Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo D. B. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-12048-877/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui D. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosApeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumas ir pagrįstumas.Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, (CPK 285 str. 5 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-762-186/2016).Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio pirmojoje dalyje numatyti atvejai, kuomet teismas gali priimti sprendimą už akių. Vienas iš jų – kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį prašė priimti sprendimą už akių.Civilinio proceso kodekso 287 straipsnyje nustatyta teisė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. CPK 287 straipsnyje įtvirtintus pagrindus peržiūrėti sprendimą už akių sudaro dvi aplinkybių grupės – viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Pareiga šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teikiant pareiškimą dėl tokio sprendimo peržiūrėjimo, nurodyti svarbias neatvykimo į teismą ar procesinio dokumento nepateikimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus (CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).Nustatyta, kad ieškovo ieškinys teisme priimtas 2015 m. spalio 9 d. Tos pačios dienos pranešimu atsakovui D. B. nustatytas 14 dienų terminas nuo teismo pranešimo įteikimo dienos atsiliepimui pateikti. Šis teismo pranešimas buvo išsiųstas ieškovo ieškinyje nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteiktas su pašto darbuotojo žyma „neatsiėmė“. Pakartotinai procesiniai dokumentai tuo pačiu adresu siųsti 2015 m. spalio 23 d. ir 2015 m. lapkričio 12 d., tačiau abu kartus dokumentai grįžo neįteikti, su pašto darbuotojo žyma „neatsiėmė“. Teismas 2015 m. lapkričio 23 d. procesinius dokumentus atsakovui išsiuntė kitu adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau vėlgi procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, su pašto darbuotojo žyma „neatsiėmė“.Teismas 2015 m. gruodžio 21 d. patikrino VSDFV duomenų bazę apie atsakovo darbovietę ir nustatė, kad atsakovas yra įsigijęs verslo liudijimą, todėl darbovietės adreso nustatyti nepavyko. Pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas galimybes įteikti atsakovui procesinius dokumentus registruota pašto siunta, 2015 m. gruodžio 29 d. priėmė nutartį, kuria ieškovui nustatė 7 dienų terminą raštu informuoti teismą apie kitą pasirinktą procesinių dokumentų įteikimo atsakovui būdą. Ieškovas 2016 m. sausio 6 d. pateikė teismui prašymą įteikti atsakovui procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu, kadangi kuratoriaus paskyrimas pareikalautų papildomų išlaidų. Teismas, atsižvelgęs į visas prieš tai nustatytas aplinkybes, ieškovo prašymą tenkino ir įteikė atsakovui procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu, 2016 m. sausio 18 d. paskelbdamas specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt ir nustatydamas 14 dienų terminą nuo pranešimo paskelbimo dienos, pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl esant ieškovo prašymui, 2016 m. vasario 10 d. teismas priėmė sprendimą už akių.CPK 117 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas procesinius dokumentus įteikia registruotąja pašto siunta, per antstolius, pasiuntinių paslaugų teikėjus, kitais CPK nurodytais būdais. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo sutinka, teismas gali išduoti jam procesinį dokumentą, kad jį įteiktų adresatui (CPK 117 str. 2 d.). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai (CPK 123 str. 1 d.). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai (CPK 123 str. 3 d.). Kai nėra galimybės arba nepavyksta procesinius dokumentus dalyvaujančiam byloje asmeniui įteikti asmeniškai ir nėra galimybės arba nepavyksta procesinius dokumentus įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, procesiniai dokumentai įteikiami CPK 129, 130 straipsniuose nustatyta tvarka.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015, yra pažymėjusi, kad procesinių dokumentų byloje dalyvaujančiam asmeniui teismui nurodytais fizinio asmens gyvenamosios ir darbo vietos adresais neįteikimas, kai asmuo jų neatsiima, savaime nesuponuoja išvados, jog adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos. Kai asmens gyvenamosios vietos ar darbo adresu procesiniai dokumentai siunčiami vieną kartą, tikėtina, kad gali susiklostyti situacija, jog procesinių dokumentų įteikimo metu asmens nurodytais adresais nebus, taip pat nebus asmenų, kuriems procesiniai dokumentai gali būti įteikiami, neradus adresato (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, turėtų nuspręsti, ar procesiniai dokumentai turėtų būti pakartotinai siunčiami nurodytais adresais, ar turėtų būti imamasi papildomų priemonių adresato gyvenamosios vietos ir (ar) darbo vietos adresams nustatyti (pvz., užklausiamas Gyventojų registras, Socialinio draudimo fondo valdyba, ieškovas (pareiškėjas) įpareigojamas patikslinti atsakovo (suinteresuoto asmens) adresą ir pan.), ar turėtų būti taikomas kitas CPK nustatytas procesinių dokumentų įteikimo būdas (CPK 117, 129, 130 straipsniai).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas CPK nustatytas galimybes atsakovui procesinius dokumentus įteikti registruota pašto siunta. Bylos duomenys patvirtina, kad teismas procesinius dokumentus atsakovui siuntė ne vieną kartą, tačiau jie visi sugrąžinti teismui su žyma „neatsiėmė“, taip pat teismas nustatė, kad atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas sutampa su ieškinyje nurodytu adresu. Tai reiškia, kad ieškovo nurodytas atsakovo gyvenamosios vietos adresas yra teisingas, tačiau atsakovas, galimai sąmoningai vengė atsiimti iš pašto jam teismo adresuotą korespondenciją. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, iš kurių matyti, kad apelianto atžvilgiu teismuose buvo ir yra nagrinėjama ne viena byla, kurioje apeliantas dalyvauja atsakovu (CPK 179 str. 3 d.), todėl jis gali būti nesuinteresuotas gauti iš teismo dokumentus. Tokią išvadą teismas daro dar ir dėl to, kad apeliantas į teismą kreipėsi tik po to, kai buvo priimtas šioje byloje sprendimas už akių, kuriuo iš atsakovo priteista nemaža suma žalai atlyginti. Be to, pareiškime apeliantas nurodė tą patį adresą, kuriuo teismas bandė įteikti atsakovo procesinius dokumentus. CPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinių dokumentų paskelbimo būdas gali būti taikomas, kai nustatomos dvi sąlygos: 1) adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir 2) CPK nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes įteikti procesinius dokumentus atsakovui, nes procesiniai dokumentai atsakovui keletą kartų pakartotinai buvo siunčiami, apeliantas vykdo veiklą individualiai, todėl per darbovietę įteikti procesinių dokumentų nebuvo galimybės. Ieškovui buvo pasiūlyta pasirinkti kitą procesinių dokumentų įteikimo būdą (CPK 117, 129 straipsniai). Ieškovas atsižvelgdamas į tai, kad kuratoriaus paskyrimas pareikalautų papildomų išlaidų, prašė teismo procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.). Nagrinėjamu atveju egzistavo CPK 285 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės sprendimui už akių priimti, kadangi atsakovas nustatytu terminu nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį. Tačiau teikiant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra svarbi kita aplinkybė, numatyta CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurią apeliantas turėjo įrodyti. Savo esme ir turiniu ji yra svarbiausia, kadangi sprendžiant klausimus dėl sprendimo už akių peržiūros yra susiformavusi nuosekli teismų praktika, jog net ir be svarbių priežasčių į teismo posėdį neatvykusiai ar nepateikusio procesinio dokumento šaliai pateikus įrodymus, galinčius patvirtinti sprendimo neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą, teismas privalo naikinti sprendimą už akių (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB lizingas v. UAB ,,Gintarinė plunksna" ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2012; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senamiesčio ūkis “ v. I. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2012). Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi civilinėje byloje Nr. B2-576-413/2013 nustatytomis aplinkybėmis, kadangi toje byloje buvo spręstas tyčinio bankroto klausimas ir analizuota atsakovo veiksmų visuma leidžianti pagrįsti arba paneigti tyčinio bankroto faktą. Nurodytoje civilinėje byloje nebuvo spręsta atsakovo kaltė dėl tyčinės žalos sukėlimo kiekvienam kreditoriui atskirai, žalos pobūdis, dydis, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos įmonei padarymo ir kitos įrodinėtinos aplinkybės šioje byloje.Nagrinėjamoje byloje kreditorius pareiškė ieškinį tiesiogiai bendrovės akcininkui ir vadovui, kadangi mokestinė piniginė prievolė kreditoriui liko neįvykdyta. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės organai netenka savo kompetencijos, tačiau pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą jiems išlieka. Įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje nustatė atvejį, kai kreditorius gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui – jei bankrotas pripažintas tyčiniu.Nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi UAB „Tobula santechnika“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Baklis“. Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad UAB „Tobula santechnika“ nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. vadovavo apeliantas D. B., kuris laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 10 d. iki 2011 m. kovo 25 d. buvo ir vienintelis šios įmonės akcininkas.Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad tyčiniais įmonės vadovo veiksmais įmonės verslas buvo perkeltas į kitą įmonę, o skolos kreditoriams paliktos įmonei, kuriai iškelta bankroto byla.BUAB „Tobula santechnika“ bankroto byloje Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimi patvirtintas patikslintas antros eilės kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus 6473,18 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Teismas 2015 m. liepos 28 d. priėmė sprendimą dėl BUAB „Tobula santechnika“ pabaigos ir ši įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2015 m. rugsėjo 4 d. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovo, kuris buvo BUAB „Tobula santechnika“ kreditorius, finansinis reikalavimas liko nepatenkintas.Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas – likviduotos dėl bankroto ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos UAB „Tobula santechnika“ kreditoriaus reikalavimas, pareikštas įmonės akcininkui, kuris kartu buvo ir vienasmenis valdymo organas (įmonės vadovas), dėl žalos (t. y. įmonės neįvykdytos kreditoriui prievolės), likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 7 d.). Juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 str. 1 d.). CK 2.82 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai. Bendrovės akcininkas turi pareigą elgtis taip, kad dėl jo veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).Juridinio asmens valdymo organas yra pagrindinis juridinio asmens organas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys) ir kt. Atsižvelgiant į skirtingą dalyvių ir valdymo organų narių statusą bei faktiškai atliekamos funkcijos būtina įvertinti, kokias pareigas pažeidė asmuo – valdymo organo pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 str.) ar akcininkų pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 str. 3 d.). Akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Šioje byloje sprendžiant dėl civilinės atsakomybės po įmonės likvidavimo dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 7 d.), vertinami atsakovo ir kaip įmonės vadovo, ir kaip jos akcininko veiksmai, nes verslo perkėlimas, kaip nustatyta byloje, yra galimas tik suderintais juridinio asmens dalyvio ir organo veiksmais, o UAB „Tobula santechnika“, kaip nustatyta minėtoje Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje dėl BUAB „Tobula santechnika“ bankroto pripažinimo tyčiniu, jų abiejų padėtį vienasmeniškai užėmė atsakovas. Tiek įmonės vadovo, tiek ir jos savininko civilinei deliktinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovas, t. y. įmonės vadovas ir akcininkas.Apelianto argumentai, kad teismas neindividualizavo apelianto veiksmų, pripažintini nepagrįstais. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje dėl BUAB „Tobula santechnika“ bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad ieškovas buvo kartu ir UAB „Certa“ steigėju ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. birželio 30 d. vieninteliu jos akcininku. UAB „Certa“ akcijas jis pardavė kitam įmonės darbuotojui, kuris bankrutuojančioje įmonėje dirbo iki 2011 m. gegužės 19 d. Per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Tobula santechnika“ pardavė UAB „Certa“ prekių už 214 105 Lt, t. y. nei su vienu iš tiekėjų tokia apimtimi atsakovė nebuvo prekiavusi. Šiuo laikotarpiu keturi UAB „Tobula santechnika“ darbuotojai, dar dirbdami bendrovėje, buvo įdarbinti ir UAB „Certa“. Per 2010–2011 metus iš įmonės į UAB „Certa“ perėjo dirbti penki darbuotojai. Įmonių veikla buvo analogiška, tuo pačiu adresu įmonės nuomojo patalpas, naujai įsteigtos UAB „Certa“ tiekėjais liko pagrindiniai UAB „Tobula santechnika“ tiekėjai. Prieš įmonės bankrotą pirmiausiai buvo atsiskaityta su pagrindiniais abiejų įmonių tiekėjais, įmonės turtu – su įmonės darbuotoju, sau ieškovas išsimokėjo 6014,83 Eur (20 768 Lt), tačiau liko nemokėti privalomi mokesčiai ir neatsiskaityta su valstybe (VMI ir SODRA) bei kitais kreditoriais.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, jog šiuo atveju byloje įrodyta, jog apelianto neteisėti nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti į UAB „Tobula santechnika“ kreditorius, tarp jų ir į konkretų kreditorių – VSDF valdybą tam, kad būtų išvengta privalomųjų mokesčių sumokėjimo valstybės biudžetui (CPK 185 str.).Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto, kaip įmonės vadovo ir akcininko veiksmų, teisėtumą, jų atitikimą įstatymo leidėjo valiai bei draudimams, sprendžia, kad apeliantas, UAB „Tobula santechnika“ susidūrus su finansiniais sunkumais, įsteigdamas naują bendrovę veikė netinkamai, neprotingai ir nesąžiningai būtent ir kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus atžvilgiu, todėl darytina išvada, kad apelianto neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu yra visiškai įrodyti ir ši sąlygą jo civilinei atsakomybei taikyti egzistuoja.Apelianto argumentai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir apelianto neteisėtų veiksmų, nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje svarbu yra tai, kad BUAB „Tobula santechnika“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo tirtos bei nustatytos tokios aplinkybės, jog blogėjant UAB ,,Tobula santechnika“ finansinei padėčiai, apeliantas (akcininkas ir vadovas) perkėlė veiklą į naujai įsteigtą bendrovę UAB „Certa“, o skolas ir kitus įsipareigojimus paliko UAB „Tobula santechnika“.Apeliantas nurodo, kad UAB „Tobuls santechnika“ bankroto byloje teismo priimtoje nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalykas nėra tapatus nagrinėjamai bylai, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toje byloje buvo įvertini apelianto neteisėti veiksmai – veiklos perkėlimas į UAB „Certa“, kuriais sumažintos UAB ,,Tobula santechnika“ galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Be to, aplinkybė, jog prieš įmonės bankrotą pirmiausia buvo atsiskaityta su pagrindiniais tiekėjais, įmonės turtu buvo atsikaitoma su darbuotoju, patvirtina, kad buvo pažeistas kreditorių interesų proporcingumo principas. Šios aplinkybės buvo nustatytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2420/2013 (CPK 182 str. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad tarp aptartų apelianto veiksmų visumos ir ieškovui padarytos žalos, nesumokėtų privalomųjų mokesčių valstybei, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, dėl ko apeliantui kyla pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju žalos dydis yra likusi nepatenkinta ieškovo kreditinio reikalavimo suma (6473,18 Eur) pagrindinės skolininkės bankroto byloje.Nagrinėjamu atveju apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis šioje byloje galėtų būti pagrindas priimti kitokį sprendimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta nei viena iš CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti atsakovo atskirąjį skundą ir vadovaujantis apelianto atskirojo skundo motyvais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.