Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovei Erikai Morkūnienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2023 m. spalio 16 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl ploto trūkumo

Dėl patalpų atitikimo higienos normoms

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo netinkama patalpų oro temperatūra, tačiau nurodytų aplinkybių nedetalizavo (kokiu laikotarpiu, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose tokios sąlygos buvo) ir tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Iš jau minėtos Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus pažymos matyti, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus administracijai dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamos temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos direktoriaus 2019 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-372 patvirtintame Gyvenamųjų buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše yra įtvirtinta, kad gyvenamąsias patalpas drėgnuoju būdu, nepalikdami ant sienų ir lubų pelėsio, valo patys nuteistieji. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Atsakovė negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas yra kreipęsis į atsakovę dėl nevalomų patalpų, o ši į kreipimąsi nereagavo, todėl nėra pagrindo atsakovės neteisėtiems veiksmams konstatuoti.

Bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pataisos įstaigoje reguliariai (du kartus per mėnesį) ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus dėl blakių sukandimų. Teismas taip pat pažymi, kad buitinių parazitų paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis Nr. A-1374-624/2017).

Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias gyvenamąsias patalpas, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovės pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Dėl iškvietimo mygtuko

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pataisos namuose yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ją gadina. Nurodė, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo darbuotojai deda pastangas trūkumus pašalinti. Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje visą parą budi pareigūnai, todėl esant pavojui galima kreiptis į juos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateikta informacija, jog pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja savo nei skunde, nei teismo posėdyje. Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Pravieniškių 1-ajame kalėjime metu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba, tai pareiškėjo skundo teiginys, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų savaime negali būti pagrindas žalai priteisti, kadangi tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė ir pačios žalos net neįrodinėjo.

Dėl patalynės būklės

Pareiškėjo teigimu, jam pateikta patalynė buvo naudota ir nešvari.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ numatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad čiužiniai ir pagalvės ginčo laikotarpiu buvo dezinfekuojami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš Nuteistojo aprūpinimo patalyne bei inventoriumi pažymos nustatyta, kad pareiškėjas naudojosi nuosavais patalynės komplektais (paklode, užvalkalais antklodei ir pagalvei). Atsakovė atsiliepime nurodė, jog susidėvėjusi patalynė teisės aktų nustatyta tvarka keičiama kita, tinkama naudoti arba nauja, o teisės aktai nenumato nuteistiesiems kaskart išduoti naują patalynę. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo pasekmių kilusių jam dėl naudojamų ne naujų lovų ir jos reikmenų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti teiginiai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs.

Dėl privatumo duše

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 17.5 punktas numatė, kad nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo patvirtinto“ 1.1 punktu patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), įsigaliojusių nuo 2023 m. sausio 1 d. 24.5 punkte numatyta, kad nuteistieji išleidžiami į dušą ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Teismas atkreipia dėmesį, kad šiose teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras.

Valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką analogiškose bylose, yra konstatavęs, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-333-415/2022).

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių 1-ame kalėjime kamerų tipo patalpose dušinėse pertvaros įrengtos ūkio būdu 2023 m. rugpjūčio 1 d. Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušuose įrengti pertvaras. Vis dėlto, vėliausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti bausmę vykdančios įstaigos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir pripažįstama, kad nuteistajam, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, jo privatumas yra pažeidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2023 m. rugpjūčio 1 d. prausėsi dušuose, kuriuose nebuvo pertvarų, kadangi, kaip jau minėta, atsakovė savo atsiliepime patvirtino, pertvaros dušinėse buvo įrengtos nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 straipsnis). Nustačius pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pripažintina, kad jis dėl to galėjo patirti perteklinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, atsakovė nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į atsakovę dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Šiai aplinkybei patvirtinti, atsakovė yra pateikusi Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. lapkričio 9 d. pažymą Nr. RV-22-10800, kurioje nurodoma, jog atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime nuteistasis S. J. ginčo laikotarpiu, į įstaigos psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių kančių, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos žmogaus teisių teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų (kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023)

Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 100 Eur dydžio neturtinę žalą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teismo dienos (2023 m. lapkričio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.