Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir A. M. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsniu, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

A. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyniolikai metų, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. R. ir A. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. ir A. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarę nužudyti V. B. dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdami užvaldyti jo turtą, 2004 m. kovo 18 d., apie 10.00 val., įviliojo V. B. į namo rūsį, ten D. R. metaliniu strypu vieną kartą sudavė V. B. į galvą, jam pargriuvus ir bandant atsistoti, D. R. tuo pačiu metaliniu strypu sudavė antrą smūgį į galvą. A. M. sulaikius bandantį išbėgti iš rūsio V. B., D. R. sudavė V. B. metaliniu strypu du smūgius į galvą, po to abu įtempė V. B. į sandėliuką, kur A. M. sudavė V. B. metaliniu strypu vieną smūgį į galvą. Dėl padarytų daugybinių kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžių, galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, V. B. netrukus mirė. Be to, D. R. ir A. M., veikdami kartu, V. B. nužudymo metu suduodami jam ne mažiau kaip 14 smūgių į įvairias kūno dalis, padarė sužalojimus, neturėjusius reikšmės mirčiai. Nužudę V. B., D. R. ir A. M. pagrobė V. B. 510 Lt vertės ir AB „Š“ 13 718,81 Lt vertės turtą.

Be to, D. R. ir A. M., pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, nužudę V. B., pagrobė jo dokumentus: vairuotojo pažymėjimą, Lietuvos Respublikos piliečio pasą, ūkio įregistravimo pažymėjimą, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, o iš automobilio „Audi 100“ ,,duomenys neskelbtini“, kuriuo atvažiavo V. B., stovėjusio to paties namo kieme, pagrobė AB „Š“ dokumentus: minėto automobilio transporto priemonės registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną, kelionės lapą, ,,Lietuvos draudimo” transporto priemonių draudimo liudijimą, ,,Lietuvos draudimo” transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą, tarptautinį transporto priemonės draudimo liudijimą (žaliąją kortą), UAB ,,ERGO Lietuva” paprastosios draudimo sutarties draudimo liudijimą (polisą) bei šio draudimo patvirtinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte nurodyta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį. Kasatorius nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, jog įvykdyti nusikaltimą jam pasiūlė A. M., kuris pažinojo V. B., nes nuomojosi iš jo butą, be to, jis yra dvejais metais vyresnis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nusikaltimo iniciatorius buvo A. M., jog jis pasiūlė įvykdyti nusikaltimą, tačiau bausmės nesušvelnino. Be to, teismas juos abu pripažino kaltais dėl ne mažiau kaip 14 smūgių sudavimo nukentėjusiajam į įvairias kūno dalis, kurie nebuvo mirties priežastimi. Kasatorius tvirtina nesudavęs šių smūgių nukentėjusiajam ir mano, kad juos galėjo suduoti tik A. M. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir abiem skyrė vienodas bausmes, taip pažeisdamas bausmių individualizavimo principą ir netinkamai taikydamas BK 58 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad šios instancijos teismas padarė daug pažeidimų ir negalėjo padaryti tinkamų išvadų, nes bylą išnagrinėjo netinkama ir neteisėta teismo sudėtis. Kasatorius mano, kad teisėjas V. Milius yra Šiaulių teisėjas, todėl jis neturėjo įgaliojimų dalyvauti šios bylos apeliaciniame nagrinėjime.

Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes išankstinio susitarimo nužudyti V. B. nebuvo ir prašo atkreipti dėmesį į jų parodymus, kuriuose jie nuosekliai aiškino, kad V. B. planavo tik apiplėšti, o sumanymas nužudyti kilo pamačius kruviną V. B. Tačiau teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą apie išankstinį susitarimą nužudyti nukentėjusįjį.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo

Kasatoriaus A. M. skundo argumentai, jog veikai netinkamai pritaikytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas, nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. R. ir A. M., veikdami bendrininkų grupe, iš anksto susitarė nužudyti V. B. ir užvaldyti jo turtą, 2004 m. kovo 18 d. dėl savanaudiškų paskatų tyčia jį nužudė ir pagrobė V. B. bei AB „Š“ priklausančio įvairaus turto.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai paneigė kasatoriaus A. M. versiją, kad jų tyčia buvo nukreipta tik apiplėšti V. B., o ne nužudyti dėl savanaudiškų paskatų. Šis teismas išankstinį susitarimą nužudyti V. B. konstatavo įvertinęs visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, smūgių stiprumą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų organizuotumą, intensyvumą ir kitus duomenis. Teismo medicinos ekspertas teisme parodė, kad dėl padarytos masyvios galvos traumos, nukentėjusiojo mirtis įvyko greitai, per trumpą laiko tarpą ir kad kiekvienas suduotas smūgis į galvą buvo mirtinas. V. B. mirė dėl padarytų daugybinių kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžių, galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais.

Netgi sutinkant su kasatoriaus A. M. teiginiu, kad jų tikslas buvo apiplėšti, o sumanymas nužudyti kilo tuomet, kai pamatė kruviną nukentėjusįjį, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ (toliau–Senato nutarimas) 20 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 straipsnio dalis priklausomai nuo kvalifikuojamųjų požymių.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas kasatoriaus A. M. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties

Kasatoriaus A. M. skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtis buvo neteisėta, taip pat nepagrįstas. Kasatorius klysta manydamas, kad teisėjas Vytas Milius yra Šiaulių teisėjas. Teisėjas Vytas Milius yra Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, šio teismo pirmininkas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtis, nagrinėjusi nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, buvo teisėta. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad Šiaulių apygardos teisme dirba teisėjas Vidmantas Mylė. Taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme, nepadaryta.

Dėl BK 54 straipsnio nuostatų taikymo skiriant bausmę D. R.

Kasatorius D. R. teigia, kad jam, pažeidžiant BK 54 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus, paskirta per griežta, neindividualizuota bausmė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. R. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tik sunkinanti – veika padaryta bendrininkų grupe. Sunkinanti aplinkybė konstatuota atsižvelgus į D. R. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį. Taip pat šis teismas sprendė, kad bausmės kaltinamiesiems turi būti individualizuojamos priklausomai nuo byloje nustatytų aplinkybių: D. R. anksčiau teistas ir išvadų nedaro, tačiau atsižvelgė į tai, kad jis davė nuoseklius parodymus nuo pat tyrimo pradžios ir taip padėjo tyrimui ir teismui. Teismas įvertino ir tai, kad būtent A. M. žinojo apie V. B. materialinę padėtį, papasakojo apie tai D. R. ir pasiūlė įvykdyti nusikaltimą, tarėsi su nukentėjusiuoju dėl susitikimo, t. y. buvo šio nusikaltimo iniciatorius. Taigi kasatoriaus D. R. argumentas, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad įvykdyti nusikaltimą pasiūlė A. M., nepagrįstas.

Kasatoriaus cituojamo Senato nutarimo 8 punkte išaiškinta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį – bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Skiriant bausmę teismas atsižvelgia į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Teismas, įvertinęs kiekvieno kaltinamojo dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, nustatė, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe (bendrininkavimo forma) ir kad abu yra nusikaltimo bendravykdytojai (bendrininkų rūšis). Pažymėtina, kad sunkinanti aplinkybė abiem nuteistiesiems taip pat konstatuota atsižvelgus į jų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį.

Iš dalies kasatorius D. R. teisus, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino kai kuriuos jį apibūdinančius duomenis.

Apeliacinės instancijos teismas šį trūkumą ištaisė konstatavęs, kad D. R. skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas padarė neteistas, tačiau tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos 2003 m. rugpjūčio 27-28 d. ir 2004 m. kovo 3 d. (iki skundžiamu nuosprendžiu padarytų veikų metu), vertino kaip D. R. asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis. Šios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. R. paskirtos bausmės dydžio, dar kartą įvertino aplinkybes, į kurias, skirdamas bausmę, atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Taip pat atsižvelgė į jo amžių, į tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas pilnametis, be to, įvertino teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadas, kuriose konstatuota, jog D. R. pagal savo socialinę brandą neprilygsta nepilnamečiui ir sprendė, kad BK nuostatos, susijusios su nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais, D. R. pagrįstai netaikytos. Iškreipta socialinė branda reiškia iškreiptą asmenybės raidą su tam tikra elgesio patologija, kai yra polinkis į asocialų gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad asmuo dėl to pagal savo socialinę brandą gali prilygti nepilnamečiui. Ekspertizės akte pažymėta, kad D. R. elgesyje stebimi agresyvumo požymiai ir asocialios tendencijos.

Apeliacinės instancijos teismas svarstė D. R. prašymą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Šis teismas konstatavęs, kad jo prisipažinimas nebuvo savanoriškas ir visiškai nuoširdus, šios aplinkybės nepripažino D. R. atsakomybę lengvinančia. Kasatorius vėl prašo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nenurodo jokių motyvų, kurie paneigtų apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad jo prisipažinimas nebuvo savanoriškas ir visiškai nuoširdus.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatorius D. R. dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepripažino prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis davė nuoseklius parodymus nuo pat tyrimo pradžios ir taip padėjo tyrimui ir teismui.

Dalyvavimo nužudyme laipsnį parodo bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Pagal teismo nustatytas aplinkybes kasatorius D. R. pirmas metaliniu strypu sudavė V. B. į galvą didžiąją dalį smūgių (iš kurių kiekvienas buvo mirtinas), taigi jis buvo aktyvus nužudymo bendrininkas, todėl teismas jam paskyrė tokio pat dydžio bausmę, kaip ir šio nužudymo iniciatoriui.

Taigi skiriant D. R. bausmę, BK 54 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeistos, bei nėra pagrindo teigti, kad bausmė jam nebuvo individualizuota, todėl nėra įstatyminio pagrindo ją švelninti.

Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai

Kasatorius D. R. ginčija faktinę aplinkybę, jog teismai nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl 14 smūgių sudavimo nužudytajam į kitas kūno vietas, kurie nebuvo mirtini.

Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina bei jais remiantis nustato faktines bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinis teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti įrodymų kasacinis teismas neturi teisės. Kasatorius pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą ginčijo ir apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo. Kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus D. R. motyvai, kuriais jis ginčija žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimą, paliekami nenagrinėti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai netenkintini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų D. R. ir A. M. kasacinius skundus atmesti.