Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. R. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria kaltinamajam M. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2014 m. gruodžio 27 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis, 2012 metais, nuo gegužės 21 d. iki 22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. V. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu, tyčia pastūmė A. Š., ji nugara atsitrenkė į durų staktą, tada jai ranka po vieną kartą tyčia sudavė į nugaros dešinę pusę, į kairę koją ir į veidą, tokiais savo veiksmais A. Š. sukeldamas fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą.

Be to, M. R. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus kaltinamas dar ir tuo, kad itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų, t. y.: 2012 m. gegužės 25 d., nuo 21 iki 24 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (tai turėjo įtakos nusikalstamą veiką padaryti) ir veikdamas kartu su bendrininkų grupe – M. Z., P. R., V. S. ir L. S., A. V. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, konflikto, kilusio dėl neva pavogtų pinigų ir cigarečių, metu, žinant, kad M. J. sunkiai vaikšto, yra neblaivus ir negalės pasipriešinti – pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle, tyčia jam sudavė daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, dėl kurių M. J., patirdamas ypatingą fizinį skausmą ir dideles kančias, vietoje mirė.

M. R. 2012 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas, o Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 mėnesiams. Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismo posėdyje gynėja prašė kaltinamojo M. R. skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam M. R. kardomosios priemonės – suėmimo terminą 3 mėnesiams, teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, nepažeidė BPK 119, 121, 122 ir 127 straipsnių normų.

Žemesnės instancijos teismas nutartyje teisingai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog kaltinamasis M. R. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: paties kaltinamojo M. R., kitų kaltinamųjų (iš dalies M. Z., R. R. ir kt.), nukentėjusiųjų (A. Š., V. J. ir kt.), liudytojų (J. B. ir kt.) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio apžiūros protokolai, specialistų išvados bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (BPK 121 straipsnio 2 dalis).

Apygardos teismas priėjo prie įrodymais pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindai.

Viena vertus, pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, jog asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Antra vertus, aptariamu atveju, byloje yra ir kitų aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šio suėmimo pratęsimo pagrindo buvimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. R. kaltinamas padaręs vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, o įstatymų leidėjas už tokios nusikalstamos veikos padarymą yra nustatęs tik su laisvės atėmimu susijusią itin griežtą bausmę; kaltinamasis vartoja alkoholinius gėrimus, iki suėmimo niekur nesimokė, nedirbo, neturėjo oficialaus pargyvenimo šaltinio, nėra vedęs, anksčiau teistas. Taigi, nepaisant to, kad kaltinamasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą (gyveno su motina), pirmiau aptartų duomenų visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog žemesnės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais su visuomene ir (ar) šeima, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 2 ir 8 dalys).

Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. Įvertinęs tai, kad suimtajam inkriminuota nusikalstama veika aprėpia BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamą nusikalstamų veikų sąrašą; nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, sunkumą; jog, kaip minėta, suimtasis yra anksčiau teistas (teistumas neišnykęs), iki sulaikymo niekur nesimokė, nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, baustas administracine tvarka (šios aplinkybės rodo, kad jis linkęs nusikalsti, nepaiso visuomenėje nustatytų tam tikrų elgesio ir moralės taisyklių; daromos nusikalstamos veikos sunkėja), linkęs vartoti alkoholinius gėrimus (ir tai galbūt turėjo įtakos nusikalstamą veiką padaryti), aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskyrus kaltinamajam M. R. švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

Pažymėtina, kad kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada ji gali būti griežtinama, švelninama ir (ar) jos taikymas praranda tikslingumą, teismas vertina kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes. Ši baudžiamoji byla perduota teismui ir paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje, o teismas privalo užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, užkirsti kelią daryti naujus nusikaltimus. Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo M. R. teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nėra pagrindo. Kaltinamasis yra suimtas iš tiesų ilgą laiką, tačiau aptariamu atveju anksčiau ištirtų duomenų visuma pagrindžia, jog M. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Kita vertus, maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas bylos nagrinėjimo teisme stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas.

Kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su neįgaliai motinai reikalinga priežiūra, ketinimu atlyginti turtinę ir neturtiną žalą, pažadu netrukdyti teismo procesui, laikytis švelnesnių apribojimų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Aplinkybė, kad teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau M. R., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė suėmimo pratęsimo klausimą ir nesuteikia pagrindo naikinti ar pakeisti apskųstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo M. R. skundą atmesti.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.