Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Dzedulionio, Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu iki 2 metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 20 parų arešto bausmė ir L. R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 20 parų. Į bausmės laiką įskaitytas L. R. R. laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. kovo 17 d. iki 2024 m. kovo 19 d. (2 dienos).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos L. R. R. paliktos galioti jam skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios bei nesiartinti arčiau nei nustatyta.

Visiškai tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš L. R. R. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 960,11 Eur turtinei žalai atlyginti dėl nukentėjusiosios gydymo bei 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. L. R. R. nuteistas už tai, kad 2024 m. kovo 17 d., apie 01.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, tyčia panaudojo savo šeimos nario – sugyventinės G. N. atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. rankomis sugriebė už rankų, po to po vieną kartą sugriebė už gerklės ir veido ir ją pastūmė kambaryje ant grindų. G. N. nukritus tęsė pradėtą nusikalstamą veiką ir vieną kartą spyrė į kairės pusės šoną, G. N. išbėgus į kiemą ją pasivijo ir per jėgą įsodino į automobilį VOLVO S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kur G. N. sėdint priekinėje automobilio dalyje, keleivio vietoje, sugriebė jai už veido ir už jo laikydamas ne mažiau kaip vieną kartą jos galvos dešine puse trenkė į automobilio lango stiklą. Šiais smurtiniais veiksmais L. R. R. G. N. padarė krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį kairio X šonkaulio lūžiu, kas komplikavosi trauminiu oro susikaupimu krūtinplėvės kairėje ertmėje, tai yra sužalojimą, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl šonkaulio lūžio G. N. sveikata sutriko ilgiau nei 10 dienų, taip pat poodines kraujosruvas dešinėje smilkininėje-momeninėje dalyje, daugines poodines kraujosruvas veide, poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje, tai yra sužalojimus, tiek visumoje, tiek ir atskirai vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu smurtaudamas ir mušdamas L. R. R. padarė savo šeimos nariui – sugyventinei G. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo L. R. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

12. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam L. R. R. paskirtos bausmės pagrįstumo, visų pirma, pažymėtina, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

13. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

14. Apeliacinio skundo prašymo kontekste taip pat pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, Nr. 2K-226/2010, Nr. 2K-19/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius ypatingas aplinkybes, dėl kurių sankcijoje numatytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-126-693/2018).

15. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą tas, kas sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pažymėtina, kas minimali laisvės atėmimo bausmė, kurią galima skirti už nusikaltimo padarymą, yra 3 mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis).

16. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas L. R. R. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstama veika padarytą žalą – L. R. R. padarė vieną tyčinį baigtą apysunkį nusikaltimą, kuriuo padaryta žala šeimos nario – sugyventinės G. N. sveikatai (nukentėjusiajai buvo sulaužytas šonkaulis, padaryti kiti sužalojimai), šį nusikaltimą jis padarė išprovokuotas žodinio konflikto. Taip pat apylinkės teismas visapusiškai įvertino ir L. R. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau teistas, be kita ko, ir už nežymų sveikatos sutrikdymą tai pačiai nukentėjusiajai G. N. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, daug kartų baustas administracine tvarka ir nors skirtas baudas moka, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, nevedęs, nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, registravosi Užimtumo tarnyboje.

17. Skirdamas L. R. R. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. L. R. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl apylinkės teismas tai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistojo L. R. R. teigimu, pirmosios instancijos teismas, be nurodytos, turėjo papildomai nustatyti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai yra, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pavojingus, iš esmės prieštaraujančius moralės normoms ar kitokius provokuojančius nukentėjusiosios G. N. veiksmus. Nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji G. N. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie skatintų L. R. R. prieš ją smurtauti. Kaip matyti iš paties nuteistojo L. R. R. parodymų teisme, anot jo, nukentėjusioji G. N. visą dieną prie jo kibo žodžiais, vadino necenzūriniais žodžiais, o po to, kai jie baigė su draugais vartoti alkoholinius gėrimus ir draugams išėjus ji toliau jį vadino necenzūriniais žodžiais, erzino jį, dėl ko jis nesusilaikęs ją kambaryje pastūmė, o šiai nukritus ir gulint ant žemės įspyrė vieną kartą į dešinį šoną. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. N. nurodė tik tai, kad draugams išėjus tarp jos ir L. R. R. kilo žodinis konfliktas, kurio metu sugyventinis L. R. R. jai rankomis sugriebė už rankų, po to už gerklės ir veido ir ją pastūmė kambaryje ant grindų, jai nukritus vieną kartą spyrė į kairį šoną, po mentimi. Nors nukentėjusioji nedetalizavo nei kas buvo konflikto iniciatorius, nei koks konkrečiai tai buvo žodinis konfliktas, teisėjų kolegijos vertinimu, žmogaus sužalojimas, padarant jam akivaizdžius sužalojimus (krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį kairio X šonkaulio lūžiu, poodines kraujosruvas dešinėje smilkininėje-momeninėje dalyje, daugines poodines kraujosruvas veide, poodinę kraujosruvą kaklo kairėje pusėje) nėra adekvati ir proporcinga reakcija į neblaivios nukentėjusiosios galimai išsakytus necenzūrinius žodžius nuteistojo L. R. R. atžvilgiu. Todėl tik toks nukentėjusiosios elgesys negali būti laikomas nusikalstamos veikos provokacija, tai yra negalėjo nulemti L. R. R. nusikalsti prieš ją. Be to, pažymėtina, kad šiuo atveju nei nukentėjusioji G. N., nei nuteistasis L. R. R. nenurodė, kad G. N. būtų pradėjusi kokius nors smurtinius ar agresyvius veiksmus prieš L. R. R., pvz., pastūmusi ar trenkusi jam ir pan., kurie galėjo lemti atsakomuosius L. R. R. veiksmus jos atžvilgiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad L. R. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios G. N. elgesys, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuteistajam negali būti nustatyta.

20. Šiuo metu galiojančio BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, kad pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo (1 t., b. l. 133–139) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, be kita ko, L. R. R., būdamas pilnametis, buvo nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tai yra už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, 6 mėnesių viešųjų darbų bausme, kuri minėto teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi pakeista į 41 paros laisvės apribojimą. Bausmė atlikta 2024 m. sausio 3 d. Remiantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčiu, turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Vadinasi, skundžiamu nuosprendžiu konstatuotą tyčinį apysunkį nusikaltimą (nusikaltimas padarytas 2024 m. kovo 17 d.) L. R. R. padarė nepraėjus trims metams po minėtos bausmės atlikimo, tai yra turėdamas neišnykusį teistumą. Duomenų, kad minėtas teistumas būtų panaikintas anksčiau įstatymų nustatyta tvarka, nėra. Taigi L. R. R. atitinka visas BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, kurioms esant asmuo laikomas recidyvistu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo L. R. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.

21. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, turėtų ne vien formaliai taikyti BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet taip pat atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, kaip tai įtvirtinta naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš tiesų BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymu Nr. XIV-2573, be kita ko, yra keičiamos ir BK 27 straipsnio nuostatos. Tačiau nuteistasis skunde neteisingai nurodo minėto įstatymo įsigaliojimo datą (2024 m. lapkričio 1 d.), kadangi įstatymas įsigalios tik 2025 m. vasario 1 d. Iš minėto įstatymo 7 straipsnio (27 straipsnio pakeitimas) 2 dalies matyti, kad naujai įsigaliosiančioje BK 27 straipsnio 1 dalyje bus įtvirtinta, jog „teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.“ Taigi teismui iš tiesų bus suteikta diskrecijos teisė, sprendžiant dėl asmens pripažinimo (nepripažinimo) recidyvistu. Tačiau, kaip minėta, naujos BK 27 straipsnio nuostatos įsigalios tik 2025 m. vasario 1 d., o šiuo metu galiojanti BK 27 straipsnio 1 dalis jokių išlygų, kad asmuo, teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, kuris vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (kaip minėta pirmiau, toks asmuo šiuo atveju yra nuteistasis L. R. R.), galėtų būti nepripažįstamas recidyvistu, nenumato (teismui diskrecijos teisė nėra suteikta), todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo nuteistojo L. R. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, ir ji nagrinėjamu atveju L. R. R. neturėtų būti inkriminuojama, jokio pagrindo nėra.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtas aplinkybes ir kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti L. R. R. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą paskyrus tik vienintelę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Byloje nėra BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių L. R. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su L. R. R. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. R. R. už jo padarytą nusikaltimą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nors tiesiogiai ir nevertino galimybės taikyti L. R. R. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau, individualizuodamas bausmę, nenustatė pagrindo nuteistajam L. R. R. skirti švelnesnę, negu nustatyta įstatyme, bausmę. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat neįžvelgia. Apelianto argumentai, kad nukentėjusioji G. N. tiek po pirmo įvykio, tiek ir po šio įvykio jam atleido ir neturi jokių pretenzijų, jie susitaikė, taip pat, kad įvykio metu nukentėjusioji taip pat buvo neblaivi ir savo elgesiu jo atžvilgiu akivaizdžiai paveikė jį nusikalstamos veikos padarymui bei kiti panašūs argumentai, nėra pagrindas konstatuoti mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Nuteistojo apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytos jo asmenybės, šeiminės ir darbinės aplinkybės (ankstesniu nuosprendžiu jam skirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu jokių nusižengimų nepadarė, lankė programas dėl priklausomybės nuo alkoholio, gavo sertifikatus, susitaikė su G. N. ir gyvena kartu, susirado darbą, yra pasiruošęs taisytis, jį taip pat prižiūri jo tėvai, kurie jam padeda taisytis ir pan.), tuo pačiu ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, turint omenyje ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, nėra tokios, kad galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, kuriomis galima pagrįsti sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Juo labiau, kad nuteistojo L. R. R. pozityvūs asmens pokyčiai (įsidarbino, lankė įvairias programas ir pan.) yra daugiau susiję su jam ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu skirta 20 parų arešto bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas 6 mėnesiams, įpareigojant L. R. R. pradėti dirbti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tai yra įtakoti būtent jam nustatytų privalomų įpareigojimų, o ne paties L. R. R. savarankiškų ir nuoseklių veiksmų keičiant savo elgesį teigiama linkme.

23. Kita vertus, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pateikto apeliacinio skundo ribose, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, taip pat apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių išdėstytas pozicijas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, už padarytą nusikaltimą skirdamas L. R. R. 3 metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, netinkamai individualizavo bausmę, neįsigilino į visumą tam reikšmingų aplinkybių bei reikiamai neatsižvelgė į baudžiamajame įstatyme reglamentuotą bausmės paskirtį ir dėl to paskyrė L. R. R. aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija neneigia, kad L. R. R. padarytas nusikaltimas – nesunkus savo šeimos nario – sugyventinės G. N. sveikatos sutrikdymas, yra pavojinga nusikalstama veika, nes jo smurtiniais veiksmais buvo sukeltas pavojus vienai iš labiausiai įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatai, L. R. R. veiksmai nebuvo pavieniai (rankomis sugriebė už rankų, po to po vieną kartą sugriebė už gerklės ir veido ir pastūmė G. N. kambaryje ant grindų, šiai nukritus vieną kartą spyrė į kairės pusės šoną, G. N. išbėgus į kiemą ją pasivijo ir per jėgą įsodino į automobilį, kur sugriebė jai už veido ir ne mažiau kaip vieną kartą jos galvos dešine puse trenkė į automobilio lango stiklą). Tačiau individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino realaus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo – nukentėjusiajai nors ir buvo padaryti sužalojimai, tačiau, pranešdama apie įvykį, medikų pagalbos ji atsisakė, nors ir pažymėjo, kad nusikalstamą veiką L. R. R. padarė išprovokuotas žodinio konflikto, tačiau realiai neatsižvelgė į nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes, į tai, kad konflikto metu nukentėjusioji G. N. taip pat buvo neblaivi. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio argumentų, apylinkės teismas ir pernelyg formaliai bei gana paviršutiniškai įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, daugiausia akcentuodamas ankstesnius L. R. R. teistumus bei baustumus, taip pat, nustatydamas bausmės dydį, itin sureikšmino dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors L. R. R. charakterizuojančios aplinkybės, kurios buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, iš tiesų rodo, kad L. R. R. yra linkęs daryti teisės pažeidimus, nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir šis jo padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio, šiuo atveju nustatyta ne tik viena lengvinanti, bet ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, vis tik, mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą šiuo atveju rodo L. R. R. elgesys, nors iš dalies ir įtakotas jam skirtų įpareigojimų, po nusikalstamos veikos padarymo. Kaip matyti iš su apeliaciniu skundu nuteistojo pateiktų dokumentų – charakteristikos (2 t., b. l. 48), Lietuvos probacijos tarnybos Rytų Lietuvos skyriaus vyriausiosios specialistės pateiktos informacijos apie bausmės vykdymą (2 t., b. l. 49), 2024 m. spalio 21 d. darbo sutarties kopijos (2 t., b. l. 51–52), pinigų pervedimo kvito kopijos (2 t., b. l. 53), L. R. R. susitaikė su nukentėjusiąja G. N. ir gyvena kartu su ja, įsidarbino (šiuo metu bandomasis laikotarpis), arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dalyvavo įvairiose resocializacijos priemonėse, pradėjo atlyginti nusikaltimu Privalomojo sveikatos draudimo fondui padarytą žalą dėl nukentėjusiosios gydymo. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, kad jis dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi ir stengiasi pasitaisyti.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į visų bausmės paskyrimui reikšmingų bylos aplinkybių visumą, manytina, kad šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus įgyvendinti paskyrus L. R. R. mažesnę nei BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Todėl skundžiamu nuosprendžiu už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą L. R. R. skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė mažinama, paskiriant jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokios trukmės laisvės atėmimo bausmė labiau atitiks nuteistojo L. R. R. asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, bus labiau individualizuota, bus įvertintos ne tik pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, bet ir apeliacinės instancijos teismo papildomai nustatytos, taip pat detaliau įvertintos padarytą nusikalstamą veiką bei nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, keičiama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam L. R. R. paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Šiame kontekste pažymėtina, kad keičiant nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo, L. R. R. iš naujo taikytinos ir pirmosios instancijos teismo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos bei nauja bausmė taip pat mažintina vienu trečdaliu.

25. Be to, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, esant pagrindui subendrinti skirtingais nuosprendžiais skirtas bausmes (skundžiamu nuosprendžiu nustatytą nusikalstamą veiką L. R. R. padarė iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžio priėmimo), apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio nuostatomis, bendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta 20 parų arešto bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu keičiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo L. R. R. už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą, paskiriant jam mažesnę laisvės atėmimo bausmę, todėl, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, atitinkamai keičiama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl skirtingais nuosprendžiais jam skirtų bausmių subendrinimo, tai yra, šiuo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu L. R. R. skirtos bausmės subendrintinos iš naujo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad, bendrindamas skirtingais nuosprendžiais nuteistajam skirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas taikė visišką bausmių sudėjimą (BK 63 straipsnio 3 dalis), tačiau jokių tokio savo sprendimo motyvų nenurodė. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus tai, kad jam skirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu L. R. R. pažeidimų nepadarė, vykdė jam nustatytus įpareigojimus, manytina, kad šiuo atveju bendrinant bausmes turėtų būti taikomas palankesnis nuteistajam bausmių bendrinimo būdas, tai yra bausmės jam bendrinamos jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės, šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos 20 parų arešto bausmės (BK 63 straipsnio 4 dalis). Kadangi pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, o arešto bausmės, skirtinos už nusikaltimą, minimalus dydis yra 15 parų (BK 49 straipsnio 3 dalis), todėl būtent ši bausmės dalis (15 parų, jas, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pakeitus į laisvės atėmimo dienas) šiuo atveju ir pridėtina.

26. Apeliaciniu skundu nuteistasis tiesiogiai neprašo atidėti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio 2, 4 dalių nuostatų ir visiškai nevertino kitų reikšmingų aplinkybių, reikšmingų vertinant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas taip pat siekia, jog jo atžvilgiu būtų taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, tai yra, kad jam skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymas būtų atidėtas. Tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, kad, nors ir yra formalios BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą (šiuo atveju L. R. R. nuteistas už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą ne didesne nei ketverių metų laisvės atėmimo bausme), vis tik BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas galimas tik tais atvejais, kai be šioje dalyje nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Šiuo gi atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių neįžvelgia. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, L. R. R. padarė anksčiau jau būdamas ne vieną kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat neišnykus ankstesniam teistumui, praėjus vos dviem mėnesiams po to, kai atliko ankstesniu nuosprendžiu už nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 2 dalis) tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu jam skirtą viešųjų darbų bausmę, pakeistą laisvės apribojimo bausme, taip pat tuo metu, kai apylinkės teisme buvo nagrinėjama kita jo baudžiamoji byla (dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam), kurioje jis buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį jau minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu 20 parų arešto bausme, bausmės vykdymą atidedant, kas jį charakterizuoja neigiamai ir leidžia teigti, jog anksčiau L. R. R. skirtos švelnesnės bausmės – bauda, viešieji darbai, laisvės apribojimas neįtakojo jo elgesio teigiama linkme. L. R. R. vėl nusikalto, įvykdė apysunkį tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, tos pačios nukentėjusiosios, prieš kurią yra smurtavęs anksčiau, atžvilgiu. Be to, nors naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu ir nėra pradėta ir naujų administracinių nusižengimų jis neįvykdė, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus (1 t., b. l. 143–176) matyti, kad iki skundžiamu nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos padarymo L. R. R. daug kartų buvo baustas administracine tvarka už įvairių rūšių administracinių nusižengimų padarymą (už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už tai, kad viešoje vietoje, būdamas neblaivus, keikėsi necenzūriniais žodžiais, už tai, kad būdamas neblaivus įžeidinėjo policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais ir kt.). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad iki nusikalstamos veikos padarymo L. R. R. niekur nedirbo, o įsidarbino tik 2024 m. spalio 21 d., vykdydamas jam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu nustatytą įpareigojimą arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu pradėti dirbti. Įvertinusi nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, veikos pavojingumo pobūdį bei nuteistojo L. R. R. asmenybę iki ir po nusikalstamos veikos padarymo charakterizuojančius duomenis, teisėjų kolegija nenustatė pakankamo pagrindo manyti, jog nuteistajam skiriamos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti jam realiai neatliekant bausmės, todėl pripažįsta, jog taikyti BK 75 straipsnio 2 dalį ir atidėti L. R. R. skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

27. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. lapkričio 20 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinski) teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam L. R. R., apskaičiavimo. Pažymoje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikimo nuteistajam L. R. R. suma yra 154,17 Eur.

28. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.).

29. Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to darytina išvada, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra būtinas. Šios įstatymo normos pagrindu apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo parinkimo L. R. R.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nuteistajam L. R. R. parinko gynėją – advokatą V. Latušinskį, kuris L. R. R. gynėju buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi (2 t., b. l. 65). Tačiau, dar iki paskirto apeliacinės instancijos teismo posėdžio advokatė Snieguolė Uždanavičienė pateikė teismui pranešimą apie su ja sudarytą teisinių paslaugų L. R. R. teikimo sutartį. Taigi, L. R. R. pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise pačiam pasikviesti gynėją, dėl to valstybės garantuojama teisinė pagalba nuteistajam L. R. R. buvo nutraukta ir gynėjo advokato V. Latušinskio paskyrimas ginti L. R. R. atšauktas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartimi (2 t., b. l. 80–81). Atsižvelgdama į tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinktas advokatas L. R. R. buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių, L. R. R. įstatymo jam suteikta teise pačiam pasikviesti gynėją pasinaudojo dar iki paskirto teismo posėdžio ir advokatas V. Latušinskis nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nedalyvavo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo L. R. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendį.

L. R. R., nuteistam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę sušvelninti ir už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir L. R. R. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šią bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu skirta 20 parų arešto bausme, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 15 parų – švelnesnės 20 parų arešto bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę L. R. R. paskirti laisvės atėmimą 1 metams 4 mėnesiams 15 dienų.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo L. R. R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.