- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-13
- Bylos Nr.
- e2A-33-981/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08214-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Jakutytė-Sungailienė, Dalia Trumpulienė (pran.), Svetlana Panina
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
- Atsakovas
- A. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Svetlanos Paninos ir Dalios Trumpulienės (kolegijos primininkė ir pranešėja), veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei A. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. R. (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašė ieškovės naudai iš iš atsakovės priteisti 2 309,03 EUR negrąžintos paskolos; 184,71 EUR paskolos palūkanų už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 17 d. iki 2025 m. kovo 27 d.; 530,66 EUR administravimo mokesčio už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2028 m. balandžio 16 d.; 52,78 EUR nuostolių atlyginimo (negautų pajamų, kurias sudaro 2024 m. balandžio 16 d. paskolos sutartyje įtvirtintos 22 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 28 d. iki 2025 m. gegužės 6 d.); 22 proc. nuostolių atlyginimo (negautų pajamų, skaičiuojamų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2028 m. balandžio 16 d.), nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 812,74 EUR sumos); 212,61 EUR Sutarties sudarymo mokesčio už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 17 d. iki 2028 m. balandžio 16 d.; 11,21 EUR delspinigių; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2024 m. balandžio 16 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 52898297 (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovei 2 750 EUR paskolą (2 501,12 EUR paskolos suma ir 248,87 EUR paskolos sutarties sudarymo mokestis) 48 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovei buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, 248,87 EUR sutarties sudarymo mokestį pagal iš anksto duotą atsakovės pavedimą įskaitė į ieškovės sąskaitą, o 2 501,12 EUR paskolos sumą ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovei į asmeninę banko sąskaitą.
3. Nepaisant paskolos lėšų gavimo ir įsipareigojimų šias lėšas grąžinti numatytu grafiku, atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nesilaikė ir į ieškovės nurodytą depozitinę sąskaitą negrąžino jai suteiktos paskolos, nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų, Sutarties administravimo mokesčio bei Sutarties sudarymo mokesčio. Atsakovė taip pat neinformavo apie jokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindu pakeisti jos skolinių įsipareigojimų vykdymo terminus ar atleisti nuo atsakomybės už sutartinių prievolių neįvykdymą. Atsakovei nesilaikant įsipareigojimo nustatytu grafiku grąžinti paskolą, ieškovė siuntė jai raginimus sumokėti skolą, tačiau atsakovė į šiuos raginimus nereagavo ir skolos nesumokėjo, todėl ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti Sutartį su atsakove.
Atsiliepimas
4. Atsakovei procesiniai dokumentai, t. y. ieškinys ir jo priedai bei teismo pranešimas, kuriame nustatytas 15 dienų terminas pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį, įteikti tinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (asmeniškai), tačiau atsakovė per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. liepos 3 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio, priteisė ieškovei iš atsakovės 2 309,03 EUR negrąžintos paskolos; 39,31 EUR palūkanų; 52,78 EUR nuostolių (negautų pajamų) už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 28 d. iki 2025 m. gegužės 6 d.; 22 procentų nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2028 m. balandžio 16 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 812,74 EUR sumos; 8,29 EUR delspinigių; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 508,74 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas konstatavo, jog ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp šalių susiklostė paskolos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai – ieškovė suteikė atsakovei vartojimo kreditą, tačiau atsakovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, laiku nemokėjo įmokų, grąžino tik dalį kredito, todėl atsakovė pažeidė prievolę. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 2 309,03 EUR negrąžintos paskolos.
7. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 4,41 EUR dydžio kompensacines palūkanas, nurodė, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).
8. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
9. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl 4,41 EUR kompensacinių palūkanų priteisimo, taikant Sutarties specialiosiose sąlygose numatytą 22 proc. metinę palūkanų normą, atmetamas, tačiau iš su ieškiniu pateiktų paskolos įmokų grafiko ir buhalterinės pažymos matyti, kad palūkanos už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 16 d. iki 2025 m. kovo 27 d. sudaro 180,30 EUR sumą, todėl ieškovės reikalavimas dėl likusių nesumokėtų paskolos palūkanų priteisimo laikytas pagrįstu.
10. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, nurodė, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį, ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, todėl konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kadangi ieškovė Sutarties sudarymo mokestį, t. y. didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį įsiskaitė dar Sutarties sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, teismas Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio pripažino negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento), o ieškovės reikalavimą dėl 212,61 EUR Sutarties sudarymo mokesčio atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iš atsakovės yra padengusi šio neteisėto mokesčio dalį – 36,26 EUR, kuri turi būti grąžinta atsakovei, ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistinas sumas.
11. Dėl Sutarties administravimo mokesčio teismas, remdamasis ta pačia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisykle, nurodė, kad ieškovė iš atsakovės gautais mokėjimais įskaitė 7,68 proc. paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 52,86 EUR Sutarties administravimo mokesčio, tačiau įvertinus tai, kad gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 157,59 EUR šio mokesčio, ieškovė ne tik neturi teisės į papildomą šio mokesčio sumą, bet ir yra gavusi 104,73 EUR permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovei ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas.
12. Pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais ieškovės reikalavimus iš atsakovės priteisti 52,78 EUR negautų pajamų (nuostolių) už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 28 d. iki 2025 m. gegužės 6 d. ir 22 procentų dydžio negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2025 m. gegužės 8 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2028 m. balandžio 16 d.), nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 812,74 EUR sumos.
13. Sumažinus ieškovei iš atsakovės priteistiną sumą, teismas sumažino ieškovės prašomus priteisti delspinigius nuo 11,21 EUR iki 8,29 EUR sumos.
III. Apeliacinio skundo argumentai
14. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio sąlygos pripažinimo neteisėta, pakeisti sprendimo už akių dalį dėl priteistinų administravimo mokesčio, paskolos palūkanų bei delspinigių perskaičiavimo bei priteisti 212,61 EUR sutarties sudarymo mokestį ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka, pagal kurią Sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta paskolos mokėjimo grafike, kadangi ieškovė Sutarties sudarymo mokestį, t. y. didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį įsiskaitė Sutarties sudarymo metu, ką draudžia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis.
14.2. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.
14.3. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).
14.4. Nagrinėjamu atveju, ieškovės kaip skolintojo investuota suma į su atsakove sudarytą Sutartį Nr. buvo 495 EUR bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 450,65 EUR buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 18 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys pagrindžia, jog ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi, o taip pat reikalauti viso negrąžinto sutarties sudarymo mokesčio, kaip nepadengtos paskolos sumos dalies.
14.5. Pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas atlygio sumą nuo grąžintų įmokų atliko klaidingus paskaičiavimus, nustatant priteistino sutarties administravimo mokesčio sumą, proporcingą atsakovės vykdant Sutartį sumokėtoms įmokoms. Teismas skaičiavimus atliko nuo atsakovės įmokomis padengtos paskolos sumos, tačiau VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad skaičiavimai turi būti atliekami nuo grąžintų įmokų. Kaip matyti iš paskolos grafiko bei remiantis Lietuvos banko patvirtintų vartojimo kredito teikimo gairių 44.5 punkte nurodytais paskaičiavimais, įmoką apima ne tik paskolos suma, tačiau ir palūkanos, todėl teismo paskaičiavimai neatitinka VKĮ įtvirtintos skaičiavimo tvarkos. Atitinkamai, pripažinus, kad sutarties sudarymo mokesčio sąlyga nėra neteisėta, o apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, iš atsakovės turėtų būti priteista visas sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis bei delspinigiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
16. Apeliacija pagal CPK nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
17. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.
Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė A. R. 2024 m. balandžio 16 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 52898297, pagal kurią ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 2 750 EUR paskolą (2 501,12 EUR paskolos suma ir 248,87 EUR paskolos sutarties sudarymo mokestis) 48 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti paraiškos mokestį, paskolos grąžinimo įmokas pagal nustatytą grafiką, administravimo mokestį iki galutinio prievolės įvykdymo bei patvirtino, jog sutinka mokėti visus kitus mokesčius pagal sudarytą sutartį.
19. Atsakovei nesilaikant įsipareigojimo nustatytu grafiku grąžinti paskolą, ieškovė 2025 m. kovo 13 d. įteikė atsakovei raginimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjimą, kad Sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, jei šis įsiskolinimas nebus sumokėtas iki 2025 m. kovo 27 d., tačiau atsakovė į šiuos raginimus nereagavo ir skolos nesumokėjo, todėl ieškovė 2025 m. kovo 27 d. buvo priversta vienašališkai nutraukti Sutartį.
20. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektas – Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo už akių, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškinį dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria Sutarties sąlygos dėl Sutarties sudarymo mokesčio pripažintos negaliojančiomis bei ieškovei nebuvo priteistas Sutarties sudarymo ir administraciniai mokesčiai ir kitos sumos, nepagrįstumo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria Sutarties salygos dėl Sutarties sudarymo mokesčio pripažintos negaliojančiomis ir ieškovei nebuvo priteisti Sutarties sudarymo bei administravimo mokesčiai, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų ir netinkamai taikė VKĮ nuostatas.
22. Nagrinėjamu atveju šalių sutartinius teisinius santykius reglamentuoja VKĮ nuostatos. Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Pagal www.finbee.lt portalo naudojimosi sutarties 2.10 punktą ieškovė yra organizatorė, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą.
23. Pirmosios instancijos teismas sprendimu už akių, be kita ko, nusprendė pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio, nepriteisti ieškovei visų Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių bei atitinkamai sumažinti kitas priteistinas sumas. Teismas nurodė, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį, ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.
24. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjo vykdant sutartį grąžinta kredito suma, ribą, kadangi ieškovė Sutarties sudarymo mokestį, t. y. didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį įsiskaitė dar Sutarties sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, teismas Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio pripažino negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento), o ieškovės reikalavimą dėl 212,61 EUR Sutarties sudarymo mokesčio atmetė. Pasisakydamas dėl Sutarties administravimo mokesčio pirmosios instancijos teismas, remdamasis ta pačia VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisykle, nurodė, kad ieškovė iš atsakovės gautais mokėjimais įskaitė 7,68 proc. paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 52,86 EUR Sutarties administravimo mokesčio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 157,59 EUR šio mokesčio, ieškovė ne tik neturi teisės į papildomą šio mokesčio sumą, bet ir yra gavusi 104,73 EUR permoką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos išvadomis.
25. Pagal šalių sutarties sudarymo metu galiojusią VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakciją ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.
26. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Būtent šiomis teisės normomis apeliantė ir grindžia savo apeliacinio skundo argumentus, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jai priteisti Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčius visa apimtimi, o sprendimo dalis dėl Sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis yra neteisėta.
27. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.
28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė bei pritaikė VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reguliavimą nepatikrindama ieškovės teisės pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 proc. bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, jų dydžio ir Sutarties sąlygų atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių pagrįstumo.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant bylą iš naujo turi būti nustatyta ne tik ieškovės teisė pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išlyga, tačiau iš naujo turi būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas turi įvertinti Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, jų dydžio atitiktį VKĮ imperatyviems reikalavimams, ieškovės reikalavimų dėl šių mokesčių priteisimo pagrįstumą, bei atitinkamai kitų priteistinų sumų dydžius.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
30. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių priteisimo, neištyrė ir neįvertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, nepasisakė dėl ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo, dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo vertintinas ieškovės reikalavimų dėl Sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių pagrįstumas, Sutarties sąlygų dėl Sutarties sudarymo mokesčio teisėtumas, bei, atitinkamai, kitų priteistinų sumų dydžiai, įskaitant ir ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
32. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl egzistuoja pagrindas bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
33. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti jame nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
34. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies ir toje dalyje grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo bei jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl su bylinėjimosi išlaidomis, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, susijusių atitinkamų klausimų, spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimo už akių dalį, kuria Paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 52898297 sąlygos dėl sutarties sudarymo mokesčio pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) bei kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių priteisimo ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.