Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.9.; 1.1.10.2.1.; 1.2.7.2.2.3.; 1.2.7.7.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1

2020 m. spalio 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2018 m. gruodžio 12 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir nuteistajam paskirta galutinė 5 (penkerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Kardomoji priemonė suėmimas pratęsta iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikas, nuteistojo išbūtas laikinajame sulaikyme bei suėmime nuo 2019 m. birželio 26 d. iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. E. naudai priteisti 7000 Eur (septyni tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 26 d., apie 11.42 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, eidamas pro (duomenys neskelbtini) mokyklą – (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), jo teritorijoje pamatė iki tos dienos jam nepažįstamą mažametę E. ir turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamete E., suprasdamas, kad E. yra mažametė ir negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, parsivedė ją į savo namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kur ją nurengė ir pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, tenkino savo lytinę aistrą prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, tai yra, lietė savo lytiniu organu E. lytinius organus, kandžiojo bei lietė jos krūtinę ir pilvą, kišo pirštus į E. lytinius organus, taip pat įkišęs savo rankos pirštą į E. lytinius organus, ne mažiau kaip 10 kartų jį stumdydamas pirmyn ir atgal, stimuliavo E. lytinius organus, tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę E.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis A. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 23 d. nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnio 1 dalį arba paskirti nuteistajam ne didesnę kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Apelianto nuomone, jo atlikti veiksmai turėjo būti vertinami tik kaip mažamečio asmens tvirkinimas. Apelianto teigimu, Kauno apygardos teismas neištyrė byloje esančių įrodymų visumos, įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai ir selektyviai, vadovavosi vien tik nuteistąjį A. kaltinančiais įrodymais. Jo kaltė nuosprendyje pagrįsta tik mažametės E. nepatikimais ir su kitais byloje surinktais įrodymais nesutampančiais parodymais. Be to, išskirtinė reikšmė suteikta parodymams asmenų, kurie nėra tiesioginiai įvykio liudytojai.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nesilaikė nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, įrodymus tyrė šališkai. Nuteistasis nurodo, kad jokios intervencijos pirštais į E. lytinius organus nebuvo ir tai patvirtina 2019 m. liepos 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog sužalojimų, rodančių galimą prievartinį aktą, nenustatyta, o objektyvių duomenų apie galimą lytinį aktą, taip pat nėra. A. teigimu, jis nekišo pirštų į E. lytinius organus, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, o tai, kad jis savo lytiniu organu palietė E. lytinius organus, kandžiojo bei lietė jos krūtinę bei pilvą negali būti traktuojama kaip veiksmai, atitinkantys BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Pati E. yra nurodžiusi, jog: „A. lytinis organas tik lietėsi prie jos lytinių organų, giliau kažkur nebuvo“.

2.3. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nuteistasis tvirtina, kad jo padarytoje veikoje yra visi BK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiai. Apelianto nuomone, jo veiksmai, susiję su E. intymių kūno vietų lietimu, galėjo sukelti E. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis.

2.4. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tvirkino jaunesnį nei šešiolikos metų asmenį. Pagal šią baudžiamojo įstatymo nuostatą asmuo atsako tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo neturi 16 metų ir kaltininkas tai žinojo, numatė arba pagal įvykio aplinkybes turėjo ir galėjo numatyti. Nuteistojo teigimu, jam E. atrodė apie dvidešimties metų, tačiau jis galėjo ir klysti, nes tuo metu buvo išgėręs vaistų ir alkoholio, buvo apsvaigęs, iš vakaro taip pat buvo vartojęs alkoholį. Pasak apelianto teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusiąją į savo namus jis kvietė ne tenkinti savo lytinę aistrą, o išgerti alkoholio. Mergaitė sutiko ir pati savo noru nuėjo pas jį į namus. Tai patvirtina ir byloje esanti filmuota medžiaga. Teismas, apelianto manymu, turėjo įvertinti, kad nukentėjusioji kartu su juo gėrė alkoholį, jokios prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu apeliantas nenaudojo, ji bet kuriuo metu galėjo iš buto išeiti, ką ji vėliau ir padarė. Teismas privalėjo vertinti ir tą aplinkybę, kad apeliantas negali seksualiai pasitenkinti dėl jam išoperuotos prostatos. Įvykio metu apeliantas buvo stipriai susižalojęs, todėl sunkiai vaikščiojo, judėjo, šias aplinkybes patvirtino liudytoja S. P., todėl, apelianto nuomone akivaizdu, kad tokių veiksmų kaip nurodyta nuosprendyje, apeliantas negalėjo atlikti dėl sveikatos būklės. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog lytinių organų glostymas nėra seksualinis prievartavimas ar lytinės aistros tenkinimas.

2.5. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje nenustatyti BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tuo tarpu mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Pagal BK 153 straipsnį kvalifikuojami ir tokie atvejai, kai lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama su mažamečiu jam sutinkant, ir teismas, įvertinęs to asmens psichinę ir seksualinę brandą, padaro išvadą, kad sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę.

2.6. Teismas skundžiamame procesiniame sprendime konstatavo, kad atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Anot nuteistojo, byloje nenustatyti tokie neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie atitiktų lytinės aistros su mažamete tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu (mergaitės lytinių organų dirginimas ar masturbavimas, pirštų ar kitų daiktų kišimas į mergaitės lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyvus mergaitės lytinių organų lietimas ar privertimas ją liesti kaltininko lytinius organus, mergaitės kūno lietimas savo (kaltininko) lytiniu organu ir pan.). Nuteistasis nurodo, kad neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, kurie pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygtų lytiniams santykiams.

2.7. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog įrodyta, kad A. lietė savo lytiniu organu E. lytinius organus kandžiojo bei lietė jos krūtinę ir pilvą, kišo pirštus į E. lytinius organus, juos stimuliavo pirštu. Tačiau, byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo išvadai, jog atlikdamas šiuos veiksmus nuteistasis apskritai siekė lytinės aistros patenkinimo. Nuteistojo nuomone, teismas minėtas išvadas padarė vadovaudamasis tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtino nei vienas įrodymas, esantis byloje. Nuteistasis pažymi, kad nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais.

2.8. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad E. galėjo neteisingai suprasti su ja atliktų veiksmų prasmę ir duoti neteisingus parodymus paveikta ją apklaususių pašalinių žmonių, o teismas, išimtinai vertindamas tik E. parodymus, traktavo A. veiksmus kaip seksualinį prievartavimą, nors jo veiksmuose nebuvo šio nusikaltimo sudėties požymių. Teismas rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais, kuriems yra keliami specialūs reikalavimai. Iš jų negalima padaryti vienareikšmiškos išvados apie jo kaltę, įrodymai nėra lyginti tarpusavyje, neaptartas jų santykis su jo paaiškinimais ar kitais bylos duomenimis, liudijančiais jo nekaltumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nuosprendyje neįvykdė BPK 1 straipsnio reikalavimo – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą.

2.9. Apeliaciniame skunde pažymima, kad abi aptariamos nusikalstamos veikos (BK 150 straipsnio 4 dalis ir 153 straipsnis) padaromos veikiant tiesiogine tyčia. Apelianto nuomone, teismas nesistengė atskleisti A. tyčios formos, apeliantas buvo pripažintas kaltu nenustačius jo kaltės.

2.10. Apeliaciniame skunde cituojami nuteistojo parodymai, pažymima, kad nuteistasis įvykio metu buvo išgėręs vaistų, kurie ir ekspertės S. Š. teigimu, įtakoja atmintį. Nuteistasis nurodo, kad dėl vaistų vartojimo neprisiminė visų aplinkybių. Jo nuomone, nukentėjusiosios parodymų dėl su ja atliktų veiksmų nepakanka, kadangi nėra kitų įrodymų, patvirtinančių jos parodymus. Apelianto teigimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis atliko nukentėjusiosios įvardytus veiksmus.

2.11. Anot apelianto, teismas, pripažindamas A. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatas, nes selektyviai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti. Be to, teismas, prieš priimdamas procesinį sprendimą net nevertino A. sveikatos būklės – A. buvo patyręs insultą, ligų ir operacijų turėjo labai daug: diagnozuotas prostatos vėžys, mikroinsultas. Prostatos operacija atlikta beveik prieš 4 metus. Dėl sveikatos būklės atlikti lytinį aktą galimybės neturi jau mažiausiai tris metus. Būnant kardomajame kalinime jį buvo ištikęs insultas, jis buvo ir yra pastoviai gydomas.

2.12. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas duomenimis, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Iš bylos duomenų matyti, kad objektyviai pašalinti abejones procesinių galimybių jau nėra, todėl abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos A. naudai. Nevertinti liko ir buvusios A. sutuoktinės S. L. parodymai. Ji nesutiko, jog A. vaikų atžvilgiu galėtų kažką padaryti, nes jie užauginę dukrą, jis labai mylėjo sesers mergaites, seksualinio elgesio su dukra ar giminaičių dukromis nebuvo. Šie parodymai taip pat turėtų būti vertinami A. naudai.

2.13. Apelianto teigimu, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, nesilaikė įrodinėjimo taisyklių, buvo šališkas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, rėmėsi prielaidomis ir tikimybėmis. Apeliantas daro išvadą, kad teismas proceso metu siekė jį nuteisti pagal BK 150 straipsnį. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios E. parodymai yra prieštaringi, todėl nepatikimi. Nurodoma, kad teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad visi apeliantą teisinantys įrodymai iš viso nebuvo aptarti. Apelianto manymu, teismas pažeidė ir rungimosi principą, kadangi visiškai netyrė jį teisinančių įrodymų, esančių šioje byloje. Teismas, būdamas neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl A. kaltės ir jo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

2.14. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam paskirta bausme. Nuteistojo nuomone, net ir pripažinus, kad jis padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, trejų metų laisvės atėmimo bausmė būtų pakankama. Nuteistasis pažymi, kad būnant tardymo izoliatoriuje, jo sveikatos būklė labai pablogėjo, jam nuolat skiriami vaistai, tą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai duomenys. Apelianto nuomone teismas turėjo skirti jam medicininę ekspertizę, aiškintis ar nuteistasis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu teismas apskritai nevertino jo sveikatos būklės.

2.15. Atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, apeliantui nustatyta lengvas kognityvinis sutrikimas, dėl kurio jis galėjo sąžiningai klysti dėl nukentėjusiosios amžiaus, taip pat neobjektyviai įvertinti nukentėjusiosios elgesį geriant degtinę, jos norą eiti pas jį į namus gerti alkoholio, tačiau, skiriant bausmę, teismas visiškai nevertino šių svarbių aplinkybių ir paskyrė per griežtą bausmę.

2.16. Anot apelianto, teismas privalėjo vertinti ir tą faktą, kad jis labai gailisi dėl to, kas įvyko, toks įvykis jo gyvenime yra atsitiktinis. Remdamasis kasacinio teismo praktika nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, neužtikrino, kad nuteistajam būtų paskirta teisinga bausmė. Apeliantas pažymi, kad teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus apeliantas daro išvadą, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį arba jam turėjo būti paskirta ne didesnė kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

3. Teismo posėdyje nuteistasis A. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. tvirtina neatlikęs tokių veiksmų, kurie atitiktų BK 150 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius ir mano, kad jo padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Primintina, kad teismų praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog mažamečio asmens tvirkinimas, palyginti su tokio asmens prievartavimu, yra mažiau pavojinga veika, sukelianti daug mažesnę žalą mažamečiui asmeniui. BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2013, Nr. 2K-116-642/2016). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).

5. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o pagal BK 150 straipsnio 4 dalį baudžiamas tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014 ir kt.). Apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ar oralinį lytinį aktą, tačiau taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokiam fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio ryšį su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, Nr. 2K-191-697/2018).

6. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, tai yra, lietė savo lytiniu organu jos lytinius organus, kandžiojo bei lietė jos krūtinę ir pilvą, kišo pirštus į E. lytinius organus, taip pat įkišęs savo rankos pirštą į E. lytinius organus, ne mažiau kaip 10 kartų jį stumdydamas pirmyn ir atgal, stimuliavo E. lytinius organus, tokiu būdu seksualiai prievartavo nukentėjusiąją. Apie tokius įvykio dieną atliktus nuteistojo veiksmus liudijo nukentėjusioji E. (t. 1, b. l. 49-55) ir jos apibūdinti veiksmai visiškai atitinka teismų praktikoje formuojamą seksualinio prievartavimo kitokio fizinio sąlyčio būdu apibrėžimą. Nuteistojo veiksmai neabejotinai buvo panašūs į natūralų lytinį aktą, nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis ją nurengė, virš jos darė atsispaudimus ir lietėsi, kišo pirštus į lytinius organus. Nuteistojo veiksmų apibūdinimas nekelia abejonių, kad jais buvo siekiama patenkinti savo lytinę aistrą, juolab, kad įvykio vieta taip pat buvo tam tinkama – nuteistasis nusivedė nukentėjusiąją į savo namus, nurengė ją ir lietė miegamojo lovoje. Šiame kontekste pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad specialistai, atlikę nukentėjusiosios kūno tyrimą nenustatė buvusio lytinio akto požymių (t. 2, b. l. 34-35) nepaneigia BK 150 straipsnio 4 dalies inkriminavimo nuteistajam pagrįstumo – nuteistojo veiksmai ir neatlikus lytinio akto pasiekė seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėčiai būdingą pavojingumo laipsnį. Jie buvo intensyvūs, susiję su tiesiogine intervencija į nukentėjusiosios kūną, nuteistasis imitavo natūralų lytinį aktą ir aiškiai tokiu būdu siekė patenkinti savo lytinę aistrą, taigi nuteistojo veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti atitinkantys seksualinio prievartavimo, o ne mažamečio asmens tvirkinimo nusikaltimo sudėtį.

7. Nors nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai nepatikimi, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Šioje byloje, kaip ir kitose panašaus pobūdžio bylose, esminiais laikomi nukentėjusio asmens parodymai, kartu taikant aukštesnį tokių parodymų patikimumo nustatymo ir vertinimo standartą. Šioje byloje surinktų įrodymų visuma teisėjų kolegijai suteikia pakankamą pagrindą tikėti nukentėjusiosios parodymais. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios parodymai buvo labai detalūs – nukentėjusioji įvykį atsiminė iki smulkmenų (ką šnekėjo nuteistasis, kaip jis buvo apsirengęs, kaip atrodė jo namai ir kt.), jos pasakojime nėra loginių spragų, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, susijusios su įvykio vieta, atitinka 2019 m. birželio 26 d. apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes (t. 1, b. l. 30-43).

8. Spręsdama dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad po patirtos prievartos nukentėjusioji iš karto kreipėsi pagalbos į mamą ir papasakojo jai apie nuteistojo neteisėtus veiksmus, taigi objektyviai neturėjo pakankamai laiko užmiršti tikras ar išsigalvoti nebūtas aplinkybes. Nukentėjusiosios mama I. bei liudytoja I. T. parodė, kad nukentėjusioji po įvykio grįžo namo verkdama, buvo išsigandusi, papasakojo, kad nepažįstamas vyras ją nurengė, bučiavo, laižė ir tąsė. Nukentėjusiosios mama bei liudytoja I. T. taip pat pažymėjo, kad nukentėjusioji nėra linkusi išsigalvoti (t. 4, b. l. 5-8, 11-12). Nukentėjusiosios, jos atstovės pagal įstatymą bei liudytojos I. T. parodytas aplinkybes apie įvykį patvirtina vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotas (duomenys neskelbtini) mokyklos teritorijos vaizdas įvykio dieną medžiaga, iš kurios matyti kaip nuteistasis nusivedė nukentėjusiąją į savo laiptinės pusę, o po maždaug pusės valandos nukentėjusioji iš jos išėjo viena, rankoje galimai laikė telefoną (t. 1, b. l. 139-140), Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo išklotinė, kurioje užfiksuotas nukentėjusiosios mamos ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo pokalbis dėl galimai nukentėjusiosios patirtos seksualinės prievartos (t. 1, b. l. 137-138), liudytojos S. P. parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji nurodė butą, kuriame galimai patyrė prievartą, buto duris atidarė nuteistasis, jis buvo neblaivus, su vienais apatiniais ir kalbėdamas vis nurodė „ai ta paciukė“, tokiu būdu leisdamas suprasti, kad žinojo dėl kokios priežasties pas jį atvyko pareigūnai (t. 4, b. l. 18-19). Išdėstyti įrodymai papildo vienas kitą, prieštaravimų tarp jų nėra, todėl nėra pagrindo abejoti nei nukentėjusiosios nei jos atstovės pagal įstatymą ar liudytojos I. T. parodymų patikimumu. Nesutiktina su nuteistojo nuomone, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios mamos bei liudytojos I. T. parodymus. Nors apie įvykį jos sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, jų parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji po įvykio buvo emociniame šoke, išsigandusi, o tai yra aplinkybės, patvirtinančios nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Be to, nukentėjusiosios mamos ir liudytojos I. T. parodymai teismui leido įvertinti nukentėjusiosios pasakojimo nuoseklumą.

9. Nukentėjusioji apie patirtą seksualinę prievartą papasakojo ir jos įvertinimą po nusikalstamos veikos atlikusiai psichologei, įvertinimo metu taipogi pažymėjo apie tai, kad nuteistasis ne tik lietėsi, bet kišo pirštus į jos lytinius organus, darė atsispaudimus, jos lytinius organus lietė savaisiais. Atlikus psichologinį įvertinimą nepastebėta, kad nukentėjusioji išsigalvoja aplinkybes, priešingai, įvertinimo išvadoje nurodoma, kad nuoseklus, spontaniškas mergaitės pasakojimas apie situaciją bei jo metu stebimos nerimo, gėdos reakcijos leidžia kelti pagrįstą įtarimą apie galimai patirtą seksualinę prievartą (t. 1, b. l. 88-90). Atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad nukentėjusiosios E. tamponėlyje su nuoplovomis nuo kūno (18 mėg.) nustatytas A. DNR profilis su 99,99999999999999986% tikimybe; E. tamponėlyje su nuoplovomis nuo kūno (17 mėg.) nustatytas A. DNR profilis su 99,994% tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su A. nesusijusių asmenų; ant stiklinės (taurės), E. kelnaičių, marškinėlių, džinsinių šortų, A. kairės rankos panagių turinyje nustatyti mišrūs, galimai E. ir A., DNR profiliai (t. 2, b. l. 7-28). Pastarosios nukentėjusiosios įvertinimo išvadoje, DNR tyrimo išvadoje nustatytos aplinkybės ne tik dar kartą patvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumą, bet ir suteikia pagrindą atmesti nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusioji jam nepalankius parodymus galėjo duoti dėl kitų asmenų įtakos. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiąją būtų įtakoję kiti asmenys, nukentėjusiosios įvertinimą atlikusiems specialistams abejonių dėl nukentėjusiosios pasakojimo tikrumo nekilo, DNR tyrimo metu nustatyta, kad nukentėjusioji su nuteistuoju turėjo fizinį kontaktą. Remiantis išdėstytų aplinkybių visuma darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios parodymus laikė patikimais ir jais rėmėsi tiek nustatydamas konkrečius nuteistojo prieš nukentėjusiąją atliktus seksualinės prievartos veiksmus tiek ir kitas byloje reikšmingas aplinkybes, tuo tarpu nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir visiškai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieštaringi būtent nuteistojo parodymai. Nuteistasis neneigia atsivedęs nukentėjusiąją į namus, siūlęs jai išgerti alkoholinio gėrimo, nurodė atsimenantis ir tai, kad su nukentėjusiąja nuėjo į kitą kambarį, tačiau neatsimenantis kas vyko po to (t. 4, b. l. 20, 142). Atkreiptinas dėmesys, jog nepaisant to, kad nuteistasis tvirtino neatsimenantis ką veikė su nukentėjusiąja, apeliaciniame skunde seksualinio pobūdžio veiksmų atlikimo prieš nukentėjusiąją fakto neneigia, bet užtikrintai tvirtina, kad pirštų į nukentėjusiosios lytinius organus nekišo. Tokia prieštaringa nuteistojo pozicija, ypatingai dėl nuteistojo veikos kvalifikavimui reikšmės turinčios aplinkybės, suteikia pagrindą abejoti ne nukentėjusiosios, bet paties nuteistojo parodymų patikimumu.

10. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad dėl jam atliktos operacijos nuteistasis negalėjo lytiškai pasitenkinti. Nuteistojo teigimu tai patvirtina, kad nuteistasis, kviesdamasis nukentėjusiąją pas save, neturėjo tikslo tenkinti su ja savo lytinę aistrą. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad nuteistasis galimai nepatenkino savo lytinės aistros, reikšmės jo padarytos veikos kvalifikavimui neturi – baudžiamoji atsakomybė dėl aptariamo nusikaltimo padarymo kyla atlikus nusikaltimo sudėtyje įvardytus pavojingus veiksmus. Taip pat pastebėtina, jog apžiūrėjus nuteistojo gyvenamojoje vietoje rastą nešiojamąjį kompiuterį buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2019 m. birželio 18 d. 1 080 kartų lankytasi internetiniuose puslapiuose, kuriuose galimai talpinama pornografinio turinio medžiaga (t. 1, b. l. 30-34, 147-151), nuteistojo buvusi sutuoktinė S. L. patvirtino, kad nuteistasis domėjosi pornografinio turinio dalykais (t. 4, b. l. 12-14), o teisėjų kolegija jau anksčiau pažymėjo, kad nuteistojo prieš nukentėjusiąją atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas taip pat rodo, kad jis siekė patenkinti savo lytinę aistrą. Taigi, nepaisant nuteistojo teiginių apie jo galimybes lytiškai pasitenkinti, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog jis to siekė, todėl teisėjų kolegijos neįtikina nuteistojo argumentas, kad jis kvietėsi nukentėjusiąją tik siekdamas su ja išgerti svaigiųjų gėrimų, neketino ir negalėjo jos seksualiai prievartauti.

11. Nuteistasis A., siekdamas paneigti, kad jo veikoje yra BK 150 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiai, nurodo, jog prieš nukentėjusiąją nenaudojo jokio fizinio smurto ar grasinimų, nukentėjusioji į nuteistojo namus atėjo savo noru. Vis dėlto atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad aptariamos nusikaltimo sudėties specifika ta, kad nusikalstama veika padaroma mažamečiui, kuris dėl savo amžiaus paprastai laikomas bejėgiškos būklės, todėl papildomai nustatinėti aplinkybes, kad kaltininkas panaudojo ar grasino panaudoti fizinį smurtą, kitaip atėmė galimybę priešintis, nereikia. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinkti nukentėjusiąją charakterizuojantys duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ji galėjo suprasti lytinio santykiavimo prasmę ir socialinę reikšmę, provokavo nuteistąjį, jautėsi laisvai ar santykiavo savo noru, tokios išvados nepatvirtina ir jos veiksmai nusikalstamos veikos padarymo metu (bandė pabėgti, verkė), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės. Nuteistasis taip pat tvirtina nesuvokęs, jog nukentėjusioji yra mažametė, anot jo, ji pasirodė maždaug dvidešimties metų amžiaus, tačiau liudytojos S. P. nuomone mergaitė atrodo devynerių ar dešimties, jos išvaizda atitiko jos amžių (t. 4, b. l. 18-20). Nukentėjusios nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje taip pat konstatuota, kad jos išvaizda atitinka biologinio amžiaus charakteristikas (t. 1, b. l. 88-90), taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis suprato, jog nukentėjusioji yra mažametė, o jo parodymai apie tai aiškiai nenuoširdūs.

12. Nuteistajam A. inkriminuotas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas veikdamas šia kaltės forma suvokia, kad tenkina lytinę aistrą su žmogumi analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Nuteistasis nepagrįstai tvirtina, kad teismas nesiaiškino kokia kaltės forma jis padarė nusikalstamą veiką. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino byloje surinktų įrodymų, apibūdinančių jo veiksmus įvykio dieną, visumą ir padarė išvadą, kad nuteistasis suvokė daromos veikos pavojingumą ir siekė padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistąjį veikus tiesiogine tyčia patvirtina tai, kad jis pasikvietė nukentėjusiąją į savo namus, nurengė ją ir su ja atliko nuosprendžio aprašomojoje dalyje įvardytus, intensyvius, lytinį aktą imituojančius veiksmus, kuriais siekė patenkinti savo lytinę aistrą. Remiantis nukentėjusiosios parodymais, jai pabandžius pasišalinti, nuteistasis ją sulaikė už rankos, o jai lovoje pradėjusi verkti nekreipė į tai dėmesio, o tai rodo, kad nuteistasis aiškiai suvokė prievartinį savo veikos pobūdį.

13. Nuteistasis A. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jam palankių liudytojos S. L. parodymų. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė liudytojos parodymus prie kitų įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, o nuosprendžio turinys patvirtina, jog teismas įvertino visus įrodymus ir darydamas byloje reikšmingas išvadas rėmėsi jų visuma. Pakartotinai atlikusi liudytojos parodymų vertinimą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad visų byloje surinktų įrodymų kontekste liudytojos S. L. parodymai nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia – liudytoja tik pateikė apie nuteistąjį turimą nuomonę ir jokių su nagrinėjamu įvykiu susijusių aplinkybių nenurodė. Pastebėtina ir tai, kad apie nuteistąjį liudytoja atsiliepė ne vien teigiamai – ji parodė, kad paskutiniu metu nuteistasis dažnai vartojo alkoholį, tapo agresyvus, papasakojo ir apie atvejį, kuomet prie jos priėjusi mergaitė nurodė, kad jos šuniuką vedžioja vyras, kuris kartais kabinėjasi prie vaikų, o tai ne tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad nuteistasis suvokė, jog užkalbino mažametę, bet ir tai, kad nuteistojo veikos padarymui įtakos turėjo neblaivumas (t. 4, b. l. 12-14).

14. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistasis tvirtino, jog paskutinis dalykas, kurį atsimena – kad nusivedė nukentėjusiąją į miegamąjį. Nuteistasis tvirtino įvykio dieną kartu su alkoholiu vartojęs vaistų, dėl ko galimai neatsimena visų įvykio aplinkybių (t. 4, b. l. 20). Iš 2019 m. birželio 26 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad nuteistojo sulaikymo metu jam nustatytas 2,61 promilės girtumas (t. 1, b. l. 100). Iš 2019 m. birželio 26 d. pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 1335 matyti, kad 2019 m. birželio 26 d. A. nustatytas 1,94 promilių girtumas (t. 2, b. l. 46). Teisėjų kolegija neabejoja, kad tokio laipsnio girtumas turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui, tačiau be nuteistojo parodymų, objektyvių duomenų, kad nuteistasis kartu su alkoholiu vartojo dar ir vaistų, byloje nėra. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė S. Š. parodė, kad gali būti, jog pavartojus Chlorazepam grupės vaistus su alkoholiu asmuo gali neatsiminti tam tikrų aplinkybių, tačiau svarbu ir tai kokią dozę vaistų asmuo išgėrė. Ekspertė atkreipė dėmesį, kad vaistų ir alkoholio vartoti kartu negalima, tačiau pažymėjo, kad nuteistojo veiksmai išliko nuoseklūs, adekvatūs, psichozės reiškinių sulaikymo metu, abstinencijos sutrikimų jam neišryškėjo. Ekspertė nurodė, kad išvada dėl nuteistojo galimybės nusikalstamos veikos padarymo metu suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti atlikus pakartotinę ekspertizę nesikeistų (t. 4, b. l. 25-26). 2019 m. rugsėjo 3 – 13 d. atliktos ekspertizės metu nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti (t. 3, b. l. 27-29). Įvertinus nukentėjusiosios parodymų visumą taip pat matyti, kad nusikalstamos veikos metu nuteistasis elgėsi adekvačiai, bendravo su nukentėjusiąja, pasiūlė susitikti tos pačios dienos vakarą. Taigi, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neabejoja, jog nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo teiginiai dėl to, kad jis neatsimena kas įvyko miegamajame, yra jo pasirinkta gynybos pozicija.

15. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino nukentėjusiosios parodymus bei kitus įrodymus, kurie juos patvirtino, ir kaip nepagrįstus, prieštaraujančius minėtiems įrodymams, atmetė nuteistojo A. parodymus. Kaip matyti ir iš aukščiau pateikiamos analizės, nukentėjusiosios parodymai nėra vieninteliai nuteistojo kaltę patvirtinantys įrodymai. Grįsdamas nuteistojo kaltę, pirmosios instancijos teismas tarpusavyje sugretino byloje surinktus įrodymus ir išvadas dėl nuteistojo kaltės padarė remdamasis jų visuma. Pakartotinai išanalizavęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis sutinka ir atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, jog nuteistasis A. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją E., jo padaryta veika pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kvalifikuota teisingai, todėl nuteistojo prašymas perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso principų pažeidimų

16. Apeliantas tvirtina, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, be to, pažeidė nekaltumo prezumpciją, rungimosi principą. Nuteistojo nuomone, teismas rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, nepašalino byloje iškilusių abejonių, neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, bylą nagrinėjo paviršutiniškai. Tačiau, apeliaciniame skunde nepateikti jokie konkretūs motyvai, kokių nukentėjusiosios parodymuose esančių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino ir kokių kilusių abejonių nepagrįstai neįvertino jo naudai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė tiek nuteistojo, tiek kitų proceso dalyvių parodymus, paskelbė nukentėjusiosios ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, proceso dalyvių parodymus gretino tarpusavyje, lygino su kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija nenustatė, kad teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, o aplinkybė, jog nuosprendyje teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ar rungimosi principą.

17. Taip pat nesutiktina ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-176/2010, Nr. 2K-193/2010, Nr. 2K-187/2011, Nr. 2K-132/2015, Nr. 2K-7-124-648/2015, Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-162-697/2016, Nr. 2K-65-976/2017). Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla, taigi subjektyvus šališkumas nenustatytas. Siekiant konstatuoti objektyvųjį šališkumą, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Tokių duomenų šioje byloje teisėjų kolegijos nuomone taip pat nėra. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-243/2009).

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

18. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 150 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas nuteistajam A. bausmę, teismas atsižvelgė į nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas), baigtumą (nusikaltimas buvo baigtas), kaltės formą (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), taip pat ankstesnį teistumą, administracines nuobaudas (teistas, baustas administracine tvarka). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad jis labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis dėl savo kaltės nepasisakė, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė kaltę pripažįstantis visiškai, tačiau iš jo parodymų visumos, apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su esminėmis byloje nustatytomis faktinėmis veikos padarymo aplinkybėmis, kaltės dėl seksualinio prievartavimo nuteistasis nepripažino, tvirtino, kad nieko neatsimena. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra formalūs ir nesudaro pagrindo pripažinti šių aplinkybių atsakomybę lengvinančiomis. Kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tačiau nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nuteistasis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas nuteistajam bausmę teismas taip pat atsižvelgė į nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, įskaitant nuteistojo sveikatos būklę.

19. Nuteistojo nuomone jo sveikatos būklė yra labai prasta ir pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ar jis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. BK 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis. Teismas gali, bet neprivalo sunkia nepagydoma liga sergantį asmenį, atleisti nuo bausmės įvertinus nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant, ar liga suderinama su bausmės atlikimu. Taip pat teismas turėtų atsižvelgti į tai, ar tokia liga kaltininkas sirgo jau darydamas nusikaltimą, ar tai netrukdė jam nusikalsti. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. BK 76 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos suponuoja, kad vien susirgimas (sunkia nepagydoma liga) nėra pakankamas ir besąlygiškas pagrindas atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-70-895/2018).

20. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. sirgo (cukriniu diabetu, prostatos vėžiu, širdies išemine liga ir kt., t. 3, b. l. 27-29, 87-100, t. 4, b. l. 24) dar iki nusikalstamos veikos padarymo ir nuteistojo sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti. Po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis patyrė insultą, tačiau duomenų apie esminį nuteistojo sveikatos pablogėjimą nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad suėmimo vykdymo įstaiga užtikrino būtinosios pagalbos nuteistajam suteikimą ir tinkamą jo priežiūrą, pakartotinai atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados dėl nuteistojo galimybės atlikti bausmę nesikeitė. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuteistojo A. padaryta veika yra vertinama kaip labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), jo veiksmai buvo nukreipti į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą ir tai rodo didelį nuteistojo padarytos veikos ir jo paties, kaip asmenybės, pavojingumą. Iš nuteistojo apeliacinio skundo taip pat matyti, jog su laisvės atėmimo bausme jis iš esmės sutinka – apeliaciniame skunde prašoma nustatyti trumpesnį laisvės atėmimo terminą. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad asmens sveikata yra tikrinama ir laisvės atėmimo įstaigoje, todėl jeigu bausmės atlikimo vietoje sveikatos būklė blogėtų, ligos progresuotų ir įkalinimo įstaigoje nebūtų galimybės užtikrinti tinkamo asmens gydymo, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remiantis gydytojų komisijos išvada, kad asmuo (pacientas) atitinka Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašo kriterijus, ir vadovaujantis Baudžiamojo ir Bausmių vykdymo kodeksų reikalavimais, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo (BK 76 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnis, BPK 359, 362 straipsniai).

21. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. skyrė sankcijos minimumui artimesnę bausmę ir pakartotinai įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, patikrinęs bylą pagal nuteistojo argumentus apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga jo padaryto nusikaltimo bei jo asmens pavojingumui ir teisėjų kolegijos įsitikinimu, padės pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus. Išimtinių aplinkybių ar įstatyme įtvirtintų sąlygų, dėl kurių būtų pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatų pagrindu, nenustatyta, todėl nuteistojo prašymas švelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. apeliacinį skundą atmesti.