Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankroto administratoriaus M. T. prašymą dėl bankrutuojančių M. U. ir G. U. bankroto proceso pabaigos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Bankroto administratorius pateikė teismui prašymą priimti nutartį baigti bankrutuojančių M. U., G. U. bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, bylos faktinių aplinkybių, bei FABĮ reikalavimų. Apeliantės teigimu, teismas neišanalizavo skundžiamoje nutartyje nurodyto fakto, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. baudžiamuoju įsakymu Nr. 1-2591-957/2018 nusprendė iš M. U. konfiskuoti transporto priemonės vertę atitinkančią 2 710 EUR sumą ir minėtu baudžiamuoju įsakymu buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas išieškotojo VMI prie LR FM naudai. Apeliantės nuomone, iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, nėra aišku, kokią nusikalstamą veiką padarė M. U., kam priklauso automobilis Volvo V70 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ar M. U. neturi priklausomybės/nepiktnaudžiauja alkoholiu. Teismas turėjo aiškintis nurodytas aplinkybes, kadangi jei paaiškėtų, jog M. U. vairavo automobilį Volvo V70 ir šis automobilis jam priklauso nuosavybės teise, tai bankrutuojantį asmenį apibūdintų kaip nesąžiningą ir tai būtų pagrindas nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 str. 3 d. pagrindu. Jeigu paaiškėtų aplinkybė, kad M. U. turi žalingų įpročių, tai būtų pagrindas bankroto bylą nutraukti vadovaujantis FABĮ 10 str. 4 d.

7.2. Teismas nevertino aplinkybės, kad M. U. nepateikė bankroto administratoriui ir kreditoriams informacijos apie pradėtą naują skolos išieškojimo procesą jo atžvilgiu, kas sudaro pagrindą daryti išvadą apie bankrutuojančio asmens nesąžiningumą.

9. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Nagrinėjamu atveju bankroto byla negalėtų būti nutraukta FABĮ 10 str. 1 d. 3 p. pagrindu, kadangi automobilio Volvo V70 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas-savininkas yra A. K. (t. y. bankrutuojančio asmens sutuoktinės sesuo). Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad M. U. bankroto bylos iškėlimo stadijoje pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą dėl ko plane numatytos priemonės galėjo būti neįvykdytos.

9.2. Vien ta aplinkybė, kad bankrutuojantis asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, nesudaro pagrindo teigti, kad bankrutuojantis asmuo turi žalingų įpročių (t. y. piktnaudžiauja alkoholiu), kadangi apelianto nurodomas piktnaudžiavimo atvejis yra tik pavienis užfiksuotas neblaivumo faktas, negalintis patvirtinti asmens žalingų įpročių turėjimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad bankrutuojančiam asmeniui būtų buvę paskirtos analogiškos ar panašios nuobaudos, ar kad bankrutuojantis asmuo būtų buvęs pripažintas kaltu padarius kitas nusikalstamas veikas, susijusias su alkoholio vartojimu. Be to, pavienis užfiksuotas neblaivumo faktas atsirado jau iškėlus bankroto bylą. Visos bankrutuojančių asmenų skolos, sukėlusios jų nemokumą, iš esmės buvo susijusios su bandymu įsigyti gyvenamąjį būstą, todėl aplinkybė, jog 2018 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtu baudžiamuoju įsakymu bankrutuojantis asmuo buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 7 d., neturėjo jokios reikšmės bankrutuojančios asmens nemokumui ir nebuvo bankrutuojančio asmens nemokumo priežastis. Bankroto administratoriaus teigimu, argumentų visuma patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nutraukti bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. 3 p. pagrindu.

9.3. Bankrutuojančio asmens nepranešimas apie pradėtą priverstinį skolos išieškojimą negali būti vertinamas kaip nesąžiningas bankrutuojančio asmens elgesys, kadangi galiojant sąžiningumo prezumpcijai, apeliantas neįrodė bankrutuojančio asmens nesąžiningumo, t. y. kad jis sąmoningai (suvokdamas arba turėdamas suvokti, kokias pasekmes sukels jo elgesys), aktyviais/pasyviais veiksmais siekė priešingų nei FABĮ numatytų tikslų. Bankroto administratoriaus manymu, susiklosčiusią situaciją nulėmė ne bankrutuojančio asmens nesąžiningumas, bet paprasčiausio nesusipratimo, nežinojimo bei žmogiškos klaidos faktoriai.

3. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Bankrutuojantis asmuo nesiekė nuslėpti informacijos apie jo atžvilgiu pradėtą skolos išieškojimo procesą. Priešingai, kai tik sužinojo apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-18 priimtą baudžiamąjį įsakymą, bankrutuojantis asmuo nedelsiant nurodė antstoliui apie jam iškeltą bankroto bylą.

11.2. Automobilis, dėl kurio nuosavybės teisės apeliantė abejoja, bankrutuojančiam asmeniui nepriklauso ir nepriklausė. Automobilis Volvo V70 yra bankrutuojančio asmens žmonos sesers.

11.3. Bankrutuojantis asmuo jokios priklausomybės alkoholiui iki įvykio ar po jo neturėjo. M. U. yra socialus asmuo, turintis nuolatinį darbą, o poelgis sėsti už vairo neblaiviam buvo netinkamas, dėl ko bankrutuojantis asmuo labai gailisi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo dalyko

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

5. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas baigė fizinio asmens M. U. bankroto bylą.

Dėl atskirojo skundo argumentų

6. FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinti efektyvų kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka ir tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Fizinio asmens procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014.

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).

8. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priimta skundžiama nutarties dalimi, kuria teismas baigė fizinio asmens M. U. bankroto bylą, savo skundą visų pirma grindžia tuo, jog tuo atveju, jei paaiškėtų, kad automobilis Volvo V70 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso M. U. asmeninės nuosavybės teise, ši aplinkybė leistų bankrutuojantį asmenį apibūdinti kaip nesąžiningą ir nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

9. Pažymėtina, jog teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šiuo aspektu svarbu tai, kad nurodytame įstatymo punkte numatytos dvi sąlygos, kurių visetui esant, byla yra nutraukiama: 1) fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie bankroto bylai svarbias aplinkybes, t. y. savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita; 2) dėl pateiktos neteisingos informacijos gali būti neįvykdytos plane numatytos priemonės.

10. Kaip patvirtina į bylą pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. baudžiamasis įsakymas (b. b. Nr. 1-2591-957/2018), automobilio Volvo V70 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas-savininkas yra A. K. (t. y. bankrutuojančio asmens M. U. sutuoktinės sesuo). Įvertinęs šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad M. U. bankroto bylos iškėlimo stadijoje pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą dėl ko plane numatytos priemonės galėjo būti neįvykdytos. Tai paneigia galimybę nutraukti bankroto bylą FABĮ 10 str. 1 d. 3 p. pagrindu, todėl apeliantės argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

11. Išanalizavęs ir įvertinęs į bylą pateiktą suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė remdamasi aukščiau minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. baudžiamuoju įsakymu (b. b. Nr. 1-2591-957/2018) grindžia išvadą apie M. U. galimą žalingą įprotį (t. y. priklausomybę nuo alkoholio). Apeliantės teigimu, paaiškėjus, kad M. U. turi priklausomybę nuo alkoholio, vadovaujantis FABĮ 10 str. 1 d. 4 p. būtų pagrindas bankroto bylą nutraukti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir vertina juos kritiškai.

12. FABĮ 10 str. 1 d. 4 punkte nurodyta, kad fizinio asmens bankroto byla nutraukiama, jei paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo ar negalėjo atkurti mokumo iškėlus bankroto bylą dėl šio įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nurodytų veiksmų ar 5 str. 8 d. 3 p. nurodytų žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų). Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad tam, kad bankroto byla būtų nutraukta reikia nustatyti šių sąlygų visumą: 1) bankrutuojantis asmuo turi turėti žalingų įpročių, 2) žalingi įpročiai turi atsirasti ne daugiau kaip prieš 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo, 3) turi būti nustatytas priežastinis tarp bankrutuojančio asmens žalingų įpročių ir jo nemokumo, t. y. teismas bankroto bylą gali nutraukti, jei nustato, kad fizinio asmens nemokumas yra jo žalingų įpročių rezultatas.

13. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog bankrutuojantis asmuo M. U. kartu su savo sutuoktine kreipdamiesi dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė teismui Vilniaus priklausomybės ligų centro pažymas, kurios patvirtino, kad bankrutuojantys asmenys nėra įrašyti į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitos priežiūros grupę. Tai reiškia, jog M. U. niekada nebuvo gydomas nuo alkoholizmo, priklausomybės nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įrodymų, galinčių paneigti šiose pažymose nustatytas aplinkybes, byloje nėra. Apeliantė tokių įrodymų taip pat nepateikė. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad bankrutuojančiam asmeniui M. U. būtų buvę paskirtos analogiškos ar panašios nuobaudos, ar kad bankrutuojantis asmuo būtų buvęs pripažintas kaltu padarius kitas nusikalstamas veikas, susijusias su alkoholio vartojimu, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog apeliantės nurodomas piktnaudžiavimo atvejis yra tik pavienis užfiksuotas neblaivumo faktas, negalintis patvirtinti asmens žalingų įpročių turėjimo. Taigi vien ta aplinkybė, kad bankrutuojantis asmuo viena kartą vairavo transporto priemonę neblaivus, nesudaro pagrindo teigti, kad M. U. turi žalingų įpročių (t. y. piktnaudžiauja alkoholiu).

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju be kita ko būtina atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantės skunde akcentuojamas žalingas bankrutuojančio asmens M. U. įprotis ir bankrutuojančio asmens prievolė VMI prie LR FM atsirado jau iškėlus bankroto bylą. Tai reiškia, kad nėra tenkinama ir antroji FABĮ 5 str. 8 d. 3 p. sąlyga, kuri yra būtina tam, kad teismas galėtų nutraukti bankroto bylą, t. y. žalingas įprotis ir dėl jo atsiradusi prievolė turi atsirasti iki bankroto bylos iškėlimo.

15. Pagal FABĮ 5 str. 8 d. 3 p. būtina įrodyti ne tik, kad asmuo iki bankroto bylos iškėlimo dienos turėjo žalingų įpročių, bet ir tai, kad jie lėmė asmens nemokumą.

16. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų ir pateiktų rašytinių įrodymų, visos bankrutuojančių asmenų, t. y. M. U. ir jo sutuoktinės skolos, sukėlusios jų nemokumą, iš esmės buvo susijusios su bandymu įsigyti gyvenamąjį būstą. Vadinasi, aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. priimtu baudžiamuoju įsakymu bankrutuojantis asmuo buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 7 d., neturėjo jokios reikšmės bankrutuojančios asmens nemokumui ir nebuvo bankrutuojančio asmens nemokumo priežastis, kadangi priimant baudžiamąjį įsakymą bankrutuojantis asmuo jau buvo nemokus. Apeliacinės instancijos vertinimu tai, kad bankrutuojantis asmuo M. U. jau buvo nemokus iki prievolės VMI prie LR FM atsiradimo, leidžia daryti išvadą, kad bankrutuojantis asmuo ne dėl savo žalingų įpročių (t. y. piktnaudžiavimo alkoholiu) tapo nemokus. Tai paneigia galimybę nutraukti bankroto bylą FABĮ 5 str. 8 d. 3 p. pagrindu, todėl apeliantės argumentai šioje dalyje taip pat atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

17. Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, jog aplinkybė, jog M. U. nepateikė nei kreditoriams, nei bankroto administratoriui informacijos apie pradėtą naują skolos išieškojimo procesą, turėjo sudaryti pagrindą vertinti bankrutuojančio asmens sąžiningumą nuslėpus bankroto bylai reikšmingą informaciją.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad bankrutuojantis asmuo visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį siekė, kad kreditoriniai reikalavimai būtų patenkinti kaip įmanoma didesne apimtimi. Byloje esantis plano įgyvendinimo aktas patvirtina, kad bankrutuojantis asmuo visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį stengėsi atkurti savo mokumą, vykdė plane numatytas priemones, faktiškai kiekvieną mėnesį pervesdavo savo ir jo sutuoktines būtinuosius poreikius viršijančias lėšas, kurios buvo skiriamos administravimo išlaidoms apmokėti bei kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad bankrutuojantis asmuo M. U. nesiekė vien tik skolų nurašymo, todėl vien tai, kad apeliantei nebuvo žinoma apie VMI prie LR FM kreditorinį reikalavimą, nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjo apeliantės ar kitų kreditorių interesai. Be to, aplinkybės, kad VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą plano vykdymo metu ir apeliantė nežinojo apie šio kreditoriaus egzistavimą, vertinimui taip pat turi reikšmės ir tai, kad antstolė J. B. užuot atsisakiusi priimti vykdomąjį dokumentą jį priėmė ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą, kas turėjo įtakos tam, kad VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą plano vykdymo metu ir apeliantė nežinojo apie šio kreditoriaus egzistavimą. Be kita ko, šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas net ir pasibaigus bankroto procesui nėra nurašomas, kadangi kyla iš pareigos sumokėti valstybei baudą, paskirtą už padarytą nusikalstamą veiką.

19. Taigi šios aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia apeliantės skunde daromas prielaidas apie bankrutuojančio asmens M. U. nesąžiningumą. Galiojant sąžiningumo prezumpcijai, apeliantė neįrodė bankrutuojančio asmens nesąžiningumo, t. y. kad jis sąmoningai, aktyviais/pasyviais veiksmais siekė priešingų nei FABĮ numatytų tikslų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu bankrutuojančio asmens M. U. nepranešimas apie pradėtą priverstinį skolos išieškojimą, negali būti vertinamas kaip nesąžiningas bankrutuojančio asmens elgesys, todėl apeliantės argumentai šioje dalyje taip pat atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

20. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės argumentuotai atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamoje teismo nutartyje yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos.

21. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dalyje dėl M. U. bankroto bylos baigimo ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi apeliantės nurodomų ir FABĮ numatytų bankroto bylos nutraukimo pagrindais bankroto byla M. U. atžvilgiu negalėtų būti nutraukta. Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suinteresuoto asmens UAB “Būsto paskolų draudimas” atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.