- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-13
- Bylos Nr.
- e2-2634-433/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34135-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Atsakovas
- V. Ž.
- Ieškovas
- BUAB „Novelita“
- Kategorijos
- 2.6.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Novelita“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Lideres“, ieškinį atsakovui V. Ž., dėl nepagrįsto praturtėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo ieškinyje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Novelita“ (toliau – Ieškovas), bankroto administratoriumi paskirdamas UAB „Lideres“. Patikrinus bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentus, buvo nustatyta, kad V. Ž. (toliau - Atsakovas) 2012-04-30 Ieškovui išrašė Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Serija A Nr. 4753560 už knygos teksto vertimą 7 200,00 Lt sumai, t. y. 2 085,26 Eur sumai (toliau - Kvitas). Atitinkamai, Ieškovas 2012-04-30 apmokėjo Atsakovo pateiktą kvitą, mokėjimo paskirtyje nurodant „Vertimo sutartis (duomenys neskelbtini). Ieškovo bankroto administratoriaus buvo nustatyta, kad Vertimo sutarties Nr. 2012-02 bendrovės apskaitoje nėra, taip pat nėra jokių įrodymų ar duomenų, kad Atsakovas pagal Kvitą Atsakovui būtų perdavęs kokį nors vertimą. Turint omenyje šias aplinkybes, Ieškovui apmokėjus Kvitą, nors Atsakovas nesuteikė jokių paslaugų ir neperdavė jokio vertimo, Ieškovo naudai privalo būti priteisiama 2 085,26 Eur suma. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CK) 6.242 str. 1 d. nustato, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Nors 2012-04-30 pavedime, mokėjimo paskirtyje yra nurodoma „Vertimo sutartis (duomenys neskelbtini), tokios sutarties Ieškovo apskaitoje nėra, bankroto administratorius neturi jokių duomenų ar įrodymų, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Atitinkamai, nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad Atsakovas pagal Kvitą Ieškovui perdavė kokį nors vertimą. Ieškovo žiniomis 2012-04-30 pavedimo atlikimo metu būtent Atsakovas turėjo prieigą prie Ieškovo banko sąskaitų ir būtent Atsakovas Ieškovo vardu atliko mokėjimo pavedimą sau už tariamai suteiktas paslaugas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) buvo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos Remiantis aukščiau nurodyta LAT praktika, šiuo atveju konstatuotinos visos būtinosios sąlygos nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti. Pirma, nesant sudarytai jokiai sutarčiai, t.y. Ieškovo mokėjimo pavedime tik nurodant tariamą Vertimo sutartį Nr. 2012-02, šiuo atveju nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių būtų atsiradusi Ieškovo prievolė Atsakovui sumokėti 2 085,26 Eur sumą. Antra, Ieškovas atliko pavedimą, o šis veiksmas, nors ir buvo teisėtas, tačiau jis buvo nepagrįstas. Trečia, Atsakovui pervestos 2 085,26 Eur sumos nėra galimybės išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais - nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės, nes Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Ketvirta, Ieškovas, atlikdamas mokėjimą Atsakovui, akivaizdu, veikė išimtinai savo interesais ir savo rizika. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad, Ieškovui apmokėjus Kvitą, Atsakovas be teisinio pagrindo nepagrįstai praturtėjo Ieškovo sąskaita. Be to, manytina, kad Kvite buvo įrašytas įrašas „Knygos teksto vertimas“ siekiant nesąžiningai praturtėti Ieškovo sąskaita, nes esant tokiam įrašui kvite Ieškovas net neturi galimybės patikrinti, kokios konkrečiai knygos vertimas turimas omenyje, ar atitinkamas knygos vertimas buvo atliktas, ar tokią knygą Ieškovas vėliau išleido ir ją platino ir pan. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, Ieškovo naudai privalo būti atlyginami 2 085,26 Eur dydžio nuostoliai, patirti dėl Atsakovo nepagrįsto praturtėjimo. Vadovaujantis CK 6.37 str. 2 d., skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl, vadovaujantis CK 6.210 str. 2 d., iš Atsakovo Ieškovo naudai priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas prašo priteisti iš Atsakovo V. Ž. Ieškovo BUAB „Novelita“ naudai 2 085,26 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamos nuo ieškinio priėmimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Ž. pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. 2012 m. UAB „Novelita“ vykdė knygų leidybos veiklą. Šiai veiklai vykdyti buvo perkamos knygų vertimo, redagavimo paslaugos ir spaudos darbai iš skirtingų ūkio subjektų, tame tarpe fizinių asmenų - vertėjų, redaktorių. Konkrečiu atveju, jis išvertė knygą Metro 2033 ir knyga buvo pagaminta platinimui. Šį faktą liudija išleistos knygos aprašymas, kur nurodytas vertėjas - V. Ž., leidėjas - UAB „Novelita“. Už atliktą darbą atsakovas išrašė sąskaitą leidėjui ir gavo apmokėjimą. Vertimo kaina - 7 200 Litų tuo metu buvo mažesnė nei vidutinė tokios apimties (448 psl.) kaina rinkoje (16 Lt. už puslapį). Panašios apimties (360 psl.) knygos vertimo paslaugas bendrovė pirko iš kito vertėjo ir apmokėjo 6 753 Litų (18,75 Lt. už psl.). Šis faktas yra akivaizdus ir sandoris yra sąžiningas. Nėra jokio pagrindo teigti apie atsakovo praturtėjimą. Sandoris buvo ekonomiškai pagrįstas ir teisėtas. Ieškovas nė karto nesikreipė su reikalavimu paaiškinti šio sandorio faktines aplinkybes ir pagrįstumą. Ieškovas teigia, kad neturi apskaitoje jokios sutarties, patvirtinančios šį sandorį, nors visa dokumentacija buvo perduota tvarkingai ir su parašais. Šiuo atveju akivaizdžiai įvykęs sandoris (knygos vertimas ir išleista knyga) yra neginčytinas įrodymas apie sandorio pagrįstumą. Prašo ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriose nurodo, kad UAB „Didlaukiai“ tą pačią knygą „Metro 2033“ išleido metais anksčiau nei Ieškovas, kurią taip pat vertė Atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kadangi knygos „Metro 2033“ vertimą Atsakovas sukūrė UAB „Didlaukiai“ užsakymu, visos autoriaus turtinės teisės į knygos „Metro 2033“ vertimą perėjo UAB „Didlaukiai“. Taigi, nuo autoriaus turtinių teisių perdavimo UAB „Didlaukiai“ Atsakovas negalėjo disponuoti turtinėmis teisėmis į knygos vertimą.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Novelita“, šios bendrovės bankroto administratoriumi paskirdamas UAB „Lideres“. UAB „Novelita“ vykdė knygų leidybos veiklą. Atsakovas V. Ž. 2012 metais Verslo liudijimo (duomenys neskelbtini) pagrindu vertėsi vertimo veikla. Atsakovas iš užsienio kalbos buvo išvertęs knygą „Metro 2033“, kurią 2012 metais buvo išleidusi UAB „Novelita“. Už knygos vertimą UAB „Novelita“ sumokėjo 2085,26 Eur (7200,00 Lt).
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto taikymo galimumo tuo atveju, kai šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, teismas konstatuoja, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Dėl tokios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės, kaip vienos šio instituto taikymo sąlygos, nuosekliai pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; kt.) Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ir jo atstovas teigia, kad šiuo atveju UAB „Novelita“ ir atsakovą V. Ž. nesiejo jokie sutartiniai santykiai, todėl atsakovui be jokio teisėto pagrindo buvo išmokėta 2085,26 Eur suma. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju negali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo instituto nuostatos, nes su UAB „Novelita“ buvo sudaryta paslaugų tiekimo sutartis (knygos vertimo), kuri buvo tinkamai įvykdyta.
LR CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – CK 6.248 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog skolininko kaltė, kaip viena civilinės atsakomybės sąlygų, preziumuojama, taigi tam, kad asmeniui nebūtų taikoma civilinė atsakomybė, jis turi šią prezumpciją paneigti, t. y. įrodyti, jog žala padaryta ne dėl jo kaltės. Kitas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti tas, kas prašo atlyginti žalą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį reiškia ne dėl žalos atlyginimo, bet nuostolių, patirtų dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, priteisimo (ieškovui be jokio teisėto pagrindo išmokėjus atsakovui pinigines lėšas, dėl ko atsakovas V. Ž. praturtėjo ieškovo sąskaitą).
Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-693/2003; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos: t. y., pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų: antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000).
Taigi, teismas, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas turtui gauti gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą.
Byloje nustatyta, ir tai teismo posėdžio metu pripažino ir ieškovo atstovas, kad UAB „Novelita“ iškėlus bankroto bylą, ne visi bankrutuojančios UAB „Novelita“ buhalteriniai ir kiti dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui UAB „Lideres“, nes bendrovės dokumentai buvo tvarkomi netinkamai. Ieškovo atstovas neginčija aplinkybės, kad UAB „Novelita“ buvo išleidusi knygą „Metro 2033“. Iš teismui pateikto šios knygos aprašymo matyti, kad būtent atsakovas nurodytas kaip šios knygos vertėjas, išvertęs ją iš užsienio kalbos. Atmestinos kaip nepagrįstos ieškovo atstovo nurodomos aplinkybės apie UAB „Didlaukiai“ turimas autorines teises į knygą „Metro 2033“. Ieškovas ir jo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovas prarado visas autorines teises į knygos „Metro 2033“ vertimą, perdavęs knygos vertimą UAB „Didlaukiai“. Iš to teismas daro išvadą, kad ieškovas ir jo atstovas išdėstytas aplinkybes bei argumentus grindžia vien tik prielaidomis, nepagrįsdami savo argumentus jokiais leistinais įrodymais ir daro išvadą, kad UAB „Novelita“ ir atsakovą V. Ž. siejo sutartiniai paslaugų tiekimo teisiniai santykiai, atsakovas buvo įvykdęs savo įsipareigojimus, todėl teisėtai iš UAB „Novelita“ gavo 2085,26 Eur sumą.
Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.
Atsakovas V. Ž. nepateikė teismui įrodymų apie išlaidų už teisines paslaugas dydį, todėl šios išlaidos iš ieškovo jam nepriteisiamos.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu neviršija 3,00 Eur dydžio sumos, todėl jos iš ieškovo valstybei nepriteisimos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/ 1K-355).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 268-270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.