Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-73-544/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-15
Bylos Nr.: e2A-73-544/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Dalia Pranckienė
Ieškovas: D. M.
Atsakovas: M. R.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-73-544/2021

teisėja Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04750-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.2.10.; 2.4.4.1.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Dalios Pranckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-330-488/2020 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovams M. R., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Daviska“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl servituto panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. M. prašė panaikinti kelio servitutą, suteikiantį teisę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis 0,0039 ha ploto žemės sklypo dalimi, pažymėta simboliu S1 matininko V. V. 2017 m. lapkričio 24 d. parengtame plane.

2. Nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi jis įsigijo garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nuomos teisę pagal 2003 m. kovo 5 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N27-03-0015 su 2013 m. birželio 14 d. susitarimu dėl šios sutarties pakeitimo, pagal kuriuos nuomos teisė yra nustatyta iki 2033 m. kovo 5 d. Ieškovui perkant turtą ir turtinę (nuomos) teisę paaiškėjo, kad 2003 m. sausio 30 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu Nr. Ž-215 ieškovui išnuomotam žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra nustatytas kelio servitutas, suteikiantis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis 0,0039 ha žemės sklypo dalimi, 2017 m. lapkričio 24 d. plane pažymėta simboliu S1. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM) Panevėžio skyriaus vedėjo 2018 m. sausio 18 d. sprendimu šis servitutas dar kartą patvirtintas. Paaiškino, kad kreipimosi į teismą metu faktinės aplinkybės yra pasikeitusios tiek, kad servituto būtinybė yra išnykusi: gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), naudotojams (savininkams), išskyrus vieną, nėra būtinybės patekti į savo nuosavybę naudojantis šiuo servitutu; šiame sklype yra pertvaros, kliudančios naudotis servitutiniu keliu. Servituto teisė yra aktuali ir reikšminga tik atsakovui M. R., kuris yra ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini), esančio turto savininkas. Servitutas naikintinas, nes jis yra nustatytas ne turto, esančio (duomenys neskelbtini), o turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad ieškovas D. M. yra parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), savininkas, nuosavybę įgijęs 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu iš T. P. Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai, kuris 2003 m. kovo 5 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27/03-0015 pagrindu buvo išnuomotas UAB „Piniava“, o 2013 m. birželio 14 d. Nr. 23SŽN-(14.23.55)-68 susitarimu sutarties nuomininkas pakeistas į T. P. Ieškovas, įsigydamas nuosavybę iš T. P., perėmė visas su nuosavybės objektu susijusias prieš tai buvusio savininko teises ir pareigas.

5. Nustatė, kad minėtame valstybiniame žemės sklype 2003 m. sausio 30 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu buvo nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis 0,0039 ha ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėtame koordinatėmis 5, 6, 7, 8, plane pažymėtas S1. Šis servitutas buvo numatytas ir 2002 m. kovo 26 d. Panevėžio miesto savivaldybės valdybai priimant sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo. 2018 m. sausio 10 d. NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus sprendimu Nr. 23SK-67-(14.23.110) nustatyta, kad kelio servitutas S1 žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), išlieka. D. M. 2017 m. gruodžio 18 d. parašu 2017 m. lapkričio 24 d. plane patvirtino sutikimą su šiame plane pažymėtomis pozicijomis.

6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui M. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pagal 2013 m. birželio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3267 priklauso 6/59 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 27/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovas yra gavęs 2019 m. rugsėjo 11 d. išduotą statybos leidimą atlikti pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, kurioje patekimas į pastatą, kaip ir prieš jo rekonstrukciją, yra numatytas per (duomenys neskelbtini) nustatytą kelio servitutą. Ieškovas 2016 m. liepos 14 d. davė sutikimą M. R. ir I. R., kad jie galėtų rekonstruoti ir įteisinti pastatus prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos nesilaikant trijų metrų atstumo, adresu (duomenys neskelbtini). Šis sutikimas yra viena iš rekonstrukcijos projekto dalių.

7. Nustatė, kad atsakovei UAB „Daviska“ nuosavybės teise pagal 2020 m. sausio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. R-652 priklauso 53/59 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Šį turtą UAB „Daviska“ įsigijo iš fizinių asmenų V. K., S. T., R. J., N. K., A. K. Iš 2020 m. rugpjūčio 31 d. vietos apžiūros teismas nustatė, kad atsakovo M. R. šiuo metu rekonstruojamas ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ant žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ribos. Patekimas į šį pastatą iš (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo pusės yra negalimas. Pastatas rekonstruojamas pagal patvirtintą projektą, kuriame įėjimas į pastatą irgi numatytas tik iš (duomenys neskelbtini), esančio sklypo pusės. Kelio servitutas, nustatytas (duomenys neskelbtini), patekti į ieškovui priklausantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), netrukdo, įvažiavimui į pastatą atstumas yra pakankamas. Tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra pakankamo ploto aikštelė automobiliams manevruoti.

8. Teismas konstatavo, kad ieškinys buvo pareikštas tokios teisės neturinčio asmens. Pažymėjo, jog nustatytas servitutas gali pasibaigti tik esant įstatymo nustatytiems pagrindams: dėl servituto pasibaigimo pagrindo – išnykus servituto būtinumui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas) į viešą registrą gali kreiptis tarnaujančio ar viešpataujančio daikto savininkas (CK 4.130 straipsnio 4 dalis); jis gali baigtis tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininko susitarimu; jeigu jie nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas (CK 4.135 straipsnis). Šiuo atveju tarnaujančio daikto savininką – valstybę atstovauja NŽT prie ŽŪM, o viešpataujančio daikto savininkai yra M. R. ir UAB „Daviska“, todėl tik jie turi subjektinę teisę kreipti į teismą dėl nustatyto kelio servituto panaikinimo išnykus jo būtinumui.

9. Teismas vertino, jog ieškovas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad nustatytas servitutas pažeistų jo subjektines teises. Pažymėjo, jog dėl servituto panaikinimo ieškovas nesikreipė į jį nustačiusią valstybę atstovaujančią instituciją. Ieškovas, įsigydamas nuosavybę, žinojo, kad iš valstybės išsinuomotas žemės sklypas, kurio nuomos teisė jam perėjo įsigijus pastatą, yra apsunkintas servitutu. Servitutas buvo išviešintas jį įregistravus viešajame registre. Be to, ieškovas 2016 m. liepos 14 d. davė sutikimą M. R. ir I. R., kad jie galėtų rekonstruoti ir įteisinti pastatus prie žemės sklypo ribos nesilaikant trijų metrų atstumo.

10. Įvertinęs visas faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad kelio servituto, nustatyto valstybiniame žemės sklype, būtinybė šiuo metu nėra išnykusi. Nesant tokio servituto, atsakovas M. R. negalėtų patekti į teisėtai rekonstruojamą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Panaikinus servitutą būtų pažeista savininko teisė naudotis savo turtu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovas D. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

12. Nurodo, kad CK 4.130 straipsnio 4 dalies norma nustato procedūrinę tvarką, nustatančią servituto, kaip juridinio fakto, išregistravimą viešajame registre, todėl iš esmės ši norma nenustato subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinį dėl servituto panaikinimo. Apelianto nuomone, negalima CK 4.135 straipsnyje nurodytų subjektų vertinti siaurai. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (CK 4.111 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad servitutas nustatomas ne asmenims, o daiktams. Daikto valdymo apribojimus ar patogumus patiria tų daiktų (viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo) savininkai arba valdytojai, todėl savininkai, perleidę valdymo teisę (nuomos, panaudos ar kt. pagrindais) kitam asmeniui (nuomininkui, panaudos gavėjui, patikėtiniui ar kt.), nepatiria nei faktinių patogumų, nei faktinių nepatogumų. Tokie patogumai ir (ar) nepatogumai tenka faktiniam daikto valdytojui, todėl tokiais atvejais tik faktinių daikto valdytojų teisės ir teisėti interesai gali būti pažeidžiami. Kad ieškovas, kaip faktinis tarnaujančiojo daikto valdytojas, betarpiškai patiriantis valdymo apribojimus, turi teisę kreiptis į teismą dėl servituto panaikinimo, pagrindžia ir CK 4.126 straipsnio 2 dalis. Įstatymo leidėjo logika šiuo atveju yra akivaizdi – tik faktinis daikto valdytojas patiria daikto valdymo sunkumus, todėl jam nustatoma teisė kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo. Lygiai taip pat turi būti aiškinama ir apsunkinto servitutu daikto faktinio valdytojo, nesančio savininku, teisė kreiptis dėl servituto panaikinimo teismo keliu, nes lygiai taip pat, kaip ir viešpataujančiojo daikto valdytojas, nesantis savininku, gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo, taip ir tarnaujančiojo daikto valdytojas, nesantis savininku, gali kreiptis į teismą dėl servituto panaikinimo. Ši išvada patvirtinama kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog CK 4.126 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu, turi būti aiškinama sistemiškai su CK 4.123 straipsniu taip, jog dėl servituto, suteikiančio teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, gali kreiptis ir siekiamų sukurti komunikacijų (būsimo daikto) savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014). Tokie motyvai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas, kaip faktinis tarnaujančiojo daikto valdytojas, neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl servituto panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

13. Apelianto tvirtinimu, teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip naudingiau ar patogiau.

14. Pažymi, jog 2019 metais atsakovas M. R. gavo statybos leidimą rekonstruoti ūkinį pastatą, bet faktinė padėtis rodo, kad senasis medinis ūkinis pastatas buvo nugriautas, o vietoje jo iškilo naujas ūkinis pastatas. Sutikimą, kad atsakovas įgyvendintų statybinius sumanymus, išdavė ir ieškovas, tačiau byloje esantys duomenys atskleidžia kitokį ieškovo valios išraiškos turinį, t. y. kad 2016 m. liepos 14 d. sutikimu ieškovas sutiko, jog atsakovas ir jo sutuoktinė rekonstruotų ir įteisintų statinius prie ieškovui priklausančios žemės sklypo ribos nesilaikant 3 metrų atstumo. Ne tik ieškovo, bet ir kitų suinteresuotų asmenų sutikimų turinys analogiškas. Savivaldybės institucijai, sprendžiančiai dėl statybos leidimo atsakovui išdavimo, buvo svarbu, kad atsakovas gautų suinteresuotų asmenų valią, neprieštaraujančią būtent dėl trijų metrų atstumo neišlaikymo, tačiau nėra tokių duomenų, kuriais ieškovas ar kiti suinteresuoti asmenys būtų sutikę, jog rekonstruojant ūkinį pastatą būtų išsaugota atsakovo servituto teisė ir būtinybė. Ieškovas netgi nebuvo supažindintas su atsakovo rekonstruojamo ūkinio pastato projektu, todėl neturėjo galimybės nustatyti, kad projekte numatytas vienintelis patekimas transporto priemone į atsakovo M. R. projektuojamą ūkinį pastatą pro ieškovo valdomą kiemą, t. y. toliau naudojantis servitutu. Tokiu būdu atsakovo statybiniai sumanymai iš esmės pakeitė servituto galimybę ir būtinybę. Kadangi naujai rekonstruojamo ūkinio pastato savininku tampa vienas atsakovas M. R., kuris planuodamas statybinius sumanymus buvo nesąžiningas, išnyksta servituto būtinybė kitiems (duomenys neskelbtini), savininkams.

15. Teigia, jog atsakovas, planuodamas ūkinio pastato rekonstrukciją, projektinius sumanymus taikė prie galiojančio servituto. Ši aplinkybė yra svarbiausia atskleidžianti atsakovo nesąžiningumą. Sąžiningai planuojant ūkinio pastato rekonstrukciją buvo galima planuoti taip, kad į ūkinį pastatą būtų galima pakliūti kitais būdais, t. y. išvengiant servituto naudojimo. Svarbu ir tai, kad teismas išvažiuojamojo posėdžio metu užfiksavo, jog nėra techninių galimybių patekti į atsakovo ūkinį pastatą transporto priemonėmis, nes atsakovo ūkinio pastato slenkstis nuo žemės paviršiaus pakilęs per 40 cm. Toks statybinis sumanymas leidžia patekti į ūkinį pastatą tik pėsčiomis, tačiau toks patekimo būdas neatitinka servituto turinio. Be to, atsakovo ūkinio pastato paskirtis nurodyta kaip sandėlis, o ne garažas, kas tik paneigia atsakovo galimybę įvažiuoti į jo ūkinį pastatą transporto priemonėmis ir naudoti ūkinį pastatą kaip garažą. Ieškovas pasisakė ir dėl atsakovų M. R. ir UAB „Daviska“ susitarimų dėl amalgacijos, pirkimo – pardavimo. Šiais susitarimais atsakovas M. R. siekė pagrįsti, kad jam išnyksta galimybė patekti prie savo ūkinio pastato įvažiuojant į valdą iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Bet kokie susitarimai, kuriais atsakovas M. R. pats suvaržo sau valdymo galimybes, negali būti taikomi ieškovui. Šie susitarimai atsakovui buvo neprivalomi, o jų pasekmės neturėtų tekti ieškovui. Visų šių svarbių ir reikšmingų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepaminėjo, kas leidžia įvertinti atsakovo nesąžiningumą ir siekį išsaugoti servitutą tik dėl jo asmeninio patogumo.

16. Pažymi, jog servitutas savo esme yra tarnaujančiojo daikto savininko ir (ar) valdytojo teisių ir galimybių valdyti ir naudoti tą daiktą suvaržymas, todėl ginčuose dėl servitutų nereikia atskirai įrodinėti, kad servitutas pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo subjektines teises. Bet kokie tokio pobūdžio ieškiniai būtų klasifikuotini ne kaip ieškiniai dėl servitutų, o kaip ieškiniai dėl valdymo trukdymų pašalinimo (CK 4.34, 4.98 straipsniai). Šiuo atveju ieškovas tikslingai ir pagrįstai pasirinko ginti savo teises per servituto panaikinimo institutą (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4.135 straipsnis), o ne jokiais kitais pagrindais.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimais į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai M. R., NŽT prie ŽŪM, UAB „Davista“ ir trečiasis asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija iš esmės analogiškais motyvais prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai, įvertindamas visų byloje pateiktų faktinių aplinkybių visumą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog ieškinys buvo pareikštas tokios teisės neturinčio asmens. Ieškovas neįrodė, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, o servituto būtinumas atsakovui M. R. išnyko. Teismas, patikrinęs faktines aplinkybes nuvykus į vietą, įsitikino, jog jokio kito patekimo į atsakovo pastatą nėra, rekonstrukcija baigiama vykdyti, sudėtos didelės investicijos, servituto turėtojui, turint teisėtą lūkestį naudotis servituto teise, patekti į pastatą per (duomenys neskelbtini), nustatytą servitutą būtų sukeltos didelės kliūtys, dideli finansiniai nuostoliai, o nenustačius servituto, pastatu nebūtų galima naudotis. Atitinkamai panaikinus servitutą būtų pažeistos ir atsakovės UAB „Daviska“ teisės ir pareigos, o taip pat teisėti lūkesčiai, kuriuos UAB „Daviska“ įgyvendino įsigydama nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atlikdama šio turto rekonstrukciją ir dideles finansines investicijas. Šiuo atveju nustatyto servituto stabilumas yra labai svarbus ir reikšmingas įgyvendinant nuosavybės teises, nes viešpataujančio daikto savininkas planuoja, įgyvendina ilgalaikius tikslus, tikisi nuosavybės teisės stabilumo, užtikrintumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinis skundas atmetamas.

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

21. Byloje kilo ginčas dėl ant valstybei priklausančio žemės sklypo administraciniu aktu nustatyto kelio servituto, suteikiančio teisę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis 0,0039 ha ploto žemės sklypo dalimi, panaikinimo.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kurių pagrindu jis skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovams atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 187 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

23. Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Priešingai, nei deklaratyviai teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kuriais įrodymais ir kokia apimtimi vadovaujasi, taip pat kuriuos įrodymus atmeta. Taigi, byla buvo išnagrinėta visapusiškai, pilnai ir objektyviai, įvertinant ginčo vietos apžiūrą, o sprendimas priimtas remiantis byloje esančių įrodymų visuma. Vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti ieškovo nenaudai, nesudaro pagrindo spręsti, jog jie įvertinti pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

24. Servitutas – daiktinė teisė, kuri CK 4.111 straipsnyje yra apibrėžiama kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto nustatymu yra įtakojamos atitinkamų asmenų teisės, t. y. servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Taigi servituto tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

25. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, žemės servitutai nustatomi CK nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. To paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba įgyja pareigą priimti sprendimą dėl servitutų nustatymo tik įvykdžius servituto nustatymo sąlygas, numatytas Žemės įstatymo 23 straipsnyje bei Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse.

26. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad servitutas, esantis žemės sklype (duomenys neskelbtini), buvo numatytas 2002 m. kovo 26 d. Panevėžio miesto savivaldybės valdybai priimant sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo, kuriame suformuoti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), numatytas kelio servitutas (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo naudotojams. 2003 m. sausio 30 d. Panevėžio apskrities viršininkas įsakymu nustatė žemės sklypui, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, kelio servitutą, suteikiantį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams teisę naudotis 0,0039 ha ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėtame koordinatėmis 5, 6, 7, 8. 2018 m. sausio 10 d. NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus vedėjas priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad kelio servitutas, suteikiantis teisę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojams naudotis 0,0039 ha ploto žemės sklypo dalimi (duomenys neskelbtini), išlieka. Ieškovas 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei nuomos teisę, priklausančią pagal 2003 m. kovo 5 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N27-03-0015 (2013 m. birželio 14 d. susitarimą Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-68 dėl sutarties pakeitimo). 2013 m. birželio 14 d. susitarimu Nr. 23SŽN-(14.23.55.)-68 dėl sutarties pakeitimo valstybinės žemės sklypo nuomos terminas nustatytas iki 2033 m. kovo 5 d. Atsakovas M. R. yra 367/1075 dalies žemės sklypo ir pagalbinės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas ir servituto, nustatyto aukščiau nurodytais administraciniais aktais, turėtojas. Jam 2019 m. rugsėjo 11 d. išduotas statybos leidimas atlikti pagalbinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Patekimas į pastatą, kaip ir prieš jo rekonstrukciją, yra numatytas per sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatytą kelio servitutą. Ieškovas 2016 m. liepos 14 d. davė sutikimą atsakovui M. R. ir I. R. atlikti pagalbinės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, nesilaikant 3 metrų atstumo nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos.

27. CK 4.130 straipsnio 1 dalis reglamentuoja servituto pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, jog servitutas gali pasibaigti tik pirmojoje dalyje įtvirtintais pagrindais. Servitutas, be kitų pagrindų, baigiasi, išnykus servituto būtinumui (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šio servituto pasibaigimo pagrindo turinys yra atskleistas CK 4.135 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas, nebesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Pagal CK 4.135 straipsnio 2 dalį, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

28. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 4.135 straipsnio nuostatas, kurios inicijuoti procesą dėl servituto pabaigos suteikia teisę tik viešpataujančio daikto ir tarnaujančio daikto savininkui. Servituto, kaip daiktinės teisės, varžančios tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę, nustatymas pateisinamas objektyvaus būtinumo egzistavimu, o tokio būtinumo išnykimas, pasikeitus aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą servitutui pasibaigti (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). CK 4.130 straipsnio 5 dalies nuostata servituto pabaigą sieja ne su valdytojo teisių pažeidimu, tačiau su konkrečiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių išnyksta servituto būtinumas. Atitinkamai Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Taigi, teisės aktai leidžia institucijai, nustačiusiai servitutą, administraciniu aktu jį panaikinti tik realiai egzistuojant CK 4.130 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog, kadangi valstybinė žemė yra valstybės ilgalaikis materialusis turtas (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tai, kalbant apie valstybinės žemės naudojimą, valdymą ir disponavimą, būtina pabrėžti, kad viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti. Viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis. Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019, 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019).

31. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, kad ieškovas D. M. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuomojasi 2003 m. kovo 5 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N27-03-0015, įskaitant ir 2013 m. birželio 14 d. susitarimą Nr. 23SŽN-(14.23.55)-68 dėl sutarties pakeitimo, pagrindu, t. y. ieškovas yra tik valstybinės žemės nuomininkas, kuriam tokia teisė perduota sutartimi. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog inicijuoti procesą dėl servituto pabaigos išnykus servituto būtinumui įgyvendindami daiktines teises gali viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkai. Kadangi ginčo atveju tarnaujančiojo daikto savininkė yra valstybė, kurią atstovauja NŽT prie ŽŪM, o viešpataujančio daiktas savininkai yra atsakovai M. R. ir UAB „Daviska“, todėl tik jie turi subjektinę teisę kreiptis į teismą dėl nustatyto kelio servituto panaikinimo išnykus jo būtinumui, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliantas, būdamas valstybinės žemės naudotojas, neįgyja teisės nei valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu, nei teisės aktų pagrindu kelti reikalavimą dėl servituto pabaigos.

32. Minėta, jog servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi pasikeisti taip, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Būtent ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti, kad buvusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, yra iš esmės pasikeitusios, t. y. išnyko servituto būtinumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019).

33. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus dėl servituto pasibaigimo pagrindų. Pažymėtina, jog atsakovas M. R. iš savivaldybės administracijos yra gavęs 2019 m. rugsėjo 11 d. išduotą statybos leidimą atlikti pagalbinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Leidimas išduotas remiantis pagalbinio ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektu. Kartu su šiuo projektu savivaldybės administracijai buvo pateiktas 2019 m. rugsėjo 2 d. NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus sutikimas, kuriuo išreikštas neprieštaravimas dėl pagalbinio ūkio pastato rekonstrukcijos pagal planą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Plane, kuris minimas atsakovės NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus rašte, pažymėtas įvažiavimas – išvažiavimas į rekonstruojama pastatą tik per nustatytą kelio servitutą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinė situacija rodo, kad kelio servituto poreikis nėra išnykęs, nustatytas kelio servitutas svarbus atsakovui M. R., kadangi jį panaikinus atsakovui būtų apribota galimybė pateikti į rekonstruojamą statinį ir taip būtų suvaržyta jo teisė laisvai naudotis savo turtu. Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs faktines aplinkybes nuvykus į vietą, taip pat įsitikino, kad jokio kito patekimo į atsakovo M. R. pastatą nėra, rekonstrukcija baigiama vykdyti, padarytos didelės investicijos, nes servituto turėtojas turėjo teisėtą lūkestį naudojantis servituto teise patekti į pastatą per (duomenys neskelbtini). Panaikinus nustatytą servitutą būtų sukeltos kliūtys, nuotoliai, o pastatu nebūtų galima naudotis. Tuo pačiu pastebėtina ir tai, kad pats ieškovas 2016 m. liepos 14 d. davė sutikimą atsakovui, jog jis galėtų rekonstruoti ir įteisinti pastatus – statinius prie žemės sklypo ribos nesilaikant 3 metrų atstumo. Toks ieškovo duotas sutikimas yra viena iš sudedamųjų projekto dalių, kurio pagrindu išduotas leidimas atsakovui M. R. rekonstruoti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), numatant privažiavimą būtent per žemės sklype (duomenys neskelbtini) nustatytą kelio servitutą. Ieškovas, prieš duodamas minėtą sutikimą, turėjo teisę susipažinti su projektine dokumentacija ir neįrodė, kad su ja nesusipažino dėl to, kad atsakovas ieškovo prašymu jos nepateikė, teikė neteisingus duomenis ar pan. (CPK 178 straipsnis).

35. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, tenkindama apelianto prašymą, 2021 m. sausio 27 d. nutartimi nutarė išreikalauti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybės priežiūros departamento dokumentus dėl savavališkai statomo pagalbinio ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos po patikrinimo buvo surašytas savavališkos statybos aktas, privalomas nurodymas iki 2021 m. liepos 7 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius ir privalomas nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų. Inspekcija, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. BIPA-20-210107-00001, savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-210107-00001, privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-20-210107-00001, privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-210107-00001. Teisėjų kolegijos nuomone, pateikti duomenys nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų, nes jie tik patvirtina, jog kelio servituto poreikis ne tik kad neišnyko, bet atsakovui M. R. tapo dar aktualesnis, kadangi statytoja UAB „Daviska“ (duomenys neskelbtini) už atsakovo M. R. pastato stato pagalbinės paskirties statinį, kuris apriboja atsakovui patekimą prie savo nuosavybės iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės. Taigi atsakovui patekimas į rekonstruojamą statinį yra galimas tik per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame ir nustatytas servitutas.

36. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad atsakovas M. R. buvo nesąžiningas, nes projektinius sumanymus taikė prie galiojančio servituto, o ūkinį pastatą galima buvo planuoti išvengiant servituto naudojimo. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog servitutas buvo nustatytas teisėtu 2003 m. kovo 30 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu, nurodytas 2002 m. kovo 26 d. patvirtintame detaliojo plano brėžinyje, jo būtinumo ir išlikimo faktas patvirtintas ir 2018 m. sausio 10 d. NŽT prie ŽŪM vedėjo sprendime. Esant 2019 m. rugsėjo 2 d. NŽT prie ŽŪM sutikimui, 2019 m. rugsėjo 11 d. savivaldybės administracija teisėtai išdavė leidimą atsakovui statinį rekonstruoti, rekonstruojamas statinys išliko toje pačioje vietoje su tuo pačiu įvažiavimu į pastatą per (duomenys neskelbtini). Kolegijos vertinimu, atsakovo siekis įgyvendinant savo teises pasinaudoti teisėtai nustatyto servituto nauda ir nepasinaudojimas kitomis galimomis alternatyvomis renkantis įvažiavimo į rekonstruojamą pastatą vietą negali būti vertinamas kaip nesąžiningas veikimas (neveikimas).

37. Apeliantas teigia, jog nėra techninių galimybių patekti į atsakovo M. R. ūkinį pastatą transporto priemonėmis, kadangi ūkinio pastato slenkstis nuo žemės paviršiaus pakilęs per 40 cm, į ūkinį pastatą galima patekti tik pėsčiomis, tačiau toks būdas neatitinka servituto turinio. Šiuo aspektu nepaneigti atsakovo M. R. paaiškinimai, jog, nors tebevykstant statybos darbams, ties pastato pagrindiniu įvažiavimu susidaro 26 cm slenkstis, nes ieškovas sužemino kelio servitutą (nukasta dalis žemių ir išklota trinkelėmis), tačiau, vadovaujantis rekonstrukcijos projekte numatytais aukščiais, įvažiavimas bus išklotas trinkelėmis ir sujungtas su pastatu, į pastatą bus patenkama per įrengtus garažo vartus įvažiuojant transporto priemonėmis.

38. Vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017). Apeliaciniame skunde apeliantas mini teismų nutartis, kuriose, jo nuomone, teismai, esant toms pačioms (panašioms) bylos aplinkybėms, priėmė kitokius sprendimus ir pateikė kitokį teisinio reglamentavimo aiškinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomose bylose su šia byla bendra tik tai, kad jose buvo kilęs ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių servituto panaikinimą, taikymo, tačiau bylų faktinės aplinkybės nustatytos skirtingos nuo šioje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, įskaitant ir Panevėžio apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2A-214-198/2019, kurioje buvo kilęs ginčas dėl servituto panaikinimo žemės sklype, kuris priklauso privačiam fiziniam asmeniui, o ne valstybei. Todėl, priešingai apelianto teiginiams, skundžiamame sprendime teismas pagrįstai rėmėsi šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika ir nuo šios praktikos taikymo nenukrypo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai šiuo apsektu vertinami nepagrįstais.

39. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsnis straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas M. R. turėjo 300 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui M. R. priteistinos iš ieškovo D. M. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) atsakovo M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėRita DambrauskaitėDalia Pranckienė