Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir M. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

- M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, M. R. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Bausmės pirmuosius ketverius metus paskirta atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

- M. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir M. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams. Bausmės pirmuosius dvejus metus paskirta atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir P. R., V. S., L. S., tačiau apeliaciniai skundai dėl to negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gegužės 22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. V. namo, esančio (duomenys neskelbtini)., kambaryje asmeninio konflikto metu tyčia pastūmė A. Š., dėl to ji nugara atsitrenkė į durų staktą, ir ranka po vieną kartą tyčia sudavė A. Š. į nugaros dešinę pusę, į kairę koją ir į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas linijinius nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis nugaros dešinėje pusėje, kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, šiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

M. R. ir M. Z. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su P. R., 2012 m. gegužės 25 d. laikotarpiu nuo 21.00 iki 24.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, A. V. namo, esančio (duomenys neskelbtini)., kambaryje konflikto, kilusio su M. J. dėl neva pavogtų pinigų ir cigarečių, metu tyčia sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, t. y. M. Z. M. J. kumščiu tyčia sudavė vieną kartą į veidą, o pastarasis M. Z. pastūmė. Tuomet M. Z., supykęs dėl tokio M. J. elgesio, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą M. J. į veidą, nuo ko šis nugriuvo ant grindų, po to M. Z. tyčia kumščiais sudavė M. J. ne daugiau dvidešimties kartų į krūtinę ir kairįjį šoną, po vieną kartą koja tyčia įspyrė į galvą, į nugarą (ties mente) ir į nugarą (ties juosmeniu) bei ne daugiau penkių kartų nuo lovos užšoko, tyčia užgriūdamas visu savo kūnu, ant gulinčio ant grindų M. J.. Po to M. R. tyčia kumščiais sudavė M. J. ne daugiau penkiolikos kartų į kairįjį šoną (aukštyje nuo krūtinės iki juosmens), ne daugiau penkių kartų į nugarą bei įsibėgėjęs ir pašokęs į viršų tyčia ne daugiau dviejų kartų užgriuvo visu savo kūnu ant gulinčio ant grindų M. J., tuo metu alkūne tyčia suduodamas pastarajam į kairįjį šoną. P. R. tyčia kojomis įspyrė M. J. ne daugiau dešimties kartų į galvą, dviejų kartų į nugarą ir tyčia kumščiais ne daugiau trijų kartų sudavė į dešinįjį šoną (šonkaulius). Šiais bendrais smurtiniais veiksmais M. R., M. Z. ir P. R. nukentėjusiajam M. J. padarė: poodines kraujosruvas kakle, odos nubrozdinimus kairėje rankoje, odos nubrozdinimus abiejų klubakaulių skiauterių srityse, poodines kraujosruvas veide; odos nubrozdinimus dešiniame antakyje, smakre, dešinėje ausyje, muštinę žaizdą su aplinkine kraujosruva viršutinėje lūpoje, muštinę žaizdą kairėje ausyje, kraujosruvas veido minkštuose audiniuose, daugybines kraujosruvas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, intradermalines kraujosruvas kaktos dešinėje, daugybinius skruostakaulių lūžius, krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį intradermalinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos kairėje pusėje, nugaros dešinėje, odos nubrozdinimais nugaros kairėje, kraujosruvomis krūtinės ląstos minkštuosiuose audiniuose, krūtinkaulio lūžiais, dešiniųjų šonkaulių VI-IX, XI viengubais, I-V dvigubais lūžiais, kairiųjų šonkaulių I, VI, VII, XI – dvigubais, II-V – trigubais, VIII-X – keturgubais lūžiais, abipusiais pasieninės krūtinplėvės pažeidimais, stuburo krūtininės dalies III slankstelio keterinės ataugos lūžiu su aplinkine kraujosruva nugaros minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvomis plaučių audinyje. Dėl padarytų krūtinės ląstos sumušimą sudarančių sužalojimų visumos, kurie komplikavosi kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę (400 ml) ir ūmiu kvėpavimo veiklos sutrikimu, M. J., patirdamas ypatingą fizinį skausmą ir dideles kančias, dėl visų patirtų sužalojimų nusikaltimo padarymo vietoje mirė. Taip M. R., M. Z. ir P. R., veikdami bendrininkų grupe, itin žiauriai nužudė M. J..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo prašymą paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo motina yra neįgali. Be to, nukentėjusysis mirė ne nuo jo (M. R.) smūgių. Apelianto manymu, tai, kad jis pripažįsta savo kaltę ir gailisi, suteikia pagrindą sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė M. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad M. Z. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir šią aplinkybę vertino kaip teigiamai charakterizuojančią nuteistojo asmenybę, tačiau jos neįvertino skirdamas bausmę.

Teismo posėdžio metu nuteistasis M. R., gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji M. R. ir M. Z. apeliaciniuose skunduose neginčija kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau prašo pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistieji prisipažino padarę jiems inkriminuotus nusikaltimus, taip pat paskirti švelnesnes bausmes.

Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68/2013).

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, tai lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis įnešė savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, kad būtų priimtas teisingas sprendimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007).

Nagrinėjamu atveju BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nebuvo nustatytos, todėl, priešingai nei teigiama apeliantų skunduose, apygardos teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino M. R. ir M. Z. atsakomybę lengvinančia.

Iš bylos duomenų matyti, kad tiek M. R., tiek M. Z. savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, pripažino tik iš dalies. Pirmosios instancijos teisme M. R. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta pilnai ir gailisi. Tačiau iš jo parodymų turinio matyti, kad nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas M. R. pakeitė savo parodymus. Jis neigė bylos duomenimis nustatytą aplinkybę, jog įsibėgėjęs ir pašokęs į viršų jis tyčia ne daugiau dviejų kartų užgriuvo visu savo kūnu ant gulinčio ant grindų nukentėjusiojo M. J.. Be to, siekdamas pateisinti savo parodymų pakeitimą bei sušvelninti baudžiamąją atsakomybę jis teigė patyręs psichologinį spaudimą ikiteisminiame tyrime atliekamų apklausų metu. Ši aplinkybė išnagrinėjus baudžiamąją bylą nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. nurodo, jog ne nuo jo smūgių mirė nukentėjusysis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo požiūris į padarytą nusikaltimą nesudaro pakankamo teisinio pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas M. Z. pirmosios instancijos teisme taip pat davė tik iš dalies teisingus parodymus, kadangi neigė sudavęs kaltinime nurodytą smūgių kiekį į kaltinime nurodytas nukentėjusiojo kūno vietas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems M. R. ir M. Z. bausmes, aplinkybę, kad jie iš dalies pripažino padarę nusikalstamas veikas, įvertino kaip teigiamai charakterizuojančią nuteistųjų asmenybes. Pažymėtina, kad asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą yra viena iš kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo apibūdinančių aplinkybių, todėl į tai teismų praktikoje atsižvelgiama BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme vertinant kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-142/2006). Taigi pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir teismų praktikoje susiformavusių nuostatų nepažeidė. Be to, kaip jau minėta, norint konstatuoti paminėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo pripažįstamas tada, kai kaltininkas atlieka tam tikrus pozityvius veiksmus: stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan. Šiuo požiūriu svarbu nustatyti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, neapsimestinis (tariamas), ar jis gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar išgyvena tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už šį nusikaltimą, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus. Nustatant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, turi būti vertinamas ir kaltininko elgesys tuoj po nusikaltimo padarymo ir vėliau.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad apeliantai nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Šioje byloje nustatyta, kad kitą rytą po nusikalstamos veikos padarymo nuteistieji išvyko iš įvykio vietos. Tiek M. R., tiek M. Z. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jie matė nukentėjusįjį gulintį ant grindų, suprato, kad jis yra miręs, tačiau dėl to jokių veiksmų nesiėmė. Iš nuteistojo M. R. parodymų matyti, kad jis nukentėjusiosios neatsiprašė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistieji padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nors M. Z. ir atsiprašė nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, toks atsiprašymas nelaikytinas nuoširdžiu gailesčiu. Ši aplinkybė nėra pakankama BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui. Be to, nenustačius kito būtino aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio elemento, t. y. visiško kaltės pripažinimo, nėra pagrindo vien tik kaltininko atsiprašymą vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti M. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. R. savo kaltės dėl A. Š. sumušimo nepripažino. Pirmosios instancijos teisme jis savo poziciją pakeitė ir kaltę pripažino, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai buvo sąlygota ne nuoširdžiu prisipažinimu, o dėl surinktų įrodymų. Be to, nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teisme buvo tik iš dalies teisingi. Jis neigė byloje pripažintą įrodyta aplinkybę, kad nukentėjusioji nuo jo smūgio atsitrenkė į durų staktą, bei nenurodė visų nukentėjusiajai suduotų smūgių. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme deklaratyviai nurodė, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, tačiau jokių realių veiksmų, kurie parodytų jo išgyvenimus dėl padarytos nusikalstamos veikos, byloje nenustatyta.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat prašo paskirti jiems švelnesnes bausmes, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, už kurios padarymą apeliantai pripažinti kaltais ir nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos. Apeliantas M. R. taip pat nuteistas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad M. R. ir M. Z. atsakomybę sunkina tai, jog jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį, atliktų veiksmų apimtį, vaidmenį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo stadiją. Nustatyta, kad apeliantai savo nusikalstamais veiksmais sukėlė neatitaisomus padarinius – nukentėjusiojo mirtį. Žmogaus gyvybė yra baudžiamojo įstatymo saugoma viena iš svarbiausių vertybių, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Nagrinėjamu atveju nuteistieji itin žiauriai nužudė nukentėjusįjį, suduodami daugybę smūgių bei šokinėdami jam ant krūtinės. Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius požymius. M. R. praeityje teistas keturis kartus, taip pat ir už labai sunkių nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą. M. Z. praeityje teistas tris kartus, iš kurių vieną kartą jau po skundžiamajame nuosprendyje nurodyto nusikaltimo padarymo, taip pat baustas administracine tvarka. Be to, jis įrašytas Priklausomybės ligų ir psichiatrijos centro įskaitą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį bei priklausomybės sindromo. Įvertinęs šių aplinkybių visumą teismas nuteistiesiems M. R. ir M. Z. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą M. R. paskirta taip pat sankcijoje numatyto vidurkio nesiekianti laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios bausmės yra teisingos bei atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Apeliacinių skundų argumentai dėl paskirtų bausmių sušvelninimo nesuteikia pagrindo skundžiamą nuosprendį pakeisti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. prašo paskirti bausmę atlikti kalėjime, tačiau teisėjų kolegija šio prašymo netenkina, nes nėra skundo nuteistojo teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų M. R. ir M. Z. apeliacinius skundus atmesti.