- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2019-05-14
- Bylos Nr.
- e2A-214-198/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00055-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Zina Mickevičiūtė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- D. L.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos, Visagino skyriui, VĮ „Ignalinos miškų urėdija“, G. R., S. S., D. S.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. S. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui, VĮ „Ignalinos miškų urėdija“, G. R., S. S. ir D. S., dėl servituto panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti per jos žemės sklypą nustatytą kelio servitutą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad yra pagrindas panaikinti nustatytą servitutą Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsio 1 dalyje 3 ir 5 punkte nurodytais pagrindais, t.y. dėl to, kad viešpataujantis daiktas yra žuvęs bei išnykus servituto būtinumui.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu, ieškinį tenkino. Panaikino žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam ieškovei, 2006 m. balandžio 19 d. Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-15620 nustatytą kelio servitutą, planuose pažymėtą „S2“; Panaikino žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklausančiam ieškovei, Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1280 nustatytą servitutą (tarnaujantys daiktai) – leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu, plane pažymėtu „S2“, kurio plotas 299 m2 ir priteisė iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdo 0,2644 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 14-15). Nuosavybės teisė į šį žemės sklypą ieškovei atkurta Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 13-15620 (t. I, b. l. 12-13). Utenos apskrities viršininko 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 14-1280 „Dėl žemės sklypo duomenų patvirtinimo Ignalinos rajone“ patvirtintos žemės sklypo ribos ir kadastro duomenys, nurodant, kad žemės sklypui nustatyti servitutai (tarnaujantys daiktai) – užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta „S1“, kurios plotas 502 m2, ir leisti eiti, važiuoti, ginti gyvulius keliu, plane pažymėtu indeksu „S2“, kurio plotas 299 m2 (t. 2, b. l. 99).
5. Nekilnojamojo turto registre servitutai įregistruoti remiantis 2006 m. balandžio 19 d. Apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-15620 ir 2008 m. liepos 25 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 14-1280 (t. 1, b. l. 14). Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V2-323 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kurio tikslas – pakeisti ieškovės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemės sklypą mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Pagal detalųjį planą pasikeitė servitutas S1 ((duomenys neskelbtini) ežero apsaugos juosta) – plotis padidėjo nuo 10 iki 20 m, o plotas nuo 502 m2 iki 994 m2. Kelio servituto S2 plotas ir kryptis nepasikeitė (t. 2, b. l.53-69).
6. Utenos apskrities viršininko 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 14-1046 „Dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties keitimo Ignalinos rajone“ pakeista žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtis – iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemė, gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (t. 2, b. l. 101).
7. Ieškovės žemės sklypas šiaurėje ribojasi su 0,5245 ha ploto valstybinės žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra valstybei nuosavybės teise priklausantys, VĮ Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomi pastatai. Prie pietinės sklypo ribos, 3,75 m atstumu nuo jos, yra pagalbinio ūkio pastatas – sandėlis, plane pažymėtas 5I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 16-21, t. 3, b. l. 101). Ieškovės žemės sklypui nustatyto kelios servituto S2 šiaurinės atšakos kryptis yra link šio pastato (t. 1, b. l. 86-87).
8. Ieškovės žemės sklypas rytuose ribojasi su atsakovams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios nuosavybės teise priklausančiu 0,4901 ha ploto žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). G. R. nuosavybės teisė į šį žemės sklypą atkurta Utenos apskrities viršininko 2005 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 13-11034 (t. 1, b. l. 123). Pietinėje žemės sklypo dalyje buvo įsiterpęs 0,02 ha ploto valstybinės žemės sklypas, užstatytas valstybei nuosavybės teise priklausančia, valstybės įmonės Ignalinos miškų urėdijos patikėjimo teise valdoma pirtimi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 71-72, 84, 118-119). Nuo įsiterpusio valstybinės žemės sklypo vakarinės ribos iki ieškovės žemės sklypo rytinės ribos nustatytas kelio servitutas, pažymėtas indeksu S1 – leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio keliu. Pagal ieškovės ir atsakovės G. R. žemės sklypų abrisus ir planus atsakovės G. R. žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra ieškovės žemės sklypui nustatyto kelio servituto rytinės atšakos tęsinys (t. 1, b. l.11,72-73, 84, 125).
9. Atsakovė G. R. 2007 metais pareiškė teisme ieškinį Utenos apskrities viršininko administracijai, prašydama įpareigoti Utenos apskrities viršininko administraciją parduoti jai ne aukciono būdu 0,02 ha valstybinės žemės plotą, įsiterpusį į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-609-30/07 įpareigojo Utenos apskrities viršininko administraciją pradėti procedūrą dėl pardavimo G. R. ne aukciono būdo 0,02 valstybinės žemės ploto, įsiterpusio į jai nuosavybės teisę priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b. l. 71-79).
10. Vadovaudamasis šiuo teismo sprendimu, Utenos apskrities viršininkas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 14-1160 „Dėl žemės sklypo duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ patikslino žemės sklypo ribas ir panaikino žemės sklypui nustatytą kelio servitutą S1(t. 2, b. l. 98). Generalinio miškų urėdo 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1B-178 sudaryta komisija ieškovės žemės sklype esančią valstybei nuosavybės teise priklausančią pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino avarine (t. 2, b. l. 115-116). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1400 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų nekilnojamųjų daiktų nurašymo“ pirtis nurašyta (Valstybės žinios, 2009, Nr.131-5697) ir valstybės įmonės Ignalinos miškų urėdijos miškų urėdo 2009 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 1-1-139 „Dėl nekilnojamųjų daiktų nurašymo“ nugriauta, pamatai išardyti (t.3, b. l.102-104). 2011 m. rugpjūčio 9 d. pirtis iš nekilnojamojo turto registro išregistruota kaip sunaikinta (t. 1, b. l. 119).
11. G. R. 2012 metais savo žemės sklype pastatė du naujus pastatus – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos 2012 m. gruodžio 17 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre, pateikdama deklaraciją apie statybos užbaigimą.
12. 2012 m. gruodžio mėnesį G. R. ir S. S. pasirašė 2012 m. gruodžio 17 d. parengtą Naudojimosi tvarkos nustatymo pagal žemės sklypo bendrasavininkų G. R. ir S. S. pageidavimą planą, nustatantį, kurioje vietoje yra S. S. naudojama žemės sklypo dalis, pažymint, kad į šią sklypo dalį S. S. pateks gretimam (ieškovės) sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytu kelio servitutu S2 (t. 1, b. l. 130). 2013 m. vasario 6 d. G. R. 1116/4901 dalis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė D. S. ir S. S. (t.1, b. l. 123).
13. Remdamasis byloje esančiais dokumentais – G. R. ir D. L. žemės sklypų abrisais (t. 1, b. l. 72-73) ieškovės žemės sklypo planais ( t. 2, b. l. 102-103), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštu (t. 2, b. l. 90-91), šalių paaiškinimais ir liudytojo A. A. parodymais, teismas konstatavo, kad kelio servitutas ieškovės žemės sklype (tarnaujantysis daiktas) buvo nustatytas, siekiant užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų (viešpataujantieji daiktai) – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamą naudojimą. Nesinaudojant kelio servitutu prie pirties negalima buvo patekti, o į sandėlį, kuris servituto nustatymo metu buvo naudojamas kaip garažas, turėjęs vienus vartus pietinėje sienoje, negalima buvo įvažiuoti.
14. Atsakovės G. R. žemės sklype stovėjusi, valstybei nuosavybės teise priklausiusi pirtis 2010 metais buvo nugriauta (t.3, b. l. 103-104) ir 2011 m. rugpjūčio 9 d. iš Nekilnojamojo turto registro išregistruota kaip sunaikinta (t. 1, b. l. 119). Pirmosios instancijos teismas konatatvo, kad žuvus viešpataujančiajam daiktui pasibaigė ir jo tinkamam naudojimui užtikrinti tarnaujančiajam daiktui, t. y. ieškovės žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 str. 1 d. 3 p., 3 d., 4.133 str.).
15. Aplinkybė, kad G. R. savo žemės sklype, maždaug toje vietoje, kurioje buvo valstybei nuosavybės teise priklausiusi sunaikinta pirtis, pastatė savo pirtį ir ūkinį pastatą, nebuvo kliūtis pasibaigti ieškovės žemės sklypui nustatytam servitutui, kuriuo buvo siekiama užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančios pirties tinkamą naudojimą.
16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. R. savo žemės sklype pastatytos pirties ir ūkinio pastato tinkamam naudojimui nereikalinga teisė naudotis svetimu daiktu – kelio servitutu ieškovės žemės sklype, nes prie statinių be jokių kliūčių patenkama per G. R. žemės sklypą. Aplinkybė, kad prieš parduodama dalį žemės sklypo ir paminėtus statinius G. R. susitarė su pirkėju S. S., kad prie jam naudotis skirtos sklypo dalies ir perkamų pastatų bus patenkama naudojantis ieškovės žemės sklype esančiu kelio servitutu, jokios reikšmės to servituto egzistavimui neturi, nes nei bendraturčiams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, nei tame sklype esantys statiniai nėra tie daiktai, kurių tinkamam naudojimui užtikrinti ieškovės žemės sklypui buvo nustatytas kelio servitutas. Tokį susitarimą teismas vertino kaip pažeidimą įstatymo nuostatos, kad savininkas nuosavybės teisės objektą turi naudoti, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 str. 1 d.).
Atsiliepimas
17. Atsakovų D. S. ir S. S. teiginį, kad teisę naudotis ieškovės žemės sklypui nustatytu kelio servitutu jiems suteikia teritorijų planavimo dokumentas – ieškovės žemės sklypo detalusis planas atmetė, nes šiuo planu joks naujas kelio servitutas nenustatytas, o aprašytas ir pažymėtas jau egzistuojantis kelio servitutas, nustatytas siekiant užtikrinti tinkamą valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą. Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 2 dalį iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, o ieškovės žemės sklypo detalusis planas kaip kelio servituto pagrindas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas (t. 1, b. l. 14).
18. Atsakovų D. S., S. S. ir G. R. teiginį, kad ieškovės žemės sklypui nustatytas kelio servitutas skirtas ir visuomenės poreikiams – patekti į (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostą, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes sklypui buvo nustatytas 10 m pločio (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostos servitutas S1, kuris niekur nesutapo su kelio servituto plotu ir servitutiniu keliu S2 patekimas į servitutą S1 nenumatytas (t.2, b. l. 89).
Žemesnės instancijos teismas
19. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateikti duomenys patvirtina, kad į (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostą (duomenys neskelbtini) kaime galima patekti keliose vietose (t. 2, b. l. 90, 95, 96, 97, t. 3, b. l. 92-97), todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas pažeis viešąjį interesą.
20. Valstybinės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis valstybei nuosavybės teise priklausantis, VĮ Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomas sandėlis kelio servituto nustatymo ieškovės žemės sklypui metu buvo naudojamas kaip garažas, turėjęs vienus vartus pietinėje sienoje, todėl įvažiuoti į šį garažą galima buvo tik naudojantis ieškovės žemės sklype nustatytu servitutu.
21. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į bylos duomenis, kad šiuo metu šis pastatas naudojamas ne kaip garažas, o kaip sandėlis, turintis vartus tiek pietinėje, tiek ir šiaurinėje sienoje į kurį be kliūčių galima patekti (prieiti ar privažiuoti transporto priemonėmis iš visų pusių) žemės sklypu, kuriame pastatas yra, nesinaudojant ieškovės žemės sklype nustatytu kelio servitutu, kuris faktiškai ir nenaudojamas.
22. Aplinkybė, kad ne visos transporto priemonės galėtų įvažiuoti į pastatą pro pietinius vartus nereikšminga, nes pastato paskirtis – sandėlis, o ne garažas. Be to, į sandėlį įvažiuoti galima pro šiaurinius vartus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad tinkamam sandėlio naudojimui nebūtinas ieškovės žemės sklype nustatytas servitutas, todėl jį panaikino (CK 4.130 str. 1 d. 5 p., 4.135 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
23. Apeliantai S. S. ir D. S., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
24. Nurodo, kad teismo išvada apie tai, kad ginčo servituto viešpataujančiu daiktu neva buvo pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), motyvuojama ne ginčo servitutą nustatančiais dokumentais (t. y. žemės reformos žemėtvarkos projektu ir jį įgyvendinančiu apskrities viršininko sprendimu), bet ieškovės pasisakymais ir teismo iškraipytais liudytojo parodymais.
25. Nei ieškovė, nei liudytojas A. A., nei kiti byloje dalyvavę asmenys nenustatinėjo ginčo servituto, todėl objektyviai nei vienas iš jų negali nurodyti, kas buvo (yra) ginčo kelio servituto viešpataujantis daiktais, šių asmenų paaiškinimai šiuo klausimu nagrinėjamu atveju net negali būti vertinami kaip įrodymai (parodymai) - tai yra subjektyvi atitinkamo asmens nuomonė apie servituto nustatymo priežastis ir tikslus, o ne šaliai ar liudytojui žinoma faktinė aplinkybė.
26. Kito privažiavimo kelio nebuvo ir nėra. Per ieškovės nurodomą žemės sklypo vietą jie negali įrengti naujo įvažiavimo, nes ta žemės sklypo dalis jiems nepriklauso, o tariamo privažiavimo vietoje yra G. R. sodas bei atsakovams S. priklausančio inžinerinio statinio – valymo įrengimai. Šios aplinkybės konstatuotos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.
Atsiliepimas
27. Atsakovai taip pat nurodė, kad dėl naujo privažiavimo kelio įrengimo jie pirmiausiai turėtų inicijuoti teisminį ginčą su bendrasavininke G. R. dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos ir pirkimo – pardavimo sutarties (pagal kurią įsigijo konkrečią žemės sklypo dalį) pakeitimo, todėl patirtų nepagrįstas ir neproporcingas išlaidas, nes visi atsakovams priklausantys statiniai buvo suprojektuoti ir pastatyti vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentuose (specialiajame plane ir detaliajame plane) nustatytu ginčo servitutu, įrengiant privažiavimo kelią iš kitos pusės dalį statinių reikėtų perstatyti, todėl naujo kelio įrengimas ir pastatų perstatymas pažeistų atsakovų teisėtus lūkesčius. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių apskritai nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
28. Panaikinus ginčo kelio servitutą atsakovai S. turės perstatyti dalį statinių: iškelti valymo įrengimus, perdaryti įėjimus į statinius, esamas parkavimo vietas, įrengti naują kelią per G. R. sodą. Kadangi atsakovai esamus statinius projektavo ir statė vadovaudamiesi detaliojo plano sprendiniais, jie turėjo ir turi pagrįstą teisėtą lūkestį, kad jiems nereikės perstatinėti statinių ir įsirenginėti naujų kelių. Taigi, atsakovai kaip sąžiningi asmenys turi teisę reikalauti tokių nuostolių atlyginimo iš atitinkamą detalųjį planą patvirtinusios ir atsakovų statybas suderinusios institucijos.
29. Teismas neįvertino ir nepasisakė, ar dėl ginčo kelio servituto panaikinimo atsakovų neabejotinai būsiantys nepatogumai ir išlaidos yra pateisinami ir proporcingi, nors tokią pareigą turėjo ne tik dėl to, kad atsakovai šį klausimą kėlė bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl to, kad tokias aplinkybes bus būtina įvertinti netgi sprendžiant klausimą dėl naujo kelio servituto nustatymo.
30. Kadangi teismas savo sprendime apskritai nepasisakė dėl atsakovams S. priklausančių statinių tolesnio naudojimo ir byloje nėra ginčo dėl fakto, kad atsakovai S. kito privažiavimo prie savo statiniu neturi, toks teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovams reikšti savarankiško ieškinio dėl tokio paties kelio servituto nustatymo ieškovės žemės sklypui.
31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ypatingai į realią atsakovų galimybę inicijuoti kitos civilinės bylos, kurioje būtų sprendžiama dėl to paties kelio naudojimo santykių, iškėlimą, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ir nepasisakė vienu esminių klausimų – dėl tolimesnio atsakovų S. statinių naudojimo (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).
32. Ieškovės argumentai dėl atsakovų galimybės toliau naudotis savo nuosavybe yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes kalbama ne apie šiuo metu egzistuojančią realią ir užtikrintą galimybę patekti prie atsakovų pastatų, bet apie tai, kad atsakovai neva gali įsirengti privažiavimo kelią per bendrasavininkei G. R. priklausančio žemės sklypo dalį (šiuo metu ten jokio kelio nėra), ignoruojant tokio privažiavimo kelio įrengimo prielaidas, t. y.: 1) bendrasavininkės sutikimas arba teisminis ginčas dėl pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytos naudojimo tvarkos pakeitimo, 2) atsakovės G. R. sodo iškirtimas ir atsakovams S. priklausančių valymo įrengimų perkėlimas, 3) atsakovams S. priklausančio pastato perstatymas.
33. Ieškovė ir jos atstovas civilinės bylos nagrinėjimo metu paminėtos kito privažiavimo kelio įrengimo prielaidoms neteikė reikšmės, vadovaudamiesi principu, kad viešpataujančio daikto savininko nepatogumai ir patiriamos išlaidos nėra pagrindas riboti kito asmens nuosavybės teises. Tačiau šis principas galioja sprendžia naujo servituto nustatymo, o ne esamo servituto panaikinimo klausimą.
34. Ieškovė savo žemės sklypą gavo neatlygintinai, jau su nustatytu kelio servitutu ir sutiko su tokiomis jai nuosavybės teise perduodamo žemės sklypo naudojimo sąlygomis. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovės teisės yra kažkaip ribojamos.
35. Atsakovai S. jiems priklausančią nuosavybės teisę taip pat įsigijo su teritorijų planavimo dokumentuose suprojektuotu ir administraciniais aktais nustatytu servitutu, pagal tai pasistatė savo pastatus ir statinius, todėl turėjo bei turi teisėtus lūkesčius, kad jiems nereikės perstatyti pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius bei kadastro duomenis suprojektuotų ir pastatytų pastatų bei statinių, įrenginėti naujų privažiavimo kelių.
36. Pasisakydamas dėl viešojo intereso nagrinėjamo byloje (visuomenės teisės naudotis (duomenys neskelbtini) ežero pakrante) teismas pirmiausiai turėjo vadovautis žemės reformos žemėtvarkos projekto, kuriame suprojektuotas tiek ieškovės žemės sklypas, tiek ginčijamas kelio servitutas, sprendiniais bei jais vadovautis, o to neatlikus (šis specialusis planas motyvuojamoje sprendimo dalyje nepaminėtas) buvo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos bei viešasis interesas.
Žemesnės instancijos teismas
37. Teismas komentavo jau po žemės sklypo suprojektavimo ir ginčo servituto nustatymo parengto ieškovės žemės sklypo detaliojo plano sprendinius ir išimtinai rėmėsi Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. A3-112, kuriame nurodyta, kad rengiant D. L. sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone detalųjį planą, nebuvo keičiama esamų servitutų S1 ir S2 paskirtis. Tačiau šis raštas nėra grindžiamas pagal teritorijų planavimo dokumentą.
38. Žemės reformos žemėtvarkos projektas yra šios vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas (norminis aktas) bei pagrindinis teisinis bei kartografinis dokumentas, kuriame atsispindi visi tos vietovės vietinės reikšmės vidaus keliai (kelių tinklas).
39. Ieškovės žemės sklypo detaliojo plano rengimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis numatė, kad patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti. Vadovaujantis minėtojo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, žemės reformos žemėtvarkos projektas yra viena iš specialiųjų planų rūšių, todėl jo sprendinius turi atitikti žemesnio lygmens - žemės sklypo detaliojo plano sprendiniai.
40. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto brėžinys ir kadastro žemėlapio ištraukos patvirtina, kad ginčo kelio servitutas yra (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės kelio, einančio per 11 žemės sklypų, dalis. Taip pat, kad šis servitutinis pakrantės kelias susisiekia su (duomenys neskelbtini) gatve ir iš šios gatvės minėtu keliu galima prieiti (privažiuoti) prie (duomenys neskelbtini) ežero, įskaitant prie buvusios urėdijos pirties, o šiuo metu atsakovų S. pastatų, esantį viešą paplūdimį (pakrantės apsaugos juostoje).
Žemesnės instancijos teismas
41. Teismo sprendime nepasisakyta dėl atsakovų rašytiniais įrodymais pagrįstos aplinkybės, kad prieš ieškovei įgyjant nuosavybės teises į žemės sklypą, buvo parengti nuosavybės teisių atkūrimui (ne natūra, bet pagal išvadą) dokumentai, t. y. žemės sklypų ribų paženklinimo abrisas, paženklinimo - parodymo aktas, o pirmiausiai – žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas palei ežero pakrantę nuo (duomenys neskelbtini) upės palei ežero pakrantę (neužstatytą ir jai lygiagrečiai) iki istoriškai urbanizuotos (duomenys neskelbtini) dalies einantis kelias.
42. Vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos reikalavimais šis kelias turėjo būti pažymėtas kaip bendro naudojimo kelias (nes šiuo metu šis kelias eina per daugiau kaip 5 žemės sklypus), tačiau projekte kelias buvo pažymėtas kaip servitutinis, nors jokie viešpataujantys daiktai nebuvo (nėra) nustatyti nei žemėtvarkos projekte, nei po jo patvirtinimo parengtuose įgyvendinimo aktuose (žemės sklypų planuose, sprendimuose dėl kadastro duomenų patvirtinimo, nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose).
43. Atsižvelgiantį į buvusius ir esamus šio kelio naudojimu santykius, kelio ilgį, Metodikos reikalavimus ir viešpataujančių daiktų nebuvimą, galima daryti išvadą, kad realiai kelias buvo projektuojamas (ar bent jau turėjo būti projektuojamas) kaip bendro naudojimo kelias, bet projekto rengėjai nedarė skirtumo tarp bendro naudojimo ir servitutinio kelio (tai paaiškintų viešpataujančių daiktų nebuvimą). Tokiu pačiu būdu yra suprojektuotas visas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės vietinės reikšmės kelių tinklas (išskyrus gatves): žemės reformos žemėtvarkos projekte esami bendrojo naudojimo keliai nurodyti kaip servitutiniai, nepaisant to, kad jungia po keliolika žemės sklypų ir nei vieno žemės sklypo (tarnaujančio daikto) formavimo dokumentuose nėra nurodyti viešpataujantys daiktai.
44. Esant minėtiems duomenims akivaizdu, jog teismas nepagrįstai panaikino ginčo kelio servitutą CK 4.130 straipsnio 3 punkto ir 4.133 straipsnio pagrindu, o toks teismo sprendimas pažeidžia ne tik atsakovų nuosavybės teises bei teisėtus lūkesčius, bet ir viešąjį interesą.
45. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad kelio servitutas ieškovės žemės sklype (tarnaujantysis daiktas) buvo nustatytas, siekiant užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų (viešpataujantieji daiktai) – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamą naudojimą, tas pats pasakytina ir apie atsakovams S. nuosavybės teise priklausančius pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) ežero pakrantę (servitutinę apsaugos juostą).
46. Faktinę aplinkybę, kad ginčo kelio servitutas yra vienintelis esamas priėjimas (privažiavimas) prie atsakovams S. priklausančių statinių patvirtina antstolio Leono Jankausko 2018-09-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Dėl šios aplinkybės byloje iš esmės net nebuvo ginčo.
47. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vietoj valstybei nuosavybės teise priklausiusios nugriautos pirties vietoje yra atsakovams S. priklausantis pastatas, pastatytas ant tų pačių pamatų (ant kurių buvo G. R. tėvų pirtis, vėliau urėdijos pirtis). Antstolių užfiksuotos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovai naudojasi kelio servitutu - patekdami prie savo statinių. Naudojimosi turinys yra identiškas (buvusios pirties atveju), dėl šios aplinkybės byloje nėra ginčo.
48. Atsižvelgiant į nurodytus faktus, nesutinkama su teismo išvada, kad nugriovus valstybinę pirtį, pasibaigė nustatytas servitutas, nes atsakovams priklausančio pastato ir buvusios urėdijos pastato statusas yra identiškas: pastatas nėra/nebuvo oficialiai įvardintas kaip viešpataujantis daiktas servitutą nustatančiuose dokumentuose, pastatas pastatytas atsižvelgiant į esamą ginčo kelią, ant istorinių pirties pamatų.
49. Teismo išvada, kad ,,G. R. savo žemės sklype pastatytos pirties ir ūkinio pastato tinkamam naudojimui nereikalinga teisė naudotis svetimu daiktu – kelio servitutu ieškovės žemės sklype, nes prie statinių be jokių kliūčių patenkama per G. R. žemės sklypą“ prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, neaišku kuo remiantis teismas daro tokią tikrovei prieštaraujančią išvadą.
50. Visų pirma, ginčas yra ne dėl G. R., bet atsakovams S. nuosavybės teise priklausančių pastatų naudojimo, nes pagal žemės sklypo naudojimosi tvarką, kuri parengta ir nustatyta vadovaujantis galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, atsakovai prie jiems priklausančios žemės sklypo dalies ir joje esančių pastatų patenka per ginčo kelią. Vadovaudamiesi tokiais galiojančiais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais ir žemės sklypo naudojimosi tvarka atsakovai suprojektavo ir pastatė jiems priklausančius statinius.
51. Antra, antstolio Leono Jankausko 2018-09-21 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota faktinė aplinkybė, kad įvažiavimas į atsakovų žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. eina iki G. R. gyvenamojo namo ir baigiasi ties sodu, kad šis kelias iki S. priklausančių statinių neprieina, kad pietinėje žemės sklypo pusėje esančius statinius nuo minėto įvažiavimo skiria sodas ir už sodo (iš pietų pusės) pastatyti valymo įrengimai.
52. Teismas nurodė, kad nesutinka su atsakovų D. S. ir S. S. teiginiu, kad teisę naudotis ieškovės žemės sklypui nustatytu kelio servitutu jiems suteikia teritorijų planavimo dokumentas – ieškovės žemės sklypo detalusis planas. Teismas nurodė, kad šiuo planu joks naujas kelio servitutas nenustatytas, o aprašytas ir pažymėtas jau egzistuojantis kelio servitutas, nustatytas siekiant užtikrinti tinkamą valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą.
53. Teismas nagrinėjamu atveju ignoruoja kitą galiojantį teritorijų planavimo dokumentą – žemės reformos žemėtvarkos projektą, t. y. specialųjį planą, kuriame pirmiausiai ir buvo suprojektuotas ginčo kelio servitutas. Šis teritorijų planavimo dokumentas yra galiojantis ir atsakovai juo rėmėsi, kaip ir detaliojo plano sprendiniais, tos nuomonės laikosi ir Aplinkos ministerija.
54. Teismo sprendime nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateikti duomenys patvirtina, kad į (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostą (duomenys neskelbtini) kaime galima patekti keliose vietose (t. 2, b. l. 90, 95, 96, 97, t. 3, b. l. 92-97), tačiau teismas ignoravo atsakovų nurodytas aplinkybes, kad dauguma Nacionalinės žemės tarnybos nurodytų kelių yra ne (duomenys neskelbtini) kaime, kai kuriuo nurodyti keliai apskritai neegzistuoja, ir nei vienu iš tų kelių negali prieiti būtent prie nagrinėjam ginčui aktualios (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostos, esančios urbanizuotoje (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kuri iš rytų pusės ribojasi su į (duomenys neskelbtini) ežerą įtekančia (duomenys neskelbtini) upe, o iš vakarų pusės – su į (duomenys neskelbtini) ežerą įtekančia (duomenys neskelbtini) upe.
55. Išdėstyti apeliacinio skundo argumentai suteikia pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendime, visų pirma yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes nepasisakyta dėl visų byloje nagrinėtų reikalavimų ir neatskleista bylos esmė, antra, teismo išvados yra prieštaringos ir neobjektyvios (dėl neįvardintų motyvų nesiremiant byloje esančiais įrodymais), padarytos nesivadovaujant materialiosios teisės normomis (Žemės įstatymo 23 str., Teritorijų planavimo įstatymo 16 str.)
56. Atsakovė G. R. pareiškimu apie prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1161-277/2018, prašo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą.
57. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo atsakovų ir liudytojo A. A. teisme nurodytų aplinkybių, kad ginčo kelias dar tarpukario Lietuvoje, t. y. iki visuotinės žemės nacionalizacijos, taip pat sovietmečiu, ir po 1991 m. prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui (gerokai laiko iki ieškovės žemės sklypo suformavimo) ėjo palei (duomenys neskelbtini) ežero pakrantę, nuo (duomenys neskelbtini) upės iki atsakovės G. R. tėvams priklausiusios pirties, ant kurios pamatų sovietmečiu buvo pastatyta Ignalinos miškų urėdijos pirtis ir ant tų pačių pamatų atsakovai S. 2013 metais pastatė pirtį ir ūkinį pastatą.
58. Keitėsi tik pirties savininkai, taip pat kelio juridinis statusas, tačiau nei statinio, nei kelio buvimo vieta, nei faktiniai naudojimo santykiai dėl to nesikeitė. Kelias niekada nebuvo skirtas vieno konkretaus nekilnojamojo daikto naudojimo užtikrinimui.
59. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti žemės reformos žemėtvarkos projektų brėžiniai (skelbiami geoportal.lt) ir nekilnojamojo turto kadastro duomenys patvirtino, kad tokiu pačiu principu (kaip servitutiniai) buvo pažymėti visi (duomenys neskelbtini) kaimo keliai, kurie yra į pietus nuo (duomenys neskelbtini) gatvės (vedantys nuo gatvės link (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra precedentas ir kitų žemės sklypų savininkams inicijuoti atitinkamus teisminius procesus dėl tokių servitutinių kelių (neturinčių nustatytų viešpataujančių daiktų) panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
60. Teismo išvada, kad ginčo kelio servituto viešpataujantis daiktas buvo urėdijos pirtis nepagrįsta jokiais įrodymais bei prieštarauja paminėtiems kelio naudojimo santykiams.
61. Sovietiniais metais Ignalinos miškų urėdija nusavino G. R. tėvų pirtį ir ant jos pamatų pastatė naują pirtį. Prasidėjus žemės reformai tie faktiniai naudojimo santykiai nepasikeitė, o (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje buvęs istorinis bendrojo naudojimo kelias, kuris jungė daugiau kaip 5 formuojamus žemės sklypus, buvo neteisėtai suprojektuotas kaip kelio servitutas.
62. Nepaisant fakto, kad Ignalinos miškų urėdijos pirtis buvo nugriauta ir išregistruota, faktiniai statinių ir žemės naudojimo santykiai po to nepasikeitė. Buvusios urėdijos pirties vietoje, ant tų pačių pamatinių akmenų, ant kurių stovėjo dar G. R. tėvų pirtis, atsakovai S. pasistatė savo statinį, prie kuriuo buvo ir yra privažiuojama ginčo keliu.
63. Atsakovė G. R. 2012 metais, vykdydama su atsakovais S. sudarytą preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, kreipėsi dėl statybos leidimo S. planuojamiems statiniams išdavimo, nes būsimi pirkėjai nebuvo tikri dėl galimybės statyti naujus statinius saugomoje teritorijoje (Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, vandens telkinio pakrantės apsaugos zona), todėl nesudarė pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties kol nebuvo išduotas leidimas jų norimų statinių statybai.
64. Tuo tikslu atsakovai S. 2012 m. taip pat užfiksavo ir įregistravo išlikusius istorinės G. R. tėvų pirties pamatus. Byloje net nėra ginčo dėl fakto, kad atsakovai S. pastatė statinius pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą servitutinį kelią ir šiuo metu naudojasi šiuo keliu. Pastarąjį faktą patvirtina ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai.
65. Šis teismo sprendimas neabejotinai turės įtakos atsakovų G. R. ir S. tarpusavio bendrosios nuosavybės teisiniams santykiams. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku kaip apeliantai S. toliau turi naudotis savo nuosavybe ir atitinkamai nepasisakytą, kokią įtaką šis teismo sprendimas turės atsakovės G. R. teisėms ir pareigoms.
66. Atsakovė, vadovaudamasi paminėtomis Civilinio proceso kodekso normomis, kasacinio teismo praktika bei įvertinusi Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo turinį, mano, kad teismo sprendimo įtaka atsakovės teisėms yra neaiški, kadangi teismas sprendime nepasisakė dėl svarbių byloje nustatytų faktų, t. y. atsakovams S. priklausančio turto valdymo ir naudojimo, panaikinus kelio servitutą.
Atsiliepimas
67. Ieškovė D. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovų S. S. ir D. S. apeliacinį skundą atmesti bei palikti galioti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą, iš apeliantų, ieškovės D. L. naudai, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teisme.
68. Nurodė, kad teismas išnagrinėjęs bylą bei įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą tinkamai nustatė, jog servitutas ieškovės sklype kaip tarnaujančiame daikte, buvo nustatytas siekiant užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamą naudojimą. Nesant kelio servituto prie pirties patekti tiesiog nebuvo įmanoma, o į sandėlį, kuris servituto nustatymo metu buvo naudojamas kaip garažas, turėjęs vienus vartus pietinėje sienoje, negalima buvo įvažiuoti.
69. Šiuo atveju byloje buvo nustatyta, jog viešpataujantys daiktai nustatant servitutą buvo būtent valstybei nuosavybės teise priklausantys daiktai – pirtis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
70. Atsakovės G. R. sklype stovėjusi valstybei nuosavybės teise priklausanti pirtis 2010 m. buvo nugriauta ir iš viešo registro 2011 m. buvo išregistruota kaip sunaikinta.
Žemesnės instancijos teismas
71. Apeliantai teikia teismui tikrovės neatitinkančius duomenis, nes kaip matyti iš byloje esančių įrodymų bei teismo nustatytų aplinkybių, vietoje valstybei priklausiusios pirties ir ūkinio pastato nauji statiniai buvo pastatyti ne apeliantų, o atsakovės G. R., 2012 metais. Teismas tinkamai nustatė, jog G. R. jos žemės sklype naujai pastatytų statinių naudojimui iš esmės nėra būtinumo naudotis svetimo asmens daiktu, t.y. ieškovės žemės sklypu. Dėl to apeliantų teiginiai, jog jie projektavo ir statė jiems priklausančius statinius atsižvelgdami į ieškovės sklype nustatytą kelio servitutą yra iš esmės nepagrįsti.
72. Atsižvelgiant į tai, kad vienu atveju išnyko daiktas, patekimui prie kurio buvo nustatytas kelio servitutas (pirtis), kitu atveju yra išnykęs kelio servituto būtinumas, patekimui prie sandėlio, teismas ieškovės žemės sklype nustatytą kelio servitutą panaikino visiškai pagrįstai. Ieškovės sklype nustatytame kelio servitute patekimas prie vandens telkinio nėra numatytas.
73. Žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso apeliantams bei G. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Į nurodytą žemės sklypą yra tiesioginis įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) g. (1 t., b.l. 34). Dėl to darytina išvada, jog šiuo atveju patekimas prie apeliantams priklausančių statinių bei žemės sklypo dalies turėtų būti sprendžiamas tarp žemės sklypo bendraturčių, iš esmės nepainiojant į šį ginčą ieškovės, bei neribojant jos, kaip teisėtos žemės sklypo savininkės, nuosavybės teisių.
Žemesnės instancijos teismas
74. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl sprendimas turėtų būti paliekamas nepakeistas. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad panaikinus servitutą, nebus galima patekti prie ežero apsauginės zonos, nes priėjimas prie ežero apsauginės zonos galimas keliose vietose.
75. VĮ Valstybinių miškų urėdija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad sprendimas yra pagrįstas bei pateikė rašytinius įrodymus patvirtinančius apie sumokėtas priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija konstatuoja:
76. Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.)
77. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
78. Apeliantai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
79. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikšmingos bylai aplinkybės bei įrodymai, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, yra nurodyti šalių procesiniuose dokumentuose, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys davė paaiškinimus žodžiu ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, pagal esamą bylos medžiagą negalėtų dėl šalių ginčo priimti teisingo sprendimo, be to teismas pridėjo prie bylos apeliantų pateiktus rašytinius įrodymus.
80. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto panaikinimą, servituto turinio nustatymą.
81. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.
82. Žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Žemės įstatymo 2 str. 13 p.).
83. Servitutas gali būti panaikintas tik įstatymų nustatyta tvarka šalims dėl to susitarus ar kitais specialiais Civiliniame kodekse išvardytais pagrindais, įskaitant atvejus, kai išnyksta servituto būtinumas (CK 4.130 str. 1 d. 5 p.).
84. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdo 0,2644 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14-15). Nuosavybės teisė į šį žemės sklypą ieškovei atkurta Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 13-15620 (t. 1, b. l. 12-13). Žemės sklypui nustatyti servitutai, planuose pažymėti: S1 – užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinių vandens telkinių apsaugos juosta, kurios plotis 10 m; S2 ir S3 – leisti kitiems asmenims važiuoti, eiti, ginti gyvulius 4 m pločio esamais keliais (t. 1, b. l. 8-11). 2008 m. gegužės 4 d. atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, surašytas žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktas (t. 1, b. l. 66-67), parengtas žemės sklypo planas, kuriame kelio servitutai S2 ir S3 pažymėti vienu indeksu S2 (t.1, b. l. 86-87).
85. Nekilnojamojo turto registre servitutai įregistruoti remiantis 2006 m. balandžio 19 d. Apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-15620 ir 2008 m. liepos 25 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 14-1280 (t. 1, b. l. 14). Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. V2-323 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kurio tikslas – pakeisti ieškovės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemės sklypą mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai. Pagal detalųjį planą pasikeitė servitutas S1 ((duomenys neskelbtini) ežero apsaugos juosta) – plotis padidėjo nuo 10 iki 20 m, o plotas nuo 502 m² iki 994 m². Kelio servituto S2 plotas ir kryptis nepasikeitė (t. 2, b. l.53-69). Dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.
87. Nagrinėjamu atveju ieškovė servituto būtinumo išnykimą grindė tuo, kad viešpataujantis daiktas yra žuvęs bei išnykus servitutui, nes atsakovai prie savo pastatų gali patekti per savo pastatų per atsakovės G. R. sklypą. Todėl bylą nagrinėjant reikia nustatyti dvi aplinkybes ar viešpataujantis daiktas išnyko ir ar išnyko būtinybė naudotis tarnaujančiuoju žemės sklypu, siekiant užtikrinti tinkamą viešpataujančio daikto naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019). Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pasisakyti dėl konkrečių atsakovų veiksmų, kuriuos jie turi atlikti, norint patekti prie apeliantams priklausančių pastatų, nes tai nėra šios bylos dalykas. Visus ginčus turto bendrasavininkiai turi spręsti tarpusavyje (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
88. Ieškovės žemės sklypas rytuose ribojasi su atsakovams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios nuosavybės teise priklausančiu 0,4901 ha ploto žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). G. R. nuosavybės teisė į šį žemės sklypą atkurta Utenos apskrities viršininko 2005 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 13-11034 (t. 1, b. l. 123). Ieškovės žemės sklypas rytuose ribojasi su atsakovams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios nuosavybės teise priklausančiu 0,4901 ha ploto žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal ieškovės ir atsakovės G. R. žemės sklypų abrisus ir planus atsakovės G. R. žemės sklypui nustatytas kelio servitutas yra ieškovės žemės sklypui nustatyto kelio servituto rytinės atšakos tęsinys (t. 1, b. l.11,72-73, 84, 125). Nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 13-15620, ieškovės sklype buvo nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis) patekti prie Lietuvos Respublikai priklausančios nuosavybės – 0,2 ha žemės ploto (bendram naudojimui skirtos teritorijos, kurioje buvo Lietuvos Respublikai priklausanti pirtis) (1 t., b. l. 115-129).
89. Kadangi pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktą administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi prie gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, todėl galima daryti išvadą, kad šiuo sprendimu viršininkas nustatė servitutą užtikrinant patekimą į valstybei nuosavybės teise priklausančią pirtį, kitų pagrindų servitutui, byloje nenustatyta. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesinaudojant kelio servitutu prie pirties negalima buvo patekti.
90. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-609-30/07 įpareigojo Utenos apskrities viršininko administraciją pradėti procedūrą dėl pardavimo G. R. ne aukciono būdo 0,02 valstybinės žemės ploto, įsiterpusio į jai nuosavybės teisę priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.2, b. l. 71-79). Vadovaudamasis šiuo teismo sprendimu, Utenos apskrities viršininkas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 14-1160 „Dėl žemės sklypo duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ patikslino žemės sklypo ribas ir panaikino žemės sklypui nustatytą kelio servitutą S1(t. 2, b. l. 98).
91. Netrukus, po minėto Utenos apskrities viršininko įsakymo priėmimo, Generalinio miškų urėdo 2008 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1B-178 sudaryta komisija atsakovės žemės sklype esančią valstybei nuosavybės teise priklausančią pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino avarine (t. 2, b. l. 115-116) ir 2011 m. rugpjūčio 9 d. pirtis iš nekilnojamojo turto registro išregistruota kaip sunaikinta (t. 1, b. l. 119).
92. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje reglamentuojama, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas CK nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.
93. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelio servitutas ieškovės žemės sklype (tarnaujantysis daiktas) buvo nustatytas, siekiant užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančių daiktų (viešpataujantieji daiktai) – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamą naudojimą ir jis buvo panaikintas, nes išnykus viešpataujančiam daiktui, išnyko būtinumas tarnaujančiam daiktui – kelio servitutui.
94. Nagrinėjamu atveju servitutai buvo nustatyti administraciniu aktu, kaip daiktinė teisė, ji nustatoma ne asmeniui, o nekilnojamajam daiktui. Nekilnojamojo turto registre ginčo kelio servitutas buvo registruotas kaip tarnaujantis. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, reglamentuojančiame šio registro duomenų teisinį statusą, nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
95. Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (galiojusių nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 12 d.) nuostatose neįtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatant servitutą sprendime turi būti įrašytas viešpataujantysis daiktas ar kad jis turi būti įregistruotas, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirtis nebuvo oficialiai įvardintas kaip viešpataujantis daiktas, atmestini kaip nepagrįsti. Viešpataujantį daiktą, šiuo atveju, nustatė teismas.
96. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, kad G. R. savo žemės sklype, maždaug toje vietoje, kurioje buvo valstybei nuosavybės teise priklausiusi sunaikinta pirtis, pastatė savo pirtį ir ūkinį pastatą, nėra kliūtis pasibaigti ieškovės žemės sklypui nustatytam servitutui, kuriuo buvo siekiama užtikrinti valstybei nuosavybės teise priklausančios pirties tinkamą naudojimą.
97. Servitutas nustatomas kaip teisė į svetimą nekilnojamąjį turtą (teisė naudotis tarnaujančiuoju daiktu ar jo dalimi), siekiant užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą. Kadangi servitutas yra nuosavybės teisės suvaržymas, tai jis nustatomas ir pateisinamas tik tada, kai egzistuoja būtinumas. Jei būtinumo nėra, tai nėra ir pagrindo nustatyti servitutą, o jeigu jis buvo, bet, pasikeitus aplinkybėms, išnyko, laikytina, kad atsirado pagrindas servitutui pasibaigti ar jį panaikinti.
98. Būtinumas užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą gali būti suprantamas kaip sudarymas galimybių naudotis visu daiktu ar jo dalimi. Jeigu į dalį žemės sklypo ar jame esantį pastatą arba kitą nekilnojamąjį daiktą nėra galimybių patekti, atlikti jo remonto ar priežiūros darbus, nepasinaudojant gretimo sklypo dalimi kaip tarnaujančiuoju daiktu, tai gali būti pagrindas nustatyti servitutą. Servituto būtinumas tokiu atveju yra tol, kol nėra galimybės patekti į visą sklypą ar juo visu naudotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017).
99. Nagrinėjamu atveju apeliantai turi galimybę patekti prie jiems priklausančių pastatų kitokiu būdu nei per nustatytą kelio servitutą ieškovės žemės sklype, važiuojant per jiems bendrosios dalinės nuosavybės priklausantį sklypą, į kurį yra įvažiavimas nuo kelio (CK 4.135 str.). Taigi jau egzistuoja reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte.
100. Todėl sutiktina, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, kad prieš parduodama dalį žemės sklypo ir paminėtus statinius G. R. susitarė su pirkėju S. S., kad prie jam naudotis skirtos sklypo dalies ir perkamų pastatų bus patenkama naudojantis ieškovės žemės sklype esančiu kelio servitutu, jokios reikšmės to servituto egzistavimui neturi, nes nei bendraturčiams G. R., D. S. ir S. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, nei tame sklype esantys statiniai nėra tie daiktai, kurių tinkamam naudojimui užtikrinti ieškovės žemės sklypui buvo nustatytas kelio servitutas.
101. Kasacinio teismo ne kartą pasisakyta, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-190-916/2017). Ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl servituto pabaigos.
102. Nagrinėjamu atveju apeliantai teigia, kad panaikinus servitutą, jiems tektų įsirengti naują kelią per G. R. sodą, reiktų patraukti valymo įrenginius.
103. Bylos duomenimis nustatyta, kad servitutinis kelias per ieškovės sklypą yra apaugęs žole, o atsakovų sklype yra išvažinėtas kelias prie apeliantams priklausančių pastatų (1 t., b.l. 33,34). Apeliantai įvažiavimą (vartus) prie jiems priklausančių statinių iš servitutinio kelio yra paslinkę 2 m link (duomenys neskelbtini) gatvės ir faktiškai pro servitutinį kelią, atsakovai į savo sklypą įvažiuoti negali (1 t., b.l. 36). Tai patvirtina byloje esančios foto nuotraukos, kuriose matyti, kad atsakovai automobiliais atvykę prie jiems priklausančių pastatų, neįvažiuoja į jiems priklausančio sklypo dalį, bet automobilius palieka ant servitutinio kelio ar net ieškovei priklausančiame sklype (1 t. b.l. 148-150). Todėl atsakovų teiginiai, kad jiems tektų įsirenginėti naują kelią ir tai galimai gali įtakoti naujų ginčų kilimą ir nesutarimus tarp atsakovų, atmestini kaip nepagrįsti. Be to netgi jeigu ir kiltų apeliantams nepatogumai, reiktų atlikti tam tikrus pokyčius jų žemės sklype, norint įsirengti pravažiavimą, tai negali pateisinti ieškovės nuosavybės teisių suvaržymo, dėl atsakovų patogumo.
104. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad servitutą pripažinus pasibaigusiu, apeliantai galės patekti prie savo statinių kitu keliu, įvažiuojant pro jiems dalines nuosavybes teise priklausantį sklypą be nustatyto kelio servituto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad išnyko pagrindas riboti ieškovės nuosavybės teises (CK 4.111 str., 4.113 st. 4.130 str. 1 d. 5 p., 4.135 str.).
105. Apeliantai taip pat nurodo, kad jie gina viešąjį interesą, nes panaikinus kelio servitutą nebus galima patekti prie (duomenys neskelbtini) ež. pakrantės apsaugos zonos.
106. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas 2018 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. A3-112 pažymėjo, kad rengiant D. L. sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Ignalinos rajone detalųjį planą, nebuvo keičiama esamų servitutų S1 ir S2 paskirtis, t. y. servitutiniu keliu S2 patekimas į servitutą S1 nenumatytas (t.2, b. l. 89). Nurodė, kad pakrantės apsaugos juosta nepatenka į numatytą kelio servitutą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr.343 Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pagal tuo metu galiojusios aktualios redakcijos 109.2 punktu, nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama tiesti kelius, todėl patekimas kelio servitutu, esančiu ieškovės žemės sklype į pakrantės apsaugos juostą prie paviršinio vandens telkinio negalėjo būti numatyta. nenumatyta galimybė kitiems asmenims. Todėl šiuo atveju patekti kelio servitutu S2 į pakrantės apsaugos juostą S1 ir šiuo atveju nėra visuomenės intereso.
107. Pirmosios instancijos nustatė, kad į (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostą (duomenys neskelbtini) kaime galima patekti keliose vietose (t. 2, b. l. 90, 95, 96, 97, t. 3, b. l. 92-97), todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas pažeis viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Vien faktas, kad šiuo keliu prie (duomenys neskelbtini) ežero patekdavo (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai, nėra pakankamas pagrindas ieškovės nuosavybės teisės ribojimui, nes kaip ir minėta ankščiau galimybė patekti kelio servitutu S2 į pakrantės apsaugos juostą nebuvo numatyta bei suprojektuotas teritorijų planavimo dokumentuose.
108. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, dėl jų plačiau nepasisako.
109. Apeliantė kartu su prašymu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra pateikusi ir prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog netenkinus apeliacinio skundo nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų apeliantės naudai, todėl šis apeliantės prašymas netenkinamas. Atsakovė D. L. turėjo 484,00 Eur advokato pagalbos išlaidų, kurios priteisiamos iš apeliantų (CPK 88, 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. S., S. S. po 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) D. L. naudai advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.