Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir atlyginti nukentėjusiajam A. P. padarytą neturtinę žalą (250 Eur).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – A. P. iš J. L. priteistas 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2025 m. kovo 19 d., apie 10.20 val., lauke, (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia kuprine sudavė ne mažiau kaip 4 kartus A. P. į veido bei peties sritis, taip padarydamas odos nubrozdinimus kaktoje ir poodinę kraujosruvą kairiame petyje, tuo nežymiai sužalojo nukentėjusiojo A. P. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliantas nesutinka su jo pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios sužaloti nukentėjusįjį, o pastarajam sužalojimus padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, kartu nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi ir nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ar surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes bei būtinus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ar pagrįstai nenustatė būtinosios ginties sąlygų, ar teisingai išsprendė bausmės rūšies parinkimo bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimus.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo J. L. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis teigia, kad nukentėjusiajam kuprine sudavė neturėdamas tiesioginės tyčios jį sužaloti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. L. veiksmai, t. y. ne mažiau kaip keturių smūgių sudavimas į žmogaus veido ir peties sritis, rodo, jog jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, suprato, kad tokiais veiksmais neišvengiamai sukels nukentėjusiajam bent fizinį skausmą, galimai sveikatos sutrikdymą, ir to siekė, todėl padarė išvadą, kad J. L. veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti.

10. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika tyčinė, ji gali būti padaroma veikiant tiesiogine ir netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018). Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

11. Nagrinėjamu atveju iš paties nuteistojo J. L. parodymų turinio matyti, kad jis mosikavo kuprine tam, kad nukentėjusysis prie jo neprieitų, taigi jis suvokė, jog nukentėjusiajam artėjant jis pateks į kuprinės judėjimo trajektoriją ir patirs smūgį šia kuprine. Pažymėtina, kad kuprine nuteistasis mosavo nukentėjusiojo veido aukštyje, iš pirmiau paminėtos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, t. y. net ir po pirmojo smūgio kuprine nuteistasis tęsė savo veiksmus, kas rodo, jog nuteistojo veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Apeliantas akcentuoja, kad kuprinė medžiaginė, minkšta ir lanksti, todėl, jo manymu, akivaizdu, kad jis, mojuodamas ja, negalėjo suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio, negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti jam inkriminuojamo nusikaltimo padariniai – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas ir šių padarinių nenorėjo. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad jau pirmiau aptarus, jog nuteistasis J. L. neveikė būtinosios ginties situacijoje, bylos aplinkybės rodo, jog jo veiksmai buvo nulemti pykčio dėl ankstesnio žodinio konflikto ir to, kad nukentėjusysis iš jo reikalauja susimokėti nesumokėtą dalį pinigų, t. y. jis buvo nukentėjusiojo atžvilgiu nusiteikęs agresyviai. Pažymėtina, jog iš 2025 m. balandžio 3 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta kuprinė išties yra medžiaginė, tačiau jos priekyje mėlynos spalvos ženkliukas, du užtrauktukai, yra kietos medžiagos ir žmogaus kūnui su jais kontaktuojant kyla sužalojimo grėsmė (b. l. 49-51). Teisėjų kolegija sprendžia, kad mosuodamas prieš kito asmens veidą tokiu daiktu ir po pirmojo kontakto nenutraukdamas savo veiksmų, nuteistasis J. L. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, t. y. kad gali kliudyti ir kliudo nukentėjusįjį kuprine, numatė, jog tuo atveju, jei nukentėjusysis bus kliudytas, jis patirs fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą ir to norėjo. Taigi, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nuteistasis J. L. veikė tiesiogine tyčia.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytus ir šios nutarties 6 ir 11 punktuose aptartus objektyviuosius ir subjektyviuosius nuteistajam J. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuodamas kaip nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

14. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

15. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo J. L. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės šiuo atveju nesudaro pagrindo parinkti jam švelniausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį.

16. Šioje byloje priimtu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam J. L. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir atlyginti nukentėjusiajam A. P. padarytą neturtinę žalą (250 Eur).

17. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų, atsižvelgė į visas reikšmingas šiam klausimui spręsti aplinkybes. Teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktų, įvertino, kad jis padarė tyčinį smurtinį nesunkų nusikaltimą. Taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, t. y. kad jis nedirba (b. l. 86), nurodo turintis neįgalumą; per 5 metus yra 5 kartus baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus (tačiau visi teisės pažeidimai padaryti dar 2020-2022 metais), visas baudas sumokėjo (b. l. 89-90). Teismas šias aplinkybes vertino kaip iš esmės teigiamai apibūdinančias nuteistąjį. Kartu teismas atsižvelgė ir į tai, kad J. L. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. baudžiamuoju įsakymu teistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, jam paskirta bausmė – bauda, t. y. kad šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Teismas apsvarstė ir galimybę nuteistajam skirti švelniausią viešųjų darbų bausmę ir įvertindamas tai, kad šis nurodė turintis (duomenys neskelbtini) neįgalumą, sprendė, jog skirti viešuosius darbus netikslinga, o jam skirtina bausmė – laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, šios bausmės terminą nustatant mažesnį nei vidurkis, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, per bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą (48 straipsnio 4 dalies 1, 3, 4 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas, pakankamai išsamiai motyvuotas ir su juo nesutikti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių kontekste ta aplinkybė, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, rodo, kad pagrindo parinkti nuteistojo pageidavimus atitinkančią švelniausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį šiuo atveju nėra, kadangi jo priešingas teisei elgesys kartojasi, o net ir griežtesnė anksčiau skirta baudos bausmė nebuvo pakankama tam, kad jis atsisakytų nusikalstamo elgesio. Kita vertus, pagal paties nuteistojo deklaruojamas sveikatos problemas, susijusias su galimybės judėti apsunkinimu, planuojama sąnario keitimo operacija, taip pat su jam nustatytu (duomenys neskelbtini) jo nedarbingumo lygiu, būtent viešųjų darbų bausmės vykdymas neatitiktų nuteistojo galimybių įvykdyti šią bausmę.

18. Aptartų duomenų visumoje darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienai iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Visos anksčiau aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nuteistajam J. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta būtent laisvės apribojimo bausmė su atitinkamais įpareigojimais nėra aiškiai per griežta. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad paskyrus J. L. kitą bausmės rūšį – viešuosius darbus, galėtų būti pasiekti bausmės tikslai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

19. Apeliantas prašo atsižvelgti į labai sunkią jo turtinę padėtį bei į tai, kad nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį prašymą taip pat atmeta.

20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis).

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias atlygintiną neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-604/2005, 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011 ir kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nustatyta, jog nuteistasis J. L. nagrinėjamo įvykio metu nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam A. P. padarė odos nubrozdinimus kaktoje ir poodinę kraujosruvą kairiame petyje, taip nežymiai sužalojo nukentėjusiojo sveikatą. Atitinkamai nukentėjusysis A. P., remiantis pirmiau paminėtu teisniu reglamentavimu, turi teisę į patirtos žalos atlyginimą.

23. Šioje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 600 eurų neturtinei žalai atlyginti, o neturtinę žalą motyvavo tuo, kad dėl įvykio patyrė stresą ir baimę (b. l. 37). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad įvykio metu patyrė šoką, kad buvo sumuštas žmonių akivaizdoje, ir pažeminimą, kad jam pinigai buvo numesti ant žemės. Patyrė nemažą stresą, tą patį vakarą ir kelias dienas po to prastai miegojo, vis galvojo apie įvykį, bijojo, kad situacija gali pasikartoti. Jis su klientu buvo malonus ir draugiškas kaip ir visada, bet tokie kliento veiksmai jam buvo nepriimtini. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis ieškinį palaikė. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš nuteistojo J. L. nukentėjusiajam A. P. 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas gana išsamiai motyvavo nurodydamas, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą ir pažeminimą, tačiau visgi teismas pažymi, jog sveikata nukentėjusiajam buvo sutrikdyta nežymiai, jokių duomenų apie tai, kad dėl patirtų išgyvenimų, skausmo itin pablogėjo jo sveikata ar gali pablogėti ateityje, nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad buvo ženkliai apribotos jo bendravimo galimybės, kad gijimas truko ilgai. Liekamųjų reiškinių dėl sužalojimo nekilo, lūžių ar kitų sunkesnių padarinių nebuvo. Iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į smurtinių veiksmų pobūdį (keturi smūgiai kuprine į veido ir peties sritis), nuteistojo veiksmais sukeltas pasekmes (trys odos nubrozdinimai kaktoje ir poodinė kraujosruva kairiame petyje) ir dėl to patirtus trumpalaikio pobūdžio fizinius nepatogumus, taip pat į emocinius išgyvenimus, bei vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgdamas į panašiose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas sprendė, kad nukentėjusiojo A. P. ieškinyje nurodyta 600 Eur neturtinė žala neatitinka realiai patirtos žalos, todėl ją sumažino iki 250 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks neturtinės žalos dydis, nors ir argumentuotas ne visai išsamiai, tačiau visų reikšmingų aplinkybių kontekste laikytinas pagrįstu, nėra aiškiai per didelis, atitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Pažymėtina, kad pirmiau išdėstyti pirmosios instancijos teismo motyvai rodo, kad teismas iš esmės įvertino kilusius padarinius ne tik įvykio dienos, bet ir ateities požiūriu. Nors pirmosios instancijos teismas to neakcentavo, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, tai pat į tai, kad turtinė žala nepadaryta. Pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kad atsižvelgia į turtinę nuteistojo J. L. padėtį, kuri, jo paties pateiktais duomenimis, nėra visiškai gera, kadangi per penkerius paskutinius metus jis gavo 5 219,14 Eur pajamų (b. l. 147), be to, jis yra (duomenys neskelbtini) nedarbingas. Vis tik, turtinė nuteistojo padėtis, o kartu ir nedarbingumo lygis, atsižvelgiant į priteistos neturtinės žalos dydį bei aptartą nusikalstamos veikos pobūdį, pasekmes, nuteistojo kaltės formą, šiuo atveju nelaikytina išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą nepriteisti iš jo nurodomos sumos ar ją dar labiau sumažinti.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistu, o nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 25 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.