio šalimi. Kadangi asmenų įtraukimas į bylą proceso dalyviais yra išskirtinė pirmosios instancijos teismo prerogatyva, teisėjų kolegija, negalėdama įtraukti į bylą joje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju R. J., negali apeliacine tvarka išnagrinėti šios bylos iš esmės. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju nebuvo atskleista bylos esmė ir galėjo būti priimtas klaidingas teismo sprendimas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pripažinus 2010 m. rugsėjo 2 d. sutartį niekine (apsimestine), atsirastų pagrindas spręsti ir dėl 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties pagrindu R. J. su ieškovu sudarytos reikalavimų perleidimo sutarties ex officio pripažinimo niekine. Jei R. J. nebuvo tikroji 2010 m. rugsėjo 2 d. sutarties šalis, jis neturėjo reikalavimo teisių į atsakovą, nes tokias teises galėtų turėti tik tikroji sandorio šalis, o ieškovas, aktyviai dalyvavęs ginčo santykiuose, apie tai turėjo žinoti (CK 1.87 straipsnio 1, 3 dalis). Jei R. J. neturėjo reikalavimo teisių pagal 2010 m. rugsėjo 2 d. sutartį, jis negalėjo jų ir perleisti, todėl toks perleidimas turėtų būti laikomas niekiniu (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis; žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl asmenų pasikeitimo prievolėje apžvalga, 1.4 dalis „Draudimas perleisti negaliojančią reikalavimo teisę ir jo pažeidimo teisiniai padariniai“). Jei reikalavimo teisių perleidimas būtų pripažintas niekiniu, ieškovo ieškinys, kuris pareikštas būtent reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, turėtų būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.