Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Laimutė Venckuvienė Baudž. byla Nr. 1A-623-174/2013Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00308-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.9.9.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2013 m. liepos 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Sauliaus Galmino ir nukentėjusiosios J. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nukentėjusiosios teigimu, teismas, spręsdamas klausimą, ar D. K. išlaikymo vaikui nemokėjo dėl svarbių priežasčių, visiškai neanalizavo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-09-12 nutarties civilinėje byloje Nr. N2-6682-513/2005 vykdymo aplinkybių. Apeliantės teigimu, tai buvo svarbu, nes vengimas išlaikyti vaiką yra trunkantis nusikaltimas ir teismas privalėjo nustatyti nusikalstamos veikos pradžią. Nukentėjusioji nurodo, kad D. K. vengė išlaikyti dukrą nuo jos gimimo bei vėliau vengė vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-09-12 nutartį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. K. nuo 2005-09-12 iki 2009-11-20 turėjo sumokėti vaiko išlaikymui 10 000 Lt, tačiau faktiškai sumokėjo tik 1 350 Lt. Laikotarpiu nuo 2009-11-20 iki 2012-11-17 jis sumokėjo (pervedė į sąskaitą bei buvo išieškota per antstolius) iš viso 2 376,43 Lt.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė išlaikyti vaiką (BK 164 straipsnis) iškyla tuo atveju, kai jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą opagal įsigaliojusį teismo psrendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai neb\vykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008). Šio nusikaltimo sidėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ir turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Baudžiamojon atsakomyben asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svatbių priežasčių (kasacinė nutartis Nr 2K-491/2005).

Teismas visiškai neanalizavo, kodėl darbingas, neturintis invalidumo asmuo galėjo tirs metus gyventi be pajamų. Pats D. K. neginčija, kad turi banko paskolą ir laiku moką bankui mokas pagal kredito sutartį, be to, jis kiekvieną mėnesį moka už butą po 600 Lt komunalinių mokesčių, jo sugyventinė nedirba, taigi negauna pajamų. Be to, D. K. turi pareigą ilaikyti dar du vaikus – A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. M., gim. (duomenys neskelbtini) (pagal teismo sprendimą). Pastarosios motina V. M. kreipės į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo ir nagrinėjant teismui civilinę bylą Nr. N2-14918-730/2012 paaiškėjo, kad D. K. vengė išlaikyti ne tik K. K., bet ir K. M..

Išteisintojo D. K. vengimas išlaikyti savo vaiką yra akivaizdus, jo kaltė įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą abejonių nekelia, todėl, nukentėjusiosios teigimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Nukentėjusiosios teigimu, šiuo atveju teismo nuosprendis sukūrė situaciją, kai D. K., nemokėdamas savo vaikams išlaikymo, liko nebaudžiamas, o mažamečiai vaikai liko be išlaikymo, Toks teismo sprendimas pažeidžia vaiko teises, kurias užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija bei tarptautiniai teisės aktai.

Išteisintasis D. K. ir jo gynėjas prašo prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

D. K. pagal BK 164 straipsnį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.

Nors prokuroras ir nukentėjusioji J. A. apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad D. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. K. išteisino pagal BK 164 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Atsakomybė pagal BK 164 straipsnį kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma iš dalies. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis byloje Nr. 2K-491/2005). Tokiomis svarbiomis ir minėtos pareigos nevykdymo priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis šeimoje ir pan. Tačiau, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (LAT nutartis byloje Nr. 2K-124/2008). Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečios bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą. Pažymėtina tai, jog teismo sprendimu civilinėje byloje nustatytų dydžių ir galimybių jam mokėti priteistas sumas klausimo teismas baudžiamojoje byloje nesprendžia, tačiau tikrina, ar kaltininko nurodytos nemokėjimo priežastys buvo objektyviai pateisinamos.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 164 straipsnio dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad D. K. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje byloje surinktų duomenų visumos vertinimu ir tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo D. K. veikoje bei šios išvados motyvacija.

Prokuroras ir nukentėjusioji J. A. apeliaciniuose skunduose išdėstė subjektyvius, bylos duomenimis nepagrįstus teiginius, tvirtindami, jog D. K., turėdamas objektyvią galimybę mokėti pagal teismo sprendimą priteistą išlaikymą dukrai K. K., sąmoningai nevykdė pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, tačiau apeliantai nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, jo nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. K. nereguliariai mokėjo išlaikymą vaikui bei tam tikrais laikotarpiais jo iš viso nemokėjo, nes jo gautų pajamų tam nepakako, nors savo veiksmais jis stengėsi tiek teikti išlaikymą, tiek ir gerinti savo materialinę padėtį. Ši teismo padaryta išvada, jog išteisintasis dėl sunkios materialinės padėties neturėdamas realios galimybės tinkamai vykdyti teismo nustatytą pareigą teikti nepilnametei dukrai K. K. nustatyto dydžio išlaikymą, apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nebuvo paneigta. Kolegijos manymu, tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji J. A. yra neteisūs teigdami, jog byloje nustatyta, kad D. K., būdamas sveikas ir darbingas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, nedėjo jokių pastangų išlaikyti savo vaiką, nors ir turėjo objektyvią galimybę teikti išlaikymą nepilnametei dukrai K., tačiau šios pareigos nevykdė, sąmoningai sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo išieškojimas. Tačiau, priešingai apeliantų tvirtinimui, būtent tokių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir nėra nustatyta, t. y. šioje byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog D. K. tam tikrą laiką tyčia nedirbo ar dirbo nelegaliai, slėpė savo pajamas, turėjo turto ar lėšų, tačiau tyčia neteikė išlaikymo savo nepilnametei dukrai K. K.. Priešingai – byloje surinktų duomenų visuma rodo, kad D. K. pagal galimybes tam tikrais periodais teikė išlaikymą vaikui, o tam tikru laikotarpiu alimentų nemokėjo dėl sunkios materialinės padėties, nes jo gautos pajamos buvo nepakankamos teikti pagal teismo sprendimą priteistą 400 Lt išlaikymą per mėnesį nepilnametei dukrai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. K. nuo 2009-01-15 iki 2009-08-31 buvo užsiregistravęs Darbo biržoje ir laikotarpiu nuo 2009-01-22 iki 2009-07-21 gavo 5 316,04 Lt nedarbo draudimo išmoką (vidutiniškai 886 Lt per mėnesį) bei už šį laikotarpį jis pats asmeniškai pervedė nukentėjusiajai J. A. 400 Lt nepilnamtės dukros išlaikymui. Nors D. K. buvo užsiregistravęs Darbo biržoje, tačiau darbo susirasti nepavyko, todėl jis, kaip pats nurodė, nuo 2009-11-03 ėmėsi individualios veiklos – pradėjo remontuoti automobilius. Vykdydamas inividualią veiklą D. K. laikotarpiu nuo 2009-11-03 iki 2009-12-31 gavo 960,50 Lt draudžiamųjų pajamų. 2009-11-10 jis savanoriškai sumokėjo 520 Lt nukentėjusiajai J. A. nepilnamtės dukros išlaikymui. Nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio D. K. iš individualios veiklos gavo 4 507,77 Lt pajamų (375 Lt per mėnesį). Tačiau D. K. vykdant individualią veiklą, buvo apvogtas garažas, kuriame jis remontavo automobilius ir buvo pagrobti darbinei veiklai vykdyti būtini įrankiai, iš viso buvo pagrobta jam priklausančio turto už 8 930 Lt, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Šie duomenys rodo, kad D. K. dėjo pastangas susirasti darbą, t. y. buvo užsiregistravęs Darbo biržoje, o nepavykus susirasti darbą, 2009 m. pradėjo individualią veiklą, tačiau dėl vagystės vykdant šią veiklą bei 2009 m. prasidėjus ekonominei krizei, dėl to, tikėtina, jo pajamos vykdant šią veiklą nebuvo pakankamos ir jo materialinė padėtis buvo sunki, dėl to jis neturėjo objektyvių galimybių tinkamai vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę materialiai išlaikyti savo nepilnametę dukrą K. K.. Be to, D. K. turi patreigą išlaikyti dar du vaikus.

Kaip minėta, D. K. pagal galimybes vykdė teismo sprendimą dėl išlaikymo mokėjimo dukrai K. K. ir savanoriškai sumokėjo nukentėjusiajai J. A. vaiko išlaikymui 2008-12-01 – 230,00 Lt, 2009-06-02 – 200,00 Lt, 2009-07-10 – 200,00 Lt; 2009-08-28 – 200,00 Lt; 2009-11-10 – 520,00 Lt. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad D. K. savo veiksmais sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis išlaikymo vaikui išieškojimas, nes byloje nėra jokių duomenų, kad D. K. kokia nors veika būtų apsunkinęs teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo, kurį vykdo antstolis Aleksandras Selezniovas, vykdymą. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad D. K. vengė dirbti, dirbo nelegaliai ir turėjo neoficialių pajamų, turto, iš ko būtų galima mokėti išlaikymą nelinamtei dukrai. Dėl to nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde daro tik prielaidą, nurodydama, kad D. K. išlaiko kitą šeimą, moka komunalinius mokesčius, kreditą bankui, taigi gauna pakankamai pajamų. Priešingai, anksčiau aptarti duomenys patviritna, kad D. K. dėjo visas pastangas dirbti ir užsidirbti pakankamai pajamų, tačiau jo pajamos nebuvo pakankamos teikti pagal teismo sprendimą priteistas lėšas nepilnematės duros K. išlaikymui ir tai, kaip minėta, lėmė objektyvios priežastys – iš pradžių nedarbas, vėliau, vykdant individualią veiklą, darbinei veiklai vykdyti būtinų įrankių už 8 930 Lt sumą vagystė bei 2009 m. prasidėjusi visuotinė ekonominė krizė, kuri, tikėtina, turėjo neigiamos įtakos gerų finansinių rezultatų ir gautinų pakankamų pajamų prasme D. K. naujai pradėtai individualiai veiklai, taip pat D. K. pareiga išlaikyiti dar du vaikus). Akivaizdu, kad sunki materialinė padėtis sutrukdė D. K. tinkamai vykdyti oprievolę mokėti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes jo gautų pajamų tam nepakako, nors savo veiksmais jis stengėsi tiek teikti išlaikymą nepilnametei dukrai K. K., tiek ir gerinti savo materialinę padėtį. Atsižvelgęs į šiuos duomenis pirmosios intancijos teismas pagrįstai pripažino, kad būtent sunki D. K. materialinė padėtis lėmė teismo sprendimo mokėti išlaikymą vaikui netinkamą vykdymą, t. y. jis nereguliariai mokėjo išlaikymą dukrai K., o tam tikrais laikotarpiais jo iš viso nemokėjo dėl sunkios materialinės padėties.

Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Šioje byloje kaip visumą ištyrus ir įvertinus paties išteisintojo D. K., nukentėjusiosios J. A. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, kolegija daro išvadą, jog vengimo išlaikyti nepilnametį vaiką faktas nėra įrodytas. Anksčiau aptarti duomenys paneigia prokuroro ir nukentėjusiosios J. A. apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad neva D. K. turėjo objektyvią galimybę mokėti pagal teismo sprendimą priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai K. K., tačiau tyčia, sąmoningai šios pareigos nevykdė. Taigi D. K. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, negalima ir jo baudžiamoji atsakomybė. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog D. K. veikoje nėra BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintasis D. K. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti D. K., nustačius, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę dėl vengimo išlaikyti nepilnametį vaiką, yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apylinkės teismo padaryta išvada, kad D. K. nepadarė veikos, turinčios BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Todėl nėra teisinio pagrindo prokuroro ir nukentėjusiosios J. A. apeliacinių skundų argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio ir D. K. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Sauliaus Galmino ir nukentėjusiosios J. A. apeliacinius skundus atmesti.