- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-25
- Bylos Nr.
- 2-2420/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01283-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- D. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Tobula santechnika“ bankroto byloje Nr. B2-576-413/2013, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. B. 2011 m. spalio 6 d. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti jo vadovaujamai įmonei UAB „Tobula santechnika“ bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi pareiškimą tenkino ir iškėlė UAB „Tobula santechnika“ bankroto bylą.
Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, vadovaudamasis įmonės kreditorių 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimais, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti UAB „Tobula santechnika“ bankrotą tyčiniu. Prašymą grindė tokiais argumentais:
1) įmonės veikla, turtas ir darbuotojai buvo perkelti į kitą įmonę (UAB „Certa“), kurios steigėju ir, iki tam tikro laiko, vieninteliu jos akcininku buvo UAB „Tobula santechnika“ vadovas – ieškovas D. B.;
2) įmonės vadovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto, nors pagal bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis įmonė jau 2010 metais buvo nemoki;
3) įmonė sudarė sandorius, dėl ko negalėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. automobilis „Honda Civic“ buvo parduotas įmonės vadovo žmonai; atsiskaitant už skolas įmonės turtu su tiekėjais, nebuvo laikytasi proporcingumo (atsiskaitymo lygiomis dalimis su visais kreditoriais) principo; prieš bankroto bylos iškėlimą ieškovas išsimokėjo sau 20 000 Lt įmonės lėšų suteikto kredito dalies grąžinimui.
Ieškovas prašė pareiškimą atmesti vadovaudamasis tokiais argumentais:
1) niekuo nepagrįsti argumentai, jog visa UAB „Tobula santechnika“ veikla ir turtas (išskyrus įsipareigojimus) buvo perkelti į kitą įmonę – UAB „Certa“. Ieškovui 2011 m. birželio 29 d. pardavus UAB „Certa“ 100 vienetų vardinių akcijų, jis neteko sprendžiamojo balso teisės ir jokios įtakos UAB „Certa“ veiklai negalėjo daryti. Nors bendrovei „Tobula santechnika“ vykdant veiklą ir buvo parduodamos prekės UAB „Certa“, tačiau tokiais pat pagrindais buvo pardavinėjamos prekės ir kitoms įmonėms, todėl neįrodytais laikytini atsakovo argumentai, kad bendrovės sandoriai su UAB „Certa“ buvo nuostolingi arba sudaromi su nedideliu pelnu. Ilgą laiką abi bendroves siejo abipusis bendradarbiavimas, jos vykdė praktiškai panašią veiklą, todėl nesiekė didelių pelnų;
2) UAB „Tobula santechnika“ po 2008 m. pasaulinės ekonomikos krizės susidūrė su didelėmis finansinėmis problemomis, todėl, kaip įmanydama, stengėsi sumažinti savo išlaidas, tarp jų ir patalpų nuomos mokestį. Dar 2009 m. įmonės vadovas kreipėsi į UAB „Livesta“ prašydamas pakeisti 2009 m. sausio 12 d. negyvenamų patalpų nuomos sutartį, bet nuomotojas tai daryti atsisakė. Tik vėliau buvo sumažinti prekybinių patalpų plotai, o UAB „Tobula santechnika“ ir toliau pagal išgales vykdė įsipareigojimus UAB „Livesta“. Sumažėjus prekybai, sustojus santechnikos darbams ir nepavykus bendrovei pelningai parduoti savo nekilnojamojo turto Veiverių g. 92, Kaune, kilo sunkumai atsiskaityti su kreditoriais. Dėl tos pačios priežasties buvo nutraukta ir sutartis su pagrindiniu kreditoriumi (UAB „Medicinos bankas“);
3) nesutiko su pareiškimo argumentais, jog įmonės sudarė nepelningus sandorius, kurie buvo įmonės nemokumo ir negalėjimo laiku atsiskaityti su kitais kreditoriais priežastimi. UAB „Tobula santechnika“ turėjo penkis automobilius, kurių įsigijimui naudojosi UAB SEB Lizingas suteiktais kreditais. Automobiliai buvo parduoti, siekiant išvengti dar didesnių nuostolių už nesavalaikį lizingo sutarčių vykdymą. Ieškovas iki 2011 m. sausio 1 d. į bedrovės kasą įnešė (paskolino) 201 559,89 Lt nuosavų lėšų, įmonės akcininkas R. V. 2011 m. gegužės 9 d. paskolino įmonei 40 000 Lt, taigi, priešingai nei teigia atsakovas, įmonės veiklą buvo siekiama ne sužlugdyti, o išsaugoti. Įmonės darbuotojui J. V. už iš įmonės pirktas prekes, sumokėjus avansą, įmonei neturint lėšų, šio kreditoriaus reikalavimu ir sutikimu, su juo buvo atsiskaityta įmonės turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pripažino UAB „Tobula santechnika“ bankrotą tyčiniu.
Teismas nustatė, kad pirmieji įmonės nemokumo požymiai (to neginčija ir ieškovas, inicijavęs bankroto bylos iškėlimą) atsirado 2009 m., kai įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai pasiekė 1 081 984 Lt, o įmonė turėjo balansinio turto tik už 1 233 239 Lt, ir kai įmonės nuostoliai per paminėtus metus sudarė 74 505 Lt. Iki bankroto bylos iškėlimo, įmonės veikla darėsi vis nuostolingesnė. Bylos rašytiniai įrodymai (Kauno apskrities VMI 2010 m. gruodžio 16 d. bei 2012 m. rugsėjo 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymos ir 2012 m. spalio 11 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma) patvirtina, kad ieškovas buvo kartu ir UAB „Certa“ steigėju ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. birželio 30 d. vieninteliu jos akcininku. UAB „Certa“ akcijas jis pardavė kitam įmonės darbuotojui M. L., kuris bankrutuojančioje įmonėje dirbo iki 2011 m. gegužės 19 d. Per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Tobula santechnika“ pardavė UAB „Certa“ prekių už 214 105 Lt, t. y. nei su vienu iš tiekėjų tokia apimtimi atsakovas nebuvo prekiavęs. Šiuo laikotarpiu keturi UAB „Tobula santechnika“ darbuotojai, dar dirbdami bendrovėje, buvo įdarbinti ir UAB „Certa“. Per 2010-2011 metus iš įmonės į UAB „Certa“ perėjo dirbti penki darbuotojai. Įmonių veikla buvo analogiška, tuo pačiu adresu įmonės nuomojo patalpas, naujai įsteigtos UAB „Certa“ tiekėjais liko pagrindiniai UAB „Tobula santechnika“ tiekėjai. Prieš įmonės bankrotą pirmiausiai buvo atsiskaityta su pagrindiniais abiejų įmonių tiekėjais, įmonės turtu – su įmonės darbuotoju J. V., sau ieškovas išsimokėjo 20 768 Lt, tačiau liko nemokėti privalomi mokesčiai ir neatsiskaityta su valstybe (VMI ir SODRA) bei kitais kreditoriais; ieškovas pažeidė proporcingumo principą atsiskaitydamas su kreditoriais. Paminėtų aplinkybių visuma, kai įmonės vadovai, perkeldami jos veiklą (prekes, darbuotojus, įmonės komercinius ryšius) į naujai įsteigtą bendrovę – UAB „Certa“, o skolas ir kitus įsipareigojimus palikdami įmonei, kuriai buvo inicijuota bankroto procedūra, leido teismui daryti išvadą, kad įmonės bankrotas buvo tyčinis jos vadovų veiksmų padarinys. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti UAB ,,Tobula santechnika“ bankrotą tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl BUAB „Tobula santechnika“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, spręsdamas dėl įmonės finansinės būklės nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo, netaikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normų, reglamentuojančių nemokumą; nevertino tuometinio įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio, o vertino visus įmonės įsipareigojimus, visą turtą ir nuostolių dydį. Teismas neatsižvelgė, kad į bylą pateikti duomenys, patvirtinantys įmonės finansinė atskaitomybė už 2009-2010 m. tikslinimą. Tokiu būdu teismas klaidingai nustatė, kad pirmieji nemokumo požymiai pasirodė dar 2009 m., neištyrė esminių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neginčijo fakto, jog įmonė buvo nemoki nuo 2009 m., priešingai, ieškovas nuosekliai teigė, kad tuo metu įmonė buvo susidūrusi su laikinais sunkumais.
2. Teismas, spręsdamas dėl verslo perkėlimo į UAB „Certa“, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi įrodymais, kurie tokių aplinkybių nepatvirtina, bei aiškindamasis šias aplinkybes neatskleidė bylos esmės. Nurodo, kad apeliantas, siekdamas atskirti gamybą nuo prekybos ir tokiu būdu sumažinti įmonės kaštus, nusprendė įkurti kitą įmonę. Teismas neatskleidė UAB „Certa“ įkūrimo, darbuotojų perėjimo ir kt. įtakos įmonės nemokumui. Kauno apskrities VMI 2010 m. gruodžio 16 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymos bei 2012 m. spalio 11 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma patvirtina, kad tarp šių verslo subjektų nebuvo atlikta jokių nesąžiningų veiksmų ar verslo perkėlimo, t. y. vadinamojo „Fenikso sindromo“. Be to, teismas nustatydamas, kad verslas buvo perkeltas į UAB „Certa“ nepasisakė kaip ši aplinkybė sąlygojo įmonės bankrotą.
3. Spręsdamas dėl aplinkybių, susijusių su atsiskaitymu su kreditoriais, teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nesirėmė apelianto į bylą pateiktais įrodymais ir argumentais, nenurodė priežasčių, dėl kurių juos atmetė, tokiu būdu pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, ir aiškindamasis šias aplinkybes neatskleidė bylos esmės. Nurodo, kad atsiskaitinėjant su kreditoriais buvo siekiama bendro įmonei tikslo – atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti veiklą. Pažymi, kad siekdamas išspręsti apyvartinių lėšų trūkumo problemą ir užtikrinti atsiskaitymus su kreditoriais pardavė lizinguojamus automobilius, kreipėsi dėl nuomos mokesčio sumažinimo, kreipėsi į UAB „Medicinos bankas“ dėl mokėjimo terminų koregavimo ir naujo mokėjimo grafiko nustatymo; pats suteikė beprocentę paskolą, surado investitorių, taigi šie veiksmai paneigia aplinkybes, kad jis nuosekliai ir kryptingai siekė įmonės nemokumo, priešingai – parodo kryptingą veiklą siekiant išsaugoti įmonę. Kreditoriai, su kuriais atsiskaityta, nebuvo pasirinkti specialiai siekiant padaryti žalą kitiems kreditoriams. Tačiau teismas netyrė priežasčių, sąlygojusių atsiskaitymą su tam tikrais kreditoriais, nevertino ieškovo planų gauti pajamas pagal bendradarbiavimo sutartį.
4. Spręsdamas dėl aplinkybių, dėl kurių pripažino bankrotą tyčiniu, teismas netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies normas, ieškovo veiksmuose nenustatė tyčinės kaltės formos, priežastinio ryšio tarp visų trijų analizuotų aplinkybių ir įmonės nemokumo, nukrypo nuo šiuo klausimu teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.
5. Materialinių ir procesinių normų pažeidimai bei netinkamai taikytos teismų praktikoje suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės sąlygojo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, kurios atskleidimas reikalauja išsamaus byloje esančių įrodymų tyrimo, dalyvaujančių byloje asmenų, buvusių darbuotojų ir kreditorių atstovų paaiškinimų, kas gali būti atlikta perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip pat apelianto vertinimu, byla grąžintina ir todėl, kad į jos nagrinėjimą nebuvo įtraukti dalies įmonės akcijų savininkas bei UAB „Certa“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Tobula santechnika“ administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį. Administratoriaus nuomone, skundžiama nutartis pagrįsta ir teisėta, teismas ieškinį nagrinėjo ne viename posėdyje, į bylą buvo pateikta nemažai įrodymų, turėjusių įtakos klausimo nagrinėjimui. Teismas turėjo pakankamai laiko ir informacijos tinkamai įvertinti padėtį ir BUAB „Tobula santechnika“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „Tobula santechnika“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas. Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia (taikytina iki 2013 04 18 įstatymo Nr. XII-327 įsigaliojimo nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojusi 2001 03 20 įstatymo Nr. IX-216 redakcija). Tyčinio bankroto požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia iššvaisto, dovanoja, perleidžia ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Pažymėtina, jog minėtų tyčinio bankroto požymių sąrašas nėra baigtinis, tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir esant kitoms nei nurodyta aplinkybėms. Be to, nagrinėdami klausimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismai neprivalo nustatyti konkrečių sandorių ar veiksmų, kurie leistų teigti, jog įmonės bankrotas buvo tyčinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Sprendžiant dėl tyčinio bankroto esminis faktorius yra nustatyti, ar įmonės vadovybės ar akcininkų tikslai buvo įmonės privedimas prie nemokumo, vienų kreditorių protegavimas prieš kitus ir kitos aplinkybės, tačiau šie veiksmai nebūtinai turi pasireikšti konkrečiai apibrėžtu sandoriu ar veiksmu, kadangi įmonės tyčinį bankrotą gali lemti sąmoningas blogas jos valdymas, kuris gali reikštis tiek aktyviais įmonės vadovų veiksmais, tiek neveikimu.
Taigi, pagal teisinio reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas nėra saistomas nustatytų tyčinio bankroto požymių, ir tam, kad pripažintų, jog įmonės nemokumas yra nulemtas sąmoningo elgesio, nebūtinai privalo nustatyti vieną iš aukščiau minėtų požymių bei neprivalo konkrečiai įvardinti, kuris iš įmonės vadovybės veiksmų ar kuris konkretus sandoris lėmė įmonės nemokumą, kadangi yra vertinami ne konkretūs įmonės valdymo organų veiksmai, o aplinkybių visuma. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas netyręs konkrečių veiksmų ir jų priežasčių ir dėl to neatskleidė bylos esmės, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, tiek bylos medžiaga (teismo posėdžių protokolai, byloje esantys rašytiniai įrodymai), tiek pačios skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad teismas detaliai tyrė prašyme pripažinti BUAB ,,Tobula santechnika“ bankrotą tyčiniu nurodytas aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Pažymėtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Ta aplinkybė, jog teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar neatskleista bylos esmė.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantu, kad vien pagal byloje pateiktą 2009 metų UAB ,,Tobula santechnika“ balansą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad jau 2009 metais įmonė buvo nemoki, nes jame neatsispindi atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydis. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Bylos duomenys patvirtina, kad bankroto bylos iškėlimą inicijavo pats apeliantas – UAB „Tobula santechnika“ direktorius D. B., teismui pateikdamas pirminius 2009-2011 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, pagrindžiančius blogėjančią įmonės finansinę padėtį. Balansų patikslinimai inicijuoti tik 2013 m. kovo 15 d. (155 b. l., t. 3), t. y. jau pradėjus klausimo dėl tyčinio bankroto aplinkybių nustatymo nagrinėjimą (ieškinys dėl tyčinio bankroto priimtas 2012 m. spalio 19 d. (2-6 b. l., t. 2)), todėl neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant tyčinio bankroto klausimą, juo labiau, kad visos faktinės aplinkybės rodo, kad įmonė jau 2009-2010 m. turėjo mokumo problemų. Tiek atsiliepime į ieškinį dėl tyčinio bankroto, tiek atskirajame skunde pats apeliantas patvirtina, kad prasidėjus ekonominiam sunkmečiui per 2009 – 2011 metus pardavė lizinguojamus automobilius (52-56 b. l., t. 2), kad nereikėtų mokėti lizinginių mokesčių ir palūkanų, iš gautų lėšų galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais, 2009 m. prašė patalpų nuomotojo UAB „Livesta“ pakeisti 2009 m. sausio 12 d. negyvenamų patalpų nuomos sutartį sumažinat nuomos mokestį, byloje esantis 2009 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas (105 b. l., t. 2) patvirtina, kad atsakovas turėjo 53 173,17 Lt įsiskolinimą už patalpų nuomą; atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ 2010 m. spalio 27 d. papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2007 m. kovo 5 d. kredito sutarties Nr. LOAN_41478, 1.1 punktas patvirtina, kad įmonė tuo metu turėjo pradelstų mokėjimų (80-81 b. l., t. 1). Taip pat aplinkybė, kad ieškovas asmeniškai suteikė įmonei beprocentinę paskolą taip pat liudija, buvus sunkią įmonės finansinę padėtį 2009 – 2010 m. Tačiau nepaisant to, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o 2010 m. pabaigoje įsteigė naują įmonę – UAB „Certa“, kurios vieninteliu akcininku ir steigėju buvo nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Apeliantas teigia, kad tokiu būdu atskirdamas gamybą nuo prekybos jis siekė sumažinti įmonės kaštus. Pažymėtina, kad kreipdamasis dėl bankroto bylos UAB „Tobula santechnika“ iškėlimo apeliantas nurodė, jog įmonė vykdė mažmeninę prekybą santechnikos prekėmis. UAB „Certa“ įstatuose nurodyta analogiška veikla – mažmeninė ir didmeninė prekyba santechnika, kitomis statybinėmis medžiagomis (142-143 b. l., t. 2). 2013 m. vasario 14 d. teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas buvęs įmonės pardavimų vadovas M. L. parodė, kad UAB „Certa“ užsiėmė pardavimais, o UAB „Tobula santechnika“ montavimo darbais; be to bankui išstačius mokestinį reikalavimą ir areštavus sąskaitą, o klientams nenorint atsiskaitinėti grynaisiais pinigais, siekiant palengvinti veiklą, kad pirkėjams būtų patogu atsiskaityti jiems priimtinais būdais bei norint turėti apyvartinių lėšų buvo įkurta kita įmonė (114-115 b. l., t. 3). Be to, Kauno apskrities VMI 2012 m. rugsėjo 20 d. operatyvaus patikrinimo pažyma (16-18 b. l., t. 2) patvirtina, kad patikrinimo metu nustatyta, jog yra UAB „Tobula santechnika“ verslo perkėlimo į UAB „Certa“ požymių, taip pat 2012 m. spalio 11 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma patvirtina, kad UAB „Tobula santechnika“ ir UAB „Certa“ susijusios įmonės. Išdėstytos aplinkybės, vertintinos kaip vienos įmonės sąmoningas žlugdymas, perleidžiant verslą kitai įmonei. Apelianto teigimu, teismas nevertino, jog visi minėti veiksmai buvo atliekami siekiant sumažinti atsakovo patiriamus kaštus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant stabilizuoti įmonės finansinę padėtį, įmonės vadovybė įprastomis verslo sąlygomis turėtų būti suinteresuota plėsti įmonės veiklą, ieškoti naujų klientų, todėl vadovo atlikti veiksmai – kitos įmonės, kuri užsiima analogiška veikla įkūrimas, rodo ne įmonės lėšų ir resursų taupymą, bet galimų klientų srautų nukreipimą į naują įmonę, tokiu būdu UAB „Tobula santechnika“ realiai negalėjo vykdyti veiklos ir buvo vedama prie nemokumo.
Apelianto argumentai, kad teismas netyrė atsiskaitymų su kreditoriais priežasčių, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad prieš įmonės bankrotą pirmiausiai buvo atsiskaityta su pagrindiniais abiejų įmonių tiekėjais, įmonės turtu – su įmonės darbuotoju J. V., sau ieškovas išsimokėjo 20 768 Lt (16-18, 70-72, b. l., t. 2; 86, 93, 132-133, 136-141 b. l., t. 3), tačiau liko nemokėti privalomi mokesčiai ir neatsiskaityta su valstybe (VMI ir SODRA) bei kitais kreditoriais. Taigi, teismas pagrįstai sprendė, kad esant finansinių lėšų stygiui buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais proporcingumo principas.
Konstatuotina, jog esant byloje nustatytai aplinkybei, kad UAB ,,Tobula santechnika“ finansinei padėčiai blogėjant, akcininkas ir vadovas perkėlė veiklą į naujai įsteigtą bendrovę UAB „Certa“, o skolas ir kitus įsipareigojimus paliko UAB „Tobula santechnika“, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad skundžiama nutartimi UAB ,,Tobula santechnika“ bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.